Pateikti įrašai su egoizmas žyme.


Būsima santvarka – žmonijos vienybė

Krizė, globalizacija

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Ar materialus darbas, kad prasimaitintum, sukurtas Kūrėjo tam, kad žmogus ištaisytų savo egoizmą, blogio pradą?
Atsakymas. Žinoma, Kūrėjo sukurtas materialus darbas progresavo žmogaus evoliucijos, artinančios mus prie išsitaisymo, procese.
Bet išsitaisyti – tai ne atlikti fizinį darbą. Vystydamiesi praėjome skirtingas visuomenines, politines, valstybines santvarkas, kad patektume į dabartinę būseną, kurią pasaulis patiria pirmąkart per visus egoistinio vystymosi tūkstantmečius.
Tačiau dabar jis artėja prie pabaigos. Pinigai pamažu netenka savo galios. Žmogaus darbas nuvertės, jo tiesiog neliks. Atitinkamai ims nykti žmonijos pasidalijimas į turtingus ir vargšus, stiprius ir silpnus, išnyks ribos ir hierarchijos.
Viskas, ką egoizmas sukūrė žmonių visuomenėje, suskaidęs ją į įvairiausias gradacijas, ims sklaidytis, praras savo reikšmingumą. Todėl darbo supratimas, jo svoris, būtinumas, visa, kas rėmėsi egoizmu, ims nykti.
Klausimas. Bet vargšai ir turtuoliai išliks?
Atsakymas. Ne. Dabar vyksta toks visuomenės sluoksniavimasis, kai visoje žmonijoje liks gal tik keli tūkstančiai turtingų žmonių, o visi kiti bus vargšai. Kitaip tariant, maža saujelė žmonių liks viršuje, o visi milijardai – apačioje. Bet žmonija taip gyventi negalės.
Kalbame ne apie socializmus, komunizmus, antagonizmus ir panašiai. Juk pati Gamta stums mus vienytis. Todėl žmonijos sluoksniavimosi būsenas ir išgyvename, kad suprastume, kad tam nėra vietos.
Pasak kabalos mokslo, gamta vers mus įsisąmoninti, kad kita santvarka – tai žmonių vienijimasis esant lygioms sąlygoms, nes nei pinigai, nei egoizmas, nei atlyginimas negali būti sėkmės etalonas.
Sėkmė patenka į visai kitą kategoriją. Ji sklinda ne pagal hierarchiją iš viršaus žemyn, o iš išorės į vidų. Tas, kuris daugiau dirbs dėl vienijimosi, iš gamtos gaus aukštesniąją energiją, ypatingą būseną, harmoniją, taps panašus į aukštesniąją Gamtą.
Šie žmonės iš tiesų taps dideli, galingi, turtingi. Bet tai įvyks tik tada, kai žmonija supras, kad tikrasis turtas – mūsų tarpusavio ryšys.
Žmogaus dėmesio centras persikels į vienijimosi darbą. Tai ir taps tikruoju darbu.
Klausimas. Bus vertinamas žmogaus laimingumas?
Atsakymas. Būtinai! Dar daugiau, liks aukštesnieji ir žemesnieji. Bet jie bus vertinami pagal naują kriterijų – indėlį į vienijimosi darbą.
Klausimas. Ar tada jie bus laimingesni?
Atsakymas. Ne tik laimingesni, bet ir labiau gerbiami. Dėl to bus didelė konkurencija.
Klausimas. Ar išliks kino pramonė, teatrai?
Atsakymas. Žinoma. Liks viskas, kas turės dvasinio potencialo. Įskaitant meną, atskleisiantį vidinius žmogaus polėkius. O visa kita egzistuos tiek, kiek reiks, kad aprengtų, pamaitintų mūsų fizinius kūnus ir suteiktų jiems pastogę.

Iš 2016 m. gruodžio 18 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas nedirba, tas valgo

Bendroji gamtos evoliucijos jėga, I dalis

Kas trukdo būti laimingiems?

