Klausimas: Aš kreipiuosi į Kūrėją, kad Jis man padėtų duoti artimui. Ar galite tai apibūdinti moksliškiau? Juk „Kūrėjas“ iš esmės – Gamtos dėsnis…
Atsakymas: Kaip žinome, Malchut turi save anuliuoti prieš Zeir Anpiną. Tada Z”A priima jos norą, ir kartu jų norai pakyla pas motiną – Biną. Atsakydama ji turi suteikti Zeir Anpinui suaugusiojo būseną (kad jis taptų didelis), taip pat Šviesą Malchut.
Štai ko pasiekia duodantysis. Jei kažkada iš tikrųjų panorėsi duoti draugui, tai gausi dvigubai. Tai, ką jam suteiksi, tavyje sukurs suaugusiojo būseną, aukštesnį statusą, kad pagimdytum draugo pakopą ir atiduotum jam.
Jam tu būsi dvasiškai didis, būsi duodantysis. Šiame vaidmenyje iš jo gauni naujų troškimų, o iš aukščiau – pripildymą. Taip tu ir „putiesi“ kas kartą vis labiau ir labiau, gaudamas kitų norus ir Šviesą iš aukščiau.
Štai ką reiškia būti duodančiuoju. Bet „putiesi“ savo davimo induose, o čia slypi psichologinis perversmas. Kaip galima plėstis davime? Kur čia pelnas? Kaip pripildau save? Kuo prisipildau?
Tokia mūsų bėda: nejaučiame didelės naudos davimo induose. Tačiau iš brėžinio ji akivaizdi.

Iš 2011 m. birželio 27 d. pamokos pagal straipsnį „Toros dovanojimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

„Meilė artimui“ – tai paprasta!

Ant svarstyklių rodyklės smaigalio

Klausimas: Ką reiškia būti laiminga? Kuo moteriška laimė skiriasi nuo vyriškos?
Atsakymas: Galų gale abiejų laimė − suvokti savo sielos šaknį. Ten jie ras tobulumą, pasitenkinimą, pripildymą.
Tačiau, nežiūrint į tai, kad jie eina šiuo keliu kartu, jų pojūčiai visiškai skirtingi. Taip pat Acilut pasaulyje Zeir Anpin gauna Šviesas iš jį pagimdžiusio parcufo Aba ve Ima, o Malchut gauna tik iš jo, panašiai kaip jaunesnioji sesuo, nors jos padedamas jis pakilo.
Jų tikroji vienybė realizuojasi Binoje – tada jie pasiekia išsitaisymą, kuris vadinasi: „du didieji šviesuliai“. Zeir Anpin ir Malchut kartu pakyla į šią pakopą ir tarp jų įsivyrauja tikroji lygybė, bendras tobulumas. Tai galima tik bendrame vedančiame į tikslą ir į susiliejimą su Kūrėju kelyje.
Mūsų tai dar laukia, tačiau jau dabar reikia šito siekti, suprasti šį procesą ir priėjimą prie jo. Taip sprendžiama dabartinės krizės problema.

