Pateikti įrašai su 9 av žyme.


Kas kaltas, kad buvo sugriauta Šventykla?

Antisemitizmas, Izraelis ir pasaulio tautos, Izraelis šiandien, Kabala, Senovės Babilonas

каббалист Михаэль ЛайтманAvo mėn. 9 d. simbolizuoja Šventyklos sugriovimą, įvykusį dėl Izraelio tautoje tvyrojusios neapykantos be priežasties. Matome, kad per visą istoriją žydų tautoje buvo ir yra tam tikros grupės, kovojusios tarpusavyje. Tai ir yra ta neapykanta.
Žydai – tai tauta, kurią Senovės Babilone subūrė Abraomas, kai tarp žmonių kilo neapykanta. Jis mokė, kad tik viena priemonė gali padėti įveikti neapykantą: pakilti į meilę virš visos neapykantos, kuri it Babelio bokštas užaugo lig dangaus. Dalis Babilono gyventojų sekė Abraomą, jis juos išvedė iš Babilono į Knaano, Izraelio žemę. Kiti pasiliko Babilone.
Abraomas mokė savo mokinius gyventi pagal dėsnį „mylėk artimą, kaip save“. Ši svarbiausia taisyklė – „visus prasižengimus uždengs meilė“ išskyrė juos iš kitų pasaulio tautų, likusių Babilone, o paskui pasklidusių po visą Žemę.
Ėjusieji paskui Abraomą buvo visų tautų atstovai, tačiau jie įstengė susivienyti draugėn ir tapo Izraelio tauta, o tai reiškia „tiesiai pas Kūrėją“ (jašar kėl), kitaip tariant, tiesiai į vienybę, į meilę artimui. Jie kovojo už tai, kad suartėtų ir taptų broliais, ir iš dalies jiems tai pavyko.
Jie perėjo Egipto tremtį, patyrę daugybę išbandymų savo kelyje, bet tai tik sustiprino juos. Jie tapo artimi ir iš tikrųjų virto viena tauta bei pasivadino „Israel“ (tiesiai į Kūrėją), mat jie siekė vienos jėgos – meilės jėgos.
Tačiau egoizmas nenurimsta, vėl pabunda ir žadina žmogų, todėl su laiku Izraelio tautoje ima formuotis įvairios grupės, pasisakančios prieš Abraomo metodiką. Jie norėjo gyventi pagal kapitalistinį modelį, kad kiekvienas darytų, ką panorėjęs, užuot gyvenę bendruomenėje. Tarp jų kilo karai, kovos.
Per visą istoriją Izraelio tauta kovoja savo viduje, ir priežastis visad viena: „už“ ar „prieš“ vienybę. Taip buvo griūnant pirmajai ir antrajai Šventykloms. Visos griūtys tik dėl to, kad vienos grupės kvietė vienytis ir visus nusižengimus uždengti meile, o kitos priešinosi, nesutiko.
Taip vyksta ir šiandien. Todėl Izraelio tautai teko patirti tremtį, daugybę kančių ir visų pasaulio tautų nemeilę. Juk kitos tautos irgi išėjo iš Babilono, tik pamiršo apie tai.
