Pateikti įrašai su Krizė, globalizacija žyme.


Kongresų prasmė

Dvasinis darbas, Kongresai, įvykiai, Krizės sprendimas

каббалист Михаэль ЛайтманJau pasiekėme tokią būseną, kai visi jaučia, kad mes, Žemės gyventojai, atsidūrėme aklavietėje.
Gamta tyčia spraudžia mus į kampą, kad rastume iš ten išeitį. Žmonės suka galvas, kaip išbristi iš šio nuosmukio, aklavietės, krizės.
O mes įsisąmoniname krizę kaip naujo gimimo akimirką. Taip iš hebrajų kalbos ir verčiamas žodis „krizė“. Krizė – tai vieta su ypatingais akmenimis, ant kurių sėdėdama moteris gimdo. Matote, kaip viskas įdomu ir painu.
Mums aiškinama, kad tai – mūsų metas, tai – mūsų laikas. Vadinasi, susirinkome tokiu metu, kai turime duoti pradžią visiškai naujai žmonijos būsenai.
Tad mums reikia suburti tokį dešimtuką, kuris tai įgyvendintų, parodytų ir galėtų visus vesti paskui save. Kai tik mumyse, paprastuose žmonėse, nors šiek tiek atsiras aukščiausiasis švytėjimas, pãskui mus ims sekti visa žmonija, automatiškai, kaip kad vaikai įkandin seka suaugusiuosius. Tam būtina tinkamai susivienyti, kad Šviesa imtų reikštis mumyse.
Tai ir yra kongresų prasmė. Turime galvoti, kad Šviesa atsiskleistų mumyse, idant galėtume vesti pirmyn visą žmoniją ir suteiktume malonumą Kūrėjui. O mes būdami per vidurį, atliksime savo vaidmenį. Daugiau mums nieko nereikia. Mes tarsi adapteris, jungiamoji grandis tarp visos žmonijos ir Kūrėjo. Ir žmonijai to reikia.

#333441

Iš 2024 m. rugpjūčio 19 d. pamokos pagal temą „Pasiruošimas kongresui“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip pritraukti Šviesą?

Žmogui gerai, kai gerai visam pasauliui

Ypatinga kongreso dovana

Komentarų nėra

Nelengvas žmonijos brendimas

Egoizmo vystymasis, Krizė, globalizacija, Platinimas

каббалист Михаэль ЛайтманŽmonija pagaliau ima įsisąmoninti, kad jai galas. Žmonės dar nekalba apie tai garsiai, bet jau kuždasi nežiną, ką daryti. Tai jau geras rezultatas.
Mūsų egoizmas jokiu būdu nenori veikti taip, kaip reikia. Jis nori, kad būtų taip, kaip nori jis. Tarsi mažas vaikas, kuris užmerkia akis: „To nėra!“ Jam atrodo, kad jeigu užsimerks ir nieko nematys, vadinas tai ir neegzistuos arba kiti jo nematys.
Išeitų, kad žmonija elgiasi lygiai taip pat: „To nėra!“ Kai prieš daugelį metų šnekučiavausi su Nobelio premijos laureatais ekonomikos srityje ir sakiau, kad vyksta krizė, jie žiūrėjo į mane su pašaipa: „Ką jūs! Apie ką kalbate?!“ Aš žinoma, tylėjau. O su kuo ginčytis?
Suprantu, kad tai tėra žmonės. Tačiau šiandien jie jau taip nebekalba, jiems tai buvo sprigtas per galvą. Maža to, net jeigu jau ir girdi, tačiau dar nenori viduje to priimti. Yra keletas slenksčių, per kuriuos turi praeiti informacija, kol žmogus kaip nors ją priims, perspaus save ir ims suvokti.

#310830

Iš pokalbio „Man suskambo telefonas. Kosmoso užkariavimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ko trūksta žmonijai?

