Visas pasaulis sukurtas taip, kad padėtų mums pasiekti dvasinį pasaulį. Pereiname gyvenimo ciklus iš kartos į kartą, kad galiausiai realizuotume save ir išeitume į dvasinį pasaulį.
Visas mūsų pasaulio tikslas, visa, kas jame vyksta,  įskaitant ir mūsų gautą prigimtį, kurią nuolat vystome, taip pat yra nukreipta tik į tai. Visi asmeniniai ir bendri nemalonumai bei problemos skirti tam, kad pastūmėtų mus dvasinio pasaulio link.
Bet kaip jį pasiekti? To neįmanoma padaryti vien per kančias. Pirmiausia reikia aiškiai apibrėžti, kas yra materialu, o kas dvasiška, nes žmonės čia dažnai klysta. Materialumu vadinamas siekis gauti naudą sau, o dvasingumu – siekis duoti kitiems, Kūrėjui taip pat. Visuomet  verta prisiminti šį paprastą, aiškų ir konkretų apibrėžimą.
Neįstengiame veikti artimo labui, ir tai buvo sąmoningai sukurta taip, kad mums prireiktų pagalbos. Kitaip tariant, turime panorėti išeiti iš savo egoizmo, siekti davimo – ne todėl, kad duodant bus geriau, o egoizme blogiau. Juk taip tiesiog pakeistume vieną egoistinį tikslą kitu – abu būtų materialūs.
Turime panorėti dvasinio pasaulio, nes jis didingas, unikalus, tai aukščiausia savybė, kuriai jaučiame ypatingą pagarbą. Trokštame dvasingumo, nes jis pats savaime tapo mums svarbus. Jame slypi tam tikras žavesys, kuris vadinamas šventumo žavesiu.
Siekiame dvasinio pasaulio ne dėl naudos. Nauda palaipsniui išnyksta. Veikiami iš aukščiau imame keistis ir jaučiame, kad dvasingumas mums brangus, jame glūdi traukianti jėga. Norime duoti ne tam, kad išvengtume problemų, o tiesiog iš pagarbos šiai savybei.
Bet kodėl šis kelias toks sunkus? Kodėl mums neleidžia pasiekti davimo savybės?
Kodėl ši savybė nesuteikiama tuojau pat ir visa iškart, o tenka eiti ilgą kelią ir gauti po truputį, kodėl mus taip spaudžia ir vargina? Tam, kad kiekviename šio kelio etape mums be perstojo reiktų pagalbos ir kreiptumės į Kūrėją.
Kaip iš pradžių keičiame materialumą į dvasingumą, taip vėliau dvasingumą keičiame į Kūrėją. Mums svarbus ne dvasinis suvokimas, o  kontaktas su Kūrėju. Dėl šios priežasties visa mūsų kelionė ir yra ilga.

#134925

Iš pamokos pagal straipsnį „Toros dovanojimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasinio suvokimo matai

Beribė vienybė

Pagal dvasinio pasaulio dėsnius

Klausimas: Norėčiau sužinoti, ar viskas, kas man nutinka, visas šis absurdas – tai toks mano likimas? Mane atleido iš darbo, namuose nuolatiniai barniai, sveikata vis blogėja. Man sako: „Likimas“. Nenoriu tokio likimo – noriu žinoti, kaip išeiti iš šio užburto rato!
Atsakymas: Reikia sustoti. Sustoti ir pamąstyti, kaip iš tikrųjų gyventi. Ir svarbiausia – dėl ko gyventi. Šiuo metu esi tokios būsenos, kai gali atskleisti gilesnę gyvenimo tiesą.
Tad iš tikrųjų dabar tavo gyvenime labai geras laikotarpis – atskleidimo metas. Tau atskleidžiamas naujas supratimo, gamtos ir savęs joje įsisąmoninimo lygmuo.
Tik neužmerk akių ir nesistenk nuo viso to pabėgti. Tęsk gyvenimą tame lygmenyje, kuriame esi dabar – tarsi automatiškai, autopilotu, bet tuo pat metu gilinkis.
Iš kur, kodėl ir kaip kyla visos tos komandos, kurios valdo mane ir aplinkinius? Kam visa tai vyksta? Ko iš manęs nori Tas, kuris visa tai valdo?
O visa kita tegu automatiškai sukasi – esu pasiruošęs su tuo susitaikyti. Tiesiog automatiškai.
Manau, kad tai greitai atves žmogų prie ryšio su Tikruoju jo gyvenimo Valdytoju.

