Nuo tikėjimo – prie tiesos

Dvasinis darbas, Grupė

Reikia stengtis pamatyti draugą kaip didį kartos žmogų iš tikrųjų, tai pajaučiant, kas vadinama „žinojimo viduje“ – kaip iš tikrųjų ir yra, o ne kaip atrodo mūsų egoizmui. Juk egoizmui visada norisi jaustis geriau ir patogiau ir todėl jis instinktyviai sumenkina visus aplinkui, kad jaustųsi aukščiau. Jam svarbiausia – pačiam  dominuoti.

Todėl sutikti su mintimi, kad susivienijimas su draugais būtinas kaip priemonė, norint pasiekti ryšio su Kūrėju, – įmanoma tik tikėjimu aukščiau žinojimo, kadangi aišku, jog mes nematome tikrojo vienas kito paveikslo. Tik remdamiesi šiuo nedideliu išoriniu kriterijumi: žmogaus siekiu to paties tikslo, jo pasiruošimu priimti visas sąlygas, būtinas tolesniam vystymuisi tikslo link, mes imame jį vertinti kaip draugą, kaip priemonę susijungti su Kūrėju.
Pagal tokius išorinius požymius apsisprendžiame pradėti dirbti keičiant savo požiūrį į šį žmogų. Jei jis pasiruošęs bendram darbui, tai atmetame visas kitas pretenzijas, kurias paprastai reiškia mūsų ego, ir pradedame artėti, jungtis su žmogumi, kad juntamai, o ne tik tikėjimu aukščiau proto atskleistume mūsų ryšį.
Kuo labiau užmezgame tikrą, jausminį ryšį, tuo labiau  artėjame prie dvasinio indo sukūrimo, kuriame atsiskleidžia Kūrėjas. Ryšys gali atsirasti aukščiau žinojimo – tuo metu, kai man neatrodo, kad draugas to vertas, bet vis dėlto jungiuosi su juo. Aš tai panaudoju kaip priemonę, kuri vadinama pasiruošimo laikotarpiu, kai vertinu draugus ne todėl, kad matau juos didžius. Nors jaučiuosi aukščiau jų, bet kylu virš savo pojūčių, nesutikdamas su jais, ir įsivaizduoju draugus didelius.
Norėdamas pereiti iš tikėjimo aukščiau žinojimo į žinojimą, kitaip tariant, iš tikrųjų vertinti draugus, turiu ištaisyti savo suvokimą. Išsitaisymas toks, kad mes imame dirbti aukščiau savo susijungimo, nepaisydami priešingos nuomonės. Mes kuriame tokią visuomenę, kurioje kiekvienas kitiems įteigia grupės ir tikslo didybės pojūtį.
Dirbdami kartu pritraukiame Šviesą, grąžinančią prie šaltinio, ir galiausiai iš tikėjimo aukščiau žinojimo pereiname į žinojimo vidų ir taip kylame vis aukščiau ir aukščiau. Žinoma, toliau einančios pakopos – vis sunkesnės. Iš pradžių draugai man atrodė dar nieko: kažkiek blogi, kažkiek geri. Kai reikėjo pakilti aukščiau žinojimo, aš lengvai galėjau tai atlikti ir matyti juos kaip lygius, bendražygius kelyje ar net kaip didžius kartos žmones. Ir jų tikslas, ir jie patys atrodė man svarbūs.
Bet paskui apsunko širdis ir aptikau daugybę jų trūkumų. Man tapo vis sunkiau pripažinti draugus kaip didžius ir matyti juose Kūrėją, įkaitinti save taip, kad nematyčiau nieko, tik draugus, kad draugai man taptų viskuo.
Kiekvieną kartą tai tampa vis sunkiau ir sunkiau, kol aš vis dėlto įveikiu šiuos trukdžius ir atlieku man skirtą užduotį. Tada visos mano pastangos eiti aukščiau žinojimo pereina į žinojimą, virsta teisingu indu, kurio viduje pirmą kartą atsiskleidžia tikra davimo savybė, kitaip tariant, žmogų pripildo Kūrėjo jautimas.
Taigi tikėjimo aukščiau žinojimo principas visada veikia tarp pakopų, kylant nuo vienos ant kitos. Bet kurdami savo indą turime maksimaliai siekti pernešti jį žinojimo vidun.

Iš 2013 m. birželio 3 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Pats esi atsakingas už savo gimimą

Pirmą kartą anuliuoti save

Monolitinis dešimtukas


Komentarų nėra

Komentarai

Privalote prisijungti, jei norite komentuoti.