Komentaras: Pagal kabalą, žmogus turi pakeisti savo prigimtį. Bet jis nekaltas, kad išsivystė visai kitaip – egoistiškai.
Atsakymas: O kas jo apskritai klausia?! Egzistuoja sąlygos – būtinos, pakankamos kaip matematikoje ir viskas.
Aš juk neklausiu: „Kodėl toks gimiau?“ Galiu šaukti kiek tinkamas, tai nepadės. Yra tam tikras aukštesnis planas, jis virš manęs, aš jo nesuprantu.
Dabar Gamta keičia mūsų tarpusavio santykių sistemą? Keičia. Ji mūsų neklausia. Nori – prisitaikyk, nenori – išmirsi it dinozaurai. Kodėl jie kadaise išmirė? Mat nebuvo prisitaikę prie naujų sąlygų. Su mumis irgi taip.
Klausimas: Bet patys pokyčiai nepriklauso nuo žmogaus. Jis juk negali prisiversti visą tai atlikti?
Atsakymas: Kaip tai negali?! Žmogui keliamos sąlygos, kurias jis turi išpildyti. Tai evoliucija! Mes vystomės ir turime prie šios evoliucijos prisitaikyti.
Ką reiškia evoliucija? Kai keičiantis tam tikroms sąlygos ir organizmui turint galimybę prie jų prisitaikyti, pamažu keiti save.
O kaip keitėmės per visą istoriją? Ar gali palyginti save su pirmykščiu žmogumi? Nė neįsivaizduoji, kiek tu pasikeitei! Žinoma, tavyje tie patys organai, bet jie veikia kitaip! O smegenys, širdis ir visi įgūdžiai visiškai kiti. Galvoju, kad net mūsų akys mato, o ausys girdi kitu diapazonu.
Anksčiau žmogus tikriausiai suvokė ir ultravioletines, ir infraraudonąsias bangas. Savo kūnu jautė tokias vibracijas, kokių nejauti dabar. Kaip žvėrys, kurie iš anksto pabėga nuo cunamio ar žemės drebėjimo, jausdami žemų dažnių bangas, einančias iš po žemių, taip, kaip kažkada jautėme mes.
Teko kalbėtis su beduinais, gyvenančiais Sinajaus pusiasalyje. Jie pagal kokį nors debesėlį ar iš skrendančio paukščio, gali pasakyti, kad už 50 km nuo čia jų link rieda koks nors autobusas. Ir išties netrukus pasirodo autobusas.
Mes transformuojamės, visąlaik keičiamės. Tai ir yra evoliucija!
O dabar ji gana stipri: ir psichologinė žmogaus viduje, ir visuomeninė aplink žmogų, ir klimato, gamtos. Visi trys parametrai – aš, visuomenė, gamta – keičiasi ir mes galime prie jų prisitaikyti.
Iš principo, jie keičiasi tam, kad prie jų prisitaikytume ir pereitume į kitą savo raidos lygmenį. Vis tiek Gamta mus privers! Per kančias į laimę, nesvarbu kaip, bet privers.
Todėl verčiau paklausyti, priimti tas sąlygas ir imti prie jų taikytis it vaikui, kuris iš pradžių veikia, o paskui nuo to tampa protingesnis. Vaikas veikia instinktyviai: suardo, surenka, galvoja. Štai taip ir tu pamėgink ir imsi samprotauti, išaugsi!

#315345

Iš pokalbio „Man suskambo telefonas. Veikiantis protas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Išlaikyti dvasinę pusiausvyrą

