Klausimas: Žmogus turi suvokimo standartus, pirmines nuostatas. Vystydamasis jis kažkaip jas keičia. Kitaip tariant, galima nusiteikti tam tikram pasaulio matymui, o pasistengus, pakeisti jį priklausomai nuo raidos tikslo. Kokie tai instrumentai, galintys pakeisti pasaulio vaizdą priklausomai nuo galutinio tikslo?
Atsakymas: Yra tik vienas būdas matyti pasaulį kitaip – suartėti vieniems su kitais. Atitolimas neleis įsisąmoninti, kad labiau įsiskverbiame į pasaulį. Suartėjimas atves prie to, kad mums kils daugybė pasipriešinimo tam jėgų.
Ir susidūrus mūsų pastangoms suartėti ir gamtos jėgoms mus išskirti, imsime jausti gamtos atskleidimą, savęs atskleidimą. Ten išvysime žmogų.
Tai bus visiškai kitoks tikrovės suvokimas – teisingas, tikras egoizmo atskleidimas. Jei imsime tarpusavyje suartėti ir jausti, kaip prigimtis mus stumia vienus nuo kitų, o mes vis tiek siekiame suartėti, tai šių dviejų priešingų jėgų susidūrime atskleisime tiesą.

#297674

Iš 2022 m. balandžio 29 d. TV laidos „Kabalos ekspresas“

Kai nusidėjo Adam Rišon, jis nusidėjo paragavęs nuo Gėrio ir blogio pažinimo medžio. Ir pasakyta: „Nuo Pažinimo medžio jis paragavo, atnešdamas mirtį visam pasauliui“. (Knyga Zohar)
Pasaulis – viskas, ką jaučiu. Kai būdamas dvasiniame lygmenyje ėmiau naudoti savo egoizmą, tai mano pasaulis, visi mano pojūčiai iš karto susitraukė iš didžiulės, aukštos, neapčiuopiamos, amžinos, tobulos būsenos (kurioje buvau) į mažą, niekingą, egoistinį, blankų, laikiną pasaulį, kuris greitai baigiasi mano mirtimi.
Būtent tai įvyko žmonių pojūčiuose, kai jie iš dvasinio lygmens nukrito į žemišką.
Visą pasaulį jaučiu savyje. Visa, kas patenka į mano jusles, formuojasi, susideda, integruojasi mūsų viduje, ir sukuriama man kaip mano pasaulėdaros, mano pasaulio vaizdas – tai, ką įgeriu į save.
Jei manyje formuojasi dvasiniai jutimo organai, o jie praktiškai neaprėpiami, tai aš tarsi išeinu iš savęs, iš savo apribojimų ir imu suvokti gamtą jos amžinoje tobulybėje.

#279081

Iš 2010 m. balandžio  9 d.  TV laidos „Knygos Zohar jėga“ Nr. 7

Daugiau šia tema skaitykite:

Realybės suvokimas

Vidinis regėjimas ir jėgų pasaulis

Visa visata – mūsų viduje

Klausimas: Kas gali įtikinti žmogų priimti visuotinės lygybės idėją? Nors esame skirtingi, lygybė reiškia, kad meilė uždengs visus prasižengimus. Kokią informaciją reikia suteikti žmogui, kad jis tai suprastų?
Atsakymas: ,,Visus nusižengimus uždengs meilė“ – tai gamtos dėsnis, prie kurio turime prieiti. Kuo anksčiau tai atliksime, tuo greičiau įvaldysime aukštesnįjį pasaulį, aukštesniąją būseną, pasieksime tobulybę, pilnatvę, iš tikro pajausime, kur esą.
Komentaras: Bet jeigu tai – gamtos dėsnis, dirbkime su mokslininkais.
Atsakymas: Ne, pasiekti aukštesniąją būseną – ne mokslininkų sritis, nes tai vyksta žmogaus viduje, keičiant prigimtį iš egoistinės į altruistinę. Žemiškieji mokslai tuo neužsiima. Jie neturi tokių instrumentų.
Komentaras: Kiekvienas gali suprasti, kad mūsų tarpusavio atstūmimas ir yra nusižengimas. Bet kaip virš to kurti meilę, visiškai nesuprantama.
Kai duodama tam tikra situacija, neįmanoma paaiškinti, kaip joje elgtis. Negali pasakyti, kaip užkloti ją meile, jei esate vienos nuomonės, o aš – kitos.
Atsakymas: Esmė ta, kad negali vienu veiksmu savęs pakeisti. Tam reikalingos nuolatinės treniruotės su draugais grupėje, mažoje visuomenėje, kurioje atkuri, modeliuoji dvasinį dėsnį ,,Pamilk artimą kaip save“.
Tai – ilgas švietimo, ugdymo procesas, po kurio keičiasi tavo pasaulio suvokimas. Ir tada pasieki būseną, kai gali susijungti virš visų skirtumų. Meilė – tai vienybė.