Iš 2011 m. kovo 8 d. pokalbio apie moterį

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasinė šeima

Moterų grožis – ne išpaikimas

Moterys ieško prasmės

Klausimas: Kas yra „Tora“?
Atsakymas: Mus taisanti, mus vienijanti jėga, kuri pasireiškia mums visokiausiais būdais.
Ši jėga gali padėti mums suvokti blogį, jį ištaisyti, sujungti su gėriu, parodyti vienybės pavyzdžių, kitaip sakant, visa mūsų ištaisymo sistema vadinama „Tora“.
Acilut pasaulio Zeir Anpin (ZA) vadinamas „Tora“, nes aš stengiuosi supanašėti su šiuo pavidalu, su šia sistema sutelkdamas visas sielas į Acilut pasaulio Malchut taip, kad jų tarpusavio susijungimas prilygtų Acilut pasaulio ZA sandarai.
Šiuo atveju visos Acilut pasaulio Malchut sudarančios sielos susijungia, susilieja (zivug) su Acilut pasaulio ZA, su Kūrėju. Šitaip atskleidžiame tarp mūsų esantį ryšį ir vienybę.
Viskas vyksta, prasideda ir baigiasi Acilut pasaulio ZON. Acilut pasaulio Malchut praeina 7 būsenas, kol pasiekia ZA lygmenį, tampa visiškai į jį panaši. Ištaisymo pabaigoje jie tampa kaip du didžiuliai šviesuliai.
Todėl Acilut pasaulio ZA vadinamas „Tora“ arba Kūrėju ir yra mums pavyzdys – savo sandara, jėga ir poveikiu.
O mes visų pirma turime stengtis susivienyti tarpusavyje, tamsoje, ir atskleisti jo pagalbos būtinumą.
Po visų mūsų pastangų susijungti pamatysime, kad negalime šito padaryti, ir kaip maži vaikai pradėsime rėkti ir reikalauti iš jo ištaisymo, pavyzdžio.
Tada aukštesnysis parodys mums pavyzdį, duos jėgą susivienyti. Bet mūsų prašymas ir reikalavimas turi kilti tiktai iš mūsų pastangų susijungti vieniems su kitais. Jei ne − nesulauksime atsakymo.
Juk kitaip neturime ryšio Malchut ir Acilut pasaulio ZA ryšio, nesame Malchut viduje. Malchut jaučia tik susijungimą.
O mes visi esame apačioje, BEA pasauliuose. Į Malchut pakyla tik mūsų norai susivienyti vienas su kitu, kad atskleistume Kūrėją, įgytume davimo savybę.

Iš 2010 m. rugsėjo 9 d. pamokos pagal knygą „Zohar“

Iš antros pamokos Maskvoje

Klausimas: Ar mums būtina tuoktis?
Atsakymas: Iš vienos pusės, tekėti ar vesti – nebūtina.
Iš kitos pusės, turime suprasti, kad mūsų pasaulis sukurtas pagal panašumą į Aukštesnįjį pasaulį.
Šiandien šeima irsta. Per artimiausius 5-10 metų pamatysime, kad žmonės apskritai neranda vienas kito. Kam tekėti? Kam vesti? Kam visa tai? Žmonės nebejaučia poreikio. Dingo visuomenės pamatas. Matome, kad pasaulis taip keičiasi tarsi artėtų prie savo pabaigos.
Ar būtina žmogui būti susituokusiam, kad kiltų dvasinėmis pakopomis? Ne. Tokios būtinybės nėra.
Tiesa, kad labiau atitiktume dvasinę tikrovę, turime turėti šeimą ir vaikų, dirbti, gyventi normalų patriarchalinį gyvenimą, tokį, koks vyravo per amžius. Bet ši sąlyga nebūtina, todėl šiandien kabalistai nekelia tokio reikalavimo.
Vyrams tai labiau reikalinga negu moterims, nes vyras turi eiti priešindamasis.
O moteris neturi priešintis. Moteriai, kitaip negu vyrui, nebūtina galynėtis su savo egoizmu. Ji atlieka darbą grupėje, padeda, aptarnauja, mokosi, tvarko medžiagą, ir šiuo noru padėti ir dalyvauti taiso save, teisingai įsikomponuoja į bendrą norą, į bendrą kli. Jai nereikia, nebūtina ištekėti.
Iš kitos pusės, vyras, kad pasiektų dvasinį pasaulį, privalo įdėti daug daugiau pastangų, kurių nepalyginsi su tuo, ko reikalaujama iš moters. Todėl jis privalo vesti, rūpintis šeima ir „dirbti“ su draugais. Jo dvasinis darbas ypatingas – sunkus, tikras.
O moteriai ne taip. Jeigu moteris padeda, dalyvauja, įsijungia į grupę – šito pakanka. Taip ji visiškai atlieka savo vaidmenį. Tai nei lengviau, nei sunkiau – paprasčiausiai kalbama apie skirtingus išsitaisymo metodus, apie skirtingus sielų tipus.
Ir mūsų pasaulyje anksčiau žmonai nereikėjo rūpintis atlyginimu. Moteris sukurta taip, kad privalo rūpintis namais. Visa, kas susiję su namais ir šeima, – tai žmona. O vyras – viskas, kas susiję su uždarbiu, o ne su namais. Tokia turėtų būti tvarka, kad atitiktų Aukščiausiąsias šaknis, kurios Acilut pasaulyje sieja Malchut ir Zeir Anpin. Iš esmės, taip šitame pasaulyje turėtų būti tvarkomas mūsų šeimos lizdas.
Tačiau šiame vystymosi etape jau stebime išsigimusias šeimos formas. Nieko nepadarysi – mutacija.