Komentarų nėra

Santvarkų kaita ir egoizmo raida

Egoizmo vystymasis

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Ar skiriasi žmonijos egoizmo vystymasis esant kapitalizmui ir komunizmui, ar tai vyksta taip pat?
Atsakymas. Ne, tai skirtingi vystymosi etapai. Visos santvarkos nuo pirmykštės iki vergovinės, feodalinės, kapitalistinės, socialistinės ir komunistinės visuomenės keičiasi būtent dėl to, kad mumyse augantis egoizmas sužadina visuomeninius ekonominius santykius, atitinkančius šias santvarkas.
Kokia buvo vergovinė santvarka? Palyginus su pirmesne, tai buvo pažangesnė visuomenės santvarka. Tuomet manyta, jog būti tiek vergu, tiek vergvaldžiu yra garbinga ir progresyvu, kol ta santvarka nepaseno.
Juk visuomenės egoizmas vystėsi toliau ir paaiškėjo, kad turėti vergą – tik nereikalingas rūpestis. Geriau jam sumokėti, kitaip jis nenorės dirbti, ir iš jo darbo labiau pasipelnyti. Egoizmas išaugo, žmogui nebeužteko gauti maisto sau ir šeimai, jis panoro daugiau: kodėl negalėčiau būti kieno nors šeimininkas?
Tai puikiai iliustruoja juodaodžių Amerikos imigrantų pavyzdys. Jie dirbo plantacijose, buvo mušami, su jais buvo elgiamasi gana žiauriai, bet vėliau vergų ir jų šeimininkų tarpusavio santykiai pamažu ėmė keistis.
Vergas su išaugusiu savo egoizmu daugiau nebegalėjo likti belaisvis ir besąlygiškai paklusti šeimininkui. Šeimininkas taip pat matė, kad iš vergo mažai naudos.
Kam jam reikia šio nenuovokaus vergo? Metas pereiti prie kitokių santykių: „Aš geriau elgsiuosi su tavimi, o tu man našiau dirbsi. Už tai tau netgi mokėsiu ir iš to galėsi pasistatyti namą“ ir taip toliau. Taip vyko laipsniškas atsiskyrimas.
Vėliau šie santykiai perėjo į feodalinę santvarką, kai tarnai buvo susieti su savo feodalais, tik jau kitaip. Įdomu, kad feodalai, priklausę riterių luomui, neturėjo teisės dirbti.
Net ir nuskurdęs riteris neturėjo tokios teisės. Būdavo – sėdi vargšas riteris ir negali pasigaminti sau maisto, laukia, kol kas nors pasigailėjęs pagamins maisto ir paduos. Gūdūs buvo laikai – riterystės nuosmukis.
Klausimas. O kapitalizmas su komunizmu – labiau pažengę?
Atsakymas. Kol kas nežinome, kas yra komunizmas. Tai, kas buvo Rusijoje – ne komunizmas.
Hitleris fašistinėje Vokietijoje taip pat norėjo visus sulyginti. Nacionalsocializmas – tai tas pats socializmas, abi santvarkos giminingos.

Iš 2017 m. rugpjūčio 7 d. TV programos „Paskutinioji karta“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl žlugo marksizmo teorija?

Komunizmas: utopija ar tikrovė

Krizė: ieškant išeities

Komentarų nėra

Pasaulio istorija kabalos šviesoje, I d.

