Klausimas. Kaip rate pasiekti jausminį bendravimą, be žodžių?
Atsakymas. Esmė ta, kad mes egzistuojame tam tikroje erdvėję – lauke, kuris vadinamas „Kūrėju“. Kad jį pajaustume, mums reikia atitinkamai sukurti savyje tolygias savybes, atitinkančias šį lauką: davimą, ryšį, meilę, emanaciją.
Mumyse šių savybių nėra. Mes iš anksto sukurti priešingi Kūrėjo laukui, kitaip tariant, egoistiški, gaunantys, ignoruojantys kitus, atskirti nuo kitų ir t.t.
Taip sukurta dėl to, kad patys sukurtume savybes, panašias į aukštesniojo lauko, kurios pasiekiamos, kai mes teisingai jungiamės tarpusavyje. Todėl mes bandome susivienyti tarpusavyje būsenose, kurių pagrindas – mūsų egoizmas, kai mes neigiame vienas kitą, laikomės tam tikru atstumu vienas nuo kito.
Mes specialiai sukurti kaip egoistai, kad galėtume pakilti aukščiau ego ir sukurti savyje sąlygas, kai bendras laukas užpildytų mus, ir mes galėtume užfiksuoti jį mūsų sukurtame naujame jutimo organe, kuris vadinamas „abipusiu bendravimu“.
Jei mes sukūrėme šią sąlygą, tai atskleisime savyje Aukštesniąją jėga – Kūrėją, Jo programą, Jo jėgą, Jo planus mūsų ir visų kitų atžvilgiu. Mums taps aišku, kaip geriau veikti, ką daryti. Mes pajausime, kad egzistuojame šiame lauke amžinybės ir tobulumo būsenoje.
Kad suvoktume aukštesniojo lauko savybes ir pajaustume jį pagal panašumo dėsnį, turime sukurti tarpusavyje tamprų ryšį. Todėl visi mūsų mokymai turi būti tokie, kad atvestų mus į būseną, kai kildami aukščiau egoizmo, ne naikindami, o nepaisydami jo, susijungiame tarpusavyje.
Tai labai sudėtinga, ilgalaikė praktika, bet šiandien ji kiekvienam prieinama – kas nori, gali ją įvaldyti. Ir tada žmogus atskleis Aukštesniąją jėgą, kuri užpildo mūsų pasaulį. Jis žinos, dėl ko ir kaip viskas vyksta su juo ir kitais. Jo akys atsivers į viską, kas vyksta šiame pasaulyje, šiame gyvenime, ir į tai, kas išorėje.
#220574

Iš 2017 m. spalio 22 d. iš pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Seminaras: išgirsti kiekvieną

Pakilti virš egoizmo

Gyvenimo laukas: „Nėra nieko kito, tik Jis“

Visi Toros priesakai – tai rekomendacijos, kaip atlikti vienintelį svarbiausią priesaką „pamilk artimą kaip save“. Todėl jis vadinamas bendruoju gamtos dėsniu.
Kiti priesakai – tarsi sudedamosios dalys, nurodančios kaip kituose lygmenyse, skirtingomis aplinkybėmis laikytis dėsnio „pamilk artimą“, kitaip tariant, susijungti virš skiriančio, stumiančio mus egoizmo.
#232824

Iš 2018 m. kovo 15 d. TV programos „Paskutinioji karta“

Daugiau šia tema skaitykite:

Svarbiausia – sielos išsitaisymas

Gamtos pusiausvyra priklauso tik nuo mūsų

Tora kalba apie visus

Protas tiesiog aptarnauja egoistinį norą, padeda žmogui it gyvūnui priartėti prie malonių dalykų ir išvengti nemalonumų.
Jeigu žmogus supranta, kad veikia tik savo egoizme ir negali pakilti virš jo, tai nori be gyvūninės dalies įgyti žmogaus, Adam, protą, t. y. nori tapti panašus į Kūrėją. Tuomet jis veikia ne tam, kad užpildytų savo norus mėgautis, o tam, kad prilygtų aukštesniajai jėgai.
Tai visiškai kitoks buvimas, kai žmogus jaučia kitą tikrovę. Jis atskleidžia, kad pasaulyje veikia davimo, o ne gavimo jėgos tinklas. Jis įsijungia į žmonių tarpusavio ryšių sistemą ir per ją atskleidžia visus ryšius tikrovėje, amžiną ir tobulą sistemą, veikiančią pagal vieną abipusio davimo principą. Ir žmogus nori priklausyti šiam tinklui, vadinamam „Kūrėju“.
#233198