Nūnai ir žydai, ir pasaulio tautos išsibarstę po visą žemę, ir niekas nežino, kas yra meilė artimui. Egoizmas nuo to laiko labai išaugo ir pas žydus, ir pasaulio tautose. Visuose reikia pažadinti pirminę priežastį, kad išsiaiškintume, kas vykta su pasauliu, kodėl iki šiol pasaulio tautos turi pretenzijų Izraelio tautai, kokia pastarosios misija. Tai reikia paaiškinti visiems.
Istorikai pirmosios Šventyklos griūtį priskiria Nabuchodonosorui, Babilono valdovui, o antrosios – Romos imperatoriui Titui. Tačiau žydai mano, kad prie griūčių atvedė konfliktai pačioje Izraelio tautoje. Ir iš tiesų, viso to priežastis – nepagrįsta neapykanta, atsiskyrimas. Priešindamiesi vienybei sukėlėme pirmosios ir antrosios Šventyklų griūtis. Visos mūsų nelaimės – dėl to, kad nesutariame tarpusavyje ir negalime susivienyti Izraelio tautoje.
Iš išorės atrodo, kad dėl griūčių kaltos imperatorių kariuomenės, priešai, bet iš tikrųjų mes patys per esamą ar nesamą tarpusavio ryšį nuteikiame šias imperijas prieš save ar už savo egzistavimą ir matome atitinkamą rezultatą. Svetima išorinė jėga tik įgyvendina nuosprendį, bet mes patys tai aktyvizuojame savo tautoje. Tad dėl savo kartaus likimo kaltinti galime vien save.
Ir šiandien vyksta tas pats: Persija (šiandienos Iranas) ir kitos arabų šalys nusiteikusios priešiškai mūsų atžvilgiu ir viskas dėl to, kad mūsų pačių nesieja tinkamas ryšys, ir taip skatiname nesantaiką ir neapykantą pasaulyje tarp visų.
Kitose tautose taip pat gali kilti vidinis priešiškumas, tačiau tokios neapykantos kaip Izraelio tautoje nėra nė vienoje tautoje, mat nekenčiame žydų savo pačių viduje. Vidinis žydas – tai noras, kuris reikalauja iš mūsų susivienyti aukščiau mūsų egoizmo ir parodyti visam pasauliui, kad įmanoma gyventi taikoje, ramybėje ir vienybėje, ir tai bus viso pasaulio išsitaisymas.
Taip kalba žydas, esantis mūsų viduje, tačiau nenorime jo klausyti. Tik kabalistai, studijuojantys kabalos mokslą, kuriame tai aiškiai užrašyta juodu ant balto jau prieš tūkstančius metų, žino, kad Toros pagrindas yra didi taisyklė: meilė artimui, kaip pačiam sau. Bet niekas nenori jų išgirsti.
Juk vienybė teoriškai labai gražiai skamba, tačiau kai tik žmonės bando ją realizuoti, įsitikina, kad tai tiesiog neįmanoma, mat reikalauja iš žmogaus viso jo dėmesio, viso jo gyvenimo. Žmonės tam nėra pasirengę. Tam reikia arba specialaus integralaus ugdymo, arba labai didelių kančių, kurios privers žmones atsisakyti savo egoizmo ir suartėti tarpusavyje.

