Avo mėn. 9 d. simbolizuoja Šventyklos sugriovimą, įvykusį dėl Izraelio tautoje tvyrojusios neapykantos be priežasties. Matome, kad per visą istoriją žydų tautoje buvo ir yra tam tikros grupės, kovojusios tarpusavyje. Tai ir yra ta neapykanta.
Žydai – tai tauta, kurią Senovės Babilone subūrė Abraomas, kai tarp žmonių kilo neapykanta. Jis mokė, kad tik viena priemonė gali padėti įveikti neapykantą: pakilti į meilę virš visos neapykantos, kuri it Babelio bokštas užaugo lig dangaus. Dalis Babilono gyventojų sekė Abraomą, jis juos išvedė iš Babilono į Knaano, Izraelio žemę. Kiti pasiliko Babilone.
Abraomas mokė savo mokinius gyventi pagal dėsnį „mylėk artimą, kaip save“. Ši svarbiausia taisyklė – „visus prasižengimus uždengs meilė“ išskyrė juos iš kitų pasaulio tautų, likusių Babilone, o paskui pasklidusių po visą Žemę.
Ėjusieji paskui Abraomą buvo visų tautų atstovai, tačiau jie įstengė susivienyti draugėn ir tapo Izraelio tauta, o tai reiškia „tiesiai pas Kūrėją“ (jašar kėl), kitaip tariant, tiesiai į vienybę, į meilę artimui. Jie kovojo už tai, kad suartėtų ir taptų broliais, ir iš dalies jiems tai pavyko.
Jie perėjo Egipto tremtį, patyrę daugybę išbandymų savo kelyje, bet tai tik sustiprino juos. Jie tapo artimi ir iš tikrųjų virto viena tauta bei pasivadino „Israel“ (tiesiai į Kūrėją), mat jie siekė vienos jėgos – meilės jėgos.
Tačiau egoizmas nenurimsta, vėl pabunda ir žadina žmogų, todėl su laiku Izraelio tautoje ima formuotis įvairios grupės, pasisakančios prieš Abraomo metodiką. Jie norėjo gyventi pagal kapitalistinį modelį, kad kiekvienas darytų, ką panorėjęs, užuot gyvenę bendruomenėje. Tarp jų kilo karai, kovos.
Per visą istoriją Izraelio tauta kovoja savo viduje, ir priežastis visad viena: „už“ ar „prieš“ vienybę. Taip buvo griūnant pirmajai ir antrajai Šventykloms. Visos griūtys tik dėl to, kad vienos grupės kvietė vienytis ir visus nusižengimus uždengti meile, o kitos priešinosi, nesutiko.
Taip vyksta ir šiandien. Todėl Izraelio tautai teko patirti tremtį, daugybę kančių ir visų pasaulio tautų nemeilę. Juk kitos tautos irgi išėjo iš Babilono, tik pamiršo apie tai.
Nūnai ir žydai, ir pasaulio tautos išsibarstę po visą žemę, ir niekas nežino, kas yra meilė artimui. Egoizmas nuo to laiko labai išaugo ir pas žydus, ir pasaulio tautose. Visuose reikia pažadinti pirminę priežastį, kad išsiaiškintume, kas vykta su pasauliu, kodėl iki šiol pasaulio tautos turi pretenzijų Izraelio tautai, kokia pastarosios misija. Tai reikia paaiškinti visiems.
Istorikai pirmosios Šventyklos griūtį priskiria Nabuchodonosorui, Babilono valdovui, o antrosios – Romos imperatoriui Titui. Tačiau žydai mano, kad prie griūčių atvedė konfliktai pačioje Izraelio tautoje. Ir iš tiesų, viso to priežastis – nepagrįsta neapykanta, atsiskyrimas. Priešindamiesi vienybei sukėlėme pirmosios ir antrosios Šventyklų griūtis. Visos mūsų nelaimės – dėl to, kad nesutariame tarpusavyje ir negalime susivienyti Izraelio tautoje.
Iš išorės atrodo, kad dėl griūčių kaltos imperatorių kariuomenės, priešai, bet iš tikrųjų mes patys per esamą ar nesamą tarpusavio ryšį nuteikiame šias imperijas prieš save ar už savo egzistavimą ir matome atitinkamą rezultatą. Svetima išorinė jėga tik įgyvendina nuosprendį, bet mes patys tai aktyvizuojame savo tautoje. Tad dėl savo kartaus likimo kaltinti galime vien save.
Ir šiandien vyksta tas pats: Persija (šiandienos Iranas) ir kitos arabų šalys nusiteikusios priešiškai mūsų atžvilgiu ir viskas dėl to, kad mūsų pačių nesieja tinkamas ryšys, ir taip skatiname nesantaiką ir neapykantą pasaulyje tarp visų.
Kitose tautose taip pat gali kilti vidinis priešiškumas, tačiau tokios neapykantos kaip Izraelio tautoje nėra nė vienoje tautoje, mat nekenčiame žydų savo pačių viduje. Vidinis žydas – tai noras, kuris reikalauja iš mūsų susivienyti aukščiau mūsų egoizmo ir parodyti visam pasauliui, kad įmanoma gyventi taikoje, ramybėje ir vienybėje, ir tai bus viso pasaulio išsitaisymas.
Taip kalba žydas, esantis mūsų viduje, tačiau nenorime jo klausyti. Tik kabalistai, studijuojantys kabalos mokslą, kuriame tai aiškiai užrašyta juodu ant balto jau prieš tūkstančius metų, žino, kad Toros pagrindas yra didi taisyklė: meilė artimui, kaip pačiam sau. Bet niekas nenori jų išgirsti.
Juk vienybė teoriškai labai gražiai skamba, tačiau kai tik žmonės bando ją realizuoti, įsitikina, kad tai tiesiog neįmanoma, mat reikalauja iš žmogaus viso jo dėmesio, viso jo gyvenimo. Žmonės tam nėra pasirengę. Tam reikia arba specialaus integralaus ugdymo, arba labai didelių kančių, kurios privers žmones atsisakyti savo egoizmo ir suartėti tarpusavyje.

