Klausimas: Mes nesuprantame žmogaus tarpusavio ryšio su gamta, jau nekalbant apie tarpusavio ryšius tarp žmonių. Jie apskritai paslėpti.
Pavyzdžiui, 60-ajame dešimtmetyje žvirblių sunaikinimas Kinijoje sukėlė badą dešimtims milijonų žmonių. Kačių naikinimas Šiaurės Korėjoje leido atsirasti dideliam kiekiui žiurkių ir gyvačių, dėl to reikėjo importuoti kates iš kaimyninių šalių. Vilkų naikinimas taip pat visada lemia nesubalansuotą elnių ir šernų skaičių, nes vilkai, iš esmės, žudo tik sergančius gyvūnus.
Galima pateikti labai daug tokių pavyzdžių. Bet mano klausimas susijęs būtent su žmogaus lygmeniu. Ar jūs sutinkate su teiginiu, kad gamtoje bendra yra svarbiau už asmeniška?
Atsakymas: Bet ne vienas kito sąskaita. Jei paimsime integralią sistemą, tai kiekviena dalis joje yra lygi pagal savo vertę visoje sistemoje. Kitaip sistema nebus integrali, baigtinė, absoliuti.
Komentaras: Yra dar toks teiginys, kad jei žmogus reikalingas bendrai sistemai, tai jis egzistuoja, o jei ne – neegzistuoja.
Atsakymas: Aš tai galiu pasakyti apie negyvąją, augalinę ir gyvūninę gamtą, bet ne apie žmogų, nes jis su savo egoizmui įsiterpia į gamtą, viešpatauja aukščiau jos ir gali daryti viską, ko nori, net jei tai prieštarauja sveikam protui.
Klausimas: Mokslininkai tvirtina, kad visos sistemos praeina tam tikrą evoliucijos vystymosi procesą. Pradžioje visada yra atmetimo, padalijimo procesas, siekiant pereiti į kitą būseną, susivienijimą, bet jau aukštesniame lygmenyje. Dabar gamta mus padalino koronavirusu. Ir mes tarsi kuriame kažkokią virtualią tikrovę. Koks kitas mūsų tarpusavio ryšio lygmens etapas?
Atsakymas: Mums reikia suvokti, kad mūsų ryšys, visų pirma, turi būti integralus, ir nukreipti mus į vienybę. Mes ne žvėrys, kad vienytumės instinktyviai. Mes žmonės, bet mes esame prieš šį susijungimą. Mumyse stipriai veikia egoizmas. Todėl turėsime suprasti jo stiprumą ir pakilti aukščiau jo.
#266175

