Klausimas iš „Facebook“. Kodėl jūs nuolatos iškeliate žydus virš kitų tautų?
Atsakymas. Aš neturiu omenyje žydų kaip tautybės. „Žydas“ („ivri“ iš žodžio „maavar“) yra tas, kuris pereina iš mūsų pasaulio į Aukštesnįjį pasaulį. Žydas („jėhudi“ iš žodžio „ichud“ – vienybė) – žmogus, kuris siekia vienybės. „Izraeliui“ („Isra-El“) priklauso tas, kurio kryptis (tikslas) – tiesiai pas Kūrėją.
Todėl turiu omenyje ne tautybę. Žydai neturi tautybės. Tai ypatinga, vienintelė pasaulyje tauta, kuri genetiškai nėra kilusi iš vienų tėvų kaip visos likusios.
Žydai – tai skirtingų senovės tautybių atstovai, kurie prieš tris su puse tūkstančio metų gyveno Mesopotamijoje, Senovės Babilone. Abraomas surinko iš jų savo grupę, kurią ėmė mokyti kabalos. Taip susikūrė tauta, kurią jis pavadino „Izraeliu“, o tai verčiama „tiesiai pas Kūrėją“, t. y. grupė žmonių, kuri siekia pažinti Kūrėją.
Klausimas. Vadinasi, jūs galite turėti pretenzijų tik šiai grupei, kuri nenori grįžti į savo pradinę būseną, vadinamą „grupe, sekusia Abraomą“?
Atsakymas. Žinoma. Aš neaukštinu šios grupės, o priešingai – norėčiau gerai ją papurtyti, kad pabustų ir pagaliau suprastų, kad jiems tenka grandiozinis uždavinys, ir nesipūstų, nes neva „mes jau išpildėme priesakus ir kūrimo programą, kuri mums buvo skirta“.
Jie turi parodyti tikros vienybės pavyzdį visai žmonijai ir tapti „šviesa kitiems“. Tada pasaulio tautos liausis juos niekinusios ir nekentusios. Jos supras, kad ši grupė žmonių, vadinama „žydų tauta“, atlieka savo funkciją, artindama visą pasaulį prie geriausios būsenos.
Komentaras. Iš esmės, visus nervina ir piktina viena frazė – „Dievo išrinktoji tauta“.
Atsakymas. Bet ji išrinkta tik tam, kad atliktų tam tikrą užduotį! Ir ne daugiau.
Ir jei šiandien bet kuris prancūzas, ispanas, vokietis, totorius, anglas ir t. t. panorės tapti žydu, tai – prašom, jis gali juo tapti. Jam tereikia pripažinti, kad siekia Kūrėjo. Štai ir viskas. Tad pagalvokite: ar jums to reikia?
Siekti Kūrėjo reiškia būti panašiam į Jį, kitaip tariant, kiekvieną kartą įgyti vis stipresnę davimo ir meilės artimui savybę.

Iš 2017 m. spalio 2 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pradininkų tauta

