Tikiu, kad mūsų dienomis Izraelio tauta pakils ir susivienys. Kasdien išorinis spaudimas mūsų atžvilgiu auga, vis labiau suverždamas mus. Ir atrodo, kad pasaulio tautos palaiko šį spaudimą, priekaištaudamos mums, kad neatliekame to, kas mums skirta.
Neturime kito pasirinkimo, kaip tik suvokti, kodėl toks požiūris į mus tęsiasi jau tūkstančius metų ir pastaruoju metu tampa tiesiog kritinis.
Niekada anksčiau kitos tautos tiek nekaltino Izraelio tautos ir nenorėjo visiškai jos sunaikinti. Privalome pradėti keistis, daugiau nėra laiko laukti, nes viskas, apie ką rašė pranašai ir kabalistai, jau vyksta su mumis.
Tačiau vienybės tautoje taip ir nėra. Panašu, kad reikia grupės, kuri atskleistų šio ryšio būtinybę ir vestų visą Izraelio tautą, o vėliau ir visas tautas taisymosi link.
Izraelio tauta vis dar ne tokia, kokia ji turėtų būti. To reikia mokytis. Pagrindinė problema ta, kad nesuprantame, kokia mūsų misija, mūsų egzistavimo tikslas ir mūsų pareiga visų pasaulio tautų, visos žmonijos atžvilgiu.
Privalome visa tai išmokti, priimti kaip gamtos dėsnį ir realizuoti savo paskirtį. Kitaip, neturėsime galimybės toliau čia egzistuoti.
Visa tauta privalo susivienyti kaip vienas žmogus su viena širdimi, nėra kito sprendimo.
Sprendimas – tinkamai susivienyti, tai leis mums pakilti aukščiau visų ir parodyti visoms kitoms tautoms pavyzdį, kokia turi būti vienintelė teisinga egzistavimo forma visiems.
Tai toks susijungimas, apie kurį kalba kabalistai – visiška vienybė kaip vienas žmogus su viena širdimi, kai kiekvienas yra draugas visiems kitiems ir nieko kito gyvenime nesiekia – tik būti viena tauta.
Kai atsiras daugiau tokių vienybės siekiančių grupių, jos ras būdą, kaip susijungti tarpusavyje.
Tai bus pagalba iš aukščiau.
Ir kai susijungs tie, kurie supranta, kad žmonija privalo žengti pirmyn bendro susivienijimo link, tada galėsime pasistūmėti prie bendro kūrinijos taisymosi.

#335947

Iš 2024 m. spalio 7 d. pamokos pagal Baal Sulamo laikraštį „Tauta“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pagrindinė Izraelio tautos funkcija

Sunkios dienos

Izraelis, naujo gyvenimo viltis

Jau pasiekėme tokią būseną, kai visi jaučia, kad mes, Žemės gyventojai, atsidūrėme aklavietėje.
Gamta tyčia spraudžia mus į kampą, kad rastume iš ten išeitį. Žmonės suka galvas, kaip išbristi iš šio nuosmukio, aklavietės, krizės.
O mes įsisąmoniname krizę kaip naujo gimimo akimirką. Taip iš hebrajų kalbos ir verčiamas žodis „krizė“. Krizė – tai vieta su ypatingais akmenimis, ant kurių sėdėdama moteris gimdo. Matote, kaip viskas įdomu ir painu.
Mums aiškinama, kad tai – mūsų metas, tai – mūsų laikas. Vadinasi, susirinkome tokiu metu, kai turime duoti pradžią visiškai naujai žmonijos būsenai.
Tad mums reikia suburti tokį dešimtuką, kuris tai įgyvendintų, parodytų ir galėtų visus vesti paskui save. Kai tik mumyse, paprastuose žmonėse, nors šiek tiek atsiras aukščiausiasis švytėjimas, pãskui mus ims sekti visa žmonija, automatiškai, kaip kad vaikai įkandin seka suaugusiuosius. Tam būtina tinkamai susivienyti, kad Šviesa imtų reikštis mumyse.
Tai ir yra kongresų prasmė. Turime galvoti, kad Šviesa atsiskleistų mumyse, idant galėtume vesti pirmyn visą žmoniją ir suteiktume malonumą Kūrėjui. O mes būdami per vidurį, atliksime savo vaidmenį. Daugiau mums nieko nereikia. Mes tarsi adapteris, jungiamoji grandis tarp visos žmonijos ir Kūrėjo. Ir žmonijai to reikia.