Žmonija – vieninga sistema

Pasaulis dar nepasirengęs

Komentarų nėra

Esamos būsenos diagnozė

Krizė, globalizacija

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas: Kokia nauda žmogui, kai jis akivaizdžiai jaučia globalią krizę? Juk jausdamas žalą, jis užsimerkia. Kaip žmogus turėtų tinkamai elgtis, kad pajaustų, jog šio fakto įsisąmoninimas kas akimirką jam naudingas?
Atsakymas: Esmė ta, kad žmonės bėga nuo šio klausimo, kas sekundę kur nors įlenda, ieško sau kokių nors užsiėmimų, kaip vaikai žaidimuose, ir tuo iš esmės viskas baigiasi.
Reikia pamėginti paaiškinti jiems, kad visos gudrybės (o šiandienis mūsų gyvenimas – viena didelė gudrybė), kad užsižaistume ir negalvotume apie rytdieną – atves mus prie visų pagrindų sudužimo. Ir čia prisieis kardinaliai spręsti problemą. Kabalistai kalba apie atominį karą, apie baisias žmonijos problemas, kai nedidelė žmonių grupė įstengs išgyventi ir ims kurti naują žmoniją.
Klausimas: Ar yra kas nors šviesaus dėl ko žmogui reikia įsisąmoninti esamą krizę? Ką nors kas teiktų jam jėgų?
Atsakymas: Manau, kad vien tiesos skleidimas, kur einame ir kur galime eiti. Juk žmonija jau numojo ranka iš beviltiškumo ir netgi nepakelia galvos: kur einame – ten einame. Ji nesupranta, kad artėja prie milžiniško „krioklio“ ir viskas, ką daro, pranyks be pėdsakų. Priešakyje didžiuliai praradimai.
Kabalistai taip ir rašo, kad liks tik menka žmonijos dalis, kuri išaugs ant žemės ir sukurs naują visuomenę. Šis būrelis žmonių, įsisąmoninčių egoizmą kaip blogį, naudosis visiškai kitokiais instrumentais, kad sukurtų naują visuomenę, naują gyvenimą, naują paradigmą.
Klausimas: Kokia esamos būsenos teisinga diagnozė?
Atsakymas: Sakyčiau, kad tai ligą, kuri dar nepasiekė kritinės būsenos, bet žmogus jau ima jausti, kad serga, bet dar nežino savo diagnozės, negali apibrėžti ir rasti jam tinkamų vaistų.

#289581

Iš 2021 m. spalio 19 d. TV laidos „Kabalos ekspresas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Užburtas žmonijos ratas

Centrinis globalios krizės taškas

Diagnozė: silpnas ryšys su aplinka

Komentarų nėra

Centrinis globalios krizės taškas

Egoizmo vystymasis, Krizės sprendimas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas: Kokių globalios krizės apraiškų nepastebime, nors turėtume į tai atkreipti dėmesį?
Atsakymas: Centrinis taškas, globalios krizės šaknis – žmonių tarpusavio atitolimas. Sėdamės prie savo kompiuterių, užsižaidžiame lyg vaikai ir nieko daugiau nesiimame.
Turime suprasti, kad tik mūsų vienų su kitais suartėjimas pasitelkus geras jėgas gali išvesti mus iš bendros krizės. Kitaip tariant, tai žmonių atitolimo krizė, kai kiekvienas siekia užsidaryti tam tikrame kokone, apie nieką daugiau negalvoti ir dėl nieko nesirūpinti.
Klausimas: Kodėl žmonės ne itin jaučia, kad yra krizė. Galbūt, jos neįvertina? Pavyzdžiui, pramonės krizę galiu įvertinti: atėjau – tuščios lentynos. O santykių krizė kažkaip slepiasi nuo žmogaus. Jis nesupranta, kas už to, ir kad tai labai rimta.
Atsakymas: Žmonės užsižaidžia su prisigalvotais „žaislais“. Įsitraukimas į žaidimą atitraukia juos nuo tikrosios problemos.
Todėl, viena vertus, žmonija tarsi auga, kita vertus, ji miršta. Viskas priklauso nuo tos būsenos blogio įsisąmoninimo. O kol kas judame tik tam, kad pripildytume kiauras kišenes tiems, kurie komanduoja ir viskam vadovauja.
Nieko gero priešakyje nematau. Reikia paaiškinti žmonėms, kur visa tai atves. Bus įsisąmonintas itin kartus, ilgas kelias, kai dirbome savo pačių priešams, kurie galvojo vien apie tai, kaip praturtėti mūsų sąskaita, kad galiausiai viską, ką sukaupėme ir perdavėme jiems, paleistų vėjais. Taip dirba žiaurus žmogaus egoizmas.
Būtina įsisąmoninti egoizmą kaip blogį ir suprasti, kad tai vienintelis blogis. Tuomet jau galėsime kalbėti, kaip iš jo išsivaduoti.

#289519

Iš 2021 m. spalio 19 d. TV laidos „Kabalos ekspresas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl šis laikas toks ypatingas?