#268465

Iš 2020 m. liepos 26 d. TV laidos „Globalios perspektyvos“

Daugiau šia tema skaitykite:

Neplatus takelis „tarp siaurumų“

Dėl ko liūdėti per Avo 9 dieną?

Gedėti, nes nėra vienybės

Viskas, ką matome prieš save, ateina iš aukščiau. Pavojinga padėtis Amerikoje leidžia manyti, kad Kūrėjas nori mums parodyti problemą visuomenėje, bendroje Adam Rišon sieloje. Ir kaipgi galima ją ištaisyti?
Šiandien Amerikoje yra viskas, visas pasaulis: socialistai, komunistai, kapitalistai, žmonės, kurie miršta iš bado ir neturi stogo virš galvos, ir milijardieriai, susikrovę pasakiškus turtus. Tai šalis su daugybe visuomenės sluoksnių.
Dabar prie to prisidėjo dar ir koronavirusas, protestai prieš rasizmą, ir dar daug visko… D. Trumpo vietoje neskubėčiau kandidatuoti į prezidentus naujai kadencijai su visomis šiomis problemomis.
Nūnai Amerikos visuomenėje kylančias problemas galima išspręsti tik meile, padengiančia visus prasižengimus. Kviečiame mylėti ne todėl, kad esame tokie naivūs idealistai, o tiesiog todėl, kad tai gamtos dėsnis.
Mums teks susimąstyti, kaip priartėti prie gamtos, juk kitaip ji privers mus tai atlikti labai griežtomis priemonėmis: per pasaulinį karą, epidemijos protrūkius. Todėl mums patiems verta priartėti prie tų sąlygų, kurias gamta kelia mums.
Nesame nei socialistai, nei kapitalistai, nei kovotojai už kieno nors teises, mes tik tiriame gamtą ir norime jums pasakyti, ko ji nori iš mūsų. Norom nenorom turėsime vykdyti jos reikalavimus, gamta vis tiek laimės. Todėl geriau tai padaryti patiems. Amerikai reikia vienybės, kitaip, šalis subyrės. Visa valstybė pasidalijusi į susipriešinusias stovyklas, todėl vienybė – išsigelbėjimas šaliai.
Laimėti rinkimus ir įgyti valdžią priešų atžvilgiu ketveriems metams nėra sprendimas. Reikia ieškoti, kaip papildyti vieniems kitus. Kam reikia visų šių paveikslinių pozų atsiklaupus – vis tiek nepadės. Neapykanta liks neapykanta, atskyrimas atskyrimu.
Neapykantą galima išgydyti tik meile, padengiančia visus prasižengimus. Bet meilės nėra, tai kažkas naujo, tačiau turime galimybę pritraukti šią jėgą. Pamėginkime! Teks mokyti mylėti, nėra pasirinkimo, jei vienoje šalyje gyvena europiečiai, afroamerikiečiai, lotynų amerikiečiai, daugybė skirtingų tautybių – tai tikras Babilonas. Kaipgi dar galima bendrai susitarti?
Prisiminkite Senovės Babiloną, dabar Amerikoje tokia pati sumaištis kaip kadaise Babilone. Norint tai ištaisyti, vėl reikalingas toks pats Abraomas, kurį priims bei pripažins visi: ir baltieji, ir juodieji, ir lotynų amerikiečiai. Abraomo metodikos ypatingumas tas, kad meilė padengia visus prasižengimus – meilė artimui, kaip sau pačiam. Ir yra aukštesnė jėga, kuri išmokys mus taip mylėti, tad pasinaudokime ja, antraip, prapulsime.