Iš 2018 m. rugsėjo 12 d. rytinės pamokos pagal Rabaš straipsnį „Grįšk Israeli…“

Daugiau šia tema skaitykite:

Alkis visiškame pertekliuje

Protas ir jausmai dvasinio dvasinio vystymosi kelyje

Ateities visuomenės globali sistema

Komentaras. Neuronai, iš kurių sudarytos mūsų smegenys, pagal savo funkcionalumą yra loginiai elementai. Jie prisitaikė atvaizduoti tą logiką, kuri yra gamtoje, ir atgamina ją smegenyse, nervų sistemoje.
Todėl jie jaučia, kai jų gaunama informacija neatitinka šios logikos.
Man atrodo, kad jei žmogui suteikiama melaginga informacija, tai neuronų lygyje jis pradeda tai jausti. Nuolatos maitinamas melaginga informacija, jis gali susirgti.
Mūsų istorijoje yra pavyzdžių, kai ilgalaikis melagingos informacijos teikimas žmonėms sukėlė tam tikrų socialinių pasekmių, masinių negatyvių reiškinių.
Kitaip tariant, gamtoje egzistuoja tam tikra objektyvi tiesa, kuri įspausta pačiuose neuronuose, ir jie geba pajausti melą.
Atsakymas. Esmė ta, kad žmogaus sąmonėje yra du gamtos lygiai: aukštesnysis lygmuo, atstovaujantis idealiam ryšiui tarp visų gamtos dalių, ir žemesnysis lygmuo – absoliučiai nutrūkęs, egoistinis ryšys.
Šiandien mes veikiame egoistiniame lygmenyje, atstumiame vienas kitą. Bet gamta sukurta taip, kad galiausiai per visų teigiamų ir neigiamų jausmų pasireiškimą mumyse , proto ir jausmų priešstatą ji vis tiek palaipsniui skatina mus analizuoti, kas iš tikrųjų yra tiesa.
Mes priverstinai turėsime priimti visą tarpusavio priklausomybės sistemą ir pajausime ją, egzistuosime dėl jos globalumo ir integralumo. Ji yra kiekviename žmoguje.
Todėl, tikėtina, neuronai supranta, kad mūsų prigimtyje yra tiesos pojūtis. Iš esmės, mes sukurti teisingai, tik iš aukščiau visa tai padengta didžiuliu egoizmu, kuris užstoja mums vientisą uždarą gerą sistemą.

#220450

Iš 2017 m. gruodžio 12 d. TV programos „Kartu apie svarbiausia. Aleksandras Ždanovas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Išeiti iš melo apsupties

Kur slypi valios laisvė

Neiškreiptas egoizmo pasaulio vaizdas

Klausimas. Kasmetinis kyšių kiekis pasaulyje sudaro vieną trilijoną dolerių. Tuo tarpu pasaulinė ekonomika praranda dar du ir penkias dešimtąsias trilijono dolerių dėl korupcijos.
JT teigimu, besivystančiose šalyse su korupcija susiję nuostoliai dešimt kartų viršija oficialios vystymosi
pagalbos sumą.
Kokiame pasaulyje mes gyvename?
Atsakymas. Mes gyvename egoistiniame pasaulyje, kuris negali būti kitoks.
Jei žmogus valdomas egoizmo ir negavo kito auklėjimo, tai jis galvoja tik apie tai, kaip jam maksimaliai pasinaudoti savo pareigomis ir padėtimi visuomenėje. Tai– natūralus egoizmo poreikis.
Mes taip sukurti, tai– mūsų prigimtis. Kaip žmogus gali save apriboti, neimti, nevogti, nesinaudoti savo pareigomis? Jis būtinai tai darys.
Teigiamų veiksmų koeficientas žmonijoje nulinis. Viskas išvagiama!
Klausimas. Taigi, praktiškai kiekvienas žmogus šiame pasaulyje – kyšininkas?
Atsakymas. Žinoma. Argi jis kuria viską, ko reikalauja visuomenė? O jei jis atiduoda nepakankamai savo jėgų, žinių ar dar kažko – tai jau vagystė. Mes nieko negalime pakeisti, jei neauklėjame žmogaus.
Klausimas. Kokiu atveju žmogus nevogs ir neims kyšių?
Atsakymas. Kai jis gaus aukščiausią apdovanojimą. Jis viską atiduos žmonėms, nes norės gauti apdovanojimą – ryšį su Kūrėju.
Jei žmogus elgsis su visais taip, kaip su savimi, tai tokiuose santykiuose jis ras slaptas duris, kaip pas tėtę Karlą už nupiešto židinio – išėjimą į rojaus sodą, į dvasinį pasaulį.
Ten viskas egzistuoja pagal kitus – davimo ir meilės– įstatymus. Būtent tai mums reikia pasiekti. Šiandien mes turime tokią galimybę, ir todėl viskas, ką atskleisime šiame pasaulyje – tai, kad toks kaip dabar jis yra nepakenčiamas. Ir taip
priartėsime prie šios galimybės.