Iš 2020 m. balandžio 16 d. TV programos „Epocha po koronaviruso“

Koronavirusas, išsiųsdamas mus namo, perkėlė į virtualią tikrovę. Palaipsniui, laikui bėgant, įprasime dirbti namuose, priprasime prie naujų virtualių santykių su bendradarbiais, bankais, valstybinėmis įstaigomis, draugais. Sukursime virtualius bendravimo ratus: artimesnius ir tolimesnius, susijusius su darbu ir laisvalaikiu.
Internete galima žaisti šachmatais, galima netgi kartu sportuoti, kiekvienam liekant namuose. Kompiuterinė programa sukuria įspūdį, kad esame kartu ir atliekame tuos pačius pratimus.
Bet kyla klausimas: juk žmonės eina į sporto klubą, norėdami pajusti aplinkos įtaką. Jei praleisiu treniruotę, sulauksiu trenerio pastabos. Treniruotėse turiu stengtis būti ne blogesnis už kitus. Kaip visa tai vyks virtualioje aplinkoje, jei būsiu namuose vienas su kompiuteriu? Nebejausiu spaudimo, buvusio fizinėje grupėje, ir nebesistengsiu kaip seniau.
Likdamas vienas savo mikrokosmose, tampu dideliu egoistu, man nebereikia su niekuo skaitytis ir niekam aiškintis. Bet tai ir gerai: taip pradedu suvokti, koks buvau egoistas. Norėdamas susisiekti su aplinka, turiu pakilti šiek tiek aukščiau savęs, virš savo egoizmo, todėl stengiuosi užmegzti ryšį su kitais.
Tai, kad atsiriboju nuo buvusių ryšių, dar nereiškia, kad tapau didesniu egoistu, nes tai darau priverstinai dėl epidemijos. Aš tolstu, vykdydamas gydytojų, Sveikatos apsaugos ministerijos nurodymus, kad kam nors neperduočiau viruso ir pats neužsikrėsčiau.
Bet likęs vienas namuose gavau galimybę pamąstyti, kokia forma galiu priartėti prie kitų. Problema ta, kad nusikalstame mintyse: jei mūsų mintys apie kitus būtų geros, nebijotume koronaviruso. Jei eitume į viešumą galvodami, kaip nepakenkti kitiems ir žinotume, kaip juos apsaugoti, niekada viruso neperduotume vienas kitam. Viską lemia mintis, ketinimas.
Dabar bendraujame virtualiai, kiekvienas atsitolinęs nuo kitų. Taigi, pabandykime pajusti, kiek mums leidžiama priartėti prie savo artimo, ir ne dėl koronaviruso, o dėl kito viruso – egoizmo.
Turiu teisę naudotis savo egoizmu tik tiek, kiek nekenkiu artimui. Jei galiu priartėti nepakenkdamas, tai priartėsiu, o jei man kyla egoistinių minčių, tada priartėti negaliu. Taip galima matuoti atstumą tarp mūsų, kad suprastume, kaip toli ar arti vienas nuo kito iš tikrųjų esame. Artumas nustatomas pagal mūsų norą teikti kitiems gėrį iš širdies į širdį.
Kaip galime užtikrinti, kad vykdysime savo įsipareigojimus grupei ir laiku atvyksime į treniruotę bei kartu atliksime visus pratimus? Susitariu su savo grupės draugais, kad virtualiam susitikimui ruošimės kiekvienas gerai galvodamas apie kitus. Tada kiekvienas turi pasitikrinti, ar jam galima artintis prie tokio susibūrimo.
Jei susitarėme susitikti fiziškai, tada išeinu iš namų ir vykstu pas draugus. Ir kažkuriuo metu kelyje imu abejoti, ar galiu dar labiau priartėti. O jei toliau nebegalima, nes aš jiems pakenksiu? Gal aš galvoju apie save, o ne apie juos? Taip pagal dvasinį atstumą pradedu vertinti materialų atstumą.
Tada pradedame kalbėtis su draugais tik dvasiniais atstumais, aiškindamiesi, kokie artimi ar tolimi esame vienas kitam, susiję ar atskirti. Kalbame apie dvasinį artumą ar nutolimą. Pasirodo, kad virtuali visuomenė padeda mums pasiekti dvasinį ryšį. Jei tokiu būdu matuojame atstumą nuo širdies iki širdies, tai – dvasinė dimensija.
Tarpusavyje turime nustatyti tokį atskaitos tašką, kuris bus dvasinis, o ne materialus, matuojamas ne metrais ar kilometrais, bet širdies vienetais, nuo širdies iki širdies. Taip ugdysime ypatingą tarpusavio jautrumą. Tik jei iš tikrųjų linkiu gero savo draugui, galiu prie jo priartėti ir užmegzti ryšį. Tada nepakenksime vienas kitam, ir tarp mūsų negalės plisti joks virusas.
Norint to pasiekti, reikia sukurti kompiuterinę programą, kuri leistų treniruoti savo požiūrį į kitus taip, kaip treniruojami raumenys. Ji parodytų, koks artimas ar tolimas esu kitiems žmonėms ir kaip galiu prie jų priartėti ar nutolti. Man turėtų būti akivaizdu, kad tolstu ne materialiai, o tik dvasiškai. Taip pereisime iš materialaus pasaulio į dvasinį, kuriame viskas matuojama tik savybių atitikimu, širdžių artumu.
Programa turėtų padėti žmogui atlikti keletą pratimų, nuo paprasčiausių iki vis sudėtingesnių, kad jis suprastų savo požiūrį į įvairius veiksmus, įvairiausius kitų žmonių norus. Jis pamatys, ar sugeba pakilti virš savo prigimties, norėdamas labiau susivienyti su artimu. Taip pamažu artėsime.
Reikia kompiuterinių programų, kurios treniruotų žmogų tarsi sporto salėje, skirtingose gyvenimo situacijose ir išmokytų pakilti virš jų ne savo, o kitų naudai. Atlikdamas tokius pratimus, jis pamatys, kas jam labiau rūpi: kiti ar jis pats.
Programa vieną po kitos pristatys žmogui gyvenimiškas situacijas, vesdama jį per skirtingas jausmines būsenas ir parodydama, kaip jis pasirengęs pakilti virš savo egoizmo kitų labui ir jais rūpintis, negalvodamas apie save, ar parodydama, kad jis tam nepasiruošęs. Tai labai pakeis žmogų ir suformuos iš mūsų naują visuomenę. Įmanoma sukurti tokias programas, tik reikia šiek tiek vaizduotės.
#267926