Kol kas kalbame tik apie kompensaciją už ankstesnįjį vieni kitų pavergimą. Tačiau yra tik viena kompensacija: visus prasižengimus užkloja meilė. Tada baltas lieka baltu, juodas juodu, geltonas geltonu ir raudonas raudonu, bet meilė viešpatauja virš visų. Tiktai ši jėga gali sutaikyti visus.
O tam šiuolaikiniam Babilonui reikalinga Abraomo metodika, kabalos mokslas. Turime sukviesti visus, siekiančius vienybės ir dirbti su jais – kaip kad Abraomas veikė prieš tris su puse tūkstančio metų.
Visos senosios sistemos griūva, ir šioje tuščioje vietoje pasitelkus meilės jėgą teks kurti reikiamą tarpusavio vienybę. Ir tam reikia mokytis, kaip susijungti tarpusavyje. Priešingu atveju, viskas subyrės, nieko neliks iš mūsų civilizacijos, kol po trečiojo pasaulinio karo priimsime sprendimą, kad nėra išeities ir turime taisytis.
Jeigu ir tada nepadarysime teisingų išvadų, lauks dar vienas, ketvirtasis pasaulinis karas. Pagal gamtos programą gali būti keturi pasauliniai karai. Tad nėra išeities, taisymo procesą jau seniai turėjome pradėti ir jau labai vėluojame.
#265989

Iš 2020 m. birželio 7 d. pamokos pagal Baal Sulamo straipsnį „Taika pasaulyje“

Klausimas. Visi Senovės Babilono gyventojai garbino daugybę dievų. Kas yra daugdievystė?
Atsakymas. Politeizmas – natūralus žmogaus elgesys. Matome, kad ir šiandien išlikę tokie tikėjimai, ypač Rytuose.
Iš Abraomo prasidėjo judaizmas, krikščionybė ir islamas. O visa kita grindžiama daugdievyste, kitaip tariant, daugybės dievų egzistavimu, daugybe neva įvairiausių gamtos jėgų, kurių kiekvienai priskiriamas koks nors ypatingas poveikis gamtai ir žmogaus likimui.
Klausimas. Galima sakyti, kad kiekvienas iš mūsų – stabmeldys? Kitaip sakant, jeigu žmogus neranda vienintelės jėgos, stovinčios už visos materijos, vadinasi jis stabmeldys?
Atsakymas. Nemanau, kad taip sudieviname tas jėgas. Juk stabmeldžiai nebuvo kvailiai, jie tiesiog matė, kad yra itin priklausomi nuo skirtingų gamtos savybių, tačiau neįstengė jų sujungti draugėn. Ir mes negalime.
Buvo manoma, kad lietaus dievas, saulės dievas, nakties dievas, dienos dievas ir t. t. – tai didelės gamtos jėgos, nuo kurių žmogus visiškai priklauso ir reikia joms paklusti, palaikyti su jomis gerą ryšį. Juk be to, kad žmogus sudievino gamtą, jis jautė savo priklausomybę nuo jos.
Komentaras. Žmonės tikėjo, kad egzistuoja tam tikros jėgos, jas galima pamaloninti, ir geriausia per įvairius žynius, kurie išmano, ką tiksliai daryti.
Atsakymas. Taip. Įsivaizduokite neišsilavinusį, tamsų valstietį. Jam geriau atiduoti grūdų maišą bet būti tikram, kad jau nebeturės jokių problemų nei su derliumi, nei su sausra, nei su upių išsiliejimu.
#258892

Iš 2019 m. birželio 24 d. TV laidos „Izraelio tautos vystymosi sisteminė analizė“

Klausimas. Vienas iš senovės Babilono gyventojų – Abraomas tapo Izraelio tautos pradininku.
Kaip rašo XII am. kabalistas, gydytojas, filosofas Rambamas: „Abraomas suvokė tiesą dėl savo tinkamo supratimo. Jis žinojo, kad yra vienas Dievas, ir kad Jis suka dangaus sferą, ir Jis sukūrė viską, ir nėra visoje Visatoje Dievo, tik Jis.“ Ką suvokė Abraomas?
Atsakymas. Abraomas suvokė vienintelę Gamtos jėgą, kuri viską valdo, po savimi suvienija visas kitas jėgas ir savybes, esančias tik jos išvestinėmis.
Šią vienintelę Gamtos jėgą galima vadinti Kūrėju, nes iš Jos kyla visos kitos jėgos, materijos savybės, reiškiniai ir t. t.
Abraomas suvokė vienintelį šios jėgos dėsnį – abipusės meilės ir davimo dėsnį. Viskas, kas sukurta gamtoje, be žmogaus, sukurta būtent šiuo dėsniu.
Klausimas. Galima sakyti, kad Abraomas, pajautęs savyje egoizmo pliūpsnį, iš gamtos ištraukę šią teigiamą altruistinę jėgą ir subalansavo savo egoizmą?
Atsakymas. Taip. Tai ir reiškia, kad jis atskleidė Kūrėją.
#258853

Iš 2019 m. birželio 24 d. TV laidos „Izraelio tautos vystymosi sisteminė analizė“

Dešimtuko struktūra
Komentaras. Po Abraomo dvasinę metodiką toliau vystė Mozė. Jis žydų tautą padalijo į dešimtukus – mažas grupes, kur kiekvienas tam tikru būdu galėjo atskleisti davimo ir meilės savybę.
Netgi knygas kabalistai ilgą laiką rašė ne po vieną, o dešimtukuose, grupėse. Įdomu, kad dešimtukas – tai ne dešimt fizinių kūnų, o norų visuma. Todėl du žmonės irgi gali būti dešimtukas.
Atsakymas. Dešimtukas – tai užbaigtas noras. Taip buvo parašyta „Knyga Zohar“. O kadangi gyvename paskutinėje kartoje, kai turi būti galutinis išsitaisymas, tai turime pasistengti sukurti tokią pat grupę, kaip tie, kurie parašė „Knygą Zohar“.
Klausimas. Jūs su savo mokytoju irgi buvote dešimtukas, grupė?
Atsakymas. Taip, tačiau tai buvo visai kitokia būsena nei šiandien.
Bus tęsinys…
#257905

Iš 2019 m. kovo 6 d. TV laidos „Kabalos pagrindai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kabalistinės grupės tikslas I dalis

