Koronavirusas atėmė iš mūsų pasitikėjimą ateitimi, skendinčia rūke. Neaišku, kas bus su manimi ir mano gyvenimu rytoj ar po mėnesio, kas įvyks darbe ir namuose.
Kaip galima gyventi tokiame nenuspėjamame pasaulyje? Bet šis nenuspėjamumas dėl to, kad mes su senais egoistiniais matais bandome priartėti prie naujojo pasaulio, kuris dabar palaipsniui mums ryškėja tarsi miražas dykumoje.
Jis artėja vis arčiau ir arčiau, bet mes kol kas negalime jo pamatyti teisingai, nes vis dar elgiamės vieni su kitais egoistiškai. Tarsi būtumę ėję keliu ir staiga patekę į nepažįstamą miestą, kuriame santykiai tarp gyventojų kažkokie keisti ir mums nesuprantami. Mus stebina tai, kas ten vyksta.
Būtent tai dabar ir matome. Nesuvokiame, kad įžengėme į naują epochą ir gamta reikalauja iš mūsų visiškai naujų santykių, vadovaujantis meilės artimui kaip pačiam sau dėsniu, ir žmonių vienybės. O mes nesuprantame, ko iš mūsų nori, kaip maži vaikai, kuriems mama sako: „Nustokite muštis, būkite gerai vaikai! Kodėl jūs negalite žaisti kartu?“
Bet aš negaliu, mano prigimtis reikalauja visą laiką pyktis ir muštis – tik taip jaučiu, kad gyvenu. Kad ir kiek mama man priekaištautų, nenoriu girdėti ir tuoj pat pabėgu, vėl puolu muštis. Štai tokia šiandieninė žmonija.
Tai kaip vis dėlto įtikinti save pasikeisti ir imti gyventi naujai? Juk vos tik sukursime tarp mūsų ryšių tinklą, grindžiamą abipusiu davimu, meile, vienybe, mes iš karto pamatysime, kur esame. Staiga pasijusime visai kitame pasaulyje, kurio anksčiau nepastebėjome.
Taip vaikai laksto vienas paskui kitą tarp suaugusiųjų, nekreipdami į juos dėmesio, tarsi jie būtų baldai. Vaikai turi tarpusavio sąsajas, o suaugusieji jiems tik trukdo. Ir staiga vaikai užauga ir supranta, kad čia yra nauja prasmė, nauji santykiai, kita programa, didingas ir aukštas tikslas, kurio taip pat verta siekti. Tokios būsenos šiandien ir esame.
Tai labai svarbus laikotarpis, ir nors jis pasireiškė epidemijos forma, tai neturi mums kenkti. Manau, kad koronavirusas kardinaliai pakeis žmoniją.
Mes visi esame tokios pačios būsenos ir pradėkime pamažu keisti save nuo abipusės neapykantos ir konkurencijos į abipusį ryšį ir palaikymą. Pradėkime žvelgti į gyvenimą ir į mūsų pasaulį globaliai ir integraliai, kaip mus moko gamta, ir tokia ši istorija pasieks laimingą pabaigą visiems: mums patiems ir mūsų vaikams.
#264762

Iš 2020 m. gegužės 12 d. TV programos „Taika“

Klausimas: Jūs sakote, kad galiausiai visų likimai susiklostys gerai. Tačiau kiekvienas žmogus turi savo sielos šaknį, ir kelias į ją yra individualus. Kaip visų likimai gali būti vienodi?
Atsakymas: Vienoda tai, kad kiekvieno žmogaus ribinės pastangos turi atitikti jo sielą ir visas savybes, kad jis galėtų realizuoti jos potencialą, jos baigtinę būseną bendroje „Adomo“ sistemoje. Visa tai taip susiję, kad niekas neturi jokios pirmenybės prieš kitus.
Bendroje sieloje mes pasiekiame absoliučiai visišką ištaisymą. Taigi, kieno egoizmas didesnis, taisytis sunkiau, kieno mažesnis – atrodo, lengviau, bet iš tikrųjų taip nėra. Viskas priklauso nuo gaunamos pagalbos.
Todėl paaiškėja, kad visi yra absoliučiai adekvatūs ir lygūs. Kaip ir žmogaus kūno struktūroje: jei ji yra tobula, jokia ląstelė neturi jokio pranašumo prieš kitą. Ir jei pašalinsite vieną ląstelę, tai pažeisite viso organizmo tobulumą.
Todėl ateityje neverta liesti šios temos. Galų gale, galutinės būsenos visi yra lygūs ir be galo tobuli. Ir siekiant šio tobulumo, visiems sudaromos lygiai tokios pačios sąlygos: kuo didesnis egoizmas, tuo didesni reikalavimai jo taisymui, ir kuo mažesnis egoizmas, tuo mažesni reikalavimai. Tačiau praktiškai visi pasiekia visišką tobulumą.
#263649

Iš 2020 m. kovo 8 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Grįžti į sielos šaknį

Kuo pavienė siela priklauso nuo bendros sielos?

Ar gali žmogus valdyti savo likimą?

Kiekvieno žmogaus sveikatos sutrikimas yra bendros sistemos, vadinamos „Adomu“, pusiausvyros pažeidimas, nes ji sukurta pagal žmogaus paveikslą.
Ką tai reiškia? Negyvąjame, gyvūniniame ir žmogaus gamtos lygmenyse yra sistemos, sąveikaujančios tarpusavyje.
Jos visiškai integralios, viena kitą papildančios, neatsiejamos ir sukurtos taip, kad žmogus jas teisingai panaudotų, ištobulintų ir taptų panašus į Kūrėją. Tada per visas šias sistemas jis pradės jausti milžinišką, viską apimantį Aukštesnįjį pasaulį.
Mūsų pasaulyje matome negyvojo, augalinio ir, iš dalies, gyvūninio lygmenų integralumą. Tačiau žmogaus prigimtyje to nepastebime, nes patys esame tame lygmenyje.
Pavyzdžiui, matome, kaip sutrikdome negyvosios gamtos pusiausvyrą: išmetame dujas, šildome atmosferą, užtvenkiame upes, sustabdome natūralius procesus. Dėl to gauname nemalonias pasekmes.
Tačiau gamta buvo specialiai sukurta harmoninga, kad mes įsilietume į ją kaip aukščiausias harmonijos sluoksnis. Bet kai žmogus pradeda skverbtis į gamtą savo nešvariomis rankomis, jis ją tik gadina. Jis nuolat ją pritaiko savo egoizmui ir mano, kad elgiasi teisingai, kad gamta nėra didžiulis, gyvas organizmas.
Be to, jos negyvasis, augalinis ir gyvūninis lygmenys yra tarpusavyje susiję ir kartu dalyvauja bendroje integralioje sąveikoje. O žmogus buvo sukurtas taip, kad palaipsniui savarankiškai įsilietų į gamtą kaip neatsiejama jos dalis, studijuodamas ir papildydamas ją savo racionaliu dalyvavimu.
Bet, deja, taip neatsitinka, nes esame egoistai ir iš pat pradžių priešinamės negyvajai, augalinei ir gyvūninei gamtai. Todėl su savo žmogiškuoju egoizmu, kuris yra aukščiau šių lygmenų, mes neįsiliejame į gamtą, veikiau pradedame ją griauti.
Daugelį tūkstančių metų žmogus su gamta darė viską, kas jam patinka. Ir ji, kaip griežta teisėja, mus baudžia. Greičiau net ne baudžia, o tiesiog kompensuoja mūsų didelius, nepagrįstus iškraipymus, kuriuos mes joje darome.
Todėl apie sveikatą galime kalbėti tik atsižvelgdami į visus negyvosios, augalinės, gyvūninės ir žmogaus gamtos lygmenis, t. y. visą gamtą ir daugiau ar mažiau suprasdami, kokia turi būti tinkama visų šių dalių sąveika, kaip tai galima kompensuoti ir papildyti visus savo lygmenis.
Ir tada, išlaikydami sveikatą, galėsime pakilti į aukštesnius integralios gamtos atskleidimo lygmenis.