Žmogaus pareiga

Žmonijos diagnozė

Komentarų nėra

Užburtas žmonijos ratas

Klausimai ir atsakymai, Krizė, globalizacija

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas: Kodėl krizės tikrosios priežastys iš dalies nutylimos, o iš dalies lėtai atsiskleidžia?
Atsakymas: Nes tai nenaudinga esantiems valdžioje. Žmonės, kurie šiandien valdo ir gauna pelną iš to, ką daro pasaulyje, patys savaime nelaimingi. Jie kaip voverė rate, sukasi sukasi ir vis stipriau. Kas turi 100 dolerių, nori 200, kas turi 200 – nori 400 ir t.t.
Tai užburtas ratas, į kurį pateko žmonija. Ji galės iš jo išeiti tik pasiekusi tam tikrą kritinį tašką, kai, viena vertus, žmonėms bus tinkamai paaiškinta, kur jie yra, kita vertus, jų kančios privers juos atsimerkti ir pamatyti, kur jie yra.
Tinkamas paaiškinimas ir aklavietės jautimas privers žmogų sustoti ir ieškoti išeities. Štai tada bus galima su žmogumi kalbėti, kokia ta aklavietė.

#289549

Iš 2021 m. spalio 19 d. TV laidos „Kabalos ekspresas“

Komentarų nėra

Išlaikyti dvasinę pusiausvyrą

Koronavirusas, Krizė, globalizacija

каббалист Михаэль ЛайтманKomentaras: Briuselyje pradėjo eksperimentą – atkurti psichinę sveikatą pandemijos sąlygomis. Žmonės siunčiami ne į vaistines, o į muziejus, kurių tematika – nuo mados industrijos iki nuotėkų valymo.
Pagal panašią schemą veikta ir Kvebeke. Ten gydotojai savo pacientams išrašo iki 50 profilaktinių apsilankymų muziejuje per metus. Sakoma, kad šios krizės sąlygomis tai bus efektyviau nei antidepresantai. Ką manote apie tokį originalų sprendimą – nenaudoti antidepresantų?
Atsakymas: Labai gerai. Nors šiokia tokia ugdymo procedūra.
Klausimas: Įėjęs į muziejų žmogus pamiršta apie visas savo problemas?
Atsakymas: Jis ima kitaip žiūrėti į pasaulį.
Klausimas: O jeigu tai mados istorijos, žmonijos istorijos, gamtos ir pan. muziejai?
Atsakymas: Tai vysto žmogų, vysto jau smegenis. Jis vis dėlto ima kitaip žiūrėti į pasaulį. To reikia. Būtent tai būdas įsisąmoninti, kur mes, kas esame gamtoje, kas tokie esame apskritai. To žmogui labai reikia. Remdamasis visu tuo, jis galės spręsti kitas, geras užduotis.
Klausimas: Kitaip tariant, jūs už tai, kad žmogus lankytųsi muziejuose?
Atsakymas: Būtinai! Galiu duoti pavyzdį. 28 dienas viešėjau Toronte ir Niujorke ir praktiškai neišlindau iš muziejų. Kasdien – naujas muziejus.
Tai lavina smegenis.
Klausimas: Kitaip tariant, žmogui, kurį ištiko krizė, būtina išplėsti akiratį?
Atsakymas: Taip. Jis kitaip žiūri į pasaulį – plačiau, bendriau, mato ryšius tarp dalykų, objektų, jėgų. Jis ima į pasaulį žiūrėti taip, kad pasaulis, pasirodo, kur kas didesnis nei jo mažas, siauras pasaulėlis, kuriame jis kenčia.

#288897

Iš 2021 m. rugsėjo 9 d. TV laidos „Naujienos su M. Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Palaikymas ir pavyzdys

