Pastaba: Dvasiniame pasaulyje nė vienas pojūtis neišnyksta. Priešingai – du priešingi jausmai, meilė ir neapykanta, visada egzistuoja kartu.
Atsakymas: Jie vienas kitą papildo, todėl neišnyksta.
Pastaba: O mūsų pasaulyje visuomet esame vienos būsenos – arba mylime, arba nekenčiame.
Atsakymas: Žinoma, juk jeigu egzistuotų kartu, jie save sunaikintų – vienas kitą panaikintų.
Klausimas: Kaip dvasiniame pasaulyje meilė ir neapykanta gali kartu egzistuoti?
Atsakymas: Labai paprastai. Ten nekenčiu savo prigimtinio noro gauti malonumą sau ir myliu tai, kad dabar noriu suteikti malonumą kitam.
Esmė ta, kad dvasinis indas (kli) statomas esant norui, atliekant apribojimą ir kuriant ekraną, kitaip tariant, su ketinimu „ne dėl savęs“ pripildant tą, ką myli.
Indas susideda iš visų penkių stadijų, kurios turi būti viename organizme, todėl jis gali jausti absoliutų, begalinį, neribotą, be perstojo augantį malonumą.

#264855

Iš TV laidos „Kabalos pagrindai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Du dvasinio darbo etapai

Meilėje virš neapykantos

Neapykantą pakeisti meile

Žmogus turi tikėti, kad Kūrėjo valdymas yra geras, su geru tikslu. O žmogus paskendo egoizme, ir tai sukelia jo priešingumą Kūrėjo savybių atžvilgiu tam, kad jis atliktų išsitaisymą „vardan Kūrėjo“, vadinamą savybių panašumu. (Baal Sulamas, „Šamati“, „Žemės pranašumas – visur“)
Kyla klausimas: „Ką reiškia, jog žmogus turi tikėti?“. Tikėti tuo, ką man sako, – tai, žinoma, kvailystė.  Įtikinėti savęs irgi neverta.
Tikėjimu vadinamas Kūrėjo jautimas. Pasiekti tikėjimą reiškia pajausti Kūrėją Chasadim šviesoje. Jei žmogus visąlaik išsilaiko šiame lygmenyje, jam nebaisios jokios gyvenimo problemos. Jis žino, iš kur viskas kyla ir kur viskas eina – jis palaiko nuolatinį ryšį su aukštesniąja jėga. Tai jo inkaras, jo būties šaknis.
Todėl mums reikia pasiekti Binos savybę – davimo savybę, kai prisijungiame prie Kūrėjo net ir minimaliai. Ir tuomet visa, ką jausime, bus tarsi ryšys su amžinybe, su mūsų būsenų amžina tėkme.
Klausimas: Kodėl tai vadinama tikėjimu?
Atsakymas: Tikėjimas – tai Binos savybė, kai pakylu virš savo egoizmo ir viską matau jau ne egoizme, o virš jo.
Pastaba: Pasirodo, kad mūsų pasaulyje tikėjimo samprata visiškai iškreipta. Mums kažką sako, o mes aklai tikime.
Atsakymas: Mūsų pasaulyje, kai man kažką pasako, tai priimu kaip žinojimą. Tai visiškai neteisinga. Tikrasis tikėjimas – tai, kai suvokiu Kūrėjo egzistavimą ir susijungiu su Juo.

#258604

Iš pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Tikėjimas kabaloje

Absoliutus tikėjimas

Nėra nieko stipriau už tikėjimą

Jeigu pasaulis yra tokios kritinės būklės, kodėl Kūrėjui nepažadinus didelėse žmonių masėse didelio susidomėjimo kabalos mokslu taip stumtelint pasaulį išsitaisymo link?
Reikalas tas, kad Kūrėjas organizuoja pasaulį pagal tą didelį egoizmą, kurį mums reikia ištaisyti. Jis nesirenka norų ir jų nespaudžia. Sistema, kurią Jis sukūrė kūrinijos pradžioje, ir visos sąlygos atsiskleidžia ir realizuojasi per visą istoriją.
Kūrėjas proceso viduryje neketina peržiūrėti ir keisti kūrinijos veikimo ir nesileis į kompromisus. Mes esame sistemoje ir savo pastangomis turime nustatyti, kurios jėgos turi būti joje stipresnės, o kurios silpnesnės, ir kaip pasitelkus šias jėgas mums tinkamai susijungti.
Mes neanuliuojame jokių jėgų. Viskas lieka: ir blogos jėgos, ir didelis egoizmas. Niekas nesunaikinama, kad ir kaip to norėtume. Viena egzistuoja prieš kitą, tereikia padidinti davimo jėgą gavimo jėgos atžvilgiu, gerumo jėgą blogio jėgos atžvilgiu. Tik taip pasieksime pusiausvyrą tarp šių dviejų sistemų.
Kai jos palaipsniui pasieks pusiausvyrą, tarp jų, tinkamame jų derinyje, atskleisime Kūrėjo jėgą.

