Klausimas. Teisingai spręsdamas materialias problemas, susiedamas jas su Kūrėju, žmogus sukuria nuolatinį dvasinį ryšį su Juo?
Atsakymas. Žinoma. Ir tada jis ieško: kur dar pamatyti kažką neigiamo, nes kitaip negali būti susietas su Kūrėju.
Kartais esame nežinioje, kai mums nei gera, nei bloga: tuštuma, nieko nereikia, niekas nesvarbu. Tai – baisu, – jau geriau, kad kažkas atsitiktų.
Klausimas. Argi normalu prašyti Kūrėjo: „Atsiųsk man problemų“?
Atsakymas. Ne, nenormalu. Tam duota grupė, kurią galima įtraukti, sužadinti draugų poreikius ir dėl jų dirbti.
Aš pamenu tokią būseną, kai jau nieko nesinori, tik užmerkti akis ir išnykti, numirti. Bet neišeis.
Komentaras. Užmerkti akis – tai ne problema.
Atsakymas. Ne! Tai – problema. Kai žmogus sutinka su tuo, kad geriau užmerkti akis ir suvesti visas sąskaitas, jis jau vystosi kitaip. Tokios būsenos yra daugybė žmonių pasaulyje.
Klausimas. Ką daryti, jei žmogus, gavęs keletą smūgių, bijo Kūrėjo? Tai normali būsena? Ar taip turi būti?
Atsakymas. Taip, tai yra gerai. Tik tai vadinama ne baime, o nerimu.
Klausimas. Bet aš kalbu ne apie nerimą prieš kažką didį, o baimę prieš stipresnį. Tai – normalus reiškinys?
Atsakymas. Kodėl gi ne? Geriau taip, nei priešingai. Tai tave laiko. Tu jau žvelgi į Jį su tam tikru jautrumu: taip ar ne taip, daryti ar ne. Vis dėlto, baimė būtina, kaip vaiko tėvams: jei jis nieko nebijos, tai tiesiog pakenks sau ir neišaugs geras žmogus.
Žmogus – egoistas! Todėl jam vienu metu reikalingos ir vadžios, ir kamanos.
#240296

Iš 2018 m. spalio 14 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Kai tikslas svarbesnis už smūgius

Kaip neutralizuoti neigiamą santykį?

Vienas sprendimas visoms problemoms

Klausimas. Kas yra „kančių kelias“?
Atsakymas. Kūrimo tikslo kančiomis siekti negalima. Kai nukrypstate nuo dvasinio kelio, tai gaunate problemų, kurios priverčia jus kentėti, ir tai grąžina jus į kelią. Po to vėl krentate į savo egoizmą, nuklystate, ir kančios vėl jus grąžina, ir jūs vėl darote teisingą žingsnį į priekį.
Klausimas. Taigi, be kančių negalima judėti į priekį?
Atsakymas. Mes nuolat klystame kelyje, nes be klaidų negalime suprasti, kaip tinkamai veikti. Todėl turime galimybę judėti į tikslą taip, kad ne kančios, kurias turėjome patirti, o klaidų atskleidimas judins į priekį. T. y. darbas taisant klaidas ir judėjimas į priekį bus viena.
Tokiu atveju eisime pirmyn ne krisdami ir pakildami, o žengdami dviem linijomis: kairiąja ir dešiniąja. Patirdami nemalonumus ir klaidas kairiojoje, taip pat dirbsime su jomis dešiniojoje. Ir taip žengsime į tikslą ne kairiąja ar dešiniąja, o abiem kojomis.
Mes iš anksto suvokiame, kad be klaidų atskleidimo negalime eiti, taip esame sukurti. Tačiau judėdami egoistiškai, jau nujaučiame, kokiu būdu atskleisime klaidas, nukrypimus, blogį ir nusiteikiame pereiti į dešinią liniją.
#240171

Iš 2018 m. lapkričio 18 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Ar galima išvengti kančių?

