Žmogus, pradėjęs studijuoti kabalos mokslą ir besinaudojantis visomis jos priemonėmis, po tam tikro laiko pasiekia lūžio tašką, kai jau privalo baigti priverstinį, nesąmoningą vystymąsi. Pirmasis etapas skirtas tam, kad jis „susipažintų“ su savo būsena – tai būtina. Po to jis pasiekia bifurkacijos, lūžio (staigaus stabilios būsenos pokyčio) tašką, kuomet turi iš naujo įvertinti savo santykį su vystymusi, su gyvenimu, su savuoju noru, su Šviesa, su visomis jo žinioje esančiomis priemonėmis. Jis visiškai pakeičia savo ankstesniąją paradigmą, visą gyvenimo filosofiją ir sistemos, kurioje gyvena, supratimą.
Anksčiau ši sistema jį valdė, nes žmogus visapusiškai veikė gamtos viduje ir tik dėl savo nemokšiškumo manė esąs aukščiau už ją. Tačiau dabar jis jau supranta esąs visiškai priklausomas nuo gamtos, jos jėgų ir dėsnių – todėl privalo perimti valdymą į savo rankas. Kaip pasakyta: „Nugalėjo Mane sūnūs mano“. Tuomet žmogus supranta esąs ypatingame lūžio taške. Juk anksčiau jam tik atrodė, jog jis pats kažką keičia savo gyvenime, o iš tiesų jis neturėjo jokios pasirinkimo laisvės – tik paklusniai vykdė savo prigimties „įsakymus“.
Dabar jam suteikiama laisvė. Ir pasaulis žmogui pradeda matytis chaotiškas, be jokios tvarkos. Jam sąmoningai duodamas toks pojūtis, kad pats panorėtų viską sutvarkyti, sujungti draugėn ir pradėti valdyti pasaulį.
Čia jam atsiranda proga kreiptis į Akštesniąją jėgą ir prašyti jos suteikti supratimą, leisti vystytis per „tikėjimą aukščiau už žinojimą“. Nes jis trokšta pajusti aukštesnes būsenas ir iš jų semtis naujo supratimo ir naujų savybių – taip surasti pusiausvyrą su savuoju pasauliu. Juk pasaulis – tai vidinės žmogaus tvarkos atspindys, atitinkantis vidinį, o ne išorinį realybės supratimą.

Iš 2011 m. liepos 13 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Neutralioje zonoje tarp gėrio ir blogio

Aukštesnioji programa laukia tavo dalyvavimo

Keletas laisvės akimirkų

Šiame pasaulyje neturime jokios valios laisvės – tai pasekmių pasaulis. Ir dėl to jis taip skiriasi nuo dvasinio pasaulio, juk kai žmogus pakyla ten ir įgyja dvasinę pakopą, tai gauna laisvę rinktis savo mintis, sprendimus ir veiksmus. Nes ten yra visos jėgos, o mūsų pasaulyje – tik pasekmės.
Iškart gauname paruoštus vaizdus ir nieko juose negalime pakeisti. Jeigu norime veikti patys, tai turime pakilti į dvasinį lygmenį − į pasirinkimo laisvės pakopą, į jėgų pakopą. Kai savyje atskleidžiame ir jaučiame šias jėgas (viskas atsiveria tik žmogaus viduje), tada jau galime veikti laisvai rinkdamiesi ir patys spręsdami, kokias jėgas išjudinti: tas ar kitas.
Toks darbas vadinamas Kūrėjo darbu. Juk gavęs galimybę teisingai rinktis visuose savo veiksmuose žmogus laipsniškai pakeičia Kūrėją ir ima valdyti gamtos jėgas. Ir taip pamažu žmogus prieina prie to, kad visa realybe tampa jam pavaldi.
Jam nuolatos atsiveria naujos jėgos – sakytum laisva forma. Juk yra tik dvi valdžios: davimo jėgos valdžia arba gavimo jėgos valdžia. Abi šios jėgos ateina iš Kūrėjo, tačiau kurgi čia žmogus?
O žmogus stovi tarp šių dviejų jėgų, kurios visiškai tolygiai jį veikia. Taip jis patenka į neutralią zoną, kuri nepriklauso nei nuo davimo, nei nuo gavimo jėgos. Davimo jėga vadinama „šventumu“, o gavimo jėga – „netyrumu“, nes ji egoistinė. Tačiau neutrali zona nepriklauso nei vienai, nei kitai, ir yra vadinama klipat noga.
Kai žmogus tiksliai nežino, „kur tiesa“: egoistinėje jėgoje (klipa) ar šventume (davimas), ir atranda save būtent viduryje tarp jų – jis gauna laisvę rinktis.
Tačiau klausiame, kaip galima pasirinkti, jeigu esi svarstyklių skalės viduryje ir iš abiejų pusių turi visiškai vienodus šansus − 50/50? Ir tai tikslus ir teisingas paskaičiavimas. Juk žmogus nejaučia, kad jis kažkaip papirktas arba kad save apgaudinėja. Ir kaip tada pasirinkti kokiu keliu eiti, kuo remtis gyvenime: stengtis gauti vis daugiau dėl savęs ar visgi pasiekti kokią nors dvasinę formą, davimą.
Šį pasirinkimą išaiškiname dirbdami su savo aplinka. Juk pats žmogus nežino, ką pasirinkti, ir lieka su šiuo klausimu. Tačiau jeigu jis iš tikrųjų nori teisingai pasirinkti, tai privalo „įdėti“ save į teisingą aplinką. Ir tada aplinka padės jam išvysti, kur yra tiesa.

