Klausimas: Kodėl Kūrėją visuomet vadinate Kūrėju, o ne Dievu?
Atsakymas: Kad atskirtume sąvoką „Dievas“, kuri vartojama visose religijose, tikėjimuose ir apskritai visų žmonių, nuo Kūrėjo, kurį pripažįstame kaip jėgą, aukštesniąją jėgą, vienintelę, tobulą, sukūrusią mus tam tikram tikslui.
Dievas – kažkas, kas egzistuoja virš mūsų ir kažkaip visus valdo. O Kūrėjas būtent kuria. Kiekvieną sekundę Jis kuria šį pasaulį, tarsi kurtų iš naujo. Kūrėjas – kur kas asmeniškesnė sąvoka.
Dievas – tai kažkas tokio… Dievas! Jis yra ne manyje, jis nuolatos egzistuoja. O Kūrėjas – įpareigoja, verčia, laukia iš manęs kažko.
Klausimas: Ko Jis laukia iš manęs?
Atsakymas: Kad imčiau reikalauti iš Jo, kad ištaisytų. Kad pastebėčiau, jog visiškai priklausau nuo Jo, ir tik Jis gali suteikti man tą būseną, kur būsiu panašus į Jį.
Aš Jo prašau, kad Jis atliktų, ir Jis atlieka. Įsivaizduojate! Viena vertus, mes bejėgiai, kita vertus, mes valdome.
Klausimas: Kitaip tariant aš pats nieko atlikti negaliu?
Atsakymas: Bet ir be manęs niekas negali. Kitais žodžiais tariant, aš nieko negaliu daryti, ir nepaprašius, nepareikalavus, nenurodžius – nieko nebus.
Klausimas: Tai kaip aš paprašysiu? Kaip man vis dėlto paprašyti Kūrėją tai atlikti?
Atsakymas: Priversti! „Įveikė Mane Mano sūnūs“. Būtent taip mes ir imame jausti, kad esame Jo vaikai, kad tai Jis mus sukūrė šiam vaidmeniui. Visa tai, žinoma, nuostabu.
Klausimas: Iš pradžių pasakėte „ne Dievas“, nes Dievas visiems žmonėms – jų įsivaizdavimas. Nenorite, kad žmogus taip įsivaizduotų?
Atsakymas: Ne. Kūrėjas – tai, kas kuria. Jis kiekvieną minutę atgaivina visą kūriniją. Ir todėl mes kiekvieną minutę turime į tai reaguoti, jausti, matyti Kūrėjo kūriniją kas sekundę.
Kūrėjas hebrajiškai reiškia „ateik ir pamatyk“ (bo u rė). Tu turi ateiti, atskleisti, pamatyti. Kitaip tariant, tai platesnė sąvoka, jame yra judėjimas.

#298497

Iš 2011 m. balandžio 28 d. TV laidos „Naujienos su M. Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Dievo nėra

Taškas, kuriame Kūrėjas

Vienintelė jėga – Gamta/ Kūrėjas

„Kur yra Dievas? Bet kuriuoje vietoje, kur Jam leidžia įeiti“. Menachėm Mendel iš Kocko.
Tai tiesa.
Klausimas: O mes neleidžiame įeiti?
Atsakymas: Mes Jį neigiame, atitraukiame Jį nuo savęs. Ir todėl esame savo nelaimingų fizinių dėsnių viduje.
O jeigu pamėginsime įnešti Kūrėją (t. y. davimo, meilės, suartėjimo, vienybės savybę) į mūsų pasaulį, jei leisime toms jėgoms mus veikti, tai išties atskleisime Jį.
Klausimas: Kas yra Jo atkleidimas? Aš Jį girdžiu, matau, jaučiu?
Atsakymas: Savyje. Jaučiuosi veikiąs pagal visuotinės meilės ir ryšio dėsnį.
Klausimas: Ir tai reiškia, kad atskleidžiu Kūrėją?
Atsakymas: Taip.