Kabala ir kiti mokslai, Realybės suvokimas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kaip ir pagal kokius dėsnius vystosi pasaulio istorija? Ar joje yra koks nors cikliškumas? Ar ji kartojasi kiekvienoje kartoje?
Atsakymas. Tai nėra paprastas klausimas, nes jis susijęs ne su istorija ir geografija, o su mūsų realybės suvokimu.
Pagal kabalos mokslą pasaulyje veikia dvi pagrindinės jėgos: noras duoti – Aukštesnioji teigiama jėga, arba Kūrėjas, ir noras gauti – žemesnioji neigiama jėga, arba kūrinys. Abu norai, sąveikaudami tarpusavyje, praktiškai nulemia visą istoriją.
Kadangi jų pradiniai parametrai ir galutinė būklė nustatyti, galima iš anksto tiksliai nusakyti visus noro gauti (kūrinio) vystymosi, veikiant norui duoti (Kūrėjui), etapus. Iš esmės, negali būti jokių netikėtumų.
Pirmoji istorijos vystymosi dalis vyksta absoliučioje Aukštesniosios arba Kūrėjo jėgos įtakoje. Kūrinys jaučia Šviesos spaudimą ir, būdamas visiškoje jos valioje, keičiasi, praeina tam tikrus vystymosi etapus, tokius pat, kaip gemalas motinos gimdoje per devynis mėnesius. Todėl mums visiškai aišku viskas, kas vyksta.
Kadangi veikia tik vienas faktorius – Aukštesnioji jėga, iš anksto žinome, kaip ir kokius etapus praeisime.
Iš principo, žmonija taip ir vystėsi. Be to, ši kūrimo programa numato žmogaus reakciją į šį poveikį iš viršaus: kiek jis gali priešintis savo egoizmui, būdamas Aukštesniosios šviesos – davimo, meilės ir ryšio savybės, pusėje; arba jis nenori, negali, nesupranta, kaip jam elgtis, tuo tarsi priešindamasis Šviesos poveikiui.
O jeigu jis priešinasi, natūralu, kad jaučiasi kitaip. Juk tuomet į istoriją įsijungia didesnės kūrinio pasipriešinimo jėgos ir stipresnės prievartinės Šviesos – Kūrėjo – jėgos. Bet apskritai, istorijos vystymasis iš pat pradžių yra aiškiai reglamentuotas.
Dabar priėjome labai įdomų vystymosi etapą, kai galime gauti tam tikrą valios laisvę, suteikiančią galimybę keisti savo istoriją, keisti savo vystymosi tempą ir būdą.
Bet kokiu atveju vystysimės tiksliai apibrėžtomis, iš anksto paruoštomis pakopomis. Arba jomis kopsime sąmoningai, suprasdami ir dalyvaudami, tada vystymasis vyks palankiai, savanoriškai, su mūsų pritarimu, matysime jį kaip gerą ir iš mūsų, ir iš Kūrėjo pusės. Arba ožiuosimės kaip maži užsispyrėliai, nenorėdami įgyvendinti kūrimo programos.
Vadinasi, arba apie ją nežinome, kaip dauguma žmonijos, arba žinome, kaip žmonės, studijuojantys kabalos mokslą ir privalantys žinoti kaip tie, kurie kadaise, prieš tūkstančius metų, jau buvo šiose būsenose. Turime bandyti ištaisyti savo kelią, padaryti jį sąmoningesnį, geresnį sau, bet svarbiausia – kitiems.
Taigi, visa pasaulio istorija numatyta iš anksto. Todėl filosofams ir mokslininkams, ėmusiems tyrinėti istoriją, žmonių elgseną, dabartį, praeitį ir ateitį, sunku atsakyti į klausimus: „Ar gali laikas bėgti atgal? Ar viskas nulemta? Kur yra mūsų valios laisvė? Kaip elementarioji dalelė išsirenka, kokiu pavidalu jai toliau vystytis: ar kaip korpuskulinei dalelei, ar kaip bangai, tai yra šviesai?“
Fizikai teigia, kad viskas priklauso nuo eksperimentuotojo. Kai jis derina prietaisą, kad išmatuotų elementariąją dalelę kaip bangą arba kaip korpuskulę, ši tai žino iš anksto ir elgiasi pagal pasirinktą prietaisą. Atrodytų, kad dabartis nulemia praeitį, tai yra laiką, bėgantį atgal. Taip tvirtina fizikai.
Kabalos mokslas apie tai kalba daug paprasčiau. Iš esmės, jis laiko sąvokos nenagrinėja, nes laiko nėra, mes realizuojame tai, kas paruošta Begalybės pasaulyje. Kadangi visos mūsų būsenos nulemtos iš anksto, čia nėra jokių netikėtumų, nėra nei dabarties, nei praeities, nei ateities, tarsi mums rodytų filmą, o mes matytume atskirus jo kadrus.
Viskas iš anksto nufilmuota juostoje, mes tik stebime ją. Tai ir yra mūsų gyvenimas. Jis rodomas mūsų viduje, bet galima sakyti, kad rodomas priešais mus.
Esame tiesioginiai šios peržiūros dalyviai, kai iš anksto viskas nulemta ir žinoma, kas įvyks, ką veiksime, išskyrus viena: būdami grupėje ir pritraukdami Aukštesniąją teigiamą jėgą, galime sukelti pokyčius.
Tik keisti galime ne pačią istoriją, ne įvykių grandinę, o mūsų požiūrį į ją, tada ji atrodys visai kitaip. Juk mūsų požiūris į ją lemia tai, ką matysime filmo kadruose: karą ar taiką, gėrį ar blogį. Viskas priklauso nuo mūsų.
Bus tęsinys…

Iš 2017 m. liepos 16 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Vieninga gamtos evoliucijos jėga

Kiekvienas yra visos žmonijos atstovas

Aukštesniosios jėgos, arba, kaip pakeisti likimą

Komentarų nėra

Už ką fašistai nekentė žydų? II d.