Iš 2017 m. gruodžio 14 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Klausimas. Jei žmogus neturi taško širdyje ir iš jo nereikalaujama sąmoningai judėti į savo šaltinį, tai kodėl jo raminimas narkotikais yra problema? Jis vis tiek nieko nesugeba ir visiškai priklauso nuo tų, kurie turi tašką širdyje?
Atsakymas. Nemanau, kad jūs teisus. Mes visi esame milžiniškame organizme, kaip jo varžteliai ar krumpliaračiai. Todėl nėra žmogaus, koks jis bebūtų, kad nesisuktų kartu su visais.
Tarkim, sėdi salelėje vidury Ramiojo vandenyno vienišas žvejys, gaudo savo žuvelę ir tuo gyvena. Bet jei užgrius taifūnas ar cunamis, tai neturės jis nei žuvelės, nei salos. Gamta nė vieno nepaliks ramybėje, abejingo. Kiekvienas turės suprasti, kad egzistuoja egoistinio pasaulio, kuris reikalauja rimto perkrovimo, baigiamajame periode. Neliks nė vieno, kuris to nesuvoks.
Kas galėjo prieš 10–15 metų pagalvoti, kad Amerika taip regresuos, o Rusijoje palaipsniui dings dujos ir nafta, iš kurių ji gyvena? Niekas.
Apskritai, apsinuogina mūsų nelabai patikima tautų ir valstybių asociacija, jų nesugebėjimas tinkamai sąveikauti tarpusavyje.
Tai yra pati didžiausia problema – globaliame pasaulyje egoizmas mus suskaldo ir neleidžia normaliai gyventi.

Iš 2017 m. sausio 12 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Eikime geruoju keliu

Kodėl reikalingos kančios

Anapurnos žiedas: ar galima susigyventi su gamta

Klausimas. Taškas širdyje ir egoizmas gali rasti sąsają tik tokiu atveju, jei mes sumažinsime ego ir vystysime tašką širdyje iki ekrano būsenos. Vadinasi, mes turime egoizmą, su juo turime atlikti tam tikrus veiksmus, kurie vadinami „sumažinimu“?
Atsakymas. Ne, nieko neturime daryti su egoizmu. Mes turime bandyti visą laiką suartėti vienas su kitu, o egoizmas čia tik trukdys. Tai vadinama pagalba „prieš save“. Tai, kad ego mus stabdo, yra gerai, nes jo padedami vystome priešingas jam jėgas. Bet iš pačio egoizmo mums nėra ko laukti jokių ypatingų pasireiškimų.
Klausimas. Koks yra taško širdyje vystymasis iki ekrano būsenos?
Atsakymas. Sąvoka „ekranas“ pasireiškia tik tada, kai per savo pastangas aš staiga pradedu jausti Kūrėjo egzistavimą – Aukštesniąją, viską lemiančią, valdančią jėgą. Nuo šios akimirkos aš jau veikiu kitaip.
Mano veiksmai, kuriuos susieju su Aukštesniąja jėga, Aukštesniuoju valdymu, Aukštesniuoju tikslu, davimu, meile, kitaip tariant, būsenos, išeinančios už mano egoizmo ribų, vadinamos dvasinėmis.
Juose nenoromis egzistuoja sumažinimas – darbas su egoizmu, lemiantis, su kokia jėga aš sieksiu davimo, susijungimo su kitais. Tai priklauso nuo Aukštesniosios jėgos atskleidimo manyje laipsnio, Ji suteikia man galimybę veikti altruistiškai.
Komentaras. Aukštesnioji jėga – tai kažkas nežinoma šio pasaulio žmogui…
Atsakymas. Nieko nežinomo čia nėra. Žmogus negali jos pajausti, nes nieko dėl to nedaro. Reikia veikti tuose rėmuose, kurie mums suteikti: vienytis su kitais, studijuoti šaltinius, siekti susijungimo, rūpintis vienas kitu, abipusiai laiduoti, ir tada sukursime vieną bendrą visumą. Šioje visumoje pajausime Aukštesniąją jėgą.
Klausimas. Kitaip tariant, ji pasireikš staiga, ir nuspėti, kada tai įvyks, neįmanoma?
Atsakymas. Kada ji pasireikš, tada ir sužinosime.