#289513

Iš 2021 m. spalio 4 d. TV laidos „Naujienos su M. Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Galimybė atskleisti Kūrėją

Vieta, kur mums atsiskleis Kūrėjas

Atskleisti Kūrėją

Klausimas. Visi Senovės Babilono gyventojai garbino daugybę dievų. Kas yra daugdievystė?
Atsakymas. Politeizmas – natūralus žmogaus elgesys. Matome, kad ir šiandien išlikę tokie tikėjimai, ypač Rytuose.
Iš Abraomo prasidėjo judaizmas, krikščionybė ir islamas. O visa kita grindžiama daugdievyste, kitaip tariant, daugybės dievų egzistavimu, daugybe neva įvairiausių gamtos jėgų, kurių kiekvienai priskiriamas koks nors ypatingas poveikis gamtai ir žmogaus likimui.
Klausimas. Galima sakyti, kad kiekvienas iš mūsų – stabmeldys? Kitaip sakant, jeigu žmogus neranda vienintelės jėgos, stovinčios už visos materijos, vadinasi jis stabmeldys?
Atsakymas. Nemanau, kad taip sudieviname tas jėgas. Juk stabmeldžiai nebuvo kvailiai, jie tiesiog matė, kad yra itin priklausomi nuo skirtingų gamtos savybių, tačiau neįstengė jų sujungti draugėn. Ir mes negalime.
Buvo manoma, kad lietaus dievas, saulės dievas, nakties dievas, dienos dievas ir t. t. – tai didelės gamtos jėgos, nuo kurių žmogus visiškai priklauso ir reikia joms paklusti, palaikyti su jomis gerą ryšį. Juk be to, kad žmogus sudievino gamtą, jis jautė savo priklausomybę nuo jos.
Komentaras. Žmonės tikėjo, kad egzistuoja tam tikros jėgos, jas galima pamaloninti, ir geriausia per įvairius žynius, kurie išmano, ką tiksliai daryti.
Atsakymas. Taip. Įsivaizduokite neišsilavinusį, tamsų valstietį. Jam geriau atiduoti grūdų maišą bet būti tikram, kad jau nebeturės jokių problemų nei su derliumi, nei su sausra, nei su upių išsiliejimu.
#258892

Iš 2019 m. birželio 24 d. TV laidos „Izraelio tautos vystymosi sisteminė analizė“

Klausimas iš Facebook. Jeigu dievas kaip asmenybė neegzistuoja ir jis užpildo visą Visatą energija, tai kodėl sakote, kad žydų tauta išrinkta dievo? Juk jeigu dievas – energija, tai turi egzistuoti kodas, kuris veda mus ir priartina mūsų pasaulį prie meilės ir tobulybės supratimo, o ne kokia nors tauta.
Atsakymas. Esmė ta, kad žydai – tai ne tauta, tai žmonių grupė, kuri susibūrė prieš tris su puse tūkstančio metų Senovės Babilone vadovaujant Abraomui, nes juos traukė dvasingumas, jie tai jautė, o kiti – ne
Visi žmonės siekia kūrimo tikslo, tačiau tie, kurie siekia labiau, vadinami „Isra – El“, „tiesiai pas Kūrėją“. O tie, kurie šios traukos nejaučia, vadinami „pasaulio tautomis“. Jei ją turite – nesvarbu, kokia jūsų tautybė – tai pagal šį apibrėžimą būsite „Israel“. Jei koks nors žydas pagal genetiką neturi tokio siekio, jis vadinamas „gojumi“, kitaip tariant, pasaulio tautomis.
O Kūrėjas – tai ne dievas, kaip galvoja žmonės. Tai didžiulis davimo ir meilės laukas, kuris užpildo visiškai visą kūriniją.
#250665

Iš 2019 m. kovo 10 d. TV laidos „Atsakymai į klausimus iš Facebook“

Daugiau šia tema skaitykite:

Trys žmonijos dalys

Kabala ir pasaulio tautos

„Israel“ ir pasaulio tautos

Klausimas. Nors Jūs jau sakėte, kad Dievas, kaip asmenybė, neegzistuoja, ir kartu vis tiek kreipiatės į Jį, kaip į fizinį asmenį, kuris galvoja, nori, jaučia, džiaugiasi, liūdi ir t. t. Kaip reaguoti į Jūsų žodžius? Yra kažkokia asmenybė? Ar Dievas – tai kažkokia jėga? Bet jėgos neturi emocijų, todėl jų neįmanoma panaudoti Dievui aprašyti.
Atsakymas. Kažkada turėjau seną automobilį, kuris keldavo man daug rūpesčių. Aš pats jį taisiau ir veždavau remontuoti. Ir aš, ir tas mechanikas, kuris jį taisė, abu keikėme jį paskutiniais žodžiais, tarsi jis būtų buvęs gyvas.
Taigi, kai mes kreipiamės į kažkokį objektą, mes įdedame į tą objektą, tą jėgą, tą reiškinį savo savybes, savo jausmus, kurių jame, aišku, nėra. Taip ir su Kūrėju.
Tiek, kiek galiu savyje sukurti davimo, meilės, susijungimo savybę, tą savybę vadinu Kūrėju. O be šios savybės, kurią aš sukūriau, Kūrėjas neegzistuoja.
Čia mes turime suprasti, kodėl Kūrėjas vadinasi „Bore“: „Bo“ – „ateik“, „re“ – „pamatyk“.
Tu turi „ateiti ir pamatyti“, t. y. pasiekti tokią būseną, kai atrasi šią savybę. Dar šią savybę vadiname „Elokim“. Ją sudaro dvi sielos dalys. Viena dalis vadinasi AXAP, kita – GE (Galgalta Enaim – siela).
Klausimas. Jei kalbame apie sielą, tai kuo čia dėtas Kūrėjas? Siela juk susijusi su žmogumi? Mes juk apskritai nekalbame apie tai, kas egzistuoja ne žmoguje.
Atsakymas. Mes kalbame apie atskleidimą žmoguje, kai jis pasiekia davimo, meilės savybę. Ši savybė viršgoistinė, ją ne taip paprasta sukurti ir išvystyti savyje. Ją įgaudami mes ją vadiname „Kūrėju“. Ir tada galime kalbėti apie tai, kad atskleidžiame Kūrėją.
#244326

Iš 2018 m. gruodžio 23 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Kūrėjo pasireiškimas

Kūrėjas – tobula altruistinė sitema

Kaip pažinti Kūrėją?

Klausimas iš Facebook. Mano reakcija į aplinkinius – tai mano reakcija. Išorinį pasaulį suvokiu pagal savo reakcijas į viską. O kur čia Dievas?
Atsakymas. Dievo nėra. Mes į jį apskritai neapeliuojame. Mes kreipiame dėmesį tiktai į save, į tai, kas mumyse, į tai, kad mums reikia pakeisti savo vidinį nusistatymą, nusistatyti teisingam realybės suvokimui, ir tada ateisime prie teisingo tikslo trumpiausiu, gėrio keliu.
Kuo čia dėtas Dievas? Jo nėra. Dievą sukuriame savyje.
Mūsų pati geriausia, patogiausia būsena, pati geriausia, aukščiausioji jėga, kuri mus visus paverčia pačiais nuostabiausias ir sėkmingiausiais, vadinasi Dievu.
Su tokiu Dievu aš sutinku.
Klausimas. Mano reakcija į aplinkinius – tai vis dėlto mano reakcija?
Atsakymas. Žinoma.
Klausimas. Išorinį pasaulį suvokiu pagal savo reakcijas į viską?
Atsakymas. Suprantama. Iš kur žinau, kas yra išorinis pasaulis? Tai yra tai, ką aš suvokiu. Tad kiekvieno žmogaus išorinio pasaulio suvokimas kitoks.
Klausimas. Ir visa tai, vienaip ar kitaip, kreipia mane į mano pačią patogiausią būseną?
Atsakymas. Tiktai tuo atveju, jeigu žinai, kaip to siekti.
Klausimas. Kodėl gi visąlaik taip nepatogiai jaučiuosi?
Atsakymas. Nes painiojiesi, nežinai, visuomet sukiesi vienoje vietoje, ir taip baigi savo gyvenimą, nieko nepasiekęs ir neįminęs jo mįslės. O juk jame nėra mįslės! Mįslė – kaip pasiekti man pačią geriausią, optimaliausią, nuostabiausią būseną! Bet pats nežinau, kas tai yra!
Paklausk žmonių, ko jie norėtų savo gyvenime pasiekti, ir jie pasakys tau tokias kvailystes: pinigų, šlovės, žinių, garbės, valdžios, sveikatos. Bet juk visa tai baigiasi. O kokia viso šito vidinė prasmė? Deja, žmogus to nežino, jis nekelia sau šio klausimo. Vadinasi, mums visa tai reikia atskleisti. Tam ir yra kabalos mokslas.