#263013

Iš 2020 m. kovo 15 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Jei norime būti sveiki…

Mokytis integralaus vystymosi iš gamtos

Už ką gamta mus baudžia koronavirusu?

Klausimas: Šiame pasaulyje visi mėgsta mokyti, bet niekas nemėgsta mokytis. Kokia šio reiškinio šaknis?
Atsakymas: Tai egoizmas, kuris mėgsta mokyti, nes jis taip valdo kitus. Reikia stengtis to atsikratyti.
Klausimas: O kai mokausi, šiek tiek anuliuoju save?
Atsakymas: Kai mokaisi, turi anuliuoti save, nusižeminti, kad ko nors išmoktum.
#260505

Iš 2020 m. sausio 12 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip anuliuoti save?

Aplinka – aukštumoje

Pakilti virš egoizmo

Komentaras: Klausydamas pamoką darai išvadą, kad priešakyje mūsų laukia tokios atstumiančios būsenos, kai reikia daryti tai, kas nemalonu, ko visai nesinori.
Atsakymas: Žinoma, kad nesinori. Nėra nieko bjauriau, nei eiti prieš egoizmą. Tai tiesiog neįmanoma!
Klausimas: Tai iš kur man imti jėgų eiti prie to, kas neįmanoma, ir kas man nemalonu? Kas man duos norą ir jėgų?
Atsakymas: O tu paklausk, kodėl Kūrėjas davė tau tokias sąlygas? Kad prašytum Jo. Ir taip ateisi prie ryšio su Juo.
#260551

Iš 2020 m. sausio 12 d. pamokos rusų k.