Kartu kelyje lengviau!

Kodėl reikalingos kančios

Klausimas. Girdėjau, kad žodis „embrionas“ (ubar) ir žodis „pyktis“ susiję. Ar galite paaiškinti ryšį tarp jų?
Atsakymas. Pati didžiausia egoizmo apraiškai – tai žmogaus pyktis, kai jis nesutinka su kūrimo sumanymu ir nori komanduoti pasauliui. Jei žmogus įveikia pyktį, užčiaupia burną, užmerkia akis, ir apriboja visus savo egoistinius jausmus, tuomet jis tampa embrionu.
#245956

Iš 2019 m. balandžio 4 d. pamokos rusų k.

Komentaras. Pasaulyje plinta nauja tendencija, kuri dabar susitelkusi moksliniame Amerikos universitetų pasaulyje. Šimtai universitetų visoje šalyje palaiko sistemą, kuri skatina skųsti savo kaimynus, dažniausiai – anonimiškai.
Mičigano universitete buvo skundžiami studentai, palaikantys Donaldą Trumpą. Universiteto laikraštis už tai, kad ji skyrė mažai dėmesio transseksualiems ir nebaltaodžiams studentams. Paskundė žmogų, nulipdžiusį sniego senį, nes jis baltas, o tai – iššūkis juodaodžiams.
Egzistuoja teisėjų komanda, sudaryta iš studentų, rečiau – iš mokytojų, ir iš policijos, kuri nagrinėja visus šiuos įvykius.
Visos šios istorijos kyla, nepaisant amerikiečių įstatymų. Laisvės pradeda nykti nuo akademinio sluoksnio. Kitaip tariant, visuomenės naikinimas prasideda nuo jos galvos – švietimo sistemos.
Atsakymas. Tai natūralu studentų aplinkoje, nes ji jau seniai mutuoja. Ir tai visiškai priešinga tam, kas turi būti šioje aplinkoje. Kur pliuralizmas? Kur laisvė? Viskas atvirkščia.
Amerikos universitetai ir apskritai universitetai visame pasaulyje tapo tiesiog nepakenčiami dėl savo ultraliberalumo, ekstraliberalumo, dėl to, kad viskas yra leistina ir viskas galima, ir todėl nėra jokių rėmų. O be rėmų žmogus – toks gyvulys, kad jo neįmanoma suvaldyti.
Studentai giriasi tuo, kad gali viską daryti priešingai. Nesvarbu ką, nes svarbiausia, kad priešingai. Iš tikrųjų, tai ideologija, kurios tikslas sunaikinti viską, kas jau yra, o kas bus vėliau – nesvarbu. Neatsižvelgiant į nieką, negalvojant apie pasekmes.
Pradėtas judėjimas, kuris iš tikrųjų gali sunaikinti visuomenę, ar mažų mažiausiai įstatymus, kuriais ji vadovaujasi. Šis judėjimas geba pakeisti visus įstatymus, sukelti abejones visomis vertybėmis ir t.t. Tai, kas vyksta, neįtikėtina!
Komentaras. Kita vertus, tyrinėtojai kalba, kad išorinių tiesos etalonų nebeliko, remtis galima tik pačiu savimi.
Atsakymas. Taip, taip iš tikrųjų yra. Jūs klausiate: „Kuo remiantis atsirado įvairių ultraliberalių srovių?“ Remiantis prielaida, kad visuomenė auklėjasi, žiūrėdama pati į save.
Klausimas. Kokį sprendimą siūlo kabala, jei kalbame apie akademinę aplinką, kur vyrauja chaosas, kur viskas neteko vertės?
Atsakymas. Visuomenė turi judėti pirmyn, remdamasi tuo, kas buvo. Kaip kitaip žinoti, kur link žengti? Gal kitas žingsnis – tiesiai į bedugnę? Bet tas niekam nerūpi. Priešingai, laikoma pažangumu: kuo aš destruktyvesnis šiandien, tuo pažangesnis.
Skųsdami nori sunaikinti kitų nuomonę? Ar tai pliuralizmas, liberalizmas, demokratija? Visai ne! Visa ši studentų brolija, apskritai, visiškai pasikeitė.
Reikalingas rimtas sukrėtimas: būdami tokie patenkinti savimi, jie negali išgirsti kitokios nuomonės.
Visuomenė susipainiojusi visame pasaulyje, todėl nepakaks traukti vieną siūlą. Viskas tarpusavy susipynę.
Dabar tai praeis per didžiulę ekonominę krizę, ir ji viską sustatys į vietas. Viskas bus peržiūrėta, permaišyta pagal tikrą, teisingą sprendimą – kas naudinga žmonijai, o kas ne. O toliau reikia pradėti iš pradžių: dėl ko jie mokosi, kokią žmoniją mes kuriame su jais, kaip jie dalyvaus bendrame žmonijos gyvenime?
Dėl to reikia žinoti, kur link turi eiti visuomenė. Mažų mažiausiai, ji turi vienytis. Tai, manau, visiems aišku. Pasaulis turi tapti globalus. Pati gamta – negyvoji, augalinė, gyvūninė ir galiausiai žmogaus – gena mus į tai. Visi gamtos lygmenys linksta į bendrą globalizaciją, tarpusavio ryšį.
Vadinasi, studentija, kaip pats pažangiausias, jaunas visuomenės elementas turi skatinti būtent tai, nešti šią vėliavą.
Mes turime vienytis. Kaip to pasiekti? Stenkimės dėl vienybės, o ne dėl atsijungimo! Juk viską, ką dabar darote, juolab skundai, skatina atskirtį. Kur tas bendras stogas, kuris turi mus uždengti, dėl kurio turime dirbti ir kuris mus sujungs?
Nepaisant to, kad esame skirtingi ir priešingi vienas kitam visuomenėje, turime jungtis aukščiau visų šių priešingybių. Priešingybių sujungimas yra menas, o ne abipusis susinaikinimas ar viduriukas, kur susitinkame, kad po akimirkos išlakstytume į priešingas puses.
Susijungimas turi būti trijose linijose: tu turi savo nuomonę, aš turiu savo, ir mes kuriame iš jų viduriniąją liniją, neatsisakydami savo nuomonės.
Tai – visa sistema, rimtas mokslas. Būtent to turime pasiekti.
#239828

