Klausimas: Kokius malonumus reikia apriboti, kad gautum dėl davimo?
Atsakymas: Norus gauti. Kad turėčiau galimybę gauti dėl davimo ir tik tuose noruose, kuriuose noriu duoti.
Klausimas: Vadinasi, šie norai turi kažkaip keistis?
Atsakymas: Taip, mes juos visąlaik maišome. Ir kai kiekvieną jų išsiaiškiname, jau galime juos sujungti tarpusavyje ir nukreipti į save, į Kūrėją ir t. t.

#347227

Iš 2025 m. rugpjūčio 16 d. pamokos pagal „Mokymą apie dešimt sfirų“

Klausimas: Kokiu praktiniu darbu galima suteikti malonumą Kūrėjui? Ieškoti grupėje bendro chisarono? Pasiekti bendrą chisaroną, kad Kūrėjas galėtų jį pripildyti? Juk duoti Kūrėjui  ir yra malonumas. Ar patartumėte tuo užsiimti grupėje?
Atsakymas: Žinoma, patariu, be to, nėra nieko kito, kuo verta užsiimti! Reikia užsiimti būtent tuo.
Taip galime vienytis tarpusavyje, kad atskleistume dar vieną galimybę gauti iš Kūrėjo su ketinimu suteikti Jam malonumą, lygiai taip, kaip Jis veikia mūsų atžvilgiu.

#347188

Iš 2025 m. rugpjūčio 16 d. pamokos pagal „Mokymą apie dešimt sfirų“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ką reiškia „suteikti malonumą Kūrėjui“?

Gyventi dėl Kūrėjo ir kūrinio susitikimo

Ką galime duoti Kūrėjui?

Pastaba: Dvasiniame pasaulyje nė vienas pojūtis neišnyksta. Priešingai – du priešingi jausmai, meilė ir neapykanta, visada egzistuoja kartu.
Atsakymas: Jie vienas kitą papildo, todėl neišnyksta.
Pastaba: O mūsų pasaulyje visuomet esame vienos būsenos – arba mylime, arba nekenčiame.
Atsakymas: Žinoma, juk jeigu egzistuotų kartu, jie save sunaikintų – vienas kitą panaikintų.
Klausimas: Kaip dvasiniame pasaulyje meilė ir neapykanta gali kartu egzistuoti?
Atsakymas: Labai paprastai. Ten nekenčiu savo prigimtinio noro gauti malonumą sau ir myliu tai, kad dabar noriu suteikti malonumą kitam.
Esmė ta, kad dvasinis indas (kli) statomas esant norui, atliekant apribojimą ir kuriant ekraną, kitaip tariant, su ketinimu „ne dėl savęs“ pripildant tą, ką myli.
Indas susideda iš visų penkių stadijų, kurios turi būti viename organizme, todėl jis gali jausti absoliutų, begalinį, neribotą, be perstojo augantį malonumą.

#264855

Iš TV laidos „Kabalos pagrindai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Du dvasinio darbo etapai

Meilėje virš neapykantos

Neapykantą pakeisti meile

Klausimas: Tarkime, žmogus puikiai supranta, kad tam tikri vaistai jam padės, ir jis juos vartoja. Tačiau vieną akimirką jis sustoja sakydamas: „Viskas, nebenoriu.“ Kaip narkomanai, kurie žino, kad juos reikia gydyti ir verta pakentėti, kad atsikratytų priklausomybės, bet jie negali sustoti.
Atsakymas: Tai be kita ko rodo kančių trūkumą. Šių kančių pabaigoje mumyse pamažu išsivysto naujas, žemesnis lygmuo, kai jau nebegalime naudotis melagingu malonumu.
Laikui bėgant bus atsisakyta narkotikų. Žmonės nebegalės jų vartoti, nes pasieks galutinę sąmonės brandą: „Aš daugiau nebegaliu nei rūkyti, nei leistis, nei uostyti. Negaliu!“ – „Kodėl?“ – „Todėl, kad tai melas!“ Kitaip tariant, vien supratimas, kad tai melas, neutralizuoja malonumo pojūtį.
Tai natūrali dialektinė mūsų daugiasluoksnio noro raida, kurią sudaro šakninė (nulinė) jo dalis ir paskui pirma, antra, trečia, ketvirta stadijos. Kai pasiekiame ketvirtą noro stadiją – viskas, pabaiga! Mes jau nebegalime tuo noru naudotis.
Mes suvokiame, kad jis priešingas tam tikram šaltiniui, kažkam, prieš ką negalime peržengti ribos. Ir viskas. Mes nebegalime naudotis tuo noru – turime pakilti aukščiau jo.