Kabalistinės grupės tikslas II dalis

Kabalistinės grupės tikslas III dalis

Aukščiausias noras – „Israel“
Klausimas. Evoliucija nuolatos atskiria tam tikras gamtos dalis. Išeitų, kad evoliuciškai yra pasirinkta grupė žmonių, vadinama „Israel“, kuri turi tam tikrą vystymosi kelią. O paskui iš jos yra sukuriamos įvairios mažos grupės, vadinamos dešimtukais. Kodėl negalima dirbti su visa žmonija? Kodėl reikia užsidaryti mažoje žmonių grupėje?
Atsakymas. Esmė ta, kad siela, kitaip tariant, bendras Kūrėjo sukurtas noras, yra padalintas į daugybę įvairiausių lygių ir polygių. Pavyzdžiui, jeigu paimsime aukščiausią, jautriausią jo lygmenį, tai šis savo ruožtu yra pats egoistiškiausias ir drauge arčiausiai pirminio ir atgalinio Šviesos poveikio. Kitaip sakant, jis – į Šviesą, o Šviesa – į jį. Šviesa – tai Kūrėjo poveikis norui.
Todėl pirmiausia pradeda vystytis būtent šis aukščiausias noras, kuris pagal savo Kūrėjo siekimą vadinamas „Israel“ – „tiesiai pas Kūrėją“. Jis pirmas turi užmegzti ryšį su Kūrėju, kaip artimiausias Jam, o paskui per jį Kūrėjo poveikis pereina į kitus norus.
Komentaras. Žinome, kad tai nesusiję su tautybėmis, nes „Israel“ grupė buvo surinkta iš mažiausiai egoistiškų įvairių Senovės Babilono genčių atstovų.
Atsakymas. Nepasakyčiau, kad jie buvo mažiau egoistiški. Priešingai, jie jautėsi labiau atitrūkę ir labiau pažeidžiami ištikus įvairioms blogoms būsenoms, todėl, jie jautė, kad privalo suvokti gyvenimo prasmę, arba, kitaip tariant, iš kur tai išeina, kas juos valdo, kokiu būdu jie gali pakeisti savo gyvenimą.
Tad jie susibūrė aplink Abraomą, kuris kvietė juos suvokti dvasinį pasaulį. Jis aiškino jiems, kad tai įmanoma, jeigu jie pradės kartu dirbti tarpusavyje dėl vienybės.
Bus daugiau…
#257876

Iš 2019 m. kovo 6 d. TV laidos „Kabalos pagrindai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kabalistinės grupės tikslas I dalis

Kabalistinės grupės tikslas II dalis

Pagrindinė Izraelio tautos funkcija

Kiekviena tauta turi natūralų, „biologinį“ pagrindą, paveldėtą iš bendrų protėvių, iš tos mažos grupės, kuri davė jai pradžią. Tačiau Izraelio tauta, skirtingai nei kitos, kilo ne iš etninių protėvių. Jis buvo surinktas iš Senovės Babilone gyvenusių pačių įvairiausių genčių ir tautų atstovų.
Žmonės atsiliepė į Abraomo kvietimą ir jų susijungimas nebuvo grįstas bendru etnosu, kiekvienai kitai tautai suteikiančiam savitą charakterį ir požiūrį į gyvenimą – skiriamuosius bruožus, kuriuos galime matyti ir šiandien.
Žydus jungia tik viena – dvasinis ryšys, kylantis ne iš šio pasaulio. Kitaip tariant, meilės artimui kaip sau principas, kurio Abraomas mokė savo sekėjus ir iš jų subūrė tautą. Ją jis pavadino „Israel“ tauta, tai reiškia, „tiesiai pas aukščiausiąjį“, pas Kūrėją (jašar kėl). Tik Aukščiausiojo pagalba leidžia tautai susivienyti.
Jeigu šioje tautoje nėra aukštesniosios jėgos, tai ji jau ne „Israel“, ir apskritai, ne tauta, o tiesiog žmonių susibūrimas. Juk jie nesiekia Kūrėjo, jų ir grupe nepavadinsi.
Nepaisant ilgos istorijos, ši situacija išlieka ir šiandien: neturėdama pagrindo žydų tauta primena „riešutus maiše“. Kol yra „maišas“ (t. y. priešai, nekenčiantys), išorinis spaudimas suspaudžia „riešutus“ vieną prie kito, ir jie, kad išsigelbėtų, kažkaip laikosi draugėj. Bet jeigu išorinis spaudimas susilpnėja, „riešutai“ pabyra į visas puses pro skyles maiše.
Per tūkstantmečius žydai įėmė į save visų tautų dalis, savybes – ir kaip kad anksčiau turi susivienyti, kad taip parodytų visam pasauliui geros, teisingos vienybės pavyzdį. Kitos tautos yra senovės babiloniečių palikuoniai, nėję paskui Abraomą.
O Abraomo sekėjai gavo vienybės metodiką ir turi ją realizuoti, o paskui visus to išmokyti. Prie to mus veda evoliucija, žmonijos raida.
Jei jau mumyse slypi Kūrėjo siekis, tai ir esame Israel tauta, nepriklausomai nuo to, kas parašyta gimimo liudijime. Būtent mes turime parodyti visoms tautos šią metodiką ir išmokyti juos – dėl to pasaulis išsitaisys.
O kol kas, kol neatliekame savo paskirties, įvairiausios problemos, neaplenkiant augančio antisemitizmo, spaus mus ir stums to link.

