Pateikti įrašai su pasaulis žyme.

Dėl ko verta gyventi?

Gyvenimo prasmė

каббалист Михаэль ЛайтманAteityje žmogus gyvens tik tam, kad pasiektų dvasinį pasaulį, dvasinį gyvenimą, kurį atskleis čia ir dabar.
Dėl viso kito neverta gyventi. Kokia tokio egzistavimo prasmė? Pagalvokite, kiek žmogus kenčia, kad gautų malonumą šiame pasaulyje?
Suveskite balansą ir pasakykite, ar verta gyventi, kai kiekvieną minutę kovoji dėl patogaus buvimo, visa tai pergyveni, per dieną gauni vos kelias akimirkas įkvėpimo, malonumo, o visą kitą laiką švaistai tam, kad kaip nors išvengtum kančių.
Ar verta taip gyventi? Tai juk visiškai neracionalu! Iš šalies pažvelkite į mūsų pasaulį, į mūsų būtį – knibžda kruta aštuoni milijardai žmogiukų, kurie vis dėlto turi protą. Bet ką jie daro su savo protu, su savo prigimtimi, kabindamiesi už šio baisaus gyvenimo, jei tai galima pavadinti gyvenimu!
Tad, kai žmogui ims pamažu vertis akys, jis atliks išskaičiavimą ir pareikš: „Toks egzistavimas visiškai neturi prasmės. Čionai mane išlaiko vien mirties baimė. Bet prarysiu tabletę ir liausiuos bijojęs, tik duokite ją man.“
O kokia prasmė? Nejau rytoj bus geriau nei šiandien?! O priešakyje dar senatvė, dar didesnė kankynė – kai vienas, paliktas, niekam nereikalingas pamažu merdėsi šaltuose senelių namuose.
Todėl žmonės, kurie atliks teisingą išskaičiavimą su šiuo pasauliu, gyvens tik dėl to, kad pasiektų Aukštesnįjį pasaulį.

#306561

Iš pokalbio „Man suskambo telefonas. Kaip išsaugoti meilę“

Daugiau šia tema skaitykite:

Vienintelė vertybė gyvenime

Atskleisti gyvenimo prasmę

Noras suprasti prasmę

Komentavimas išjungtas įraše Dėl ko verta gyventi?

Tikrovės iliuzija

Dvasinis darbas, Realybės suvokimas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas: Sapnuodami matome įvairius vaizdus, patiriame įvairias situacijas. O pabudę, suprantame, kad visa tai netikra ir tai, ką sapnavome, tiesiog neegzistuoja. O kitądien sapną visai pamirštame.
Kabala sako, kad mūsų pasaulis – tai iliuzija. Ar tai reiškia, kad įėjęs į dvasinį pasaulį žmogus pabunda iš žemiško miego ir iliuzija išsisklaido?
Atsakymas: Ne. Esmė ta, kad iliuzija neišnyksta iki visiško viso pasaulio išsitaisymo. Ir net jeigu žmogus nebeturi kontakto su pasauliu per kūną, jis vis vien ir toliau esti šiame pasaulyje . Kitaip tariant, mirusieji yra kartu su mumis.
Juk visa tai noras, kuris piešiamas prieš mus. Jis gali įgyti ypatingas formas, bet pas savaime yra amžinas.
Šviesa sukūrė norą, kuris turi įgyti formą, panašią į Šviesą, pereiti nuo gavimo savybės prie davimo savybės. Toks visas kelias. Bet pats noras egzistuoja paraleliai su Šviesa, jie tarsi lygiaverčiai.

#309647

Iš pokalbio „Man suskambo telefonas. Tikrovė sapne“

Daugiau šia tema skaitykite:

Iliuzija ir tikrovė

Iliuzija ar tikrovė?

Mūsų pasaulio iliuziškumas

 

Komentavimas išjungtas įraše Tikrovės iliuzija

Palydint 2022 m. ir pasitinkant 2023 m.

Ateities visuomenė, Krizė, globalizacija

каббалист Михаэль Лайтман2022 m. pažymėti sunkiais įvykiais: karas, klimato kaita, protestai visame pasaulyje ir dar daug visko.
Šie metai buvo sunkūs žmonijai ir į 2023 m. žengiame jausdami visišką nežinomybę ateities atžvilgiu. Viena aišku – priešais mus itin nepaprastas laikotarpis, kurį lydi didelė infliacija ir suirutė įvairiose šalyse.
Žmonės nenori suprasti vieni kitų, valstybės negali susitarti dėl taikos ir užbaigti karų. Yra daugybė problemų: klimato kaita, epidemijos, gaisrai, elektros ir vandens tiekimo sutrikimai. Žmonija nesielgia tinkamai, todėl kasmet mūsų gyvenimas griūva vis labiau. Ir šiais naujais
2023 m. mums teks tai įsisąmoninti.
Deja, žmonija iš praėjusių 2022 m. neišmoko nieko, nebuvo stengtasi išsitaisyti ir pasikeisti, žmonės ir toliau plaukia pasroviui, kur tėkmė juos nuneš.
Į žmonijos ateitį žvelgiu itin skeptiškai, juk mums trūksta proto, kad ištaisytume klaidas, kaip kad mokykloje dirbome prie klaidų, kad daugiau jų nekartotume. Tad yra nuogąstavimų, kaip eisime toliau. Visi žiūri į ateitį su didžiuliu netikrumu, nežinodami, ką daryti su gyvenimu, kaip priešintis egoizmui.
Neaišku, kur laidoti radioaktyvias atliekas iš atominių elektrinių ir ginklų, atominių bombų. Problema taip išaugo, kad jau tampa nebekontroliuojama. Kas žino, kuo tai baigsis.
Matome, kad dvi šalys, Rusija ir Ukraina, kariauja ir galo nematyti. Priešiškumas tik stiprėja,
betrūksta, kad tai peraugtų į atominį karą. Kinija reikalauja išplėsti savo įtakos zonas pasaulyje, kitose šalyse auga konfliktai. Nematau priešakyje geros ateities pasauliui.
Tikriausiai, teks įsisąmoninti savo prigimtį kaip blogį ir atsakyti už visas praeities ir šiandienos klaidas. Ir paskui, galbūt, turėsime viltį gyventi gerai.
Ir svarbiausia, ko mums trūksta, – tai širdžių! Trūksta nuoširdaus santykio vieniems su kitais, ir todėl, deja, negalime pajausti svetimo skausmo, negalime susivienyti, kad padėtume vieni kitiems. Deginame ir naikiname gamtinius resursus, niokojame žemės rutulį, ir dėl to negalime gyventi gerai.
Norint viską ištaisyti, reikia keisti žmogų, o mes to nenorime mokytis ir net netikime, kad tai įmanoma. Dar neįsisąmoninome blogio ir nežinome, kokia tikroji įvairiapusės krizės visame pasaulyje priežastis. Tikrasis žmogaus priešas – jo egoizmas. Ir net jeigu kartais tai pripažįstame, nežinome, kaip jam priešintis. Tad mums dar trūksta iš tikro įsisąmoninti blogį.
Mums būtina permąstyti savo praeitį ir padaryti teisingas išvadas ateičiai. Visi jau supranta, kad elgdamiesi kaip anksčiau – žudome save. Juk neturime nei proto, nei širdies, vienintelis mūsų išradimas – ginklas, kuriuo galime sunaikinti visą planetą. Ir net žinodami visa tai, nepajėgiame sustoti ir pasukti į naują kelią.
Tačiau netgi aukštesnysis valdymas negali tiksliai pasakyti, kokia bus mūsų ateitis, juk žmogui duota pasirinkimo laisvė. Žmonija gali rinktis kelią, kuriuo eis. O bus jis geras ar blogas – priklausys nuo to, ką rinksimės šiandien ir rytoj.

#306686

Iš 2022 m. gruodžio 15 d. laidos „Pasaulis“

Daugiau šia tema skaitykite:

Permainų metas

Kur išeitis iš aklavietės

Ateitis priklauso nuo vienybės

Komentavimas išjungtas įraše Palydint 2022 m. ir pasitinkant 2023 m.