Sistema, kurioje atsiskleidžia Kūrėjas

Israelis – ne tautybė, o veržimasis aukštyn

Senovės Babilone egzistavo 70 pasaulio tautų užuomazgos – daugybė mažų klanų. Jie labai skyrėsi vienas nuo kito. Bet kai Abraomas pradėjo pasakoti jiems apie tai, kad aptiko aukščiau daugybės aukštesniųjų jėgų vieną vienintelę gamtos jėgą, kuri jungia visas kitas, paskui jį pasekė visų tautų atstovai. Jis juos surinko kartu, ir jie net nepajautė, kad yra kilę iš įvairiausių vietų ir skelbia skirtingas teorijas, filosofijas, religines praktikas. Jie iš karto atsiribojo nuo to ir pradėjo tyrinėti pasaulį pagal Abraomo metodiką.
Visa tai yra aprašyta Abraomo „Kūrimo knygoje“. Nuo to laiko žmonės pradėjo rašyti apie vieningą gamtos jėgą. Abraomo grupė, susivienydama ir sukurdama savyje sąlygas „vienas, vienintelis, vieningas organizmas“, atskleidė tame šią bendrą jėgą. Paaiškėjo, kad žmogus gali pats iš savęs sukurti laboratoriją. Tiksliau ne iš savęs, o iš dešimties žmonių, kadangi esame sukurti iš dešimt pradmenų – kurie vadinami dešimčia sfirų. Nei daugiau, nei mažiau. Tai irgi aptiko Abraomas. Kai susirenka dešimt žmonių ir teisingai tarpusavyje vienijasi, tai šiame ryšyje jie pradeda jausti naujos jėgos pasireiškimą, o save jaučia kaip sistemą, kurioje ji atsiskleidžia.
Tokia sistema vadinama „dešimt sfirų“. Kitaip tariant, jei dešimt žmonių bando vienas su kitu jungtis aukščiau savo egoizmo, gryname davime ir tarpusavio ryšyje, jie aptinka, kaip tarp jų pasireiškia ryšys dešimties sfirų sistemos pavidalu, o šios sistemos viduje – jų pripildymas. Jėga, pripildanti juos, tarsi juda, persilieja juose. Ši jėga vadinama Kūrėju. Jie atskleidžia ją, kaip pirminę priežastį.
Jei žvelgtume į visa tai iš priešingos gamtos pusės, iš Kūrėjo, tai ši jėga/Kūrėjas sukūrė ant savęs apdangalus iš dešimties sfirų. Kaip mes mokomės kabalos moksle, iš čia, iš viršaus žemyn, iš Begalybės iki mūsų pasaulio, susikūrė jau visa kita negyvosios, augalinės, gyvūninės ir žmogaus pavidalu. O dabar iš priešingos pusės – iš apačios į viršų – mes turime patys sukurti tokią sistemą iš dešimtukų, kur atsiskleistų Kūrėjas.

Iš 2017 m. birželio 4 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Abraomo atradimas

Pamatyti pasaulį pro dešimt sfirų

Kaip objektyviai suvokti pasaulį?

Klausimas. Jeigu mums tiktai atrodo, kad patys renkamės likimą, o iš tiesų jis iš anksto nulemtas, tai kaip ši programa valdo mano gyvenimą, kokiu būdu ji organizuoja visus įvykius?
Atsakymas. Tu egzistuoji toje programoje kaip pasyvus elementas. Jai nė nereikia tavęs valdyti, tu esi joje, kaip vienas iš tranzistorių procesoriuje. Per šį tranzistorių pereina įvairūs signalai, ir jam atrodo, kad jis gyvena savarankišką gyvenimą. Taip tu jauti savo asmeninį gyvenimą – kaip fragmentą iš bendro paveikslo.
Klausimas. Kaip man tokiu atveju teisingai žiūrėti į skirtingus savo gyvenimo įvykius – džiaugsmingus ir liūdnus?
Atsakymas. Gyvūnai reaguoja į viską instinktyviai, priklausomai nuo to, kokias savybes gavo iš programos. Dėl to jie negali turėti jokių savarankiškų reakcijų. Žmonių išsivystymas aukštesnis nei gyvūnų: veikiant sudėtingoms atminties sistemoms, jie pradėjo jausti jausmus, ir iš to susikūrė sau paaiškinimus apie tai, kas vyksta su jais gyvenime.
Gyvūnai reaguoja tik į esamas sąlygas: lietų, sniegą, pavojingo gyvūno pasirodymą. Žmonės pradėjo savo likimą sieti su skirtingomis gamtos jėgomis, dėl to pradėjo lenktis saulei, mėnuliui ir t. t. Jie pradėjo nešti aukas toms jėgoms, bandydami joms įsiteikti. Taip atsirado religijos.
Protėvis Abraomas taip pat gamino stabus, kol jam atsivėrė, kad tokiu būdu neįmanoma paveikti savo likimo. Religija suteikia tik psichologinę pagalbą. Žinoma, tai taip pat svarbu, tačiau ji nedaro jokios įtakos aukštesniosioms gamtos jėgoms.
Klausimas. Kaip galima paveikti aukštesniąsias jėgas?
Atsakymas. Žmogus egzistuoja gamtos jėgų viduje, yra jų veikiamas. Tačiau jeigu jis sužinos, į kokį tikslą jos jį veda, tai galės eiti jas lenkdamas. Ir jeigu jis pats darys veiksmus, dar iki to, kol šios jėgos jį paragins likimo smūgiais, tai galės pats savu noru judėti į numatytą jam tikslą.
Gamtos jėgos stumia kančiomis, veja pirmyn iš už nugaros, bet žmogus taip pat gali judėti ir savarankiškais veiksmais, stengdamasis eiti pirmyn.
Klausimas. Kaip sužinoti, į kokį tikslą stumia gamtos jėgos?
Atsakymas. Tuo užsiima kabalos mokslas. Jį studijuodamas žmogus sužino, kaip judėti į tikslą. Jis pamato viziją tos būsenos, kurioje turi atsidurti.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip rinktis likimą? I dalis

