Komentaras: Pradėjęs studijuoti kabalą žmogus atitolina nuo savęs materialų pasaulį, kuris jam atrodo visiškai beprasmis. O galiausiai pasirodo, kad jis turi susivienyti su šiuo pasauliui, pamilti jį.
Atsakymas: Pamilti visą šį pasaulį?! Kas taip sakė?! Jame nėra ko mylėti!
Šiame pasaulyje esantys žmonės nėra tas artimas, kurių turiu pamilti kaip save. Neturiu eiti pas juos ir daryti jų gyvenimą geresnį. Negaliu to daryti! Kūrėjas jiems daro blogiau, o aš darysiu geriau?!
Pamilti juos reiškia eiti pas juos ir šiek tiek paaiškinti apie galimybę pakilti virš mūsų pasaulio, ir tuomet jiems bus geriau.
Neketinu maitinti pasaulio, kai Kūrėjas daro taip, kad jis alktų. Ne! Šis pasaulis labai kentės. Mano užduotis – papasakoti žmonijai, ką padaryti, kad kančių nebūtų. Bet ne sunaikinti kančias! Vis tiek to negalėsiu atlikti.
Į šį pasaulį turiu atnešti metodiką, kaip pakilti, o ne kaip žemiškame lygmenyje pašalinti įvairiausias kančias. Tai ne mano misija!
Mano misija – pamokyti, papasakoti, padėti perimti žinias, kaip pakilti į Aukštesnįjį pasaulį, tuomet kančių nebus. O užsiiminėti įvairiais „kilniais“ veiksmais šiame pasaulyje – ne. Tai visiškai prieštarauja bendram pasaulio judėjimui, Kūrėjo programai.
Pasaulis turi jausti, sutampa ar nesutampa su judėjimu pirmyn. Jis turi jausti, ar eina pagal teisingą programą, ar ne. Jeigu ne – kodėl taip.
Šiandien pasaulis pasimetęs. Ką gi daryti? Tarkime turiu milijardus ir viską, ko tik noriu. Jei duosiu pasauliui tai, ko jam trūksta, patenkinsiu absoliučiai visus, tai pasaulis sustos toje vietoje, ir jam nebereikės vystytis.
Ką turiu daryti kaip kabalistas? Tik atnešti žinias pasauliui apie tai, kodėl nesibaigia kančios, kaip galima virš jų pakilti ir pasiekti kitą pakopą.
Šios kančios reikalingos tik tam, kad išstumtų mus į kitą pakopą! Tai gimdymo kančios. Mums reikia padėti sau gimti. Tam ir egzistuoju.

