Nereikalingos kančios

Dvasinis darbas, Kūrėjas

Kai kurie žmonės mano, kad Kūrėją galima pasiekti save kankinant, verčiant save kentėti. Bet Kūrėjui nereikia mūsų kančių, Jis nesiunčia mums jų. Jas jaučiame dėl to, kad pagal kūrinijos prigimtį šviesa ir noras yra priešingi vienas kitam. Ir atskleisdamas šią priešingybę žmogus turi suprasti, jog šis pajutimas duodamas tik tam, kad virš jo galima būtų pakilti. Jis tėra ženklas, leidžiantis mums pajusti savo priešingybę ir atotrūkį nuo Kūrėjo.
Visų pirma reikia padėkoti už tai, kad gauni tokį ženklą, ir kaip galima greičiau pabėgti nuo šio kartaus jausmo. Juk norėdami šito ar ne, sąmoningai ar nesąmoningai, vien šiuo nemaloniu jausmu mes jau kaltiname Kūrėją – visko, kas vyksta su mumis, šaltinį. Tuomet aš tampu nuo Jo atskirtas, Jam priešingas ir vadinuosi nusidėjėliu.
Reikia siekti tik šviesių jausmų, priartėjimo prie Kūrėjo. O jeigu žmogus ieško kančių, tai yra išdidumo apraiška. Juk jis mano, kad už kančias jam priklauso apdovanojimas, atlygis, išaukštinimas. Tai vyksta dėl visos tikrovės sistemos nesupratimo.
Kūrėjas vadinamas geru ir nešančiu gėrį. Jis linki mums gėrio. Kūrimo tikslas yra malonumas, ir Kūrėjas sukūrė kūrinius norėdamas jiems suteikti malonumą. Tad jeigu kažkurią akimirką pajutai bent kokį nemalonumą, reikia pasinaudoti tuo judėjimui pirmyn ir pateisinti Kūrėją, pasijusti absoliučiai geroje būsenoje.
Mes negalime bučiuoti mus mušančios lazdos ir mylėti ją – tai apgaulė ir veidmainystė. Jeigu žmogus teisingai dirba, tai kyla padedamas aplinkos ir naujos vertybių skalės, nes kas kartą vis labiau vertina davimo savybę.
Jis išnaudoja kiekvieną akimirką, kai tik turi galimybę pakilti, t. y. mato, kad dar nepasiekė visiško pajutimo tobulumo, esančio davimo savybėje, absoliučiai gero Kūrėjo. Jis nenurimsta nei akimirkai, juk jo tikslas – suteikti malonumą Tėvui, o ne rūpintis savaisiais maloniais ar nemaloniais pajutimais. Jis visą laiką žengia pirmyn ir panaudoja savo gerus ir blogus įspūdžius tam, kad tiksliai išsiaiškintų, ką dar gali pagerinti norėdamas pasiekti davimo savybę.
Taip žmogus eina ir nuolatos keliasi virš tamsos, virš nemalonių jausmų, kurie jame kas kartą kyla. Juk jie jam nurodo jo atitolimą nuo Kūrėjo, susiliejimo trūkumą. Žmogus dėkingas už visus šiuos atvėrimus – tai nusidėjėliai atsiskleidžia jame, kuriuos jis gali įveikti, t. y. pakilti virš jų susiliejimo link.
Ir tada visas šis atsiskleidžiantis blogis taps jam gėriu, dovana. Jis su džiaugsmu pasitiks tamsą, iš anksto pasiruošdamas jai teisingoje aplinkoje. Kiekvieną akimirką, kai jo jausmuose, supratime skleisis tamsa, jis ieškos, kas dar jame liko neištaisyta.
Jis neieško kančių – jis ieško juodų detalių savo suvokime, kad galėtų jas ištaisyti. Juk jis iš anksto pasiruošė taisytis, o ne tuščiai kentėti, kas paprasčiausiai yra kvaila.
Čia visų įvykių, vykstančių su žmogumi pasaulyje, atžvilgiu, veikia visai kitas išskaičiavimas. Žmogus viską suvokia tik kaip priemonę, skirtą pakilti virš kliūčių ir pasiekti susiliejimą. Tai reiškia, kad jis kyla į Kūrėjo kalną. Visame savo kelyje jis saugosi, kad bet koks nemalonus jausmas nesitęstų ilgiau kaip vieną akimirką, ir iš karto kyla virš jo aukštai jį įvertinęs. Juk žmogus jį priima kaip signalą, kaip pakilimui skirtą trampliną, galimybę pateisinti Kūrėją, pakilti virš šio jausmo į davimo savybę.
O tai priklauso nuo tikslo svarbos, Kūrėjo didybės jausmo. Tada jis aukštai vertins ir priemones, kurios visada jam atsiskleidžia priešinga, neigiama forma, suteikdamos jam galimybę virš jų suformuoti save. Jis turi jas apversti nuo minuso į pliusą, ir tada vietoje gilios duobės jis supils didžiulį kalną.

Iš 2012 m. birželio 11 d. pamokos pagal Baal Sulamo laišką

Daugiau šia tema skaitykite:

Keletas minčių iš ,,Šamati”: Nieko nėra kito − tik Jis

Masto problema

Nešaukite „Ne!“ ant slenksčio…

Komentarų nėra

Komentarai

Privalote prisijungti, jei norite komentuoti.