Iš 2020 m. liepos 14 d. programos „Pasaulis“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kauke, aš tavęs nepažįstu!

Skiepai nuo koronaviruso

Būkite visi sveiki!

Komentaras: 1991 m. buvo atliktas eksperimentas: nuspręsta dvejiems metams uždaryti žmones (mokslininkus) po kupolu, padalytu į sektorius su gėlu vandeniu, augalais ir gyvūnais. Visiems – augalams, gyvūnams ir žmonėms buvo sukurta ekologiška aplinka.
Eksperimento tikslas – patikrinti, ar ši ekosistema gali harmoningai vystytis. Buvo planuojama deguonį gauti iš augalų. Vanduo turėjo būti tiekiamas natūralios cirkuliacijos būdu, maistas – iš augalų ir gyvūnų.
Ką parodė eksperimentas? Kai mokslininkai įsikūrė kupole, labai greitai prasidėjo problemos. Po kelių savaičių viena iš dalyvių, genėdama augalus, įsipjovė pirštą. Ją evakavo, atliko operaciją ir grąžino. Susidarė dvi mokslininkų grupės, kurios priešinosi viena kitai atliekant eksperimentus.
Fotosintezė nevyko taip, kaip planuota. Mikroorganizmai pradėjo intensyviai daugintis, jie naudojo daug deguonies ir naikino pasėlius. Daugybė augalų rūšių žuvo. Priviso daug tarakonų, nors jų ten apskritai nebuvo atvežta, ir neaišku, iš kur jų atsirado. Dėl vėjo trūkumo medžiai tapo labai trapūs ir pradėjo greitai lūžti.
Mokslininkai šiaip ne taip ištvėrė dvejus metus ir pripažino, kad eksperimentas nepavyko.
Eksperimentas atskleidė, kad visos ekosistemos yra itin trapios ir labai priklausomos nuo išorės įtakos. Labai sunku atkurti veikiančią Žemės ekosistemą.
Komentaras: Bet žmogus taip pat yra gamtos kūrinys.
Atsakymas: Žmogus nėra gamta. Žmoguje yra negyvoji, augalinė ir gyvūninė gamtos dalys, tačiau visame tame vyrauja jo žmogiškasis pradas – blogis, egoizmas. Žmogiško egoizmo nėra gamtoje. Gamtoje viskas subalansuota, o žmogaus egoizmas nėra subalansuotas. Jei būtų koks nors prietaisas, galintis išsiurbti iš žmogaus šį egoizmą, tada viskas būtų gerai.
Klausimas: O kodėl žmogus duotas Žemei ir dar su egoizmu?
Atsakymas: Kad jis save papildytų gerąja jėga! Ji egzistuoja gamtoje, tačiau yra paslėpta, kad žmogus ją atskleistų, norėtų save ja papildyti, norėtų būti sudarytas iš dviejų priešingų, lygių dalių ir būti įsiterpęs tarp jų.
Klausimas: Vienoje laidoje sakėte, kad jei žmonija būtų pasirinkusi darnaus vystymosi kelią, dabar būtume neįtikėtinai aukštame lygmenyje. Kodėl žmogui buvo leista vystyti šią agresyvią jėgą ir po to susidurti su dabar Žemėje vykstančia katastrofa?
Atsakymas: Tam, kad žmogus suprastų, ką reiškia gėris. Jis turi išaugti iš blogio, nes be tamsos neįmanoma suvokti šviesos.
Klausimas: Tik viską sugriovus, sunaikinus visą planetą?!
Atsakymas: Nereikia naikinti. Niekas neleis jos sunaikinti. Bet jis turi pajausti sunaikinimą.
Klausimas: Taigi, suprasti žemės, šios harmonijos skonį jis gali tik supratęs priešingą?
Atsakymas: Žinoma, o kaip kitaip? Nėra kito būdo! Ir kaip mes apskritai ką nors suprantame? Kaip jūs suprantate tą pačią harmoniją? Tik iš kakofonijos.
Mes pradedame savo gyvenimą laužydami. Ir vaiką taip auklėjame – kad iš sulaužytų žaislų jis surinktų kubelius. Visą save ir visus turime sukurti iš visiškai sudužusių dalių. Kaip viskas prasidėjo? Iš didžiojo sprogimo, t. y. viskas sprogo. O dabar turime tai teisingai surinkti. Vaikiški „kubeliai“ – štai kas yra priešais mus. Visą šią visatą, viską, kas yra, turime sujungti tinkamu ryšiu.
Klausimas: Žmogus jau gamtos pavyzdyje mato, kaip viskas susiję. Kodėl jis eina kitu vystymosi keliu, išranda papildomas sistemas?
Atsakymas: Mūsų mažasis egoizmas to neleidžia! Tegu du vaikai pabando žaisti kartu. Kiekvienas griebs sau, o kitam neduos. Tvirtai laikys ir nežais. Štai tokie mes.
Klausimas: Kaip žmogui išsiveržti, pereiti nuo vienų bėgių prie kitų?
Atsakymas: Studijuokite kabalos mokslą. Jis viską jums paaiškins. Mes nieko daugiau neturime! Pasiekėme būseną, kai jau pamažu tai suvokiame ir galime apie tai kalbėtis ne tik su savimi, bet ir kitais. Tai labai geras laikas! Labai džiaugiuosi, kad gimiau ir gyvenu šiuo laiku.
Klausimas: Ką suteikia kabala? Ką ji duos papildomai, ką žmogus norės pamatyti?
Atsakymas: Viena vertus, ji išvaduos jį iš kančių, kita vertus, leis pasiekti tobulumo. Tobulumo! Visos gamtos integralumo, uždarumo, kai iš visų priešingų dalių surenkama didžiulė tobula gamta.
Nėra didesnės laimės, nėra didesnio supratimo, nėra didesnio tobulumo nei suvokti visų gamtos dalių bendrumą visiškame jų susiskaldyme ir prieštaravime.
Klausimas: Ką egoizmas veiks šioje ištaisytoje sistemoje? Kokį vaidmenį jis atliks?
Atsakymas: Jis atliks savo vaidmenį – atstumiančio, niekinančio, ardančio, tolinančio. Kaip tik virš to rinksis visa sistema. Neįmanoma be minuso.
Klausimas: Vadinasi, jis bus kaip faraonas, kuris viską išsklaido?
Atsakymas: Argi galima be jo? Niekaip negalima.
Klausimas: Ar žmogus tiesiog valdys jį? Ar jis mokės tai padaryti?
Atsakymas: Sakoma, kad Izraelio tauta išėjo iš Egipto su aukso luitais, indais ir galvijais. Tai reiškia, kad su tais indais, į kuriuos ji gali gauti aukščiausią pripildymą jau už Egipto ribų. Ar be Egipto būtų galima ką nors gauti?
Klausimas: Ar tai degalai, kurie varo į tikslą?
Atsakymas: Egoizmas – gamtos pagrindas. Ir tik dėl jo galime suvokti jos antrąją pusę.
#266047