Iš 2011 m. liepos 22 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip išaugti iš nulio

Laisvės beieškant

Ką gi tu išsirinksi?

Klausimas: Jeigu Kūrėjas turi kažkokią mūsų vystymo programą, tai kam mums kištis ir bandyti ją apeiti?
Atsakymas: Yra natūrali vystymo programa, kuri vadinasi „prigimtimi“. Gamta turi variklį, kuris sukasi išjudindamas visą vystymąsi, ir paklusdami jam einame jau šimtus, tūkstančius metų ir taip vystomės. Taip buvo per visą žmogaus egzistavimą šioje Žemėje.
Bet šioje programoje slypi ir tai, kad žmogus palaipsniui išsivystytų iki tokios būsenos, kai pats įsijungs į šį darbą. Gamtoje esanti jėga visada veikia norą ir jį vysto. O šio noro viduje, ji taip pat vysto tašką, išėjusį iš sielos šaknies.
Ir kažkurią akimirką be noro mėgautis mumyse prabunda dar ir šis taškas. Ateina laikas, kai jis ima reikštis ir reikalauti iš žmogaus realizuoti tą tašką.
Šis taškas realizuojamas aukščiau noro ir todėl žmogus jaučia savyje susidvejinimą, jaučia stovintis prieš pasirinkimą: ar eiti su savo ego, su paprastais žemiškais norais: maistas, seksas, šeima, pinigai, valdžia, žinios, ar vystyti šį dvasinį tašką ir išsiaiškinti − kas aš, iš kur atsiradau, kur yra Aukštesnioji jėga, kam visas šis gyvenimas ir kokia jo prasmė?
Taškas širdyje pradeda uždavinėti visus šiuos klausimus ir sukelia sumaištį žmoguje. Ir tada jis kažkokiu būdu suranda kabalos mokslą – irgi pagal programą! Gyvenime nėra jokių atsitiktinumų, viskas, kas vyksta šiame pasaulyje, nusileidžia mums iš Aukštesniojo pasaulio. Net ir tai, ar pasirinksi antrąjį kelią, ar ne, ar turėsi visas galimybes, kad tai realizuotum, – visa tai irgi nulemta kūrimo programos.
Dabar atėjai mokytis ne todėl, kad pats taip pasirinkai. Tiesiog buvo jėgos, kurios tave veikė ir padėjo suprasti, jog ateiti verta. Tavo laisvė prasideda tik tenai, kur tau tenka rinktis: įsijungti į kabalistinę grupę, ar – ne. Pasirinkimas slypi netgi giliau: ar esi pasirengęs atsisakyti savo egoizmo, kad įsijungtum į grupę, ar dar – ne.
Pasirinkimas glūdi tik tarp dviejų tavo norų: noro, nukreipto į patį save, arba noro, nukreipto iš manęs į išorę. Štai čia iš tikrųjų renkiesi. Noras, nukreiptas į save, vadinasi ACHAP, apatine parcufo dalimi. Noras, nukreiptas į išorę, vadinasi Galgalta vė Einaim, viršutine parcufo dalimi. O tarp jų yra tokia sritis, kuri vadinasi „klipat noga“, kurioje tu neva priimi sprendimus.
Kyla klausimas, kuo remdamasis priimi sprendimus, ir kaip tavimi manipuliuoja iš aukščiau, kad nuspręstum taip arba kitaip.
Toje pat programoje įrašyta ir tai, kad privalome platinti kabalą visame pasaulyje. Be šito pasaulis neišsitaisys, juk jis, kaip visi likę gamtos lygmenys, veikia tik pagal savaiminę vystymosi programą. Mintyse, veiksmuose, ketinimuose mums būtina teisingai išnaudoti visus šiuos lygmenis: likusią žmoniją, taip pat gyvūniją, augaliją ir negyvąją gamtą, idant prijungtume juos sau ir visi kartu, visa kūrinija, iš šio pasaulio pakiltume į Aukštesniojo pasaulio pakopą.

