Apie vystymąsi aukščiau žinojimo

Dvasinis darbas, Grupė

Iš šio gyvenimo įprastinės patirties jau įsitikiname, kad žmogus nesikeičia. Visos savybės, su kuriomis jis gimė, lieka jame visam gyvenimui, tik šiek tiek pasikoreguoja priklausomai nuo supratimo, kuriomis savybėmis naudotis naudinga, o kuriomis ne. Bet iš esmės žmogus koks gimė, toks gyvens ir toks numirs.
Niekas negali mūsų pakeisti, o visuomenė ir nekelia sau tikslo pakeisti žmogų, suprasdama, kad neturime tokių priemonių. Pasikeitimas įmanomas tik tuo atveju, jei žmogui duota ypatingų, keistinų, ne šio pasaulio savybių.
Tai dvasinės savybės, kurių turiu tik nedidelius informacinius genus. Be to, man suteikiamos priemonės šiuos genus realizuoti: padedant aplinkai galiu pritraukti prie savo dvasinių genų Šviesą, kuri juos išvystys ir tinkamai realizuos.
Tokiu būdu papildomai prie fizinio kūno ir jo jutimo organų, kuriais juntu save gyvenantį ir egzistuojantį, juntu aplinką ir visą pasaulį, įgysiu dvasinių savybių. Taip iš savo dvasinių genų, padedant Šviesai, grąžinančiai į Šaltinį, galiu pats pagimdyti savo dvasinį kūną ir išauginti jį, kad jausčiau jame dvasinę aplinką ir dvasinį gyvenimą.
Tai dar viena, papildoma, aukštesnioji realybė, prisidedanti prie šio pasaulio, kuriame dabar egzistuoju nepriklausomai nuo savo noro. Visas šis vystymasis vyksta tik tikėjimu aukščiau žinojimo, juk mano nuomonė visada bus pagrįsta mano egoistiniu interesu. O mano egoizmas niekada nesutiks su mano dvasiniu vystymusi.
Tai įmanoma, tik jei aš pasikeliu aukščiau žinių, suprasdamas, kad neturiu pasirinkimo, ir bendruomenė turi įpareigoti mane: studijos, mokytojo nurodymai. Pagaliau pradedu įsiklausyti į jo patarimus – supanti Šviesa palaipsniui suteikia man gebėjimą girdėti. Todėl aš jau sugebu palenkti save, susukti savo ego, savo materialius polėkius ir pradėti dirbti nepaisydamas jų.
Tada teks sau pasiteisinti, kodėl aš tai darau. Ir čia nepadės vien gražios kalbos – aš privalau išvystyti savo norą, kuris pritrauks į save Šviesą. Taigi esu visiškai priklausomas nuo aplinkos, kuri gali suteikti man papildomą norą. Kiek sugebėsiu palenkti save ir susimenkinti aplinkos atžvilgiu, vaidinti vaiką, su susižavėjimu besiklausantį suaugusiųjų, suvaržyti ir palaužti savo išdidumą, tiek galėsiu gauti iš aplinkos aukštesnių vertybių. O kad šias vertybes realizuočiau, man prireiks Šviesos, grąžinančios į Šaltinį, ir taip galėsiu žengti į priekį.
Visas šis darbas su savo prigimtiniu, egoistiniu noru vadinamas veiksmais aukščiau žinojimo. Kol kas tai materialūs veiksmai grupėje, o paskui pradėsiu taip veikti jau dvasiniu lygmeniu.

Iš 2013 m. birželio 2 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Nuo tikėjimo – prie tiesos

Pirmą kartą anuliuoti save

Užauginti tikrą norą

Komentarų nėra

Komentarai

Privalote prisijungti, jei norite komentuoti.