Klausimas: Kokia nauda žmogui, kai jis akivaizdžiai jaučia globalią krizę? Juk jausdamas žalą, jis užsimerkia. Kaip žmogus turėtų tinkamai elgtis, kad pajaustų, jog šio fakto įsisąmoninimas kas akimirką jam naudingas?
Atsakymas: Esmė ta, kad žmonės bėga nuo šio klausimo, kas sekundę kur nors įlenda, ieško sau kokių nors užsiėmimų, kaip vaikai žaidimuose, ir tuo iš esmės viskas baigiasi.
Reikia pamėginti paaiškinti jiems, kad visos gudrybės (o šiandienis mūsų gyvenimas – viena didelė gudrybė), kad užsižaistume ir negalvotume apie rytdieną – atves mus prie visų pagrindų sudužimo. Ir čia prisieis kardinaliai spręsti problemą. Kabalistai kalba apie atominį karą, apie baisias žmonijos problemas, kai nedidelė žmonių grupė įstengs išgyventi ir ims kurti naują žmoniją.
Klausimas: Ar yra kas nors šviesaus dėl ko žmogui reikia įsisąmoninti esamą krizę? Ką nors kas teiktų jam jėgų?
Atsakymas: Manau, kad vien tiesos skleidimas, kur einame ir kur galime eiti. Juk žmonija jau numojo ranka iš beviltiškumo ir netgi nepakelia galvos: kur einame – ten einame. Ji nesupranta, kad artėja prie milžiniško „krioklio“ ir viskas, ką daro, pranyks be pėdsakų. Priešakyje didžiuliai praradimai.
Kabalistai taip ir rašo, kad liks tik menka žmonijos dalis, kuri išaugs ant žemės ir sukurs naują visuomenę. Šis būrelis žmonių, įsisąmoninčių egoizmą kaip blogį, naudosis visiškai kitokiais instrumentais, kad sukurtų naują visuomenę, naują gyvenimą, naują paradigmą.
Klausimas: Kokia esamos būsenos teisinga diagnozė?
Atsakymas: Sakyčiau, kad tai ligą, kuri dar nepasiekė kritinės būsenos, bet žmogus jau ima jausti, kad serga, bet dar nežino savo diagnozės, negali apibrėžti ir rasti jam tinkamų vaistų.

#289581

Iš 2021 m. spalio 19 d. TV laidos „Kabalos ekspresas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Užburtas žmonijos ratas

Centrinis globalios krizės taškas

Diagnozė: silpnas ryšys su aplinka

Klausimas: Kokių globalios krizės apraiškų nepastebime, nors turėtume į tai atkreipti dėmesį?
Atsakymas: Centrinis taškas, globalios krizės šaknis – žmonių tarpusavio atitolimas. Sėdamės prie savo kompiuterių, užsižaidžiame lyg vaikai ir nieko daugiau nesiimame.
Turime suprasti, kad tik mūsų vienų su kitais suartėjimas pasitelkus geras jėgas gali išvesti mus iš bendros krizės. Kitaip tariant, tai žmonių atitolimo krizė, kai kiekvienas siekia užsidaryti tam tikrame kokone, apie nieką daugiau negalvoti ir dėl nieko nesirūpinti.
Klausimas: Kodėl žmonės ne itin jaučia, kad yra krizė. Galbūt, jos neįvertina? Pavyzdžiui, pramonės krizę galiu įvertinti: atėjau – tuščios lentynos. O santykių krizė kažkaip slepiasi nuo žmogaus. Jis nesupranta, kas už to, ir kad tai labai rimta.
Atsakymas: Žmonės užsižaidžia su prisigalvotais „žaislais“. Įsitraukimas į žaidimą atitraukia juos nuo tikrosios problemos.
Todėl, viena vertus, žmonija tarsi auga, kita vertus, ji miršta. Viskas priklauso nuo tos būsenos blogio įsisąmoninimo. O kol kas judame tik tam, kad pripildytume kiauras kišenes tiems, kurie komanduoja ir viskam vadovauja.
Nieko gero priešakyje nematau. Reikia paaiškinti žmonėms, kur visa tai atves. Bus įsisąmonintas itin kartus, ilgas kelias, kai dirbome savo pačių priešams, kurie galvojo vien apie tai, kaip praturtėti mūsų sąskaita, kad galiausiai viską, ką sukaupėme ir perdavėme jiems, paleistų vėjais. Taip dirba žiaurus žmogaus egoizmas.
Būtina įsisąmoninti egoizmą kaip blogį ir suprasti, kad tai vienintelis blogis. Tuomet jau galėsime kalbėti, kaip iš jo išsivaduoti.

#289519

Iš 2021 m. spalio 19 d. TV laidos „Kabalos ekspresas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl šis laikas toks ypatingas?

Žmogaus pareiga

Žmonijos diagnozė

Klausimas: Tyrimai rodo, kad nedidelė (nuo dešimties iki keturiasdešimties) žmonių grupė gali rasti tikras žinias, kai sprendžiami sudėtingi klausimai. Bet neverta aklai tikėti minios išmintimi, mat yra tokių klausimų, kuriems spręsti būtini specialistai.
Kokiu atveju sprendžiant problemas galima pasitelkti minios išmintį, o kokiu – kolektyvinį intelektą? Kodėl, kai pasikliaujama išmintimi, ji išveda į naują lygmenį? Ir vis dėlto jos nepakanka, reikia dar ir žinių?
Atsakymas: Tai priklauso nuo to, kokius klausimus sprendi. Negali surinkti milijono žmonių, nieko nesuprantančių, sakykime, apie statybas, ir laukti, kad jie pastatytų daugiaaukštį pastatą. Jiems nieko neišeis. O jeigu subursi keletą specialistų, rezultatas bus teigiamas.
Todėl būtina konkrečiai pažvelgti į tai, kokį uždavinį nori išspręsti. Arba eini žinodamas, arba eini tikėjimu aukščiau žinojimo. Jei eini remdamasis žinojimu, turi surinkti specialistus. Jei priešais tave užduotis, kuri praktiškai yra mūsų nesuvokiamoje srityje, pavyzdžiui, susidoroti su koronavirusu, specialistai nepadės.
Matome, kad ši epidemijos forma vienu metu paliečia visus pasaulyje. Ji vis labiau valdo, išplisdama po visa planetą. Nemanau, kad galėsime kaip nors ją apriboti ,sustabdyti, užkirsti kelią.
Štai tada turėsime atkreipti dėmesį į minios išmintį. Kaip rasti sprendimą? O jis – labai paprastas. Jei daugybę žmonių subursime neuždarydami įstaigoje, kur būtų išnaudojamas jų protas ir žinios, o pamėginsime pakelti juos į aukštesnį nei dabartinis lygmenį (kad jie dirbtų vienybės labui), tai rezultatas bus – vienybė, jie pakils virš asmeninio egoizmo. Tuomet įstengs apibrėžti, kur slypi problema.

#273918

Iš 2020 m. rugsėjo 25 d. TV laidos „Bendravimo įgūdžiai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Du būdai priimti sprendimus

Kaip išminčiai priiminėjo sprendimus

Minties jėga ir problemų sprendimas

Klausimas: Mūsų visų problemų (pradedant gamtos kataklizmais ir baigant koronavirusu) priežastys – pusiausvyros nebuvimas žmonių visuomenėje tarp noro gauti iš visuomenės ir noro duoti?
Atsakymas: Taip. Žmonių visuomenė griauna save ir viską aplink. Jei tarp mūsų būtų pusiausvyra, jei būtume išsitaisę, o ne egoistai, subalansuotume egoizmą ryšiais ir meile, ir matytume, kad visa gamta eina paskui mus.
Klausimas: Subalansuoti žmoguje šias dvi tendencijas – ištisas mokslas. Nejau žmogus įstengs tai atlikti?
Atsakymas: Tai žmogaus pareiga. Jis turi atskleisti visus savo prigimties ir supančios gamtos dėsnius ir visą tai atvesti į absoliučią, integralią, visišką sąveiką. Tokia žmogaus užduotis ne tik čia ir dabar, o apskritai. Kosminė užduotis.
#266274

Iš 2020 m. balandžio 16 d. TV laidos „Postkoronaviruso epocha“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ar gamta jaučia mūsų skausmą?