#311268

Iš pokalbio „Man suskambo telefonas. Ko tikėtis iš kabalos?“

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasinio suvokimo matai

Padėti žmonijai pakilti

Skleisti žinias apie Kūrėją pasaulyje

Komentaras: Žurnalas „Forbes“ paskelbė straipsnį „Darbo pabaiga“. Jame daugybė idėjų, kurias bandote skleisti pasaulyje. Kalbėjome apie tai, kad bus prarastos darbo vietos, žlugs verslai, visą pasaulio ekonomiką ištiks krizė.
Įdomu, kad pasauliui labiausiai rūpės, ką daryti su nedirbančiais gyventojais. O svarbiausia, kad žmonėms reikės ne tik priemonių egzistuoti, bet ir tam tikros gyvenimo prasmės, savirealizacijos. Būtent tai laikoma svarbiausiu. Ir tai skelbia žurnalas, rašantis apie pinigus ir darbą. Netikėtai tai iškyla viešumon.
Atsakymas: Tai didelė problema – ką daryti su nedirbančiais gyventojais. Įsivaizduok, kad visos dirbančios moterys grįžta namo. O dar įsivaizduok, kad mažiausiai 10 proc. arba pusė vyrų irgi netenka darbo. Dirba tik apie 20 proc. pasaulio gyventojų. O kitų nereikia. Kitaip sakant, nereikia, kad jie dirbtų, jei atlieka niekam nereikalingą darbą. Ką su jais daryti?
Komentaras: Tai ir yra jų pirmas klausimas: ką daryti su nedirbančiais gyventojais.
Atsakymas: Šiuos žmones reikia užimti studijomis, ugdyti. Tik ugdymas gali pakeisti pasaulį. Dėl to ir atsilaisvina tie milijardai žmonių.
Klausimas: Jūs matote dar ir aukštesniąją programą? Ar milijardai žmonių išsilaisvina, kad imtų mokytis?
Atsakymas: Taip. Kad taptų žmonėmis. Atveriate duris ir įleidžiate kelis milijardus žmonių, kad salėse ar kitur sėstųsi prie stalų, kompiuterių ir mokytųsi, kaip būti žmonėmis. Žmonėmis aukščiausia šio žodžio prasme.
Klausimas: Kitaip tariant, mokytis, kaip tinkamai elgtis vieniems su kitais?
Atsakymas: Ne tik. Reikia suvokti gamtos programą, gamtos tikslą, savo vystymosi tikslą; kokiu keliu ir kur žmonės eina, kad būtų aišku, kaip juos valdo gamtos jėgos. Kad jie nėra apimti nežinios, užmiršti, kad juos veikia jėgos, kurių poveikį supranta ir yra su jomis organiškai tarpusavyje susiję. Ir taip veržiasi pirmyn, suprasdami visą šią programą.
Klausimas: Teigiate, kad visą laiką tyrėme pasekmes, o dabar turime ištirti priežastį, dėl ko atsiradome šiame pasaulyje?
Atsakymas: Taip, žinoma!
Klausimas: Ar tai nėra kokių nors unikalių, talentingų žmonių privilegija?
Atsakymas: Ne, absoliučiai visi turėtų to mokytis.
Klausimas: Ir tai įsismelks į žmogų?
Atsakymas: Įsismelks ir dar kaip!
Klausimas: Kitaip tariant, žmogus suvoks, kodėl atėjo į šį pasaulį ir koks jo atėjimo tikslas?
Atsakymas: Jokių problemų, taip ir bus.
Komentaras: Tada antras, svarbiausias žurnalo „Forbes“ klausimas: „Žmonės turės gauti ne tik lėšų pragyvenimui, bet ir naują gyvenimo prasmę“.
Atsakymas: Tai – svarbiausia.
Komentaras: Taigi šie du klausimai yra susiję. Žmonija, 2–3 milijardai žmonių, išsivadavo, kad suprastų, dėl ko egzistuoja?
Atsakymas: Taip, per juos supras ir likusi žmonija. Niekur nedingsime. Viskas priklauso tik nuo to, kaip tai darysime – greitai ir neskausmingai ar patirdami didelių nuostolių ir kančių.

#274922

Iš 2020 m. spalio 5 d. TV laidos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasauliui gresia bedarbystė?

Ar visi pajėgūs mokytis kabalos?

Kabalos atskleidimas etapais

Pasaulyje veikia du valdymai: dangiškas ir žemiškas. Vienas veikia iš gamtos pusės, stumdamas evoliucijos programą, kaip suplanuota, „savo laiku“, visus ir kiekvieną vesdamas į iš anksto numatytą būseną. Galiausiai, dvi jėgos (gėris ir blogis) turi susijungti draugėn, papildyti kita kitą ir visiškai atskleisti mums Kūrėją.
Aukštesnioji jėga sukūrė mums gėrį bei blogį ir atspaudė juos kūrinyje. Ir dabar turi susivienyti, kad šios vienybės viduje atskleistų Kūrėją. Toks dangiškojo valdymo planas, ir pasaulis būtinai jį išpildys, nėra jokių abejonių.
Gamta griežtai stums mus pirmyn, kad išsitaisytume. Išnykę dinozaurai, besiveržiantys vulkanai, cunamio bangos, karai – visa tai rodo, kad gamta vykdo savo dangiškąją programą be jokio gailestingumo, nesiskaitydama su tuo, kad tai sukelia kančias mūsų egoizme.
Tačiau žmogus, būdamas labiausiai išsivysčiusia gamtos dalimi, turi galimybę pažinti šį procesą, kūrimo programą bei tikslą, ir tapti Kūrėjo pagalbininku ją vykdant. Tokiu atveju jis vadinsis „žmogumi“.
Jei žmogus ima valdymą į savo rankas ir pats siekia prilygti Kūrėjui, tai pagreitina vystymąsi ir sumažina kančias. Bet jis stengiasi ne dėl savęs, o tik tam, kad palaikytų kūrimo programą ir parodytų visiems, kad Kūrėjas teisus, pateisina Jį visur.

#274220

Iš 2020 m. lapkričio 18 d. rytinės pamokos „Pasaulio vienybė paskutinėje kartoje“

Daugiau šia tema skaitykite:

Finišo tiesioji ar baudos ratas?

Dvi iš Kūrėjo išeinančios jėgos

Tarp gėrio ir blogio

Klausimas: Mus veikia daugybė duomenų. Pirma, genai ir savybės, būdingos mums iš prigimties, nesikeičia. Antra, mus veikia visuomenė. Trečia, egzistuoja išorinis poveikis, toks kaip pandemija, ekonominė krizė arba tam tikri gamtos kataklizmai, kurie gali paveikti vystymąsi vienokia ar kitokia linkme. Sakykime, jei žmogus turi polinkį į šykštumą, bet jis gyvena šalyje su aukštu pragyvenimo lygiu, tai ši savybė jam nepasireiškia. Bet ekstremaliu atveju ji gali pasireikšti. Visi šie faktoriai vienu metu veikia žmogų?
Atsakymas: Ne, to negalima pasakyti. Jie visada veikia, bet kiekvienas iš jų skirtingu laipsniu. Tai priklauso ne tik nuo žmogaus, o nuo visuomenės ir nuo istorinio laikotarpio, kuriame jis gyvena. Tai globali, aš net sakyčiau, pasaulinė programa. Todėl mums labai sunku pasakyti ką nors apibrėžto: kas nuo ko priklauso ir kada.
Klausimas: Kuris iš šių faktorių labiausiai veikia žmogaus vystymąsi?
Atsakymas: Ir tai sunku pasakyti: žiūrint, kokiu laiku, kokioje vietoje.
Klausimas: Kas labiau veikia: genai ar visuomenė?
Atsakymas: Genai. Išeiti iš jų valdžios nėra paprasta. Esmė ta, kad labai įvairialypė visuomenė gali veikti mus skirtingai. Kartu yra ir konkrečių atsitiktinumo jėgos atvejų. Tai labai sunku apskaičiuoti ir aprašyti. Baal Sulamas straipsnyje „Valios laisvė“ taip pat aprašo pakankamai bendrais bruožais, juk egzistuoja labai daug faktorių, kurie mus veikia.
#268137

Iš 2020 m. balandžio 30 d. TV programos „Epocha po koronaviruso“

Daugiau šia tema skaitykite:

Apie valios laisvę

Informacinis įrašas, nulemiantis viską

Pasirinkimo laisvė, I dalis

Ar koronavirusas veikia tuos, kurie eina išvien su Gamtos programa?
Klausimas. 2020 m. pradžioje vykusiame kabalos kongrese vienijosi dešimtys tūkstančių žmonių. O po to rezultatas – pasaulinis epidemijos protrūkis: susivienijome, bet pažiūrėkite, kas nutiko!
Atsakymas. Ne, ne mes jį sukėlėme. Pirma, protrūkis prasidėjo dar prieš kongresą, tik jis nebuvo toks akivaizdus. Buvome tikri, kad kongreso dalyviams nieko neatsitiks. Kadangi dešimtys tūkstančių žmonių visame pasaulyje fiziškai ir virtualiai vienijosi vedami gerų paskatų, jokio pavojaus nebuvo. Esu tikras, kad nė vienas iš mūsų draugų, nesvarbu, kokiu būdu keliavo į veidrodinį kongresą, nesusirgo. Su niekuo nebuvo jokių problemų. Ir kaip jų gali būti, jei susirenkame tam, kad megzdami vis geresnius ryšius dar glaudžiau susivienytume? Mes einame išvien su gamtos programa, todėl negalime būti užkrėsti virusu, kuris pažeidžia egoistinius žmonių, visuomenės ir valstybių ryšius.
Klausimas. Ar galima išvesti tokią formulę: šis virusas neveiks tų žmonių, kurie ims mokytis teisingų santykių?
Atsakymas. Taip. Aš atsakingas už tai. Tik reikia suprasti, kad ne šimtu procentų, nes yra atskirų atvejų, kuriuos galime išsiaiškinti ir suprasti, kodėl tai įvyko mūsų gretose. Bet nemanau, kad išgirsime apie didžiulį užsikrėtusių kabalistų skaičių. Tai neįmanoma. Pagyvensime ir pamatysime.
#262188

Iš 2019 m. kovo 12 d. TV programos „Koronavirusas keičia tikrovę“

Daugiau šia tema skaitykite:

Koronavirusas keičia tikrovę I d.

Koronavirusas keičia tikrovę III d.

Mintys apie koronavirusą IV d.

Klausimas. Ar vykdydamas Pirmąjį apribojimą (Cimcum Alef), aš atsisakau Kūrėjo programos, su kuria jis mane sukūrė. Ar taip?
Atsakymas. Ne. Kūrėjas mane sukūrė, kad aš tapčiau tokiu, kaip Jis. Todėl jis sukūrė žmogų – Adomą, nuo žodžio „panašus“.
Bet koks Kūrėjo veiksmas mus stumia į priekį po žingsnelį į visišką panašumą, amžinybę ir tobulumą. Atsitraukimo nėra. Net jei mes matome, kad pakeliui yra sudužimas kli (indo), kritimas, visokių klipot (netyrų troškimų) ir baisių būsenų, kai žmonės kariauja, žudo vienas kitą, daro viską, ką tik nori, tai tik reiškia, kad tai vyksta ir dvasiniame pasaulyje.
Tokie sukrėtimai būtini, kad suprastume šiuos norus ir juos sujungtume į tokią konstrukciją, kuri vadinasi „absoliuti siela“ arba „Adomas“. Kitaip neįmanoma.
Visas procesas yra praktiškai numatytas iš anksto, jo pabaiga yra aiški. Galutinė būsena iš pat pradžių valdo visų veiksmų pradžią. Kitaip tariant, Kūrėjas nusprendė sukurti tobulą žmogų, kuris būtų toks pats, lygus, lygiavertis Jam. Ir šis žmogus (ta būsena, arba siela) atsiranda iš karto.
Turint pradinę ir galutinę būseną, tarp jų ir atsikleidžia šis kelias. Kam jis skirtas? Žmogus neturi būti lėle, panašia į Kūrėją. Kūrėjas galėjo jį sukurti tokį, koks yra Pats, bet tada žmogus nebūtų savarankiškas. Tam, kad atsirastų savarankiškumas, mes turime praeiti visus kelio etapus jausmiškai, sąmoningai.
Todėl tam reikalingos mūsų pastangos, bandymai, ieškojimai, kančios. Priešingu atveju mes neturėsime chisarono (noro, siekio, aistros) ir būsime bejausmėmis mašinomis. Jausmai kyla laipsniškai tik po visų šių operacijų, nuosekliai atliekamų su mumis iš aukščiau.
Mes neišvengiamai pasieksime galutinę būseną, ji jau užsakyta. Tačiau kelią pasirenkame patys. Kelio paieškose išryškėja naujos savybės, kančios, pojūčiai, norai, siekiai – visi jausmai. Ir jie turi mums parodyti, ką reiškia Kūrėjo tobulumas. Būtent tai mes ir vystome savyje.
#246311

Iš 2019 m. kovo 7 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Kūrimo programa

Įsitraukti į kūrimo programą

Aukštesniosios jėgos, arba, kaip pakeisti likimą

Anksčiau paprastomis psichologinėmis priemonėmis galėjome rasti kažkokį kontaktą tarpusavy ir subalansuoti savo gyvenimą: tai – moteriška, tai – vyriška, o tai – bendra, ir mes turime daryti ir viena, ir kita, kad gautume trečia.
Iš esmės, bet kuri šeima atkartojo savo tūkstantmetį modelį, ir viskas buvo aišku. O dabar to nėra – ryšiai nutrūko. Egoizmas tapo toks didelis, kad vyras nenori dirbti šeimai, o moteris nenori vaikų ir šeimos, nors, iš esmės, jai tai – natūralu, bet motiniškas instinktas dažnai nebesuveikia.
Ir vyrams taip pat: „Kodėl aš turiu dirbti dėl kitų? Tegul ji eina dirbti“. Kaip tik atsiranda tokių specialybių ir galimybių, kad moteris galėtų dirbti, reikalauti lygių teisių su vyrais, juk dažniausiai moterys reikalingiausios ten, kur vyrai negali dirbti, o tai – ir biurų darbuotojai, ir net valstybės vadovai.
Apskritai, pasaulis per 100 metų labai pasikeitė, kažkas su juo nutiko. Iš tikrųjų tai – revoliucija, kurios mes kažkodėl nepastebime. Ji vyksta taip tyliai todėl, kad mums kiltų klausimas: „Kaip veikti toliau? Ką daryti su savimi ir pasauliu?“
Išeina, kad užmegzti normalaus ryšio jau nebegalime, nes egoizmas yra aukščiau mūsų. Vaikų nenorime, šeimos – taip pat. Norime sukurti pasaulį, kuriame kiekvienam bus patogu. Kitaip tariant, man nieko nereikia, mane aptarnaus šiuolaikiniai robotai. Dronai tiesiai per orlaidę pristatys picą ir kolą. Ir viskas bus gera, gražu. O greitai pasieksime, kad kiekviename kambaryje bus „krosnis“, ir tiesiai į ją per laidus bus siunčiama pica, kuri materializuosis, ir galėsime ją vartoti.
Trumpai sakant, viskas daroma dėl to, kad ištrauktų žmogų iš jo įprasto, tikro pasaulio. Ir mes nieko negalime padaryti, tokia programa įdiegta gamtoje. Bet užtat kabalos padedami galime įsivaizduoti, kas bus toliau.
O toliau vyks labai įdomūs dalykai. Mes staiga aptiksime, kad pasiekėme tokį išsivystymo lygį, kuris mus pačius baisiai slopina: tarsi viskas gerai, o iš tikrųjų aš iš to nieko neturiu – negaunu malonumo.
Kažkada pasitenkindavau tuo, kad grįždavau vakare po darbo, sėsdavau su šeima prie bendro stalo, ir mes vakarieniaudavome: vaikai, šeimos šiluma, ramybė. Tai buvo įprasta žmogui tvarka, kuri buvo ir yra būdinga gyvūnams. O kai egoizmas išaugo, žmogus suprato, kad tai – ne jam.
Įdomu tai, kad gyvūnų šeimos gyvenimas trumpas. Juk ir jiems galėjo būti įdiegta programa visam gyvenimui. Bet ne! Jie susitinka, poruojasi, patelė paprastai lieka viena, auklėja jauniklius, o patinas juos palieka, ir šeimos praktiškai nėra. Jie nevaikšto poromis, nesirūpina dviese savo mažyliais, nebent kokie atskiri balandėliai, – labai mažai gamtoje pavyzdžių, kai vyriška ir moteriška būtybė ilgą laiką gyvena kartu. O žmonėms kažkodėl tai buvo įprasta.
Psichologai aiškina, kad tai reikalinga, kad kurtume vis didesnę visuomenę, valstybę. Žmogui norisi, kad iš mažos bendruomenės išsivystytų didelė valstybė. Bendruomenėje viskas buvo kartu, todėl ten nebuvo šeimų. O paskui kilo būtinybė turėti savo namą, savo šeimą, skirtingai nuo gyvūnų, kurie gyvena savo oloje miško tankynėje, ir jiems daugiau nereikia nieko.
Bet mūsų laikais vėl lendame neaišku kur, atsisakydami to, kas visada buvo būdinga žmogui: šeimos, vaikų, senelių. Mes skirstomės, kas kur išsisklaidome. Suaugę vaikai arba gyvena kartu su tėvais, – o kam išeiti, jei jiems taip gera pas mamą, – arba išeina ir nutraukia visus ryšius su tėvais. Štai tokia mūsų būsena.

Tęsime.
#247218

Iš 2019 m. kovo 3 d. pamokos rusų kalba

Visas mūsų pasaulis – tai negyvoji, augalinė, gyvūninė ir ypač žmogiška prigimtis – vienas gryniausias egoizmas.
Kiekvienas gamtos elementas ir visų jų vienijimasis į gyvus ar negyvus, augalinius, gyvūninius organizmus veikia vienu principu: kaip galima daugiau įsisavinti tai, kas man naudinga, ir pašalinti tai, kas man netinka, neteisinga, negera. Tai grynas egoizmas, sveika gamtos programa, kuri mus valdo.
Kiek mes galime tai valdyti? Praktiškai negalime. Mes esame marionetės. Kiekviename iš mūsų yra egoistinė programa, pagal kurią mes veikiame.
Mums atrodo, kad mes veikiame savarankiškai, o iš tiesų mus valdo gamtos jėga. Ji mus sukioja kairėn ir dešinėn, kur nori ir kaip nori, – mes vykdome jos programą, net neįsivaizduodami, kad esame jos valioje. Mes egzistuojame egoistinėje prigimtyje, kaip visiškai valdomi elementai.
Kai žmogui kyla klausimas: „Dėl ko aš gyvenu?“, tai gamtoje tarsi kyla kažkoks prieštaravimas, klaida. Kaip gali būti, kad visiškai valdomas žmogus staiga klausia: „Kas aš? Dėl ko gyvenu, kodėl?“
Pati gamta iškelia mums tokį klausimą, duoda mums kažkokią valios laisvę, kad klausinėtume apie save, savo likimą: „Kam? Kaip?“.
Tai nelengva. Tokie klausimai kyla ne visiems. Tačiau mūsų egoistinio vystymosi procese vis daugiau žmonių pradeda apie tai klausinėti.
Iš principo, tai vienintelis klausimas, kurį gamta iškelia mums, kad mes susidomėtume savo veiksmų, vystymosi, gyvenimo programa: „Kam? Kodėl? Ką mes veikiame? Ar mes veikiame instinktyviai, ar kažkokiu būdu galime keisti savo elgseną arba vertinti ją kritiškai, iš kur atsiranda šios mintys?“
Nuo to momento žmogus tampa žmogumi. Ir tada stengiasi suvokti, kad jis valdomas, kad jis nenori to, ką jam skyrė jo prigimtis, kad tai kenksminga, bloga, reikia su tuo kažką daryti ir t. t. Žmogaus dvasinis vystymasis prasideda nuo klausimo: „Dėl ko man gyventi? Kodėl aš gyvenu?“
Atrodo, kad tai depresyvus klausimas, o iš tiesų jis labai reikalingas, nes būtent iš tokios būsenos žmogus pradeda tyrinėti: „Kas mane valdo? Kodėl? Kam? Sutinku aš su tuo ar ne? Aš noriu atskleisti mano valdymo šaltinį. Aš su juo nesutinku, aš noriu veikti ir gyventi kitaip. Aš noriu pakilti virš valdymo šaltinio, aukščiau šios jėgos. Aš nesutinku, kad mane išnaudoja.“
Kai žmogus pradeda save tyrinėti, jis atranda teisingų knygų. Paprastai jos būna susijusios su kabalos mokslu. Kartais, pradžioje, pasitaiko knygų apie psichologiją. Tačiau, jei gilinasi toliau, jis atranda kabalą.
Ir tada jam darosi aišku, kad jį valdo aukštesnė jėga – Gamta arba Kūrėjas, kas yra vienas ir tas pats. Jis stengiasi išsiaiškinti, kur jį veda, dėl ko jis egzistuoja, kaip jį valdo.
Jis pradeda suprasti, kad jį valdo dvi jėgos: teigiama ir neigiama, o jis pats yra neutralus. Net jam būdingas egoizmas, noras mėgautis – tai irgi ne jo, – jis nuleistas iš viršaus.
Taigi, jis yra absoliučiai neutralus kūnas, kurį iš vienos pusės veikia egoistinė jėga, o iš kitos – galimai altruistinė jėga.
Žmogus pradeda save tyrinėti.
Neigiamą, egoistinę, jėgą, kuri visuose gamtos objektuose, taip pat ir žmoguje viską sugeria, gauna, naudoja, mes vadiname moteriška jėga. O teigiamą, duodančią, užpildančią jėgą vadiname vyriška, Kūrėju. Gamta mus dalija į dvi dalis.
Tačiau tai neturi nieko bendra su mūsų pasaulio vyrais ir moterimis. Čia mes vienodai egoistiški. Mus veikia praktiškai tik viena neigiama jėga, o teigiama reikalinga tik tam, kad išvystyti dar didesnę mūsų neigiamą jėgą.
Klausimas. Klausimas apie gyvenimo prasmę – tai moteriškas klausimas?
Atsakymas. Ne. Kai tuštuma žmoguje pasiekia tam tikrą būseną, ir jis supranta, kad jo gyvenimas bereikšmis, jis teatlieka mechaninius veiksmus, tada jis pradeda klausinėti: „Kam ir kodėl?“ Ir nors veiksmus sukelia neigiama jėga, jie jau priklauso teigiamai.
Žmoguje pradeda kalbėti Kūrėjo dalelė, davimo savybė. Jam jau kyla prieštaravimas tarp dviejų jėgų.

Tęsime.
#247105

Iš 2019 m. kovo 3 d. pamokos rusų kalba

Klausimas. Dvasinio vystymosi programa – tai tam tikras blokas – schema, kur yra kairė, dešinė ir tiesiai?
Atsakymas. Tai daugialygė, daugiasluoksnė programa, kuri apima savyje kiekvieno iš mūsų sąveiką su visa likusia žmonija.
Iš tikrųjų ji itin plati, n-matė, tačiau kiekvienam realizuojant ji paprastesnė. Tai reiškia, kad jūs turite dešimtuką, ir jame privalote atlikti savo programą.
Jei šitai darote, tai praktiškai viskas, ką turite atlikti su visa žmonija visais laikas, su viskuo, kas yra, susisuka, susijungia, kad dirbtumėte savo dešimtuke. To ir mokome žmones, toks jų darbas siekiant tikslo.
#246315

Iš 2019 m. sausio 20 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Dešimtukas – savęs ištirpinimas kituose

Kaip rinktis likimą II dalis

Kas mato teisingą tikrovę?

Klausimas. Kodėl turiu tiesiog egzistuoti, užuot mėgavęsis šiuo pasauliu, Kūrėjo sukurtu, kad kūrinys patirtų malonumą?
Atsakymas. Eik ir mėgaukis. Kodėl nesi patenkintas? Mat Kūrėjas jau duoda tau tokius norus, kurie reikalauja kitokio pobūdžio malonumų.
Kūrimo tikslas – pripildyti kūrinius pačia aukščiausia būsena. Mums tereikia įsisąmoninti, kokia būsena aukščiausia. Tai ne savęs ribojimas, ne atsiskyrimas vienutėje, ne lankstymasis meldžiantis. Kūrėjas iš mūsų tenori vieno – kad pasiektume Jo lygmenį!
Įsivaizduojate, apie ką kalbama? Tobula, beribė, amžina jėga nori, kad mes čia, būdami šios būsenos, kaip esame dabar, taptume tokie, kaip Jis. Prašom mėgaukitės! Kitų malonumų nėra.
Be to, egzistuoja kūrimo programa, ir todėl tau neleis mėgautis, kuo užsimanysi, vys iš būsenos į būseną, iš vietos į vietą, kol nerasi, kaip realizuoti save kūrinijos programoje.
#235058

Iš 2018 m. birželio 17 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasaulis kilimo tako gale

Amžinas malonumas

Kaip mėgautis amžinai?