#275462

Iš 2020 m. spalio 16 d. TV laidos ,,Bendravimo įgūdžiai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Vienintelis judėjimas – į vienybę

Dvasinės vienybės požymis

Pakilti į absoliučią meilę

Esame ypatingoje tikrovėje, kuri visa slepia Kūrėją. Bet jeigu į ją žiūrime teisingai, tai per visus jos lygmenis (negyvąją gamtą, augaliją, gyvūniją, žmonės) pamažu išsiaiškiname, kad Kūrėjas nori, kad Jį atskleistume.
Ši paslėptis moko mus, kaip išsitaisyti, kad atskleistume Kūrėją: nelikti aklai tinkintiems, o pasiekti aukštesniąją jėgą aiškiai, atvirai, nuo paslėpties pereinant prie atskleidimo.
Todėl reikia suvokti šį pasaulį kaip galimybę atskleisti Kūrėją. Už materialaus pasaulio imsime atskleisti dvasinį pasaulį, daugybę jo pakopų, kaskart pakildami nuo paslėpties prie atskleidimo.
Per tokius Kūrėjo mums parengtus pratimus nuo kūrinijos pradžios iki pabaigos, įgyjame protą, pojūčius ir sužinome, kaip Kūrėjas slepiasi, kaip reikia Jį atskleisti, ir per paslėptį ir atskleidimą suprantame, ką Jis nori mums pasakyti.
Žinoma, kad „šviesos pranašumas suvokiamas iš tamsos“, tačiau tamsa – tai pirmasis suvokimas. Tik joje imame atskleisti Šviesą ir Kūrėją, mokomės Jo kalbos, raidžių: tašką, liniją, apskritimą, trikampį, sankirtą, įvairias tamsos ir šviesos formas, atsiskleidžiančias viena kitos fone.
Taip pamažu pradedame suvokti, imame kalbėti su Kūrėju viena kalba, perprantame Jo programą, pagal kurią turime suformuoti save, kad Jį suprastume, pajaustume ir taptume Jo partneriais, sūnumis visoje pasaulių sistemoje, visose Jo paslėpties ir atskleidimo formose.
Galiausiai visos paslėptys tik palaiko atskleidimą. Paslėptis nedingsta, virsta fonu, kuriame atskleidžiame aukštesniąją jėgą ir patys apimame savyje tamsą ir šviesą, pasiekdami savo taisymosi pabaigą.
Paslėptis suvokiama atskleidimo fone, o atsleidimas – paslėpties. Svarbiausia būti abiejų būsenų ir mokėti savo jėgomis pereiti iš vienos į kitą ir atgal; ir taip suprasti Kūrėjo kreipimąsi, Jo kalbą, žinant, ką Jis nori mums pasakyti.
Visas kūrinys susideda iš dviejų jėgų: pliuso ir minuso, šviesos ir tamsos, kurie atsiskleidžia mūsų atžvilgiu kaip paslėptis ir atskleidimas. Todėl taip svarbu patiriant visas pereinamas būsenas kasdien ir kas akimirką nenusisukti nuo to, kas vyksta, kad matytume, kokia tame paslėpties dalis, o kokia atskleidimo.
Svarbu nepamiršti, kad stovime prieš Kūrėją, kuris visuomet piešia mums pasaulį, sudarytą iš paslėpties ir atskleidimo. Tarsi užrašydamas juodas raides ant balto popieriaus Kūrėjas atskleidžia mums savo santykį, savo prigimtį, kad Jį ištirtume, mokytumės suprasti, bendradarbiauti ir taip su Juo susilietume.
Per visą gyvenimą, bet kurioje situacijoje reikia prisiminti, kad esame su tam tikra Kūrėjo paslėptimi ir tam tikru atskleidimu; derindamas šias dvi formas Ji piešia mums pasaulį ir mūsų savęs pačių pojūtį. Tuomet žinosime, kaip tinkamai kreiptis giliau į vidų į Jį, kad jaustume ne save mūsų pasaulyje, o Kūrėją, kitaip tariant, kaip Jis kuria mus ir mūsų pasaulį.