#219134

Iš 2017 m. rugpjūčio 16 d. TV programos „Paskutinioji karta“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip atsiranda ekranas?

Ekranas – dvasinis jutimo organas

Ekranas – tavo indėlis į dvasinę tikrovę

Kas yra nuolatinis susiliejimas su Kūrėju? Kuo galime suteikti Jam pasitenkinimą, ką galime duoti? Argi tobulam ko nors trūksta?
Kūrėjas tarsi tėvai, norintys tik vieno: kad vaikai būtų geri ir gerai gyventų – taip jie suteikia malonumą tėvams. Daugiau neturime nieko, ką galėtume duoti Kūrėjui, kuo galėtume Jį užpildyti. Tinkamai pripildydamas savo norus, užpildau Kūrėją, suteikiu Jam malonumą.
Džiuginti Kūrėją galima taisant sudaužytą, tuščią sielą. Ji tikslingai sukurta tokia, kad galėtume ją ištaisyti ir pripildyti, ir taip suteikti Kūrėjui malonumą. Kuo geriau sutvarkysiu savo dvasinį gyvenimą, tuo daugiau malonumo atnešiu Kūrėjui. Visai kaip mūsų gyvenime, kuo sėkmingesnis vaikas, tuo labiau džiugina tėvus.
Dvasiniame pasaulyje neperduodama aukštesniajam – viskas mūsų kli viduje, tik jį taisome, pripildome, todėl galime patikrinti, kokį malonumą suteikiame Kūrėjui: kaip išsitaisome, kad susijungtume ir duotume kitas kitam. Tad pasakyta: „Nuo meilės kūriniams – prie meilės Kūrėjui.“
Suteikdamas malonumą draugams galiu būti tikras, kad suteikiu malonumą Kūrėjui. Malonumą, kurį pažadinu Kūrėjuje, galima pamatuoti pagal tai, kiek išsitaisiau ir kokias šviesas gavau į ištaisytą norą.
Mums reikia ištaisyti savo įsivaizdavimą, kas yra taisymasis, juk tai vyksta viduje, todėl dvasinis darbas – vidinis. Dirbti reikia tik ties mūsų tarpusavio ryšiu, siela, ir pagal tai Kūrėjas „pajaus“, kokį darbą atliekame su savimi, kad suteiktume Jam malonumą.
Dirbame, kad pakiltume virš savo egoizmo, nuolatos mėginančio atitraukti mus į pašalinius dalykus, ir siekiame išsitaisyti, užsipildyti, bet tik tam, kad suteiktume malonumą Kūrėjui. Yra visiškai tiksli analogija tarp tėvų ir vaikų santykių ir mūsų santykių su Kūrėju.
Būti nuolatos susiliejus su Kūrėju – reiškia atliekant bet kurį veiksmą galvoti, ką daryti savyje, t. y. ryšyje su draugais, savo sieloje, kad suteiktum malonumą Kūrėjui. Jis tuo didesnis, kuo labiau prašau Kūrėjo padėti ištaisyti mano sielą, tarsi geras vaikas, prašantis tėvų pagalbos. Ir tėvai džiaugiasi jam padėdami, tai jiems malonumas.
Taip ir mes suteikiame Kūrėjui daugiau malonumo, labiau prašydami Jo padėti mums ištaisyti ryšius tarp mūsų, t. y. ištaisyti mūsų sielą. Jo malonumas matuojamas ateinančia ištaisyti mūsų sielas bei sujungti mus Šviesa ir ištaisytą sielą užpildančia Šviesa.
Nieko neturime, ką perduotume Kūrėjui – visas darbas vykstas tarp mūsų, mūsų tarpusavio ryšyje: „Nuo meilės kūriniams – prie meilės Kūrėjui“. Tik taip ji atsiskleidžia. Ir jei visuomet stengiamės tinkamai matyti mūsų susijungimo, mūsų darbo vietą, vadinasi esame nuolatos susilieję su Kūrėju.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip galima suteikti malonumą Kūrėjui?