#278102

Iš TV laidos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kūrėjo žaidimų tikslas

Rasti aukso vidurį

Kodėl aš kenčiu?

Žmonija pagaliau ima įsisąmoninti, kad jai galas. Žmonės dar nekalba apie tai garsiai, bet jau kuždasi nežiną, ką daryti. Tai jau geras rezultatas.
Mūsų egoizmas jokiu būdu nenori veikti taip, kaip reikia. Jis nori, kad būtų taip, kaip nori jis. Tarsi mažas vaikas, kuris užmerkia akis: „To nėra!“ Jam atrodo, kad jeigu užsimerks ir nieko nematys, vadinas tai ir neegzistuos arba kiti jo nematys.
Išeitų, kad žmonija elgiasi lygiai taip pat: „To nėra!“ Kai prieš daugelį metų šnekučiavausi su Nobelio premijos laureatais ekonomikos srityje ir sakiau, kad vyksta krizė, jie žiūrėjo į mane su pašaipa: „Ką jūs! Apie ką kalbate?!“ Aš žinoma, tylėjau. O su kuo ginčytis?
Suprantu, kad tai tėra žmonės. Tačiau šiandien jie jau taip nebekalba, jiems tai buvo sprigtas per galvą. Maža to, net jeigu jau ir girdi, tačiau dar nenori viduje to priimti. Yra keletas slenksčių, per kuriuos turi praeiti informacija, kol žmogus kaip nors ją priims, perspaus save ir ims suvokti.

#310830

Iš pokalbio „Man suskambo telefonas. Kosmoso užkariavimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ko trūksta žmonijai?

Žmonija – vieninga sistema

Pasaulis dar nepasirengęs

Klausimas: Įjungti visą pasaulį į save – toks žmogaus suvokimas teisingas? Ar priešingai, ištirpti visame pasaulyje? Ar gali būti tokie kraštutinumai?
Atsakymas: Tai ne kraštutinumai, o iš esmės vienas ir tas pats. Tai reiškia, kad turiu anuliuoti savo egoizmą, savo „aš“ pasaulio atžvilgiu, ir tuomet pajausiu, kad aš jame ar kad jis manyje.
Priežastis, kodėl yra skirstymas į save ir visą pasaulį, – tai žmogaus egoizmas, kuomet viską, ką jaučiu, daliju į „aš“ ir kažką „ne manyje“. O jeigu pamažu nutrinu šią ribą, tai anuliuoju savo egoizmą, ir imu jausti pasaulį kaip savo dalį.
Norėdamas teisingai suvokti pasaulį, turi anuliuoti savo egoistinį suvokimą, ir tuomet išvysiu pasaulį tokį, koks jis yra. Idealiu atveju, žinoma, tai ilgas kelias. Prie to priartėti galima tik susivienijus, susiliejus, suartėjus su viskuo, kas supa.
Gamtoje negyvasis, augalinis, gyvūninis ir žmogaus lygmenys egzistuoja aplink mus. Ir jei suartėjame su jais, tai pamažu artėjame prie to, kad apimtume visą gamtą taip, kad ją imsime visiškai jausti.

#297517

Iš 2022 m. balandžio 29 d. TV laidos „Kabalos ekspresas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kabalistas ir pasaulio suvokimas