#333441

Iš 2024 m. rugpjūčio 19 d. pamokos pagal temą „Pasiruošimas kongresui“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip pritraukti Šviesą?

Žmogui gerai, kai gerai visam pasauliui

Ypatinga kongreso dovana

Galvoju, kad naujieji 2024 metai bus geresni už praėjusius.
Žmonija lėtai, bet be perstojo artėja prie įsisąmoninimo, kaip išeiti iš tos pavojingos būsenos, į kurią save atvedė. Viskas bus gerai!
Reikia prisiminti, kad viskas priklauso nuo mūsų, nuo to, kaip esame susiję vieni su kitais ir iš šio ryšio kreiptis į Kūrėją. Tai svarbiausia jėga pasaulyje, kuri nugalės visus karus ir visas blogio jėgas.
Apsikabinkime visi drauge, susijunkime nuo širdies prie širdies ir tuomet pamatysime, kaip į šį pasaulį iš aukščiau nusileidžia tyla, ramybė, taika.
Linkiu jums viso ko geriausio! Sėkmės!

#323065

Iš 2023 m. gruodžio 31 d. pamokos pagal knygą „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Laikas ir metų kaita

Metai

Šventės iš kabalistinio požiūrio taško

Klausimas: Jeigu Kūrėjas visiškai valdo visus ir žmogus neva turi valios laisvę, kodėl Jis veda mus per prievartą ir kančias?
Atsakymas: Kūrėjas valdo mus per gamtos dėsnius.
Kūrėjas – tai bendra gamtos jėga, kurioje priešinasi dvi iš Jo išeinančios jėgos: davimas ir gavimas. O žmogus yra tarp jų, abi savybės jį veikia.
Kyla klausimas: kaip žmogus vystosi būdamas taip veikiamas? Ką jis daro? Kur jo valios laisvė? Kaip jis kaupia savyje šias dvi jėgas? Kaip jis jas savyje sugretina? Kaip kuria save iš jų?
Tai ir yra visas kabalos mokslas – kaip gauti šias dvi jėgas tinkamai ir per jas taip save suformuoti, kad prilygtume Kūrėjui, kad pakiltume, pasiektume Jį ir su Juo susilietume. O tai, kad jis davė mums galimybę valdyti pasitelkus šias dvi jėgas – tai mūsų valios laisvė!
Kaipgi galėsime veikti jos neturėdami? Kuo gi tuomet būsime? Tiesiog valdomais?
Iki dabar mus tiesiog valdė. Ką tai reiškia? Kūrėjas tau suteikia šiek tiek egoizmo, tarsi suleidžia lašelį vaistų ir kiek daugiau atlaisvina tavyje egoizmą – kuo nors imiesi, kažką darai, sukalioji vartalioji. Visi kiti irgi taip. Jis dar šiek tiek sušvirkščia vaistų ir taip toliau, kol nesuleis visko.
Štai dabar esi iki ribų perpildytas egoizmo. Ir daugiau ne. Todėl tau nėra kur dėtis. Kur eiti? Ko imtis?
Juolab, kad egoizmas užsivėrė, tapo globalus, integralus. Iš pradžių mums buvo gerai, nes užmezgėme egoistinius, globalius ryšius pasaulyje ir manėme, kad viskas bus puiku. O kai šie ryšiai ėmė priklausyti nuo visų, tai atsidūrėme priešingoje pusėje. Ir čia kilo klausimas – ką su tuo daryti.

#314911

Iš pokalbio „Man suskambo telefonas. Kūrėjas – iškrypėlis?“

Daugiau šia tema skaitykite:

Atitrūkus nuo Kūrėjo

Kas aš?