Iš 2017 m. spalio 19 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas yra Dievas?

Atskleisti Kūrėją

Ar Dievas yra?

Komentaras. Iki XVII-XVIII a. Vakarų civilizacijos žmonės gyveno jausdami, kad yra tam tikra kosminė tvarka visuomenėje, ir gamtoje, kad egzistuoja aukštesnioji jėga.
Atsakymas. Vakarų civilizacijos žmogus gyveno, kaip sakoma, su savo išgalvotu dievu. Tai buvo naudinga ir valdovams, ir šventikams, ir kitiems luomams. Valdovas turėjo legitimaciją, jis esąs Dievo vietininkas žemėje.
O vėliau viskas apsivertė, nes egoizmas išaugo, nebegalėjo išlaikyti žmonių pažabotais, dar atsirado įvairios srovės: kalvinizmas, liuteronybė ir t. t., tai stipriai stumtelėjo vystytis toliau.
Šios srovės ėmė labai energingai transformuoti religiją į naujas socialines formas, nes senosios nebetiko žmonių vystymuisi. Liaudis savo visuomeniniais, ekonominiais, politiniais santykiais peraugo senosios religijos rėmus, jai reikėjo kitokios religijos. Taip atsirado įvairūs tikėjimai.
Viduramžių laikotarpis pasižymėjo itin audringu vystymųsi. Mums tik atrodo, kad jis buvo pristabdytas, o iš tikrųjų vyko labai rimti procesai, davę esminį postūmį mokslų, menų vystymuisi, naujos laisvės gimimui. Žmogus ėmė vaduotis iš šventikų valdžios.
Tuomet kilo klausimas: kaip išlaikyti žmogų pažabotą? Štai taip atsirado įvairiausios nacionalistinės ir joms priešingos socialistinės bei komunistinės srovės.
Klausimas. Koks religijos atsisakymo tikslas? Paruošti žmones aukštesniam suvokimui?
Atsakymas. Gamtos tikslas – suteikti žmogui galimybę savo jėgomis išsiaiškinti likimą ir rasti atsakymą į pagrindinį gyvenimo klausimą: „Dėl ko aš egzistuoju?“.
Anais laikais jei ir kildavo toks klausimas, jis būdavo slopinamas baimėmis ir visuomenės nuomone. Tačiau po Viduramžių žmonėms labiau išsivysčius, egzistencinis klausimas ėmė reikštis taip rimtai, kad jie išdrįso skelbtis ateistais, nesusijusiais su Kūrėju. Teizmas – tai ryšys su Kūrėju, ateizmas – šio ryšio nebuvimas.
Klausimas. Juk ateistai irgi bandė sukurti tam tikrą visuomenės sistemą, paremtą morale, tik be aukštesniosios jėgos?
Atsakymas. Taip. Jie sprendė klausimą, kuo remiantis sukurti valstybę, jei nebus aukštesniosios jėgos nei Dievo, nei karaliaus pavidalu. Tai labai rimtas šuolis pirmyn, kai į pirmą vietą iškyla pats žmogus.
Tačiau žmogus negali savęs valdyti, jis nieko negali padaryti „be karaliaus galvoje“ ir be Dievo galvoje. Todėl atsirado įvairios teroristinės srovės, fašizmai, nacizmai ir t. t. Žmonės ieškojo būdų, kaip valdyti save, palaikyti tvarką sistemoje ir pamatė, kad jiems nesiseka. Taip ir ėjo – nuo vieno smūgio prie kito.
Todėl XX amžiaus pradžioje po audringo mokslo, kultūros, savimonės raidos ėmė skleistis kabalos mokslas. Pasibaigus mokslo ir menų sklaidos periodui, paaiškėjo, kad šie neatsako į gyvenimo prasmės klausimą, iškilusį dar prieš Viduramžius. Atsakymo nedavė ir Švietimo epocha.
Štai tada atsiskleidė kabalos mokslas ir ėmė aiškinti, kad turi problemų sprendimą. Bet jis žmogaus mąstymo būdui yra iracionalus, tai tas pats, jei reliatyvumo teoriją imtume taikyti kasdieniame gyvenime.
Juk mūsų pasaulyje jos nesupranta, arba supranta tik keletas žmonių. Ką tuomet kalbėti apie paprastą liaudį? Tačiau pagal kabalą į naują lygmenį reikia pakelti visus.
Taigi, nors kabala ir atsiskleidžia, panašu, kad turi praeiti nemažai laiko, kol žmonės supras, kad visuomenė turi remtis jos principais, kitaip nebus jokio gyvybingumo.
Žmonija palengva artėja to link, nors dar nepasiekė tos būsenos. Šiuo metu mūsų kabalos grupė modeliuoja tokias sąlygas, jas analizuoja ir tikrina savo viduje tarsi laboratorijoje. Bet iš esmės taip žmonija turi realizuoti pagrindinį gamtos dėsnį.
Kabalistai turi parodyti žmonėms, kad jų metodika – vienintelė, galinti atsakyti, kaip ateityje atrodys gamta, visuomenė, žmonija, šeima, auklėjimas. Be šios metodikos pasaulis nesugebės išsilaikyti jokiuose rėmuose.