Tinkamas tikrovės suvokimas

Gyventi suvokiant egzistavimo prasmę

Komentaras: Vokiečių filosofas A. Šopenhaueris pasakė: „Laimingais ir nelaimingais mus paverčia ne tai kokie daiktai yra tikrovėje, o tai, į ką paverčiame juos suvokdami.“
Atsakymas: Savaime suprantama. Bet kuris daiktas ir taip nuo pradžių egzistuoja manyje, o aš jį paverčiu kažkuo kitu. Kitaip negalėsime apie jį kalbėti.
Jei kalbu apie ką nors, tai išsakau savo suvokimą, nes tas daiktas jau egzistuoja manyje. Kokiu pavidalu jis egzistuoja – apie tai ir kalbu. O kaip kitaip? Jei nesuvokiu, kaipgi galiu apie tai kalbėti?
Komentaras: Bet sakoma, šimtai žmonių – šimtai nuomonių. Kaip jie randa bendrą kalbą? Kodėl visi šį tą suvokia vienodai, o šį tą skirtingai?
Atsakymas: Kiekvienas – savyje, remdamasis savo savybėmis.
Komentaras: Sakykime, visi vienodai suvokia stalą, kėdę, kokias nors aplinkybes…
Atsakymas: Irgi ne vienodai, mes juk negalime sugretinti. Tiesiog susitariame, kaip tai vienoda.
Tarkime, sakydamas „stalas, kėdė“ – sutinku, kad tai pažadina manyje ir tavyje vienodą suvokimą, bet jokiu būdu nenurodo į tai, koks tai objektas, tik tai, kaip jį suvokiame savyje.
Komentaras: Iš principo, kiekvienas suvokiame savaip, be to, negalime palyginti tokių niuansų, kiek rūgštu man, o kiek rūgštu kitam. Išeitų, kad faktiškai žmonės „susitarė“ dėl pasaulio paveikslo: štai taip jį suvokiame.
Atsakymas: Taip, nes jie nuo pat pradžių egzistuoja pagal tam tikrą bendrą panašumą. Žmogiškajame suvokime yra tam tikras savybių rinkinys, ir todėl žmonės gali susitarti.

#297602

Iš 2022 m. balandžio 29 d. TV laidos „Kabalos ekspresas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Sukurti naują suvokimo sistemą

Kaip suvokiame gamtą?

Kaip objektyviai suvokti psaulį?

Išoriniuose moksluose įspūdis užgožia protą, juk ten kur įsiviešpatauja emocijos, protas liaujasi dirbęs. Kaip sakoma – „pametė galvą nuo meilės“.
Bet dvasiniame pasaulyje viskas priešingai, ten išgyvenimas ir įspūdis prideda suvokimo, jį pagilina. Juk dvasinė meilė nuo pat pradžių grįsta apribojimu, ekranu, atspindėta Šviesa, kitaip tariant, noro mėgautis įveikimu, o tai skiriasi nuo to, kas yra materialiame pasaulyje, kur mus traukia ten, kur mus veda noras.
Dvasiniame pasaulyje siekis susivienyti, mylėti, suartėti nuo pat pradžių grindžiamas pakilimu virš savo noro. Ir todėl jausmai bei protas nesusipriešina, o abu veikia viena kryptimi.
Be to, suvokiu tai, ko dabar nėra nei mano jausmuose, nei prote. Neinu paskui savo norus ir hormonus. Kiekvienas žingsnis ir pojūtis, suvokimas – priešinasi egoizmui. Ir todėl jausmai ir protas palaiko kitas kitą, o ne neigia.

#289415

Iš 2021 m. lapkričio 3 d. rytinės pamokos pagal knygą „Šamati“, Nr. 45 straipsnis

Daugiau šia tema skaitykite:

Darbas širdyje

Suderinti protą ir jausmus

Išskaičiavimas be lyrikos

Komentaras: Briuselyje pradėjo eksperimentą – atkurti psichinę sveikatą pandemijos sąlygomis. Žmonės siunčiami ne į vaistines, o į muziejus, kurių tematika – nuo mados industrijos iki nuotėkų valymo.
Pagal panašią schemą veikta ir Kvebeke. Ten gydotojai savo pacientams išrašo iki 50 profilaktinių apsilankymų muziejuje per metus. Sakoma, kad šios krizės sąlygomis tai bus efektyviau nei antidepresantai. Ką manote apie tokį originalų sprendimą – nenaudoti antidepresantų?
Atsakymas: Labai gerai. Nors šiokia tokia ugdymo procedūra.
Klausimas: Įėjęs į muziejų žmogus pamiršta apie visas savo problemas?
Atsakymas: Jis ima kitaip žiūrėti į pasaulį.
Klausimas: O jeigu tai mados istorijos, žmonijos istorijos, gamtos ir pan. muziejai?
Atsakymas: Tai vysto žmogų, vysto jau smegenis. Jis vis dėlto ima kitaip žiūrėti į pasaulį. To reikia. Būtent tai būdas įsisąmoninti, kur mes, kas esame gamtoje, kas tokie esame apskritai. To žmogui labai reikia. Remdamasis visu tuo, jis galės spręsti kitas, geras užduotis.
Klausimas: Kitaip tariant, jūs už tai, kad žmogus lankytųsi muziejuose?
Atsakymas: Būtinai! Galiu duoti pavyzdį. 28 dienas viešėjau Toronte ir Niujorke ir praktiškai neišlindau iš muziejų. Kasdien – naujas muziejus.
Tai lavina smegenis.
Klausimas: Kitaip tariant, žmogui, kurį ištiko krizė, būtina išplėsti akiratį?
Atsakymas: Taip. Jis kitaip žiūri į pasaulį – plačiau, bendriau, mato ryšius tarp dalykų, objektų, jėgų. Jis ima į pasaulį žiūrėti taip, kad pasaulis, pasirodo, kur kas didesnis nei jo mažas, siauras pasaulėlis, kuriame jis kenčia.

#288897

Iš 2021 m. rugsėjo 9 d. TV laidos „Naujienos su M. Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Palaikymas ir pavyzdys

Kaip rasti savo sielą

Depresija – gyvenimo prasmės nebuvimo liga

Komentaras: Psichologijos tikslas – pagerinti materialaus gyvenimo kokybę. Kabalos tikslas, kaip rašo Baal Sulamas, – atsleisti Kūrėją kūriniams šiame pasaulyje.
Atsakymas: Iš principo esame itin įdomiame vienos vienintelės jėgos – aukštesnės gamtos jėgos – poveikio lauke. Galima ją įvardindinti Kūrėju arba tiesiog Gamta bendrąja prasme.
Jeigu nedarome savęs geresniais duodami ir mylėdami supantį pasaulį, jei neslopiname savo egoistinės savybės ir nevystome savyje altruizmo savybės, tai apsiribojame psichologija.
Tai galioja tiek žmogaus, tiek, tam tikru laipsniu, žemiau už „žmogaus“ lygmenį esančios gyvūninės, augalinės ir net negyvosios gamtos atžvilgiu. Tirdami šiuos lygmenis, praktiškai studijuojame mūsų pasaulio psichologiją, kitaip tariant, bet kokių organizmų ir valdančios gamtos jėgos tarpusavio sąveikos reakcijas.
Bet jeigu norime pakeisti save pagal panašumą į aukštesnę gamtos jėgą, tai tuomet įeiname į kabalos sritį.
Psichologija skirta tam, kad geriau, užtikrinčiau jausčiausi mūsų pasaulyje ir tik ribotuose rėmuose, kuriuos iš anksto davė gamta.
Jos alternatyva – kai žmogus gali išsivystyti aukščiau tų rėmų, pakilti virš savo egoizmo, pradėti tirti pasaulį davimo savybėje, kuri nukreipta ne į save, ir tuomet pradėti tirti antrąją savo esmės pusę – „sielą“.
Tuo užsiima kabalos mokslas, kad žmogus galėtų išeiti iš mūsų pasaulio rėmų, sužinoti, kas iš tikrųjų egzistuoja jo išorėje. Juk mūsų pasaulio rėmuose žmogus tejaučia save ir tai, ką pagauna savyje.
Tačiau mūsų suvokimo mechanizmas itin ribotas, todėl vystydami savyje tarpusavio ryšio, meilės, davimo, kitų pasaulio pripipildymo savybę, imame jausti tikrovę kitaip. Jaučiame jėgą, kuri egzistuoja ne mumyse ir veikia mus iš išorės.

