Dvasiškai tobulėti – tai labiau susijungti su draugais, kreiptis į Kūrėją, atskleisti Jį iš bendro vienybės taško. Ši būsena reiškia, kad jūs kartu su Kūrėju.
Tuomet galite pakelti vienybės tašką iki nuolatinės vienybės lygmens. Čia nėra nieko sudėtingo, kaip 1+1=2. Visa problema ta, kad nenorite apie tai klausyti ir to išgirsti.
Klausimas: Kaip kreiptis iš vienybės su Kūrėju taško, jeigu aš didžiulis egoistas ir be savęs nieko nejaučiu?
Atsakymas: Stenkis kreiptis į Kūrėją kaip savo grupės atstovas, ir taip eisite pirmyn. Kiekvienas kreipiasi į Kūrėją dešimtuko vardu, ir prašo, reikalauja, kad Kūrėjas vestų jus pirmyn.
Klausimas: Kitaip tariant, stengiuosi suformuoti tą prašymą ir iš karto įsivaizduoju draugus, dešimtuką, mintį iš vienybės būsenos?
Atsakymas: Tu jauti juos drauge ir iš bendro jausmo kreipiesi į Kūrėją.
Klausimas: Bet jei viskas nulemta iš aukščiau, kaip kad sako kabalistai, tai žalingi draugų įpročiai irgi iš Kūrėjo. Ar tie, kas studijuoja kabalą, gali juos ištaisyti?
Atsakymas: Galime ištaisyti viską, ką panorėsime, jeigu tik veiksime pagal dvasinio pasaulio dėsnius.

#323039

Iš 2023 m.  gruodžio 29 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasinio suvokimo matai

Dėsniai, kuriuos mums teks atskleisti

Viską nulemia dvasinio pasaulio dėsniai

Klausimas: Jeigu žmogus kuriam laikui iškrenta iš grupės, tai šitai vyksta, nes įdiegta tokia programa?
Atsakymas: Ne! Jokiu būdu! Žmogus neturi iš anksto įdiegtos programos, nusprendžiančios jo priartėjimą ar nutolimą nuo Kūrėjo! Viskas jo valios laisvės ribose.
Tai iš anksto nenumatyta! Iš pradžių numatyti kokie nors koeficientai, nuolatiniai duomenys bendroje sistemoe, nes tai sistema, o ne vienas žmogus ir Kūrėjas. Tai visas kūnas: kiti tam tikru būdu darys įtaką, pasaulis tam tikru būdų eis pirmyn, kai kurios jos dalys (sielos) kris ir kils judėdamos, kad suartėtų su Kūrėju ir Jį atskleistų drauge, vienos vienintelės būsenos.
Kiek tai bus efektyvu, tiek tai paveiks žmogų. Kiek pasaulis šiek tiek sustos, tiek, tai sustabdys ir žmogų. Tačiau visa tai išoriniai duomenys. Kiekvienas iš mūsų irgi gali tai veikti.
Yra aplinkybių, nuo kurių nepabėgsi. Bet savarankiškai siekdamas atskleisti Kūrėją savyje, žmogus išgyvena tas aplinkybes visai skirtinguose aspektuose: užuot gavęs smūgį ir sustojęs, jis, priešingai, gali paspartinti ėjimą pirmyn.
Tai galima palyginti su raketos paleidimu į tolimas planetas. Kai raketa skrieja taip toli, tai tarp mūsų ir tikslo esantys dangaus kūnai pasitelkiami kaip kelio spartintojai. Jei raketa juda jų link tam tikra trajektorija, tai jie, traukdami raketą, pagreitina jos skrydį, bet nepriartina prie savęs. Jie tarsi traukią ją prie savęs, bet ji skrenda greičiau ir paskui peršoka tolyn.
Su dvasiniu darbu lygiai tas pats. Žmogui atrodo, kad tie su tavimi kelyje esantys kūnai gali stabdyti, pritraukti ir apskritai praryti tave pakeliui, bet iš tikrųjų jie tik pagreitina tave, ir tu peršoki toliau.
Klausimas: Išeitų, kad nerealu atlikti išskaičiavimus, kas gera, o kas bloga?
Atsakymas: Ne. Tereikia maksimaliai judėti pirmyn savo sąskaita, grupės sąskaita, visos žmonijos sąskaita.