Kaip pamilti šį pasaulį?

Dvasinis darbas, Klausimai ir atsakymai

каббалист Михаэль ЛайтманKomentaras: Rašo Aleksas: „Paklausiau jūsų ryte ir susiruošiau į darbą. Bet vos išvažiavau iš namų susidūriau su įžūlumu keliuose. Darbe tave spaudžia, kad tik atneštum daugiau pelno. Mums visuomet visko maža ir neužtenka. Kiekvienas mano, esąs teisus. Sakykite, kaip galima pamilti šį pasaulį?“.
Atsakymas: Šį pasaulį galima pamilti tik kaip laiptelį į kitą pasaulį, o jo paties – niekaip ir nė už ką.
Klausimas: Kitaip tariant, tai kaip mažas laiptelis?
Atsakymas: Žinoma. Jeigu atsiduoti šiam pasauliui, tai geriau negimti.
O jeigu priimi jį kaip tarpinę grandį – tuomet jį vertini. Mat jeigu tiksliai žinai, kaip juo pasinaudoti (kiek tai pavyksta, juk tai nėra paprasta), tuomet iš tiesų galima ko nors pasiekti.
Komentaras: Bet juk reikia prasibrauti iki to, kad yra kitas tikslas, o ne šiaip įsitaisyti šiame pasaulyje.
Atsakymas: Jei sakau, kad tai tarpinė ir tik pirma pakopa – taip. Svarbiausia – atsiplėšti.
Klausimas: Tad kokio tikslo siekti paprastam žmogui?
Atsakymas: Nėra paprasto žmogaus. Yra tokie, kuriems daugiau ar mažiau sekasi suprasti šį pasaulį ir paversti jį pakopa, kuri kelia juos į Aukštesnįjį pasaulį. Bet iš principo visi turi tą galimybę, ir kiekvienas gauna ją kokiu nors metu. Trumpai tariant, šis pasaulis geras tuo, kad gali būti preliudija ir pakopa, tramplinas į kitą būseną. Kitos būsenos neturime laukti po mirties. Kita būsena – tai kita pakopa, kai atskleidžiame kitą pasaulį būdami šiame.
Klausimas: Koks jis, kitas pasaulis? Ko man siekti?
Atsakymas: Kitas pasaulis – jis toks, kai atskleidi, kad kiekviena minutė, kiekvienas kokių nors reiškinių, veiksmų, jėgų pasireiškimas – visa tai tam, kad priartintų tave prie tiesos atskleidimo.
Tiesa – atskleisti Kūrėją.
Klausimas: Kas man yra „Kūrėjas“?
Atsakymas: Kūrėjas – tai visų tobulumą atskleidžiančių jėgų visuma.
Klausimas: O kai sakoma frazė „tobula meilė“ – kas turima omenyje?
Atsakymas: Tobula meilė – kai imi suvokti savo būseną, kai tau visos tarpusavyje priešingos jėgos ima kita kitą papildyti.
Klausimas: Kitaip tariant, sakote, kad jėgos – tai norai. Visi mano norai: neapykanta, meilė, dar kažkas jie tarsi papildo vieni kitus. Tai yra absoliuti meilė? Tai ir galima pavadinti tobulumu?
Atsakymas: Taip, bet esmė ta, kad tai ne šiaip jėgos, tai reiškia pakilti virš savęs, tarpusavyje užpildyti save ir kitus, kai atsiplėši nuo savęs ir įsijungti į kitus. Kitaip tariant, tai ne šiaip jėga, tai tokios emocijos, atsiradusios priešybėse, ir todėl jos tiek daug atskleidžia.
Bet vis tiek visa tai žmogaus atžvilgiu. O jeigu tai nėra žmogaus atžvilgiu – nesuprantame, nežinome.
Komentaras: Visąlaik sakote: būtent priešingi norai, būtent priešingos jėgos.
Atsakymas: Antraip, nėra apie ką kalbėti, nieko nejaustume. Jei nėra priešybių, kurios tarpusavyje yra kokios nors būsenos, tai neturime, ko pasakyti.