Kūrėjo valdomi

Klausimas: Jeigu žmogus kuriam laikui iškrenta iš grupės, tai šitai vyksta, nes įdiegta tokia programa?
Atsakymas: Ne! Jokiu būdu! Žmogus neturi iš anksto įdiegtos programos, nusprendžiančios jo priartėjimą ar nutolimą nuo Kūrėjo! Viskas jo valios laisvės ribose.
Tai iš anksto nenumatyta! Iš pradžių numatyti kokie nors koeficientai, nuolatiniai duomenys bendroje sistemoe, nes tai sistema, o ne vienas žmogus ir Kūrėjas. Tai visas kūnas: kiti tam tikru būdu darys įtaką, pasaulis tam tikru būdų eis pirmyn, kai kurios jos dalys (sielos) kris ir kils judėdamos, kad suartėtų su Kūrėju ir Jį atskleistų drauge, vienos vienintelės būsenos.
Kiek tai bus efektyvu, tiek tai paveiks žmogų. Kiek pasaulis šiek tiek sustos, tiek, tai sustabdys ir žmogų. Tačiau visa tai išoriniai duomenys. Kiekvienas iš mūsų irgi gali tai veikti.
Yra aplinkybių, nuo kurių nepabėgsi. Bet savarankiškai siekdamas atskleisti Kūrėją savyje, žmogus išgyvena tas aplinkybes visai skirtinguose aspektuose: užuot gavęs smūgį ir sustojęs, jis, priešingai, gali paspartinti ėjimą pirmyn.
Tai galima palyginti su raketos paleidimu į tolimas planetas. Kai raketa skrieja taip toli, tai tarp mūsų ir tikslo esantys dangaus kūnai pasitelkiami kaip kelio spartintojai. Jei raketa juda jų link tam tikra trajektorija, tai jie, traukdami raketą, pagreitina jos skrydį, bet nepriartina prie savęs. Jie tarsi traukią ją prie savęs, bet ji skrenda greičiau ir paskui peršoka tolyn.
Su dvasiniu darbu lygiai tas pats. Žmogui atrodo, kad tie su tavimi kelyje esantys kūnai gali stabdyti, pritraukti ir apskritai praryti tave pakeliui, bet iš tikrųjų jie tik pagreitina tave, ir tu peršoki toliau.
Klausimas: Išeitų, kad nerealu atlikti išskaičiavimus, kas gera, o kas bloga?
Atsakymas: Ne. Tereikia maksimaliai judėti pirmyn savo sąskaita, grupės sąskaita, visos žmonijos sąskaita.

#310059

Iš pokalbio „Man suskambo telefonas. Kaip metama kabala?“

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasinio kelio pradžia ir pabaiga

Kelias į nubrėžtą tikslą

Kam egzistuoja šis pasaulis?

Žmonija pagaliau ima įsisąmoninti, kad jai galas. Žmonės dar nekalba apie tai garsiai, bet jau kuždasi nežiną, ką daryti. Tai jau geras rezultatas.
Mūsų egoizmas jokiu būdu nenori veikti taip, kaip reikia. Jis nori, kad būtų taip, kaip nori jis. Tarsi mažas vaikas, kuris užmerkia akis: „To nėra!“ Jam atrodo, kad jeigu užsimerks ir nieko nematys, vadinas tai ir neegzistuos arba kiti jo nematys.
Išeitų, kad žmonija elgiasi lygiai taip pat: „To nėra!“ Kai prieš daugelį metų šnekučiavausi su Nobelio premijos laureatais ekonomikos srityje ir sakiau, kad vyksta krizė, jie žiūrėjo į mane su pašaipa: „Ką jūs! Apie ką kalbate?!“ Aš žinoma, tylėjau. O su kuo ginčytis?
Suprantu, kad tai tėra žmonės. Tačiau šiandien jie jau taip nebekalba, jiems tai buvo sprigtas per galvą. Maža to, net jeigu jau ir girdi, tačiau dar nenori viduje to priimti. Yra keletas slenksčių, per kuriuos turi praeiti informacija, kol žmogus kaip nors ją priims, perspaus save ir ims suvokti.

#310830

Iš pokalbio „Man suskambo telefonas. Kosmoso užkariavimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ko trūksta žmonijai?