#310059

Iš pokalbio „Man suskambo telefonas. Kaip metama kabala?“

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasinio kelio pradžia ir pabaiga

Kelias į nubrėžtą tikslą

Kam egzistuoja šis pasaulis?

Kiekvienas patiria tokių būsenų, kai norisi pabėgti iš dvasinio kelio, mesti studijas, atitolti nuo draugų. Ir tai duodama tikslingai, kad iš šių būsenų mokytų mus it dar nemokantį vaikščioti kūdikį. Tėvai atsitraukia per žingsnį atgal ir vaikas netekęs atramos ima verkti. Bet išeities nėra, jis priverstas žengti žingsnį pirmyn.

Štai taip Kūrėjas moko mus. Jis nori, kad išmoktume tvirtai stovėti ant dviejų kojų ir eiti pirmyn. Reikia suprasti, kad net kairioji koja, kairioji linija, kuri atstumia nuo dvasinio pasaulio, – irgi duodama mūsų labui, kad eitume pirmyn.

Todėl mūsų jaučiamas atstūmimai niekuomet neduodami tam, kad išmestų mus iš dvasinio kelio, priešingai, duodami tam, kad judėtume pirmyn. Iš mūsų reikalaujama tik didesnio įveikimo, kad įdėtume daugiau jėgų ir pasistengtume neužmiršti, kad taip Kūrėjas mus moko vaikščioti.

Grupė turi nuolatos laikyti žmogų apsikabinus, kad būtų tinkama aplinka, kuri palaiko jį ir neleidžia pamiršti, kad einame pirmyn būtent taip, ant dviejų kojų. Viena koja eiti neįmanoma.

Tad viskas ateina iš aukščiau ir tik tam, kad tobulėtume. Vadinasi, net pačios blogiausios būsenos irgi padeda eiti pirmyn. Iš bet kurios būsenos galima žengti pirmyn į geresnę būseną, jeigu rinksimės ne tai, kas maloniau, o tai, kas naudingiau ir efektyviau einant į kūrimo tikslą.

Tuomet išvysime, kad tokia kryptimi visuomet galime eiti pirmyn. Kūrėjas visad atveria mums būdą, kaip pakilti virš egoizmo ir priartėti prie tikslo.

#287975

Iš 2021 m. rugsėjo 30 d. rytinės pamokos pagal „Šamati“ straipsnį Nr. 10

Daugiau šia tema skaitykite:

Sąlygos, kaip tinkamai eiti pirmyn

Kabalistiniai terminai: „trys linijos“

Kliūtys – sąlygos tobulėti

Klausimas: Yra žmonių, kurie siekia kuo daugiau žinoti. Ar esti taip, kad žinių žmogui būna per daug?
Atsakymas: Deja, dažniai žmogus užsipildo šiukšlėmis, vadinamosiomis „klipot“. Bendrai tariant, tai nereikalingos, žmogui trukdančios žinios, juk mes itin silpnai suvokiame ir apdirbame gausią informaciją, sunkiai priimame sprendimus.
Todėl verta apsiriboti tam tikru tiksliu ratu ar jausminiu informaciniu debesiu, kuriame galėtumėte teisingai tobulinti save.
Klausimas: Sakoma „gausinantis žinias, didina skausmą“. Ką tai reiškia?
Atsakymas: Į tai galima žvelgti iš dviejų požiūrio taškų. Arba stengiuosi įvaldyti žinias, kurios man visiškai nereikalingos ir tuomet tiesiog painiojuosi jose, domiuosi kažkuo nereikalingu. Arba turiu tokias žinias, kurios sukelia man skausmą, bet tas skausmas nukreipia mane ieškoti tiesos ir laimės.