Zohar knyga

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kodėl naciai manė, kad žydų filosofija ir tradicijos, paremtos artimo meile ir pagalba, – tai iškreiptos vertybės, naikinančios žmoniją ir prieštaraujančios gamtai?
Atsakymas. Šios vertybės iš tikrųjų prieštarauja žmogaus prigimčiai, juk žydai ėjo prieš gamtą – aukščiau jos. O Nimrodas ir senieji romėnai ėjo išvien su gamta, vėliau šis požiūris iš Romos atklydo į Vokietiją.
Klausimas. Bet jei būtume vadovavęsi tik egoizmu, būtume nusiritę į didžiulį blogį ir nepakeliamai sunkų gyvenimą?
Atsakymas. Egoistai savo gyvenimą reguliuoja įstatymais. Gyvenimas Vokietijoje iki pastarojo meto masinio pabėgėlių antplūdžio buvo labai aiškus ir sklandus. Vokiečiams būdinga laikytis įstatymų, gerbti valdžios institucijas, piliečio pareigas visuomenei. Beje, Senovės Romoje buvo taip pat. Tuo metu ten gyveno visai kitokia tauta, valstybė buvo nepanaši į dabartinę Italiją.
Klausimas. Nacistai tvirtina, kad iš visų gamtos sukurtų rasių baltoji, tiksliau – arijų rasė, yra pati aukščiausia, todėl turi valdyti visas kitas. Visus silpnus, ligotus asmenis reikia pašalinti iš žmonijos, kad jos kūnas taptų sveikesnis. O kokia žydiškos koncepcijos, kuri priešinga nacistinei, esmė?
Atsakymas. Pagal žydišką koncepciją visus trūkumus ištaiso meilė, kiekvienas papildo visus kitus. Žmonių visuomenėje turi būti ir ligotų, ir silpnų, ir mes privalome rūpintis visais.
Klausimas. Bet kodėl taip reikia elgtis, juk to nematome gamtoje, gyvūnų pasaulyje, kuo ir rėmėsi nacistų filosofija?
Atsakymas. Aišku, kad gyvūnai taip nesielgia. Bet žmonių visuomenė turi būti laipteliu aukščiau gyvūnų prigimties – ant vienijimosi nepaisant skirtumų pakopos.
Klausimas. Toks požiūris žmoniją susilpnina ar sustiprina?
Atsakymas. Iš egoizmo pozicijos nacistinis požiūris labai racionalus, atrodytų, kad jis gali žmonijoje egzistuoti. Tačiau gamta turi bendrąją programą: viską, žmoniją taip pat, sujungti į uždarą, apskritą sistemą, kurioje visi papildytų vieni kitus.
Išeitų, kad žmonija turi pakilti virš neapykantos į meilės pakopą. O tada iš šito aukščio paveiksime visus gamtos dėsnius: negyvasis, augalijos ir gyvūnijos pasauliai prisijungs prie žmogaus ir egzistuos pagal meilės, o ne egoizmo, dėsnį.
Bus tęsinys…

Iš 2017 m. rugpjūčio 22 d. pokalbio „Naujasis gyvenimas“ Nr. 901

Daugiau šia tema skaitykite:

Už ką fašistai nekentė žydų? I dalis

Neapykanta žydams išsitaisymo procese

Išsklaidyti katastrofos šešėlį, II dalis

Komentarų nėra

Už ką gamta baudžia mus? III d.