#276148

Iš 2020 d. gruodžio  29 d. rytinės pamokos, tema „Paslėptis“

Daugiau šia tema skaitykite:

Savo sielos lapus bevartant

Kad paslėptis neužgožtų Kūrėjo

Tarp paslėpties ir atskleidimo

Nuolatos pamirštame, kad be Kūrėjo nėra nieko kito. Kūrėjas taip daro tikslingai, Jis vienintelis viską valdo. Jis keičia vaizdus priešais mus ir mes pamirštame, kad visa tai – menamas pasaulis. Jis vadinamas išgalvotu pasauliu, nes nuo mūsų slepia Kūrėją.
Kūrėjas slepiasi už pasaulio, kurį matome aplink. Negyvoji, augalinė ir gyvūninė gamta, žmonės ir pats žmogus su savo vidiniu pasauliu – visai tai slepia Kūrėją nuo žmogaus.
Turime nepamiršti to. Čia ir yra problema. Kaip rašo Baal Sulamas, pati didžiausia bausmė žmogui – kai jis atsijungia nuo Kūrėjo, kitaip tariant, Kūrėjas atjungia jį nuo Savęs, juk pats žmogus nieko nedaro.
Todėl visas mūsų darbas – nuolatos prisiminti, kad yra Kūrėjas ir žmogus, ir tarp jų yra šis išgalvoto pasaulio paveikslas. Žmogus neturi ištrinti šio paveikslo, reikia jį susieti su Kūrėju. Kūrėjas sukuria priešais jį visus šiuos pavidalus, o žmogus turi per jėgą juos susieti su Kūrėju. Juk Kūrėjas tai daro tam, kad žmogus visas tas formas iš paslėpties paverstų atskleidimu. Ne daugiau.
Neturime jokio kito darbo. Visame savo gyvenime, visur, kas egzistuoja, reikia tik paslėptį (kai pasaulis nuo manęs slepia Kūrėją) paversti atskleidimu. Ši paslėptis ateina tik iš Kūrėjo, ir aš turiu visus tuos pavidalus susieti su Juo.
Juk negyvoji gamta, augalija, gyvūnija, o svarbiausia, žmonės, – visi jie lėlės, marionetės, įvairūs pavidalai, kurie neturi valios laisvės mano atžvilgiu, ir jie neturi jokios savarankiškos tikrovės.
Galiausiai jie visi – viršelis, į kurį įvelkamas Kūrėjas, kad būtent per jį atskleisčiau Kūrėją. Jeigu man pavyksta jėga prasiskverbti pro tą viršelį, kaskart jį susiejant su Juo, suprantant, kad tai Jis su manimi žaidžia, ir Jis visa tai daro, tai šis viršelis iš paslėpties virsta atskleidimu.
Turime nuolatos už to laikytis, sustiprinti vieni kitus, kad taip suvoktume tikrovę. Tai mūsų pagrindinis darbas. Ir tuomet pamatysime, kad jau tiesiogiai dirbame su Kūrėju ir visąlaik mėginame atskleisti „Be Jo nėra nieko kito“ ir „Geras ir Kuriantis gėrį“ kiekvienoje kliūtyje, kurią Jis stato tarp Savęs ir mūsų.
Mums reikia nuolatos gyventi su šiuo paveikslu, su tokiu suvokimu, tikrove, kurią taip sau įsivaizduojame. Ir mūsų darbas visuomet turi būti į tai nukreiptas. O pasaulio vaizdai neturi mūsų pavergti ir žaisti su mumis taip, kad sektume paskui juos. Priešingai, visada įsitveriame Kūrėjo, o pasaulio vaizdai tarnauja tam, kad sustiprintų ryšį tarp mūsų ir Jo.
Tai ir asmeninis žmogaus darbas, ir jo darbas per grupę. Asmeninis – parengiamasis darbas, o darbas per grupę – išties palaimintas, ten reikia laidavimo, abipusio palaikymo.
Juk po to, kai žmogus kaskart mėgina už kliūčių atpažinti Kūrėją, jis gauna tokias įvairias, sudėtingas kliūtis, kad tik padedamas grupės įgyja teisingą požiūrį į Kūrėją, esanti jos viduje. Tuomet grupėje jis ima kurti sistemą, atskleidžiančią Kūrėją, kaip veikiantį įvairiomis formomis visas žmogaus savybes ir jausmus, protą ir širdį.
Individo ir grupės atžvilgiu yra skirtumas sakant „Nėra nieko kito tik Jis“. Mažoje pakopoje atskleidimas galimas žmogui asmeniškai, o ant pagrindinių pakopų žmogus jau jaučia, kad jam būtina grupė ir tas prietaisas, per kurį jis atskleidžia Kūrėją visuose pasireiškimuose, t. y. dešimtyje sfirų.
#222932

