Klausimas. Kokios neoliberalizmo šaknys? Kodėl šiuolaikiniai inteligentai taip mėgsta šią ideologiją ir taip ją gina?
Atsakymas. Pirmiausia, gyvename pereinamuoju laikotarpiu. Mūsų visuomenė nuolat keičiasi. Kalbame apie normalią, išsivysčiusią Vakarų visuomenę, nenurodydami konkrečios šalies su jos pažiūromis, psichologinėmis šaknimis, ypatybėmis ir t. t.
Demokratinė visuomenė, kaip sakoma, yra geriausia iš visų blogiausių.
Tačiau daugiau nebegyvename demokratijoje. Tai buvo ypatingas laikotarpis, kai iš tiesų norėta įtikti žmonėms, siekta puoselėti bet kokius jų siekius, kad kiekvienas turėtų galimybę išreikšti save ir vystytis ta kryptimi, kuriai jaučia vidinį postūmį. Bet tai jau seniai praėjo.
Tai tęsėsi dvidešimt metų po Antrojo pasaulinio karo, ypač šešiasdešimtaisiais praėjusio šimtmečio metais. O paskui, kaip įprasta, viską apėmė egoizmas, kol pasiekėme savo dabartinę būseną.
Esmė ta, kad šiandien neoliberalizmas praktiškai virto nacizmu. Pažvelkite, kaip neoliberalai veikia visose šalyse. Jie reikalauja, kad visi būtų kaip jie. Ir tuos, kurie nesutinka, jie sunaikina. Argi tai tas pats liberalizmas, apie kurį kažkada buvo kalbama?! Jis išsigimsta į fašizmą.
Jau peraugome visus gerus, teisingus visuomenės pokyčius. Dabar esame kaip gyvatė, kuri gaudo savo uodegą ir ima pati save ėsti. Taip vyksta visose šalyse, visose vyriausybėse, visose visuomenėse.
Tarkime, kokioje nors šalyje konstituciniu būdu buvo išrinktas prezidentas. Ateina neoliberalai, mušasi, viską laužo, šaukia: „Mes nesutinkame!“. Bet yra konstitucija. Rinkimai baigėsi. Ką reiškia „mes nesutinkame ir jį nuversime?“ Tai jau diktatūra. Neoliberalizmas virsta priešingu sau.
Negalime žongliruoti terminais „liberalizmas“, „demokratija“ ir kt. Tai tiesiog žodžiai, kuriuos vartoja kiekvienas, kad tik brangiau parduotų tai, ko jam reikia. Taip mumis žongliruoja egoizmas po bet kokiomis iškabomis ir lipdukais.
Straipsnyje „Paskutinė karta“ Baal Sulamas rašo, kad kita santvarka po išvystytos demokratijos bus fašizmas. Jau matome tai, bet nieko negalime padaryti. Demokratija yra geras visuomenės klestėjimo laikotarpis, bet tai neišvengiamai veda į fašizmą. To neišvengsi.
Visuomenė turi savo objektyvius įstatymus, kurie vystosi taip, kad nieko į juos neįterpsi, nes taip gausime dar didesnį smūgį. Galbūt keliems dešimtmečiams, kaip po Rusijos revoliucijos, atitolinsime kokį nors procesą, bet nieko iš esmės nepakeisime.
Klausimas. Išeitų, kad neištyrus egoizmo, žmogaus prigimties, žemės lygmenyje neįmanoma sukurti nieko teisingo?
Atsakymas. Žinoma. Mes jau perėjome beveik visas santvarkas, net gyvenome egoistiniame komunizme, todėl nieko kito nepamatysime. Geriau nebus, bus tik blogiau.
Mums liko tik viena santvarka – paskutinioji karta. Tai reiškia, kad turime priimti dėsnį „mylėk savo artimą kaip save patį“ kaip aukščiausią žmogaus visuomenės, gamtos dėsnį ir mėginti suprasti, kaip galėtume jį realizuoti. Kitaip neturėsime ateities.
Klausimas. Ar jau pradėjome šį laikotarpį?
Atsakymas. Šis laikotarpis prasidėjo nuo Europos Sąjungos atsiradimo. Tuo metu buvau Prancūzijoje, ir mačiau, kaip ten važinėja didelės propagandinės mašinos, įrengtos kaip muziejus. Buvo galima įeiti, pasiimti atviruką, paskaityti brošiūras apie susivienijimą.
Bet net tada supratau, kad ši idėja yra neveiksminga. Tai buvo geras laikotarpis, skirtas tam tikrą laiką išsilaikyti, parodyti žmonėms, kad vienijimasis egoistiniu pagrindu netaisant žmogaus prigimties yra blogas ir sužlugdys juos.
Iš 2017 m. spalio 8 d. pamokos rusų kalba
Daugiau šia tema skaitykite:
Neoliberalizmas nueina nuo istorijos scenos
Kas nedirba, tas valgo
Būsima santvarka – žmonijos vienybė