Daugiau šia tema skaitykite:

Visuomenės vienijimo metodika

Absoliutus tikėjimas

Kabala ir pasaulinės religijos

Klausimas: Kodėl Dievas vienas, o tikėjimai skirtingi?
Atsakymas: Todėl, kad tikėjimai su Dievu, aukščiausiąja valdančia jėga, neturi nieko bendro. Apie šią jėgą, ką ji sukūrė ir kaip valdo kūriniją, mums pasakoja kabalos mokslas.
Kabala –  tai ne tikėjimas, ne religija, o mokslas, nes gautas ne iš viršaus, o iš žmonių,  savo pastangomis atskleidusių aukščiausiąją jėgą, jos prigimtį ir perdavusių ją mums.
Kabalistai tyrinėja (būtent tyrinėja!) vieną aukščiausiąją kūrimo jėgą, atskleisdami ją savo pojūčiuose ir tirdami ją davimo ir meilės savybėmis, kurias juose išvysto kabalos mokslas.
Kabalistai kalba tik apie tai, ką suvokia žmogus (kabalistas). Vienos aukščiausiosios gamtos jėgos tyrimas prieinamas visiems. Kabalistai teigia, kad būtent šios jėgos atskleidimas suteiks mums galimybę ištaisyti žmogaus prigimtį ir teisingai organizuoti mus supantį pasaulį.
Be kabalos egzistuoja tikėjimai, kurie sugalvoja savo dievybes ir jas garbina. Kadangi jie priima Dievo buvimą tikėjimu, jo nejausdami, tai ir sukuria jį skirtingai, kaip kam naudingiau.