#346271

Iš pokalbio „Man suskambo telefonas. Kabalos mokslas ir narkotikai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kuo skiriasi įvairūs malonumai?

Stora žievė, kuri slepia tuštumas

Virš prasivėrusios tuštumos

Klausimas: Kokio malonumo prašome kildami pas Kūrėją?
Atsakymas: Prašome, kad Kūrėjas užpildytų mus Šviesa, kuri ištaisytų mus, priartintų prie Kūrėjo tiek, kad pasijaustume esą įjungti į Jį ir, remdamiesi mūsų ryšiu su Kūrėju, priliptume prie Jo ir jaustume tai, ką jaučia Jis.
Klausimas: Kaip galima pajausti, ką jaučia Jis?
Atsakymas: Prašykite. Kaip Jis tai padarys, negalime žinoti. Vėliau galbūt sužinosime, bet dabar kol kas prašykite.
Klausimas: Bet ar kabalistas iš tiesų įsijungia į Kūrėją ir jaučia Jo nuotaiką, Jo pojūčius?
Atsakymas: Taip.

#335877

Iš 2024 m. spalio 15 d. pamokos pagal Rabašo užrašus

Daugiau šia tema skaitykite:

Užmegzti ryšį su Kūrėju

Kaip priartėti prie Kūrėjo

Prašyti Kūrėjo pagalbos

Komentaras: Pradėjęs studijuoti kabalą žmogus dažniausiai ima ignoruoti tai, kas yra materialiame pasaulyje. Jis tarsi atsiriboja, nenori būti susijęs su šiuo pasauliu. Sakytum, kad atskleidė ką nors naujo, o galiausiai išeina priešingai…
Atsakymas: Galiausiai žmoguje atsiskleidžia didesnis egoizmas, nes jis turi pakilti į kitą pakopą. Bet žmogus tam priešinasi, nedirba su augančiu ego, lieka jame. Todėl materialus pasaulis ima traukti vis labiau, ir žmogus vėl pasineria į naują egoizmą.
Įvairiausi ankstesni pomėgiai, prisipildymai, malonumai, pasiekimai staiga ima atrodyti malonesni nei kadaise. Anksčiau žmogus jų atsisakydavo, o dabar vėl jį traukią, nes egoizmas tikslingai išaugo, kad žmogus virš jo pakiltų! Bet jis to nedaro, ir lieka egoizme.
Klausimas: Ir tai praeina kiekvienas?
Atsakymas: Žinoma! Paprastai 90% studijuojančių kabalą žmonių ties tuo susikerta ir vėl grįžta į tą gyvenimą, į tą išaugusį egoizmą. Pridėjo sau šiek tiek egoizmo studijuodami kabalą, neįstengė pakilti ir vėl ėmėsi pasaulietinių reikalų: kas paveikslų piešti, kas panyra į verslą, kas dar kuo užsiima.
O jeigu žmogus rimtai įsijungtų į grupę, tai pakiltų virš ego ir eitų toliau. Štai šioje kryžkelėje ir keliauja žemyn.

#311138

Iš pokalbio „Man suskambo telefonas. Ko tikėtis iš kabalos?“

Klausimas: Kaip naudotis savo egoizmu, kad ne jis valdytų tave, o tu jį?
Atsakymas: Pasakyta, kad Kūrėjas sukūrė viską labai paprastai, o žmogus susipainiojo ir viską sau apsunkino.
Tai mes viską darome, mums tai tampa nesuprantama, nes nuolatos norime išsipainioti, eiti netiesiu keliu.
Noras-malonumas, noras-malonumas – viskas itin paprasta, daugiau gamtoje nieko nėra! O mes imame sukti, išgalvoti, kaip galima be to ar vietoj to ir pan., ir galiausiai apvagiame save. Apvogdami save ir nuolatos susidurdami su problemomis iš esmės ir prisidarome sunkumų.
Gamta sukurta pagal paprasto egoizmo principą – mes tokios pat būtybės kaip gyvūnai. Tačiau mūsų egoizmas susijęs dar su tuo, kad mokomės iš kitų, kuo mėgautis. Ir čia sunkumas.
Jeigu veikčiau vien pagal savo poreikius, man būtų labai paprasta, ramiai dirbčiau ties tuo, kaip gauti maksimalų malonumą minimaliai stengiantis. Tai paprasta egoistinio pripildymo formulė. Taip sudaryta visa gamta. Tokiu atveju neturėčiau jokių problemų.
Tačiau kuomet vietoj viso to imu jausti kitų poreikius, nesutampančius su mano, ir stengiuosi juos paversti savais, čia jau kyla problema, nes nesu sukurtas, kad gaučiau kitų pripildymą. Todėl ir paniojuosi.

#311115

Iš pokalbio „Man suskambo telefonas. Kaip išnaudoti kitus žmones?“

Daugiau šia tema skaitykite:

Su kokiais norais dirbame?

Kuo noras gauti skiriasi nuo egoizmo?

Kuo noras gauti skiriasi nuo egoizmo?

Ateityje žmogus gyvens tik tam, kad pasiektų dvasinį pasaulį, dvasinį gyvenimą, kurį atskleis čia ir dabar.
Dėl viso kito neverta gyventi. Kokia tokio egzistavimo prasmė? Pagalvokite, kiek žmogus kenčia, kad gautų malonumą šiame pasaulyje?
Suveskite balansą ir pasakykite, ar verta gyventi, kai kiekvieną minutę kovoji dėl patogaus buvimo, visa tai pergyveni, per dieną gauni vos kelias akimirkas įkvėpimo, malonumo, o visą kitą laiką švaistai tam, kad kaip nors išvengtum kančių.
Ar verta taip gyventi? Tai juk visiškai neracionalu! Iš šalies pažvelkite į mūsų pasaulį, į mūsų būtį – knibžda kruta aštuoni milijardai žmogiukų, kurie vis dėlto turi protą. Bet ką jie daro su savo protu, su savo prigimtimi, kabindamiesi už šio baisaus gyvenimo, jei tai galima pavadinti gyvenimu!
Tad, kai žmogui ims pamažu vertis akys, jis atliks išskaičiavimą ir pareikš: „Toks egzistavimas visiškai neturi prasmės. Čionai mane išlaiko vien mirties baimė. Bet prarysiu tabletę ir liausiuos bijojęs, tik duokite ją man.“
O kokia prasmė? Nejau rytoj bus geriau nei šiandien?! O priešakyje dar senatvė, dar didesnė kankynė – kai vienas, paliktas, niekam nereikalingas pamažu merdėsi šaltuose senelių namuose.
Todėl žmonės, kurie atliks teisingą išskaičiavimą su šiuo pasauliu, gyvens tik dėl to, kad pasiektų Aukštesnįjį pasaulį.

