Skubiai reikalingi Abraomo pagalbininkai

Dvasinis darbas, Platinimas, Senovės Babilonas

Klausimas. Ar praeityje Izraelis perdavė Šviesą pasauliams?
Atsakymas. Izraelis niekada neperdavė pasauliams Šviesos, nes tai nebuvo jo pareiga. Esame vystymosi procese, prasidėjusiame nuo Adam Rišon, kuris buvo tik pasiruošimas.
Po to Abraomas ėmė organizuoti visos žmonijos pradininkų būrį. Jis pasikvietė babiloniečius ir juos mokė, rašė knygas, kaip teigė Rambamas.
Jis ne pasivaikščioti išvedė juos iš Babilono į Kanaano žemę, o atliko didžiulį dvasinį darbą ir aiškinimą. Nors apie tai niekur neparašyta, bet man atrodo, kad Abraomas darbavosi ne vienas, šalia jo buvo daug pagalbininkų, dirbusių kartu. Vis dėlto Abraomas – tai visos genties, Abraomo namų simbolis. Babilone jis nuveikė didžiulį darbą ir nebuvo nė vieno babiloniečio, likusio nežinioje.
Rambamas rašo: „Abraomas skelbė, kad pasaulyje yra tik vienas Kūrėjas, dėl kurio reikia dirbti. Jis vaikščiojo iš miesto į miestą, kol aplink save subūrė daug tūkstančių sekėjų, pasivadinusių Abraomo mokyklos šalininkais. Abraomas jų širdyse pasėjo šį didįjį principą, parašė knygas ir ši idėja vystėsi bei stiprėjo tarp Jakovo sūnų ir sekėjų, taip pasaulyje gimė tauta, pažįstanti Kūrėją.“
Taigi, tai buvo gana ilgas procesas. Reikėjo laiko, kol Abraomas apėjo visą Babiloną ir suorganizavo savo grupę, subūręs aplink save tūkstančius mokinių. Tai reiškia, kad žmonės, buvę tame pačiame lygmenyje kaip Abraomas, gavo iš jo žinią ir taip pat ėmė veikti.
Babilonas išsitaisė. Vieni prisišliejo prie Abraomo ir ėjo su juo, o kiti savo noru nutarė pasitraukti toliau nuo Abraomo. Taip kaip ir dabar, kiekvienas realizuoja savo norą ir renkasi savo kelią.
Vedami savo norų vėliau jie išsivaikščiojo į visas puses, sudarė skirtingas grupes, gentis. Pasaulis iki šiol taip ir gyvena. O Abraomo grupei reikėjo save realizuoti, todėl jie pastatė Pirmąją Šventyklą – pirmąją dvasinę savo taisymosi pakopą.
Ir iš karto pradėjo kristi, nes dvasiniame pasaulyje pasiekęs kurią nors pakopą bei ją realizavęs, tuoj pat patenki į kitą būseną. Todėl jie ėmė kristi – iškeliavo į Babilono tremtį ir vėl grįžo į Izraelio žemę, kad suformuotų indą pakopoje – Antrąją Šventyklą.
Ši Šventykla taip pat buvo sugriauta. Rabi Akiva žinojo, kad taip turi nutikti. Jis juokėsi stovėdamas ant Antrosios Šventyklos griuvėsių, džiaugdamasis tuo, kad artėja galutinio išsitaisymo metas.
Viena vertus, reikėjo raginti mylėti artimą, kaip save patį. Mylėti ir būti vienybėje. Todėl jis krimtosi dėl savo mokinių, su kuriais tiek dirbo, o šie nukrito į be jokios priežasties kylančią neapykantą. Tačiau Rabi Akiva žinojo, kad taip turi atsitikti, ir džiaugėsi atėjus kito etapo laikui – išsitaisymo laikui.

Iš 2014 m. liepos 23 d. pasiruošimo pamokai

Daugiau šia tema skaitykite:

Bailono palikimas

Kur mes suklydome tada, Babilone?

Sudaužytas dvasingumo atspaudas

Komentarų nėra

Komentarai

Privalote prisijungti, jei norite komentuoti.