Klausimas. Kodėl dešimtoji teveto mėnesio diena – Toros išvertimo iš ivrito į 70 kalbų diena – laikoma gedulo diena? Tarytum šią dieną Torą ištraukė iš jos vietos. Ką tai reiškia?
Atsakymas. Nes šis išvertimas atėmė iš Toros jos tikrą dvasinį pagrindą, jos tikrą vaizdą. Liko tik paviršinis vertimas. Be to, jis negalėjo būti tikslus net ir didaktiniu požiūriu, nekalbant jau apie tai, kad dvasingumo negalima išversti į jokią kalbą.
Net ivritas – tai irgi ne kalba, bet kodas – raidės, kurios viena po kitos eina tam tikra seka, pagal tam tikras taisykles. Jų negalima sukeitinėti. Kiekviename žodyje egzistuoja tam tikra šaknis iš dviejų ar trijų raidžių, vadinamoji „binjan“ („sandara“).
O verčiant iš ivrito visa tai atmetama, ir iš kalbos praktiškai nieko nelieka. Tu imi paprastą šio žodžio vertimą, kuris būdingas mūsų pasauliui, nors tekstas apskritai nieko nekalba apie materialius dalykus, ir priskiri jam kažkokią mūsų pasaulio kopiją.
Komentaras. O kiek paskui diskutuojama, kad moteris sukurta iš vyro šonkaulio arba kad pas Mozę bolavo ragai. Ir viskas – dėl neteisingo vertimo.
Atsakymas. Nieko nepadarysi, yra tokia problema.
Klausimas. Ar žmonija, grįždama į dvasinį pasaulį, grąžins Torą į vietą?
Atsakymas. Nėra ko grąžinti! Su Tora nieko nenutiko. Tora – tai Aukštesniojo pasaulio sandaros aprašymas. Žmogus, jos mokydamasis ir kildamas, suvokia šią sandarą.
Bet kai jis mano, kad ši sandara jam priklauso kaip kažkokia knygutė jo kišenėje, ir dar parašyta ne ivritu, o išversta ir netekusi dvasinės prasmės, tada jis suvokia Torą kaip eilinį pasakojimą. Skaitydamas, kad iš pradžių Dievas sukūrė dangų ir žemę, jis mano: „Dangų aš žinau. Žemę – pažįstu. Važiuojame toliau“.
Todėl negalima įleisti į dvasinį pasaulį žmogaus, nenorinčio „preparuoti“ savęs.
#245214