#288810

Iš pamokos pagal knygos „Šamati“ 26 straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Galutinis tikslas nekinta

Filmas pagal žiūrovų užsakymą

Prisitaikyti prie Gamtos programos

Galvoju, kad naujieji 2024 metai bus geresni už praėjusius.
Žmonija lėtai, bet be perstojo artėja prie įsisąmoninimo, kaip išeiti iš tos pavojingos būsenos, į kurią save atvedė. Viskas bus gerai!
Reikia prisiminti, kad viskas priklauso nuo mūsų, nuo to, kaip esame susiję vieni su kitais ir iš šio ryšio kreiptis į Kūrėją. Tai svarbiausia jėga pasaulyje, kuri nugalės visus karus ir visas blogio jėgas.
Apsikabinkime visi drauge, susijunkime nuo širdies prie širdies ir tuomet pamatysime, kaip į šį pasaulį iš aukščiau nusileidžia tyla, ramybė, taika.
Linkiu jums viso ko geriausio! Sėkmės!

#323065

Iš 2023 m. gruodžio 31 d. pamokos pagal knygą „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Laikas ir metų kaita

Metai

Šventės iš kabalistinio požiūrio taško

Gyvename karo metu ir tikimės, kad kasdien bus paskutinė karo diena. Ir reikia sustiprinti ryšį tarp mūsų, nes tik per vienybę priartinsime sau Kūrėją, kad Jo jėga mus apgintų ir atneštų visiems taiką.
Meldžiamės už mūsų draugus, kurie yra fronte, už visus kareivius, ir už tuos, kurie pateko į nelaisvę, ir tikimės, kad netrukus visi taikiai grįš namo gyvi ir sveiki. Studijuosime kabalistinius straipsnius, kurie padeda mums kreiptis į Kūrėją ir prašyti Jo pagalbos.
Reikia tikėti, kad visa, kad vyksta, ateina iš Kūrėjo ir Jis viską daro optimaliai, kad priartintų mus prie Savęs. O jeigu mums atrodo, kad Kūrėjo poveikis ne itin geras, vadinasi nesame pasirengę kitam keliui, ir vienintelis būdas tarpusavyje susijungti ir užmegzti ryšį su Kūrėju esant toms sąlygoms, kurias Jis mums duoda.
Paprašysime Kūrėją padėti mums kuo greičiau susilieti su Juo, kad visi pajaustume aukštesnįjį valdymą mums, visam pasauliui ir kad suprastume, kad „Nėra nieko kito tik Jis“, gero ir kuriančio gerą. Tik norėdamas mums gėrio, Jis atlieka su mumis tokius veiksmus. Ir jeigu labiau susivienysime, tai pajausime, kad Kūrėjas arti ir veda mus taisymosi keliu.
Už kiekvieno draugo stovi Kūrėjas, viena aukštesnioji jėga, be jos nėra nieko. Ta jėga valdo mus ir apskritai visą pasaulį, įskaitant mūsų priešininkus ir priešus. Todėl reikia suprasti Kūrėjo poveikį ir padaryti viską, kad Jo santykis su mumis pasikeistų į gėrį.