#306561

Iš pokalbio „Man suskambo telefonas. Kaip išsaugoti meilę“

Daugiau šia tema skaitykite:

Vienintelė vertybė gyvenime

Atskleisti gyvenimo prasmę

Noras suprasti prasmę

Klausimas: Meilės jausmo negalime priskirti negyvajam, augaliniam, gyvūniniam lygmenims, nes ten nėra laisvo pasirinkimo. Objektų sąveika šiuose lygmenyse sąlygojama genų, dėsnių, instinktų. Tik ten, kur yra pasirinkimo laisvė ir galimybė pakilti aukščiau egoistinės prigimties, galima kalbėti apie meilę.
Kalbant apie dievišką ar absoliučią, nesavanaudišką meilę, omenyje turima meilė davimo savybei, tai reiškia visą laiką būti šioje savybėje. Kitaip tariant, galima sakyti, kad meilė – tai mylėti davimo savybę?
Atsakymas: Taip. Tuomet taip elgiesi su kitu, kad joks jo priešingas poveikis tau negali sutrukdyti jo mylėti.
Klausimas: O davimo savybė yra manyje ar jame?
Atsakymas: Tavyje. Kitas čia niekuo dėtas.
Klausimas: Kaip nuspręsti, ar žmogaus meilė egoistinė ar altruistinė?
Atsakymas: To neįmanoma nustatyti. Tam reikia išsiaiškinti: tave myli dėl pinigų ar nesavanaudiškai. Kieno atžvilgiu nesavanaudiškai?
Kabaloje nėra tokios sąvokos „meilė“. Meilė apibrėžiama kaip malonumas. Vadinamoji meilė artimui, Kūrėjui, sau, egoistinė ar altruistinė meilė matuojama pagal tai, kaip panaudojame savo egoizmą – dėl savęs ar dėl kito. Todėl atsiribojame nuo sąvokos „meilė“.
Net minint „pamilk artimą kaip save“ turima omenyje: kaip egoistiškai elgiesi su savimi, lygiai taip turi elgtis su kitais. Kitaip sakant, kaip pripildai save, taip turi užpildyti kitą.

#275151

Iš 2020 m. spalio 23 d. TV laidos „Bendravimo įgūdžiai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Paleisti meilės mechanizmą

Pakilti į absoliučią meilę

Ar yra meilė?

Kūrinys turi atlikti keletą veiksmų, kad realizuotų kūrimo sumanymą, priartėtų prie Kūrėjo, Jį atskleistų ir būtų drauge su Juo sutardamas, susiliejęs.
Pirmas – įsisąmoninti, kad egzistavimas paprastame egoizme, kai iš Kūrėjo gauname tik ką nors mažo, žemiško, riboja mus. Tai menki malonumai iš maisto, sekso, šeimos, turto, šlovės, žinių. Ir viskas.
Dėl žmogaus, visuomeninės evoliucijos pasiekėme būseną, kai šie pripildymai mūsų jau nebetenkina. Ir tuomet imame ilgėti ko nors didesnio, siekiame įsisąmoninti, dėl ko esame sukurti.
Būtent tada, kai negalime daugiau prisipildyti ir mėgautis žemiškais egoistiniais malonumais, pradedame klausti: „Kokia mano gyvenimo prasmė? Dėl ko egzistuoju?“ Mūsų laikais dauguma žmonių kelia šiuos klausimus. Tad dabar tokia paplitusi depresija.
Tačiau iš principo, tai verčia mus susimąstyti apie tikrąją gyvenimo prasmę ir suprasti, kad ji neapsiriboja vien mėgavimusi gyvenime. Yra šis tas daugiau.
Tas noras kam nors didesniam kyla mums po to, kai pereiname visus raidos periodus mūsų pasaulyje ir priartėjame prie savo žemiškojo vystymosi pabaigos.

#275899

Iš 2018 m. kovo 1 d. TV laidos „Kabalos – gyvenimo mokslas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip gimsta dvasinis gyvenimas

Klausimas, vedantis amžino gyvenimo link

Ar kyla žmogui klausimas apie gyvenimo prasmę?