Viskas, ką matome prieš save, ateina iš aukščiau. Pavojinga padėtis Amerikoje leidžia manyti, kad Kūrėjas nori mums parodyti problemą visuomenėje, bendroje Adam Rišon sieloje. Ir kaipgi galima ją ištaisyti?
Šiandien Amerikoje yra viskas, visas pasaulis: socialistai, komunistai, kapitalistai, žmonės, kurie miršta iš bado ir neturi stogo virš galvos, ir milijardieriai, susikrovę pasakiškus turtus. Tai šalis su daugybe visuomenės sluoksnių.
Dabar prie to prisidėjo dar ir koronavirusas, protestai prieš rasizmą, ir dar daug visko… D. Trumpo vietoje neskubėčiau kandidatuoti į prezidentus naujai kadencijai su visomis šiomis problemomis.
Nūnai Amerikos visuomenėje kylančias problemas galima išspręsti tik meile, padengiančia visus prasižengimus. Kviečiame mylėti ne todėl, kad esame tokie naivūs idealistai, o tiesiog todėl, kad tai gamtos dėsnis.
Mums teks susimąstyti, kaip priartėti prie gamtos, juk kitaip ji privers mus tai atlikti labai griežtomis priemonėmis: per pasaulinį karą, epidemijos protrūkius. Todėl mums patiems verta priartėti prie tų sąlygų, kurias gamta kelia mums.
Nesame nei socialistai, nei kapitalistai, nei kovotojai už kieno nors teises, mes tik tiriame gamtą ir norime jums pasakyti, ko ji nori iš mūsų. Norom nenorom turėsime vykdyti jos reikalavimus, gamta vis tiek laimės. Todėl geriau tai padaryti patiems. Amerikai reikia vienybės, kitaip, šalis subyrės. Visa valstybė pasidalijusi į susipriešinusias stovyklas, todėl vienybė – išsigelbėjimas šaliai.
Laimėti rinkimus ir įgyti valdžią priešų atžvilgiu ketveriems metams nėra sprendimas. Reikia ieškoti, kaip papildyti vieniems kitus. Kam reikia visų šių paveikslinių pozų atsiklaupus – vis tiek nepadės. Neapykanta liks neapykanta, atskyrimas atskyrimu.
Neapykantą galima išgydyti tik meile, padengiančia visus prasižengimus. Bet meilės nėra, tai kažkas naujo, tačiau turime galimybę pritraukti šią jėgą. Pamėginkime! Teks mokyti mylėti, nėra pasirinkimo, jei vienoje šalyje gyvena europiečiai, afroamerikiečiai, lotynų amerikiečiai, daugybė skirtingų tautybių – tai tikras Babilonas. Kaipgi dar galima bendrai susitarti?
Prisiminkite Senovės Babiloną, dabar Amerikoje tokia pati sumaištis kaip kadaise Babilone. Norint tai ištaisyti, vėl reikalingas toks pats Abraomas, kurį priims bei pripažins visi: ir baltieji, ir juodieji, ir lotynų amerikiečiai. Abraomo metodikos ypatingumas tas, kad meilė padengia visus prasižengimus – meilė artimui, kaip sau pačiam. Ir yra aukštesnė jėga, kuri išmokys mus taip mylėti, tad pasinaudokime ja, antraip, prapulsime.
Kol kas kalbame tik apie kompensaciją už ankstesnįjį vieni kitų pavergimą. Tačiau yra tik viena kompensacija: visus prasižengimus užkloja meilė. Tada baltas lieka baltu, juodas juodu, geltonas geltonu ir raudonas raudonu, bet meilė viešpatauja virš visų. Tiktai ši jėga gali sutaikyti visus.
O tam šiuolaikiniam Babilonui reikalinga Abraomo metodika, kabalos mokslas. Turime sukviesti visus, siekiančius vienybės ir dirbti su jais – kaip kad Abraomas veikė prieš tris su puse tūkstančio metų.
Visos senosios sistemos griūva, ir šioje tuščioje vietoje pasitelkus meilės jėgą teks kurti reikiamą tarpusavio vienybę. Ir tam reikia mokytis, kaip susijungti tarpusavyje. Priešingu atveju, viskas subyrės, nieko neliks iš mūsų civilizacijos, kol po trečiojo pasaulinio karo priimsime sprendimą, kad nėra išeities ir turime taisytis.
Jeigu ir tada nepadarysime teisingų išvadų, lauks dar vienas, ketvirtasis pasaulinis karas. Pagal gamtos programą gali būti keturi pasauliniai karai. Tad nėra išeities, taisymo procesą jau seniai turėjome pradėti ir jau labai vėluojame.
#265989