Krizė – šansas sukurti naują tvarką pasaulyje

Kelio atgal nėra

Evoliucija būtinai atves mus į panašumą su Kūrėju, geruoju ar per kančias – yra tik du keliai. Iš pradžių visas pasaulis vystosi nesąmoningai, vien dėl gamtos jėgos. Tačiau pradedant tam tikru vystymosi etapu žmogus atsiplėšia nuo savo gyvūninės egzistencijos ir vysto žmogų savyje, į Kūrėją panašią dvasinę formą.
Tokie žmonės gali pritraukti sau aukštesniąją jėgą ir paspartinti savo raidą, o per save, kaip per atvirą kanalą, perduos šią vystymosi jėgą visiems kitiems. Galiausiai visas blogis virs gėriu, tačiau turime tai paskatinti, tapdami aktyviais šio proceso dalyviais.
Esame vystymosi proceso finišo tiesiojoje, todėl verta aktyviai dalyvauti, kad mūsų nenublokštų atgal. Kitaip, kyla pavojus, kad nutiks, kaip vaikų žaidime: kai žaidėjas keletą žingsnių eina pirmyn, bet po kauliuko metimo staiga grįžta atgal, vos ne į žaidimo pradžią.
Jeigu norime išvengti tokio baudos rato evoliucijoje, verta laikytis gamtos dėsnių, Kūrėjo dėsnių, ir stengtis vis labiau susivienyti ir susisieti su aukštesniąja jėga. Tuomet per mus tekės vis daugiau Šviesos į pasaulį.
Pasaulis niekuo dėtas, viskas priklauso nuo „Israel“ dalies, kuri siekia Kūrėjo – tų, kurie susieja visas tautas, visą tą ratą su Kūrėju per liniją, tiesioginį kanalą.

#274223

Iš 2020 m. lapkričio 18 d. rytinės pamokos „Pasaulio vienybė paskutinėje kartoje“

Daugiau šia tema skaitykite:

Israel misija kūrinijoje

Padėti žmonijai pakilti

Finišo tiesioji

Klausimas: Mes kalbame apie daugelį problemų, katastrofų, apie dar didesnes nelaimes, kurios gali užgriūti pasaulį. Ką galėtume pasakyti malonaus ir optimistiško žmonėms, kurie seka jus?
Atsakymas: Aš patarčiau visiems žmonėms atkreipti dėmesį į tai, ką su mumis daro gamta.
Gamta – tai gyva būtybė, kuri pagimdo ir jungia mus visus. Ji yra aukštesnio lygio nei mes, todėl mumyse nėra nieko, kas negimtų iš gamtos. Taigi, mums reikia atkreipti dėmesį, ko būtent iš mūsų reikalauja gamta.
Žvelkime į ją ne su panieka, kaip į kažką negyvą ar, daugiausia, augalinį ir gyvūninį, o kaip į aukštesnę būtybę, suprasdami, kad tai ji veikia protingai, sąmoningai, selektyviai, kad atvestų mus į kitą lygmenį.
Gamta išvystė mus iš nieko, nuo nulio atvedė į šią padėtį ir veda toliau. Nemanykime, kad jau baigėme mūsų evoliuciją. Mes turime pasiekti jos galutinę būseną – visišką tarpusavio sąveiką ir harmoningą sąveiką su pačia gamta. Ir šį žingsnį mes dabar turime žengti.
Šį žingsnį galime atlikti, arba priversti grubios gamtos jėgos, arba protingai, sąmoningai. Aš manau, kad jau prie to priėjome. Dabar viskas priklauso nuo to, kaip paaiškinsime šią galimybę visiems žmonėms ir juos pritrauksime.
Klausimas: Vadinasi, žmonija ne tik turi galimybę, bet jūs tikite, kad ji šia galimybe pasinaudos ir galės rasti teisingus sprendimus, veiksmus?
Atsakymas: Žinoma.
#268233

Iš 2020 m. birželio 18 d. TV programos „Pokalbiai. Leonidas Makaronas ir Michaelis Laitmanas apie tarptautinę padėtį“