Iš 2018 m. gruodžio 2 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Komentaras. Nauji tyrimai parodė, kad žmogaus smegenys daug emocingiau reaguoja į blogus kitų žmonių veiksmus, todėl mums lengviau kaltinti, nei sakyti komplimentus.
Pasirodo, kad pagirtume žmogų turime įjungti tą smegenų dalį, kuri atsako už analitinį mąstymą, o štai įžeidinėti ir smerkti pakanka grynų emocijų ir spontaniškų jausmų.
Vadinasi, visur kaltos smegenys, o jūs sakote, kad visur kaltas egoizmas.
Atsakymas. Smegenys – viso labo mašinėlė. Ji nieko negamina. Bet galiausiai, kai mes nuskaitome informaciją, tai matome, kad kalbėti kažką teigiamai apie kitą sunkiau, nei kalbėti neigiamai.
Neigiama – tai atviros emocijos, o emocijos – tai grynos formos egoizmas. Taigi, mums nereikia jokios energijos, kad galėtume juo naudotis. O padaryti kažkokias teisingas išvadas apie kitą – tai labai didelis vidinis darbas. Ir, žinoma, žmogus į tai nelinkęs.
Klausimas. Kitaip tariant, visi šie beprotiški, visiškai nepaaiškinami karai, kurie dabar vyksta, – tai emocijų pasireiškimas?
Atsakymas. Žinoma! Negi tai sveikas protas?
Klausimas. Ir jūs sakote, kad turime pakilti aukščiau emocijų, bet kartu tvirtinate, kad tai neįmanoma.
Atsakymas. Neįmanoma. O kaip tu gali pakilti aukščiau jų, jei emocijos – tai mes? Be emocijų nesame žmonės, mes kompiuteriai. O taip veikti mes negalime.
Klausimas. Vadinasi, žmonija visą laiką kovos šiuose karuose?
Atsakymas. Kol pakeis savo emocijas, pakeis egoizmą, ištaisys jį. Taigi, priešakyje – egoizmo ištaisymo laikotarpis. Jis itin nepaprastas, bet šviesus, geras. Ir todėl atsiskleidžia kabala, kaip egoizmo išsitaisymo metodika.
Klausimas. Kitaip tariant, viskas, kas mums reikalinga, – tai blogio – egoizmo – suvokimas? Ir viskas?
Atsakymas. Viskas. O ko dar reikia? Be šito, pasaulyje nėra jokio blogio. Ir viskas susitvarkys.
#240065

Iš 2018 m. gruodžio 18 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas valdo smegenis?

Empatija – mūsų ląstelėse!

Išskaičiavimų ir naudos verpete!

Egoistinis noras puikiai veikia šiame pasaulyje, kai priešais save aiškiai mato atlygį ir gali pasverti savo veiksmų naudą, o po to nuspręsti, kur geriau dėti pastangas ir kiek. Egoizmas moka kovoti dėl atlygio.
Tačiau kalbant apie norą duoti – neturime jokių jėgų jo generuoti. Mes neįsivaizduojame atlygio ir neturime jokios motyvacijos veikti.
Išeitų, kad būtinybė atlikti davimo veiksmą panaikina mumyse norą mėgautis, be kurio negalime pasijudinti iš vietos. Jaučiamės taip, tarsi neturėtume nei rankų, nei kojų, nei galvos, nei jokios energijos. Jeigu nėra motyvacijos, tai negaliu pajudėti iš vietos, tiesiog lieku gulėti.
Man būtinas koks nors stimulas, kuris priverstų mane pasikelti. Tada ateina nemalonumai, problemos, kurios mane skaudina. Tačiau po to suprantu, kad problemos – kaip tik gerai, nes pažadina mane veikti.
Jeigu nedirbame su savo noru gauti malonumą, tai nieko negalime padaryti. Viskas sustoja. Įsivaizduokite, kad visame šiame pasaulyje staiga išsijungia noras gauti malonumą, egoizmas, esantis pasaulio pamatuose, kiekviename atome, kiekvienoje dalelėje. Pasaulyje nelieka nė menkiausio judėjimo, juk judėta norint gauti pripildymą, kad būtų kompensuotas trūkumas. O jeigu egoizmas nieko nenori – nejuda.
Pasaulis apmirs, stos visiška tyla, o tai reiškia, kad viskas išnyks. Jeigu atome liausis sukęsi elektronai, jis išnyks, juk jame daugiau nieko nėra, išskyrus šį sukimąsi, išskyrus trūkumą. Tik trūkumas judina materiją, o jeigu jis dingsta, tai judėjimas baigiasi ir materija išnyksta. Materija – tai trūkumas.
Tai kaipgi tada atlikti davimo veiksmą? Kaip, nemarinant materialios būsenos, pastatyti virš jos antrą, altruistinį aukštą?
Tegu medžiaga veikia toliau, mums tai netrukdo, netgi atvirkščiai, padeda. Juk kildami visuomet krisime į materialų lygmenį, kad iš jo pakiltume dar aukščiau. Tačiau kaip rasti naują kurą, pagrįstą ne noru mėgautis, o noru duoti?
Kaip panorėti duoti? Tai svarbiausias klausimas. Atsakymas į jį – sėkmės garantas, juk žmonija jau pakankamai subrendusi, kad galėtų prieiti galutinį išsitaisymą. Klausimas tik tas, kaip iš bet kurios būsenos išgauti davimo jėgą. Ši jėga jau egzistuoja, bet mums reikia ją ištraukti. Savaime ji nepasireikš, antraip, jau seniai būtų atsiskleidusi pasaulyje.
Toks poreikis jau yra žmoguje, juk kiekvienas klausia: „Na, koks gi tai gyvenimas?! Kodėl gyvename, kokia prasmė?“ Bet toliau tai niekur neveda, nes net davimo jėgą norime gauti egoistiškai. Bet taip ji neateina.
Klausimas – kokį mechanizmą reikia sukonstruoti, kad per jį gautume davimo jėgą, kuri užpildo visą pasaulio sistemą? Astrofizikai sako, kad yra visą Visatą užpildanti energija. Mums atrodo, kad kosmosas – tai vakuumas, bet iš tikrųjų jis kupinas energijos.
Tokią informaciją dabar bandoma rasti garsaus tyrinėtojo Teslos užrašuose, kurią jis slėpė. Spėjama, kad jis rado būdą, kaip gauti energiją tiesiogiai iš oro. Iš tiesų tai ne tuščia erdvė, ji pilna energijos. Klausimas tas, kaip atskleisti šį energijos šaltinį? Instrukcija, kaip tai padaryti, guli priešais mus – tai kabalos knyga.
Išminčiai–kabalistai sako, kad šią energiją galima gauti per dešimtuką. Taip mes prisijungiame prie kosmoso, užpildyto davimo jėga, vadinama „Kūrėju“. Dešimtukas veikia kaip modemas arba ryšio priemonė, pajungianti mus prie šios paslėptos jėgos.
Ši jėga visad lieka paslėpta. Ji atsiskleidžia tik dešimtuko viduje, tarytum šios aukščiausios jėgos detektoriuje. Kiek įsijungsiu į dešimtuką, kiek susijungsiu su juo ir dėsiu pastangas pažadinti jį užmegzti ryšį su aukštesniąją jėga, tiek šios davimo energijos gausiu. Tik taip tai veikia.
Ir tada pamatysime, kad esame aukščiausios, geros ir kuriančios gėrį Jėgos viduje. Tai vienintelė Jėga, be kurios daugiau nieko nėra. O visos priešingos jėgos sukoncentruotos tik manyje, kad padėtų man prisijungti prie šios aukščiausios Jėgos ir pradėti gauti iš jos energiją.
#244129