Žmonija – vieninga sistema

Pasaulis dar nepasirengęs

2022 m. pažymėti sunkiais įvykiais: karas, klimato kaita, protestai visame pasaulyje ir dar daug visko.
Šie metai buvo sunkūs žmonijai ir į 2023 m. žengiame jausdami visišką nežinomybę ateities atžvilgiu. Viena aišku – priešais mus itin nepaprastas laikotarpis, kurį lydi didelė infliacija ir suirutė įvairiose šalyse.
Žmonės nenori suprasti vieni kitų, valstybės negali susitarti dėl taikos ir užbaigti karų. Yra daugybė problemų: klimato kaita, epidemijos, gaisrai, elektros ir vandens tiekimo sutrikimai. Žmonija nesielgia tinkamai, todėl kasmet mūsų gyvenimas griūva vis labiau. Ir šiais naujais
2023 m. mums teks tai įsisąmoninti.
Deja, žmonija iš praėjusių 2022 m. neišmoko nieko, nebuvo stengtasi išsitaisyti ir pasikeisti, žmonės ir toliau plaukia pasroviui, kur tėkmė juos nuneš.
Į žmonijos ateitį žvelgiu itin skeptiškai, juk mums trūksta proto, kad ištaisytume klaidas, kaip kad mokykloje dirbome prie klaidų, kad daugiau jų nekartotume. Tad yra nuogąstavimų, kaip eisime toliau. Visi žiūri į ateitį su didžiuliu netikrumu, nežinodami, ką daryti su gyvenimu, kaip priešintis egoizmui.
Neaišku, kur laidoti radioaktyvias atliekas iš atominių elektrinių ir ginklų, atominių bombų. Problema taip išaugo, kad jau tampa nebekontroliuojama. Kas žino, kuo tai baigsis.
Matome, kad dvi šalys, Rusija ir Ukraina, kariauja ir galo nematyti. Priešiškumas tik stiprėja,
betrūksta, kad tai peraugtų į atominį karą. Kinija reikalauja išplėsti savo įtakos zonas pasaulyje, kitose šalyse auga konfliktai. Nematau priešakyje geros ateities pasauliui.
Tikriausiai, teks įsisąmoninti savo prigimtį kaip blogį ir atsakyti už visas praeities ir šiandienos klaidas. Ir paskui, galbūt, turėsime viltį gyventi gerai.
Ir svarbiausia, ko mums trūksta, – tai širdžių! Trūksta nuoširdaus santykio vieniems su kitais, ir todėl, deja, negalime pajausti svetimo skausmo, negalime susivienyti, kad padėtume vieni kitiems. Deginame ir naikiname gamtinius resursus, niokojame žemės rutulį, ir dėl to negalime gyventi gerai.
Norint viską ištaisyti, reikia keisti žmogų, o mes to nenorime mokytis ir net netikime, kad tai įmanoma. Dar neįsisąmoninome blogio ir nežinome, kokia tikroji įvairiapusės krizės visame pasaulyje priežastis. Tikrasis žmogaus priešas – jo egoizmas. Ir net jeigu kartais tai pripažįstame, nežinome, kaip jam priešintis. Tad mums dar trūksta iš tikro įsisąmoninti blogį.
Mums būtina permąstyti savo praeitį ir padaryti teisingas išvadas ateičiai. Visi jau supranta, kad elgdamiesi kaip anksčiau – žudome save. Juk neturime nei proto, nei širdies, vienintelis mūsų išradimas – ginklas, kuriuo galime sunaikinti visą planetą. Ir net žinodami visa tai, nepajėgiame sustoti ir pasukti į naują kelią.
Tačiau netgi aukštesnysis valdymas negali tiksliai pasakyti, kokia bus mūsų ateitis, juk žmogui duota pasirinkimo laisvė. Žmonija gali rinktis kelią, kuriuo eis. O bus jis geras ar blogas – priklausys nuo to, ką rinksimės šiandien ir rytoj.

#306686

Iš 2022 m. gruodžio 15 d. laidos „Pasaulis“

Daugiau šia tema skaitykite:

Permainų metas

Kur išeitis iš aklavietės

Ateitis priklauso nuo vienybės

Komentaras: Ilonas Maskas yra pasakęs: „Per 4 milijardus žemiškos istorijos metų nutiko keletas išties svarbių įvykių: vienaląsčių organizmų atsiradimas, daugialąsčių organizmų atsiradimas, išsiskirstymas į gyvūniją ir augaliją, gyvūnų išsilaipinimas sausumoje, žinduolių vystymasis ir sąmonės vystymasis. Kitas didžiulis žingsnis – tarpplanetinis gyvenimas, tai beprecedentė kelionė, kuri dramatiškai pakeis ir praturtins mus.“ Prašau jus tai pakomentuoti.
Atsakymas: Su tuo visiškai nesutinku. Ką tai duos?! Kodėl ankstesnės raidos pakopos turi atvesti mus prie šios paskutinės – „skraidysim nuo žvaigždės prie žvaigždės?“. Juolab, kad mūsų energetinė ir fizinė būsena tokia, kad tie skrydžiai atsieis šimtus metų! Kam skristi? Nuo vienos pievutės prie kitos?
Klausimas: Kitu didžiuliu žingsniu jis laiko tarpplanetinę raidą. O koks anot jūsų kitas didelis žingsnis?
Atsakymas: Kitas didelis žingsnis bus gyvybės prasmės atskleidimas: kodėl ji apskritai atsirado kadaise iš nieko, o paskui ėmė vystytis tomis pakopomis, kurias jis paminėjo.
Klausimas: O toliau žmogus ateina prie to, dėl ko jis gyvena?
Atsakymas: Taip. Kuo toliau vystomės, tuo labiau norime žinoti savo šaknį, šaltinį. Štai tai mus domina. Tai ir yra gyvenimo prasmės ieškojimas, nes mūsų šaknyje slypi viskas.
Šiandien, kai ką nors darome, vystome jėgas ar duomenis, esančius mūsų šaltinyje.