Klausimas: Ar manote, jog teisinga pasitelkti įvairias žmogaus sąmonės manipuliacijas, pvz., hipnozę, siekiant pakeisti visuomenės vertybes?
Atsakymas: Ne, tai visiškai nepadės, nes visuomenė taip nepasikeis. Ją galima užhipnotizuoti, bet pakeisti niekaip nepavyks.
Tai vyksta tik veikiant išorinei gamtos jėgai, kai itin aiškiai, tikslingai siekiame pakeisti visuomenės vertybes, žinodami savo dabartinę ir būsimą būsenas.
Išorinės gamtos jėgos nėra mumyse. Tai tiesiog meilės ir gėrio jėga, kuri laiko visą gamtą ir ją vysto. Juk viskas išsivystė iš negyvos materijos, iš kurios vėliau atsirado, augalija, gyvūnija ir galiausiai – žmogus.
Suteikianti gyvastį jėga nuolatos vysto materiją per keturias stadijas. Ji egzistuoja gamtoje, bet ne mumyse. O mes turime pažadinti ją sau ir mėginti nuolatos pataisyti save, kad pasinaudotume ja geriausiu būdu.
Egoistinė materija negali egzistuoti pati sau, joje vis tiek turi būti kokia nors altruizmo dalis. Matome tai iš gamtos: evoliucija – koevoliucija, gėris – blogis, pliusas – minusas.
Todėl kabalos metodika leidžia kiekvienam žmogui pamėginti pritraukti sau tą gamtos jėgą ir jai veikiant žmogaus pasaulėžiūra keičiasi.
#268229

Iš 2020 m. gegužės 7 d. TV laidos „Postkoronaviruso epocha“

Klausimas. Kodėl per visą istoriją mūsų norai nuolatos auga?
Atsakymas. Nes turime evoliucionuoti, kad pasiektume didžiulių, itin ypatingų, sudėtingų norų, kuriuos užpildydami galėsime įsitinkinti, kad negalime jų patenkinti, mesime šią užmačią ir sušuksime: „Ką gi daryti?!“
Tuomet mums atsiskleis kabalistinė metodika, parodysianti, kaip pakilti virš šių norų ir imti duoti, o ne užpildyti.
Klausimas. Kokiu tikslu auga norai?
Atsakymas. Norai auga, kad įsisąmonintume: kad ir kokie dideli jie būtų, neįstengsime užpildyti ne tik jų, bet ir pačių mažiausiųjų.
#237597

Iš 2018 m. rugpjūčio 5 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas daro žmogų ypatingu

Protas ir norai

Noras, prikeliantis žmogų gyvenimui

Kiekviena tauta turi natūralų, „biologinį“ pagrindą, paveldėtą iš bendrų protėvių, iš tos mažos grupės, kuri davė jai pradžią. Tačiau Izraelio tauta, skirtingai nei kitos, kilo ne iš etninių protėvių. Jis buvo surinktas iš Senovės Babilone gyvenusių pačių įvairiausių genčių ir tautų atstovų.
Žmonės atsiliepė į Abraomo kvietimą ir jų susijungimas nebuvo grįstas bendru etnosu, kiekvienai kitai tautai suteikiančiam savitą charakterį ir požiūrį į gyvenimą – skiriamuosius bruožus, kuriuos galime matyti ir šiandien.
Žydus jungia tik viena – dvasinis ryšys, kylantis ne iš šio pasaulio. Kitaip tariant, meilės artimui kaip sau principas, kurio Abraomas mokė savo sekėjus ir iš jų subūrė tautą. Ją jis pavadino „Israel“ tauta, tai reiškia, „tiesiai pas aukščiausiąjį“, pas Kūrėją (jašar kėl). Tik Aukščiausiojo pagalba leidžia tautai susivienyti.
Jeigu šioje tautoje nėra aukštesniosios jėgos, tai ji jau ne „Israel“, ir apskritai, ne tauta, o tiesiog žmonių susibūrimas. Juk jie nesiekia Kūrėjo, jų ir grupe nepavadinsi.
Nepaisant ilgos istorijos, ši situacija išlieka ir šiandien: neturėdama pagrindo žydų tauta primena „riešutus maiše“. Kol yra „maišas“ (t. y. priešai, nekenčiantys), išorinis spaudimas suspaudžia „riešutus“ vieną prie kito, ir jie, kad išsigelbėtų, kažkaip laikosi draugėj. Bet jeigu išorinis spaudimas susilpnėja, „riešutai“ pabyra į visas puses pro skyles maiše.
Per tūkstantmečius žydai įėmė į save visų tautų dalis, savybes – ir kaip kad anksčiau turi susivienyti, kad taip parodytų visam pasauliui geros, teisingos vienybės pavyzdį. Kitos tautos yra senovės babiloniečių palikuoniai, nėję paskui Abraomą.
O Abraomo sekėjai gavo vienybės metodiką ir turi ją realizuoti, o paskui visus to išmokyti. Prie to mus veda evoliucija, žmonijos raida.
Jei jau mumyse slypi Kūrėjo siekis, tai ir esame Israel tauta, nepriklausomai nuo to, kas parašyta gimimo liudijime. Būtent mes turime parodyti visoms tautos šią metodiką ir išmokyti juos – dėl to pasaulis išsitaisys.
O kol kas, kol neatliekame savo paskirties, įvairiausios problemos, neaplenkiant augančio antisemitizmo, spaus mus ir stums to link.