Įsilieti į gamtą kaip jos integrali dalis

Begalinis gamtos dosnumas

Klausimas. Norint surinkti Rubiko kubą pagal spalvas kubą reikia sukioti ir horizontaliai, ir vertikaliai. Kitaip tariant, horizontaliai galiu sukioti galvą, kūną, kad pamatyčiau visus, kad įimčiau į save. O ką sukioti vertikaliai? Kaip veikti, kad darbas būtų pilnas?
Atsakymas. Kad darbas būtų pilnas, tau reikia nuolatos sukinėti save į visas puses, t. y. nuolatos išsiversti, kad virš visų kliūčių susijungtum su draugais.
Įsivaizduok, kad Kūrėjas visąlaik siunčia tau sunkumus, problemas, sukioja tave. O tu turi išsiversti ir veikti prieš Jį. Tai ir yra pagalba prieš tave. Jo pagrindinis darbas: sukurti mums problemas, nes be problemų neišaugsime.
#253366

Iš 2019 m. rugsėjo 5 d. kongreso Moldovoje pamokos Nr. 0

Daugiau šia tema skaitykite:

Kliūtys dvasiniame kelyje

Žvelgti kitaip į kliūtis ir sunkumus

Siekiant tobulo ryšio

Klausimas. Kabala – tai natūralių gamtos dėsnių atskleidimas sociumo lygmenyje?
Atsakymas. Visas materialias problemas mėginame spręsti sociumo lygmenyje, ir netgi dvasiniame. O jeigu jos bus sprendžiamos materijoje, tai užtruks dar šimtus metų.
Replika. Sakote „Skanaukite, mėginkite ir žinokite iš anksto, kad nieko nepavyks, kol neatsiskleis Kūrėjas“.
Atsakymas. Taip. Tačiau kaskart tai vis tiek naujas žingsnis. Nesibaiminkite. Svarbiausia – nebijoti. Tai itin siaurias kelias, tačiau svarbiausia – nebijoti.
#254161

Iš 2019 m. sausio 1 d. TV laidos „Kabalos pagrindai“

Klausimas. Prieš priimant sprendimą dėl kokios nors materialios problemos, mes turime pasiekti tarpusavio vienybę, tarpusavyje įsijungti vienas į kitą?
Atsakymas. Senovėje buvo tokia organizacija „Sanedrinas“, kur išminčiai rinkdavosi draugėn, vienijosi, priimdavo skirtingus sprendimus, o paskui tie sprendimai buvo perduodami žemiau ir žmonės juos realizuodavo.
Klausimas. Jie aptarinėdavo, kokius mokesčius surinkti ir kaip kariauti, ar ne?
Atsakymas. Bet ką, netgi menkas problemas.
Problema buvo sprendžiama jų tarpusavio vienybėje, t. y. Kūrėjui atsiskleidus. O tai reiškia, kad sprendimas teisingas. Po to jau galima perduoti jį, kad dar negalintys susivienyti žmonės jį realizuotų. Lygiai kaip įprastiniai sprendimai priimami vienuose ratuose, o realizuojami kituose, kitame lygmenyje.
#253226

Iš 2018 m. gruodžio 25 d. TV laidos „Kabalos pagrindai“

Vienintelės Kūrėjo jėgos reikia ieškoti tik dešimtuko centre. Juk tai reiškia, kad esu vienos sielos sistemoje ir noriu susisiekti su jos vieninteliu šaltiniu, o ne su savo fantazijomis. Jei įsivaizduoju Kūrėją ne dešimtuke, tai bus iliuzija. Nesuprasiu, kas su manimi vyksta.
Kai laikausi už dešimtuko centro, man akivaizdu, kad bet koks nutikimas ir problema kilo, nes netekau ryšio su grupe. Nėra jokios kitos nemalonumų priežasties – tik dėmesio netekimas ir išėjimas iš dešimtuko centro. Ir čia pat randu kokią nors problemą, kuri skirta, kad sugrąžintų mane į dešimtuko centrą.
Įsivaizduoju save kaip dalį bendros sielos sistemoje ir tik joje galiu rasti save ir susieti save su Kūrėju. Tik taip galiu užmegzti ryšį su Kūrėju, juk neturiu jokios galimybės tiesiogiai užsikabinti už Šviesos šaltinio.
Visa kas vyksta su manimi – tai mano egzistavimo dešimtuko centre rezultatas. Nutolus nuo to centro, iškart jaučiu įvairiausias problemas. Tai ženklas, kad man reikia grįžti į dešimtuko centrą, į „Nėra nieko kito, tik Jis“, į tą tašką, kur bendra siela susiliejusi su Šviesa. Tai mano siela, mano Šviesa, ir kaskart organizuoju save, kad realiai dirbčiau su draugais.
Jei aš pats sau, atsiskyręs nuo dešimtuko, galvoju, kad viską siunčia Kūrėjas – taip juk kiekvienas gali pasakyti. Bet kuris žmogus pasaulyje sutiks, kad viskas iš aukštesnės jėgos.
O kas toliau? Kaip galima tai paveikti? Galima apie tai filosofuoti, tačiau kur mano darbo instrumentai? Kaip galima garantuoti sau gerą dabartį ir ateitį, kaip išgelbėti save ir padėti kitiems? Visa tai įmanoma tik per dešimtuką.
Visa, kas vyksta materialiame ir dvasiniame gyvenime, šeimoje, darbe – reikia suvokti kaip pagalbą, grąžinančią mane į dešimtuko centrą, į kontakto ir susiliejimo su aukštesniąją jėga tašką: „Israel, Tora ir Kūrėjas – viena visuma.“ Ir tuomet aš 24 valandas būsiu taip susiliejęs.
#240238