#302978

Iš 2022 m. birželio 30 d. TV laidos „Naujienos su M. Laitmanu“

Tarpusavio laidavimas reiškia, kad visiškai priklausome vieni nuo kitų, tarsi sėdėtume valtyje jūros viduryje, rizikuodami paskęsti savo egoizme ir taip baigti savo gyvenimą. Ir jeigu norime pasiekti krantą, privalome laikytis drauge, kad visi visiems padėtų.
Niekas iš išorės mums nepadės, kol patys nepadėsime sau. Tad turime jaustis esą vienoje valtyje neva mums gresia žūtis. Ir tik jeigu padėsime vieni kitiems išsikapstyti iš bendro egoizmo okeano, supančio mus iš visų pusių, tuomet įstengsime išsigelbėti.
Įsivaizduokite save audringoje egoistinėje jūroje. Jeigu palaikome kitas kitą, tai jūra savo vidine jėga (Kūrėjo jėga), išmes mūsų valtį į krantą.
Izraelio tauta buvo surinkta iš 70 pasaulio tautų atstovų, kad būtų laidavimo pavyzdys visiems kitiems. Ši grupė – tai mažas vienybės grūdas visoje didžiulėje žmonijoje. Ir per visą žmonijos raidą Izraelio tauta buvo verčiama išsisklaidyti po visą pasaulį, kad perduotų žmonijai šią žinią per filosofiją, mokslą, ir, svarbiausia, per religiją.
Mums dar teks atskleisti, kad tik ši jėga veikia pasaulyje, valdo jį iš visos tikrovės centro. O nūnai prieiname galutinį raidos tašką ir tik nuo mūsų priklauso, pasieksime jį lengvu keliu ar per dideles kančias, problemas ir karus.
Visa žmonija jau pasirengusi išgirsti apie tarpusavio laidavimą. Kasdien vis labiau jaučiame, kad esame tarpusavyje susiję taip, kad neįmanoma atsiskirti. Visos tautos, valstybės, valdžios mėgina kaip nors išsiskirti, pasirodyti ypatingomis, bet niekas nepadės. Mes tik pasmerkiame save kančioms, kurios padeda mums geriau įsisąmoninti, kaip stipriai esame susiję, o sėkmę galime pasiekti tik per tarpusavio laidavimą.
Kitaip pasaulis nenurims. Jam teks išgyventi karus ir pereiti sunkius aiškinimusis. Bet kada nors, po ilgų kančių ir bėdų, suprasime, kad viskas priklauso nuo visų, ir nėra kitos jėgos, galinčios mus valdyti – tik tarpusavio laidavimo jėga.
Visa žmonija yra vienoje nedidelėje valtyje didžiulėje audringoje jūroje. Ir neįsisąmoninę abipusės atsakomybės, sulauksime didžiulių bėdų. Galiausiai nuspręsime, kad privalome laikytis laidavimo dėsnio.
Šiandien nė viena šalis pasaulyje negalės egzistuoti neturėdama ryšio su kitomis šalimis. Ir verčiau, kad šie ryšiai būtų geri. Juk negeras ryšys atneša kančią kitiems ir bumerangu sugrįžta tau pačiam. Tik per žmoniškus, normalius susitarimus galima pasiekti taikos.
Taip mokomės, kad tik abipusis rūpestis ir laidavimas gali atvesti į gerą gyvenimą. O paskui atskleisime, kad yra dar vienas tikslas – pažinti globalią jėgą, veikiančią pasaulyje. Neįmanoma valdyti pasaulio nežinant šio pagrindinio dėsnio – meilės artimui kaip sau.
Tai jau ne šiaip dėmesys kitas kitam, o visiškas egoistinio požiūrio atsisakymas. Vietoj užsienio reikalų ministrų, padedančių kiekvienai šaliai rūpintis savimi, bus kiti ministrai besirūpinantys visuotiniu ryšiu ir jo bendrumu. Juk, antraip, nepajėgsime egzistuoti.
Tai atves mus prie būtinybės studijuoti laidavimo dėsnius, kitaip tariant, tikrojo pasaulio dėsnius. Gyvename tokiu laiku, kai pasaulis pirmąsyk jaučia savo integralią priklausomybę, tarpusavio ryšį, ir todėl abipusę atsakomybę. Niekas neturi teisės daryti to, ko norisi, nepaisydamas kitų. Juk matome, prie ko tai atveda. Kiekvienas turi skaitytis su visu pasauliu.
Taip artėjama prie tiesos, kurios nėra nė vienoje valstybėje, nė vienoje vyriausybėje, nė viename žmoguje. Tiesa aukščiau mūsų, ji glūdi gerame kiekvieno žmogaus santykyje su kitais žmonėmis.

#298214

Iš 2022 m. gegužės 26 d. rytinės pamokos pagal straipsnį „Tarpusavio laidavimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Tarpusavio laidavimas – gamtos dėsnis

Laidavimo jėga

Abipusis laidavimas – abipusio rūpesčio savybė

Kiekvienam tai atsiskleidžia savais keliais ir skirtinga forma, bet galiausiai visi ima įsisąmoninti, kad visa pasaulių sistema – tai viena tobula sistema, kur viskas tarpusavyje susiję. O mes esame pasaulio centre ir vienydamiesi nusprendžiame, kaip greitai visas pasaulis ims siekti bendros vienybės.
Vienybė mūsų kabalistinėje grupėje atsiskleis kaip centrinis, lemtingas ir viską apibrėžiantis veiksnys visam pasauliui. Ir tuomet pajausime nukreiptą į mus meilę ir neapykantą, rūpestį, kitaip tariant, visus tuos jausmus, kuriuos žmonija patiria mūsų atžvilgiu.
Iš šie jausmai turi teisę būti, juk būtent mes atsakingi už visuotinį išsitaisymą. Netrukus tai ims atsiskleisti, kaip iš pasėto dirvoje grūdo pamažu išdygsta daigelis.

#299969

Iš 2022 m. birželio 22 d. rytinės pamokos pagal straipsnį „Meilė Kūrėjui ir meilė kūriniams“

Daugiau šia tema skaitykite:

Vienybės raktas

Ateitis priklauso nuo vienybės

Vienybė ir pasaulis