„Malchut“ būsena – kai nieko neturiu, o „Kėtėr“ – kai turiu viską. Turėti viską dvasiniame pasaulyje reiškia pasiekti galimybę duoti Kūrėjui.
Ir staiga iš savo Kėtėr, kuriame turiu viską, iš pasiektos davimo pakopos, krentu į tamsą, kitaip tariant, galvoju apie save, apie tai, ko neturiu. Nieko nesuprantu, nieko nejaučiu, pavydžiu kitiems ir imu jų nekęsti. Jaučiuosi visiškai niekam tikęs, visiškas nulis.
Tai vadinasi „aukštesniojo Malchut“. Gavau neištaisyto noro priedą, kur jaučiu tiesą: kas iš tiesų esu. Kaip man iš tos būsenos pakilti toliau, į aukštesnės pakopos Kėtėr?
Pirmiausia reikia liautis galvojus apie save, tai vadinama apribojimu. Man nesvarbu niekas, ką pats jaučiu, man svarbu, kas vyksta su grupe. Tai tarsi motina, kuriai kur kas svarbiau, kas vyksta su kūdikiu nei jos pačios būsena. Kitaip tariant, svarbesnė turi tapti grupė, o po grupės Kūrėjas.
Jeigu įstengsiu džiaugtis, kad iš visiškos tamsos įstengiu galvoti apie grupę ir Kūrėją, vadinasi, įėjau į dvasinę erdvę ir esu „tikėjime aukščiau žinojimo“, duodu aukščiau savo noro mėgautis.
#231305
Iš 2018 m. rugpjūčio 6 d. pamokos „Nuo bejėgiškumo prie šauksmo Kūrėjui“
Daugiau šia tema skaitykite: