Klausimas: Kodėl Kūrėją visuomet vadinate Kūrėju, o ne Dievu?
Atsakymas: Kad atskirtume sąvoką „Dievas“, kuri vartojama visose religijose, tikėjimuose ir apskritai visų žmonių, nuo Kūrėjo, kurį pripažįstame kaip jėgą, aukštesniąją jėgą, vienintelę, tobulą, sukūrusią mus tam tikram tikslui.
Dievas – kažkas, kas egzistuoja virš mūsų ir kažkaip visus valdo. O Kūrėjas būtent kuria. Kiekvieną sekundę Jis kuria šį pasaulį, tarsi kurtų iš naujo. Kūrėjas – kur kas asmeniškesnė sąvoka.
Dievas – tai kažkas tokio… Dievas! Jis yra ne manyje, jis nuolatos egzistuoja. O Kūrėjas – įpareigoja, verčia, laukia iš manęs kažko.
Klausimas: Ko Jis laukia iš manęs?
Atsakymas: Kad imčiau reikalauti iš Jo, kad ištaisytų. Kad pastebėčiau, jog visiškai priklausau nuo Jo, ir tik Jis gali suteikti man tą būseną, kur būsiu panašus į Jį.
Aš Jo prašau, kad Jis atliktų, ir Jis atlieka. Įsivaizduojate! Viena vertus, mes bejėgiai, kita vertus, mes valdome.
Klausimas: Kitaip tariant aš pats nieko atlikti negaliu?
Atsakymas: Bet ir be manęs niekas negali. Kitais žodžiais tariant, aš nieko negaliu daryti, ir nepaprašius, nepareikalavus, nenurodžius – nieko nebus.
Klausimas: Tai kaip aš paprašysiu? Kaip man vis dėlto paprašyti Kūrėją tai atlikti?
Atsakymas: Priversti! „Įveikė Mane Mano sūnūs“. Būtent taip mes ir imame jausti, kad esame Jo vaikai, kad tai Jis mus sukūrė šiam vaidmeniui. Visa tai, žinoma, nuostabu.
Klausimas: Iš pradžių pasakėte „ne Dievas“, nes Dievas visiems žmonėms – jų įsivaizdavimas. Nenorite, kad žmogus taip įsivaizduotų?
Atsakymas: Ne. Kūrėjas – tai, kas kuria. Jis kiekvieną minutę atgaivina visą kūriniją. Ir todėl mes kiekvieną minutę turime į tai reaguoti, jausti, matyti Kūrėjo kūriniją kas sekundę.
Kūrėjas hebrajiškai reiškia „ateik ir pamatyk“ (bo u rė). Tu turi ateiti, atskleisti, pamatyti. Kitaip tariant, tai platesnė sąvoka, jame yra judėjimas.

#298497

Iš 2011 m. balandžio 28 d. TV laidos „Naujienos su M. Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Dievo nėra

Taškas, kuriame Kūrėjas

Vienintelė jėga – Gamta/ Kūrėjas

Sunkiausia tai, kad išvis negalime įsivaizduoti dvasinio darbo. Jis netelpa nei mūsų jausmuose, nei prote. Iš esmės esame šio pasaulio žmonės, operuojantys tik jo sąvokomis, dydžiais, vertinimais – jame visas mūsų gyvenimas.
Mūsų darbo laukas sudarytas iš šio pasaulio sąvokų ir neišeina iš jų ribų.
O visą šį pasaulį apibūdina sąvokos gauti arba duoti tam, kad gautum, nuo to priklauso mūsų pojūčiai: malonumas arba kančia. Esame sukurti iš noro mėgautis medžiagos, todėl įvairius garsus, kvapus, vaizdus, daiktų dydžius, net mechaninius reiškinius savo viduje visada paverčiame pojūčiais.
Gyvename pagal šiuos malonius ir nemalonius pojūčius. Juk tai, ko nejaučiame, mums tiesiog neegzistuoja. Mes to apskritai nematome. Ir iš tikrųjų to nėra, juk šis pasaulis egzistuoja tik mūsų pojūčių diapazone, noro mėgautis suvokime.
Todėl esame užprogramuoti jausti. Iš patirties jau žinome, kas teikia malonumą, o kas ne, ir taip kuriame pasaulio vaizdą. Bet staiga žmogų patraukia kažkokia kita būsena – tai reiškia, kad jo širdyje įsižiebė taškas. Jis ima ieškoti, kur šis taškas jį veda, ir randa kabalos mokslą.
Iš pradžių jis mokosi ir nesupranta, apie ką kalba kabala. Juk ji pasakoja apie kažkokį kitą pasaulį, neegzistuojantį mūsų pojūčiuose ir supratime.
Kabalistai teigia, kad viskas suvokiama tikėjimu aukščiau žinojimo. Bet tai ne tas tikėjimas, kurį pažįstame šiame pasaulyje. Galvojame, kad „tikėti“, tai priimti be įrodymų. Jei yra įrodymų, tai jau ne tikėjimas, o žinojimas.
Senovės kabalistai, atskleidę dvasinį pasaulį, tikėjimu pavadino savybę duoti ir mylėti artimą kaip patį save, nes tai Binos pakopa. Bina – tai tikėjimas. Anuomet žodis „tikėjimas“ neturėjo kitos prasmės. Tikėjimu vadinosi davimas dėl davimo, o absoliučiu tikėjimu – gavimas dėl davimo.
Tačiau vėliau, prieš du tūkstančius metų, žmonės ėmė leistis nuo davimo ir meilės pakopos, ir apie davimo savybę teliko prisiminimas. Tuomet savo pojūčius jie pavadino tikėjimu, taip iškreipdami tikėjimo sąvoką. Nuo tada laikoma, jog tikėti – tai tiesiog patikėti, nesiremiant žinojimu.
Ir iki šiol tikėjimas – labai miglota sąvoka. Kiekvienas tiki sau kuo nors ir tuo gyvena. O sąvoką „tikėjimas aukščiau žinojimo“ itin sunku suprasti, juk ji reiškia dvasinio indo sandarą, tai yra noro duoti virš noro mėgautis.
Labai svarbu sudaryti teisingų kabalistinių apibrėžimų žodyną, kad taptų aišku, jog kalbama apie kitą pasaulį, kitą tikrovę. Ir žodžiai, neva žinomi mūsų pasaulyje, įgyja visiškai kitą reikšmę kabaloje, atskleidžiant dvasinę tikrovę.
Reikia prisiminti, kad materialūs apibrėžimai priešingi dvasiniams, ir stengtis pereiti prie tikrųjų, dvasinių sąvokų. Jei suprasime, kad stengiamės iškelti davimo savybę virš gavimo, o tai vadinama tikėjimu virš žinojimo, tuomet bus aišku, kad tai dvasinis kli.
Svarbu sekti, kad vartotume tinkamus apibrėžimus: „šviesa šviečia“ – reiškia, kad davimo savybė atsiskleidžia noro mėgautis viduje. Reikia nuolat savyje koreguoti apibrėžimus, vietoje šio pasaulio bandyti įsivaizduoti dvasinį. Ir tuomet išvysime, kad kylančios kliūtys padeda mums susidaryti teisingą vaizdą.
#220495

Iš 2018 m. sausio 23 d. pamokos tema „Nuo kliūčių į pakilimus“

Daugiau šia tema skaitykite:

Mokymasis – tai malda

Stebuklinga Šviesos jėga

Apie vystymąsi aukščiau žinojimo

Klausimas. Paaiškinkite, kuo skiriasi tokios sąvokos kaip susivienijimas, abipusis įsijungimas, vienybė. Kaip jie susiję? Nuo ko viskas prasideda?
Atsakymas. Viskas prasideda nuo to, kad draugėn susirenka žmonės, norintys pažinti gyvenimo prasmę. Jie pasiruošę aukoti savo laiką, savo jėgas, o svarbiausia – savo egoizmą, kad tarpusavio ryšyje išvystytų davimo savybę.
Pirmasis etapas – tai savojo egoizmo anuliavimas, kai nesiskaitau su savo savybėmis, svarbiausia – būti grupėje, norinčioje atskleisti Kūrėją.
Kitas etapas – tai jau stipresnis ryšys tarp mūsų, kai tarpusavyje įsijungiame vienas į kitą. Kartu mokomės, įgyjame bendrą leksikoną, bendrą dvasinį žodyną: ką reiškia dvasinė savybė, davimas, įsijungimas, susitraukimas, ekranas ir taip toliau.
Pradedame labiau suprasti vienas kitą, jausti, nuolat tikriname, ar einame teisingu keliu. Tai labai didelis darbas, bet visas jis, išskyrus mokymąsi, grįstas tarpusavio susijungimu. Taip ateiname į vienybę.
#228544

Iš 2018 m. vasario 18 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas yra vienybė?

Skirtingos vienybės šaknys

Draugai, įjunkite Šviesą!