#318915

Iš 2023 m. spalio 10 d. pamokos „Laikomės tvirtai už „nėra nieko kito tik Jis““

Daugiau šia tema skaitykite:

Taika – pusiausvyra tarp dviejų jėgų

Suprasti karo prasmę

Laimėti kare su blogiu

Klausimas: Apie dvasinį pasaulį kalbate kaip apie harmonijos pasaulį, o apie mūsų – kaip apie disharmonijos pasaulį. Ar yra koks nors pavyzdys iš augalijos ar gyvūnijos pasaulio, į kurį žvelgiant iš šalies iškart matosi, kad tai košmaras ir tai reikia ištaisyti?
Atsakymas: Mums nėra ko taisyti šiame pasaulyje – tik pačius save, nes ištaisyti galime tik savo norus. O negyvosios, augalinės ir gyvūninės gamtos objektų norai duoti iš aukščiau, ir visi jie instinktyviai laikosi tų dėsnių ir taisyklių, kurie slypi juose. Jie neturi jokios valios laisvės.
Todėl negalime kalbėti apie tai, kad kokia nors reptilija suėdė žmogų, ir todėl tas krokodilas blogas ir jį verta pribaigti. Už ką jį nugalabyti? Kad jame slypi tokia programa? Tuomet turi kreiptis į Kūrėją, o ne į tą nelaimingą krokodilą.
Pamenu kartą viešėjome pas pažįstamą Majamyje ir jis pasakė: „Jau antra diena nematau savo šuns.“ O toje vietoje aplink namus buvo maži ežerėliai, kuriuose veisėsi krokodilai, ir jie laisvai išlipdavo į sausumą. Todėl namo šeimininkas pamanė, kad jo šuo puolė ginti ir jį suėdė krokodilai. Tad negi dabar šaudysi tuos krokodilus? Kuo jie kalti?
Tai natūrali gyvūno reakcija į gyvūninį norą, kai didesnis gyvūninis noras praryja mažesnį. Drauge jie tarpusavyje įsisiurbią, leisdami vienas kitam egzistuoti, ir taip yra tęsiamas gamtos judėjimas.
Bet kuris noras visuomet sudarytas iš keleto lygmenų: negyvosios gamtos, augalijos, gyvūnijos ir žmogaus. Jį ištaisyti galima tik žmogaus lygmenyje. Jeigu jį ištaisei, tai visi tie norai susijungia draugėn ir viskas išsitaiso, nes žmogaus lygmuo – tai tarsi visų norų galva.
Tad sakoma, kad pasiekus visišką išsitaisymą, vilkas ir ėriukas kartu vaikštinės po žalią pievą, o mažas berniukas juos ganys.
Tai iš tiesų taip, nes visi tie norai bus tarpusavyje tinkamai suderinti. Kitaip tariant, tinkamas žmogaus lygmens noras sujungs negyvosios gamtos, augalijos gyvūnijos norus ir duos reikiamą kryptį dirbti tokioje simbiozėje.

#314315

Iš pokalbio „Man suskambo telefonas. Bjaurus pasaulis“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip ištaisyti blogį?

Kiek žmonių gali ištaisyti pasaulį

Kaip ištaisyti pasaulį?

Komentaras: Pradėjęs studijuoti kabalą žmogus atitolina nuo savęs materialų pasaulį, kuris jam atrodo visiškai beprasmis. O galiausiai pasirodo, kad jis turi susivienyti su šiuo pasauliui, pamilti jį.
Atsakymas: Pamilti visą šį pasaulį?! Kas taip sakė?! Jame nėra ko mylėti!
Šiame pasaulyje esantys žmonės nėra tas artimas, kurių turiu pamilti kaip save. Neturiu eiti pas juos ir daryti jų gyvenimą geresnį. Negaliu to daryti! Kūrėjas jiems daro blogiau, o aš darysiu geriau?!
Pamilti juos reiškia eiti pas juos ir šiek tiek paaiškinti apie galimybę pakilti virš mūsų pasaulio, ir tuomet jiems bus geriau.
Neketinu maitinti pasaulio, kai Kūrėjas daro taip, kad jis alktų. Ne! Šis pasaulis labai kentės. Mano užduotis – papasakoti žmonijai, ką padaryti, kad kančių nebūtų. Bet ne sunaikinti kančias! Vis tiek to negalėsiu atlikti.
Į šį pasaulį turiu atnešti metodiką, kaip pakilti, o ne kaip žemiškame lygmenyje pašalinti įvairiausias kančias. Tai ne mano misija!
Mano misija – pamokyti, papasakoti, padėti perimti žinias, kaip pakilti į Aukštesnįjį pasaulį, tuomet kančių nebus. O užsiiminėti įvairiais „kilniais“ veiksmais šiame pasaulyje – ne. Tai visiškai prieštarauja bendram pasaulio judėjimui, Kūrėjo programai.
Pasaulis turi jausti, sutampa ar nesutampa su judėjimu pirmyn. Jis turi jausti, ar eina pagal teisingą programą, ar ne. Jeigu ne – kodėl taip.
Šiandien pasaulis pasimetęs. Ką gi daryti? Tarkime turiu milijardus ir viską, ko tik noriu. Jei duosiu pasauliui tai, ko jam trūksta, patenkinsiu absoliučiai visus, tai pasaulis sustos toje vietoje, ir jam nebereikės vystytis.
Ką turiu daryti kaip kabalistas? Tik atnešti žinias pasauliui apie tai, kodėl nesibaigia kančios, kaip galima virš jų pakilti ir pasiekti kitą pakopą.
Šios kančios reikalingos tik tam, kad išstumtų mus į kitą pakopą! Tai gimdymo kančios. Mums reikia padėti sau gimti. Tam ir egzistuoju.