#288920

Iš 2021 m. spalio 15 d. TV laidos „Dvasinės būsenos“

Žmogus visuomet nori gauti maksimalią naudą minimaliai įdėjęs. Gamta taip veikia visur. Tai jos bendras dėsnis. Jei turime reikalų su noru gauti, su noru duoti, su vystymosi ir t. t. dėsniais, tai visuomet matome, kad gamta siekia optimizacijos.
Kabala atskleidžia mums universalesnį gamtos dėsnį, atkreipdama dėmesį į jos integralumą. Iš principo, egoizmas lieka, tik jis ima paisyti viso, kas aplink. Ir tuomet priverstinai galvojame apie kitus, apie tinkamą sąveiką su jais, nes priešingu atveju tai grįžta bumerangu man.
Todėl egoizmas norom nenorom tampa altruistinis, skaitosi su kitais, nes kitaip neįstengsiu egzistuoti.
Tokia abipusės veiklos forma, kai imame matyti mūsų integralumą, drauge darbuotis prie vieno bendro tikslo, kaip optimizuoti mūsų gyvenimą visuose jo lygiuose, atveda mus prie vienybės, abipusį įsijungimą, kai turiu suprasti kitą kaip save, o save kaip kito dalį.
Taip virstame viena bendra visuma tarpusavyje, su negyvąją gamta, augalija, gyvūnija.
Galiausiai pasiekiame būseną, kai keičiasi mūsų mąstymas. Viską matome ne egoistine, linijine egoistine forma, o plačiau, integraliau, kai visą pasaulį laikome savu.

#288924

Iš pokalbio apie valdymo mokslą

Žmogus gimsta maža būtybe, kurios jutimo organai pamažu vystosi drauge su protine veikla. Žmogus jaučia supantį pasaulį, tiria jį, ir per šį pasaulį tiria save: kaip reaguoja į supančias aplinkybes, kaip jos priklauso nuo jo, ir kaip jis priklauso nuo jų.
Tai ir yra psichologijos tyrimo objektas, kitaip tariant, ji studijuoja žmogaus reakcijas į atsiskleidžiančią jam tikrovę tose savybėse, kokybėse, jausmuose ir prote, kuriuose jis gali vystytis mūsų pasaulio ribose.
Kitais žodžiais tariant, psichologiją galima apibrėžti, kaip žmogaus žinių visumą apie pasaulį, kuriame jis gimė ir vystėsi. Ir pagal tai „būtis apibrėžia sąmonę“.
Kabala nuo psichologijos skiriasi tuo, kad kabala nukreipia žmogų jausti tai, kas aukščiau mūsų pasaulio. Mūsų pasaulis yra egoistinėje gavimo savybėje – taip jį pažįstame ir jaučiame. Jeigu neišeiname iš šios savybės, kaip tai paprastai būna su žmonėmis, tai suvokiame jį per egoizmo savybę ir taip vertiname mus supančią tikrovę.
Jeigu tiriame tai, kas aukščiau psichologijos, ar apskritai nepaisome psichologijos, užsiimame kabala, tai čia mums atsiranda visiškai kita mūsų pasaulio suvokimo sritis.
Kabala nuteikia žmogų, kad jis išvystytų save iki savybės, priešingos materialiam pasauliui. Jeigu mūsų pasaulis suvokiame egoistinėje gavimo savybėje, su kuria gimėme ir vystėmis, tai šitai – psichologija. O jei pakylame aukščiau egoizmo į davimo ir meilės savybę, išeiname iš savojo „aš“, iš to, ką vadiname žmogumi mūsų pasaulyje, tuomet – tai kabala.
Ir tada šioje naujoje savybėje atskleidžiame visiškai kitus tarpusavio ryšius tarp mūsų ir gamtos jėgų. Suvokiame tai, kas yra „siela“, kitaip tariant, žmogaus santykį su aukštesniąja jėga, kuri jį vysto.
Tad galima sakyti, jog egoistinė mūsų pasaulio savybė, kurioje gimėme ir vystomės, suteikia mums šio pasaulio ir savęs pažinimą. Ir tai vadinama psichologija. O žmogui įgijus savybę aukščiau mūsų pasaulio – davimo savybę, nukreiptą nuo savęs į supantį pasaulį ir leidžiančią žmogui pakilti į dvasinį lygmenį, vadinama kabala.

#288842

Iš 2021 m. spalio 15 d. TV laidos „Dvasinės būsenos“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kabala ir psichologija: santykiai tarp mokytojo ir mokinio

Aukštesnioji psichologija

Kabala ir psichologija