Iš 2011 m. gegužės 27 d. pamokos pagal straipsnį „Apibendrinantis įvadas“ (Pticha kolėlėt)

Daugiau šia tema skaitykite:

Nuimti apvalkalą nuo taško širdyje

Mintys apie laisvę – melas ant melo

Keletas laisvės akimirkų

Klausimas: Pasaulyje yra daug grupių ir bendrijų, keliančių įvairius tikslus. Ar padeda ryšys žmonėms be taškų širdyje pakilti aukščiau egoistinio noro?
Atsakymas: Taškas širdyje – tai noras atskleisti šaknį, tai Kūrėjo dalis iš aukščiau. Manyje yra juodas taškas – poreikis kažko, ko net negaliu tiksliai apibrėžti. Šiame gyvenime man trūksta pojūčio, supratimo, kam reikalingas mano gyvenimas? Kodėl jis? Iš kur jis? Koks jo tikslas? Kas mane valdo?
Man kyla klausimų apie gyvenimo prasmę – lyg iš aukščiau būtų nutiesta gija, jėgos ir valdymo vedlys, ir aš noriu tai pasiekti, noriu pažinti gyvenimo priežastį, užduodu klausimus, kurių, paprastai, žmogus bijo, gėdisi klausti.
Galų gale šie klausimai susiveda į vieną: „Kokia yra gyvenimo prasmė?“ Negavęs į jį atsakymo, nematau gyvenimo prasmės. Man būtina atverti šią „dėžutę“. Jei mano klausimas susijęs su esme, gyvenimo šaltiniu, vadinasi, turiu tašką širdyje.
Žmogus, turintis tašką širdyje, ateina į grupę, kuri nagrinėja tik vieną klausimą: „Kaip atskleisti gyvenimo prasmę, gyvenimo šaltinį? Kaip atskleisti aukštesnįjį valdymą ir visiškai su juo susitapatinti?“ Žmogus jau negali sustoti pusiaukelėje, jis siekia pažinti pačią kūrimo esmę, ir niekas jo nesustabdys. Jis pasirengęs stoti prieš Kūrėją, jam nėra jokių apribojimų. Kaip bestabdytų, ką besakytų – jam vis vien.
Tokie žmones ir atranda kabalos mokslą.
Yra ir kitokių žmonių, dar svarstančių. Prabudo jų taškas širdyje, tačiau jis dar „apvyniotas“ įvairiais apvalkalais. Juos patenkina mistika, holizmas, rytų mokymai, meditacija, vegetarizmas, natūralizmas ir t. t. Visos šios srovės kyla iš to paties klausimo ir todėl yra paplitusios mūsų laikais. Žmogus pasąmonėje jaučia, kad privalo truputį pakilti, pasikeisti…
Taip palaipsniui judame pirmyn. Reikia palaukti, kol žmonės patikrins šias kryptis. Jų noras, tuo tarpu, auga, po truputį jie paliks savo ieškojimus ir ateis į šaltinį – metodiką, kuri geba jį atskleisti. Toks kelias.

Iš 2011 m. gegužės 13 d. pamokos pagal straipsnį „Valios laisvė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Daugiasluoksnis filtras prieš įeinant

Svarbiausia – išsiaiškinti savo paskirtį

Ką žmogui duoda kabala?