#311268

Iš pokalbio „Man suskambo telefonas. Ko tikėtis iš kabalos?“

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasinio suvokimo matai

Padėti žmonijai pakilti

Skleisti žinias apie Kūrėją pasaulyje

Žmonija pagaliau ima įsisąmoninti, kad jai galas. Žmonės dar nekalba apie tai garsiai, bet jau kuždasi nežiną, ką daryti. Tai jau geras rezultatas.
Mūsų egoizmas jokiu būdu nenori veikti taip, kaip reikia. Jis nori, kad būtų taip, kaip nori jis. Tarsi mažas vaikas, kuris užmerkia akis: „To nėra!“ Jam atrodo, kad jeigu užsimerks ir nieko nematys, vadinas tai ir neegzistuos arba kiti jo nematys.
Išeitų, kad žmonija elgiasi lygiai taip pat: „To nėra!“ Kai prieš daugelį metų šnekučiavausi su Nobelio premijos laureatais ekonomikos srityje ir sakiau, kad vyksta krizė, jie žiūrėjo į mane su pašaipa: „Ką jūs! Apie ką kalbate?!“ Aš žinoma, tylėjau. O su kuo ginčytis?
Suprantu, kad tai tėra žmonės. Tačiau šiandien jie jau taip nebekalba, jiems tai buvo sprigtas per galvą. Maža to, net jeigu jau ir girdi, tačiau dar nenori viduje to priimti. Yra keletas slenksčių, per kuriuos turi praeiti informacija, kol žmogus kaip nors ją priims, perspaus save ir ims suvokti.

#310830

Iš pokalbio „Man suskambo telefonas. Kosmoso užkariavimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ko trūksta žmonijai?

Žmonija – vieninga sistema

Pasaulis dar nepasirengęs

Mūsų pasauliui būdingas tam tikras cikliškumas – paros kaita, savaitės ir t. t., nes taip suskaidytas žmogaus suvokimas. Viskas vyksta jo atžvilgiu.
Žmogus, pradėjęs savyje kurti aukštesnįjį pasaulį, atskleidė jį pagal tam tikrus suvokimo dydžius: diena-naktis, savaitė (t.y. šešios dienos ir septinta būsena, vadinama šabu)
Paskui žmogus ėmė skirti, kad tie jo pojūčiai priklauso nuo tam tikro šviesos šaltinio, kuris vadinamas „mėnuliu“, ir žmogaus atžvilgiu jis yra keturių žingsnių būsenos, kurios vadinamos „savaite“.
Vėliau žmogaus pajautė savo priklausomybę nuo dar vieno šviesos šaltinio, vadinamo „saule“, jos atžvilgiu žmogus yra dvylikos ar trylikos pakopų būsenos. Šios pakopos keičiasi kas ketverius metus.
Tai apibrėžė Adomas – pirmas žmogus, suvokęs dvasinė pasaulį. Nuo jo viskas eina mums.

#310227

Iš pokalbio „Man suskambo telefonas. Dienos, kai vyksta stebuklai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Laikas priklauso nuo mūsų

Kas yra laiko ištęsimas?

Kaip pakilti virš laiko?