Komentaras: Pasaulį siaubia gaisrai. Jie vis dar nesibaigia Australijoje. Sudegė milijardai augalų ir gyvūnų, žuvo kelios dešimtys žmonių.
Gaisrai kilo Europoje, JAV – Kalifornijoje, Arkties regionuose, Sibire, Afrikoje, Amazonijoje. Pavyzdžiui, 2019 m. Amazonės regione sudegė daugiau miškų nei per visus metus nuo 2010 m.
Nesu mistikas, bet atrodo, kad tai – žinia žmonijai.
Atsakymas: Žinoma. Kaitiname atmosferą net savo požiūriu. Ir viskas dega. Beje, visa tai atsikuria tik per dešimtis ar net šimtus metų.
Kalbant apie Australiją, gaisrai ten dar baisesni, nes Australija – didžiausia mėsos tiekėja pasaulyje. Sudega galvijai, ganyklos ir kt. Sunku įsivaizduoti, kuo tai baigsis. Amazonijoje tai – deguonis. Kai dega medžiai ir visa gyvūnija – tiesiog siaubinga!
Kuo tai gresia? Jei žmonės kelia grėsmę vienas kitam, gamta veikia tuo pačiu principu. Juk iš visų keturių gamtos dalių: negyvosios, augalinės, gyvūninės ir žmogaus – mes esame aukščiausiai. Jei darome kokių nors klaidų, tai tarsi primetame savo elgseną visoms gamtos dalims. Ir štai ką turime.
Klausimas: Pasakėte esminį žodį – „kaitiname“. Vadinasi, mes patys padegame…? Ar esame padegėjai?
Atsakymas: Taip. Savo egoizmu. Juk mums niekas nesvarbu! Gaisrus sukelia mūsų tarpusavio santykiai.
Komentaras: Bet mes to nematome. Jei matytume, sustotume. Kodėl mums to neparodo?
Atsakymas: Kaip tai neparodo?! Argi nematote, kas vyksta visuomenėje? Kas vyksta tarp žmonių?! Pažiūrėkite, kas dvidešimtajame amžiuje darosi su žmonija!
Komentaras: Bet žmogus vis tiek nesako, jog tai vyksta dėl to, kad esame egoistai, kad aš egoistas.
Atsakymas: Jis nenori to matyti. Bet esame gamtos sistemoje. Taip elgiamės, toks mūsų požiūris į viską.
Klausimas: Sakykite, ar ugnis kuo nors ypatinga?
Atsakymas: Aišku, kad taip! Apskritai tai yra pati aukščiausia egoizmo išraiška, kai nieko nepaisau, esu pasirengęs viską sudeginti. Man nėra nieko švento. Dėl manęs viskas gali virsti dulkėmis. Pelenais! Štai taip yra iš tikrųjų.
Klausimas: Ir staiga šie žodžiai materializuojasi?
Atsakymas: Taip. Mūsų noras, mūsų požiūris materializuojasi tokiu būdu.
Klausimas: Tai net ne uraganai, žemės drebėjimai, ne ugnikalniai?
Atsakymas: Taip, ten kitoks stichijos siautėjimas, silpnesnis.
Klausimas: Jei dabar mums tai rodo ir mes gebėtume tai išsiversti, ką turėtume išgirsti?
Atsakymas: Mūsų egoizmas pasiekė aukščiausią savo lengvabūdiško požiūrio į aplinką, į panašius kaip aš lygmenį ir nenori nieko paisyti. Jis pasiruošęs viską paversti dulkėmis ir pelenais. Ir tai pamatysime gamtoje.
Mums tai rodo ir, beje, dabar dar rodo gana pasyviai, kad dega Amazonija, Sibiras, Australija… O po to prasidės tokios gamtos apraiškos, kokias matome baisiuose filmuose apie Žemę, apie tai, kas joje vyko prieš kelis milijonus metų. Visa Žemė degė. 100-200 metrų aukščio bangos užliejo sausumą. Ir viskas vėl prasidės nuo dinozaurų.
Ir ne perkeltine prasme, iš tikrųjų taip yra. Kadangi esame gamtos rate, kurį sudaro negyvasis, augalinis, gyvūninis, žmogaus lygmenys. Jei mes, aukščiausias lygmuo, nesugebame eiti pirmyn teisingai, viskas gali prasidėti iš naujo. Gamta turi laiko.
Klausimas: Tai, kad iš esmės egzistuojame ant įkaitusio rutulio, padengto tik plutele, taip pat gali sukelti ugnies išsiveržimą?
Atsakymas: Žinoma. Ten, gelmėse, – tokios temperatūros, būsenos, ertmės! Kas mes tokie čia, viršuje?
Problema ta, kad mes, nors ir maži, bet darome didžiulę įtaką. Tačiau ne savo protu!
Apskritai ši būklė labai įtempta.
Klausimas: Sakote, kad žmogaus mintys persmelkia viską aplinkui, visą erdvę. Bet juk žmogus negali valdyti savo minčių. Juk jis silpnas. Galvodamas negaliu sustabdyti minties.
Atsakymas: Rimtai?! Žmonija turi metodiką – kaip teisingai elgiantis, ištaisant save sutvarkyti visą gamtą, suteikti jai tobulą pusiausvyrą.
Klausimas: Kodėl šios mintys neprasiskverbia į žmogų?
Atsakymas: Todėl, kad žmonės nenori to girdėti. Kiek apie tai galime kalbėti?!
Klausimas: Kodėl jie nenori?
Atsakymas: Dėl egoizmo!
Komentaras: Susidaro uždaras ratas.
Atsakymas: Ne, tai ne uždaras ratas. Žmonės turi patys save įtikinti. Tereikia įsivaizduoti, kas mūsų laukia. Štai, jei įsivaizduotume, kaip lava vis labiau artėja mūsų link, kitaip žiūrėtume į tai, kas vyksta.
Klausimas: Jei tai susiečiau su savo mintimi, nukreipta prieš ką nors? Lava vis labiau artėja. Taip, iš tikrųjų. Bet kodėl žmogui taip neparodoma?
Atsakymas: Kodėl žmogui tai nėra taip aiškiai parodoma? Kad jam būtų palikta laisva valia. Kad jis vis dėlto elgtųsi kaip žmogus, o ne kaip gyvūnas, kuris bijo ir viską daro instinktyviai, patirdamas akivaizdų spaudimą. Kad liktų nors nedidelė laisva erdvė.
Komentaras: Nereikia man tos laisvos valios! Tegu viskas pagaliau liaujasi.
Atsakymas: Ne! Esi tarp panašių į save, ir jūs galite savo elgesį papildyti žmogiškuoju veiksniu, įtikindami vienas kitą, sutikdami priešintis savo prigimčiai. Bent kai kur, bent po truputį! Tai įmanoma.
Ar turime pakilti ir atlikti judesį kaip gyvūnai? Ne! Aukščiau už gyvūnus. Tik šiek tiek! Bet mes turime padaryti tam tikras žmogiškas išvadas. O tai įmanoma tada, kai esi laisvas ir, regis, tau niekas negresia, bet vis tiek nori pasielgti teisingai.
Komentaras: Taigi jau suprantu, kad mintys veikia viską, ir jei blogai galvoju apie kitus ir taip tarsi nekenčiu jų, tai…
Atsakymas: Negana to, net jeigu nebandau gelbėtis ir tai nekelia jokios grėsmės, vis tiek noriu būti panašus į integralią gamtą. Vis tiek noriu teisingai galvoti apie ją ir apie visą mažą Žemės rutuliuką. Noriu, kad būtų gerai. Kodėl? Todėl, kad esu žmogus.
Komentaras: Gerai, jei taip būtų!
Atsakymas: Na, bent jau šiek tiek! Virš gyvūno instinkto.
Klausimas: Vadinasi, reikia ne bėgti nuo gaisrų, o siekti gėrio. Ir tada viskas ims keistis?
Atsakymas: Žinoma! Net gyvūnai kažkiek tai supranta. O žmonės – ne.
Komentaras: Komentaruose rašo, kad jūs – idealistas. Tai dar gražus žodis. Neva žmogus to padaryti negali. Pasiūlykite ką nors realesnio.
Atsakymas: Aš, brangūs draugai, esu realistas! Gaila, bet realistas. Tik dar ne dabar, bet galbūt netrukus viskas virs tikrove.
Matau, kaip tai vyksta. Tai, apie ką galvojau prieš 20 metų, vyksta dabar. Tai, apie ką kalbu, kad įvyks po penkerių metų, bus rytoj.
Visų dėsnių turi būti laikomasi.
Klausimas: Kokio svarbiausio dėsnio turime laikytis?
Atsakymas: Žmonija laisva valia turi suvokti, kad reikia tinkamai, savanoriškai įsikišti į supančią gamtą. Papildyti negyvąją, augalinę ir gyvūninę gamtą savo veiksniu – žmogišku. Kai mane veikti verčia ne fiziniai dėsniai, bet mano aukštesnieji dėsniai, humaniški įstatymai, kurie yra aukščiau mūsų prigimties ir priklauso Aukštesniajam pasauliui.
Kitaip tariant, man to nereikia, bet noriu, nes tai yra aukštesnioji savybė. Kai norėsime, kad ji atsiskleistų, paliksime šį uždarą ydingą ratą, kuriame esame.
Klausimas: Kokią savybę norime atskleisti?
Atsakymas: Norime, kad atsiskleistų davimo, meilės savybė. Paprasčiausia yra mūsų tarpusavio ryšio savybė. Gero ryšio. Jei panorėsime, kad taip ir būtų, iš karto nuraminsime visą gamtą.
#259360