Daugiau šia tema skaitykite:

Religija ir integracijos procesas

Kabala skirta ne griauti, o kurti

Ateizmas, religija ir kabala

Klausimas: Kokia jūsų nuomonė apie Dievo ir velnio priešpriešą?
Atsakymas: Paprastai nekalbu tokiais klausimais, todėl tik atkreipsiu dėmesį, kad visoje pasaulių sistemoje veikia vienintelė jėga – Kūrėjas, iš kurio kyla viskas, visos mums atrodančios priešingos jėgos bei poveikiai.
Visi šių tarpusavyje priešingų jėgų darnūs veiksmai kyla iš vienos Kūrėjo jėgos, visi jie veikia pagal vieną programą − atvesti žmones į vieną tikslą, t. y. savyje visiškai atskleisti  Kūrėją supanašėjus su Juo. Kad galėtume prilygti Kūrėjui, Jo poveikis mums suskaidomas į daugybę skirtingų ir priešingų poveikių. Jų tarpusavio skirtingumą suvokiame taip, tarsi egzistuotų vienas kitam prieštaraujantys jėgų šaltiniai.
Kabala viską suveda į „Nėra nieko kito, išskyrus Jį“. Būtent siekis pasaulyje viską, įskaitant save su visais savo norais, mintimis ir veiksmais, susieti su Vieninteliu šaltiniu, priežastimi, ir yra svarbiausia žmogaus pastanga, per kurią jis atskleidžia Kūrėją. Tada žmogus išvysta, kad pasaulyje egzistuoja tik vienintelė davimo ir meilės jėga.

Daugiau šia tema skaitykite:

Ar reikia Kūrėjui pažinti patį save?

Atsikratyti užuominų

Sudužę akiniai

Klausimas: Kokį galima įsivaizduoti labiausiai neįtikėtiną norą, dėl kurio žmonės sušuktų: „Čia tai bent!“
Atsakymas: Įsivaizduokite, kad žmogus gali viską! Gali tapti nemirtingu, visažiniu, begaliniu, visagaliu, – bet tik tokiu mastu, kokiu jis panorės viską, ką įgis, perduoti kitiems, nieko nepasilikdamas sau, – būti tik šiuo perdavėju.
Komentaras: Mokykloje mokiausi su tokiu mokiniu, kuris kartą pareiškė: „Noriu būti Dievu. Noriu, kad mano malonumas būtų begalinis, augtų su pagreičiu, o šis pagreitis augtų eksponentiškai“. Ar įmanomas toks augimas mūsų pasaulyje?
Atsakymas: Žinoma. O Dievo nėra. Tas lygmuo, kurį pasiekiame bendrame valdyme, jis ir yra Dievo lygmuo, Kūrėjo lygmuo.
Sunku būti Dievu? Galbūt. Tačiau įmanoma.
Komentaras: Jis dar pasakė: „Norėčiau sukurti savo visatą, kurioje gyventų žmonės…“.
Atsakymas: O jis ją ir kuria. Ne vieną, o daugybę visatų, patalpintų viena į kitą. Galiausiai jis pasiekia absoliutaus atskleidimo ir pripildymo būseną, vadinama Begalybės pasauliu, virš kurios jau nebekyla jokie norai. Ten – stop, ir viskas.
O kas toliau? Apie tai, kas bus toliau, nieko negalima pasakyti, nes „Begalybe“ vadinamos būsenos nėra mūsų ribotame pasaulyje, kuriame kalbame apie pabaigą, neturinčią pabaigos, kurią galime pratęsti dar truputį toliau.
O „toliau“ tiesiog nėra – išnyksta pati atstumo, ribos kategorija.

Iš 2012 m. kovo 11 d. TV programos „Pokalbiai su Michaeliu Laitmanu“.

Daugiau šia tema skaitykite:

Ar yra Dievas?

Tai ne šiaip sau žaidimas

Mostelėjimas stebuklinga lazdele