Iš 2019 m. balandžio 1 d. rytinės pamokos pagal Baal Sulamo straipsnį „Paskutinioji karta“

Daugiau šia tema skaitykite:

Amžinasis variklis, varomas davimo energija

Padėkite duoti prieš savo norą

Amžinas variklis

Komentaras. Šiuo metu vis labiau stiprėja visuomenės nepasitikėjimas žiniasklaida, valstybe ir vieni kitais. Matome, kad trūksta supratimo, kas yra pasitikėjimas ir kaip su juo dirbti.
Atsakymas. Taip yra todėl, kad mūsų egoizmas išaugo ir iš mūsų reikalauja visiškai naujų santykių: aiškesnių, labiau susietų, grubesnių, priklausomų tarpusavyje. Kiekviename iš mūsų – didžiulis egoizmas, ir kiekvienas nori būti laisvas nuo visų kitų. Tai pirma.
Antra, tai lydi visuomenės, technologijų, gyvenimo raida. Juk šiandien galiu ramiai gyventi aprūpindamas save ir nesirūpinti niekuo kitu. Ir jei supančiojate save ryšiais (šeima, draugų kompanija ar kolegos darbe), tuomet reikia tam tikrų ir kartais labai didelių pastangų.
Todėl mūsų laikais labai sunku paskatinti žmogų būti susijusiam su kitais. Jis tai daro arba už gerus pinigus, arba jeigu jam ko nors labai reikia.
Klausimas. Kas yra pasitikėjimas?
Atsakymas. Pasitikėjimas – kai pasikliauju kitu pagal susitarimą, kurį sukūrėme tarpusavyje.
Klausimas. O kas slypi už pasitikėjimo?
Atsakymas. Už pasitikėjimo slypi noras sulaukti iš kito žmogaus požiūrio, pagalbos, tam tikro palaikymo.
Klausimas. Ar galite pateikti idealios būsenos pavyzdį, kurioje būtų pasitikėjimas?
Atsakymas. Tai gali būti tik tada, kai žmonės ims suprasti, kad jie vieninga sistema, kad visi tarpusavyje susiję. Jie privalo atskleisti visišką tarpusavio priklausomybę. Tik tada galime pasakyti, kad visuomenėje bus kokia nors sistema, žmonės pajaus tarpusavio ryšį, pajaus save kaip vieningą sistemą, pradės abipusius mainus, darbus, rūpinsis vieni kitais ir pan.
Dabar to nėra. Net visos sistemos: sveikatos apsauga, finansai – viskas, ką sukūrėme, veikia tik skaldydamos visuomenę.
Komentaras. Prieš 30 metų, pvz., Tarybų Sąjungoje, buvo tam tikri pasitikėjimu grįsti santykiai, kai galėjome palikti raktą po kilimėliu, nerakinti durų būdami namuose…
Atsakymas. Esmė ne ta, buto durys atviros ar uždaros. Esmė ta, kad žmonės atskirti vieni nuo kitų savo vidinėmis durimis: „Aš nenoriu girdėti, kas vyksta su kitu žmogumi. Man tai visiškai nesvarbu.“
Vis tiek pripažįstame, kad be visuotinio tinkamo požiūrio į savo prigimtį, kad imtumės ją taisyti, niekur toliau nenueisime. Įvairiausia „kosmetika“ čia nepadės.
Klausimas. Kaip to pasiekti?
Atsakymas. Tam reikia išsiaiškinti, kad mūsų prigimties pagrindas yra egoizmas ir kaip su juo dirbti, kad jis virstų mūsų padėjėju, o ne kenkėju. Tai ilgalaikis visuomenės ugdymas.
Klausimas. Ar galime atkurti pasitikėjimą tarp dviejų žmonių, nepriklausomai nuo makro pasaulio?
Atsakymas. Ne, tai neįmanoma. Visa tai – viena sistema. Pasiekėme būseną, kai pasaulis integralus, o integralioje sistemoje dalis ir visuma lygūs. Todėl negalėsime ištaisyti santykių net tarp dviejų žmonių, net tarp vaikino ir merginos, kurie nori kurti savo santykius, grįstus tam tikru pasitikėjimu. Ne, jie yra visuomenės dalis ir elgiasi vienas su kitu taip, kaip tai vyksta visuomenėje.
Todėl viskas griūna visuose lygmenyse vienu metu.
Klausimas. Koks bus permainų taškas? Kas paleis kitą procesą?
Atsakymas. Permainų tašku taps blogio įsisąmoninimas. O tam reikia plačios reklamos, paaiškinimų, kad artėjame prie uolos krašto.
Klausimas. Kokia yra pasitikėjimo formulė?
Atsakymas. Pasitikėjimas – tai mūsų tarpusavio ryšio įsisąmoninimas ir jautimas. Kai jausime, įsisąmoninsime šį vidinį ryšį, kai jį realizuosime kiekvieną akimirką, būdami bet kokios būsenos, – tai ir vadinsis pasitikėjimu. Kitaip nebus.
Pasitikėjimas – itin didelė jėga, tai bet kurios valstybės ir visuomenės pagrindas, visų narių sulipdymas į vieną sistemą, kai jiems nereikia nieko kito išskyrus pojūtį, kad yra viename tinkle ir visiškai priklauso vienas nuo kito. Iš čia kyla žodis „pasitikėjimas“.
Komentaras. O kas yra „tikrumas“?
Atsakymas. Tikrumas kyla iš mūsų tarpusavio ryšio pojūčio.
Klausimas. Ar tai yra tam tikras tikėjimas kitu žmogumi?
Atsakymas. Tikėjimas – tai davimo savybė, kuri taip pat kyla iš mano pojūčio, kad esame tarpusavyje susiję.
Visas pasaulis yra visiškai tarpusavyje susijęs, egzistuojame mus siejančiame tarpusavio jėgų tinkle.
Pasitikėjimas – kai naudojuosi ryšio sistema tarp mūsų, kuri egzistuoja ir atsiskleidžia man. Priklausomai nuo jos atskleidimo, užmezgu abipusį ryšį su kitais. Tai ir yra pasitikėjimas. Tai nėra kažkas, kas neegzistuoja, o aš tai neva sukuriu. Tai visiška netiesa. Tam pasitelkiu vien psichologinius, fizinius elementus.
Komentaras. Tarkime, vienas žmogus sako kitam: „Nejaučiu, kad kažką darai, todėl nepasitikiu tavimi.“
Atsakymas. Teisingai, jis nejaučia, bet kažkas kitas jaučia. Mums reikia padaryti taip, kad visi jaustų, kad mus sieja vienas ryšys, priklausomybė, vienas tinklas, tuomet norom nenorom vieni su kitais elgsimės kitaip.
Man nereikia žinoti, ką jaučia kiekvienas iš jų! Man tiesiog reikia žinoti, kad taip priklausau nuo jų, o jie nuo manęs, ir viskas, ką darau jų atžvilgiu, grįžta man. To reikia mokyti, rodyti, aiškinti, atverti žmonėms akis.
Jei norime padaryti ką nors rimto, reikia rimtų norų, rimtų priežasčių. Žmonės turi suprasti, kad jeigu dabar jie ima suprasti gyvenimo prasmę, ištakas, priežastis, dėl ko žmogus egzistuoja, kaip jis sukurtas, kas jį judina, tuomet tai rimtas darbas su savimi.
#230447

Iš 2018 m. birželio 8 d. TV laidos „Naujienos su M.Laitmanu“

Klausimas. Kabalistiniuose šaltiniuose pasakyta, kad mes buvome sukurti, kaip viena siela, kuri vėliau susiskaldė. T. y., kai atsirado egoizmas, kiekviena dalis pradėjo jaustis vis labiau tolstanti nuo kitų.
O materialiame pasaulyje – atvirkščiai. Mes matome evoliuciją vienaląsčių organizmų, kurie jungiasi į vis sudėtingesnius junginius, ir palaipsniui pasiekiame būseną, kai tampame, kaip rašo Baal Sulamas, kaip viena šeima. Tai kažkoks atvirkštinis procesas?
Atsakymas. Po Didžiojo sprogimo procesas pasisuko atgal. Iš negyvosios materijos pradėjo vystytis augalinė, po to gyvūninė ir žmogus.
Klausimas. Galiausiai žmonija atrodys kaip vienas žmogus?
Atsakymas. Ji atrodys taip, kaip mes ją įsivaizduosime. Iš tiesų žmonijos nėra, ji tik mūsų pojūčiuose. Materija – tai tikrovė, kurią mums suteikia pojūčiai. Palaipsniui žmonės tarpusavio sąveikoje suvoks, kad šios tikrovės, kuri tariamai mus skaldo, nėra. Ji tik įsivaizduojama mūsų suardytose savybėse.
Klausimas. Pradžioje mes jau buvome, kaip vienas žmogus?
Atsakymas. Ne. Faktas yra tas, kad mūsų prototipas „Adomas“ (žmogus) nebuvo sudarytas iš dviejų priešingų savybių, surenkančių visus norus ir ketinimus. To nebuvo.
#229153

Iš 2018 m. kovo 18 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl nugriaudėjo Didysis sprogimas?

Kas yra žmogus?

Viską nulemia dvasinio pasaulio dėsniai

Klausimas. Kaip apibrėžiate, kokiame pasaulyje egzistuojame? Kam yra šis žemiausias pasaulis?
Atsakymas. Esame egoizme. Jis ir vadinamas „mūsų pasauliu“, kurį jaučiame savyje.
Mūsų žemesnysis pasaulis egzistuoja tik tam, kad iš jo galėtume pakilti į aukštesnįjį pasaulį, kad turėtume išeities tašką, į kurį galime kristi ir vėl kilti, kaskart nuo jo atšokdami į vis aukštesnę dvasinio pasaulio pakopą.
Klausimas. Jeigu gyvename egoizmo pasaulyje, kaip galima efektyviau išnaudoti jį, kad ateitume į dvasinį pasaulį?
Atsakymas. Turime išnaudoti mūsų egoistinį pasaulį, nes mums reikia jame egzistuoti fiziškai. O visą likusį dėmesį nukreipti į savo būseną grupėje. Būtent priklausomai nuo mūsų tarpusavio ryšio, kursime dvasinį kli/indą, dvasinį jėgų tinklą, kur rasime Kūrėją.
#243214

Iš 2018 m. gruodžio 23 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl egzistuoja mūsų pasaulis?

Iliuzinis pasaulis

Šis pasaulis – sapnas sapne, kuris sapne…

Klausimas. Ar baimė padeda pažinti save?
Atsakymas. Baimė – labai reikalinga vidinio gyvenimo forma, nes egoizmas, noras mėgautis, jaučia tik tuštumą arba prisipildymą, t. y. baimę arba jos nebuvimą.
Todėl baimė – pati natūraliausia egoizmo egzistavimo forma. Mūsų pasaulyje suskaičiuojama daugiau nei 800 baimės rūšių. Šiomis baimės rūšimis tiriame save.
Klausimas. Ar yra kabaloje metodika, kuri moko pakilti virš baimės?
Atsakymas. Žinoma! Svarbiausia – sukurti savyje Kūrėjo didybę, tai padės pakilti virš baimės. Baimė visą laiką tave vysis ir padės kairiojoje linijoje, o tu kilsi virš jos dešiniojoje. Tai stums tave pirmyn.
Kitaip tariant, pakilimas virš egoizmo – tai pakilimas virš baimės. Žmogus, net nesuvokdamas to, kiekvieną savo gyvenimo akimirką jaučia baimę. Taigi, savęs jutimas – tai baimės suvokimas: „Kas vyksta su manimi?“ Nuo kokių išorinių ar vidinių problemų turiu pasislėpti, pasišalinti, saugotis?“ Viskas balansuoja tik ties baimės suvokimu.
Klausimas. Kaip subalansuoti šią nepatogią būseną?
Ataskymas. Tik išeinant, pakylant virš savęs: apribojimas (cimcum) – ekranas (masach) – Atspindėtoji Šviesa (Or Chozer).
Klausimas. Šiais laikais žmonija daug uždirba iš antidepresantų, kurie padeda išvengti baimių. Ar tai ženklas, kad, laikui bėgant, baimė nuolat auga?
Atsakymas. Dabar žmonija išgyvena labai įdomų tarpusavio jungimosi virtualiuose tinkluose ir pan. periodą. Visa tai plėsis.
Žmonėms kils daugybė problemų, baimių, nerimo, nes tokiu būdu įsijungdamas kiekvienas perduoda kitiems savo baimę. Taip vieni kituose mes labai daug ką ištaisome.
#229145

Iš 2018 m. vasario 11 d. pamokos rusų kalba