Iš 2020 m. sausio 13 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Dviejų jėgų pusiausvyros centre

Už ką gamta baudžia mus? I dalis

Gamta ima mus mokyti

Klausimas: Kokių žingsnių turime imtis, kad eitume išvien su gamta?
Atsakymas: Pirma, mums tiesiog reikia susivienyti ir suprasti, kad visa žmonija yra viena vieninga šeima. Juk negyva, augalinė ir gyvūninė gamta kartu su žmogumi yra vienas vieningas organizmas.
Antra, mes, kaip vieno organizmo sistemos elementai, turime siekti būti kuo arčiau vienas kito, suprasti vienas kitą, sąmoningai veikti, visiems kartu rūpintis gamta ir galvoti, kaip padaryti mūsų ryšius integralius, globalius.
Praktiškai viskas turėtų būti nukreipta į „mylėk artimą, kaip save patį“. Žinoma, tai labai tolimas tikslas, tačiau jo siekimas jau sukelia teigiamą gamtos jėgą.
Ji sušvelnins mūsų didžiulį visuotinį egoizmą ir kaip nors jį subalansuos. Jau nuolat nebekrisime į vis didesnius egoistinius lygmenis, kai tampame abejingi tam, kas vyksta su mumis ir kitais.
Būtinai turime sužadinti sau teigiamą gamtos jėgą, o tam reikia susivienyti.
Jei tūkstančiai žmonių susijungs, jeigu jie supras, kaip sukurtas integralus gamtos paveikslas, kaip visi priklauso vieni nuo kitų ir nuo bendros gamtos, kaip galima imti artėti vieniems prie kitų, jie pažadins bendrą teigiamą jėgą ir ji viską pakeis.
#264257

2020 m. kovo 29 d. iš programos „Susitikimas su kabala. Viktorija Bonia“

Daugiau šia tema skaitykite:

Atvesti visą pasaulį į pusiausvyrą

Ar reikia vystyti egoizmą?

Virusas, keičiantis žmonijos veidą

Klausimas: Koks užimtumas optimalus? Ką galima patarti jaunimui ir tiems, kurie mokosi naujos profesijos? Kam ruoštis, kokioms profesijoms?
Atsakymas: Visi ligi vieno užsiims dvasiniu, visuomeniniu, kultūriniu darbu. Ir tik maža visuomenės dalis, arba visi (bet labai ribotai) dirbs įmonėse, žemės ūkyje, kad galėtume prasimaitinti, apsirengti, apsiauti, sukurti būtiną techniką ir t. t.
Visa žmonija supras, kad jai reikia prispausti savo egoizmą ir negaminti pertekliaus. Ir tai turi būti vienintelis kriterijus, pagal kurį pasieksime povirusinę būseną.
Klausimas: Ar gali žmonija tikėtis kokios nors pagalbos iš gamtos pusės, kad jaustų tai kaip gerą reakciją į teisingus veiksmus?
Atsakymas: Esu tuo tikras. Kai tik imsime kurti tinkamus abipusius santykius, iš karto pajausime jos pagalbą, palaikymą ir pasijausime laimingais, darniais, integraliai besivystančiais joje.
Ir visos jūros, okeanai, miškai, oras, visas augalinis ir gyvūninis pasaulis džiaugsis mūsų buvimu, o ne trauksis mus matydamas. Linkiu mums visiems sėkmės!
#265651

Iš 2020 m. gegužės 5 d. TV laidos „Bedarbystė pasaulyje po koronaviruso“

Klausimas: Viena vertus, spauda ir viskas aplink mus skelbė apie viruso aukas: kiek žmonių mirė, kiek yra sunkios būklės ir pan., ir virusą žmonija suvokė kaip blogį, kaip žalą.
Kita vertus, dangus išsivalė, gamta staiga pajuto, kad gali sužydėti, niekas jai netrukdo.
Kinijoje vos du mėnesius mažesnis kietųjų dalelių kiekis atmosferoje padėjo išgyventi keturiems tūkstančiams vaikų iki penkerių metų, septyniasdešimt trims tūkstančiams suaugusiųjų, vyresnių nei 70 metų. Ir be viso to sumažėjo onkologinių susirgimų skaičius.
Patys save gydome. Rečiau lankomės pas gydytojus, mažiau kreipiame dėmesio.
Kur tiesa? Viena vertus, virusas pasirodė esąs blogis, kuris mus suvarė į namus. Kita vertus, jis užkirto kelią karams, pristabdė onkologiją, išvalė orą. Gimė vaikai, nemirė senoliai. Kur tiesa?
Atsakymas: Žmogus turi suprasti, kodėl virusas atsiranda.
Jis ateina, kad sustabdytų mūsų ankstesniąją, egoistinę raidą, kai jau ėmėme negrįžtamai bjauroti šį Žemes rutulį. Ir tada galime pradėti kitokius santykius tarp mūsų ir su gamta.
Nes tai, iš esmės, vienas ir tas pats. Tai viena sistema: negyvoji gamta, augalija, gyvūnija ir žmogus. Mes į visą gamtą turime pradėti žiūrėti kitaip.
Ir jeigu tai nutiks, nebus reikalingi jokie virusai. Paversime savo gyvenimą nuostabiu ir taip!
#265068

2020 m. balandžio 27 d. iš TV laidos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Koronavirusas – žmonijos valymas

Skiepai nuo koronaviruso

Koks bus pasaulis po epidemijos?