Kaip rasti savo sielą

Depresija – gyvenimo prasmės nebuvimo liga

Komentarų nėra

Tikras mūsų laikų vyras

Gyvenimo prasmė

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas: Kas yra tikras vyras? Psichologai sako, kad „Tikras vyras – tai save realizavęs sėkmingas verslininkas, turintis šeimą, moterį, už ką nors jaučiantis atsakomybę“. Galima išskirti dešimt tikro vyro požymių.
Pirmas: „Jis pasikliauja tik savimi“.
Atsakymas: Tai – nelaimingas vyras. Kaip jis gali pasikliauti savimi? Nebent trankosi po prerijas ant savo galvijų ir tiek. O kaip šiais laikais jis gali pasikliauti savimi? Kas jis toks, kad kliautųsi tik savimi? Jis turi pasikliauti daugybe žmonių, kurie gali jam padėti, palaikyti ir pan. Tikras vyras tas, kurį supa labai daug draugų.
Komentaras: Kitas požymis: „Jis savarankiškas“.
Atsakymas: Ką reiškia, kad jis savarankiškas? „Man nieko nereikia“. Ką turiu, yra viskas. „Esu ganėtinai protingas, pakankamai sėkmingas, užtektinai pasitikintis savimi”. Na, kas tai? Taip galima pasakyti tik vaikui ir jis jausis įkvėptas.
Komentaras: Kartais taip norisi pasitikėti savimi.
Atsakymas: Nereikia. Tuo baigiasi augimas.
Komentaras: Trečias požymis: „Jis nepriklausomas“.
Atsakymas: Ir šitaip negali būti. Kaip gali žmogus nuo nieko nepriklausyti? Jis priklauso nuo gamtos, aplinkinių, nuo visų! Mūsų laikais nepriklausomų nėra: nei žmogus, nei visuomenė, nei valstybė, nei apskritai planeta.
Klausimas: Vadinasi, jis priklauso nuo aplinkinių, nuo visko, kas jį supa?
Atsakymas: Žinoma. Ir kuo daugiau jis auga, tuo labiau priklauso nuo visų.
Komentaras: „Jis neprašo pagalbos“.
Atsakymas: Na ir kas? Jis kliaujasi savimi?
Komentaras: Anksčiau pasakyta, kad jis pasitiki savimi ir neprašo pagalbos. Taigi jis toks: „Neprašysiu pagalbos. Aš pats“.
Atsakymas: Kvailys. Jis nė nesupranta, kad iš tikrųjų priklauso nuo visų ir visko.
Klausimas: Manote, kad tikras vyras tas, kuris gali paprašyti pagalbos?
Atsakymas: Tikras vyras tas, kuris supranta, kad yra silpnas.
Klausimas: Tai viską keičia iš esmės. Kitaip tariant, jis supranta, esąs silpnas ir prašo pagalbos?
Atsakymas: Taip.
Komentaras: Dar vienas požymis: „Jis nesileidžia į kompromisus“.
Atsakymas: Tada jis bus nužudytas arba pats ką nors nužudys. Neįmanoma neiti į kompromisus. Per juos darome teisingas išvadas, teisingi sprendimai glūdi kažkur per vidurį.
Negalime gyventi be kompromisų! Niekas negali! Juolab verslininkai, politikai ir kiti. Žmogus turi suprasti, kad gamtą sudaro pliusas ir minusas. Viskas grindžiama kompromisais.
Komentaras: Kitas požymis: „Jis nelygina“. Pavyzdžiui, jis nelygina savęs su kitais.
Atsakymas: Bet kaip jis augs, jei nepavydės, nelygins?
Turiu lyginti ir pavydėti, tai, kas nėra mano naudai, paskatins mane augti.
Klausimas: Pavydėti ne tam, kad pažemintume kitą, bet kad pakiltume virš jo?
Atsakymas: Tai priklauso nuo ankstesnių punktų.
Klausimas: Taip. Tad lyginti būtina?
Atsakymas: Taip.
Komentaras: Toliau: „Jis priima save tokį, koks yra”.
Atsakymas: Tik mama gali priimti kūdikį tokį, koks jis yra. Niekas nepriims manęs tokio, koks esu. Mane nuolatos žemins, stumdys ir t. t. Aš irgi turėčiau matyti save tokį, koks esu, ir kokiu turėčiau būti, ir taip stengtis be perstojo augti.
Klausimas: Kitaip sakant, kalbame ne apie tai, jog nepriimu savęs tokio, koks esu, bet kad turiu be paliovos augti. Tad, jei esu toks, koks esu, ar tai – sustojimas?
Atsakymas: Žinoma. Viskas yra dialektika.
Komentaras: Kitas punktas: „Jis išvengė vidutinio amžiaus krizės arba išgyveno ją patyręs mažiausius nuostolius“.
Atsakymas: Nežinau, kuo dėtas vidutinis amžius. Jo nejaučiu ir niekada nejaučiau.
Pastaba: Nes gyvenimo tikslą radote būdamas 33 metų.
Atsakymas: Manau, kad jis tęsiasi.
Ką reiškia vidutinio amžiaus krizė? Kas turėtų būti per šią krizę? Tai, kad galvoju apie tai, kas praėjo ir kas dar bus, kur esu ir ką man daryti su savo gyvenimu?
Komentaras: Manau, gyvenimo prasmės ieškojimas čia taip pat tinka. Parašyta, kad „išgyveno ją patyręs mažiausius nuostolius“.
Atsakymas: Sutikau su tuo, kas yra, ir plaukiu toliau?
Komentaras: Panašu į tai.
Atsakymas: Ne, tai – ne man.
Klausimas: Ar visą laiką reikia šios krizės?
Atsakymas: Taip. Vidutinio amžiaus krizė, jei ją taip įvardiname, yra būtina ataskaita to, kas padaryta, kas dar nepadaryta, ir kad priešakyje dar daug reikalų. Ir turiu manyti, kad kai tai atliksiu, būsiu vidutinio amžiaus.
Klausimas: Tarkime, radau vietą gyvenime ir nusiraminau. Ar tai, jūsų nuomone, baisu?
Atsakymas: Tai – mirtis.
Taigi nesusitvarkėme su šiais dešimčia požymių.
Komentaras: Nesusitvarkėme. Mes nesutinkame, darome priešingai: visiška priklausomybė, nuolatinis netikrumas, amžinas kelias, niekada nesustojame ir nesiilsime.
Atsakymas: Atsimerk ir pažiūrėk. Be jokių literatūrinių gudrybių. Pamatysi, kad tai prieštarauja tam, kas parašyta.