* * *
Izraelio tauta Toroje vadinama „žiauriausia“, „užsispyrusia“. Esmė ta, kad iš aukščiau esame pašaukti taisytis, o iš apačios tam priešinamės. Taip ir turi būti. Tai visai ne vaikiškas beprasmis užsispyrimas – tai lemia Gamtos jėgų balansas. Priešais mus kylančios kliūtys visuomet atitinka mūsų gebėjimus.
Štai kodėl mūsų „nepalaužia“ sunkiausi išbandymai. Kas mums kokia nors intifada, jei praėjusiame amžiuje Holokausto aukos net prieš sulipdamos į vagonus, tikėjo, kad juos veža į „poilsio namus“. Jie jau matė valdžios ir apsaugos santykį, bet iki galo stvėrėsi už iliuzijos. Štai tokia užsklanda, per kurią žmogus neįstengia įsisąmoninti, paaiškinti sau to, kas vyksta.
Tad tas „užsispyrimas“ – paslėptis iš aukščiau. Ir pakeisti jį gali tik mūsų žinia, kabalos mokslo platinimas. Juk tai ne šiaip žinios, tai vidinė, dvasinė jėga, kuri iš aukščiau per mus gali sklisti po pasaulį. Žmonėms nešame ne žodžius, o dvasines kibirkštis, ir tik jos veiks.
#237330

Iš 2018 m. lapkričio 29 d. rytinės pamokos, pagal Baal Sulam laikraštį „Tauta“

Daugiau šia tema skaitykite:

„Israel“ – kibirkštis širdyje

Abraomo atradimas

Israelis – ne tautybė, o veržimasis aukštyn

Šviesa sukūrė norą mėgautis ir jį užpildo, todėl noras yra visiškai Šviesos valdomas. Bet kūrimo tikslas – kad noras pradėtų valdyti Šviesą, o ne Šviesa norą, kaip yra pasakyta: „Nugalėjo Mane mano sūnūs“. Tai reiškia, kad noras visiškai susilygina savo savybėmis su Šviesa.
Šis kelias nepaprastas ir reikalauja daugybės veiksmų, dėl kurių noras palaipsniui išsitaiso ir tampa panašus į jį sukūrusią Šviesą: savo jėga, suvokimu, veiksmais. Kūrėjas nori, kad kūrinys taptų panašus į Jį ir valdytų Šviesą. Taip tėvai nori, kad vaikai išaugtų ir būtų aukščiau tėvų, o tai išplaukia būtent iš kūrimo programos.
Kūrėjas trokšta ne tik pakelti kūrinį ant rankų ir padaryti jį aukštesnį, o kad kūrinys iš tikrųjų išaugtų ir taptų didelis, stiprus, protingas, suprantantis ir priiminėtų sprendimus, kaip jo Sutvėrėjas.
Pasiekti šią būseną galima tik palaipsniui, pakopa po pakopos taisant save. Pradžioje dvasinės pakopos nusileidžia iš Kūrėjo, nuo viršaus žemyn iki pat šio pasaulio, kur Šviesa ir noras įgauna materialaus kūno ir jį užpildančios gyvenimo šviesos formas.
O iš šio pasaulio prasideda kelias atgal į viršų per negyvąjį, augalinį, gyvūninį ir žmogaus pasaulius, kuris vystosi iki aukščiausių lygių ir pasiekia visišką panašumą į Kūrėją, kaip numatyta kūrimo sumanyme.
Šviesa nuo pat pradžių sukūrė kūrinį per keturias AVAJA stadijas, ir todėl kūrinys taip pat turi praeiti keturias stadijas iš apačios į viršų, kad taptų panašus į Šviesą: nuo Malchut iki Keter. Pirmiausia vystosi šio pasaulio žmogus.
Paskui tam tikrame etape Kūrėjas pirmą kartą atsiskleidžia kūrinyje, žmoguje, kurį vadino Adomu. O paskui po 20 kartų nuo Adomo per jo mokinius – iki Abraomo: nuo Adomo iki Nojaus – 10 kartų iš viršaus žemyn ir nuo Nojaus iki Abraomo – 10 kartų iš apačios į viršų.
Abraomas buvo pirmasis, gavęs tikslų supratimą, kad išsitaisymas turi prasidėti visoje žmonijoje tuo metu, kitaip tariant, Senovės Babilone, bet palaipsniui. Todėl Abraomas kvietė: „Kas už Kūrėją – pas mane!“, ir surinko grupę. Jis tarsi nugriebė grietinėlę nuo visų babiloniečių, kurie atstovavo 70 tautų ir paskui pasiskirstė po visą žemę.
Abraomo grupė jungė atstovus visų 70 tautų, kurie pasiekė meilę artimui, kaip sau pačiam, nepaisant, kad tarp jų nebuvo jokio ryšio, išskyrus primityvų, buitinį.
Babilono šventyklos statyba sukėlė priežasties neturinčios neapykantos proveržį, ir tada Abraomas pakvietė pas save tuos žmones iš visų 70 tautų, kurie jau subrendo išsitaisymui, surinkdamas iš jų pirmeivių grupę. Tada pirmąkart tapo akivaizdu, kad išsitaisymas turi būti laipsniškas.
Ir iš tikrųjų, jie išsitaisė ir pakilo į vienybės viršūnę, kuri buvo pavadinta Pirmąja šventove. O paskui įvyko šio didelio bendro indo sudužimas, ir Abraomo grupė išsisklaidė po visas pasaulio tautas, kitaip tariant, po Babiloną, pasklidusį tuo laiku po visą žemę.
Ir visa tai – dėl jų tarpusavio susijungimo, kaip yra pasakyta: „Izraelio tauta ištremiama dėl to, kad prijungtų prie savęs pasaulio tautų sielas“, tai yra perduotų jiems žinias apie išsitaisymą.
Mes nematome aiškių šio proceso rezultatų, nes jis tekėjo slaptai. Jo poveikis lėmė palaipsnį pasaulio tautų dvasinį vystymąsi per du tūkstančius metų, kuris baigėsi ARI laikais.
Šiandien mes pradedame vykdyti tą pačią misiją, platindami žinias apie išsitaisymo būtinybę šiuolaikiniame Babilone, krizės, kuri šiandien atsiskleidžia, fone. Ir svarbiausias išsitaisymas vyksta nedidelėse grupėse, dešimtukuose, surinktuose iš tų, kurie atsiliepė širdimi į šį kvietimą, o iš čia išsitaisymas plačiai pasklis žmonijoje.
#221768