#303592

Iš 2021 m. gruodžio 27 d. TV laidos „Naujienos su M. Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Atskleisti rojų šiame gyvenime, šiame pasaulyje

Gyvenimo tikslas – visa ko šerdis

Dėl ko egzistuoja ši tikrovė?

Komentavimas išjungtas įraše Kaip pamilti šį pasaulį?

Kas akimirką naujas pasaulis

Ateities visuomenė, Klausimai ir atsakymai

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas: Ką reiškia, kas akimirką naujas pasaulis? Ar tikrai taip?
Atsakymas: Taip, nes duomenys nuolatos keičiasi. Jei matytume, kaip viskas keičiasi, tai žinoma, mums tai būtų aiškiau.
Klausimas: Kodėl žmogus jaučia arba nejaučia pokyčių?
Atsakymas: Tai priklauso nuo to, kokiose koordinatėse jis priprato matyti ir suvokti pasaulį. Jei man pasaulis – stabilus, pristabdytas, tai nematau jame jokių pokyčių. Nors yra šiek tiek, juk kadaise būtą dinozaurų, o dabar jų nėra. Bet iš principo, galiu pasakyti, kad pasaulis statiškas, nors viskas nuolatos sukasi: Saulė, Mėnulis, Žemė.
Lygiai taip galime kalbėti apie pasaulio raidą. Matome, kaip vystosi negyvoji, augalinė, gyvūninė gamtas ir pats žmogus. Tad viskas praeina tam tikrą savo raidos dialektiką.

#303444

Iš 2022 m. rugsėjo 23 d. TV laidos „Kabalos ekspresas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyvenimas – tai pokyčiai

Kokie pokyčiai tavęs laukia

Kiekvieną dieną – naujas dangus ir nauja žemė

Komentavimas išjungtas įraše Kas akimirką naujas pasaulis

Kaip nepaskęsti audringoje jūroje

Dvasinis darbas, Izraelis ir pasaulio tautos, Krizės sprendimas, Žmonija, visuomenė

