Dešimtukas kaip susiliejimo instrumentas

Dešimtukas, Dvasinis darbas, Grupė

Los Andželo kongresas, 3-ioji pamoka
Jei nori tyrinėti Aukštesniąją jėgą, – teigia kabalos mokslas, – turi susikurti tinkamą instrumentą. Mokslininkai taip pat sukuria matavimo prietaisus: mikroskopus, teleskopus, dalelių greitintuvus ir kt. Bet tai tinka tik fizinei materijai. Kaipgi mums tyrinėti Jėgą, veikiančią mumyse, mūsų prigimtyje?
Tam kabalistai rekomenduoja sukurti struktūrą iš dešimties žmonių (minjan), kurie stengiasi tobulai susivienyti. Savo aplinkoje pagal galimybes jie generuoja Šviesos savybę, stengdamiesi sudaryti vieną visumą, pakylančią virš jų egoizmo.
Tokioje struktūroje jau glūdi dvi jėgos: mūsų įgimta egoistinė jėga ir bendroji davimo jėga, t. y. Kūrėjas. Išskaičiavimas čia paprastas: kiek įveiksime priešiškumo jėgą vienijimosi jėga, tiek atitiksime Aukštesniąją Šviesą, būsime panašūs į ją.
Jeigu davimo savybė nors vienu procentu bus didesnė, tokiu dydžiu būsime panašūs į Šviesą ir jausime ją. Jausime tą procentą, kuriuo noras duoti viršys norą gauti.
Jei stengiamės, sutelkiame jėgas, nors nepajėgiame įveikti savo egoistinių norų, bet pradedame pastebėti, kur trūksta, kokie dar esame silpni, kodėl mums nepavyksta. Tada mumyse gimsta riksmas, prašymas, malda, kad Šviesa padėtų. Tegu suteikia mums jėgų – ir mes susivienysime. Juk aišku, kad mes neturime vienijimosi jėgos. Ji ateina tik iš Šviesos.
Taip ir judame pirmyn: Šviesa veikia mus taip, kaip Jos prašome, nugalime savo norą gauti, įgyjame didesnį norą duoti, dar stipriau tarpusavyje vienijamės – dar ir dar kartą… Apie tai sakoma: „Grašis prie grašio, štai ir visas auksinas“.
O po to ateina laikas, kai iš tikrųjų galime susivienyti. Ir tada kiekvienas jaučia, kaip išnyksta bendrame tarpusavio ryšyje. Daugiau nebėra „manęs“ ir „draugų“ – visi susilieja į vieną visumą. Ir šiuo momentu, šioje „kartu“ būsenoje, pajuntame prisipildymą, Aukštesniąją Šviesą, Kūrėją, esantį mumyse.
Tada galime Jį tyrinėti. Kitaip tariant, sukūrėme ir įjungėme prietaisą, vadinamą „grupe“, „dešimtuku“, „minjan” – dabar galime judėti pirmyn, įvairiais būdais vienydamiesi ir taip vis labiau formuodami save. O Kūrėjas priklausomai nuo mūsų ryšio kaskart vis labiau atsiskleis.
Suprantama, kad dėl Šviesos poveikio mumyse prabus vis gilesni egoizmo sluoksniai. Patirsime pasipriešinimą, kritimus, įvairias kliūtis – tai leis mums su vis didesne jėga kreiptis į Aukštesniąją Šviesą, kad ji ateitų ir suteiktų jėgų pamatyti mūsų ydas ir būdus joms ištaisyti.
Toks kelias – 125 pakopos, kuriomis kildami galiausiai pasiekiame savybių panašumo su Kūrėju lygmenį. Šiame kelyje atrandame, kokia svarbi mums jaudulio savybė. Juk tik neišsenkantis nerimas – „ar sugebėsiu duoti?“ – stumia mus pirmyn.

Iš 3-iosios Los Andželo kongreso pamokos, 2014 m. spalio 31 d.

Komentarų nėra

Komentarai

Privalote prisijungti, jei norite komentuoti.