Iš medžiagos apie auklėjimo principus: Netgi tuomet, kai įžengiame į savarankišką suaugusiųjų pasaulį, mūsų pasaulėžiūra yra užbaigtas gaminys iš trijų komponentų: mūsų „medžiagos“, t. y. prigimtinių savybių ir kiekvieno iš mūsų polinkių, taip pat iš faktorių, savaip formuojančių šią medžiagą, ir iš gauto auklėjimo bei aplinkos poveikio. Nė vienas iš mūsų neturi laisvos valios – nei priimant sprendimus, nei kažką vertinant gyvenime.
Bet kiek mes tai suvokiame − klausimas. Ar jaučiamės, esą uždaryti jėgų tinkle? Mes nesame laisvi nei mintyse, nei ketinimuose. Net suprasdami šį faktą neturime jokios laisvės. Laisvos valios nebuvimą taip pat atskleidžiame iš beviltiškumo.
Tai nėra nei gerai, nei blogai, juk kalbama apie gamtą. Bet ką dar galima rasti?
Pirmiausia, kodėl mums leido įsisąmoninti savo nelaisvę? Matyt, kad atsirastų noras išeiti iš šios būsenos. Tikėtina, kad turime tokią galimybę.
Čia svarbu, kiek žmogus jautrus laisvei, kiek jis supranta, kad jį valdo visokie polėkiai, kaip stipriai jis trokšta nuo jų išsilaisvinti, įgauti kažkokią naują jėgą, objektyviai pažvelgti į save iš šalies ir pakilti virš savo prigimties. Ir vėlgi, pakilti kur? Į kitą prigimtį, kuri valdys jį?
Šie klausimai skirti ne visiems. Nedaugelis pasaulyje kelia juos sau ir jais domisi, ne visi imlūs jiems. Vadovaudamiesi šiuo kriterijumi, galime nubrėžti visiškai tikslią ribą tarp „žmogaus“ ir „gyvūno“.
„Gyvūnas“ – tai ne priekaištas, o vystymosi lygis: žmogus gyvena taip, kaip jam diktuoja visuomenė, kuri savo ruožtu taip pat nėra laisva. Vaikų auklėtojai, mokyklų mokytojai, tėvai, formuojanti mano nuomonę žiniasklaida − irgi neturi valios laisvės. Visos sistemos (ir vidinės, ir išorinės) neveikia pačios vienos, o yra kažkieno išjudinamos. Todėl ir kalbėti apie jas neverta.
Jei ieškau savo misijos, pakeliančios virš šios priverstinės srovės, tai beprasmiška ieškoti prasmės jos vingiuose ir sūkuriuose. Jie neturi reikšmės, aš nerasiu šioje srovėje nieko, išskyrus gamtos jėgas, kurios veikia visą žmoniją, visus pasaulius, įskaitant visas jų dalis per visą istorinį procesą. Niekas čia neturi laisvos valios.
Gaila gaišti laiką studijuojant tai, kas neduoda jokios naudos. Taip iš esmės kabalos mokslas traktuoja mūsų pasaulį. Tai nėra panieka. Iš tiesų, mums atrodo, kad mes išjudiname kažkokias jėgas ir dėsnius, įvedame elgesio taisykles, kad gyvenimas būtų patogesnis. Manome, kad naujų įstatymų įvedimas ir naujų mašinų sukūrimas padarys pasaulį geresnį.
Ir tai atliekame nejausdami, kad kažkas mus valdo. Juk pats noras būti laisvam ir kažkaip pagerinti savo gyvenimą – tai ne laisva valia, o vidiniai polėkiai, kurie sukelia iš aukščiau realizuojamus procesus.
Štai taip ir išeina melas ant melo. Net konstatuodami savo nelaisvę, esame priversti imtis tam tikrų veiksmų, kurie mums atrodo laisvi, bet iš tiesų tokie nėra.

Iš 2011 m. kovo 17 d. pamokos „Vieningo auklėjimo principai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Keletas laisvės akimirkų

Kaip pats save auklėjau

Laisvės beieškant

Klausimas: Norint pradėti siekti kitos būsenos, reikia ją įsivaizduoti. Bet kaip tai padaryti? Kaip pasiekti, kad mano fantazija skirtųsi nuo realybės tik tuo, jog dar nėra įgyvendinta?
Atsakymas: Pasakyta, jog turime supanašėti su Kūrėju savybėmis. Kūrimo priežastis, jo procesas, programa ir tikslas apibūdinami vienu žodžiu: susiliejimas. Jį turime pasiekti, norime to ar ne. Niekas šito mūsų neklausia, čia nėra pasirinkimo.
Pasirinkimas – tik įgyvendinant, kai pats prieini teisingą norą, nukreiptą į iš anksto nubrėžtą tikslą. Ir tai natūralu: argi galima iš kūrinio reikalauti, kad jis sugalvotų ką nors savo? Ne. Mums iš pat pradžių nustatytos ribos, kuriose ir veikiame.
Taigi, kūrimo tikslas – pasiekti Kūrėjo pakopą, kitais žodžiais tariant, tapti žmogumi (Adam), panašiu į Kūrėją. Bet iš pradžių mes turime šito panorėti. Nes kitaip mes – tai ne mes, ir kūrinio nėra.
Kūrėjas sukūrė ypatingą kūrinį – „žmogų“, turintį visiškai neteisingą norą. Tačiau jam suteiktos visos reikalingos priemonės, visos vidinės ir išorinės sąlygos, kad galėtų nustatyti teisingą norą, jį išauginti, suformuoti, sulipdyti, apibrėžti viduje, suteikdamas jam teisingą formą. Šis noras nukreiptas į galutinę būseną, į galutinį užpildymą, į aukščiausią statusą – o kitaip sakant, į Kūrėją.
„Kūrėjas“ – tai davimo ir meilės savybė, o žmogus nuo pat pradžių visiškai Jam priešingas, nes gauna ir yra savimyla. Tačiau žmogui duota galimybė virš savęs suformuoti meilę artimui. Padedami aplinkos formuojame teisingą požiūrį, siekiame meilės, reikalaujame taisančios jėgos ir įgyjame davimo artimui jėgą.
Iš pradžių įgyvendiname principą: „nedaryk kitam to, ko nekenti pats“, − taip žmogus tampa neutralus, pakyla virš egoizmo ir įgyja Binos, davimo savybę. O po to šią savybę realizuojame gavimo noru – mėgaujamės duodami, dirbame su artimo noru, kad jį užpildytume. Užuot išnaudojęs artimą, išnaudoju save jo malonumui – ir tai visiškai priešinga tam, ką įsivaizdavau anksčiau.
Taip mes ir tampame panašūs į Kūrėją.

Iš 2011 m.gegužės 6 d. pamokos pagal straipsnį „Valios laisvė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Besiplečianti Begalybė

Jėga, gaivinanti šitą pasaulį

Panorėkite – ir išgirsite!

Komentaras: Pranašai paprastai kalba apie du įvykių eigos variantus: sunkesnį ir lengvesnį…
Atsakymas: Tarkime, kad tavo sūnus – tinginys ir užsispyrėlis. Proto jis turi, tačiau neturi noro tinkamai panaudoti savo galimybes. Kuo norėtum matyti jį ateityje?
Komentaras: Garsiu futbolo žaidėju.
Atsakymas: Aišku. Šiuolaikinio tėvo svajonė.
Na, atiduodi jį į futbolo mokyklą, tačiau jis tingi, nenori dirbti. Juk iš jo reikalaujama laikytis režimo, reguliariai treniruotis, o naktimis – kietai miegoti, jokių pasilinksminimų. Sportininkų gyvenimas nesaldus, jis neatskiriamas nuo griežto režimo. Žmonės aukoja geriausius metus, kad taptų profesionalais. Dėl to kūnas virsta mašina, veikiančia visu pajėgumu.
Taigi, tavo sūnus nenori treniruotis. Ką gi tau daryti? Juk tu esi tikras, kad būtent futbolas – jo ateitis. Tada imi į rankas diržą.
Kyla klausimas: ar gali mušimas išugdyti futbolininką? Ar jis nukreipia reikiama linkme?
Komentaras: Ne, jam tiesiog skauda.
Atsakymas: Vadinasi, diržas niekuo dėtas. Tačiau „paauklėtas“ sūnus svarsto, kaip jam pasielgti. Jis kenčia nuo diržo ir treniruočių. Kuri kančia didesnė, o kuri – mažesnė? Egoistinis noras palygina rodiklius ir nusprendžia: jeigu tėvas suteikia daugiau kančių nei treneris, sūnus eina sportuoti.
Futbolo mokykloje jis susitinka su kitais vaikinais ir pamažu pajunta malonumą žaisti. Jei ne, lupi jį, kol įvykdo tavo programą.
Akivaizdu, kad tik kančios priverčia jį veikti. Kaip be jų išsiversti? Juk tinginiai ir užsispyrėliai esame mes patys, kiekvienas iš mūsų. Kalba eina ne tik apie fizinius veiksmus, mes spyriojamės prote ir širdyje, atsisakome imlumo ir jautrumo. Kiekvieną sekundę išsisukinėjame nuo svarbiausio, išsmunkame parūkyti, miegame atviromis akimis.
Kaip dvasinėms treniruotėms išnaudoti kiekvieną gyvenimo akimirką? Dėl to turime nepaliaujamai stengtis įžiebti save draugų norais, kitaip Kūrėjas siųs smūgius, ir išsibudinsime nuo baimės ir skausmo. Viena iš dviejų. Vienaip ar kitaip, turi įgyvendinti visą programą, juk be jos pritrūksi norų.
Pasirodo, kad turi tik vieną galimybę – išpildyti Kūrėjo norus. Tu įvykdysi juos bet kuriuo atveju, tačiau turi tam du variantus, du kelius. Nuo treniruočių ir pabudimo neišsisuksi, tačiau gali eiti ilguoju kančių keliu, kuriame miegi toli gražu ne kūdikio miegu, arba trumpuoju keliu, kuriame gali greitai realizuoti save, gaudamas papildomą norą, žadinamas aplinkinių. Jie uždega tave, ir tu leki į treniruotę.
Nesvarbu, iš kur atėjai į pratybas – štai tavo teisė rinktis.

Iš 2011 m. gegužės 31 d. pamokos pagal straipsnį „Pasaulis“

Daugiau šia tema skaitykite:

Laisvo pasirinkimo pakopos

Pilnas sankryžų kelias

Venkite loterijos

Valios laisvė – vienas svarbiausių klausimų gyvenime. Jeigu nesu laisvas, tai nėra ir ką daryti – lauksiu, kol mane privers veikti, ir vykdysiu paliepimus. Stuktels lazda – pabėgėsiu, pavilios meduoliu – irgi pabėgsiu, nieko neduos – liksiu sėdėti vietoje. Arba aš esu valdomas savo prigimties, arba judu pirmyn dėl smūginio išorinių jėgų poveikio.
Apskritai, taip ir elgiamės. Todėl turiu patikrinti, kur yra mano laisvė. Juk tik ši vieta iš tikrųjų svarbi. Vienaip ar kitaip mane valdo įvairūs dirgikliai ir tik toje vietoje, kur yra laisvė, iš manęs turbūt laukia savarankiško veiksmo. Atlikdamas arba neatlikdamas šio veiksmo, aš darau įtaką savo ateičiai. Galbūt per dešimtį metų surasiu tik keletą laisvės akimirkų. Jos ir yra mano gyvenimas. Visa kita – scenarijus, pagal kurį aš tvarkingai atlieku savo vaidmenį.
Taigi mums reikia rasti laisvę, tačiau kartu suprasti, kokios jėgos mus priverčia veikti, kokiais būdais einame pirmyn, kodėl esame sudaryti iš kūno ir sielos, kodėl mes suglumę ir nežinome tikrovės, kurioje esame, kodėl reikia gimti, gyventi, gimdyti vaikus ir mirti, kad pradėtume viską iš pradžių. Kodėl viskas taip sudėtinga ir painu? Pripratę prie to, jau nebeklausinėjame, tačiau iš tikrųjų viskas, kas su mumis vyksta, reikalauja atsakymo: kodėl būtent taip? Ką mums su tuo daryti?
Daugybė klausimų – atsakymų nėra.
Tačiau, jeigu vis tik egzistuoja laisvė, jeigu kažkur galiu ir turiu veikti savarankiškai, tada tiesiog privalau surasti šią vietą. Pagal prigimtį turiu galvoti apie laisvę, surasti jos realizavimo vietą ir atlikti veiksmus, kurie priklauso nuo manęs. Galbūt tik kartą gyvenime man pasiseks paspausti teisingą mygtuką.
Žvelgdamas į nueitą kelią, žmogus jau negali pasakyti, ar tai buvo jis, ar ne. Įvykių virtinė persirita per mane, aš tarsi buvau priverstas visa tai išgyventi. Klausimo apie alternatyvius variantus nebėra, viskas praeityje.
Ir štai, būdamas 70 metų, pažvelgiu atgal, norėdamas suprasti, ar turėjau galimybę, pareigą, pasiryžimą paspausti kažkokį mygtuką ir pakeisti likimą.
Laisvė – reiklus dalykas, ji priartėja su neišvengiamais klausimais: galbūt mano gyvenime iš tikrųjų yra kažkas tokio, kas priklauso nuo manęs?

Iš 2011 m. gegužės 6 d. pamokos pagal straipsnį „Valios laisvė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Laisvės beieškant

Nuo ko prasideda žmogus?

Išvien su Kūrėju

Jeigu šiame pasaulyje visąlaik derinuosi prie tų standartų, kuriuos man įteigia visuomenė, įkalbėdama mane kažką nusipirkti arba padaryti, tai dvasiniame pasaulyje turime imti pavyzdį iš Kūrėjo.
Tačiau problema ta, kad jeigu Jis atsiskleistų, mes visiškai patektume Jo įtakon ir priklausytume nuo Jo milijardus kartų labiau negu šiandien priklausome nuo aplinkos.
Mes virstume visiškais vergais, tiesiog kaip negyvojo, augalinio ir gyvūninio lygmenų gyvybės formos, kurios vykdo gamtos įsakymus ir tiksliai vadovaujasi savo instinktais. Ir tuomet net nepajaustume gyveną kažkokį savarankišką gyvenimą.
Tačiau Kūrėjas, ši bendra kūrinio prigimties jėga, nori, kad taptume nepriklausomi ir lygūs su Juo, ir kad nebūtume robotais, kurie vykdo Jo įsakymus. Nebūtų prasmės kurti tokį kūrinį, kuris automatiškai vykdytų visus savo prigimties paliepimus ir jau iš anksto yra žinoma viskas, kas išeis.
Kūrėjas sumanė sukurti žmogų laisvą, kad jis pats pasirinktų pakilti į Kūrėjo lygmenį – pažintų savo Kūrėją ir panorėtų tapti toks kaip Jis! Kaip kiekvienas žmogus šiame pasaulyje nori, kad jį mylėtų tokį, koks jis yra, taip ir Kūrėjas nori, kad susipažintume su Juo, pažintume ir pamatytume, kad Jo būsena, savybė, jėga – tai tobuliausia iš to, kas gali būti.
Ir todėl Jis negali mums atsiskleisti, kad nevirstume Jo vergais ir kad nepradėtume automatiškai paklusti Jo įsakymams. Jis įdeda mumyse norą vystytis ir siekti Jo, bet slepia save. Bet tokiu atveju kaip mums tapti panašiems į Jį?
Ir Jis sumąsto paprastą sprendimą. Jis sukuria kūrinį, kuris vadinasi Adam, žmogumi – tai dvasinė jėga, savybė, panaši į Jį ir sudaužo šį kūrinį į milijardus dalių! Ir dabar kūrinys turi pats, vietoj Kūrėjo, tarsi iš lego detalių surinkti sau tokią aplinką − tokią, kokiu ji įsivaizduoja Kūrėją, kokiu Jį pažins.
Žmogus eina pirmyn ir pats kuria sau aplinką, kuri veiktų jį į priešingą pusę ir vystytų jį. Išeina, kad mes patys kuriame Kūrėją, todėl Jis taip ir vadinamas „Bo-re“ – „ateik ir pamatyk!“ Mes kuriame savo aplinką – ir taip kuriame patys save.
Aš negaliu sukurti savęs paties, paveikti savęs. Aš esu jau paruoštas savo aplinkos produktas. Tačiau tai, kad visą laiką kuriu sau aplinką, apvalkalą, kuris veiks mane – aš netiesiogiai veikiu save patį. Pasirodo, kad kuriu auklėjimo sistemą sau pačiam.
Ir tada aš lyg atskirtas nuo Kūrėjo ir kuriu save laisvai tuo, kad sukuriu sau aplinką pagal tas vertybes, kurias noriu sau įteigti. Aš pats negaliu savęs pakeisti, tačiau galiu dirbtinai kurti visuomenę, kad ji įteigtų man tas vertybes, su kuriomis dabar nesutinku. Ši visuomenė įtikins mane, kad verta siekti davimo savybės!
Kadangi pats sukūriau tokią aplinką – tai tarsi sukūriau pats save. Kitaip tariant, visą laiką dėlioju savo viduje Kūrėjo atvaizdą ir taip einu pirmyn. Kol kas visos šios trys formos: aš, aplinka ir Kūrėjas tiek suartėjame vienas su kitu, jog tampame kaip viena visuma.
Tai iš tikrųjų laisvas vystymasis, juk aš pats viską darau, visą laiką galvoju ir sprendžiu, kaip eiti į priekį. Aš tyrinėju tą pasaulį, kuris dabar atsiskleidžia prieš mane ir tikrinu save, kaip teisingiau tobulėti.

