Klausimas: Kodėl Kūrėjas sukūrė tokį pasaulį? Kodėl Jis slepiasi nuo mūsų proto ir pojūčių? Kodėl Jis sukūrė mus kaip priešingybes galutiniam tikslui ir sau?
Atsakymas: Nes Jis nori mums suteikti laisvę! Kad mes patys užsinorėtume atskleisti Jį ir taptume tokie pat duodantys, kaip Jis.
Jei iš pat pradžių jaustume ir priimtume Kūrėją tokį, koks Jis yra, kas gi iš mūsų priešintųsi ir kažką darytų kitaip?
Juk ir dabar niekas iš mūsų nesipriešina mums viešpataujančiam egoizmui. Mes – automatiniai egoistinės programos vykdytojai.
Jei mums įdiegtų davimo programą, mes taip pat automatiškai realizuotume ją – ir mus vadintų angelais, „automatiškai“ veikiančiomis gamtos jėgomis. Tačiau nei vienu, nei kitu atveju nėra laisvės.
Laisvė – tiktai viduryje, tarp nuodėmės ir šventumo. Tokia būsena vadinama „klipat Noga“ – tai savybės Tiferet vidurinysis trečdalis.
Dėl to Kūrėjas ir pastato mus tokiame nepastovios lygsvaros taške, kad mes nebežinotume, į kurią pusę krypti! Kur gėris, o kur blogis – ką pasirinkti, kur veržtis?
Tai yra mūsų laisvo pasirinkimo taškas, būtent iš tokių taškų mes ir sudedame liniją, kuria keliaujame nuo dabartinio momento iki galutinio ištaisymo.
Mums iškeltas uždavinys – suvokti paslėpties dydį ir formą, jos priežastis ir būtinybę, – kad sukurtume save kaip nepriklausomą asmenybę.
Kūrėjas neturi jokio kito tikslo, tik mūsų savarankiškumą. Jam reikalinga savarankiška kūrinija, kitaip ką Jis pripildys pasitenkinimu? Nejaugi mašiną, kurią pats sukūrė ir kurią visapusiškai valdo?!
Kiek kūrinija tampa savarankiška, tiek Kūrėjas jaučia malonumą, suteikdamas malonumą jai. Jis jau turi ką patenkinti! Tai realiai egzistuoja!
Todėl Jis ir negalėjo iš pradžių sukurti mus gerus, o pabaigoje dovanoti mums visą Begalybės pasaulį. Jis privalėjo sukurti mus kaip priešingybes sau ir įkurdinti tarp dviejų pasaulių.
Juk būtent čia, šių dviejų pasaulių sandūroje – kur neveikia nei Kūrėjo, nei kūrinijos valdžia, šiame neutraliame taške, kurio negalima priskirti nei vienam, nei kitam, – tik čia ir yra laisvė!

Daugiau šia tema skaitykite:

„Lynu – tiesiai pas Kūrėją“

„Paliepus ar pasirinkus“

„Tuštuma – laisvės kaina“

Aplinka ir mokytojas – tai vieninteliai žmogaus ateitį lemiantys faktoriai.
Kiekvieną akimirką jis turi matyti  savo būseną lyg  iš viršaus būtų gavęs viską, kas reikalinga, ir jam belieka tik susijungti su teisinga aplinka.
O tokia aplinka visada yra šalia mūsų, tereikia mokėti ją pasirinkti. Tai vienintelis mūsų laisvas pasirinkimas, nes visa kita – šio pasirinkimo pasekmė.
Todėl man nereikia rūpintis niekuo, išskyrus tai, kuo aš mintu, su kuo palaikau ryšį, kas mane veikia! Vadinasi, visada turiu galvoti ne apie save, o apie tai, su kokia išorine aplinka esu susijęs.
Jeigu žmogus nori kontroliuoti savo vystymąsi, savo gyvenimą ir likimą, tai jis turi galvoti tik apie tai, su kuo palaiko kontaktą.
Tačiau žmogui visiškai nebūdinga apie tai galvoti! Juk mes nuolat galvojame apie save: kas aš, kodėl, kas man nutiks? Kokia mano gyvenimo prasmė?
Visi šie klausimai nukreipti į vidų ir jie yra teisingi! Bet kaip tu juos ketini išspręsti? Su kuo tu susieji jų sprendimą?
Kabalistai aiškina, jog sprendimas priklauso tik nuo aplinkos. Ir todėl reikia nedelsiant nukreipti savo žvilgsnį į mane veikiančias išorines jėgas – juk jų poveikis man lemia mano ateitį.
O iš esmės, tai ne išorinė, o vieninga sielų sistema, integralinė mano dvasinio kūno dalis – ta, kuri sudužo ir kurią reikia ištaisyti.
Ir tik ten aš galiu ką nors pakeisti, nes su visais kitais norais nieko negaliu padaryti.
Tai tas pats, kaip įlysti į archyvą ir skaityti seniai nulemtų įvykių įrašus. Tik aplinką galiu kažkaip veikti. Ir gaila švaistyti savo laiką kokiems nors kitiems dalykams, išskyrus šitai.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kiekvieną akimirką rinktis aplinką“

„Naujų galimybių pasaulis“

„Kaip ištrūkti iš egoizmo vergovės“

Klausimas: Ką daryti žmogui, jeigu jis pasirinko aplinką savo dvasiniam vystymuisi, bet jaučia, kad ši jo nepastūmėja?
Atsakymas: Šiandien veikia dvi sąlygos, kurioms esant jau yra nesvarbu, kokioje fizinėje grupėje esu:
Pirmoji sąlyga – dabar visas pasaulis privalo išsitaisyti!
Antroji sąlyga – dėl šios priežasties tarp mūsų išsivystė virtualus ryšys, ir kiekvienas turi galimybę kontaktuoti su mumis per internetą, knygas, televiziją, atvykti pas mus į stažuotę, kongresą, drauge dalyvauti įvairiose akcijose, studijuoti mūsų mokymo centruose ir t.t.
Tai ne tie seni laikai, kai žmogus gyveno savo užkampyje ir galėjo susisiekti tik su jį supusiais savo aplinkos žmonėmis. Šiandien tu gali būti susijęs su visu pasauliu. Gali mus matyti, girdėti, atvažiuoti į svečius – visa kita priklauso nuo tavęs!
Šiandien, kai visi pasaulyje privalo išsitaisyti, vieta ir atstumas jau nesukelia jokių apribojimų. Viską lemia mūsų noras išsiaiškinti, kas aš, kam priklausau, kas daro man įtaką.
Kiekvienam duota valios laisvė, ir viskas priklauso tik nuo žmogaus. O mes dabar internete kuriame tokią virtualią sistemą, skirtą studijuojantiems kabalą, kad kiekvienas galės turėti patį glaudžiausią ryšį.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Siela kitoje kompiuterio ekrano pusėje“

„Viena diena lyg metai“

„Sąlygos tobulėjimui“

Klausimas: Kaip įsivaizduoti žmogaus gyvenimą dvasiniame pasaulyje – visiškai be kančių?
Atsakymas: Mes nesugebame to įsivaizduoti, nes bet koks mūsų supratimas bus egoistinis.
Dvasinis supratimas – atrasti malonumą ir įkvėpimą duodant, mylint artimą.
Bet ne tam, kad gautum iš to malonumą ir ramybę! O dėl paties šio veiksmo didingumo ir ypatingos vertės.
Kaipgi man pajausti davimo didingumą? Prašau, kad  Šviesa leistų man tai pajusti, nes pats to nesugebu.
Tačiau nesugebu netgi to panorėti ir paprašyti, – ką gi man daryti?! Tam aplinka gali mane įpareigoti – priversti norėti nenatūralaus dalyko, kuris apskritai yra man priešingas.
Visuomenė gali įpareigoti mane kam tik nori. Žmogus yra pasiruošęs net užmušti save dėl to, kad atrodytų didis kitų žmonių akyse.
Viskas priklauso nuo aplinkos, ji gali įteigti tau norus, kurie yra priešingi tavo egoizmui, – ir egoizmas tai palaikys!
Taip yra todėl, kad žmogaus pakopa mumyse – aukščiau už gyvūninę. Ir tam, kad įgyvendintų savo norą žmogaus pakopoje, patenkintų savo garbės troškimą, – žmogus yra pasiruošęs užmušti savyje gyvūną.
Gyvūnas to negali, o žmogus – gali, nes jame yra žmogaus pakopa, kurią galima įtakoti. Ji visiškai priklauso nuo aplinkos.
Taigi aplinka turi kiekvieną įtakoti taip, kad jis užsinorėtų pakilti virš savo asmeninio egoizmo.
Kai taip visi įtakosime vieni kitus, visuomenė kils visą laiką.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Pasirinkti teisingą aplinką“

„Inkubatorius sielai vystytis“

„Tik žmogus gali pajausti Kūrėją“

Klausimas: Tam, kad sugriaučiau sieną, skiriančią mane nuo dvasinio pasaulio, turiu ją daužyti iš abiejų pusių – ir iš egoistinės, ir iš altruistinės. O gal ją galima sudaužyti iš vienos pusės?
Atsakymas: Šviesa veikia iš dvasinio pasaulio pusės ir atlieka tokius pat veiksmus, kaip ir aš iš savo pusės. Bet jeigu neveiksiu, Šviesa iš aukščiau neateis ir neveiks iš dvasinio pasaulio pusės.
Aš kaip metalo gabalėlis, kuris artėdamas prie sienos, priverčia magnetą, esantį kitoje sienos pusėje, veikti. Taip kartu mes veikiame iš abiejų pusių.
Kūrėjas negali mūsų veikti, jei mes patys nenorime ir nereikalaujame, kad Jis tai padarytų. Antraip, kur mūsų valios laisvė ir kur mes patys?
Jeigu dirba tik Kūrėjas, išeina, kad aš – tik negyvas elementas. Todėl turiu Jį pralenkti ir pats pareikalauti iš Jo atlikti šį veiksmą. Tai reikš, kad viską sprendžiu aš.
Todėl veiksmas vyksta ne iš vienos, o iš abiejų pusių. Nors aš iš savo pusės tik aktyvinu veiksmą, o realizuojasi jis jau iš kitos pusės. Jėga, kuri dirba, veikia ir realizuoja ištaisymą, – kylanti iš Jo.
Pas mane ateina Šviesa ir pakelia mane, perneša per šią sieną – bet tik mano prašymu ir tiek, kiek šis procesas atitinka bendrą sumanymą!
Negaliu veikti pagal savo asmeninę programą ir reikalauti, kad noriu būti suaugęs, jei visa sistema aplinkui nepasistūmėja ištaisymo link. Judėti galiu tik kartu su visa sistema.
Ir nesvarbu – nori jie patys ištaisymo, ar ne! Mano atžvilgiu jie įgauna tokią formą, kuri man būtina.
Mano pasistūmėjimas priklauso tik nuo manę – visi likusieji jau yra galutinio ištaisymo būsenos.
Bet jie mano atžvilgiu būna ištaisyti ir veikia su manimi kartu tik tiek, kiek aš pats noriu su jais susivienyti ir kartu judėti pirmyn.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Paliepus ar pasirinkus“

„Tuštuma – tai laisvės kaina“

„Nenoriu būti lėle!“

Nei vienas žmogus nėra laisvas, jei neturi taško širdyje, – nesvarbu, kas jis, – pats geriausias ar pats blogiausias,  tikintis ar pasaulietis, kvailys ar išminčius, nusikaltėlis ar teisuolis.
Jei žmogus nesiekia dvasinio vystymosi, jis neturi jokios valios laisvės ir gyvena paprastą gyvūno gyvenimą.
Laisva valia egzistuoja tik tarp dviejų taškų, dviejų galimybių – tarp dvasingumo arba materialumo.
Jei neturi dviejų galimybių, lieki vienui vienas prieš savąjį egoizmą ir visas vertybes, kurias tau įskiepijo visuomenė.
Anokia čia laisva valia, kai tau viskas diktuojama, – ir ką daryti, ir ko norėti.
Laisvės iliuziją jauti tik dėl nežinojimo, – tarsi mažas vaikas, bėgiojantis tarp žaislų mamos užrakintame kambaryje ir nejaučiantis nuolatinės jos priežiūros.
Tik kai atsiranda dvi galimybės vystytis: ar materialaus, ar dvasinio tikslo link, gauni laisvę rinktis ir gali valdyti save tarsi dvejomis vadelėmis.
Juk su viena vadele nieko negali padaryti, tik varyti save, kad įvykdytum tai, ko reikalauja visuomenė, kuri ir pati nesupranta, kur juda, nes valdoma iš aukščiau.
Ir apskritai, ką gali rinktis, jei nežinai, kas su tavimi nutiks artimiausią akimirką…