2011 m. sausio 16 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Be moters nėra vystymosi

Apie meilę paprastai

Trečias nėra nereikalingas

Ištraukos iš mano būsimos knygos „Vadovas po knygą „Zohar“

Kad leistų mums realizuoti visą dvasinės raidos procesą, Kūrėjas sukūrė ryšio tarp Savęs ir mūsų sistemą. Per šią sistemą Jis valdo mus iš viršaus, ir per ją galime iš apačios prašyti Jo pagalbos ir ją gauti.
Ši sistema skirstoma į keletą dalių:
1. Begalybės pasaulis, kuriame yra Kūrėjas, čia Jo jėga visiškai atskleista.
2. Žemiau Begalybės pasaulio esantis lygmuo – vadinamas Adam Kadmon pasauliu, jame Kūrėjas savo poveikį dalija į penkias rūšis pagal penkis mūsų ego lygmenis, virš kurių galime pakilti.
3. Po Adam Kadmon pasauliu yra valdymo ir priežiūros sistema, vadinama Acilut pasauliu. Acilut pasaulis skirstomas į penkias dalis – Keter, Hochma, Bina, Zeir Anpin ir Malchut, kurios vadinasi Atik, Arich Anpin, Aba ve Ima, Zeir Anpin ir Malchut (Nukva).
Atik ir Arich Anpin knygoje „Zohar“ vadinami Acilut pasaulio „nepažinia galva“.
Aba ve Ima – tai Chochma ir Bina, iš kurių mums ateina visos Chochma ir Chasadim Šviesos.
Eidamos per Zeir Anpin šios Šviesos pasiekia Nukvą – Acilut pasaulio Malchut, kuri vadinama Šchina, nes ją pasiekia visa sieloms skirta Begalybės pasaulio Šviesa. Ši Malchut taip pat vadinama „Izraelio sielų susirinkimu“, nes ją sudaro visos sielos, norinčios tapti Isra-El („Tiesiai-pas-Kūrėją“), t. y., pakilti į Begalybės pasaulį.
4. Žemiau Acilut pasaulio yra Brija, Jecira ir Asija pasauliai (pasauliai BJA), kuriuose yra mūsų sielos.
5. Po BJA pasauliais yra šis pasaulis.
„Zohar“ kalba Malchut vadinasi „žeme“, o Bina (Ima) – „padange“. Knygoje „Zohar“ Zeir Anpin ir Malchut vadinami tokiais vardais kaip Šochen ir Šchina, Kūrėju (Kadoš  Bar Chu) ir Izraelio sielų susirinkimu, Jaunikiu ir Nuotaka, Vyriška ir Moteriška dalimi (Zachar ir Nukva).
Kiekvienai iš šių realybę sudarančių dalių „Zohar“ suteikia daugybę pavadinimų, išreikštų alegorijų kalba (midraš). Baal Sulamas, norėdamas padėti mums susijungti su šių pavadinimų vidine esme, greta „Zohar“ žodžių skrupulingai prideda ir kabalistinius terminus.

Daugiau šia tema skaitykite:

Vadovas po knygą „Zohar”. Apie šią knygą.

Vadovas po knygą „Zohar”. Autoriaus įžanginis žodis

Vadovas po knygą „Zohar”. Ryšio su Kūrėju sistema

Kabalistai pasakoja, kad mes esame nekintamos būsenos, vadinamos „Begalybės pasauliu“, kad Kūrėjas nori mus pripildyti ir suteikti neribotą malonumą, atvesti mus iki to, kad imtume Jį jausti. Tada pasijusime  Dieviškoje harmonijoje, šviesiame, tobulame pasaulyje, kuriame pripildyti Šviesos suprantame ir jaučiame visą pasaulio pilnatvę.
Ir dabar esame šios būsenos, tik nesąmoningai. Mūsų problema tik ta, kad esame nejautrūs, – neturime jutimo organo, kuriuo galėtume šią tikrovę pajusti.
Turiu tik vieną jutimų organą, kurį suvokiu kaip savo fizinį kūną. Jame yra penki atskiri jutimo organai – rega, klausa, uoslė, lytėjimas, skonis. Šiuo suvokimo organu, kurį vadinu savo „kūnu“, jaučiu save ir pasaulį.
Ir yra dar vienas kūnas, vadinamas „dvasiniu kūnu“. Jei atskleisiu jį, jame taip pat aptiksiu penkis jutimo organus – Keter, Chochma, Bina, Zeir Anpin, Malchut, kurie taip pat vadinami „rega“, „klausa“, „skoniu“, „uosle“, „lytėjimu“, – bet tai dvasiniai jutimai. Tada per šį „dvasinį kūną“ atskleisiu dvasinę tikrovę, save ir pasaulį.
Kas neleidžia atskleisti šio suvokimo organo ir juo pajusti, kad ir dabar esu Begalybės pasaulyje, kad viskas aplink mane užpildyta Begalybės Šviesos, ir nėra nei gyvenimo, nei mirties, nėra jokių apribojimų?
Problema viena – chasadim Šviesa. Siela gali vystytis iš taško, kuris dabar yra manyje, išsiplėsti ir atsiverti išoriniam pasauliui tik tokiu atveju, jei turiu chasadim Šviesą – gailestingumo (chesed), meilės ir atidavimo savybę, gebėjimą išeiti iš savęs į išorę.
Esame Šviesos okeane – chochma Šviesoje, Kūrėjo Šviesoje, bet tai atskleisti pajėgsiu tik tada, jei atsiversiu išoriniam pasauliui – chasadim Šviesoje.
Todėl tamsa, kuri man atsiskleidžia,  – tai chochma Šviesos spaudimas, nes trūksta chasadim Šviesos, kylančios iš sielos.
Mano siela dar nepajėgia atsiverti išorei ir chasadim Šviesoje atskleisti Šviesą chochma – pamatyti „dieną“ vietoj „nakties“.
Taigi silpnesnėje ar stipresnėje chasadim Šviesoje mes matome dvasinį pasaulį, savo dvasinį gyvenimą.
Visas mūsų amžinojo tapsmo, mūsų dvasinio vystymosi procesas vyksta tarp šių dviejų Šviesų – chochmos ir chasadim, arba tarp dviejų norų, kuriuose šios Šviesos atsiskleidžia, – tarp noro gauti ir atiduoti.
Tiksliau sakant, noras vienas, o žmogus jį panaudoja dvejopai: su ketinimu „sau“ arba „kitiems“.
Todėl vystyti savyje meilę ir davimą – chasadim Šviesą, sugebėjimą išeiti iš savęs – reiškia atskleisti sielą.
Tada tiek, kiek žmogus sukuria chasadim Šviesos, ketinimo duoti, – atskleidžiame Aukštesnįjį pasaulį, Begalybės pasaulį.
Taške širdyje, sielos sėklos lašelyje, rešimot, esančiame mumyse, yra penkios avijut pakopos (noro sluoksniai).
Todėl, įgydami chasadim Šviesą kiekviename iš penkių norų lygmenų atskleidžiame penkias savo sielos dalis, atveriame Šviesai galimybę įeiti palaipsniui, penkiomis pakopomis, kurios vadinamos penkiais pasauliais – laipsnišku Šviesos atskleidimu.
Taip palaipsniui kylu pasaulių Asija, Jecira, Brija, Acilut, Adam Kadmon pakopomis, kol pasiekiu beribį atsivėrimą, vadinamą „Begalybės pasauliu“.
Viskas priklauso nuo žmogaus įgyjamos davimo savybės. Davimo savybėje jis atskleidžia savo tašką širdyje, kuris tampa siela, Šchina – Šviesos talpykla.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kupina Šviesos tamsa!“