Iš 2020 m. birželio 7 d. pamokos pagal Baal Sulamo straipsnį „Taika pasaulyje“

Klausimas. Vienas iš senovės Babilono gyventojų – Abraomas tapo Izraelio tautos pradininku.
Kaip rašo XII am. kabalistas, gydytojas, filosofas Rambamas: „Abraomas suvokė tiesą dėl savo tinkamo supratimo. Jis žinojo, kad yra vienas Dievas, ir kad Jis suka dangaus sferą, ir Jis sukūrė viską, ir nėra visoje Visatoje Dievo, tik Jis.“ Ką suvokė Abraomas?
Atsakymas. Abraomas suvokė vienintelę Gamtos jėgą, kuri viską valdo, po savimi suvienija visas kitas jėgas ir savybes, esančias tik jos išvestinėmis.
Šią vienintelę Gamtos jėgą galima vadinti Kūrėju, nes iš Jos kyla visos kitos jėgos, materijos savybės, reiškiniai ir t. t.
Abraomas suvokė vienintelį šios jėgos dėsnį – abipusės meilės ir davimo dėsnį. Viskas, kas sukurta gamtoje, be žmogaus, sukurta būtent šiuo dėsniu.
Klausimas. Galima sakyti, kad Abraomas, pajautęs savyje egoizmo pliūpsnį, iš gamtos ištraukę šią teigiamą altruistinę jėgą ir subalansavo savo egoizmą?
Atsakymas. Taip. Tai ir reiškia, kad jis atskleidė Kūrėją.
#258853

Iš 2019 m. birželio 24 d. TV laidos „Izraelio tautos vystymosi sisteminė analizė“

Viskas priklauso nuo to, kiek dvasinė žinia svarbesnė žmogui už materialius jausmus. Aš, kaip Israel, turiu įveikti savo egoizmą ir teikti pirmenybę priartėjimui prie Kūrėjo, o ne visoms žemiškoms problemoms. Kitose tautose tai vyksta kitaip.
Kiekvienas pagal savo sielos šaknį privalo pakilti aukščiau materialių kliūčių, kurios nėra trukdžiai, o sąlygos sielai vystytis ir veržtis vienybės link, nepaisant to, kad nekenčiame vieni kitų.
Patikėkite, antisemito neapykanta žydams gerokai mažesnė už tą, kuri buvo tarp mokytojo Šimono mokinių. Mums dar teks susipažinti su tikrąja neapykanta.
Visa tai įeina į sąlygas: nori dvasiškai pakilti, Kūrėjas ir gyvenimo prasmė tau svarbesni nei pretenzijos kitiems – vadinasi pakilsi. O jei nei, tai liksi čia, gyvendamas kaip gyvūnas.
Visos tautos, visas Babilonas turi pakilti virš egoizmo ir išsitaisyti. Tai šiandienos sąlyga. O mes čia veikiame kaip Abraomas, kuris pasakė: „Kas už Kūrėją – paskui mane!“. Tai tas pats Babilonas ir tie patys sunkumai, kurie buvo Abraomo laikais, tik atsiskleidžia šiuolaikine forma.
Įsivaizduok, kad gyveni Babilone ir staiga atsiranda Abraomo grupė, tvirtinanti, kad reikia mylėti vieniems kitus, kaip patį save. O tu visų nekenti taip, kad esi pasirengęs juos išvyti iš Babilono. Ir jie, jausdami neapykantą, supranta, kad reikia palikti Babiloną.
Ką tuomet darysi? Ar esi pasirengęs prisijungti prie jų ir praeiti per Iraką, Siriją iki Izraelio žemės, žinoma, ne materialiai, o dvasiškai kildamas? Rinktis tau.
#258736