Iš 2011 m. kovo 4 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Nuo ko prasideda žmogus?

Kelias iš vergijos į laisvę

Viską daro Jis, bet sprendžiu – aš

Dvasiniame kelyje kyla klausimas: ką daryti su įgimtomis savybėmis?
Vienas turi gerą charakterį: jis sumanus, protingas, neužsispyręs, sutinka, jei mato, kad verta, iškart įsijungia į grupę, pritraukia Šviesą ir eina į priekį. O kitas visų nekenčia, nieko nenori daryti, tingi, trumpai tariant, elgiasi kaip blogas berniukas. Tačiau jis nekaltas − jį tokiu sukūrė.
Ką gi daryti? Žmonės būna skirtingi: kvailoki, sumanūs, nevykėliai, talentingi, greiti, lėtoki, arogantiški, garbėtroškos ir t. t. Savybių daug ir kiekvienas turi skirtingas jų kombinacijas. Kūrėjas suteikė man tam tikrą savybių rinkinį ir aš negaliu to valdyti. Aš to nesirinkau, nedėjau paukščiukų sąraše.
Tai kur mano valios laisvė? Kur lygybė dvasiniame kelyje? Kur bendra pasirinkimo pakopa? Kur kiekvienam suteikta galimybė? Negana to, kad visi esame skirtingi, vieniems likimas geras, o kitiems – žiaurus. Kartais žmonėms kyla tokių problemų, kad neduok Dieve.
O juk valios laisvė nuo pat pradžių turi būti grįsta lygiomis galimybėmis. Tai kurgi ši lygybė kelio pradžioje ir toliau? O Mums viskas ne taip.
Baal Sulamas aiškina, kodėl kūrinys turi vystytis būtent šitaip. Esmė ta, kad mes kylame iš galutinės, tobulos būsenos. Pasakyta: „Veiksmo pabaiga slypi pradiniame sumanyme“.
Tartum Kūrėjas sakytų: „Aš noriu visus matyti tokios būsenos“. Jis iškart sukūrė galutinę būseną, kur esame puikūs ir tobuli.
Kaipgi daryti, kad patys į ją ateitume? Tam iš galutinės būsenos nusidriekė kelias atgal – atgal pas mus, į šį pasaulį.
Kas kad matome daugybę „nepabaigtų apskaičiavimų“ ir netikslumų, kas kad visi esame skirtingi, kas kad kiekvienam savas likimas ir savybių rinkinys – visa tai kilo ir „išsivystė“ iš galutinės, tobulos būsenos.
Vis dėlto įdomu, kodėl situacija susiklostė būtent taip? Kodėl aš ne princas Viljamas, kurio vestuves stebėjo visas pasaulis? Ir apskritai, kodėl iš tobulumo kilo tiek daug netobulų būsenų ir iškraipymų?
Į šiuos ir kitus klausimus Baal Sulamas atsako straipsnyje „Valios laisvė“ (RU, EN).

Iš 2011 m. balandžio 29 d. pamokos pagal straipsnį „Valios laisvė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Valios laisvė

Laisvės beieškant

Nuo ko prasideda žmogus?