каббалист Михаэль ЛайтманTarpusavio laidavimas reiškia, kad visiškai priklausome vieni nuo kitų, tarsi sėdėtume valtyje jūros viduryje, rizikuodami paskęsti savo egoizme ir taip baigti savo gyvenimą. Ir jeigu norime pasiekti krantą, privalome laikytis drauge, kad visi visiems padėtų.
Niekas iš išorės mums nepadės, kol patys nepadėsime sau. Tad turime jaustis esą vienoje valtyje neva mums gresia žūtis. Ir tik jeigu padėsime vieni kitiems išsikapstyti iš bendro egoizmo okeano, supančio mus iš visų pusių, tuomet įstengsime išsigelbėti.
Įsivaizduokite save audringoje egoistinėje jūroje. Jeigu palaikome kitas kitą, tai jūra savo vidine jėga (Kūrėjo jėga), išmes mūsų valtį į krantą.
Izraelio tauta buvo surinkta iš 70 pasaulio tautų atstovų, kad būtų laidavimo pavyzdys visiems kitiems. Ši grupė – tai mažas vienybės grūdas visoje didžiulėje žmonijoje. Ir per visą žmonijos raidą Izraelio tauta buvo verčiama išsisklaidyti po visą pasaulį, kad perduotų žmonijai šią žinią per filosofiją, mokslą, ir, svarbiausia, per religiją.
Mums dar teks atskleisti, kad tik ši jėga veikia pasaulyje, valdo jį iš visos tikrovės centro. O nūnai prieiname galutinį raidos tašką ir tik nuo mūsų priklauso, pasieksime jį lengvu keliu ar per dideles kančias, problemas ir karus.
Visa žmonija jau pasirengusi išgirsti apie tarpusavio laidavimą. Kasdien vis labiau jaučiame, kad esame tarpusavyje susiję taip, kad neįmanoma atsiskirti. Visos tautos, valstybės, valdžios mėgina kaip nors išsiskirti, pasirodyti ypatingomis, bet niekas nepadės. Mes tik pasmerkiame save kančioms, kurios padeda mums geriau įsisąmoninti, kaip stipriai esame susiję, o sėkmę galime pasiekti tik per tarpusavio laidavimą.
Kitaip pasaulis nenurims. Jam teks išgyventi karus ir pereiti sunkius aiškinimusis. Bet kada nors, po ilgų kančių ir bėdų, suprasime, kad viskas priklauso nuo visų, ir nėra kitos jėgos, galinčios mus valdyti – tik tarpusavio laidavimo jėga.
Visa žmonija yra vienoje nedidelėje valtyje didžiulėje audringoje jūroje. Ir neįsisąmoninę abipusės atsakomybės, sulauksime didžiulių bėdų. Galiausiai nuspręsime, kad privalome laikytis laidavimo dėsnio.
Šiandien nė viena šalis pasaulyje negalės egzistuoti neturėdama ryšio su kitomis šalimis. Ir verčiau, kad šie ryšiai būtų geri. Juk negeras ryšys atneša kančią kitiems ir bumerangu sugrįžta tau pačiam. Tik per žmoniškus, normalius susitarimus galima pasiekti taikos.
Taip mokomės, kad tik abipusis rūpestis ir laidavimas gali atvesti į gerą gyvenimą. O paskui atskleisime, kad yra dar vienas tikslas – pažinti globalią jėgą, veikiančią pasaulyje. Neįmanoma valdyti pasaulio nežinant šio pagrindinio dėsnio – meilės artimui kaip sau.
Tai jau ne šiaip dėmesys kitas kitam, o visiškas egoistinio požiūrio atsisakymas. Vietoj užsienio reikalų ministrų, padedančių kiekvienai šaliai rūpintis savimi, bus kiti ministrai besirūpinantys visuotiniu ryšiu ir jo bendrumu. Juk, antraip, nepajėgsime egzistuoti.
Tai atves mus prie būtinybės studijuoti laidavimo dėsnius, kitaip tariant, tikrojo pasaulio dėsnius. Gyvename tokiu laiku, kai pasaulis pirmąsyk jaučia savo integralią priklausomybę, tarpusavio ryšį, ir todėl abipusę atsakomybę. Niekas neturi teisės daryti to, ko norisi, nepaisydamas kitų. Juk matome, prie ko tai atveda. Kiekvienas turi skaitytis su visu pasauliu.
Taip artėjama prie tiesos, kurios nėra nė vienoje valstybėje, nė vienoje vyriausybėje, nė viename žmoguje. Tiesa aukščiau mūsų, ji glūdi gerame kiekvieno žmogaus santykyje su kitais žmonėmis.

#298214

Iš 2022 m. gegužės 26 d. rytinės pamokos pagal straipsnį „Tarpusavio laidavimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Tarpusavio laidavimas – gamtos dėsnis

Laidavimo jėga

Abipusis laidavimas – abipusio rūpesčio savybė

Komentavimas išjungtas įraše Kaip nepaskęsti audringoje jūroje

Pakvietimas į naują tikrovę

Gyvenimo prasmė, Valios laisvė

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas: Iš kur žmogui kyla vidinės tuštumos jausmas?
Atsakymas: Mumyse noras nuolatos auga. Jis turi užaugti tiek, kad imsime reikalauti šviesos taip, kad tai pranoks mūsų pasaulį, tuomet nevalingai teks išeiti iš tų rėmų, kuriuose gyvename ir pakilti į kitą matavimą.
Šis pakvietimas į kitą lygmenį jau yra žmoguje, todėl jis jaučia tuštumą.
Jis žaidžia gyvenimą, jaučia, kad nėra kuo užsipildyti. „Kol kas gyvensiu taip. Ką padarysi? Tiesiog taip baigti gyvenimą? Bet už to niekas nešviečia. O taip nors kaip nors užsižaidžiu, užpildau laiką.“ Žmogus turi savisaugos instinktą.
Bet iš principo, iš vidaus jį kankina dvasinis alkis, kuris kviečia pasiekti ko nors aukščiau. Ir šis noras vystosi kito lygmens, didesnės šviesos porcijos link, kitaip tariant, kito gyvenimo link.
Klausimas: Išeitų, kad neturime jokios valios laisvės gyvendami?
Atsakymas: Valios laisvė – pagreitinti savo raidą. O pagreitinti galima tik per tam tikrą aplinką.
Sukurdami aplink save tokią aplinką – knygos, mokytojas, draugai – galėsime pakelti savo norą, tinkamai jį nukreipsime, labiau suformuosime jį, jis bus didesnis, tikslingesnis. Ir tuomet greitai išeisime iš mūsų pasaulio į kitą matavimą.