Krizė, globalizacija

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Mūsų laikais sparčiai vystosi „klimato inžinerija“. Tai reiškia, kad užuot kovojęs dėl aplinkos išsaugojimo, žmogus bando kištis į gamtos procesus ir naujausiomis technologijomis valdyti klimatą: vėsinti Žemės rutulį, keisti atmosferos sudėtį, vandenynų būklę ir pan.
Žmogus bando atkurti pusiausvyrą gamtoje šiuolaikinėmis technologinėmis priemonėmis. Ar tai atneš žmonijai gėrį, ar priešingai – didelį pavojų?
Atsakymas. Aišku, kad taip tenka mokėti už neteisingą savo reakciją: statyti atsparius drebėjimams namus, gintis nuo gamtos smūgių. Bet tai vis tiek nepadės, juk neteisingai elgdamiesi mes patys išprovokuojame šias gamtos katastrofas.
Reikia suprasti, kad žmogaus mintys ir norai yra aukščiausiame visų Visatos jėgų lygyje. Todėl vien savo mintimis, norais, ketinimais gamtai padarome didžiulę žalą.
Žmogus – negatyvios gamtos jėgos nešiotojas, nes vadovaujasi tik gavimo jėga, todėl turime save subalansuoti davimo jėga. Natūraliai kiekvieno žmogaus veikla nukreipta į naudos sau gavimą. Bet mums reikia išvystyti ir gebėjimą duoti. Tada tarp mūsų rasis pusiausvyra, ji iš žmonijos pereis į visą likusią gamtą.
Klausimas. Tarkime, kad pradėsime gražiai vienas su kitu elgtis ir tarp visų žmonių bei tautų įsivyraus meilė bei davimo savybė, visiška idilė. Kaip tai gali sustabdyti ugnikalnio išsiveržimą arba cunamį?
Atsakymas. Mūsų mintys ir norai – taip pat gamtos jėgos. Žmogus – gamtos dalis, jos vystymosi viršūnė. Kuo skiriamės nuo visų kitų gamtos dalių? Mokslu, intelektu, labiau išvystytais jausmais. Gal tie jausmai pikti, bet jie labiau išvystyti nei gyvūnų, dėl to ir vadinamės žmonėmis.
Problema ta, kad nenaudojame savo jėgų teisingai. Manome, kad galime gyventi instinktyviai, kaip gyvūnai, nepuoselėdami meilės artimui ir netirdami savo įtakos pasauliui. Bet tai neteisinga, juk priklausome žmogiškajam lygmeniui. O žmogus, visų pirma, – tai mokslas, protas, jausmai, pakeliantys mus į piramidės viršūnę.
Vadinasi, skirtingai nei visi kiti gamtos lygmenys: negyvasis, augalinis ir gyvūninis, instinktyviai įsijungiantys į bendrą sistemą, vadinamą „gamta“, žmogus save iš jos išskiria.
Turime užpildyti gamtos sistemą, įsijungdami į ją kartu su visais. Atkurdami jausmų, proto pusiausvyrą, neutralizuodami negatyvią savo egoizmo jėgą pozityvia jėga, užmegsime gerus ryšius su visomis kūrinijos dalimis.
Bus tęsinys…

Iš 2017 m. spalio 10 d. 911-o pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Už ką gamta baudžia mus? I dalis

Už ką gamta baudžia mus? II dalis

Kas trukdo būti laimingiems?

Komentarų nėra

Laidavimo jėga

Dvasinis darbas, Laidavimas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Taškas širdyje – kitas noro vystymosi lygis, per kurį galiu pradėti jausti kito norus. Kaip pajausti kitų norus?
Atsakymas. Negaliu dirbti su savo egoizmu tokiame lygyje, kuriame dabar bendraujame. Negaliu vienytis su kitais! Egoizmas lieka egoizmu.
Viena, ką galiu pamėginti padedamas taško širdyje, – tai vienytis su draugu (taškas širdyje – mano kito, dvasinio lygio – davimo savybės – užuomazga, jis manyje kol kas dar miega). Kartu bandome sukurti tarpusavio ryšį.
Dėdami pastangas gauname pagalbą iš aukščiau, iš valdančiosios jėgos, o tada iš mūsų dviejų taškų kyla bendrumas – vienas bendras taškas. Tai net ne taškas, o tam tikras indas, kuris gali užsipildyti aukštesniąja jėga, mat supanašės su ja savybėmis.
Klausimas. Kaip suprasti, kas yra aukščiausia jėga?
Atsakymas. Tai gera, valdančioji jėga, kuri lemia absoliučiai viską. Visos mano žinios, ketinimai, troškimai, mintys, veiksmai generuojami tik jai veikiant.
Kiekvieną savo egzistencijos akimirką neturiu atitrūkti nuo aukščiausiojo valdymo – niekur! Juk, išskyrus tašką širdyje, viskas, kas mane formuoja (mano pasaulio suvokimas, elgesys, viskas, kas tik egzistuoja), yra aukščiausios valdymo jėgos rezultatas. Ir nėra manyje nė vieno veiksmo, noro ar minties, kuri nebūtų jos sukurta.
Klausimas. Kur man gauti jėgų, kad galėčiau išlaikyti tokią būseną 24 valandas per parą?
Atsakymas. Tokią būseną turime savyje puoselėti, vienytis į grupę ir susitarti tarpusavyje, jog rūpinsimės vieni kitais taip, kad niekas neprarastų tinkamo ketinimo. Tokiu atveju pritraukiame vieni kitus prie aukščiausios valdymo jėgos. Vienas žmogus to atlikti negali. Pageidautina, kad jį palaikytų dešimt žmonių.
Visada turiu būti susijęs su aukštesniąja jėga, nepamiršdamas, kad viskas, kas yra manyje ir aplink mane, formuojama tik jos. Vienas negaliu nuolatos būti šioje mintyje – jau kitą akimirką apie tai pamirštu, nes nesu panašus į ją.
Jei susiburiame dešimtuką, kur kiekvienas galvoja apie kitus, kad jiems tai pavyktų, tuomet mano veiksmai jau nebe tokie egoistiški, kai vien galvoju apie tai, kaip pačiam neatitrūkti nuo aukščiausiojo valdymo. Šiuo atveju man lengviau būti antiegoistiniame ketinime, mat galvoju apie kitus, o ne apie save.
Egoizmas tarytum leidžia man galvoti, kad visi kiti neatsiliktų nuo teisingo ketinimo, neprarastų jo ir viską, kas vyksta, susietų su aukštesniąja jėga.
Ši būsena vadinama „abipusiu laidavimu“. Ir tuomet, priklausomai nuo mūsų pastangų, valdančioji jėga padeda mums išlaikyti laidavimą, palaiko mus. Išeitų, kad taip tarpusavyje sukuriame bendrą indą, bendrą įtaisą, kuris palaiko ryšį su šia jėga.
Ir kalbame jau ne apie dešimtuką sudarančius žmones, o apie bendrą ketinimą, bendrą jėgą, bendrą judėjimą, bendras mintis, kurios turi ryšį su aukštesniąja jėga. Ir visa vyksta veikiant tai pačiai valdančiajai jėgai.