Iš 2020 m. sausio 9 d. rytinės pamokos

Aukščiausias noras – „Israel“
Klausimas. Evoliucija nuolatos atskiria tam tikras gamtos dalis. Išeitų, kad evoliuciškai yra pasirinkta grupė žmonių, vadinama „Israel“, kuri turi tam tikrą vystymosi kelią. O paskui iš jos yra sukuriamos įvairios mažos grupės, vadinamos dešimtukais. Kodėl negalima dirbti su visa žmonija? Kodėl reikia užsidaryti mažoje žmonių grupėje?
Atsakymas. Esmė ta, kad siela, kitaip tariant, bendras Kūrėjo sukurtas noras, yra padalintas į daugybę įvairiausių lygių ir polygių. Pavyzdžiui, jeigu paimsime aukščiausią, jautriausią jo lygmenį, tai šis savo ruožtu yra pats egoistiškiausias ir drauge arčiausiai pirminio ir atgalinio Šviesos poveikio. Kitaip sakant, jis – į Šviesą, o Šviesa – į jį. Šviesa – tai Kūrėjo poveikis norui.
Todėl pirmiausia pradeda vystytis būtent šis aukščiausias noras, kuris pagal savo Kūrėjo siekimą vadinamas „Israel“ – „tiesiai pas Kūrėją“. Jis pirmas turi užmegzti ryšį su Kūrėju, kaip artimiausias Jam, o paskui per jį Kūrėjo poveikis pereina į kitus norus.
Komentaras. Žinome, kad tai nesusiję su tautybėmis, nes „Israel“ grupė buvo surinkta iš mažiausiai egoistiškų įvairių Senovės Babilono genčių atstovų.
Atsakymas. Nepasakyčiau, kad jie buvo mažiau egoistiški. Priešingai, jie jautėsi labiau atitrūkę ir labiau pažeidžiami ištikus įvairioms blogoms būsenoms, todėl, jie jautė, kad privalo suvokti gyvenimo prasmę, arba, kitaip tariant, iš kur tai išeina, kas juos valdo, kokiu būdu jie gali pakeisti savo gyvenimą.
Tad jie susibūrė aplink Abraomą, kuris kvietė juos suvokti dvasinį pasaulį. Jis aiškino jiems, kad tai įmanoma, jeigu jie pradės kartu dirbti tarpusavyje dėl vienybės.
Bus daugiau…
#257876

Iš 2019 m. kovo 6 d. TV laidos „Kabalos pagrindai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kabalistinės grupės tikslas I dalis

Kabalistinės grupės tikslas II dalis

Pagrindinė Izraelio tautos funkcija

Laidavimas – tai bendrosios sielos sistemos ir visos gamtos dėsnis. Visa tai vienas indas, kurio dalys atskirtos egoizmo ir sujungtos noru duoti.
Dėl šio skirtumo tarp skiriančiojo noro mėgautis ir jungiančio noro duoti, dėl atotrūkio tarp šių dviejų tendencijų, kūrinys sugeba priimti iš Kūrėjo visą gėrį ir egzistuoti.
Problema tik su žmogumi, kuris sąmoningai sukurtas taip, kad nesilaiko tarpusavio laidavimo, paprastos vienybės dėsnio.
Žmogaus siekis yra priešingas vienybei, priešingas Kūrėjui, susijungimui, todėl šio pasaulio tikrovėje jis jaučiasi menkas ir kenčiantis. Visas pasaulis sukurtas taip, kad leistų žmogui įsisąmoninti savąjį blogį ir integruoto pasaulinio, globalios gamtos, vienybės gėrį.
Žmogaus užduotis – suvokti vienybę iki pat jos šaknų, t. y. vienos ir vienintelės Kūrėjo jėgos, be kurios daugiau nėra nieko.
Kūrėjas sukūrė blogio pradą, o norintys pateisinti Kūrėją teisuoliai per prašymus ir maldas grąžina visą sistemą į gėrį. Jie prašo prilipti prie Kūrėjo ir todėl vadinami teisuoliais, nes pateisina kūrinį, o Šviesa suvokiama tik iš tamsos.
Neįmanoma pasiekti gėrio iš gėrio, jis nebus jaučiamas. Kūriniai jaučia tik kontrastines savybes. Todėl Kūrėjo sukurtas blogio pradas mums buvo didelė dovana. O dviguba dovana – galimybė pasiekti gėrį, paprašyti, kad jis realizuotųsi mumyse.
Yra daug kelių pas Kūrėją. Yra pasauliečių ir religingų žmonių, Izraelis ir 70 pasaulio tautų. O Izraelio tautoje yra 70 šaknų kaip 70 tautų atspaudų. Dirbdami ties Izraelio tautos vienybe, įpareigojame ir stumiame visą žmoniją vienybės link. Sujungdami Izraelio tautą ir taisydami pasaulio tautų šaknis, ištaisysime visą pasaulį.
Todėl visų pirma laidavimo dėsnis turi būti įgyvendintas Izraelio tautoje. O iš ten jis pasklis ir bus priimtas visų tautų, paversdamas visą žmoniją viena tauta, kokia ji buvo Senovės Babilone, prieš susiskaidant į kalbas ir susimaišant.
Tarpusavio laidavimas – tai gamtos dėsnis. Pamažu įsitikinsime, kad viskas priklauso nuo šio dėsnio laikymosi, o visa Tora yra skirta laidavimo dėsniui vykdyti. Štai kodėl tik sutikus su laidavimo sąlygomis, gaunama Tora. Visi priesakai yra Kūrėjo nurodymas, kaip pasiekti tarpusavio laidavimą. Tikėkimės, kad Izraelio tauta tai supras, o paskui ją, ir visas pasaulis.
* * *
Širdis – tai noras, padengtas egoistiniais šarvais. Tad turime trintis širdimis norėdami nuimti šį egoistinį apvalkalą ir palikti vien norą, kuriam gausime ketinimą duoti.
#240463