Ar žmogus turi gėrio pradą?

Atsakymo nėra – prašymas netikras

Klausimas. Visą gyvenimą jūs tyrinėjate gyvenimo prasmę. Argi gyvenimo prasmė kiekvienam nėra vienoda? Juk visas gyvenimas priklauso nuo mūsų auklėjimo ir supančio pasaulio, todėl mūsų sprendimai ir mintys priklauso nuo gyvenimo patirties.
Jei mes nuo pat pradžių turėtume altruistinių tikslų, kaip gyventume ir ką mums tai duotų?
Atsakymas. Visų pirma, gyvenimo prasmė ne ta, kad pragyventume gyvenimą, rastume tikslą, o paskui numirtume. Gyvenimo tikslas turi būti aiškus dar gyvenimo pradžioje.
Klausimas. Tai, vis dėlto, gyvenimo prasmė kiekvieno skirtinga?
Atsakymas. Kiekvienam – sava gyvenimo prasmė, net jei ji bendra visiems. Juk visi mes panašūs į gyvūnėlius, su labai panašiomis savybėmis. Nė viename ir niekur nerasi nieko ypatinga.
Egzistuoja viena Gamta, kuri iš tikrųjų turi gyvenimo prasmę – atvesti save į teisingą naują būseną, pakilti į aukštesnį lygmenį ir ten pakelti mus.
Turime suprasti, kur link vystosi mūsų evoliucija, kad pakiltume į šį lygmenį, ir nepereiti į jį taip, kaip įprastai tai vyksta gamtoje – per įvairiausius kataklizmus, kurie mums dabar gresia.
Darykime taip, kad nepraeitume šio laikotarpio ekstremaliose, staigiose, dramatiškose situacijose. Mes išgyvename krizę, pasiekėme aklavietę moksle, mene, žmonių visuomenėje, tarpusavio bendravime, tarp kartų. Visur!
Klausimas. Būtent dabar, priešais šią sieną, kyla klausimas apie gyvenimo prasmę?
Atsakymas. Taip, ir ją reikia išsiaiškinti! Tai labai svarbu. Tuo užsiima kabalos mokslas. Todėl jis ir atsiskleidžia visiems, siūlosi žmogui.
Klausimas. Vadinasi, Gamtos gyvenimo prasmė – atvesti mus prie šio klausimo, o žmogaus gyvenimo prasmė – atskleisti šį klausimą. Vis dėlto, kur slypi gyvenimo prasmė?
Atsakymas. Gyvenimo prasmė – pačiam pakilti į kitą evoliucijos pakopą. Kaip visą laiką mes kilome automatiškai negyvajame, augaliniame ir gyvūniniame gamtos lygiuose, taip dabar, būdami žmogaus prigimtyje, turime pakilti į kitą, aukštesnę, pakopą.
Vadinkite ją dvasine, nors su religijomis tai neturi nieko bendra. Kitaip tariant, tai egzistavimas dvasioje, vidinėje žmogaus prasmėje, kai jis savyje atskleidžia Aukštesnįjį pasaulį.
Jei galėsime pakilti aukščiau šios prigimties, kuri mumyse egzistuoja, tai pradėsime jausti visiškai kitą pasaulį.
Klausimas. Išeina, kad iki šiandien mus vedė mūsų egoizmas, kuris dabar užsidarė. Ir dabar turime gyventi ne egoistiškai?
Atsakymas. Mums reikia pakilti į kitą lygmenį, bet jau ne su egoizmo, o su ypatingos gamtos jėgos pagalba, kuri vadinama „Šviesa“, kurią mes turime sukelti, nukreipti į save. Ji ištaiso mus, keičia ir daro panašius į mūsų laukiantį aukštesnįjį lygmenį.