Iš 2019 m. sausio 28 d. rytinės pamokos rengiantis kongresui dykumoje

Daugiau šia tema skaitykite:

Rato centre tarp mūsų

Ateik ir pamatyk

Kritinis vienybės taškas

Kūrėjas – tai jėga, atsiskleidžianti idealaus dešimtuko centre, kur visi susijungia kaip vienas žmogus su viena širdimi. Ten mes visi egzistuojame lygiomis teisėmis, lenkiamės vieni prieš kitus, aukštiname draugus. Taip kuriame Kūrėjo pavidalą.
Jei teisingai sujungiame visus savo norus, sudedame visą tą dėlionę, tai mums atsiskleidžianti forma, paveikslas ir bus Kūrėjas. Kūrėjas (Borė) – tai mūsų teisingo susijungimo forma, „ateik ir pamatyk“ (bo-rė). Be šito nėra nieko daugiau, juk mes nepasiekiame pačios Šviesos.
Jei dedame tinkamas pastangas, tai susijungiame formoje, kuri vadinasi „Kūrėjas“, suvokiame Jį savyje. Todėl nėra kur dar ieškoti Kūrėjo, tik dešimtuko centre, kaip pasakyta „Kūrėjas yra savo tautoje“.
Dešimtuko centras – tas taškas, kur tarp mūsų egzistuoja pusiausvyra, lygybė, abipusė pagalba. Ši mūsų bendros vienybės, lygybės, abipusio palaikymo formulė piešia mums Kūrėjo paveikslą, idealią vienybę.
Vos tik pasiekiame tokį atskleidimą, iškart jo netenkame, kad vėl dirbtume ir atskleistume jį ant aukštesnio lygmens, didesne rezoliucija.
#240238

Iš 2019 m. sausio 28 d. rytinės pamokos rengiantis kongresui dykumoje

Daugiau šia tema skaitykite:

Kritinis vienybės taškas

Tarpininkas atskleidžiant Kūrėją

Rato centre tarp mūsų

Kai ateina įvairiausios mintys, problemos, kliūtys, reikia iškart išsiaiškinti, kiek jos mums padeda apibrėžti, kad „be Kūrėjo nėra nieko“.
Nesvarbi pati kliūtis ir situacija, svarbu, kiek ji atitraukia mane nuo principo „Nėra nieko kito, tik Jis“, o teisingai dirbant su ja, galiu grįžti prie jo ir apibrėžti, kad yra tik viena jėga.
Kitaip tariant, į visą savo gyvenimą reikia žiūrėti per šį vieną parametrą: kaip tai susieja mus su Kūrėjo vienatiškumu, arba kaip įveikti kliūtį ir per ją nukreipti save į „Nėra nieko kito, tik Jis.“ Ir tuomet visą gyvenimą suvoksime kaip pakvietimą atskleisti vienintelę Kūrėjo jėgą visomis formomis.
Nekreipsime dėmesio į įspūdžius prote ir jausmuose, į gaunamas problemas, pakilsime virš jų tikėjimu aukščiau žinojimo ir viską susiesime tik su Kūrėju, siunčiančiu mums visa tai su vienu tikslu: padėti mums prisijungti prie Jo virš kiekvienos kliūties.
Tuomet kliūtys iš problemos virs pagalba, pagalbininku, nukreipiančiu mus į Kūrėją. Ir toks taps visas mūsų gyvenimas. Taip mes pateisiname Kūrėją, pateisiname kūriniją ir pakeliame save į teisuolio pakopą.
#240238

Iš 2019 m. sausio 28 d. rytinės pamokos rengiantis kongresui dykumoje

Daugiau šia tema skaitykite:

Viską valdo tik Kūrėjas

Kliūtys dvasiniame kelyje

Gyventi tikrovėje, kur „Nėra nieko kito, tik Jis“