Iš 2019 m. sausio 31 d. rytinės pamokos, ruošiantis kongresui dykumoje

Daugiau šia tema skaitykite:

Siela, panaši į kūrimo sistemą

Kaip dirbti su žmogaus prigimtimi

Laidavimo dėsnis

Kiekviena tauta turi natūralų, „biologinį“ pagrindą, paveldėtą iš bendrų protėvių, iš tos mažos grupės, kuri davė jai pradžią. Tačiau Izraelio tauta, skirtingai nei kitos, kilo ne iš etninių protėvių. Jis buvo surinktas iš Senovės Babilone gyvenusių pačių įvairiausių genčių ir tautų atstovų.
Žmonės atsiliepė į Abraomo kvietimą ir jų susijungimas nebuvo grįstas bendru etnosu, kiekvienai kitai tautai suteikiančiam savitą charakterį ir požiūrį į gyvenimą – skiriamuosius bruožus, kuriuos galime matyti ir šiandien.
Žydus jungia tik viena – dvasinis ryšys, kylantis ne iš šio pasaulio. Kitaip tariant, meilės artimui kaip sau principas, kurio Abraomas mokė savo sekėjus ir iš jų subūrė tautą. Ją jis pavadino „Israel“ tauta, tai reiškia, „tiesiai pas aukščiausiąjį“, pas Kūrėją (jašar kėl). Tik Aukščiausiojo pagalba leidžia tautai susivienyti.
Jeigu šioje tautoje nėra aukštesniosios jėgos, tai ji jau ne „Israel“, ir apskritai, ne tauta, o tiesiog žmonių susibūrimas. Juk jie nesiekia Kūrėjo, jų ir grupe nepavadinsi.
Nepaisant ilgos istorijos, ši situacija išlieka ir šiandien: neturėdama pagrindo žydų tauta primena „riešutus maiše“. Kol yra „maišas“ (t. y. priešai, nekenčiantys), išorinis spaudimas suspaudžia „riešutus“ vieną prie kito, ir jie, kad išsigelbėtų, kažkaip laikosi draugėj. Bet jeigu išorinis spaudimas susilpnėja, „riešutai“ pabyra į visas puses pro skyles maiše.
Per tūkstantmečius žydai įėmė į save visų tautų dalis, savybes – ir kaip kad anksčiau turi susivienyti, kad taip parodytų visam pasauliui geros, teisingos vienybės pavyzdį. Kitos tautos yra senovės babiloniečių palikuoniai, nėję paskui Abraomą.
O Abraomo sekėjai gavo vienybės metodiką ir turi ją realizuoti, o paskui visus to išmokyti. Prie to mus veda evoliucija, žmonijos raida.
Jei jau mumyse slypi Kūrėjo siekis, tai ir esame Israel tauta, nepriklausomai nuo to, kas parašyta gimimo liudijime. Būtent mes turime parodyti visoms tautos šią metodiką ir išmokyti juos – dėl to pasaulis išsitaisys.
O kol kas, kol neatliekame savo paskirties, įvairiausios problemos, neaplenkiant augančio antisemitizmo, spaus mus ir stums to link.