#268465

Iš 2020 m. liepos 26 d. TV laidos „Globalios perspektyvos“

Daugiau šia tema skaitykite:

Neplatus takelis „tarp siaurumų“

Dėl ko liūdėti per Avo 9 dieną?

Gedėti, nes nėra vienybės

Komentarų nėra

Gedėti, nes nėra vienybės

Dvasinis darbas, Izraelis ir pasaulio tautos

каббалист Михаэль ЛайтманAvo mėnesio 9-oji – tai diena, atspindinti labai svarbią, ypatingą kūrinio vystymosi būseną – sudužimą. Be šio sudužimo neįmanoma išsitaisyti. Tad, viena vertus, tai džiaugsmingas įvykis, kita vertus, tai gedulo diena, kai susimąstoma, kaip buvo galima išvengti griūties ar bent kovoti su ja.
Kaip įprasta dvasiniame pasaulyje dvi priešingybės jungiasi kartu į vieną įvykį. Todėl reikia sielvartauti dėl visų tragedijų, kurios lėmė dvasinėse šaknyse suplanuotą sudužimą.
Tačiau reikia ir džiaugtis tuo, kad praėjome sudužimą ir esame išsitaisymo procese. Ši galimybė mums duota jau nuo Ari laikų, ir jeigu iki šiol iš sudužimo neperėjome prie ištaisymo, tai tik dėl savo aplaidumo.
Štai jo ir reikia gailėtis per Avo mėn. 9 d. – ne prieš tūkstantį metų sugriautos Šventyklos, o tos, kuri iki šiol nepastatyta mūsų širdyje, ir todėl tarsi iš naujo griūna kiekvieną dieną. Šitai ir yra tikrasis gedulas bei katastrofa: kodėl ir šiandien skatiname griuvimą ir sudužimą? Juk pasakyta: „Kol Šventykla neatstatyta, ji kiekvieną dieną tarsi griūna iš naujo“. Štai apie ką reikia pagalvoti.
Tačiau mes verkiame dėl to griuvimo, kuris įvyko prieš du tūkstančius metų, tarytum būtume didžiuliai teisuoliai, o tie žmonės buvo prasižengėliais, jei jau leido sugriauti Šventyklą ir romėnams bei egiptiečiams paimti valdžią. Ne mums juos teisti, nesuprantame, kas tada įvyko. Tie įvykiai kaip tik buvo neišvengiami pagal pakopų raidos tvarką.
Bet jei ir dabar, kai jau praėjo tiek laiko po Ari ir atėjo metas taisytis bei atsiskleidė kabalos mokslas, mes iki šiol atmetame kabalą ir ištaisymo metodiką, nepripažindami vienijimosi būtinybės, – tai šitai ir yra tikroji griūtis mūsų viduje. Tikroji katastrofa ne ta, kuri įvyko praeityje, o ta, kuri vyksta mumyse kiekvieną dieną.
Mokytojas Akiva kvietė mylėti artimą kaip save patį. Tačiau griuvus Šventyklai, jis džiaugėsi tuo, nes tai reiškė taisymosi pradžią. Todėl reikia galvoti tik apie dabartį ir ateitį, o ne gailėtis dėl praeities.
Praeityje įvykusi griūtis buvo tarpusavyje kovojančių aukštesniųjų jėgų rezultatas. Nors mes suprantame, kad Šventykla turi sugriūti, visgi reikia priešintis griovimui. Negalima sutikti su išėjimu iš šventumo. Jeigu bent šiek tiek pasiekei dvasinio lygmens, negalima leisti sau iš jo nukristi į klipą.
Todėl mokytojas Akiva taip kvietė laikytis meilės artimui kaip sau pačiam. Kita vertus, jeigu griūtis įvyko, reikia suprasti, kad ji į naudą, ir nuo šio momento jau prasideda ištaisymas. Jeigu Šventykla sugriuvo, tai nereikia verkti dėl jos, o pradėti jos atstatymą su naujomis jėgomis.
Nėra nieko blogiau už sudužimą. Tačiau tik iš šios sudužusios būsenos galima pakilti ir atgimti, tad yra gerai, kai atskleidžiame savo sudužimą. Mes vėl stengiamės susivienyti, bet kas kartą pamatome, kaip mumyse dar stipriau nei anksčiau sukyla blogio jėgos. Kitaip tariant, atskleidžiame vis didesnį sudužimą.
Jis atsiskleidžia būtent tada, kai noriu susivienyti su draugais ir staiga pamatau, kad negaliu šito padaryti. Visą dieną svajojau apie tai, kaip rytoj susitiksiu su draugais ir tarp mūsų bus stipri vienybė.
O ryte prabundu ir išvis nepamenu, kad šiandien paskirtas susitikimas. Jau viską pamiršau! Visi mano geri ketinimai subyrėjo į šukes – tai ir vadinama sugriuvimu, šitaip jis mumyse atsiskleidžia.

* * *
Manyje pačiame nėra jėgų priešintis sudužimui. Vienintelis būdas – įsijungti į teisingą aplinką, kuri turi tokią jėgą. Draugai turi laikyti mane ir tempti paskui save ir taip patys sustiprėti. Juk aš pasitarnavau jiems kaip pretekstas susivienyti dėl mano išgelbėjimo. Išeitų, kad padėjau grupei!

* * *
Prieš du tūkstančius metų griuvo Šventykla ir nuo to laiko Izraelio tauta pradėjo savo klajones po pasaulį. Pripratome gyventi tremtyje tarp kitų tautų ir neretai mums net gerai sekdavosi. O kartais atvirkščiai, pasaulio tautos suvesdavo su mumis sąskaitas. Neapykanta žydams vis augo, banga po bangos, o pastaruoju metu kyla tikras antisemitizmo cunamis.
Problema ta, kad netaisome sudužimo. Antisemitizmas kyla dėl to, kad niekiname savo galimybę pasiekti išsitaisymą. Tremtis pasibaigė, bet tik potencialiai, o ne iš tikro.
Daugelis svajoja palikti Izraelio žemę ir grįžti tremtin. Juk šventumas yra tik toje vienybėje, kurią galime sukurti tarpusavyje. Be vienybės nėra šventumo, iki šiol esame griūtyje.

* * *
Iš tikrųjų, sugriuvimas buvo ištaisymas. Jo nepavadinsi gedimu, nes nieko dar nebuvo ištaisyta, ką būtų galima sugadinti. Tai buvo sienos tarp gavimo ir davimo norų, sienos tarp Kūrėjo ir kūrinio, tarp Kūrėjo ir kūrinio savybių sugriuvimas. Tad jis įvyko tik dėl ištaisymo.
Noras mėgautis egzistavo ir iki sudužimo, tik slapta. Jam atsiskleidus kūrinys jau gali pradėti dirbti su juo ir kilti pas Kūrėją. Kiekvieną kartą kūriniui atsiskleidžia, kuo jis skiriasi nuo Kūrėjo, o tai jam suteikia galimybę ištaisyti šitą skirtumą ir priartėti prie Jo.
Šis skirtumas jau egzistavo ir anksčiau, bet dabar atsiskleidė. Vadinasi, atskleidžiama kūrinio atžvilgiu, tarytum užsidėtume akinius ir pamatytume gedimą, kurio anksčiau nepastebėjome.

* * *
Šventyklos sugriuvimas reiškia Binos ir Malchut sumaišymą. Todėl buvo du griuvimai, atitinkantys du dvasinių parcufų lygmenis: dalėt-gimėl (4/3) ir gimėl-bėt (3/2). Pirmoji Šventykla buvo sugriauta Mochin dė Chaja lygmenyje, o Antroji – Mochin dė Nėšama lygmenyje.
Todėl Pirmosios Šventyklos griuvimas buvo žymiai stipresnis ir reikšmingesnis. Tačiau Antrosios Šventyklos griuvimas buvo reikšmingesnis tuo, kad reiškė visišką išėjimą iš dvasinio pasaulio.
Pirmoji Šventykla – tai dvasinė vienybė, kai visi norai sujungti kartu ketinimu duoti Kūrėjui Mochin dė Chaja pakopoje. Vyko didžiulė kova tarp žmonių ir kiekvieno su pačiu savimi už tai, kad išsaugotų šią vienybę ir nenukristų. Tačiau egoizmas visąlaik augo ir galiausiai vis dėlto įvyko sudužimas.
Izraelio tauta išėjo į tremtį, tai reiškia, kad pakopos atsiskyrė – dvasinis parcufas išsieikvojo. Po tremties tauta grįžta prie dvasingumo statydami naują Šventyklą. (Pirmoji Šventykla tai tarsi malchei DACHGAT, o antroji Šventykla – malchei TANIM Nekudim pasaulyje, kurie sudužo).
Antrosios Šventyklas sugriuvimas buvo jau galutinis išėjimas iš dvasingumo – visi krito į ketinimą dėl savęs. Nuo to laiko visa tauta, išskyrus ypatingus žmones – kabalistus, pateko į nenutrūkstamą kartų leidimosi procesą.
Neįmanoma sulyginti kartų, gyvenusių iš karto po pirmosios ar antrosios Šventyklos griuvimo, su mūsų amžininkais. Jie juto žymiai didesnį ryšį vieni su kitais. Šventumas dar švytėjo jiems iš toli, krito kibirkštys nuo ankstesnės Šventyklos griūties ir darė poveikį.
Todėl tose kartose dar buvo didžių žmonių, netgi sugriovus antrąją Šventyklą. Mes matome, kokias didžias knygas jie paliko mums: mišną, talmudą.
Daugelis dar jautė dvasinį pasaulį. Kritimas neįvyko akimirksniu, Šviesa išėjo iš parcufo palaipsniui, kol priartėjus Ari laikams atsidūrėme beveik visiškoje tamsoje.
Nuo Baal Šemo laikų prasidėjo jau pabudimas iš apačios. Baal Šem Tovas atliko didžiulį darbą, atgaivindamas dvasingumą. Po jo sekė Baal Sulamas. Buvo ir kitų kabalistų, gyvenusių laiko tarsnyje tarp jų. Paskutinis didis mūsų laikų kabalistas buvo Rabašas, palikęs mums visą išsitaisymo metodiką, kuria šiandien naudojamės.
#249883

Iš 2019 m. liepos 21 d. rytinės pamokos, tema „Av mėn. 9 d.“

Daugiau šia tema skaitykite:

Svarbūs ne akmenys, o tai, kas širdyje

Sunkus metas – galimybė vienytis

Dėl ko liūdėti per Avo 9 dieną?

Komentarų nėra