„Kaip gi gauti Begalybės Šviesą“

„Kaip rasti Šviesą“

Sunkiausia tai, kad dvasinį pasaulį turime atskleisti būdami materijos pasaulyje.
O kad jį atskleistume, turime ateiti su noru, indu, kuris būtų sudarytas iš dviejų linijų – kairiosios ir dešiniosios, sujungtų į vieną viduriniąją liniją. Būtent vidurinioji linija parodo mūsų panašumo į Šviesą lygį.
Tai neįmanoma, jei dvi linijos, kairioji ir dešinioji, nėra harmoningai susijungusios ir tarpusavyje sukūrusios Šviesos savybės.
Nei dešiniojoje, nei kairiojoje linijose Šviesos savybės nėra, ji turi sklisti iš manęs, kad „tamsa sušvistų kaip šviesa“ – noras mėgautis turi tapti panašus į Šviesą!
Todėl net „anuliavimas“, kai ant pačios žemiausios dvasinės pakopos pajuntu dvasinės užuomazgos būseną, susijęs su šiomis dviem linijomis, kurios veikia mane tarpusavio harmonijoje.
Savo dvasiniame kelyje pajusti Kūrėjo negaliu niekur kitur – tik vidurio linijoje.
Pajutęs kitas būsenas, nutolstu nuo Kūrėjo. Jaučiu Jį, tik būdamas vidurio linijoje, formuodamas ją savyje.
Tai primena vertikaliosios svarstyklių rodyklės balansavimą. Žodis „svarstyklės“ (moznaim) kilęs iš žodžio „ausis“ (ozen), klausa, Bina.
Privalau būti toje vertikalioje vidurio linijoje – tik čia juntu Jį. Tai Zeir Anpin, Kūrėjo linija.
Jei tik truputį nukrypstu į šalį – Jis dingsta!

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kupina Šviesos tamsa!“

„Sustok akimirka!“

Klausimas: Kodėl sakoma, kad ištaisymas įvyksta per 6000 metų, jei dvasiniame pasaulyje nėra laiko?
Atsakymas: Baal Sulamas straipsnyje „Baigiamasis žodis knygai Zohar“, „Pratarmėje knygai Zohar“ ir kituose straipsniuose aiškina, ką reiškia 6000 metų.
6000 metų – tai Zeir Anpino VAK, kurie privalo realizuotis Malchut atžvilgiu.
O kai Malchut, būdama septintąja sfira, atskleidžia savo viduje visas šias šešias savybes, vadinamas „6000 metų“, – tai vadinama „septintąja diena“, „šeštadieniu“, „septintuoju tūkstantmečiu“. Tada jau ji prisipildo tik su ketinimu duoti.
Todėl 6000 metų vadinami metais. Metai (šana) kilę iš žodžio „keičiasi“ (šone). Mes turime praeiti visas šias pakopas paeiliui. Viena vertus, kalbama ne apie mūsų pasaulio metus. Kita vertus, jeigu negreitiname laiko, tai pagal šakos ir šaknies ryšį laiko pojūtis mūsų pasaulyje paklus savo šakniai, ir tada ištaisymo procesas iš tikrųjų pasibaigs per 6000 metų.
Tačiau savo pastangomis galime pakeisti 6000 metų trukmę, jų esmę, sutrumpinti juos, suspausti. Bet kuriuo atveju tai vadinsis „6000 metų“.
Tu nesumažini pakopų. Bet žemiškuoju laiku tai truks trumpiau.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kilti šviesos greičiu“

„Piramidė“

„Ar galima paspartinti išsitaisymą?“

Tarp mūsų pasaulio ir Begalybės pasaulio nėra nieko, išskyrus penkis pasaulius – paslėptis. Aš turiu įveikti šią paslėptį.
Kas nuo manęs paslėpta? Duodančiojo jėga, davimas ir meilė. Aš turiu ją atskleisti, priklausomai nuo mano savybių panašumo su ta pačia davimo ir meilės jėga, vadinama „Kūrėju“.
Kaip galiu nors kažkaip tapti panašus į Kūrėją? Aš tikiuosi, kad knyga „Zohar“ atskleis man kažkokią savybę, panašią į mano ištaisytą būseną, Kūrėją, Begalybės pasaulio Malchut, Zeir Anpin arba Šviesą.
Aš laukiu, kad knyga paveiks mane taip, kad manyje atsiras davimo ir meilės savybė. Tam  skaitau knygą „Zohar“. Priešingu atveju, kam man ją atsiversti?
Klausimas: Vadinasi, su knyga „Zohar“ dirbama ant visų 125 pakopų?
Atsakymas: Suprantama! Taip rašo Baal Sulamas „Įvade į knygą Zohar“. Knyga „Zohar“ apima visas 125 pakopas.
Ir todėl iš tos pačios aukštumos, iš Begalybės pasaulio ji veikia mus, ištaisydama mus visose pakopose – kol visiškai neišsitaisysime.
Ir todėl ši knyga yra mūsų vedlys kelyje – nuo dabar iki išsitaisymo pabaigos.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Zohar“ – Begalybės Šviesos šaltinis“

„Apie ką kalbama knygoje „Zohar“

„Zohar“ – tai siauras tiltas į dvasingumą“