* * *
Izraelio tauta Toroje vadinama „žiauriausia“, „užsispyrusia“. Esmė ta, kad iš aukščiau esame pašaukti taisytis, o iš apačios tam priešinamės. Taip ir turi būti. Tai visai ne vaikiškas beprasmis užsispyrimas – tai lemia Gamtos jėgų balansas. Priešais mus kylančios kliūtys visuomet atitinka mūsų gebėjimus.
Štai kodėl mūsų „nepalaužia“ sunkiausi išbandymai. Kas mums kokia nors intifada, jei praėjusiame amžiuje Holokausto aukos net prieš sulipdamos į vagonus, tikėjo, kad juos veža į „poilsio namus“. Jie jau matė valdžios ir apsaugos santykį, bet iki galo stvėrėsi už iliuzijos. Štai tokia užsklanda, per kurią žmogus neįstengia įsisąmoninti, paaiškinti sau to, kas vyksta.
Tad tas „užsispyrimas“ – paslėptis iš aukščiau. Ir pakeisti jį gali tik mūsų žinia, kabalos mokslo platinimas. Juk tai ne šiaip žinios, tai vidinė, dvasinė jėga, kuri iš aukščiau per mus gali sklisti po pasaulį. Žmonėms nešame ne žodžius, o dvasines kibirkštis, ir tik jos veiks.
#237330

Iš 2018 m. lapkričio 29 d. rytinės pamokos, pagal Baal Sulam laikraštį „Tauta“

Daugiau šia tema skaitykite:

„Israel“ – kibirkštis širdyje

Abraomo atradimas

Israelis – ne tautybė, o veržimasis aukštyn

Klausimas. Kas, anot kabalos, yra „žydai“?
Atsakymas. Žmonės, kurie nori susijungti, kurie siekia tarpusavyje įgyti meilę, o per ją meilę Kūrėjui, vadinami „žydais“ (hebrajiškai „jėhudim“ iš žodžio „jėhud“ – vienybė)
Kita žodžio „žydas“ („ivriim“) reikšmė kildinama iš žodžio „ėvėr“ (perėjimas), t. y. perėję ribą tarp mūsų pasaulio į aukštesnįjį pasaulį.
Klausimas. Kabalistinės pasaulinės grupės nariai turi didžiulį siekį pereiti nuo meilės sau prie meilės artimui. Ar juos galima vadinti žydais („jėhudim“)?
Atsakymas. Pagal kryptį – žinoma. Juk nuo pradžių žydai – tai senovės babiloniečiai susirinkę iš septyniasdešimties Babilono tautų, kurie nusprendė pakilti virš savo egoizmo ir tapti viena grupe, viena visuma.
Klausimas. Vadinasi, kai visas pasaulis ims judėti šia kryptimi, žmones bus galima vadinti „jėhudim“?
Atsakymas. Taip. Taip ir pasakyta: „Ir nusities Izraelio Žemė per visą pasaulį.“
#233077

Iš 2018 m. kovo 15 d. TV laidos „Paskutinioji karta“

Daugiau šia tema skaitykite:

Israelis – ne tautybė, o veržimasis aukštyn

Pradininkų karta

Tora kalba apie visus

Klausimas iš Facebook. „Pamilk savo artimą, kaip pats save“ – tai liečia tik žydus? Žydui kabaloje svarbu mylėti visus pasaulio žmones, pavyzdžiui, ukrainiečius, rusus ar tik žydus?
Atsakymas. Tora kalba apie visą pasaulėdarą. Kaip pasakyta: „Mano namai taps maldos namais visoms pasaulio tautoms“.
Klausimas. Jūs Torą vadinate pasauline knyga?
Atsakymas. Žinoma. Tai pasaulinė knyga ir tai pasaulinė religija, kuri senovės Babilone buvo duota visai žmonijai tokia forma, kokia tada egzistavo. Tačiau ją priėmė tik maža žmonių grupė – keletas tūkstančių žmonių iš viso Babilono, kurie prisijungė prie Abraomo. Todėl galima sakyti, kad ji yra skirta ne tik žydams, o visiems.
„Pamilk artimą“ – tai pagrindinis Toros įstatymas. Tačiau iš pradžių jį turi realizuoti Abraomo grupės sekėjai, o vėliau šią idėją perims visas pasaulis. Jis neturi kitos išeities, nes gamtoje viskas susiję ir mes vis tiek privalėsime tokiu būdu veikti tarpusavyje – pasiekti gerą tarpusavio supratimą.
Klausimas. Ką turi pamilti studijuojantysis kabalos mokslą? Kas tas „artimas“?
Atsakymas. Artimas – galiausiai tai visi. Tačiau ši idėja pradedama įgyvendinti nuo mažos grupės, kuri vis labiau plėsis.
Ir nesvarbu kokia tautybė. Juk žydas – tai ne tautybė, o grupė, surinkta iš visų Senovės Babilone pagal šį dėsnį gyvenančių tautelių. Tai ideologija.
Todėl šiandien, jei žmogus, tarkim prancūzas pagal tautybę, prisijungią prie žydų tautos, kaip jis gali pasikeisti? Jis tampa žydu dvasiniu požiūriu. „Jėhudi“ – iš žodžio vienybė („chibur“, „ichud“). „Israel“ reiškia „tiesiai į Kūrėją“. Pagal šį siekį žmogus ir vadinamas „jėhudi“. Jam pakanka priimti šį dėsnį. Daugiau nieko nereikia.
#219118

Iš 2017 m. lapkričio 9 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Tora kalba apie visus

Mylėti – užpildyti artimo norus

Israelis – ne tautybė, o veržimasis aukštyn

Senovės Babilone egzistavo 70 pasaulio tautų užuomazgos – daugybė mažų klanų. Jie labai skyrėsi vienas nuo kito. Bet kai Abraomas pradėjo pasakoti jiems apie tai, kad aptiko aukščiau daugybės aukštesniųjų jėgų vieną vienintelę gamtos jėgą, kuri jungia visas kitas, paskui jį pasekė visų tautų atstovai. Jis juos surinko kartu, ir jie net nepajautė, kad yra kilę iš įvairiausių vietų ir skelbia skirtingas teorijas, filosofijas, religines praktikas. Jie iš karto atsiribojo nuo to ir pradėjo tyrinėti pasaulį pagal Abraomo metodiką.
Visa tai yra aprašyta Abraomo „Kūrimo knygoje“. Nuo to laiko žmonės pradėjo rašyti apie vieningą gamtos jėgą. Abraomo grupė, susivienydama ir sukurdama savyje sąlygas „vienas, vienintelis, vieningas organizmas“, atskleidė tame šią bendrą jėgą. Paaiškėjo, kad žmogus gali pats iš savęs sukurti laboratoriją. Tiksliau ne iš savęs, o iš dešimties žmonių, kadangi esame sukurti iš dešimt pradmenų – kurie vadinami dešimčia sfirų. Nei daugiau, nei mažiau. Tai irgi aptiko Abraomas. Kai susirenka dešimt žmonių ir teisingai tarpusavyje vienijasi, tai šiame ryšyje jie pradeda jausti naujos jėgos pasireiškimą, o save jaučia kaip sistemą, kurioje ji atsiskleidžia.
Tokia sistema vadinama „dešimt sfirų“. Kitaip tariant, jei dešimt žmonių bando vienas su kitu jungtis aukščiau savo egoizmo, gryname davime ir tarpusavio ryšyje, jie aptinka, kaip tarp jų pasireiškia ryšys dešimties sfirų sistemos pavidalu, o šios sistemos viduje – jų pripildymas. Jėga, pripildanti juos, tarsi juda, persilieja juose. Ši jėga vadinama Kūrėju. Jie atskleidžia ją, kaip pirminę priežastį.
Jei žvelgtume į visa tai iš priešingos gamtos pusės, iš Kūrėjo, tai ši jėga/Kūrėjas sukūrė ant savęs apdangalus iš dešimties sfirų. Kaip mes mokomės kabalos moksle, iš čia, iš viršaus žemyn, iš Begalybės iki mūsų pasaulio, susikūrė jau visa kita negyvosios, augalinės, gyvūninės ir žmogaus pavidalu. O dabar iš priešingos pusės – iš apačios į viršų – mes turime patys sukurti tokią sistemą iš dešimtukų, kur atsiskleistų Kūrėjas.

Iš 2017 m. birželio 4 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Abraomo atradimas

Pamatyti pasaulį pro dešimt sfirų

Kaip objektyviai suvokti pasaulį?