#273611

Iš 2020 m. rugsėjo 21 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Į Kūrėją panašus vyras

Žmogus – gamtos kūrinys

Kuris labiau išsitaisęs – vyras ar moteris?

Komentarų nėra

Žmonijos diagnozė

Koronavirusas, Krizė, globalizacija, Sveikata

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas: Šiuolaikinis mokslas sukūrė keletą konceptualių pozicijų krizių atžvilgiu:
– Krizė vertinama kaip natūrali bet kurios sistemos raidos būsena.
– Krizei visada būdingas egoizmo augimas.
– Krizė atsiranda kaip dviejų procesų vienybė. Tai visada yra ir sunaikinimas, ir kūrimas kartu.
– Krizės negalima vertinti, kaip vien neigiamo reiškinio.
– Krizės progresyvios, nepaisant jų sukeltų skausmų.
Sakoma, kad teisinga diagnozė yra pusė gydymo sėkmės. Ką žmogus turėtų suvokti? Kokią diagnozę turėtume nustatyti kiekvienas sau?
Atsakymas: Pirmiausiai, turime apšviesti žmoniją, kad visi esame egoistai, todėl turime suprasti, kad turėsime tai pakeisti. Visa gamta, išskyrus žmogų, yra integrali ir netgi altruistinė. Mūsų pasaulyje negyvoji, augalinė ir gyvūninė gamta yra integrali, o žmogus iškrenta iš jos su savo egoizmu ir yra niekam nepavaldus. Tesirūpina, kad jam būtų gerai, net jei tai kenkia kitiems. Ši būsena egzistuoja, kaip gamtos duotybė, todėl jaučiame savo suvokimo ydingumą ir vystymosi aklavietę.
Šiuo metu esame pasiekę būseną, kai pradedame naikinti savo mažą planetą. Ji nebesugeba mūsų atlaikyti. Todėl turime labai rimtų problemų. Gamta maištauja prieš mus ir pradeda labai žiauriai spausti, bandydama priversti mus keistis. Mes nesuprantame jos veiksmų, nepriimame jų ir tęsiame tuštybių mugę.
Klausimas: Kas esame „mes“?
Atsakymas: Mes esame labai riboti dvikojai žinduoliai. Ir tokie riboti, kad esame blogesni už gyvūnus. Galų gale, net ir ta dalimi žinių ir galimybių, kurias turime, kenkiame sau ir supančiai gamtai.
Komentaras: Man atrodo, kad šiandien milijonai žmonių nusistatė sau diagnozę: dėl to, kad mes naikiname aplinkinę gamtą, kalta mūsų egoistinė prigimtis.
Atsakymas: Ir ką daryti, jei jie supranta? Jie supranta ir tęsia.
Komentaras: Tačiau daugelis jau žino apie savo elgesio žalingumą ir kovoja su juo. Ir ne tik keli filosofai, bet milijonai žmonių bei daugybė skirtingų organizacijų.
Atsakymas: Šios organizacijos yra pačios egoistiškiausios. Jos kovoja, kol būna paperkamos ir palaipsniui nutyla, supranta, kad turi sugyventi su šio pasaulio turtingaisiais, todėl viskas tęsiasi. Žinoma, yra tokių, kurie ir toliau priešinasi, tačiau juos užčiaupia, ir jie negali nieko spausdinti, nei veikti. Dėl to viskas užgęsta. Mes matome, kaip vis dar einame egoistiniu keliu, prievartaudami gamtą visais įmanomais būdais.
Tai rodo, kad žmonės turi keistis.
#268611

