Viskas priklauso nuo to, kiek dvasinė žinia svarbesnė žmogui už materialius jausmus. Aš, kaip Israel, turiu įveikti savo egoizmą ir teikti pirmenybę priartėjimui prie Kūrėjo, o ne visoms žemiškoms problemoms. Kitose tautose tai vyksta kitaip.
Kiekvienas pagal savo sielos šaknį privalo pakilti aukščiau materialių kliūčių, kurios nėra trukdžiai, o sąlygos sielai vystytis ir veržtis vienybės link, nepaisant to, kad nekenčiame vieni kitų.
Patikėkite, antisemito neapykanta žydams gerokai mažesnė už tą, kuri buvo tarp mokytojo Šimono mokinių. Mums dar teks susipažinti su tikrąja neapykanta.
Visa tai įeina į sąlygas: nori dvasiškai pakilti, Kūrėjas ir gyvenimo prasmė tau svarbesni nei pretenzijos kitiems – vadinasi pakilsi. O jei nei, tai liksi čia, gyvendamas kaip gyvūnas.
Visos tautos, visas Babilonas turi pakilti virš egoizmo ir išsitaisyti. Tai šiandienos sąlyga. O mes čia veikiame kaip Abraomas, kuris pasakė: „Kas už Kūrėją – paskui mane!“. Tai tas pats Babilonas ir tie patys sunkumai, kurie buvo Abraomo laikais, tik atsiskleidžia šiuolaikine forma.
Įsivaizduok, kad gyveni Babilone ir staiga atsiranda Abraomo grupė, tvirtinanti, kad reikia mylėti vieniems kitus, kaip patį save. O tu visų nekenti taip, kad esi pasirengęs juos išvyti iš Babilono. Ir jie, jausdami neapykantą, supranta, kad reikia palikti Babiloną.
Ką tuomet darysi? Ar esi pasirengęs prisijungti prie jų ir praeiti per Iraką, Siriją iki Izraelio žemės, žinoma, ne materialiai, o dvasiškai kildamas? Rinktis tau.
#258736

Iš 2020 m. sausio 9 d. rytinės pamokos