* * *
Izraelio tauta Toroje vadinama „žiauriausia“, „užsispyrusia“. Esmė ta, kad iš aukščiau esame pašaukti taisytis, o iš apačios tam priešinamės. Taip ir turi būti. Tai visai ne vaikiškas beprasmis užsispyrimas – tai lemia Gamtos jėgų balansas. Priešais mus kylančios kliūtys visuomet atitinka mūsų gebėjimus.
Štai kodėl mūsų „nepalaužia“ sunkiausi išbandymai. Kas mums kokia nors intifada, jei praėjusiame amžiuje Holokausto aukos net prieš sulipdamos į vagonus, tikėjo, kad juos veža į „poilsio namus“. Jie jau matė valdžios ir apsaugos santykį, bet iki galo stvėrėsi už iliuzijos. Štai tokia užsklanda, per kurią žmogus neįstengia įsisąmoninti, paaiškinti sau to, kas vyksta.
Tad tas „užsispyrimas“ – paslėptis iš aukščiau. Ir pakeisti jį gali tik mūsų žinia, kabalos mokslo platinimas. Juk tai ne šiaip žinios, tai vidinė, dvasinė jėga, kuri iš aukščiau per mus gali sklisti po pasaulį. Žmonėms nešame ne žodžius, o dvasines kibirkštis, ir tik jos veiks.
#237330

Iš 2018 m. lapkričio 29 d. rytinės pamokos, pagal Baal Sulam laikraštį „Tauta“

Daugiau šia tema skaitykite:

„Israel“ – kibirkštis širdyje

Abraomo atradimas

Israelis – ne tautybė, o veržimasis aukštyn

Dvasiniame pasaulyje yra vidinė ir išorinė dalis. Vidinė dalis vadinama „siela“ arba žmogus, Adam. Žmonės – tie, kad turi norą suvokti Kūrėją. Ir yra aplinka, skirta jam tame pagelbėti: sumažinti iš Kūrėjo kūriniams nusileidžiančią Šviesą ir pakelti maldą, MAN, – iš kūrinių Kūrėjui.
Šis adapteris tarp sielų ir Kūrėjo vadinasi „pasaulis“. Pasaulis taip pat sukurtas iš noro mėgautis, tačiau neturi valios laisvės ir savęs pojūčio. Tai tarsi prigimtis aplink mus: akmenys, augalai, gyvūnai, egzistuojantys pagal Kūrėjo juose įspaustus dėsnius.
Gamta evoliucionuoja, nes turi padėti žmogui, kuris vystosi, kad susilietų su Kūrėju. Todėl staiga jaučiame savyje gamtos smūgius – tokia forma gamta pažadina mus ir padeda pakilti.
#233948

Iš 2018 m. rugsėjo 25 d. rytinės pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Mokymasis – tai malda