Iš 2020 m. gegužės 7 d. TV programos „Epocha po koronaviruso“

Komentarų nėra

Apokalipsė ar naujo gimimas

Krizė, globalizacija

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas: Žodis „krizė“ iš graikų kalbos verčiamas kaip „lūžio taškas“. Kinų kalba jis užrašomas dviem simboliais: „galimybė“ ir „pavojus“.
Vadinasi, krizė – tai gimimas. Kas turėtų gimti?
Atsakymas: Nauja visuomenė. Naujas žmogus.
Kiekvieną kartą ištikus krizei, vyksta tam tikras vystymosi posūkis, šuolis.
Klausimas: Kodėl ateitis visose pranašiškose knygose apibūdinama kaip apokalipsė? Kodėl jose neaprašytos kokios nors malonios būsenos?
Atsakymas: Todėl, kad mūsų vystymesi kitas geras lygmuo gimsta tik dėl didelio spaudimo, karų, kaip kūdikiui gimstant kančiose. Tai suprantantis žmogus džiaugiasi krize. Tačiau kartu jaudinasi dėl kančių, kurias visi jaučia.
Visi puikiai suprantame vaiko gimimo procesą. Tai labai sunkus išbandymas moters organizmui, nors jis ir puikiai tam pritaikytas. Gimdymo metu visada didelis krūvis tenka vaisiui, kuris turi išeiti gimdymo takais labai sunkiomis, suspaustomis sąlygomis.
Įsivaizduokite, kad lygiai taip pat gimsta nauja visuomenė. Gamta turi mus labai spausti, kad norėtume gimti kitokie.
Ji turi mus priversti rasti reikiamą kryptį ir sutelkti pastangas, kad taptume kitokie. Turime pasiekti būklę, kurioje būtume priversti palikti savo patogią būseną gimdoje ir pakeisti ją gana atšiauria išorine.
Taigi, yra labai daug problemų. Iki šiol net labai išsivysčiusiose visuomenėse vaiko gimimas laikomas kažkuo ypatingu ir ne savaime suprantamu dalyku.
Klausimas: Žinoma, pats gimimo procesas yra sunkus. Bet kodėl kabalistai galutinę būseną apibūdino, kaip kažkokią apokalipsę?
Atsakymas: Taip, atrodo, kad tai apokalipsė. Juk pastangos, dėl kurių gimsta kūdikis, turėtų paveikti žmonių visuomenę jai gimstant naujame lygmenyje. Ir, žinoma, šias būsenas jausime kaip labai nemalonias. Todėl turime auklėti save, kad jaustume jas kaip būtinas.
Vaikas motinos kūne būna galva į viršų, o gimdamas apsiverčia galva žemyn ir išeina gimdymo takais. Lygiai taip pat gimstant naujai visuomenei apverčiama žmonijos sąmonė, visa jos pasaulio samprata.
Gimimas yra visiškai priešingas prenatalinei būsenai. Žmogus, gimdamas dvasiškai, atskleidžia kitą, aukštesnį pasaulį.
Klausimas: Bet ką jis mato? Dabar šį pasaulį juntu savo penkiais jutimo organais. Turiu tam tikrus principus, kuriais pagrįsta mano pasaulėžiūra. O kas pasikeis? Ką aš pradėsiu matyti?
Atsakymas: Aplinkinį pasaulį imsi matyti visiškai kitaip. Pamatysi jį valdančias jėgas ir savo galimybes paveikti šį pasaulį.
#268644

Iš 2020 m. gegužės 7 d. TV programos „Epocha po koronaviruso“

Daugiau šia tema skaitykite:

Naujame pasaulyje gimdome pačius save

Dabar pats metas veikti!

Kaip paveikti vyriausybes?

