Klausimas iš Facebook. Kaip savyje atskirti egoistinius norus nuo altruistinių? Egoizmas dažnai įgyja įvairias formas, todėl dažnai sunku suprasti, ar mano mintys ir veiksmai jo padiktuoti.
Atsakymas. Altruizmas skiriasi nuo egoizmo tuo, kad norite palaikyti gerus ryšius su kitais ir tame gerame ryšyje pasiekti Kūrėją. Jokių kitokių apibrėžimų nėra. Visa kita, išskyrus ryšius nedidelėje grupėje, kuri siekia supanašėti su Kūrėju pagal principą „pamilk artimą kaip save“ – tai egoizmas.
Klausimas. Altruizmas – tai gėris ar blogis?
Atsakymas. Altruizmas – tai noras viską atlikti dėl kito žmogaus, apibrėžti, ko jam trūksta ir jį užpildyti.
#250301

Iš 2019 m. kovo 10 d. TV laidos „Atsakymai į klausimus iš Facebook“

Daugiau šia tema skaitykite:

Altruistai – egoistai

Išskirtiniai egoistai

Būsime priversti tapti altruistais

Klausimas. Ko laukti šeimos institutui ateityje? Kaip jį išsaugoti, sustiprinti, subalansuoti? Ir kaip kabala gali padėti?
Atsakymas. Manau, šiais metais šeimos institutas kartu su kitais visuomeniniais institutais patirs labai rimtų išbandymų. Tęsis šeimos problemos, didės atotrūkis vaikų nuo tėvų, tėvų vienas nuo kito, atsiskyrimas tarp šeimų, tarp kartų: tėvų ir vaikų, močiučių / senelių ir anūkų. Žmonės nesijaus susiję vienas su kitu: „Na ir kas, kad pagimdė, užaugino, o dabar aš išėjau.“
Galiausiai pasieksime būseną, kai niekas niekam nieko neprivalo, niekas neturi teisės nieko iš kito reikalauti: „Atstokit: jūs man nerūpite ir aš jums neturiu rūpėti!“
Po to, kartu su visais įsisąmonindami blogį, kurį mums perša mūsų egoizmas, pagaliau pradėsime suvokti, kad nėra kitos išeities, o tik pradėti taisytis. Juk gyvenimas taps nepakeliamas ne tik šeimoje, bet ir visais kitais aspektais taip, kad žmogus netikės nei ateitimi, nei dabartimi.
Jis iš tikrųjų pradės suprasti, kad egzistuoti vienam tarp žmonių – blogiau, nei vienam džiunglėse, kur nežinai, į kurią pusę žengti, kad tau kas nors neįkastų arba neužpultų iš viršaus. Žmogus jausis atsidūręs grėsmingose aplinkybėse: lyg jis yra tarp žmonių, bet iš tiesų – miesto džiunglėse, kur net negali trumpais perbėgimais nusigauti iki artimiausios parduotuvės ir atgal. Jis jaus, kad ne tik niekas negali jam padėti, bet ir iš viso nesiruošia to daryti.
Tikiuosi, to pakaks, kad žmogus susivoktų: reikia vis dėlto kažką daryti su savo žmogiškąja prigimtimi. Tada įsiklausys ir išgirs, kad yra metodika, kuri taiso žmogaus prigimtį, ir gali tai padaryti. Viskas priklauso nuo pačio žmogaus. Galbūt tada jis kreipsis į mus.
#244602

Iš 2019 m. sausio 13 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Revoliucija šeimoje

Už šeimos išsaugojimą!

Traška santuokos siūlės

Klausimas. Egzistuoja dvi jėgos: gavimo jėga ir davimo jėga, gėris ir blogis. Jei visa tai Kūrėjas, tai kas tas, kuris suvokia tas dvi jėgas?
Atsakymas. Žmogus vysto savo įgimtą savybę, kurią vadiname „egoizmu“. Jį mums duoda Kūrėjas. Jis sukūrė mus šioje savybėje. Taip ir pasakyta: „Sukūriau egoizmą.“
Dabar turime tą savybę paversti į priešingą – į davimą ir meilę. O iš kur kyla altruizmo savybė? Irgi iš Kūrėjo. Tik egoizmas vystosi mumyse, net jei neprašome Kūrėjo, o altruizmas vystosi, tik jei atkakliai jo reikalaujame.
Mūsų darbas – kad virš egoizmo, kurį Kūrėjas nuolatos vysto mumyse, visąlaik prašytume Jo per grupę, kad Jis subalansuotų egoizmą altruizmu. Ir tuomet galėsime eiti kaip ant dviejų kojų, suprasdami ir jausdami visą pasaulėdarą, visus pasaulius už laiko, erdvės ir judėjimo ribų.
Šitaip abi jėgos išeina iš Kūrėjo. Viena jų – Kūrėjo jėga, davimo ir meilės jėga. Antroji – nuo nulio, iš nieko Jo pagimdyta egoistinė jėga.
#249233

Iš 2019 m. balandžio 7 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvi jėgos, gimdančios Žmogų

Kaip Kūrėjas valdo kiekvieną?