Iš 2018 m. vasario 12 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Abraomo atradimas

Šventovė – dvasinio atskleidimo pakopos

Babilono palikimas

Klausimas iš Facebook. „Pamilk savo artimą, kaip pats save“ – tai liečia tik žydus? Žydui kabaloje svarbu mylėti visus pasaulio žmones, pavyzdžiui, ukrainiečius, rusus ar tik žydus?
Atsakymas. Tora kalba apie visą pasaulėdarą. Kaip pasakyta: „Mano namai taps maldos namais visoms pasaulio tautoms“.
Klausimas. Jūs Torą vadinate pasauline knyga?
Atsakymas. Žinoma. Tai pasaulinė knyga ir tai pasaulinė religija, kuri senovės Babilone buvo duota visai žmonijai tokia forma, kokia tada egzistavo. Tačiau ją priėmė tik maža žmonių grupė – keletas tūkstančių žmonių iš viso Babilono, kurie prisijungė prie Abraomo. Todėl galima sakyti, kad ji yra skirta ne tik žydams, o visiems.
„Pamilk artimą“ – tai pagrindinis Toros įstatymas. Tačiau iš pradžių jį turi realizuoti Abraomo grupės sekėjai, o vėliau šią idėją perims visas pasaulis. Jis neturi kitos išeities, nes gamtoje viskas susiję ir mes vis tiek privalėsime tokiu būdu veikti tarpusavyje – pasiekti gerą tarpusavio supratimą.
Klausimas. Ką turi pamilti studijuojantysis kabalos mokslą? Kas tas „artimas“?
Atsakymas. Artimas – galiausiai tai visi. Tačiau ši idėja pradedama įgyvendinti nuo mažos grupės, kuri vis labiau plėsis.
Ir nesvarbu kokia tautybė. Juk žydas – tai ne tautybė, o grupė, surinkta iš visų Senovės Babilone pagal šį dėsnį gyvenančių tautelių. Tai ideologija.
Todėl šiandien, jei žmogus, tarkim prancūzas pagal tautybę, prisijungią prie žydų tautos, kaip jis gali pasikeisti? Jis tampa žydu dvasiniu požiūriu. „Jėhudi“ – iš žodžio vienybė („chibur“, „ichud“). „Israel“ reiškia „tiesiai į Kūrėją“. Pagal šį siekį žmogus ir vadinamas „jėhudi“. Jam pakanka priimti šį dėsnį. Daugiau nieko nereikia.
#219118