Mano likimas – žmonijos likimo dalis

Viską daro Jis, bet sprendžiu aš

Kūrėjas – tai davimo ir meilės savybė. Jis tobulas. Ir tik toks Jis mums pasireiškia. Tam, kad atsiskleistų savo kūriniams ir padarytų juos panašius į save, Jis sukūrė juos priešingus sau, kaip pasakyta: „Aš sukūriau blogį“. Tačiau sukūręs mus kaip blogas būtybes, kasdien tampančias vis egoistiškesnėmis, kartu Jis suteikė mums išsitaisymo instrumentą. Tik bėda, kad visa tai vyksta palaipsniui, pagal gamtos dėsnius.
Gamta vystosi pagal negyvosios, augalinės, gyvūninės gamtos ir žmogaus organizmo dėsnius. Pasak kabalos mokslo, žmogus nuo gyvūnų skiriasi ne tuo, kad vaikšto ant dviejų kojų ir aukštai pakelta galva (juk strutis taip pat vaikšto ant dviejų kojų). Ir net ne tuo, kad mąsto. Jis siekia gyvenimo tikslo, tai jį ir skiria nuo gyvūnų.
Tai aiškus siekis sužinoti gyvenimo tikslą, klausimas apie jo prasmę. „Dėl ko ir kam aš gyvenu? Koks mano sukūrimo ir egzistavimo tikslas?“ – klausimai, labai jaudinantys kai kuriuos žmones. Tačiau šie neranda atsakymo.
Pirmasis, prieš 5777 metų pabandęs atsakyti į šį klausimą, buvo žmogus vardu Adomas. Jis savo mintimis, jausmais, vidiniu siekiu, giliais samprotavimais įsiskverbė į Visatos paslaptis ir tai aprašė nedidelėje knygelėje „Slaptasis angelas“, kuri pasiekė mūsų laikus.
Dėl šio atskleidimo ir darbo su savimi jis pirmasis pradėjo teisingai naudoti gamtos jėgas savo vystymuisi ir pasivadino Adomu. „Adomas“ kilo iš žodžio „panašus“ į Kūrėją.
Daugelis vėlesnių kartų žmonių naudojosi Adomo metodika. Po 20 mokinių kartų ji pasiekė Abraomą, gyvenusį Senovės Babilone ir iš pradžių skleidusį ne visai teisingą požiūrį į gamtą: jis manė, kad dvasinis pasaulis – tai daugybė dievukų, kuriuos reikia garbinti.
Tačiau vėliau aptiko, kad ta daugybė priešingų gamtos jėgų, veikiančių savarankiškai ir netgi esančių tarp savęs teigiamuose ir neigiamuose santykiuose kaip senovės Graikijos dievai, iš tikrųjų kyla iš vieno bendro proto ir jėgos.
Šį protą reikia tyrinėti, atskleisti, prie jo priartėti, tada žmogus sužinos ir supras gyvenimo prasmę. Kitaip, mąstė Abraomas, visi amžiai, praėję nuo Adomo iki jo, nepaliko pėdsakų ir nedavė naudos.
Iš esmės, mes tyrinėjame įvairias tikrovėje egzistuojančias jėgas. Bet jos neturi bendro pagrindo, šaltinio, todėl jį būtinai reikia atskleisti. Tai ir padarė Abraomas.
Jis atrado bendrąją gamtos jėgą, esančią virš kitų atskirų jėgų, kurias tais laikais garbino visi žmonės ir jis taip pat, prieš atskleisdamas bendrąją jėgą. Tyrinėdamas šią jėgą, nustatė, kad ji absoliučiai gera ir bendra. Tai Abraomas ėmė aiškinti babiloniečiams.
Mums atrodo, kad tarp daugdievystės ir viendievystės ypatingo skirtumo nėra. Tačiau vienos jėgos garbinimas reiškia ne viendievystę, o supanašėjimą su ja. Reikalas tas, kad kai žmogus, vykdydamas savo paskirtį, siekia tapti į ją panašus, jis kartu keičia save, savo elgesį, požiūrį į pasaulį, sureguliuoja visuomeninius santykius.
Keisdamasis jis keičia pasaulį, visuomenę, šeimą, Jis viską kuria pagal vieną bendrą šabloną, pavyzdį, gaunamą iš viršaus, atskleidęs, išaiškinęs, įsisavinęs, ištyręs Aukštesniąją jėgą.
Tai iš esmės ir atliko Abraomas. Jis pabandė viską išaiškinti savo mokiniams, ir tie pasekė jo keliu. Taip susibūrė žmonių grupė, vadinama „Izraelio tauta“, nuo žodžio „Isra-El“ („Isra“ – tiesiai, „El“ – Kūrėjas) – tiesiai į Kūrėją. Kitaip sakant, tai grupė, siekianti tyrinėti gerą bendrąją jėgą – Kūrėją.