Komentarų nėra

Pandemija: ne išgyventi, o nugalėti

Izraelis šiandien, Koronavirusas, Krizė, globalizacija, Sveikata

каббалист Михаэль ЛайтманMes stengiamės bendrą bėdą išgyventi atskirai. Tai net ne išskaičiavimas – tai bėgimas nuo tikrovės. Po vieną – pralaimėsime. Kartu – laimėsime.
Iliuzinė pergalė prieš pirmąją bangą susuko mums galvą, pasirodo, kad tai yra spąstai. Pasiekę „sėkmę“, per daug pasitikėjome savimi – ir iškart ėmėme ristis žemyn. Skaudu tai pripažinti, bet be sąžiningos savianalizės mums neišsikapanoti. Galite kaltinti vieni kitus ar vyriausybę, kiek norite – sprendimo nebus, kol nepakilsime virš šio savo absurdo teatro.
Dabar jau aišku: vien karantino priemonių nepakanka – turime realiai rūpintis vieni kitais. Virusas negali būti sustabdytas be šio rūpesčio. Juk susiduriame su daugiau nei epidemija – su pačia Gamta.
Kas tai yra?
Gamta nėra abstrakcija, tai yra universali sistema, kuri mus pagimdė ir kurioje gyvename. Dabar. Tiktų toks šiuolaikinės amerikiečių literatūros klasiko Deivido Fosterio Wallace’o palyginimas: plaukia dvi jaunos žuvys, sutinka senesnę, kuri linkteli ir sako: „Sveiki, vaikinai. Na, kaip vanduo?“ Jaunos žuvys plaukia toliau, o po kurio laiko susižvalgo: „Koks vanduo?“
Taigi, jaunystė baigėsi. Vanduo staiga pasidarė drumstas, bet dabar jį galima pamatyti. Apsižvalgykite: mes kapanojamės ne pandemijos bangose, o savo pačių santykių krizėje. Mes negalime draugiškai susitarti dėl nieko ir nesame pasirengę keistis, nors tai liečia mūsų pačių interesus. Pandemijos veidrodyje mes matome save.
Štai kodėl negalėsime tiesiog išgyventi šios krizės. Jau nuo pradžių ji neturi tradicinio sprendimo. Juk to, kas vyksta, priežastys slypi tarp mūsų, o mes jau ne vaikai, jau galime tai suprasti, ir Gamta automatiškai pakelia atsakomybės kartelę. „Reikalas ne viruse, o tavyje“, – sako ji.
Neverta pasitikėti tais, kurie ketina sutvarkyti situaciją politinėmis, organizacinėmis ir net medicininėmis priemonėmis. Visa tai iš esmės neišsprendžia problemos, neatsižvelgia į Gamtos dėsnius ir reikalavimus. Mes atidžiai sekame jos rodomąją lazdelę, užuot stebėję tai, į ką ji rodo. O rodo ji bendrą moralinę ir socialinę mūsų nesėkmę.
Atėjo laikas atverti akis ir širdis, nusimesti vidinius akidangčius, protu ir jausmu suvokti, kas su mumis vyksta. Tai nėra iššūkis kiekvienam atskirai, o visai tautai.
Apie teisingumą ir tiesą
Koronakrizė gana aiškiai primena žydų tautos egzistavimo prasmę. Ji tiesiog baksnoja mus nosimi į šią baltą dėmę, kurią taip atkakliai stūmėme iš sąmonės. Tai nepadėjo: viskas, ką pamiršome, nuskandinome atminties dugne, iškyla į paviršių.
Pažvelkite į šias rietenas. Šventyklų laikais mes darėme lygiai tą patį – kivirčijomės net nepaisydami galimo susinaikinimo. Tokia ta Izraelio tauta – besiremianti stipria vienybe ir kankinama nesutaikomų skirtumų. Žmonės, kurių tikrąją išmintį gožia užsispyrimas, susiskaldymas, ambicijos ir pasipūtimas. Tai yra mūsų bėda, tikrasis mūsų negalavimas, prieš kurį politikai ir farmakologai yra bejėgiai. Politika mus visada skaldė, o šiandien mus skaldo net sveikatos priežiūra. Į tai ir rodo virusas. Ir jis neatsitrauks, kol nepradėsime suprasti jo vaidmens. „Jūs visi esate paskendę tremtyje, vidiniame susvetimėjime, – sako jis. – Jūs visi neteisūs, nes visi linkę ginčytis, įrodinėti savo tiesą, kurti lygybę kitų sąskaita. Ir aš priversiu jus pasikeisti.“
Kai verčia suaugti, skauda. Geriau pačiam užaugti. Tam pirmiausia reikia suprasti: tiesa yra tik žmonių vienybėje, ir ši vienybė slypi aukščiau bet kurio konkretaus teisumo, kad ir koks jis būtų įtikinamas ir nekintamas. Be vienybės viskas veda į žlugimą tiesiog dabar.
Čia nėra nieko pompastiško, nieko prigalvoto. Kalbu apie tikrus dalykus, apie mūsų ateitį, apie mūsų vaikų ateitį, apie gyvenimą ir mirtį. Atėjo laikas veikti. Veikti kartu, nesilaikant dviejų tūkstančių metų primestų politikos dogmų ir stereotipų.
