Visas pasaulis sukurtas taip, kad padėtų mums pasiekti dvasinį pasaulį. Pereiname gyvenimo ciklus iš kartos į kartą, kad galiausiai realizuotume save ir išeitume į dvasinį pasaulį.
Visas mūsų pasaulio tikslas, visa, kas jame vyksta, įskaitant ir mūsų gautą prigimtį, kurią nuolat vystome, taip pat yra nukreipta tik į tai. Visi asmeniniai ir bendri nemalonumai bei problemos skirti tam, kad pastūmėtų mus dvasinio pasaulio link.
Bet kaip jį pasiekti? To neįmanoma padaryti vien per kančias. Pirmiausia reikia aiškiai apibrėžti, kas yra materialu, o kas dvasiška, nes žmonės čia dažnai klysta. Materialumu vadinamas siekis gauti naudą sau, o dvasingumu – siekis duoti kitiems, Kūrėjui taip pat. Visuomet verta prisiminti šį paprastą, aiškų ir konkretų apibrėžimą.
Neįstengiame veikti artimo labui, ir tai buvo sąmoningai sukurta taip, kad mums prireiktų pagalbos. Kitaip tariant, turime panorėti išeiti iš savo egoizmo, siekti davimo – ne todėl, kad duodant bus geriau, o egoizme blogiau. Juk taip tiesiog pakeistume vieną egoistinį tikslą kitu – abu būtų materialūs.
Turime panorėti dvasinio pasaulio, nes jis didingas, unikalus, tai aukščiausia savybė, kuriai jaučiame ypatingą pagarbą. Trokštame dvasingumo, nes jis pats savaime tapo mums svarbus. Jame slypi tam tikras žavesys, kuris vadinamas šventumo žavesiu.
Siekiame dvasinio pasaulio ne dėl naudos. Nauda palaipsniui išnyksta. Veikiami iš aukščiau imame keistis ir jaučiame, kad dvasingumas mums brangus, jame glūdi traukianti jėga. Norime duoti ne tam, kad išvengtume problemų, o tiesiog iš pagarbos šiai savybei.
Bet kodėl šis kelias toks sunkus? Kodėl mums neleidžia pasiekti davimo savybės?
Kodėl ši savybė nesuteikiama tuojau pat ir visa iškart, o tenka eiti ilgą kelią ir gauti po truputį, kodėl mus taip spaudžia ir vargina? Tam, kad kiekviename šio kelio etape mums be perstojo reiktų pagalbos ir kreiptumės į Kūrėją.
Kaip iš pradžių keičiame materialumą į dvasingumą, taip vėliau dvasingumą keičiame į Kūrėją. Mums svarbus ne dvasinis suvokimas, o kontaktas su Kūrėju. Dėl šios priežasties visa mūsų kelionė ir yra ilga.
#134925
Iš pamokos pagal straipsnį „Toros dovanojimas“
Daugiau šia tema skaitykite:
Vos ėmę studijuoti kabalą, jaučiamės esą užtikrinti, savo gyvenimo šeimininkais, žinančiais, ką daryti. Bet kurį laiką pasimokę staiga netenkame šio tikrumo. Ir tai mums duodama tikslingai, ne kaip tiesioginė kabalos studijavimo patirtis, bet dėl naujo, rimtesnio Kūrėjo santykio su mumis.
Klausimas: Jei žmogus supranta, kad egzistuoja be prasmės gyvenime, tačiau kol kas nejaučia poreikio jos pasiekti, kaip jam žengti žingsnį ir panorėti tos prasmės, tarsi valdytume savo likimą? Kaip iš vienos būsenos pereiti prie kitos?
Tikrasis dvasinis pojūtis priklauso tik nuo mūsų artumo, ryšio dešimtuke. Priklausomai nuo mūsų vienybės stiprumo artėjame prie
Klausimas. Ar priežasties-pasekmės ryšiai dvasiniame pasaulyje – tai hierarchinio valdymo mūsų pasaulyje pasireiškimas?
Klausimas. Kodėl tai, kas parašyta kabalistinėse knygose apie aukštesnįjį pasaulį, turime vykdyti ir šakų lygmenyje, šio pasaulio lygmenyje?
Klausimas. Paraleliniai pasauliai tarpusavyje susiję? Ar jie gali vienas kitą veikti?
Klausimas. Dvasinis pasaulis – tai tikrasis pasaulis, o materialus pasaulis – iliuzija. Tik dvasinį pasaulį kuriu aš, o materialus pasaulis – objektyvi realybė mano noro gauti viduje?