Moterų vaidmuo taisant pasaulį itin svarbus. Juk šis pasaulis egzistuoja tik moterų dėka. Moteris – tai namai, pirkiniai, ūkis. Moteris gimdo vaikus, augina, auklėja, jais rūpinasi.
Visi puikiai supranta, kaip atrodytų vyras, jei šalia jo nebūtų moters – kaip amžinai purvinas, neorganizuotas, išsiblaškęs berniukas.
Moteris – tai toks ypatingas kūrinys pasaulyje, kuris daro jame tvarką ir tą tvarką palaiko. Ir čia jos negali pakeisti joks vyras, taip sudarytas šis pasaulis. Judaizme moteris vadinama „namais“. Todėl moters pareiga sutvarkyti gyvenimą kiekvienuose namuose, kiekviename kaime, kiekviename mieste, kiekvienoje šalyje. Visa tai jų rankose, ir šiame darbe turi dalyvauti kiekvienas vyras ir kiekviena moteris.
Moteris vadinama „namais“, nes vyras galiausiai namuose atlieka tai, ko ji prašo. Išeitų, kad pasaulį valdo moterys. Tik jos nenori apie tai garsiai rėkti, nes tokia moterų prigimtis – likti kukliai šešėlyje ir nenorėti imtis atsakomybės.
Norėdamos pakeisti šį pasaulį į geresnę pusę, moterys turi tapti moteriškesnėmis, ir tada vyrai jų klausys. Vyrai mėgsta, kai moteris švelni, rami, ir tuomet klauso jos labiau nei kad grubios ir reikalaujančios. Tačiau moterys puikiai žino, kada reikia parėkti ant vyro, kada paverkti, ir taip dviem irklais vesti šeimos laivą vidurio linija.
Moterys turi suprasti, kad tik nuo jų priklauso, ar galėsime šį pasaulį paversti geresniu ir stabilesniu. Pasakyta, kad tik „dėl moterų teisuolių Izraelio tauta išėjo iš Egipto (iš vergystės)“. Moteris teisuolė – ta, kuri žino, kas yra teisingumas, tikslas ir kaip sukurti tinkamus tarpusavio ryšius su vyru, su visomis moterimis, visais vyrais pasaulyje, taip, kad pasaulyje vyrautų tarpusavio laidavimo dvasia. Tai didus dalykas.
Jeigu moterys įsisąmonina, kad nuo jų priklauso galutinis pasaulio išsitaisymas ir imsis šios misijos, tai visi eis paskui jas, ir mūsų lauks sėkmė. Kiekvienas vyras prisimena, kad kai buvo mažas vaikas, jį augino mama, močiutė, vyresnioji sesuo, auklėtoja darželyje, mokytoja mokykloje. Tad kodėl nepratęsus šio teisingo, gero, atsidavimo reikalaujančio darbo? Reikia pajungti moterišką jėgą taisyti pasaulį, ir taip būtinai priartėsime prie gero gyvenimo.
Problema ta, kad mokome moteris tapti verslininkėmis. O moters užduotis kaip šeimoje – rūpintis, palaikyti vyrą. Be išmintingo palaikymo vyrai augs it kiemo chuliganai, beglobiai. Kaip tik tai ir matome šiandien mūsų pasaulyje.
Esant tinkamam palaikymui iš žinančios, kaip elgtis, moters (ji vyrui kaip protinga auklėtoja ir mokytoja), iš vyrų išauga geri, jautrūs ir gerbiantys moteris vyrai. Reikia laiko ir daug tarpusavio darbo tarp vyrų ir moterų, kad vyrai įsisąmonintų, jog būtina bendradarbiauti su moterimis ir joms leisti išeiti į pirmąsias gretas.
O moterys turi suprasti, kad negalima slėptis už vyrų nugarų, reikia elgtis kaip namuose, kur ji imasi viso ūkio: tvarko, ruošia maistą, skalbia.
Štai tokią šeimos tvarką reikia perkelti į visą erdvę už namų sienų, ir tuomet prie šio darbo teks prijungti vyrus. Juk vietoj paprasto skalbimo prisireiks fabriko-skalbyklos, o vietoj maisto ruošimo virtuvėje – maisto kombinato, kur dirba daug vyrų ir moterų. Tai jau visai kitas mastas, ir tokia bus ateitis.

#305377

Iš pokalbio su žurnalistais

Daugiau šia tema skaitykite:

21-ojo amžiaus moteris

Ateina moters epocha

Sėkmė priklauso nuo moterų