Mes ir kaip mus valdo

Pamatyti pasaulį nuo vieno krašto iki kito

Klausimas. Evoliucija verčia mus suprasti, kad visos problemos išplaukia iš mūsų netinkamų tarpusavio ryšių ir mes negalime gyventi kartu tokioje įtampoje. Ar gamta turi pati sukurti mumyse naujas savybes, kurios išspręs iškilusią krizę?
Atsakymas. Anksčiau krizinėse situacijose gamta tikrai padėdavo, sukurdama naujas savybes. Tačiau dabar taip nebus: žmogus pats turi užsiimti savo ištaisymu, juk mes esame žmogaus vystymosi pakopoje.
Žmonija baigė savo vystymąsi negyvoje, augalinėje ir gyvūninėje egoizmo pakopose. Vystymasis žmogaus lygmenyje turi vykti virš mūsų egoizmo, Aukštesniajai jėgai, grąžinančiai į Šaltinį, padedant, tikėjimu aukščiau žinojimo.
Šią jėgą turime pritraukti. Ji paslėpta gamtos gilumoje ir mūsų neveikia, nes mes jos nenorime, pasąmoningai atstumiame nuo savęs.
Klausimas. Ir ką gi mums dėl to reikia padaryti?
Atsakymas. Tiesiog pradėti tuo domėtis, juk tik nuo mūsų priklauso gera ateitis. Todėl reikia susipažinti su paaiškinimais, kuriuos suteikia kabalos mokslas. Tikiuosi, jūs nesusipainiosite melagingose naujienose ir netinkamose metodikose, o suprasite, ką reikia daryti, kad garantuotume savo vaikams ir anūkams gerą gyvenimą.
Klausimas. Taigi, geriau nedalyvauti demonstracijose, o studijuoti?
Atsakymas. Demonstracija demonstruoja neapykantą vienas kitam ir todėl nėra nieko blogiau. Mes manome, kad taip išreiškiame pasirinkimo laisvę, tačiau iš tiesų – tai didelis blogis, nes taip aš parodau kitam, kaip jo nekenčiu. Tai – baisus veiksmas.
Klausimas. Taigi, ką aš turiu daryti, kad pagerinčiau visuomenės būseną ir panaikinčiau neapykantą?
Atsakymas. Tam reikia gauti specialų išsilavinimą. Demonstracijos buvo naudingos praeituose etapuose, kai valstiečiai ar darbininkai protestavo prieš elitą. Tačiau šiandien tik pačio žmogaus pokyčiai gali paveikti evoliuciją ir sužadinti šuolį.
Viskas, ką mums reikia padaryti, tęsiant seną tendenciją, tai įrodyti sau, kad pasiekėme akligatvį. Visa technologinė pažanga: elektroautomobiliai be vairuotojų, elektroninės musės ir panašiai galų gale mums padarys žalos, nes išplaukia iš mūsų egoizmo.
Todėl geriau „sėdėti ir nieko neveikti“, juk pasiekėme būseną, kai žmogaus išradimai pradeda kenkti žmogui. O jei kol kas nematome šios žalos, tai greitai pamatysime – kitaip ir negali būti, juk viskas sukurta egoizmo pagrindu.
Tai skamba griežtai, tačiau dabar reikalingas naujas evoliucinis šuolis, kuris pratęs evoliuciją, tik jau kitame lygmenyje.

Iš 2017 m. gruodžio 14 932-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Evoliucijos siuprizai, I dalis