Iš 2019 m. sausio 6 d. pamokos rusų kalba

Avo mėnesio 9-oji – tai diena, atspindinti labai svarbią, ypatingą kūrinio vystymosi būseną – sudužimą. Be šio sudužimo neįmanoma išsitaisyti. Tad, viena vertus, tai džiaugsmingas įvykis, kita vertus, tai gedulo diena, kai susimąstoma, kaip buvo galima išvengti griūties ar bent kovoti su ja.
Kaip įprasta dvasiniame pasaulyje dvi priešingybės jungiasi kartu į vieną įvykį. Todėl reikia sielvartauti dėl visų tragedijų, kurios lėmė dvasinėse šaknyse suplanuotą sudužimą.
Tačiau reikia ir džiaugtis tuo, kad praėjome sudužimą ir esame išsitaisymo procese. Ši galimybė mums duota jau nuo Ari laikų, ir jeigu iki šiol iš sudužimo neperėjome prie ištaisymo, tai tik dėl savo aplaidumo.
Štai jo ir reikia gailėtis per Avo mėn. 9 d. – ne prieš tūkstantį metų sugriautos Šventyklos, o tos, kuri iki šiol nepastatyta mūsų širdyje, ir todėl tarsi iš naujo griūna kiekvieną dieną. Šitai ir yra tikrasis gedulas bei katastrofa: kodėl ir šiandien skatiname griuvimą ir sudužimą? Juk pasakyta: „Kol Šventykla neatstatyta, ji kiekvieną dieną tarsi griūna iš naujo“. Štai apie ką reikia pagalvoti.
Tačiau mes verkiame dėl to griuvimo, kuris įvyko prieš du tūkstančius metų, tarytum būtume didžiuliai teisuoliai, o tie žmonės buvo prasižengėliais, jei jau leido sugriauti Šventyklą ir romėnams bei egiptiečiams paimti valdžią. Ne mums juos teisti, nesuprantame, kas tada įvyko. Tie įvykiai kaip tik buvo neišvengiami pagal pakopų raidos tvarką.
Bet jei ir dabar, kai jau praėjo tiek laiko po Ari ir atėjo metas taisytis bei atsiskleidė kabalos mokslas, mes iki šiol atmetame kabalą ir ištaisymo metodiką, nepripažindami vienijimosi būtinybės, – tai šitai ir yra tikroji griūtis mūsų viduje. Tikroji katastrofa ne ta, kuri įvyko praeityje, o ta, kuri vyksta mumyse kiekvieną dieną.
Mokytojas Akiva kvietė mylėti artimą kaip save patį. Tačiau griuvus Šventyklai, jis džiaugėsi tuo, nes tai reiškė taisymosi pradžią. Todėl reikia galvoti tik apie dabartį ir ateitį, o ne gailėtis dėl praeities.
Praeityje įvykusi griūtis buvo tarpusavyje kovojančių aukštesniųjų jėgų rezultatas. Nors mes suprantame, kad Šventykla turi sugriūti, visgi reikia priešintis griovimui. Negalima sutikti su išėjimu iš šventumo. Jeigu bent šiek tiek pasiekei dvasinio lygmens, negalima leisti sau iš jo nukristi į klipą.
Todėl mokytojas Akiva taip kvietė laikytis meilės artimui kaip sau pačiam. Kita vertus, jeigu griūtis įvyko, reikia suprasti, kad ji į naudą, ir nuo šio momento jau prasideda ištaisymas. Jeigu Šventykla sugriuvo, tai nereikia verkti dėl jos, o pradėti jos atstatymą su naujomis jėgomis.
Nėra nieko blogiau už sudužimą. Tačiau tik iš šios sudužusios būsenos galima pakilti ir atgimti, tad yra gerai, kai atskleidžiame savo sudužimą. Mes vėl stengiamės susivienyti, bet kas kartą pamatome, kaip mumyse dar stipriau nei anksčiau sukyla blogio jėgos. Kitaip tariant, atskleidžiame vis didesnį sudužimą.
Jis atsiskleidžia būtent tada, kai noriu susivienyti su draugais ir staiga pamatau, kad negaliu šito padaryti. Visą dieną svajojau apie tai, kaip rytoj susitiksiu su draugais ir tarp mūsų bus stipri vienybė.
O ryte prabundu ir išvis nepamenu, kad šiandien paskirtas susitikimas. Jau viską pamiršau! Visi mano geri ketinimai subyrėjo į šukes – tai ir vadinama sugriuvimu, šitaip jis mumyse atsiskleidžia.

* * *
Manyje pačiame nėra jėgų priešintis sudužimui. Vienintelis būdas – įsijungti į teisingą aplinką, kuri turi tokią jėgą. Draugai turi laikyti mane ir tempti paskui save ir taip patys sustiprėti. Juk aš pasitarnavau jiems kaip pretekstas susivienyti dėl mano išgelbėjimo. Išeitų, kad padėjau grupei!

* * *
Prieš du tūkstančius metų griuvo Šventykla ir nuo to laiko Izraelio tauta pradėjo savo klajones po pasaulį. Pripratome gyventi tremtyje tarp kitų tautų ir neretai mums net gerai sekdavosi. O kartais atvirkščiai, pasaulio tautos suvesdavo su mumis sąskaitas. Neapykanta žydams vis augo, banga po bangos, o pastaruoju metu kyla tikras antisemitizmo cunamis.
Problema ta, kad netaisome sudužimo. Antisemitizmas kyla dėl to, kad niekiname savo galimybę pasiekti išsitaisymą. Tremtis pasibaigė, bet tik potencialiai, o ne iš tikro.
Daugelis svajoja palikti Izraelio žemę ir grįžti tremtin. Juk šventumas yra tik toje vienybėje, kurią galime sukurti tarpusavyje. Be vienybės nėra šventumo, iki šiol esame griūtyje.

* * *
Iš tikrųjų, sugriuvimas buvo ištaisymas. Jo nepavadinsi gedimu, nes nieko dar nebuvo ištaisyta, ką būtų galima sugadinti. Tai buvo sienos tarp gavimo ir davimo norų, sienos tarp Kūrėjo ir kūrinio, tarp Kūrėjo ir kūrinio savybių sugriuvimas. Tad jis įvyko tik dėl ištaisymo.
Noras mėgautis egzistavo ir iki sudužimo, tik slapta. Jam atsiskleidus kūrinys jau gali pradėti dirbti su juo ir kilti pas Kūrėją. Kiekvieną kartą kūriniui atsiskleidžia, kuo jis skiriasi nuo Kūrėjo, o tai jam suteikia galimybę ištaisyti šitą skirtumą ir priartėti prie Jo.
Šis skirtumas jau egzistavo ir anksčiau, bet dabar atsiskleidė. Vadinasi, atskleidžiama kūrinio atžvilgiu, tarytum užsidėtume akinius ir pamatytume gedimą, kurio anksčiau nepastebėjome.

* * *
Šventyklos sugriuvimas reiškia Binos ir Malchut sumaišymą. Todėl buvo du griuvimai, atitinkantys du dvasinių parcufų lygmenis: dalėt-gimėl (4/3) ir gimėl-bėt (3/2). Pirmoji Šventykla buvo sugriauta Mochin dė Chaja lygmenyje, o Antroji – Mochin dė Nėšama lygmenyje.
Todėl Pirmosios Šventyklos griuvimas buvo žymiai stipresnis ir reikšmingesnis. Tačiau Antrosios Šventyklos griuvimas buvo reikšmingesnis tuo, kad reiškė visišką išėjimą iš dvasinio pasaulio.
Pirmoji Šventykla – tai dvasinė vienybė, kai visi norai sujungti kartu ketinimu duoti Kūrėjui Mochin dė Chaja pakopoje. Vyko didžiulė kova tarp žmonių ir kiekvieno su pačiu savimi už tai, kad išsaugotų šią vienybę ir nenukristų. Tačiau egoizmas visąlaik augo ir galiausiai vis dėlto įvyko sudužimas.
Izraelio tauta išėjo į tremtį, tai reiškia, kad pakopos atsiskyrė – dvasinis parcufas išsieikvojo. Po tremties tauta grįžta prie dvasingumo statydami naują Šventyklą. (Pirmoji Šventykla tai tarsi malchei DACHGAT, o antroji Šventykla – malchei TANIM Nekudim pasaulyje, kurie sudužo).
Antrosios Šventyklas sugriuvimas buvo jau galutinis išėjimas iš dvasingumo – visi krito į ketinimą dėl savęs. Nuo to laiko visa tauta, išskyrus ypatingus žmones – kabalistus, pateko į nenutrūkstamą kartų leidimosi procesą.
Neįmanoma sulyginti kartų, gyvenusių iš karto po pirmosios ar antrosios Šventyklos griuvimo, su mūsų amžininkais. Jie juto žymiai didesnį ryšį vieni su kitais. Šventumas dar švytėjo jiems iš toli, krito kibirkštys nuo ankstesnės Šventyklos griūties ir darė poveikį.
Todėl tose kartose dar buvo didžių žmonių, netgi sugriovus antrąją Šventyklą. Mes matome, kokias didžias knygas jie paliko mums: mišną, talmudą.
Daugelis dar jautė dvasinį pasaulį. Kritimas neįvyko akimirksniu, Šviesa išėjo iš parcufo palaipsniui, kol priartėjus Ari laikams atsidūrėme beveik visiškoje tamsoje.
Nuo Baal Šemo laikų prasidėjo jau pabudimas iš apačios. Baal Šem Tovas atliko didžiulį darbą, atgaivindamas dvasingumą. Po jo sekė Baal Sulamas. Buvo ir kitų kabalistų, gyvenusių laiko tarsnyje tarp jų. Paskutinis didis mūsų laikų kabalistas buvo Rabašas, palikęs mums visą išsitaisymo metodiką, kuria šiandien naudojamės.
#249883

Iš 2019 m. liepos 21 d. rytinės pamokos, tema „Av mėn. 9 d.“

Daugiau šia tema skaitykite:

Svarbūs ne akmenys, o tai, kas širdyje

Sunkus metas – galimybė vienytis

Dėl ko liūdėti per Avo 9 dieną?

Laikotarpis prieš Avo mėn. 9 dieną nėra laikomas itin geru. Ir nors Israel turi būti aukščiau laiko ir kalendoriaus, mes vis dėlto jaučiame šio gedulingo periodo sunkumą ir jo poveikį mums.
Pasaulyje auga problemos, klimato anomalijos, įvairiausi konfliktai. Tokiu laiku itin svarbu užsiimti visuomenės vienybe, o tai ir yra vienintelis vaistas ir galimybė paspartinti mūsų raidą tinkama linkme tinkamomis priemonėmis.
Šiuo metu rengiame vienybės vakarą, kad išnaudotume sustiprėjusį egoizmą ir jo pabudimą kaip būtina jėgą eiti pirmyn.

* * *
Šiuo sunkiu laiku priešais Avo mėn. 9 dieną reikia būti itin budriems: kaip egoizmas valdo mus, painioja ir nuleidžia į gyvūninį lygmenį pačiais įvairiausiais būdais – per klimato anomalijas, problemas visuomenėje, darbe, šeimoje.
Būtent šiuo laiku esant visiems sunkumams iš mūsų reikalaujama daugiau vienybės juk tai laikas Torai gauti. Galėjome gauti Torą, tačiau to neįstengėme, ir todėl įvyko griūtis – Avo 9. Taip jau nutiko keletą kartų.
Jei blogasis pradas neatsiskleidžia, tai neturime, ko taisyti ir nėra iš ko kurti savo ryšį su Kūrėju. Pas Kūrėją ateinama iš dviejų linijų: blogojo prado ir priešais jį – gerojo prado. Ateinu pas Kūrėją su savo blogąja prigimtimi ir prašau man duoti gerą prigimtį, kad neutralizuočiau savo egoizmą ir valdyčiau jį.
Šiandien renkamės į vienybės vakarą, kad kartu atskleistume ir mūsų blogąjį pradą, ir galimybę susijungti bei atskleisti gerąjį pradą. Jie atsiskleidžia vienas priešais kitą.
Draugėn susiburia pusantro tūkstančio egoistų, suprantančių, kad norimą tikslą galima pasiekti tik davimo induose (kelim). Jei kiekvienas įstengs šiek tiek pakilti virš savęs, tai taip bendromis pastangomis galėsime pakelti maldą, paprašyti Šviesos, kad ji bent šiek tiek mus atskirtų nuo egoistinio noro.
Mes prilipę prie egoizmo, tačiau norime šiek tiek pakilti virš jo. Šviesa it vanduo prateka tarp manęs ir egoistinio noro ir aš imu plaukti virš jo tarsi valtyje, savo grupėje. Iš ten jau galėsiu pradėti kilti.
#249493

Iš 2019 m. liepos 14 d. rytinės pamokos ruošiantis vienybės vakarui

Viskas priklauso nuo mūsų požiūrio
Iš esmės, skirtumas tarp didžiausio gedulo, karčiausios dienos ir pačios saldžiausios, džiugesio dienos apibrėžiamas mūsų požiūriu į mums duotas sąlygas. Galima į jas žiūrėti ir jas priimti per savo egoizmą, blogąjį pradą, o galime ir per davimo savybę, gerąjį pradą, kitaip tariant, per mūsų susiskaidymą arba vienybę.
Ta pati Šviesa, kuri turėjo atsiskleisti vienybėje, atsiskleidžia susiskaidyme ir sukelia tragiškas pasekmes.
Negalime dėl savo bėdų kaltinti poveikio iš aukščiau, juk viskas priklauso nuo to, į kokius indus šį poveikį gauname. Iš viršaus visada nusileidžia vienas ir tas pats: aukštesnioji šviesa, gailestingumas, o rezultatą nulemia, kiek esame panašūs į šią Šviesą.
Šiuo ypatingu laiku ateina tas pats švytėjimas, kuris atvedė prie sudužimo. Tačiau jis turėjo atvesti prie išsitaisymo, jei nebūtų nusižengta su auksiniu veršiu ir akmens plokščių sudaužymu. Visuomet reikia taip žiūrėti į tai, kas vyksta, ir suprasti, jog viskas priklauso nuo mūsų vienybės. Joje, į tinkamą kli galime gauti tinkamą poveikį iš viršaus.
O jei nesame tam pasirengę, tai ta didžiulė Šviesa, kuri turėjo apsivilkti į tinkamą kli ir atnešti mums džiaugsmą, tobulėjimą, kilimą, atveda į griūtį, bėdas. Viskas priklauso nuo mūsų.

Daugiau šia tema skaitykite:

Nereikalingos kančios

Nesėkmė kaip sėkmės žadintuvas

Linkstu duoti