#298571

Iš 2011 m. vasario 20 d. TV laidos „Stambiu planu. Dievas egzistuoja?“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ką daryti, kai jauti tuštumą?

Virš prasivėrusios tuštumos

Materialusis ir dvasinis augimas

Komentavimas išjungtas įraše Pakvietimas į naują tikrovę

Pilnaverčio gamtos jautimo link

Dvasinis darbas, Realybės suvokimas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas: Įjungti visą pasaulį į save – toks žmogaus suvokimas teisingas? Ar priešingai, ištirpti visame pasaulyje? Ar gali būti tokie kraštutinumai?
Atsakymas: Tai ne kraštutinumai, o iš esmės vienas ir tas pats. Tai reiškia, kad turiu anuliuoti savo egoizmą, savo „aš“ pasaulio atžvilgiu, ir tuomet pajausiu, kad aš jame ar kad jis manyje.
Priežastis, kodėl yra skirstymas į save ir visą pasaulį, – tai žmogaus egoizmas, kuomet viską, ką jaučiu, daliju į „aš“ ir kažką „ne manyje“. O jeigu pamažu nutrinu šią ribą, tai anuliuoju savo egoizmą, ir imu jausti pasaulį kaip savo dalį.
Norėdamas teisingai suvokti pasaulį, turi anuliuoti savo egoistinį suvokimą, ir tuomet išvysiu pasaulį tokį, koks jis yra. Idealiu atveju, žinoma, tai ilgas kelias. Prie to priartėti galima tik susivienijus, susiliejus, suartėjus su viskuo, kas supa.
Gamtoje negyvasis, augalinis, gyvūninis ir žmogaus lygmenys egzistuoja aplink mus. Ir jei suartėjame su jais, tai pamažu artėjame prie to, kad apimtume visą gamtą taip, kad ją imsime visiškai jausti.

#297517

Iš 2022 m. balandžio 29 d. TV laidos „Kabalos ekspresas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kabalistas ir pasaulio suvokimas