Evoliucijos siuprizai, II dalis

Evoliucijos siuprizai, III dalis

Klausimas. Evoliucija eina pirmyn ir žmogus toliau vystosi. Kokie vidiniai pasikeitimai vyks mūsų viduje ir kokiu būdu: palaipsniui ar gali įvytis staigus šuolis?
Atsakymas. Gamtoje nėra jokių netikėtumų ir atsitiktinumų, nėra siurprizų. Tačiau vieni procesai atsiskleidžia prieš mus vienas po kito nuosekliai ir nepertraukiamai, o kituose pokyčiai kaupiasi akumuliatyviai ir po to staiga pasireiškia ryškiu šuoliu.
Taip naivus vaikas gali žiūrėti į besilaukiančią moterį ir galvoti, kai ji paprasčiausiai vis labiau storėja. O po to ji staiga pradeda gimdyti ir po kelių valandų pasaulyje atsiranda naujas kūrinys: kūdikis. Tai buvo staigus įvykis ar ne? Viskas priklauso nuo to, kaip į tai pažiūrėsi.
Taip ir evoliucija juda pirmyn kiekvienu atveju ir kiekvieną akimirką. Vystymasis vyksta nenutrūkstamai ir nuolat, klausimas tik, kiek mes tai pastebime. Anot kabalos mokslo, kiekvieną sekundę atsiveria nauji informaciniai duomenys (rešimot) iš suskilimo būsenos, ,,Adomo nuodėmės“, įvykusios mūsų šaknyse.
Aktyvuojami egoistinės informacijos blokai, greitinantys vystymosi procesą. Evoliucija – tai egoizmo vystymosi procesas negyvajame, augaliniame ir gyvūniniame lygmenyse tiek apskritai gamtoje, tiek ir žmogaus viduje tuose pačiuose keturiuose lygmenye: negyvajame, augaliniame, gyvūniniame ir žmogaus.
Taip palaipsniui vystomės, be šuolių. Vystymasis visuomet vyksta pagal priežasties ir pasekmės grandinę iš vienos būsenos į kitą. Mums tik atrodo, kad staiga vyksta staigūs šuoliai, kai vieną būseną keičia kita. Iš tiesų paslėpti pokyčiai ilgai kaupiasi, o po to pasirodo, kaip per gimdymą. Jeigu žinotume, kas vyksta, tai staigūs pokyčiai nebūtų netikėti.
Nauja būsena – tai pakilimas į kitą pakopą, perėjimas į naują kokybę. Nelyginant naujagimis, kuris buvo motinos kūno dalimi, o dabar tampa savarankiškas ir gali egzistuoti atskirai nuo jos. Tai kokybinis skirtumas.
Po to, kai vaikas užauga iki suaugusio, tampa savarankišku žmogumi ir atsiskiria nuo tėvo ir motinos, nematome tokių kardinalių pokyčių. Nors iš tiesų jo viduje vyksta kokybiniai pokyčiai, kai iš vaiko virsta suaugusiu, nepriklausomu žmogumi, atsakingu už save ir kitus.
Klausimas. Kodėl evoliuciją vadinate egoizmo vystymosi procesu?
Atsakymas. Todėl, kad visas vystymasis vyksta dėl žmogaus viduje augančio egoizmo. Ne tiktai žmogaus, juk visa kūrinija – noras gauti malonumą, kuris veikia tik dėl savęs patenkinimo. Negyvoji gamta, augalai, gyvūnai, žmonės tiktai ir ieško, kai pripildyti savo norus pačiu optimaliausiu būdu: t.y. atsižvelgdami į išorines ir vidines sąlygas sprendžia, ką daryti, kad gautų pripildymą, malonų jų egoizmui.
Tačiau šis egoistinis vystymasis vyksta ne paprasta tiese nuo nulio iki šimto procentų, o pereina keturias stadijas: negyvąją, augalinę, gyvūninę ir žmogiškąją. Kai egoizmas baigia savo vystymąsi pirmoje stadijoje, jis privalo pereiti į antrąją, kuri kokybiškai skiriasi nuo ankstesnės kaip, pavyzdžiui, augalai skiriasi nuo akmens, gyvūnas nuo augalo, o žmogus nuo gyvūno.
Pokyčiai kaupiasi, o po to vyksta šuolinis kokybės pokytis. Tai tie patys šuoliai Žemės evoliucijos procese, kuriuos nustato mokslas: nuo pirmųjų mikroorganizmų iki gyvūnų ir žmogaus.

Daugiau šia tema skaitykite:

Evoliucijos tikslo atskleidimo išvakarėse

Alkis visiškame pertekliuje

Visa evoliucija – tai egoizmo vystymasis

Klausimas. Kaip išorinė aplinka veikia kartos charakterį, jį formuoja?
Atsakymas. Žmogaus egoizmas yra tarsi molis arba tešla, iš kurios jį supanti visuomenė gali išlipdyti, ką tik nori.
Klausimas. Nejaugi kartos charakteris nepriklauso nuo jos egoizmo?
Atsakymas. Egoizmas lemia tik, kiek lanksčiai formuojama ši medžiaga. Kažkada lipdė iš molio, vėliau ėmėsi marmuro, po to pradėjo naudoti dar sudėtingiau apdorojamas medžiagas. Šiandien daugiausiai naudoja plastiką.
Skiriasi medžiaga, o ką ir kaip statyti – sprendžia karta. Tačiau pati medžiaga, tinkanti statybai, ateina iš vidaus, iš augančio noro patirti malonumą.
Klausimas. Senoji karta kurdavo naujoves, iki tol neegzistavusias pasaulyje. O kitos kartos ateina į pasaulį, kuriame viskas jau tarsi ir yra. Galbūt dėl to jaunajai kartai menką įspūdį daro materialinės vertybės?
Atsakymas. Jaunų žmonių nejaudina materialios vertybės, jiems nelabai yra ką pridėti prie materialinių daiktų pasaulyje. Atrodytų, ką jie veiks? Tačiau situacija panaši į tą, kaip po fiziko Niutono, kur viskas buvo aišku, staiga atėjo Einšteinas ir atvėrė naujas dimensijas.
Tas pats ir dabar: prigaminome visokių aparatų, o naujoji karta turi galimybę sukurti jiems naujų programų, prasiskverbti į medžiagos vidų, į genomą ir gyvenimo šaltinį, į smegenis ir tai, kas aukščiau jų. Jie dar turi labai daug darbo.
Būdamas studentu, dirbau medicinos kibernetikos srityje, institute, užsiimančiame kraujo ir smegenų tyrimais. Tačiau tai yra niekis, palyginus su šiuolaikinėmis priemonėmis ir galimybėmis tyrinėti. Tyrimai įsiskverbė į gylį: ląstelių, smegenų vidų, žmogaus psichologiją, už proto ribų – jie veržiasi už žmogaus gyvenimo ribų.
Šie tyrimai vis dar priklauso prie materialių dalykų, tačiau artėja prie ribos su dvasiniu pasauliu, ir pamažu praranda ryšį su materialumu. Ši informacija iš pasienio zonos, virš materijos.
Šiuolaikinio žmogaus egoizmas labiau išvystytas ir sudėtingesnis, jis skirtas suvokti pačioms giliausioms gyvenimo paslaptims. Dėl to jos jam atrodo natūraliai, įprastai. Žmogaus jau nebesužavi instrumentai, patenkantys jam į rankas, – jis ieško, ką galima su jais pasiekti.
Vadinamoji Kūdikių bumo karta sukūrė materialinę bazę, aparatūrą. Po jos atėjusi karta sukūrė jai programą. O pati jauniausia karta dabar tuo naudosis.
Klausimas. O ką darys būsima karta? Kur link mes einame?
Atsakymas. Manau, kad nauja karta žengs į tą tikrovę, kurią atskleisime prieš tai buvusių kartų sąskaita, ir joje gyvensime. Jai teks atskleisti dvasinį pasaulį. Būsimos kartos užduotis – pereiti nuo kompiuterių ir materijos tyrinėjimų prie jėgų. Įsigilinę į medžiagos vidų, kiaurai jos prieisime prie jėgų, kurios ją valdo. Ir tenai pratęsime savo tyrinėjimus.
Klausimas. Kas jaudins jaunus žmones po dešimties metų?
Atsakymas. Atrodo, kad niekas. Kuo jaunesnė karta, tuo sudėtingiau juos kuo nors sujaudinti. Jų egoizmas toks subtilus, kad jiems nedaro įspūdžio niekas šiame materialiame pasaulyje. Jiems reikia atskleisti daug aukštesnes jėgas, darančias jiems įtaką, ir galbūt, jos padarys jiems įspūdį. Įprastiniai malonumai: maistas, seksas, šeima, pinigai, garbė, žinios – visa tai jau nėra svarbiausia šiuolaikinei kartai.
Suprantama, reikia patenkinti būtiniausius kūno poreikius, tačiau be viso to jaunas žmogus panorės egzistuoti valdančiosios programos, jėgų pasaulyje, virš materijos – ten, iš kur veikiama materija, didžiajame kūrinijos kompiuteryje, vadinamajame ,,dvasiniame pasaulyje“.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kartos X, Y ir Z, I dalis

Ateities žmogus

Paskutinė karta: amžinybė beribė