Iš 2017 m. gruodžio 14 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Atskleisti gyvenimo prasmę

Kaip atskleisti gyvenimo prasmę?

Suvokti gyvenimo tikslą

Klausimas. Dėl ko sukurtas šis pasaulis? Koks vaidmuo jame numatytas žmogui?
Atsakymas. Visata panaši į chaosą: nusuprantama, kaip ji sukurta, nežinoma, kokiu tikslu.
Prieš 60 metų, kai mokiausi mokykloje, buvo teigiama, kad Visata yra begalinė ir amžina, šiandien jau kabama kitaip. Visa tai – dėl mūsų pažinimo ribotumo.
Naudodamiesi materialiais pojūčiais ir papildomais savo sukurtais prietaisais bei instrumentais, negalime šito pažinti, nes esame uždaryti savyje ir iš savęs į išorę neišeiname.
Viską, kas vyksta, matome savyje, ir dėl to esame riboti, apskritai, baigtiniai. Jeigu galėtume stebėti tai, kas yra ne mumyse, o išorėje, pamatytume visiškai kitą tikrovės paveikslą.
Kabalos mokslas sako, kad ne mumyse yra laukas, kuris turi savybę, visiškai besiskiriančią nuo materialių savybių: atiduoti, teikti malonumą, užpildyti, kurti, gimdyti. O mūsų prigimtis – negyvoji, augalinė, gyvūninė ir žmogus – sukurta su priešinga jėga: gauti viską tik sau ir dėl savęs.
Vadinasi, mūsų prigimtis – tai egoizmas visuose lygiuose, kuriuos tik galime stebėti. O išorinis laukas – visiškai altruistinis. Tačiau tai ne tas altruizmas, apie kurį kalbame mūsų pasaulyje, o absoliutus altruizmas, nukreiptas nuo savęs į išorę.
Šios dvi priešingos prigimtys net nesusiliečia viena su kita. Tačiau išorinė prigimtis – didelis, tobulas laukas – sukūrė mus, visą Vistą: negyvąją, augalinę, gyvūninę ir žmogų. Be to, žmogus pagal šią teoriją vystosi iki to laiko, kol pradeda jausti, suvokti, kad negali toliau egzistuoti tokiu ribotu pavidalu.
Kabala sako, kad šiandien priartėjome prie tokio savo prigimties ribotumo, nenaudingumo suvokimo. Neturime kitos išeities, kaip iš tikrųjų pradėti skverbtis į pasaulį, kuris yra ne mumyse, o tam būtinos davimo savybės.
Kaip išeiti iš savęs savo pojūčiuose, supratime, suvokime – tai problema, kurią sprendžia kabala.
O išsprendžiama taip, kad, iš vienos pusės, kabalistinė metodika panaudoja išorinį – davimo ir meilės – lauką, būdingą tik aukštesniajam pasauliui.
Iš kitos pusės, žmogus, kuriantis pagal šią metodiką tam tikrą bendravimo sistemą, gerų santykių tarp žmonių sistemą, priverčia išorinį lauką spinduliuoti į save. Šis laukas veikia tiek, kiek žmogus įdeda pastangų, siekdamas bendraminčių grupelėje kurti davimą ir meilę.
Iš čia ir kyla kvietimas ,,pamilti savo artimą kaip pats save“, visiškai nesusijęs su jokia religija. Tai nuo senų senovės žinomas pasiūlymas žmogui pabandyti sukurti teisingus santykius su kitais žmonėmis. Tuomet jis pritrauks išorinio lauko meilės, gerumo, davimo spinduliavimą ir galės palaipsniui įvaldyti šias savybes.
Tiek, kiek žmogus įvaldo šias savybes, kurios sužadinamos iš išorinio jį supančio aukštesniojo lauko, tiek pradeda jausti tą lauką ir savo ryšį su juo. Jam tampa aišku, iš kur jis, dėl ko, kokiu būdu aukštesnysis laukas jam padeda suvokti aukštesnįjį pasaulį, artina prie išėjimo iš savo ankšto egoistinio pasaulio. Būtent tai žmogui siūlo kabalos mokslas.

Daugiau šia tema skaitykite:

Be žmogaus nėra Visatos

Visata – žmogaus veidrodis

Kaip atsiskleidžia aukštesnysis pasaulis?