„Jei tik viskas nežlugs, tai atsigaus, – sako mums. Ir priduria, – kada nors“. „Neatsigaus“, – sakau aš. Bet ir žlugimas visai nebūtinas.
Kiekvienam iškyla uždavinys – išgyventi dabartinį laikotarpį su minimaliais praradimais. Tam reikia tausoti nervus ir išteklius, palaikyti kitus, mokėti atsipalaiduoti, bet ne nusišalinti. Turime suprasti, kas vyksta, kad krizės pasekmės neužkluptų mūsų netikėtai.
Pradžiai atsikvėpkime. Žmogus sukurtas ne blaškytis, o mąstyti ir veikti. Taigi, ką iš tikrųjų praradome? Kokią ateitį ruošėme vaikams?
Bendrai tariant, tiesiog tarnavome vieni kitiems už pinigus. Uoliai ar ne įgyvendindavome principą, tiksliai suformuluotą mūsų išminčių prieš tūkstančius metų: „Eikite ir užsidirbkite vieni iš kitų“. Mums atrodė, kad dirbame sau. Bet kokią meškos paslaugą sau padarėme, įsisukdami į vartotojo voverės ratą ir negalvodami apie nieką daugiau!
Jeigu sekundei atskristume iš labiau išsivysčiusios planetos ir pažvelgtume į žmoniją prieš mėnesį, ne pats maloniausias vaizdas mūsų lauktų. Ne, ne technine prasme, bet pačia visuotinės sumaišties prasme. „Nauda“ iš jos, kaip smogas virš žemės, išsisklaido jau dabar.
Ir štai atėjo virusas. „Sustokite, žmonės, – sako jis mums. – Pažvelkite, ką padarėte su planeta ir su savimi. Pažvelkite į rytojų“.
Jei iš tikrųjų pažiūrėsime, ir ne formaliai, tai pamatysime, kad judėjome ne tik į ekologinę krizę. Dar prieš ją būtų įvykęs karas. Iš esmės, įspraudėme save į karo glėbį, beviltiškos globalizacijos būseną, prieštaravimų aklavietę. Tokia žmogaus prigimtis: kai artėja žudynės, išstumiame jas iš sąmonės ir taip susitaikome su jomis, tikimės jų. Gremas Grinas puikiai aprašė prieškarinę atmosferą knygoje „Samdomas žudikas“: viskas jau buvo nulemta, bet niekas netikėjo, kad karas įvyks, jį atmetė, nekreipė dėmesio – ir taip priartino, prišaukė, laukė.
Iki šio etapo dar nebuvome priėję, bet nevaldoma vartojimo lavina įtraukė žmoniją į bedugnę. Kad ir kaip būtų keista, virusas išgelbėjo mus nuo to! Išgelbėjo nuo egoizmo, kuris reikalavo „nuodėmių atleidimo“, nuo vartojimo rinkų perkrovimo.
Tai ar verta grįžti atgal? Ką gero praeityje palikome?
Ar yra gyvenimas po viruso?
Dabar iš naujo susipažįstame su šeima, pasauliu, su savimi.
– Tu jau penktoje klasėje!?
– Palauk, kas su tavo šukuosena?
– Nežinojau, kad tu šitaip moki kepti kiaušinius.
– Niekada negirdėjau tiek daug anekdotų. Ir jie iš karto verčiami į visas kalbas.
– Jie ten sąžiningai sėdi namuose, o mes kuo blogesni?
Anksčiau daugelis iš mūsų namuose tik miegojo – dabar gyvena. Anksčiau naršėme internete dėl malonumo – dabar turime tikrų sąsajų, įsigiliname, jungiamės tarpusavyje.
Iš čia yra keletas kelių. Mums, žinoma, norisi atgal į voverės ratą su įprastomis jo rykštėmis ir meduoliais. Tačiau negalima pamiršti, kad gresia ir nusikaltimų įsisiautėjimas, neramumų slopinimas, tiekimo nutraukimas ir kaltųjų paieškos. Tačiau galime išnaudoti šį laikotarpį ir apmąstymams.
Žinoma, ne viskas klostosi sklandžiai, ne visi išlaiko smūgius, bet pati patirtis, tempo pokyčiai, nusistatymas suteikia mums ne tik atokvėpį. Ištuštėjusiomis darbo dienomis, keistoje popiečių tyloje girdisi naujovių aidas. Sėdime namuose, kaip vaikai suoluose, kad šio to išmoktume, kad šie pokyčių skausmai nepraeitų veltui.
Bet kokiu atveju mums nepavyks išeiti iš krizės taip greitai, kaip į ją patekome. Ir tai, kas dabar vyksta, nėra pauzė, atostogos ar karantinas, tai pabudimas. Virusas mūsų nenokautavo, bet gerokai sutrenkė ir sugrąžino į tikrovę. Suteikė galimybę patiems atsargiai pasukti vairą.
Šiandien mums kyla būtinybė pervertinti vertybes prieš naują epochą, kuri reikalauja kitaip elgtis vieniems su kitais, reikalauja rasti prasmę, kurios vengėme. Pokyčių vėjas sunaikino iliuzijas ir parodė mums tikrą vaizdą. Nejaugi leisime sąmonės smogui vėl aptraukti ją miražais? Nejaugi susitaikysime su praeitimi, su amžina sumaištimi, su išoriniu pertekliumi ir vidine tuštuma?
Pasaulis atsidūrė ant siauro tilto ir svarbiausia dabar – nebijoti atsisveikinti su praeitimi. Turime kitą rūpestį – kaip sutikti ateitį, kad nesusidurtume su ja nugara, o protingai įsilietume į neišvengiamą rytojų.
Patys sukūrėme voverės ratą – ir dabar galime išeiti iš jo be nereikalingų sukrėtimų. Juk svarbiausia tai, kas viduje: mūsų ryšiai, mūsų santykiai, mūsų dalyvavimas, tarpusavio meilė. Pakanka tik tai suvokti, ir visi mechanizmai – visuomeniniai, finansiniai, komerciniai – ims persitvarkyti pagal naują paradigmą.
Pagalvokime: kodėl gyvename ir kaip galime sukurti savo gyvenimą kitaip, kitais principais? Atsivėrė išėjimas iš beribio egoizmo, tai pasinaudokime tuo, kol jis yra nokdaune. Lėktuvai – žemėje, laivai – uostuose, mes – suoluose. Čia nėra nieko žeminančio. Priešingai, mums atsirado galimybė iš tikrųjų padaryti ką nors dėl savęs.
Visą gyvenimą užsiėmėme tik tuo, kad bėgome nuo klausimo apie mirtį: blaškėmės, kiek įmanoma teisindami save. Virusas mums duoda dar vieną užuominą: nuo mirties nepabėgsi. Kad įveiktume šią ribą, turime pakilti aukščiau egoizmo, kuris mus marina. Jis riboja mus vien kūno norais ir suteikia ydingą, apgailėtiną, ribotą pasaulio pojūtį. Imkime ir pajauskime pasaulį per mūsų bendrą vidinę struktūrą – per sielą. Tada mes pamatysime jį visiškai kitą – begalinį, amžiną, tobulą.
Tai neturi nieko bendra su religijomis. Kabalos mokslas nesiglaudžia prie jokių tikėjimų. Ji tiesiog vysto žmogaus sielą ir taip daro mus laimingus. Dabar, kai visi jaučiamės vienoje valtyje, reikia kartu užgulti irklus ir laikytis kurso į pasaulį, kuriame nėra sienų tarp širdžių. Tada išnyks ir kiti barjerai, skiriantys žmones. Rytojus formuojasi jau dabar.
#262055
Daugiau šia tema skaitykite:
Ko mus moko koronavirusas?
O kodėl taip norite gyventi?
Koks bus pasaulis po epidemijos?