Iš 2018 m. kovo 2 d. rytinės pamokos „Purimo tema“

Daugiau šia tema skaitykite:

Nuo ko slepiasi Kūrėjas?

Ar keičiasi Kūrėjo pavidalas?

Pasaulis, kuriame „Nėra nieko kito, išskyrus Jį“

Klausimas. Ką reiškia galvoti apie Kūrėją?
Atsakymas. Galvoti apie Kūrėją reiškia už visų objektų, veiksmų, minčių, įvykių matyti vieną vienintelę jėgą, kuri jums taip rodosi.
Visas pasaulis, viskas, kas veikia jūsų penkias jusles, viskas, kad yra priešais jūsų akis – tėra Kūrėjas. Tiesiog Jis taip atskleidžia Save jums, kad nukreiptų jus į Save per visus jūsų jausmus.
#247778

Iš 2019 m. vasario 3 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Vienas visų minčių ir jausmų šaltinis

Artimas ryšys su Kūrėju

Gyventi su mintimis apie Kūrėją

Klausimas. Kaip maksimaliai tiksliai suformuoti sau tikslą?
Atsakymas. Kiekvienas formuluoja tikslą savaip. Man tikslas – arba ištirpti Gamtoje, arba praryti visą Gamtą, kas iš esmės yra vienas ir tas pats. Kitaip tariant, visiškai susilieti su Gamta tiek, kad aš ir ji taptume viena bendra visuma.
Drauge suprantu, jaučiu, tiesiogiai dalyvauju visur, kas vyksta joje, visuose pasauliuose, visoje pasaulėdaroje.
Klausimas. Ką daryti su išgalvotais, primestais tikslais? Kaip nuo jų išsilaisvinote savo gyvenime?
Atsakymas. Stengiuosi niekieno neklausyti. Kol radau kabalą, gyvenau kaip visi, užsiėmiau verslu, uždirbau pinigus, bet jau tada žinojau, kad tai nėra gyvenimo tikslas.
Mane kvietė pervažiuoti į Ameriką, į Kanadą, kur gyveno mano giminės ir tėvai. Tačiau net nemąsčiau apie tai, nes supratau – tai galas, mano gyvenimas taps įprasta miesčioniška būtimi. Todėl stengiausi atsitverti.
Klausimas. Jeigu žmogus jau klausia apie išgalvotus ir primestus tikslus, vadinasi, jis šitai jau jaučia?
Atsakymas. Taip. Bet vis tiek jame dar ilgai virs kova, kol jis rimtai neprisilies prie dvasinių sąvokų, kol jame nesusiformuos tikras paveikslas: tai – dvasinis pasaulis, o tai – žemiškas. Todėl pasakyta – „Netikėk savimi iki savo mirties dienos“, t. y. savo egoistinės mirties dienos.

Iš 2018 m. sausio 7 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyvenimo tikslas

Jeigu gyvenimo nepripildo amžinas tikslas…

Klausimas, vedantis amžino gyvenimo link