Galų gale, čia susirinko tiesiog nepažįstami žmonės. Mus visus sieja viena bendra aplinkybė – bėgimas iš karčios tremties. Tačiau tai yra tik išorinė vienybė. Milžiniškoms pastangoms šiame kelyje, kupiname kliūčių, kylančių iš visų be išimties tautos dalių, reikalinga vienybė, nesunaikinama ir stipri kaip plienas. (Baal Sulamas, 1940).
Po aštuoniasdešimties metų tai matome savo akimis. Taigi ar vėl nusisuksime nuo akivaizdžios tiesos ir mokėsime didžiulę kainą? Negalima palikti žmonių likimo įvairių suinteresuotų asmenų malonei. Mums reikia kažko daugiau nei svetimšalių. Izraelis negali išsilaikyti be kiekvieno rūpesčio ir dalyvavimo. O „kiekvienas“ reiškia „aš“.
Mano laisvė
Ne atsitiktinai virusas mus atitolina vienus nuo kitų. Dėl to pradedame matyti, kaip smarkiai esame susipriešinę viduje, atskirti savo pačių rietenų. Ir gerai, kad matome. Juk nepripažinus ligos neįmanoma išgyti.
Karantino ribojimai tarsi kėsinasi į mūsų laisvę, o iš tikrųjų atriboja mus nuo smaugiančių vartotojiškų santykių. Kaip tik dabar, koronaviruso sumaištyje, gavome galimybę patys sukurti tarpusavyje kažką teisingo, tikro, nesugriaunamo. Kaip tik dabar tapome laisvi daryti svarbų darbą.
„Tikras pasaulis – pasaulis žmonių valdžios ir pinigų – džiugiai niūniuoja sau po nosimi, pakinkyti baime, pykčiu, nusivylimu, suvaržymais ir savimeile“, – pasakė David Foster Voles. – „Ta laisvė, kuri tikrai svarbi, susijusi su jautrumu, sąmoningumu, mokymusi, gebėjimu tikrai rūpintis kitais – žmonėmis, duoti“.
Kaip gi realizuoti šią laisvę?
Naudojantis vienijimosi metodika, kurią žydai turi nuo senų senovės. Kabalistine metodika, pradėta Abraomo ir sudarančia mūsų esmę. Taip, mes galime ją įgyvendinti, jei tik panorėsim. Ir jei tapsime, pagaliau, realistais.
Juk žmonijos ateitis – vienybė virš visų skirtumų ir prieštaravimų, interesų bendrystėje, pusiausvyroje. Įsilieję į šią srovę, išsigelbėsime patys ir ištrauksime pasaulį. O jei delsime, risimės toliau, ir niekas mūsų nepasigailės. Priešingai, pasaulis pajaus, kad mus galima pribaigti, ir krizės priveiktas susivienys šiuo tikslu.
Suteikime žmonėms suvienijimą geruoju, tapkime tauta, pradėjusia dvasinį pakilimą, kuri visiems palengvina kelią ir visus pakelia. Dabar, kai braška senojo pasaulio siūlės, reikia pastatyti tiltą į naująjį pasaulį. O kas tai padarys, jei ne mes?
Audringas srautas neša žmoniją į priekį. Grįžimo nebus. Ir viskas priklauso nuo mūsų, nuo tautos, vadinamos „Izraeliu“. Bet tai priklauso ne nuo mūsų smegenų, sugebėjimų, technologijų, išradimų, bet nuo širdžių suartėjimo ir gero tarpusavio ryšio.
Be šio pagrindo mes prapulsime. Mes neturime poros tūkstančių metų rezervo tremtyje. Mes išnaudojome visus avansus ir paskolas. Laikas grąžinti skolą. Tik duodami kitiems išsaugosime ir sustiprinsime save. Ir jei nematome prošvaistės priekyje, tai tik todėl, kad dar nesutikome dėl to viduje ir vis tiek tikimės tiesiog numušti temperatūrą, nesivargindami gydyti priežasčių.
Gamtoje nėra stebuklingų išgijimų. Ji paskyrė mums gydymo kursą, ir klausimas ne tas, ar mes jį priimsime, o kada. Kuo vėliau, tuo bus skaudžiau. Ir dėl to mūsų poliarizuota, atomizuota visuomenė vis tiek taps visaverte bendruomene, o kiekvieno žmogaus žinios lygiomis teisėmis įsilies į bendrą sąmonę, į bendrą srovę. Ir tai bus ne diktatas, o išsivadavimas, ne našta, o proveržis.
Galbūt mums trūksta tikėjimo savimi. Galbūt pasitikėjimo gamta. Tačiau iš tikrųjų tai tik pasiteisinimai. Mes turime viską, ko mums reikia, ir galime naudoti krizę kaip galingą postūmį vienybei. Viskas priklauso nuo mūsų.
#268357

Daugiau šia tema skaitykite:

Ką rodo virusas?

Kova, kurioje dalyvauja visi

Kas mus privers pakeisti gyvenimo vertybes?

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai