Dviejų jėgų pusiausvyros centre

Dvasinis darbas

Sočio kongresas. Antroji pamoka
Nuo pat pradžių gamtoje egzistuoja tik viena jėga, kuri viską sukūrė, sprendžia ir lemia. Ji – nei teigiama, nei neigiama. Tai tiesiog savybė.
Mes galime justi šią jėgą tik pajutę jos priešingybę, nes nieko nejuntame kaip vieno reiškinio, dydžio. Sąvoka „dydis“ reiškia, kad jį sudaro du parametrai: bazinis ir matavimo (kas yra šis dydis, koks jis yra).
Pojūčiai visada susideda iš dviejų priešingų savybių, kurios grindžiamos įvairiausiais kontrastais: juoda – balta, tyla – triukšmas ir t. t. Kitaip tariant, mes, kaip kūrinija, jaučiame save tik jei esame veikiami dviejų priešingų jėgų.
Kūrėjas – tai viena bendra jėga, kuri nori mus sukurti ir atvesti į aukščiausią būseną. Bet, kad egzistuotume ir galėtume pasiekti bet kokią būseną, turime būti veikiami trijų jėgų:

  • neigiamos nuo Kūrėjo mus skiriančios jėgos – egoizmo, be kurio neįmanomas joks kūrinys;
  • teigiamos jėgos, kuri gali subalansuoti mūsų egoizmą;
  • viduriniosios, rezultatyvios jėgos, kuri pasireiškia kaip pasekmė abiem jėgoms pasiekiant teisingą pusiausvyrą, kitaip tariant, maksimaliai panaudojant egoizmą teisinga forma – davimo ir meilės forma. Tai jau rezultatas, nes trečioji, vidurinioji linija, ir yra žmogus.

Kad atsvertume egoizmą, gaunamą iš Kūrėjo, turime įvertinti jį kaip blogį, suprasti, jog jis mums duodamas iš aukščiau, ir subalansuoti jį, kad iš savęs sukurtume kažką panašaus į Kūrėją. Taigi visas darbas – tai prašymas, reikalavimas, veiksmas, kuris pritraukia teigiamą jėgą, galinčią atsverti neigiamą jėgą.
Egoizmas turi būti vertinamas kaip neigiama jėga, esanti manyje. O davimo ir meilės savybė, altruizmas – kaip teigiama jėga, esanti ne manyje. Ji yra Kūrėjo savybė, todėl Jis ir laiko savyje visą kūriniją. Mes turime panorėti subalansuoti savyje abi jėgas maksimaliai naudodami egoizmą, išlaikydami jo pusiausvyrą su dešiniąja linija.
Visa tai galima įgyvendinti tik veikiant geram pavyzdžiui, kurį rodo aplinka, nes pačiam žmogui niekada neatsiras noro dirbti prieš savo pirminę prigimtį – egoizmą. Jis visada išsisukinės ir suras bet kokius metodus, kad tik neanuliuotų ego.
Egoizmo išlyginimas davimu reiškia arba jo naudojimą nulinėje būsenoje tik dėl to, kad žmogus egzistuotų minimalia forma, arba egoizmo naudojimo apribojimą, po kurio galima tinkamai jį pritaikyti pusiausvyroje su dešiniąja linija. Bet visa tai – tik tiek, kiek žmogus gali dirbti su aplinka.
Visas šis pasaulis (negyvoji, augalinė, gyvūninė gamta ir žmogus), būsena, kurią mes juntame, suteikta mums tik dėl to, kad galėtume tinkamai pasinaudoti aplinka ir panorėtume įgyti teigiamą jėgą, kuri atsveria neigiamą.
Visas pasaulis – tai egoizmo pasireiškimas baltame Šviesos fone, ir ego turi laipsniškai mus privesti prie to, kad imtume jausti šią būseną kaip nepakeliamą. Arba ji vystysis veikiant didėjančiam egoizmui ir prives prie kančių, kurios privers mus ieškoti, kaip suvaldyti ego.
Arba vystysime savyje teisingą teigiamą jėgą, ir jai padedant pajusime net mažiausią egoizmą, esantį mumyse, kaip blogį. Šito mums pakaks, kad panorėtume jį išlyginti, neutralizuoti ir tinkamai naudoti.
Vis dėlto bet kuriuo atveju nuolatos veikiančios mūsų vystymo gamtos programos, kurios niekaip negalime paveikti, esmė ta, kad egoizmas nuolatos auga tiek mumyse, tiek visoje negyvojoje, augalinėje, gyvūninėje gamtoje – tik šiek tiek mažesniu mastu. Tegalime greičiau pajusti egoizmą kaip blogį ir tokiu būdu pritraukti jį atsveriančią ir ištaisančią Šviesą.

Iš 2014 m. rugpjūčio 25 d. Sočio kongreso antrosios pamokos

Komentarų nėra

Komentarai

Privalote prisijungti, jei norite komentuoti.