Iš 2017 m. lapkričio 9 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Tora kalba apie visus

Mylėti – užpildyti artimo norus

Israelis – ne tautybė, o veržimasis aukštyn

Kūriniai turi išpildyti Kūrėjo sumanymą, Jo programą ir atvesti save į kūrimo tikslą.
Šis procesas sudarytas iš grandinės veiksmų, kuriuos atlieka sudužusios kūrinio dalys, jos susirenka ir susijungia į vieną sielą, kokia ji buvo iki nusidėjimo prie Pažinimo medžio, iki bendros sielos sudužimo. Besijungiančios sielos dalys vadinamos kabalistais.
Šios sielos dalelės, labai beskiriančios viena nuo kitos, nuosekliai taiso sudužimą. Matome, kaip skiriasi kabalistai iš jų raštų, ir to, kaip jie kiekvienas atlieka savo misiją.
Per istoriją buvo ypatingų, išskirtinių sielų, t. y. taisymo procesai: Adam Rišon siela, o paskui jo mokiniai: dvidešimt kartų nuo Abraomo (Abraomas, Izaokas, Jokūbas, Mozė, Aaronas, Juozapas, Dovydas…) ir iki mūsų dienų per kabalistus Rašbi, Mošė de Leon, Rambam ir kitus iki dabar.
Šioje grandinėje yra viena labai ypatinga siela, itin mums brangi, netgi svarbesnė už Rašbi ir Baal Sulamą – tai Ari (Izaokas Lurija). Šis žmogus atskleidė mums kabalos mokslą. Be jo iki mūsų neateitų nė vienas kitų kabalistų veikalas, ir todėl mums, kabalos „vartotojams“, Ari ypač svarbus.
Nuo Ari laikų kabala ėmė vystytis ir prisitaikė prie šių laikų, dėl ko nūnai matome save arčiau išsilaisvinimo – būtent dėl Ari. Žinoma, į tai įtraukiamas didžiulis Baal Šėm Tov, o vėliau Baal Sulamo ir Rabašo atliktas darbas.
Baal Sulamas savo misijos pobūdžiu labiau panašus į Ari, o Rabašas – į Baal Šėm Tov. O iki jų visų buvo Rašbi, atnešęs į pasaulį taisymosi pabaigos Šviesą, kuri padeda, stumia visus ir ištraukia į visišką išsitaisymą.
Tačiau Ari – itin svarbus taškas žmonijos istorijoje, ir mes labai vertiname šį kabalistą, jo mums duotą indėlį, o tiksliau, kaip Kūrėjas per Ari sielą padėjo mums priartėti prie savo gyvenimo tikslo.
Ari vos pusantrų metų dėstė Izraelio šiaurėje ir paskui mirė. Ir to buvo gana, kad savo sielos veiksmais pažadintų didžiulę Šviesą pasaulyje. Per Ari šis švytėjimas kaip supanti Šviesą ateina visiems ir pažadina visas po jo einančias kartas.
Visas jo gyvenimas, veikla, jo grupė ir likę jo veikalai, rašytiniai ir sakytiniai – visa tai itin paslėpta, miglota. Tačiau ateina kitos sielos, tokios kaip Baal Šėm Tov ir Baal Sulam ir tęsia Ari darbą su didžiuliu pasišventimu ir galia.
Šiandien prisimenant Ari turime pajausti, kiek esame skolingi šiai sielai, per kurią Kūrėjas tiek daug atliko, kad atneštų kabalos mokslą mums. Turime iš Ari perimti jo žinią ir perduoti toliau.

#230032

Iš 2018 m. liepos 16 d. pamokos „Prisimenant Ari“

Daugiau šia tema skaitykite:

Didi ARI siela, I dalis

Didi ARI siela, II dalis