#275704

Iš 2020 m. gruodžio 7 d. TV laidos „Kabalos ekspresas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Nelaimingas išminčius

Kabalos atskleidimas etapais

Dvasinis kelias ir žinių kiekis

Klausimas: Kaip kabala veikia žmogų, kad jis pasikeičia? Kaip tai vyksta?
Atsakymas: Kabala yra išmintis, pasakojanti apie altruistinių jėgų, vadinamų dvasinėmis, nusileidimą į mūsų pasaulį. Šios davimo ir meilės savybės yra visiškai priešingos žemiškoms. Jos pamažu artėja prie žmonijos, todėl mes kenčiame.
Galima sakyti, kad kenčiame dėl to, kad Kūrėjas artėja prie mūsų. Jaučiame savo priešinimąsi Jam, todėl jaučiamės blogai. Davimo, meilės, vienijimosi savybės artėja prie mūsų, o mes pagal savo prigimtį to nenorime. Tai ir yra viso mūsų gyvenimo problema.
Ir kadangi nesuprantame to, kas vyksta su mumis žemėje, jaučiame tai ne kaip dvasinį pakilimą, o kaip įvykius, kurie mus atstumia ir žemina.
Jei suvoktume savo kančių kilmę, kad jos kyla dėl dvasinių jėgų artėjimo ir atitinkamai taptume panašesni į šias dvasines jėgas – davimo, meilės, vienijimosi savybes, tada mes jas teisingai suvoktume, kontaktuotume su jomis ir jaustume, kaip jos mums padeda pakilti į visiškai kitų savybių aukštybes – į dvasines pakopas.
#259974

Iš 2020 m. sausio 26 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Eikime geruoju keliu

Kas sukelia kančias?

Akstinas judėti Šviesos link

Pavydas – pati galingiausia jėga. Negaliu pakęsti, kad kitas turi tai, ką turėčiau turėti aš. Šis jausmas toks stiprus, nes kyla iš Šviesos poveikio iš aukščiau, tai leidžia man pajausti kitą žmogų kaip save. Ir todėl pavydžiu jam, juk tai, ką jis turi, palyginus su tuo, ką matau turįs pats, atrodo man, kaip daug kartų padauginta iš atstumo tarp mūsų.

* * *
Pavydas kyla dėl to, kad kylame iš vienos Adam Rišon sielos ir todėl galime jausti vieni kitus, matyti, ką turi draugas. O egoizmas padaugina tai, ką pamačiau pas draugą daugybę kartų taip, kad net pats menkiausias daiktas svetimose rankose atrodo itin vertingas ir man jo norisi.
Man rodos, kad man trūksta būtent to, kas yra pas jį ir jeigu tai gausiu, tai visiškai užsipildysiu. Ir tai kyla iš Adam Rišon sistemos.

* * *
Jei manyje pabunda neapykanta, koks nors noras, vadinasi turiu su juo dirbti. Nesame atsakingi už savo norą ir jo pobūdį – noras atsiranda, pradingsta, vėl grįžta. Kabaloje nekovojame nė su vienu noru, o tiesiog dar labiau įsijungiame į tinkamą aplinką, kur gauname tinkamą nukreipimą ir jėgą.
Žmogus neturi jokių šansų įveikti savo noro priešpriešiais kovodamas su juo, ir nesuprantama, kodėl mėgina tai daryti. Turiu žiūrėti į savo norus kaip į duotus man tam, kad jų padedamas išaugčiau.
O jeigu sugriausiu kokį nors norą, negalėsiu augti. Turiu pakilti virš noro ir teikti pirmenybę dvasiniam tobulėjimui. O tai įmanoma susijungus su aplinka ir kreipiantis į Kūrėją, realizuojant taisymosi metodiką.
Netgi nepaisau tų atsiskleidžiančių manyje norų, nes neketinu jų realizuoti. Suvokiu juos kaip trampliną, nuo kurio turiu atsispirti, kad šoktelčiau į viršų. Tai bus teisingas santykis.
#257508

Iš 2019 m. gruodžio 13 d. rytinės pamokos