Iš 2017m. rugpjūčio 16 d. TV laidos „Paskutinioji karta“

Daugiau šia tema skaitykite:

Nepaperkamas taškas širdyje

Gamtos dėsnių nežinojimas neatleidžia nuo tarpusavio laidavimo

Kaip gauti jėgų, kurių neturiu

Komentarų nėra

Kūrėjas kovoja už mane

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманMūsų dideliame nore mėgautis yra kibirkštis – sielos užuomazga. Ir todėl viską, kas ateina iš Kūrėjo, reikia padalyti į dvi dalis: į tą, kuri veikia noro mėgautis atžvilgiu (ji vadinama „kūnu“, egoizmu) ir į tą, kuri veikia sielos, kūrimo tikslo atžvilgiu, idant išaugintume šį tašką ir paverstume jį panašiu į Kūrėją, keldami jį dvasinių laiptų pakopomis.
Mat ten, kur prasižengėliai klumpa, teisuoliai džiaugiasi ir keliasi. Juk prasižengėliai ir teisuoliai reiškia gerąjį ir blogąjį pradą.
Kūrėjui nedirbantis žmogus verkia dėl gyvenimo sunkumų, o kitas suvokia sunkumus ne kaip smūgiuojančius jį patį, bet jo egoistinį norą mėgautis, ir todėl mato juos kaip priemonę kilti Kūrėjo link. Taip Kūrėjas žadina jį, padėdamas anuliuoti savo egoizmą ir prilipti prie taško širdyje, prie aukštesniosios jėgos.
Kiekvieną gyvenimo akimirką reikia taip traktuoti. Kūrėjas kiekvienam siunčia „kliūtis“. Ir jeigu žmogus supranta, kad šie nemalonūs poveikiai siunčiami tam, kad nuslopintų jo egoistinį norą, tai jis džiaugiasi. Juk dabar turi galimybę šį smūgį susieti su egoizmu, o tašką širdyje pamėginti prilipdyti prie Kūrėjo ir pakelti jį dar aukščiau.
Išeitų, kad visos mūsų gaunamos kliūtys – tai kvietimas dėti pastangas, kad tinkamai įveiktume jas ir vis stipriau įsitvertume Kūrėjo. O nemieli pojūčiai veikia prieš mūsų egoizmą, nurodydami mums, kur jis mumyse, ir padėdami jį nuslopinti.
Iš žmogaus nereikalaujama kovoti, tik atskirti, filtruoti Kūrėjo poveikį, nukreipti blogą poveikį į savo egoizmą, o gerą – sau pagalbon, kad priliptume prie Kūrėjo ir pakeltume tašką širdyje. Todėl „ten, kur teisuoliai praeis, prasižengėliai suklups.“
Kūrėjas jau kovoja su žmogų tuo, kad siunčia jam kliūtis Nėra kliūčių karaliaus rūmuose, su kuriomis reiktų kovoti. Tereikia iš viršaus atsiųstas problemas susieti su savo egoizmu, kad vis labiau jį prispaustume, ir vis labiau pakeltume tašką širdyje.
Tuomet išvysime, kad Kūrėjas atlieka šį darbą, kuris vadinamas Kūrėjo darbu. Kūrėjas veda šį karą ir pats jį pabaigs. Jis viską atilieka, o man tereikia būti jautriam ir kaskart tinkamai išsiaiškinti, kur nukreipti nemielą Kūrėjo poveikį: kaip jis muša mano egoizmą ir kviečia mano tašką širdyje pas Save.
Žmogus visuomet turi dalyti save į du: į egoistinį norą, kurį reikia slopinti, apriboti, liautis išnaudojus, ir į tašką širdyje, kurį esant bet kokioms galimybėms reikia nukreipti į susiliejimą su Kūrėju.