Iš 2017 m. birželio 4 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Pradininkų tauta

Kodėl bijoma kabalos? I dalis

Metodikos vystymasis nuo Adomo iki mūsų laikų

Klausimas. Žinoma, kad visais laikais kabalos mokslas buvo kritikuojamas. Juo net baugindavo žmones. Kodėl kabalistai į tai atsakydavo neįprastai – be karų ir santykių aiškinimosi?
Atsakymas. Iš tiesų, mes matome, kokie ginčai vyksta tarp mokslininkų visose srityse, o tarp politinių veikėjų kyla tikrų karų.
Kalbant apie kabalos mokslą, tai pradžioje, kai žmogus tik pradeda studijuoti, jis susiduria su kritika ir nesupranta, kodėl tai vyksta. Siekiant tai suprasti, reikia pasitelkti istoriją.
Kabala – pats pirmasis mokslas, kurį žmonija atskleidė prieš 5778 metus. Tai padarė Adomas – žmogus, kuris pirmasis pažino aukštesniąją mūsų pasaulio valdymo sistemą ir aprašė ją knygoje „Slaptasis angelas“ („Raziel a-Malach“).
Po jo atsirado daug kitų kabalistinių knygų, iš kurių dauguma pasimetė. Adomas ir Nojus turėjo labai daug palikuonių. Biblijoje (Toroje) pasakyta, kad Nojus turėjo tris sūnus, kurie pratęsė giminę. Tačiau kalbama ne apie tai, kaip žmonės augino, auklėjo vaikus ir mirdavo. Kai sakoma „sūnūs“, turimi omenyje mokiniai ir pasekėjai.
Tai taikoma ir Abraomui, Izaokui bei kitiems dvasiniams veikėjams. Toroje kalbama apie tai, ką jie ugdė savyje.
Ar turėjo jie kitų vaikų? Gali būti, kad buvo dar 20 vaikų, bet apie juos neužsimenama. Pasakyta, kad Adomui gimė Izaokas, Izaokui – Jakovas, tai reiškia, kad Izaokas ir Jakovas buvo jų mokiniai – dvasiniai pasekėjai. Todėl Toroje ir kituose kabalistiniuose šaltiniuose „vaikai“ yra dvasiniai savo mokytojo, vadinamojo „dvasinio tėvo“, pasekėjai.
Būtina suprasti, kokiame lygmenyje parašyta Tora, juk joje kalbama tik apie Kūrėjo, Aukštesniojo pasaulio, atskleidimą ir apie nieką kitą, tikrai ne apie mūsų pasaulio įvykius.
Kalbama tik apie egoizmą ir jo ištaisymą, kol Senovės Babilone ego pasireiškė tokiu grėsmingu pavidalu, kad Babilono visuomenė patyrė egoizmo pliūpsnį ir krizę.
Ir tada pasirodė Abraomas – dvidešimtos, pradedant Adomu, kabalistų kartos atstovas. Jis ne tik gavo visą ankstesnę metodiką, bet ir papildė ją savo atskleidimu. Kiekvienoje kartoje egoizmas vystosi ir kabalistų pasiekimai pagrįsti visuotiniu egoizmo lygiu.
Todėl pradedant pirmąja karta ir baigiant paskutiniąja, vadinamąja 6000-ąja, visi kabalistai stovi savo kartos lygmenyje ir ten atskleidžia aukštesniąją mūsų pasaulio valdymo sistemą. Ir tai visas mokslas, visa Tora.
Tora (nuo žodžio „šviesa“) reiškia šviesos atskleidimą su jos pačios pagalba. Informacijos gavimas, kurią šviesa neša begaliniu dažniu, ir yra kabalos mokslo studijų ir atskleidimo objektas.
Tačiau viskas vyksta tik tiek, kiek žmogus save keičia, nukreipia save kilti virš egoizmo, pritraukti tam tikrą pagalbą iš viršaus – aukštesniąją ištaisančią šviesą, vadinamą „Tora“ (ivrite „or“ – „šviesa“). Kaip pasakyta: „Aš sukūriau egoizmą ir sukūriau Torą jam ištaisyti“.
Kabalos mokslas moko tirti save ir bandyti keistis, pritraukiant aukštesniąją šviesą, kad ji veiktų mus ir paverstų būtybėmis, priešingomis savo prigimčiai.
Iš prigimties mes esame egoistai, gaunantys, norintys mėgautis viskuo, kas mus supa. O turime pasiekti būseną, kai prote ir širdyje, mintyse ir jausmuose sąveikaujame su Kūrėju ir Jam duodame. Kūrėju vadinama aukštesnioji altruistinė jėga, kuri valdo mūsų pasaulį. Tora kalba tik apie tai.