Daugiau šia tema skaitykite:

„Paliepus ar pasirinkus“

„Kur prasideda laisvė“

„Kur mūsų laisvė?“

Psichologų nuomone, mes gyvenime elgiamės pagal modelius ir vaizdinius, kuriuos susikūrėme dar vaikystėje, o vėliau – iš  reklamos, kino herojų ir kitų pavyzdžių.
Auklėtojai apdoroja mane psichologiškai, pateikia man nuomonių ir elgesio stereotipus.
Šią informaciją priimu kaip faktą. Ji pasąmonėje nustato mano požiūrį į gyvenimą.
Todėl į gyvenimą žvelgiu pro šių stereotipų prizmę. Jie nustato manyje vertinimo skalę – viską pasaulyje vertinu pagal ją, kiekvieną reiškinį suvokdamas kaip daugiau ar mažiau svarbų.
Pasaulis atitinka skalę, suformuotą manyje. Aš nematau tikrojo vaizdo, nes į pasaulį žvelgiu, viską automatiškai surūšiavęs pagal tai, kaip suprogramuota visuomenės.
Mes negalime atsikratyti mums įvestų duomenų, suformuoto požiūrio į mūsų pasaulį.
Bet, studijuodami kabalą, mes vystome savyje naują, papildomą jutimo organą ir elgesio modelius jame (davimo savybę).
Taip tampame nepriklausomi nuo pasaulio nuomonės, asmeniškai laisvi!

Daugiau šia tema skaitykite:

„Tikroji laisvė – greičiau tapti žmogumi“

„Kelias iš vergijos į laisvę“

„Kur prasideda laisvė“

Šiame pasaulyje visi mūsų veiksmai atliekami gavus paliepimą iš aukščiau, visi, išskyrus tuos, kuriuose turime pasirinkimo laisvę. Mano valios laisvė – augti aukštyn, t. y. ištaisyti savo sielą, tampant panašiu į Kūrėją. Visa kita manyje ir aplink mane diktuojama aukštesniojo pasaulio įstatymų.
Jeigu visame, kas žemiška, neturiu valios laisvės ir visa valdoma iš aukščiau, vadinasi, už jokius poelgius šiame gyvenime nėra nei bausmės, nei apdovanojimo! Nes viską darau ne aš pats, o su manimi daro aukštesnės jėgos. Todėl pasakyta, kad visi esame panašūs į gyvūnus, …kol netampame panašūs į Kūrėją. Pagal panašumo į Jį lygį vadinamės Adomu – „panašiu“ (hebrajų k. – dome). Panašumas į Kūrėją prasideda nuo mažo noro Jo siekti, kuris vadinamas „tašku širdyje“. Jei šį tašką žmogus turi, jei jis pasireiškė, žmogus būtinai ateis į kabalą – taškas jį atves.
Taškas širdyje – kaip sėklos lašelis, iš kurio tu išaugai. Bet dvasinį kūną, sielą, išvystyti galima tik savo pastangomis. Tai vienintelė mūsų pasirinkimo laisvė. Nustumk visą pasaulį į antrą planą ir pradėk vystyti sielą, keldamas save į aukštesnę sistemą. Tai – vienintelis pasirinkimas, vienintelis veiksmas, kuris tau gali būti užskaitytas. Apdovanojimas – sielos gyvenimas!

Daugiau šia tema skaitykite:

„Tuštuma – tai laisvės kaina“

„Kur prasideda laisvė“

„Kelias iš vergijos į laisvę“

Klausimas: Kam reikalingas materialusis pasaulis ir materialūs kūnai, jei dvasingumo noras (kli) yra ne kūne?
Atsakymas: O kokioje realybėje ruošiesi gyventi prieš patekdamas į dvasinį pasaulį? Juk būtent šis menamas pasaulis tau ir suteikia valios laisvę. Ši įsivaizduojama realybė nepaprastai svarbi, nes būtent iš jos po kiekvieno kritimo pakylame į dvasingumą. Į dvasingumą įeiname „iš nieko“, kaip „eš mi ain“ – nauji kūriniai. Į dvasingumą, į ryšį su Kūrėju būtina įeiti iš išorės, „iš nieko“. Žmogus – vienintelis gyvūnas, kurio gamta nevaldo 100 %, kuriam leidžia klysti, palikdama jame „tuščią erdvę“, suteikdama  laisvę išeiti į dvasinį pasaulį „iš nieko“, iš neigimo.
Jeigu būtume visiškai valdomi gamtos, mums nekiltų jokių klausimų  – viskas būtų nulemta iš anksto. Tačiau dėl mums suteiktos nedidelės laisvės gimsta siekis ir sugebėjimas pajusti užgimusį dvasinį norą (kli), kuris priešingas mums. Jeigu egoistinė prigimtis visiškai mus valdytų, niekada negalėtume pajusti atidavimo prigimties. Tačiau valdant egoizmui, mums paliekamas tarpelis, kurį pajutęs, nors ir nesuprasdamas savęs, pradedu jausti altruistinės prigimties pradžią ir įeinu į ją kaip  „kažkas iš nieko“.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Mūsų pasaulis – dvasinio pasaulio šešėlis“

„Neparsiduokite už grašius…“

„Kodėl matome mūsų pasaulį?“

Klausimas: Šiandien jau nebereikia važiuoti į kabalos pamokas, lietui lyjant, pakanka įjungti televizorių. Ar kiekvienas žmogus, žiūrintis mūsų televizijos kanalą, turi valios laisvę?
Atsakymas: Valios laisvė priklauso ne nuo ryšių kanalo, o nuo žmogaus taško širdyje.
Jeigu jis pribrendo, tai jo valios laisvė bus ieškoti tokios aplinkos, kuri padėtų pritraukti supančią Šviesą – šviesą, grąžinančią prie Šaltinio.
Jausmas, jog toks ryšys su aplinka būtinas, ir vadinamas valios laisve.
Tai pajusti žmogus gali ir po kelerių metų dalyvavimo mūsų pamokose.
Palaipsniui jis įsisąmonina, jog protu dvasingumo nepasieksi, jog terminų, veiksmų ir pasaulių sandaros žinojimas neatskleidžia Aukštesniojo pasaulio. Tiesiog turi praeiti kažkiek laiko, kol jis tai suvokia.
Mačiau daug žmonių, kurie metų metus studijuoja kabalos mokslą protu, siekdami kiek galima daugiau sužinoti, gaudami iš to didelį malonumą,  –  tačiau vis dar nejaučia poreikio suvokti šio mokslo jutimais.
O po to, jau pajutę tokį poreikį, jie dar nesuvokia, kad pasiekti dvasingumą – reiškia įgauti atidavimo savybę, kad suvokimas ir atidavimo savybė – tai vienas ir tas pats.
Kartais praeina metai, kol jie supranta, kad ryšys su grupės, į kurią Kūrėjas jį atvedė, draugų norais,  ir yra priemonė, padėsianti atskleisti atidavimo savybę.
Laikas nepraeina veltui, – tuo metu žmoguje, veikiant Šviesai, nuolat vyksta pokyčiai, ir jis palaipsniui supranta, kad svarbiausia –  įgauti atidavimo savybę.
Valios laisvė prasideda tada, kai žmogus supranta, jog ryšys su visomis likusiomis sielomis, su jų taškais širdyje, reikalingas tam, kad pasiektum atidavimo savybę. Nes tai ir yra dvasingumas.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kur mūsų laisvė?“

„Kelias iš vergijos į laisvę“

„Valios laisvė“