Iš 2018 m. sausio 22 d. pamokos „Nuo kliūčių prie pakilimų“

Daugiau šia tema skaitykite:

Tarp paslėpties ir atskleidimo

Gyventi tikrovėje, kur „Nėra nieko kito, tik Jis“

Kliūtys ar pagalba kelyje?

Komentarų nėra

Už ką fašistai nekentė žydų? I d.

Izraelis ir pasaulio tautos, Kabala, Senovės Babilonas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. JAV ir Europoje atgimsta nacizmas ir verčia mus vėl ieškoti atsakymo, kaip tai galėjo įvykti istorijoje, kaip to išvengti ateityje. Hitlerio teigimu, pagrindinis mūšis vyko tarp vokiečių ir žydų.
Jis tarsi taip bijojo žydų, jog pasakė, jeigu liksiąs nors vienas žydas, net negavęs žydiško išsilavinimo ir nelankęs sinagogos, kad ir vaikas, vis tiek jo sieloje bus kažkas tokio, dėl ko jį reikėtų sunaikinti.
Atsižvelgiant į tai, kad nacizmo problema mūsų laikais tampa itin aktuali, verta išsiaiškinti, kodėl būtent žydai atsirado šios teorijos taikinyje?
Atsakymas. Žmogaus prigimties pagrindas yra egoizmas. Tiesą sakant, pirmasis fašistas buvo senovės Babilono karalius Nimrodas, kuris kovojo su Abraomu, pirmuoju žydu. Nuo to laiko prasidėjo ši kova, atsirado du skirtingi keliai.
Tie, kas buvo su Nimrodu, vadovavosi egoizmu ir vystėsi pagal jį. Kurį laiką jiems pavyko kartu sugyventi Babilone, o kai tai tapo neįmanoma, jie išsiskirstė po visą pasaulį.
O maža Abraomo grupė buvo surinkta pagal kitą prigimtį, kitą metodiką: susivienijimą ne dėl egoizmo, o dėl meilės, uždengiančios visus nusikaltimus. Ši metodika priešinga egoizmui, juk turiu mylėti kiekvieną, kas nori ir gali su manimi susijungti remiantis abipusiu nusileidimu.
Šios dvi grupės visą laiką egzistavo lygiagrečiai. Abraomo grupė išgyveno Egipto tremtį ir galiausiai atėjo į Izraelio žemę, kur virto maža žydų tauta. O Nimrodo grupė, visi likusieji Babilono gyventojai, anuomet plėtėsi ir apsigyveno visame Žemės rutulyje.
Jie buvo priešingi vieni kitiems. Šis susipriešinimas pasireiškė Pirmosios ir Antrosios Šventyklų laikais, nors pasaulio tautos, ypač graikai, ateidavo pas žydus mokytis. Vėliau šis susipriešinimas tarp dviejų požiūrių labai sustiprėjo.
Nimrodo metodika buvo egoistinė ir mokė vienytis pagal žmogiškojo egoizmo dėsnius. Iš Nimrodo ji vėliau perėjo į Senovės Romą. Remiantis šia metodika kiekvienas egzistuoja ir naudojasi savo egoizmu, kad klestėtų gyvenime.
Tačiau yra valstybė, socialinė tvarka, įstatymai, kurie juos jungia virš egoizmo. Ne meilė juos jungia aukščiau egoizmo, kaip Abraomo metodikoje, o jėgos rėžimas, neleidžiantis žudyti vieniems kitų.
Abraomo metodika mokė jungtis virš egoizmo. Nežiūrint į tai, kad egoizmas mūsų prigimtyje, stengiamės mažiau dėmesio kreipti į savo egoistinius polinkius. Tada santykiai tarp žmonių bus kuriami meilės pagrindu.
Taip kilo šis susipriešinimas: iš vienos pusės – Senovės Romos ir Senovės Graikijos filosofija, iš kitos pusės – kabalos mokslo, tikrosios Toros dėsniai.