Iš 2017 m. rugsėjo 10 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Tora ir kabala

Tora kalba apie visus

Pareiga pakilti drauge su visu pasauliu

Klausimas. JAV ir Europoje atgimsta nacizmas ir verčia mus vėl ieškoti atsakymo, kaip tai galėjo įvykti istorijoje, kaip to išvengti ateityje. Hitlerio teigimu, pagrindinis mūšis vyko tarp vokiečių ir žydų.
Jis tarsi taip bijojo žydų, jog pasakė, jeigu liksiąs nors vienas žydas, net negavęs žydiško išsilavinimo ir nelankęs sinagogos, kad ir vaikas, vis tiek jo sieloje bus kažkas tokio, dėl ko jį reikėtų sunaikinti.
Atsižvelgiant į tai, kad nacizmo problema mūsų laikais tampa itin aktuali, verta išsiaiškinti, kodėl būtent žydai atsirado šios teorijos taikinyje?
Atsakymas. Žmogaus prigimties pagrindas yra egoizmas. Tiesą sakant, pirmasis fašistas buvo senovės Babilono karalius Nimrodas, kuris kovojo su Abraomu, pirmuoju žydu. Nuo to laiko prasidėjo ši kova, atsirado du skirtingi keliai.
Tie, kas buvo su Nimrodu, vadovavosi egoizmu ir vystėsi pagal jį. Kurį laiką jiems pavyko kartu sugyventi Babilone, o kai tai tapo neįmanoma, jie išsiskirstė po visą pasaulį.
O maža Abraomo grupė buvo surinkta pagal kitą prigimtį, kitą metodiką: susivienijimą ne dėl egoizmo, o dėl meilės, uždengiančios visus nusikaltimus. Ši metodika priešinga egoizmui, juk turiu mylėti kiekvieną, kas nori ir gali su manimi susijungti remiantis abipusiu nusileidimu.
Šios dvi grupės visą laiką egzistavo lygiagrečiai. Abraomo grupė išgyveno Egipto tremtį ir galiausiai atėjo į Izraelio žemę, kur virto maža žydų tauta. O Nimrodo grupė, visi likusieji Babilono gyventojai, anuomet plėtėsi ir apsigyveno visame Žemės rutulyje.
Jie buvo priešingi vieni kitiems. Šis susipriešinimas pasireiškė Pirmosios ir Antrosios Šventyklų laikais, nors pasaulio tautos, ypač graikai, ateidavo pas žydus mokytis. Vėliau šis susipriešinimas tarp dviejų požiūrių labai sustiprėjo.
Nimrodo metodika buvo egoistinė ir mokė vienytis pagal žmogiškojo egoizmo dėsnius. Iš Nimrodo ji vėliau perėjo į Senovės Romą. Remiantis šia metodika kiekvienas egzistuoja ir naudojasi savo egoizmu, kad klestėtų gyvenime.
Tačiau yra valstybė, socialinė tvarka, įstatymai, kurie juos jungia virš egoizmo. Ne meilė juos jungia aukščiau egoizmo, kaip Abraomo metodikoje, o jėgos rėžimas, neleidžiantis žudyti vieniems kitų.
Abraomo metodika mokė jungtis virš egoizmo. Nežiūrint į tai, kad egoizmas mūsų prigimtyje, stengiamės mažiau dėmesio kreipti į savo egoistinius polinkius. Tada santykiai tarp žmonių bus kuriami meilės pagrindu.
Taip kilo šis susipriešinimas: iš vienos pusės – Senovės Romos ir Senovės Graikijos filosofija, iš kitos pusės – kabalos mokslo, tikrosios Toros dėsniai.

Iš 2017 m. rugpjūčio 22 d. pokalbio „Naujasis gyvenimas“ Nr. 901 laidos

Daugiau šia tema skaitykite:

Izraelio valstybė – vieta Kūrėjui atskleisti

Hitlerio gimimo dieną

Neapykanta žydams išsitaisymo procese

Klausimas iš „Facebook“. Nuolat kalbate, kad auklėjimas išspręs visas žmogaus ir pasaulio problemas. Apie tai jau kalbama daug dešimtmečių. Nežiūrint į tai, kad daugybė organizacijų užsiima auklėjimu, gyvenimas teka pagal savo dėsnius.
Atsakymas. Gyvenimas teka pagal egoizmo dėsnį. Reikia padaryti, kad jis tekėtų pagal altruizmo dėsnį: davimo, meilės, jungimosi. To nedaro niekas, ir niekas padaryti negali.
Vienintelis, kuris pasiekė laimėjimų šioje srityje prieš tris su puse tūkstančio metų, – Abraomas, kuomet pašaukė iš Babilono visus, kurie norėjo sumažinti ten įsiplieskusią įtampą dėl humanitarinės, bendražmogiškos, visuomeninės krizės. Iš prisijungusių prie jo žmonių sukūrė grupę, kurią pavadino ,,Izraeliu“, arba žydų tauta.
Abraomas tapo naujos auklėjimo sistemos pradininku. Nuo to laiko grupė jau egzistuoja tris su puse tūkstančio metų, ir negali išsiskirti ir niekur pradingti. Ji priešpastatyta visam likusiam pasauliui – tiems babiloniečiams, kurie išsiskirstė po visą pasaulį, ir jie mato, kad tai – kažkas ypatingo.
Reikia paimti tą metodiką ir pasiūlyti visam pasauliui, nes pasaulis jau suvokė, kad jam nėra kur dėtis, svarbiausia – susijungimas, kitaip žmonės suės vienas kitą.
Klausimas. Kuomet kalbate apie grupę, kuri egzistuoja ir žino šitą metodiką, turite mintyje visą žydų tautą?
Atsakymas. Ne! Nuo to laiko žydai prarado šią metodiką, išskyrus kabalistus, kurie iš kartos į kartą perduoda ir įsisavina ją kaip asmeninę patirtį. Jeigu jie vadovausis šia auklėjimo sistema ir ją perduos žmonijai, tuomet sulauks geros pabaigos – visiško susijungimo.
Klausimas. Manote, kad žmonės tai išgirs?
Atsakymas. Jeigu neišgirs, tai kils labai rimtų karų, kurie atneš tokių kančių, kad žmonės bus priversti išgirsti. Tačiau išmintingas mato šias kančias iš toli ir jų nepatiria.

Daugiau šia tema skaitykite:

Išėjimo iš krizės plana, I dalis

Neįmanoma, bet būtina

Nelaukiant kritinės ribos

Mašijach bėn Josef – tai dvasinė būsena, kurią didis kabalistas Ari įvedė į bendrą, sudužusią, visą žmoniją apimančią sielą, vadinamą „Adam po nuopuolio“.
Savo ištaisymais Ari atvedė ją į ypatingą būseną, kurią parengė visos atskiros sielos, vienos bendros, didžiulės Adam sielos dalelės, kad būtų galima atkurti tinkamus ryšius pasitelkus kabalistinę metodiką.
Tad pradedant nuo Ari laikų (XVI a.) ir toliau, leista studijuoti ir naudoti kabalos mokslą siekiant sujungti žmonių sielas tarpusavyje ir statyti Trečiąją Šventyklą.
Žmonija turi sukurti tokį ryšį, kur tinkamai derėtų visiškai visos sielos: tos, kurios drauge su Abraomu, Moze ir Jėšua praėjo visas kritimo ir taisymo pakopas, kilimą iki Pirmosios ir Antrosios Šventyklų, ir tie, kurie paliko šią sistemą dar Senovės Babilone.
Taip, po to, kai žmonija tinkamai susimaišė, kiekvienas žmogus turi galimybę studijuoti kabalą, taisyti save, dėlioti bendrą sielą it mozaiką.
Po Ari tokios būsenos buvo ir jo didis pasekėjas Baal Šėm Tov ir jo mokiniai, kurie atliko visa, kas įmanoma, kad bent jau ištaisytų žydišką žmonijos dalį ar bent jau tą dalį, kuri ėmė vadintis „hasidizmu“, nes pirmoji pakopa, kurią būtina visiems pasiekti – tai Hėsėd.
Tam reikėjo pakilti virš savo egoizmo ir padaryti taip, kad ne jis valdytų žmogų, bet kad žmogus galėtų valdyti ego pakilęs virš jo.
Todėl yra du Mašijachai. Pirmasis – tai Mašijach bėn Josef (Jėsod pakopa). Jo paskirtis pakelti žmoniją iki davimo savybės su ketinimu duoti, iki Binos savybės, hasidizmo savybės. Josef – tai teisuolis (cadik), neliečiantis egoistinių savybių ir taisantis tik altruistines. Jo padedami nepasiekiame meilės, tik užmezgame tinkamus tarpusavio santykius, bet nepraninkame vieni į kitus.
Antrasis – tai Mašijach bėn David (Malchut pakopa), kuri leidžia ištaisyti pačius egoistiškiausius mūsų norus, kad gautume su ketinimu duoti, t. y. kad pasiektume meilę, kad susilietume vieni su kitais ir su Kūrėju. Jau turėtume būti šios būsenos. Bet, deja, kad jos pasiektume, dar daug ką reikia atlikti.

Iš 2016 m. rugsėjo 14 d. TV programos „Amžinosios Knygos paslaptys“

UNESCO: Abraomo pirkta ola – ne žydiška, ir Abraomas ne žydas, nes žydai atsisakė savo pašaukimo „pamilk artimą“.

Pasaulis – tai žmogaus išraiška per kitus žmones. Tai, ką nesąmoningai skleidi pasaulyje, tą jauti iš pasaulio.

Kam būti kabalistu? Įsivaizduokit, kad sėdite kabinoje, iš kurios galite valdyti savo gyvenimą, – ir viskas jūsų rankose!

Bet koks europiečių suartėjimas, Europos integracija pasmerkti žlugti. Kalti ne Brexit ir Trumpas, o tai kad ES vadovai šito nesupranta.

Iš kur pasaulyje atsirado visos šios knygos apie zodiako ženklų įtaką likimui, būrimas iš delno, sapnų aiškinimas, įvairios dvasinės praktikos ir meditacijos?
Visa tai Abraomo palikimas mums. Knygoje Midraš Raba sakoma, kad jis šias „dovanas“ davė savo sugulovių sūnums – kiekvienam pagal jo charakterį ir išsiuntė į Rytus.
Todėl nūnai pasaulyje turime tiek daug įvairių dvasinių mokymų ir tikėjimų.
Reikia labai atsargiai su jais elgtis, kad nesusipainiotume. Juk gali pasirodyti, kad jie kalba panašiai kaip kabala – apie darbą su egoizmu.
Knygoje Zohar (Vaera, 80 – 90 psl.) pateikiamas pavyzdys, kaip vienas išminčius atėjęs į miestą sutiko daug žmonių, kurie neva dirbo dvasinį darbą, studijavo daugybę protingų knygų, bet patikrinus paaiškėjo, kad šiose knygose nėra taisančios Šviesos.
Egzistuoja galybė gražių metodikų, kilusių iš Abraomo metodikos ir kalbančių apie davimą ir meilę. Bet jomis neįmanoma realizuoti davimo.
Tam būtinas darbas trijose linijose, darbas su kairiąja linija, savo egoizmu, teisingas santykis tarp davimo ir gavimo savybių, kur vidurinė linija vadinama Isra-el (tiesiai pas Kūrėją). Ir tai yra tik kabaloje.
Tačiau visų rytietiškų metodikų pradžia – Abraomo metodika jos „žaliame“ pavidale, pasitelkiant vieną liniją – dešiniąją, geraširdiškumo savybę. Deja, gražių kalbų apie meilę neįmanoma įgyvendinti su tokiu mūsų egoizmu.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kabala ir dvasinės praktikos (video įrašas)“

„Kabala ir pasaulinės religijos“

„Meditacija ir kabala (video įrašas)“