Iš 2020 m. vasario 11 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Nepavyks pralaukti ekologiniame bunkeryje, I dalis

Kuo neutralizuoti egoizmą?

Kaip gyventi Žmogaus gyvenimą

Klausimas: Koronaviruso epocha – nerami, tragiška, dramatiška, bet vis tiek yra laimingų žmonių. Tai – vaikai! Maži vaikai, kurie liko namuose, su tėvais: jie užsiima kuo nori. Ar galima pasakyti, kad mums rodo tokią laimės salelę ne be priežasties? Ką turime suprasti?
Atsakymas: Kad gera būti mažu vaiku.
Klausimas: Ar mes galime, žvelgdami į vaikus, priimti laimę, kurią jie išspinduliuoja?
Atsakymas: Vaikai yra natūralaus, prigimtinio egoizmo lygmenyje. Tai nelaikoma egoizmu. Jie vienas kitam nenori blogo. Jie neturi įvairiausių planų pakenkti, užsidirbti kito sąskaita: kuo kitam blogiau, tuo man geriau – kas nesąmoningai egzistuoja suaugusiuosiuose. Vaikai to neturi ir jiems virusas nebaisus.
Klausimas: Kitaip tariant, virusas nebaisus tam, kas turi vaikišką mąstymą?
Atsakymas: Jis nėra vaikiškas, o natūralus, prigimtinis, egoistiškai apribotas mąstymas.
Komentaras: Jei pasieksime tokią būseną, kad galėsime gyventi ir mąstyti, nenorėdami pakenkti kitam, kas įvyks?
Atsakymas: Jei įvaldysime tik šį egoizmo lygmenį, o visi kiti visuomeniniai egoistiniai lygmenys, ten, kur mes esame susiję vienas su kitu, kitaip tariant, pinigus, šlovę, valdžią, kurie priklauso jau suaugusiųjų pasauliui, pašalinsime, – tai žinoma, mums joks virusas nėra baisus.
Klausimas: Vadinasi, dabar turime vaistus, priešnuodį?
Atsakymas: Ne, tai nėra taip paprasta. Kaip galime išsivaduoti iš visuomeninio egoizmo, iš to, kad nekenktume vienas kitam, jei be perstojo su tuo susitapatiname? Lyginame save su kitais: kad tik kitam nebūtų geriau nei man, kad aš visada jausčiau, kad esu sėkmingas, reikalingas, ypatingas ir t. t. Tai turi kiekvienas, ir tai pasireiškia pasąmoningai.
Klausimas: Ir išeiti iš to negalima?
Atsakymas: Galima, bet ne patiems, o tik Aukštesniajai šviesai padedant: jei esame teisingame kolektyve ir sukeliame ypatingos Aukštesniosios jėgos poveikį sau. Aukštesnioji – nes tai – davimo jėga, meilės jėga, žmonių pritraukimo aukščiau mūsų egoizmo.
Tada būsime susiję kaip maži vaikai, kurie nori žaisti kartu ir žaidžia, bet nesiekia pakenkti. Jie dar to neturi maždaug iki dešimties metų amžiaus. Penkiolikos visi jau egoistai: galvoja apie tai, kaip būti geresniems už kitus, o kitiems kad būtų blogiau nei jiems. Pažvelkite, kaip jie elgiasi mokykloje!
Komentaras: Jūs visą laiką kalbate apie Aukštesniąją šviesą, kuri ir gali mus pakeisti. Mes, egoistai, šios žemės lygmenyje nieko negalime padaryti, kaip benorėtume – nei politikai, nei psichologai – niekas. Tik Šviesa, kurią galime pritraukti į save. Štai šito niekas nesupranta, bet jūs kalbate toliau.