Iš 2017 m. rugpjūčio 22 d. pokalbio „Naujasis gyvenimas“ Nr. 901 laidos

Daugiau šia tema skaitykite:

Izraelio valstybė – vieta Kūrėjui atskleisti

Hitlerio gimimo dieną

Neapykanta žydams išsitaisymo procese

Komentarų nėra

Skųskitės tam, kas jus sukūrė

Ekonomika ir pinigai, Krizė, globalizacija

каббалист Михаэль ЛайтманPasaulis ima jausti, kad priėjo aklavietę. Paaiškėja, kad nėra jokios demokratijos, liberalizmo. Į kur mes įėjome dėl to, kad leidome laisvai savivaliauti žiniasklaidai ir oligarchams?
Po dešimties metų jie vėl susirinks Davose ir paskelbs: „Dabar 99 % viso kapitalo priklauso 1 % Žemės gyventojų, ir greitai visas 100 % bus mūsų rankose. Visi kiti gali mirti iš bado. Mums jų, žinoma, gaila, bet ką padarysi, tai juk egoistinės raidos kelias – nepatinka, skųskitės Kūrėjui.“
Turčiai patys pasakys: „Jūs norite pokyčių, bet tai ne jūsų rankose. Nesame kalti, mes irgi egoistai kaip visi. Jūs mūsų vietoje darytumėte taip pat. Visi pinigai susikaupė pas mus, nes noras mėgautis įpareigojo mus taip veikti. Skųskitės tam, kas mus sukūrė.“ Ir tuomet tie nelaimėliai, kuriems neliko nė kruopelės, galbūt supras, kad reikia kreiptis į Kūrėją.

Iš 2018 m. sausio 25 d. pamokos „Įvadas į Knygą Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ekonomikos forumas Davose 2018

Globalizacija neleidžia įsibėgėti

Naujojo pasaulio pamokos. Vergai savo noru

Komentarų nėra

Seminaras: savo reakcijų analizė

Dvasinis darbas, Vienijimosi metodika

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Jeigu seminare kalbu – esu duodantis, o kiti dalyviai gaunantys? Arba priešingai: jei jie kalba, suvokiu juos kaip pačius didžiausius pasaulyje?
Atsakymas. Nebūtinai. Galiu kalbėti ir gauti, o ne duoti. Viskas sąlygiška, t. y., priklauso nuo žmogaus ketinimo.
Klausimas. Sunkiausia kieno nors klausytis. Jei matau žmogų pirmąsyk, kaip galiu jį išaukštinti, kad įstengčiau klausyti?
Atsakymas. Turiu įsivaizduoti esąs Kūrėjo veikimo zonoje, Jis per mano draugus kreipiasi į mane.
Todėl, pirma, mane domina, ką sako draugas, antra, kaip į tai reaguoju. Galbūt į tai žvelgiu gerai, su meile, jauduliu, atleidimu, o galbūt blogai – su kritika, nepasitenkinimu, neapykanta.
Stebiu savo reakcijas ir taip kylu virš jų ir virš visko, ką sako draugas, susijungiu su juo.
Kūrėjas nurodo man, kokioje būsenoje esu. Kad ir ką kiekvienas sakytų rate (net jei ir nemėgstu to, man tai nepatinka, atsibodo), turiu nepaisant šių pojūčių pasiekti meilės jiems, net jeigu jie kalbės pačius nemaloniausius dalykus. Juk žiūriu ne į juos, o į tai, kad per juos kalba Kūrėjas.
Klausimas. Sakykime, įdėmiai stebiu savo reakcijas į tai, ką jie sako. Ir ką daryti su tokiu stebėjimu?
Atsakymas. Analizuoti, kiek tu su jais sutinki ar ne, ir stengtis savo atsakymuose pakilti virš savojo egoizmo.

Iš 2017 m. spalio 22 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Žingsnis po žingsnis

Kur atskleisti Kūrėją?

Apei ką kalbame seminare?

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai