Kitoje pakopoje jaučiamas dar didesnis trūkumas – meilės trūkumas. Poreikis mylėti – tai turtas, ir aš kenčiu dėl to, kad mano širdyje nėra meilės.
* * *
Poreikis mylėti – tai naujas kli. Mūsų pasaulyje meilė užgęsta, nes gauname, ko norime ir mėgaujamės tuo. Kaipgi padaryti taip, kad mėgautumės meile, o ji visą laiką vis augtų? Turiu jausti poreikį mylėti ir mėgautis ne tuo, kad naudojuosi mylimuoju savo malonumui, o pačiu siekiu jį mylėti.
Siekis – tai mano kli ir vienintelis malonumas, kurio noriu. Noriu ne atskleisti Kūrėją, o užsipildyti savo siekiu Jam, didybe to, kuriam teikiu malonumą. Tokia meilė niekada neužges. Jeigu mūsų pasaulyje egzistuotų tokia meilė, nebūtų jokių skyrybų. Bet prie tokios meilės reikia dirbti.
Keičiame savo požiūrį į vienijimąsi. Mūsų kli tampa kitoks, pamažu atsukame jo kitą pusę – vietoj to, kad norėčiau pasiekti tikslą, mėgaujuos savuoju tikslo siekimu.
Noriu gyventi šiuo siekimu ir gauti iš jo užpildymą, tarytum iš pirmos meilės, iš romantiškų minčių, iš to, kad man malonu žiūrėti į savo meilės objektą, girdėti jo balsą. Kūrėjas kiekvienam duoda tokį pavyzdį gyvenime, iš kurio galima suprasti, kaip tai vyksta dvasiniame lygmenyje.
Galime gyventi malonumu, gaunamu siekiant Kūrėjo. Tada jau neapgaudinėsime savęs kaip anksčiau, kad norime atskleisti Jį ir mėgautis meile. Tai melas, tuo užmušame ją. Meile galima mėgautis tik su sąlyga, kad pakyli virš savo egoistinių norų. Bet kokie santykiai esantys žemiau šio lygmens – naikina meilę.
Todėl dvasinis ir materialus – tai du skirtingi pasauliai. Materialiame gyvenime mylite kaip mokate, o dvasiniame reikia kurti meilę tikėjimu virš žinojimo.
Iš Baal Sulamo laiško Nr. 19: Pasiruošimo metu žavumas ir grožis atrodo esantys svarbiausia tobulybe, ir jų ilgėjosi ir dėl jų kamavosi žmogus, tačiau taisantis, kai „žemė užsipildė Kūrėjo pažinimu“, „pamatė atvirkščią pasaulį“ – kad tik siekis ir baimė – svarbiausia tobulybė, kurios trokšta žmogus, ir jaučia jie, kad pasiruošimo metu apgaudinėjo save.
Juk tokia forma mūsų dvasinis indas neapribotas, ir galime jame pajausti begalybę – Kūrėją.
Poreikis mylėti – tai malonumas: troškimo, noro, ilgesio teikiamas malonumas. Būtent pačiame siekyje yra pasiekiama meilė, o ne ją pagriebiant ir pasisotinant, ir tuo viską sugriaunant.
Matome, kad tokia meilė baigiasi ir virsta griuvėsiais. Siekis mylėti – tai ne tuštuma, o užpildymas, kuris niekada nesibaigia. Kaskart galima jį padidinti, tarytum meilę kūdikiui, kuria negalima pasisotinti, ji jau visam gyvenimui.
Kongreso Bulgarijoje tikslas – išmokti mylėti, atskleidžiant tikrą Kūrėjo norą, ir maksimaliai pajudėti pirmosios dvasinė pakopos link. Tikra meilė realizuojama grupėje, vienijantis dėl davimo, kur apsivelka Kūrėjas. Tai reiškia, kad Kūrėjas įsivilks į savo kūrinius.
Jaunystėje kiekvienam iš aukščiau duodama pirmoji meilę, kaip nesavanaudiškos, platoniškos meilės pavyzdį. Tačiau suprantame, kad neįmanoma pasiekti tobulos meilės savo materialiuose noruose, tik su sąlyga, kad pakilsime virš jų. Todėl vaikystėje mums duodamas meilės pavyzdys, kai mėgaujamės ne fiziniu ryšiu, o svajonėmis apie mylimą žmogų.
Štai toks turi būti mano požiūris į Kūrėją, mėgaujantis savo siekiu nukreiptu į Jį, kad jis visą mane užpildytų. Man pakanka to, kad galvoju apie Kūrėją, svajoju pradžiuginti Jį. Tai neribotas kli, kurį visada galima išplėsti. Tai ne romantiškas noras, kurį jautėme vaikystėje, o noras duoti – labai svarbus ir rimtas. Jis rimtesnis už visą mūsų pasaulį ir visus malonumo norus.
Ten viduje yra daugybė įvairių savybių ir vyksta karai ne dėl išgyvenimo, o dėl mirties, ir viskas dėl šio požiūrio: už Kūrėjo siekimo teikiamą malonumą. Tai reiškia suteikti džiaugsmą Kūrėjui. O ką dar galime Jam duoti, kuo galime prisidėti prie Jo tobulumo? Tik tuo, kad Jo siekiame.
Pasakyta: „Saugokitės tiesti rankas į meilę“. Nenoriu gauti to, ko noriu, juk taip sugriausiu savo meilę, pažeminsiu ją, ir ji iš karto išnyks. Todėl man reikalingas vien siekis.
Tai kyla dar iš kūrimo pradžios, iš keturių tiesioginės Šviesos stadijų. Ketvirtosios stadijos (bchina dalėt) savybė – susitraukimas ir siekis.
Nieko nenoriu gauti, juk pajutau gėdą ir supratau, kad griaunu Kūrėju santykį su manimi, ir tokiu atveju tarp mūsų nieko negali būti. Gerai, kad manyje atsiskleidė gėda – įspėjimas apie tai, kad nesugebu mylėti, ir tuomet apriboju savo norą.
Koks džiaugsmas, kad radau sprendimą: apsiribojimas ir po jo – tik atspindėta Šviesa, tik Kūrėjo siekis. O apribojimas lieka tarp mūsų, neatskleidžiu Jo, juk tai vadinama nuogybės atidengimu. Negalima šito daryti. Aš visada lieku meilėje virš žinojimo, tarytum romantiškoje meilėje, kuri mane visiškai užpildo.
Ekranu uždengiu savo meilės šaltinį, kad žiūrėčiau į jį pakilęs virš savo gyvūniškų jausmų, virš noro pasimėgauti.
#254118
Iš 2019 m. spalio 13 d. rytinės pamokos
Daugiau šia tema skaitykite:
Begalinės laimės formulė
Siekiant meilės
Tikroji meilė
rašykite
prenumeruokite
2024-08-26 
Komentarų nėra 
meilė, meilės suvokimas, mylėti, mylėti artimą
Komentaras: Pradėjęs studijuoti kabalą žmogus atitolina nuo savęs materialų pasaulį, kuris jam atrodo visiškai beprasmis. O galiausiai pasirodo, kad jis turi susivienyti su šiuo pasauliui, pamilti jį.
Komentaras: Rašo Aleksas: „Paklausiau jūsų ryte ir susiruošiau į darbą. Bet vos išvažiavau iš namų susidūriau su įžūlumu keliuose. Darbe tave spaudžia, kad tik atneštum daugiau pelno. Mums visuomet visko maža ir neužtenka. Kiekvienas mano, esąs teisus. Sakykite, kaip galima pamilti šį pasaulį?“.
Klausimas: Nuolatos kartojate vieną frazę: „Pamilk artimą kaip save“ – ir sakote, kad taip reikia gyventi. Bet jeigu savęs nekenčiu, ką man su tuo daryti? Pirmiausia reikia pamilti save, o paskui artimą, ne tiesa? Ar aš kažko nesuprantu?
Klausimas: Meilės jausmo negalime priskirti negyvajam, augaliniam, gyvūniniam lygmenims, nes ten nėra laisvo pasirinkimo. Objektų sąveika šiuose lygmenyse sąlygojama genų, dėsnių, instinktų. Tik ten, kur yra pasirinkimo laisvė ir galimybė pakilti aukščiau egoistinės prigimties, galima kalbėti apie meilę.
Klausimas: Mūsų pasaulyje yra įdomi galimybė, kai galiu viduje nekęsti žmogaus, o išorėje šypsausi ir neva gerai su juo elgiuosi. Taip jis net neįtaria mano jausmų.