Tarptautinė darbo organizacija pareiškė, kad koronavirusas gali panaikinti pusę darbo vietų – tai beveik du milijardai bedarbių. Kaip maitinti du milijardus šeimų be uždarbio?
Jei teisingai organizuosime darbą ir sąžiningai paskirstysime darbo vaisius, tai užteks visiems. Gyvendamas integralioje visuomenėje, žmogus jausis maloniai ir patogiai.
O jei to nepadarysime, virusai vėl mus užpuls, privers sėdėti karantine ir nusineš žmonių gyvybių. Kol nesutiksime su tuo, kad geriau išlikti gyviems ir viskuo dalintis su kitais. Tokia patirtis bus labai sunki.
Daugelyje šalių prasidėjo neramumai: Libane dega bankai, JAV vyksta ginkluotos demonstracijos. Didėja smurto protrūkio pavojus. Egoizmas įžiebia aistras, ne veltui amerikiečiai išpirko visus ginklus.
Dabar jie išeis į gatves ir pirmiausiai suves sąskaitas su vyriausybe. Dėl didžiulių sumų, kurios gavus vyriausybės palaiminimą pereina į oligarchų kišenes, vyks rimti aiškinimaisi.
Žinoma, vienodam paskirstymui pirmiausia reikalingas naujas, socialesnis mąstymo būdas, kurį reikia išugdyti. Visiems turėtų būti aišku, kad jei nepriartėsime vienas prie kito, netapsime geresni, dėl rimtų smūgių, gamtos ir žmonių sukurtų katastrofų būsime priversti vis labiau tolti vienas nuo kito.
Kas gali paskatinti žmones mąstyti socialesne, integralesne linkme ir jaustis priklausomus vienas nuo kito? Smūgių, kančių, ligų ir mirties akivaizdoje visi norės įsiklausyti ir sutikti, kad mūsų pasaulis tapo integralus, uždaras ir nėra galimybės nuo jo pasislėpti.
Todėl ir mes esame įpareigoti panašiai elgtis vienas su kitu, kad visi būtų lygūs ir jaustųsi tarsi vienoje bendroje šeimoje.
Negalima tikėtis, kad koronavirusas greitai išnyks. Jei ne šis virusas, tada dar koks nors kitas, tačiau jie mus nuves į tokią būseną, kurioje būsime priversti įsijungti į integralią gamtos vienybę, kaip šiandien egzistuoja negyvasis, augalinis ir gyvūninis lygmenys.
Epidemiologai prognozuoja, kad epidemija tęsis nuo pusantrų iki dvejų metų. Tai yra koronavirusas vis tiek bus su mumis, o jei ne jis, ateis kitas virusas, ne geresnis kaip šis.
Žmonijai vis tiek teks palenkti savo egoizmą ir suvienyti visuomenę, įgyjant tokią formą, kur visi lygūs ir palaiko vienas kitą, o ne tempia kiekvienas į save, bandydamas vis daugiau išsunkti iš vyriausybės savo reikmėms. Tokiu būdu mes tik skatiname naujų, kenksmingesnių virusų atsiradimą.
Aš esu nusiteikęs optimistiškai, juk smūgiai padeda susimąstyti. Matome, kaip dabar visas pasaulis sustojo dėl viruso grėsmės. Nauji virusai dar labiau suvienys mus ir parodys kelią į teisingą ryšį, į tarpusavyje susijusią, integralią sistemą. Kai mūsų santykių sistema taps gera ir teisinga, visi virusai iš kenksmingų virs naudingais. Linkiu sėkmės!
#264205

Iš 2020 m. gegužės 1 d. TV programos „Globalios perspektyvos“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ant žmonijos atsinaujinimo slenksčio

Ką daryti, kai baigsis karantinas?

Gamta ima mus mokyti