Atsakymas: Ar apie virusą buvo aišku?
Komentaras: Dabar bus aišku. Mes jį ištirsime, nėra kur dingti. Tyrinėdami tokius virusus, pamažu suprasime, kas yra gerai ir blogai. Ir taip pasieksime Šviesą.
Klausimas: Ar jūs galite paaiškinti, kas yra Aukštesnioji šviesa ir kaip ją pritraukti?
Atsakymas: Tai – labai paprasta. Gamtoje yra neigiama ir teigiama jėgos. Ir jos – absoliučiai lygiavertės. Mumyse sužadinama neigiama jėga, vadinamoji egoistinė jėga, kad pareikalautume nubudimo mumyse lygiagrečiai jai ir teigiamai jėgai – altruistinei. Ir kad šios dvi jėgos – egoistinė ir altruistinė – būtų subalansuotos.
O dabar supraskite, ką mums suteikia virusas! Kaip jis stumia mus į šią pusiausvyrą! Jis kalba labai paprastai: „Užsirakinti namuose, užsiimti savimi, neskubėti su kitais bendrauti. Nemokate jūs to daryti, pradėkime po truputį mokytis. Štai jums teigiama jėga, štai jums neigiama jėga, ir taip dirbsime“.
Klausimas: Neigiama jėga – tai yra egoizmas?
Atsakymas: Taip. Egoizmas yra neigiama jėga. Taip žmonėms įprasta manyti. Kūrėjo atžvilgiu nėra nei neigiamos, nei teigiamos jėgos, nes abi išeina iš Jo.
Klausimas: Kokios tos teigiamos ir neigiamos jėgos, iš kur jas imate?
Atsakymas: Bet tarp mūsų jos egzistuoja, ar ne?! Aš noriu išnaudoti tave. Tai ir yra neigiama jėga. Ir atvirkščiai: aš galvoju apie tave ir rūpinuosi tavimi. Tai yra teigiama jėga. Kalbama tik apie žmogaus santykį su žmogumi. Jei aš galvoju apie tai, kaip pasikelti aukščiau kitų, tai bus neigiama jėga, o jei mąstau, kaip man pakelti kitą – tai yra teigiama jėga.
Klausimas: Kaip pakilti aukščiau kitų, man aišku, o kaip – pakelti kitą? Aš tai galiu pasiekti? Ar negaliu?
Atsakymas: Ne, negali. O iš kur tau, apskritai, atsiras noro?
Klausimas: Ir todėl tik Aukštesnioji šviesa, kurią aš sužadinu savo atžvilgiu, gali šį norą išvystyti?
Atsakymas: Taip.
Komentaras: Kaip sužadinti Aukštesniąją šviesą?
Atsakymas: Tik darbu grupėje. Tam skirta grupė. Žiūrėdamas į draugus, pavydėdamas jiems, iš savo egoizmo, norėdamas būti ne žemiau, nei jie ir taip toliau, – taip padedame vienas kitam pakilti, t. y. duoti, padėti kitam.
Klausimas: Sakykime, paprastas žmogus sėdi namuose, mąsto apie savo gyvenimą ir pradeda suvokti, kad nori pasiekti tokią būseną. Jis gali tai padaryti?
Atsakymas: Pamažu. Pradėkite bendrauti telefonu, per vaizdo įrašus, per internetą. Paskui bus galimybė bendrauti ir betarpiškai, net ir ne dviejų metrų atstumu. Ilgainiui pajausite, kad jūs esate viename kūne, be jokių pertvarų. Tada virš jūsų bus viena karūna (korona).
266422

Iš 2020 m. kovo 30 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl koronavirusas gaili vaikų?

Antikūnai prieš egoizmą

Kaip pritraukti Šviesą?

Klausimas: Jūs visada sakote, kad mums nereikia ir neįmanoma neutralizuoti, niveliuoti mūsų egoizmo. Pakanka tik subalansuoti jį kažkokia teigiama gamtos jėga. Kokia tai teigiama jėga? Iš kur ji atsiranda?
Atsakymas: Tai – dvasinė jėga. Mūsų pasaulyje mes esame negyvosios, augalinės ir gyvūninės gamtos lygmenyje. Žmogus čia kaip gyvūnas. Jei jame atsiras antisocialinių veiksmų, tai juos galima subalansuoti, tik išvedant jį į kitą – dvasinės sąveikos „pamilk artimą“ – lygmenį. Tada pamatysime teisingą integralų visos gamtos paveikslą ir save joje. Žmonija supras, kad ji gali egzistuoti be problemų, net be mirties.
Klausimas: Kaip sužadinti šią jėgą, kuri neutralizuotų, subalansuotų mūsų egoizmą?
Atsakymas: Gamtoje išskyrus egoizmą yra dar gera, altruistinė jėga, kuri gali duoti, leidžia galvoti ne apie save, o tik apie kitus. Šios jėgos mums trūksta, kaip atsvaros mūsų egoistinei jėgai, kuri jokiu būdu nepriima kitų norų ir net priešingai – kuo labiau priešinga kitų norams, tuo daugiau mėgaujasi ir prisipildo.
Klausimas: Gera jėga sužadinama kažkokiais gerais poelgiais ir tuo, kad mes kalbame apie ją?
Atsakymas: Taip. Ją reikia vystyti, esant teisingoje aplinkoje, teisingoje grupėje. Ji sužadinama ir mintimis, ir poelgiais, nes poelgius seka mintys.
#265919

Iš 2020 m. balandžio 23 d. TV programos „Epocha po koronaviruso“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ką taisyti?

Jeigu ego nekenkia…

Ar reikia vystyti egoizmą?

Kūrėjas – Absoliutas, kuris nesikeičia, atsiskleisdamas mūsų atžvilgiu kaip absoliutaus gėrio jėga. Keičiasi mūsų suvokimas, noras, todėl sakome, kad Kūrėjas keičiasi.
Iš tikrųjų pokyčiai vyksta tik mumyse. Todėl, norėdami atskleisti Kūrėją, turime pasiekti panašumo į Jį būseną, kad atitiktume Jo savybes.
Tačiau kaip galime tapti panašūs į Kūrėją, jei visi esame egoistai? Mes liekame egoistai, tačiau, nepaisydami natūralaus atstūmimo, privalome susivienyti tarpusavyje virš egoizmo, susisiedami tarpusavio davimo, vienybės, meilės ryšiais. Mes panašūs į išderintą muzikos instrumentą, kurį reikia suderinti, norint teisingai groti.
Apie karaliaus Dovydo smuiką parašyta, kad jis kabėjo ant sienos, o tam tikru momentu, t. y., esant ypatingai būsenai, pats imdavo groti. Tad ir grupė turėtų pasiekti tokią vienybę tarp draugų, kurios forma būtų panaši į Kūrėją. Nors visi lieka egoistai, bet kiekvienas nugali savo egoizmą ir susivienija su kitais taip, kad vienybės forma atitinka tobulo ir vieningo Kūrėjo formą.
Ir tuomet Kūrėjas atsiskleidžia mumyse. Jis nėra kažkur už grupės ribų, o tik jos viduje. Kiek dešimt draugų nusiteikė teisingam ryšiui, abipusiam davimui, tiek tarp mūsų atsiskleidžia Kūrėjas ir užgroja mūsų smuiku. Tai ir yra Kūrėjo atskleidimas kūriniams.
Todėl reikia praktiškai, efektyviai žiūrėti į darbą dešimtukuose, stengiantis pasiekti tokią susijungimo formą ir esmę, kuri būtų panaši į Kūrėją. Žinoma, to link judame palaipsniui, per 125 pakopas, vis tiksliau kalibruodami save.
Taip tobulą Kūrėjo atskleidimą pasiekiame bendrame kli, AVAJA, kai „Kūrėjas ir Jo vardas susilieja į viena“. Kitaip tariant, AVAJA, mūsų dešimtukas, tinkamai susijungia visomis dešimt sfirų, su visomis jų mažiausiomis vidinėmis po-sfiromis tiek, kad pasiekia tobulą vienybę, atitinkančią Kūrėjo prigimtį, absoliutų davimą.
#264917

Iš 2020 m. gegužės 18 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Smuikas su dešimt stygų

Atskleisti Kūrėją

Monolitinis dešimtukas

Klausimas: Kas yra „kelim sudužimas“?
Atsakymas: Kelim, arba indo sudužimas reiškia, kad vienas noras suskaidomas į daugybę atskirų norų.
Klausimas: Ar yra toks dalykas mūsų pasaulyje? Ar galite pateikti pavyzdį?
Atsakymas: Vargiai, nes noras mūsų pasaulyje taip pat nėra labai matomas žmonėms. Tai galima paaiškinti technologijos pavyzdžiu. Tarkime, kad mano automobilio variklis daugelį metų veikė tinkamai. Staiga kažkas nutiko, ir jis subyrėjo į daugybę dalių, kurias reikia taisyti, sureguliuoti ir vėl sujungti.
Klausimas: Kabalistai įdomiai vartoja kalbą: galima sakyti ir „kelim sudužimas“, ir „Adomo nuodėmingas nuopuolis“. Ar tai – dvi skirtingos kalbos?
Atsakymas: Taip. „Adomo nuodėmingas nuopuolis“ yra jausmų kalba, o „kelim sudužimas“ – kabalistinė, arba mechaninių savybių kalba.
Komentaras: Kabalistinė kalba gera tuo, kad ji mums nekelia asociacijų, tuo tarpu „nuodėmingą nuopuolį“ dažnas sieja su krikščionškosiomis nuodėmėmis, nors, iš esmės, tai neturi nieko bendra.
Atsakymas: Taip. Bet vėliau, kai jūs įsigilinate į kabalos mokslą ir suprantate, kaip ji apibūdina kiekvieną būseną, nebesvarbu, kaip tai išreiškiate.
Klausimas: Kodėl ankstyvieji kabalistai to nepaaiškino, tik vėlesnieji – Baal Sulamas ir Rabašas – pradėjo aiškinti kabalistinius terminus?
Atsakymas: Esmė ta, kad ankstesnės kartos buvo paprastesnės. Jie nebuvo tokie susipainioję, apkrauti egoizmo, jie negyveno tokiame sudėtingame pasaulyje kaip mes, todėl jiems viskas buvo ir taip aišku.
#264699

Iš 2019 m. birželio 17 d. TV programos „Kabalos mokslo pagrindai“

Klausimas: Klausimas apie gyvenimo prasmę yra individualus ar bendras visiems?
Atsakymas: Gyvenimo šaknies atskleidimas yra bendras visiems, bet jį pažinsite individualiai.
Jūs pradedate pastebėti, kad tikroji Visata yra amžina, begalinė ir jūs taip pat egzistuojate šiame amžiname, begaliniame judesyje. Mirties nėra, išskyrus tai, kas mums atrodo, nes ji paveikia tik mūsų gyvūninio kūno būseną. Aukštesnėms būsenoms kūno mirtis neturi jokios įtakos.
Gyvenimo pažinimas yra jėgos, valdančios visą gamtą, suvokimas. Mes ją vadiname „Kūrėju“, nes jis mus sukūrė. Bet tai ne tas pat, ką aiškina religijos. Ši jėga atsiskleidžia savybėse, kurias įgyjame absoliučiai aiškiai, eksperimentiškai. Jūs pradedate jausti, kaip viskas egzistuoja aplink jus, ir kartu pakylate į šį lygmenį. Jums tampa aišku, ką reiškia žmogus, kuo jis skiriasi nuo negyvosios, augalinės ir gyvūninės gamtos, nors visa egzistuoja mažo žemiško egoizmo rėmuose, įskaitant ir žmogų. Jei pakylate virš savo gyvūninio egoizmo, tada pradedate suvokti amžiną, tobulą būseną dar šiame pasaulyje, šiame gyvenime, ir materialioji egzistencija niekaip jūsų neriboja.
#267167

Iš 2020 m. gegužės 24 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Suvokti gyvenimo tikslą

Didžiulė Kūrėjo malonė

Vienintelė vertybė gyvenime

Klausimas: Visą savo gyvenimą skiriame egoizmo vystymui. Ir ką galime palikti vaikams? Kaip tinkamai išsitaisyti?
Atsakymas: Mes, kabalistai, mėginame ateities kartai ir netgi mūsų kartai užrašyti metodiką, kaip tinkamai naudoti neigiamas žmogaus jėgas ir teigiamą išorinę jėgą, egoistinę jėgą mumyse ir altruistinę jėgą ne mumyse, kad būtų galima ištaisyti žmogų, paversti jį harmoningai derančiu su supančia visuomene ir bendrąja gamta.
Tai turime paruošti jau dabar, mūsų kartoje. O kita karta, įskaitant mūsiškę, ims ją taikyti ir viską realizuos praktikoje.
#267558

Iš 2020 m. gegužės 17 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip kabalistai žiūri į mūsų pasaulį?

Kabalos platinimas – dovana Kūrėjui

Visuotinio išsitaisymo problema

Klausimas: Kai žmogus kyla virš egoizmo, jis mato, kad egoizmo nėra?
Atsakymas: Priešingai. Žmogus mato egoizmą ir kaip virš jo kyla.
Be egoizmo niekaip! Jis niekur nedingsta! Mes tiesiog subalansuojame jį su gera gamtos jėga – Kūrėju.
Kūrėjas sukūrė priešingą Sau jėgą – egoizmą. O norint subalansuoti ego, mums reikia atskleisti Kūrėją, pritraukti Jį.
Ir tuomet egzistuosime tarp egoizmo ir Kūrėjo. Išvysime pasaulį nuo krašto iki krašto, mums viskas bus absoliučiai aišku. Ir viskas bus gera, subalansuota, nuostabu.
#267955

Iš 2020 m. gegužės 10 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl mes negalime subalansuoti savęs?

Kuo prigimtinis egoizmas skiriasi nuo žmogiškojo?

Dviejų jėgų pusiausvyros centre