Klausimas, vedantis amžino gyvenimo link

Auklėjimas, vaikai, Kūnas ir siela

Klausimas. Užaugau kaime, apsuptas gamtos, nuo tol esu su ja glaudžiai susijęs. Kai žiūriu į gėlę ar debesį danguje, arba į jūros bangas, matau, kad ten niekam nekyla klausimų, viskas yra ramybės ir gėrio būsenos, kiekvienas – savo vietoje, viskas nuostabu ir tobula.
Tuomet man kyla klausimas: „O kur gi aš? Kodėl mano gyvenime nėra tokios harmonijos ir grožio?“ Kodėl žmogus, labiausiai išsivystęs gamtos kūrinys, yra pats nelaimingiausias?
Atsakymas. Kuo labiau išsivystęs kūrinys, tuo labiau kenčia. Argi akmenys kenčia? Jų vidinė jėga veikia taip, kad išlaikytų tą pačią formą, ir viskas. Augalas jau kenčia, juk jis vystosi, jam reikia lietaus, saulės, šilumos, jis kenčia nuo šalčio, yra veikiamas įvairių išorinių jėgų.
Gyvūnams – dar blogiau, jie visą laiką turi nuo ko nors bėgti, gintis, nuolat ieškoti maisto. Gamta nepateikė visko apsčiai, jie privalo savimi rūpintis.
O apie žmogų sakoma: „Jo ranka ant visko, o visų rankos ant jo.“ Jis iš tiesų priklausomas nuo visų, nors ir yra labiausiai išsivystęs.
Klausimas. Bet kodėl toks sunkus žmogaus gyvenimas? Mano žmona dirba vaikų darželyje ir pasakoja, kad kasmet vaikai vis nelaimingesni. Jų gyvenimas toks sunkus, tarsi nuo mažens kentėtų, jie nuolat patiria stresą, yra agresyvūs vieni su kitais, o geros atmosferos niekur nėra – nei namuose, nei vaikų darželyje. Kodėl gyvename nuolatinėje įtampoje?
Atsakymas. Kad suprastume sukūrimo tikslą, turime kelti sunkius klausimus, gyventi nelengvą gyvenimą, kitaip nieko nepasieksime. Ypač mūsų laikais, juk XX a. pabaigoje pasiekėme tokį žmonijos vystymosi tašką, apie kurį kalbėjo kabalistai: nuo 1995 m. žmonija įžengė į Mašiacho (mesijo) atėjimo laikotarpį. Mašiachas – tai ne žmogus ant balto asilo, kaip dauguma mano, o jėga, kelianti mus į kitą vystymosi pakopą.
Klausimas. Ar tai yra sukūrimo tikslas, apie kurį kalbėjote?
Atsakymas. Taip, turime pasiekti „Adam“ būseną – pakopą „Žmogus“.
Juk šiandien gyvename pagal gyvūninį lygmenį, o ne žmogiškąjį, nes rūpinamės tik savo kūnu ir tuo, kaip įsirengti savo lizdą, savo namus. Argi taip atskleisime gyvenimo prasmę? Visa mūsų egzistavimo prasmė – sutvarkyti gyvenimą, o juk tuo rūpinasi ir gyvūnai.
Lyginant su jais, mes – tik sudėtingesni kūriniai, ir viskas. Nuo to netampame laimingesni, juk nerandame gyvenimo prasmės, nežinome, kodėl gimstame, kaip gyvename, kas mus valdo, kas vyksta po mirties.
Klausimas. Žmogus gimsta tam, kad kentėtų?
Atsakymas. Ne, kaip tik priešingai! Visos kančios – tai tik gamtos jėgos, stumiančios mus tobulybės, harmonijos, laimės, šviesos link.
Klausimas. Ar svarbu kelti gyvenimo prasmės klausimą?
Atsakymas. Taip. Juk galime, gyvendami šiame pasaulyje, pasiekti amžinojo pasaulio lygmenį, kaip yra pasakyta: „Išvysi savo pasaulį šiame gyvenime.“
Žmonės, pradėję studijuoti kabalos mokslą, ateina to paties klausimo vedini: „Koks mano gyvenimo tikslas?“ Žmogus privalo šito klausti! Net kai viskas gerai, jis klausia: „Dėl ko gi aš gyvenu?“
Žmogus nori žinoti, kodėl viskas taip sutvarkyta, kad jis neranda atsakymo, nežino, kaip gyventi. Rytą keltis, eiti į darbą, vakare grįžti namo – o kas po to?! Žmogus nori žinoti, kad yra aukštesnis tikslas, pateisinantis jo egzistavimą. Juk labai sunku pasakyti, kad gyvenu tik tam, kad aprūpinčiau savo šeimą, ir mano vaikai gyvens taip pat.
Išsivystėme iki tokios būsenos, kai privalome kelti gyvenimo prasmės klausimą ir rasti atsakymą į jį.

Iš 2015 m. sausio 18 d. radijo stoties 103FM programos

Daugiau šia tema skaitykite:

Kur slepiasi laimė?

Kodėl mes gyvename šiame pasaulyje?

Kodėl gyvenimas toks sunkus?

Komentarų nėra

Komentarai

Privalote prisijungti, jei norite komentuoti.