Tinkamas tikrovės suvokimas

Gyventi suvokiant egzistavimo prasmę

Komentavimas išjungtas įraše Pilnaverčio gamtos jautimo link

Mintis – galingiausia gamtos jėga

Ekonomika ir pinigai, Krizė, globalizacija, Krizės sprendimas

каббалист Михаэль ЛайтманVisa gamta grįsta vienybe, tarpusavio dalyvavimu, tarpusavio balansu, tarpusavio palaikymu. Tad kiekvienas šio vidinio, uždaro paveikslo dalyvis ima iš jos tiek, kiek gali ir turi imti savo egzistavimui ir ne daugiau.
O žmogus iš gamtos ima nesiskaitydamas su niekuo! Ir ne šiaip sau ima. Jis vagia iš jos, naikina visas kitas rūšis, visiškai nesirūpina, kad šios galėtų atsistatyti. Savyje išvystėme tokį vartotojišką požiūrį į gamtą, kad net nėra ko kalbėti apie kokią nors pusiausvyrą.
Be to, žmogus įneša į ją didžiulį disbalansą savo mintimis, nes jos yra pačios didžiausios jėgos gamtoje.
Mintis – tai didžiulė jėga. Iš gamtos matome, kad kuo galingesnė jėga, tuo ji mažiau pastebima, labiau paslėpta: branduolinės jėgos, subatominės jėgos, radiacijos jėgos, radiobangos. O dvasinis pasaulis visai nejaučiamas.
Kitaip tariant, grubios mechaninės jėgos, veikiančios trumpu atstumu, jos čia, šalia mūsų. O kuo galingesnė jėga, tuo ji subtilesne, tuo mažiau ją suvokiame.
Todėl kabala sako, kad pačios galingiausios jėgos – tai mūsų proto, mūsų minčių, mūsų tarpusavio santykių jėgos. Nors mums atrodo: „Koks skirtumas, kaip galvoju apie pasaulį, ar kaip elgiuosi su kitais?!“
Tačiau iš tikrųjų tai irgi gamtos jėgos, beje, pačios galingiausios pagal savo poveikį, mat savo kokybe jos aukščiausios. Jos nepriklauso negyvajam, augaliniam ar gyvūniniam gamtos lygmenims, jos žmogaus lygmenyje ir todėl sukelia patį didžiausią disbalansą.
Taip savo blogu santykiu vieni su kitas tiesiog naikiname save ir savo pasaulį. Todėl ir S. Testamente, ir apskritai žmonijai duotas humaniškas pagrindas – „pamilk artimą kaip save“. Su šiuo principu visi sutinka, tiesa, jo niekas nesilaiko. Jeigu laikytumės šios formulės, be abejo, atsidurtume visiškai kitokioje civilizacijoje.

#297597

Iš 2010 m. gruodžio 26 d. TV laidos „Stambiu planu. Europa šiandien“

Daugiau šia tema skaitykite:

Gąsdinantis visatos disbalansas

Gamta netoleruoja disbalanso

Mintis – pati stipriausia jėga

Komentavimas išjungtas įraše Mintis – galingiausia gamtos jėga

Kiekviena diena artina pasaulį prie išsitaisymo

Krizė, globalizacija

каббалист Михаэль ЛайтманAtsiskleidžiančius rešimot lydi nemalonūs pojūčiai, nes jie mums atsiveria kaip trūkumai. Bet drauge parodo mums sąlygas išsiaiškinti tikruosius poreikius. Bendro noro mėgautis augimas ir sudužusių rešimot atsiskleidimas – tai svarbiausi mūsų pabudimo veiksniai.
Jie pažadina visą žmoniją. Pažvelkite, kokius didžiulius žingsnius dabar žengia žmonija naujų būsenų link. Netrukus išvysime kardinalius pokyčius, bus akivaizdžiai matyti tikslus kryptingumas ir tinkamas nusistatymas į vienybę, suartėjimą, racionalų vartojimą, taisymąsi. Antraip, neišgyvensime.
Visa žmonija ims jausti šį spaudimą per tokius paprastus dalykus, kaip nūnai kylančios problemos su nafta, energijos tiekimu. Greitai gali imti trūkti maisto produktų, kils badas, stipri sausra ar nauja epidemija. Taip išsiaiškinsime, kad esame vienoje sistemoje, priklausome vieni nuo kitų ir privalome tą priklausomybę įsisąmoninti.
Ir svarbiausia teks suprasti, kad tik mūsų vienybė gali sugeneruoti jėgą, kuri paveiks visus negatyvius reiškinius ir pavers juo teigiamais. Taip virusas įpareigos mums visus ieškoti vaistų, leisiančio mums labiau suartėti ir susijungti, ir taip priartėti prie vienybės, sukūrimo tikslo.
Išeitų, kad jokie reiškiniai neatsiskleidžia mums, kad kenktų; kiekvienas įvykis, kiekviena akimirka, kiekviena diena vis labiau artina mus prie išsitaisymo. Todėl reikia džiaugtis savo gyvenimu, stengtis aktyviai įsijungti į šį procesą. Pasaulio išsitaisymas priklauso tik nuo mūsų gero tarpusavio ryšio.

#297572

Iš 2022 m. gegužės 10 d. rytinės pamokos pagal „Mokymą apie dešimt sfirų“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas vyksta pasaulyje?

„Tarp siaurumų“ veda kelias į Šviesą

Trūksta tik meilės

Komentavimas išjungtas įraše Kiekviena diena artina pasaulį prie išsitaisymo
« Ankstesni įrašai
Vėlesni įrašai »