Dviejų jėgų pusiausvyros centre

Išminčiai sakė (Jona traktatas), kad antroji Šventykla buvo sugriauta, nes kilo neturinti pagrindo neapykanta.
Ir tai įvyko nepaisant to, kad ten užsiiminėjo Tora, laikėsi priesakų, labdariavo, tačiau tai darė savanaudiškai, dėl atlygio, kitaip tariant, atliko visus veiksmus, tik nesivienijo, ir todėl tas darbas iš gyvenimo eleksyro virto mirtinais nuodais.
Tora gali būti mirtinas nuodas, t. y. vaistas, padedantis užmušti egoistinį norą, o gali būti gyvybės eleksyras, suteikiantis gyvastį norui duoti.
Tai viena ir ta pati Šviesa. Jei Šviesa ateina norui mėgautis, kuris kol kas egoistinis ir nesiekia išsitaisyti, kad duotų, tai ji dar labiau apsunkina žmogaus širdį ir atveda jį į blogio įsisąmoninimą.
O paskui, kai žmogus įsisąmonina savo blogį ir iš tikrųjų nori taisytis, ta pati Šviesa virsta geruoju angelu.
* * *
Pirmiausia reikia įsisąmoninti blogį, tik tai gali mus atvesti prie maldos, prie prašymo ištaisyti. Blogio įsisąmoninimas galimas dėl savo egoistinių savybių arba dėl to, kad nenoriu išsitaisyti, arba dėl to, kad jau noriu išsitaisyti, bet neturiu tam pakankamai jėgų. O jėgų reikia ne taisytis, o tam, kad paprašyčiau Šviesos mane ištaisyti.
* * *
Avo 9 diena – gedulas dėl sudužusios sielos, kurią paliko Šviesa, t. y. Kūrėjo buvimas. O mums jį reikia sugrąžinti atgal. Būtent tai, kad nenorime jo sugrąžinti, nenorime atkurti sudužusios sielos – tai ir yra griovimas, prasižengimas, dėl kurio turime gailėtis.
Kitaip tariant, gedime ne tos griūties, kuri buvo kažkada, gedime, kad nenorime ištaisyti jos čia ir dabar. Nenorime paprašyti Kūrėjo, kad mus ištaisytų, netgi atsisakome priartėti prie šio prašymo. Tai ir yra tikroji griūtis.
Verkti reikia ne dėl sugriuvusio pastato, o dėl savęs, savo sudužusios sielos, kurią galime atkurti, bet to nedarome.
#230501

Iš 2018 m. liepos 22 d. vakarinės pamokos, tema „Avo mėn 9 d.“

Daugiau šia tema skaitykite:

Sunkus metas – galimybė vienytis

Nebijok blogio atsiskleidimo

Siela, panaši į kūrimo sistemą

Klausimas. Jei gamtoje, kuri yra harmoninga, gyvūnai ryja vienas kitą, ar tai reiškia, kad mes taip elgdamiesi irgi esame harmoningi?
Atsakymas. Taip, tačiau tik gyvūniniame lygmenyje. Negyvasis, augalinis ir gyvūninis gamtos lygmenys sukurti taip, kad kovotų ir vienas kitą rytų. Ir ši kova – evoliucija.
Šiuose lygmenyse naudojimasis vienas kitu nelaikomas gėdingu, kritiniu. Vienas gyvūnas, ėsdamas kitą, nejaučia jokios sąžinės graužaties. Jei vienas žmogus kovoja prieš kitą, tada jis svarsto, kaip pateisinti save, stengiasi kažkaip sau paaiškinti, kas ir kodėl. O gyvūnai to nedaro, jų išskaičiavimas: man reikia suėsti silpnesnį tam, kad gyvenčiau. Todėl visa tai gyvūniniame lygmenyje yra normalu. Tačiau, dabar, kai mes išeiname į lygmenį „Žmogus“, iškyla problema: mes turime vystytis, ne rydami vienas kitą, ne pataikaudami savo egoizmui, o pakildami virš jo.
Aš tikiuosi, kad žmonės pradės tai suprasti, nes kitaip išgyventi bus neįmanoma. Aišku, egzistuosime ir toliau, bet būsenos bus labai blogos. Todėl privalome kuo plačiau paskleisti informaciją apie tai, kokiais būdais turime siekti kūrinijos tikslo. O tikslas – atvesti žmoniją į harmoniją, vienas kito užpildymą, sukurti tinkamą tarpusavio ryšį. Ir tada visa likusi gamta – negyvoji, augalinė, gyvūninė – irgi pasieks harmoniją. Tada sugebėsime pasirūpinti ekologija, kuri visiems tokia svarbi. Jei pasieksime pusiausvyrą tarpusavyje, viskas bus gerai. Kadangi mes, žmonės, esame pačiame aukščiausiame vystymosi lygmenyje, lyginant su kitais gamtos sluoksniais, mūsų išsitaisymas lems pusiausvyrą ir juose.
Ateina laikas tapti žmonėmis.
#243942

Iš 2019 m. sausio 13 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

2019-ieji – „nėštumo metai“

Gamta ėmė naikinti apsauginį ekraną, VI dalis

Kas valdo pasaulį?

Klausimas. Kas ypatingo nutiko Baal Sulamo laikais, kad jis pirmas pajuto stiprią vidinę būtinybę platinti kabalą, nors jis gyveno prieš šimtą metų?
Atsakymas. Pasaulyje įvyko posūkis su staigiais pokyčiais. Pasaulis tapo egoistiškesnis, įvyko mokslinė, techninė, kultūrinė ir tiesiog revoliucija. Daugelyje šalių pasikeitė santvarkos, sukilo tautos, valstiečiai leidosi į miestus. Kitaip tariant, pasaulis tapo labiau koncentruotas, reiklesnis.
Todėl buvo galima pradėti platinti kabalos mokslą taip, kad ją būdu galima realizuoti. Žmogus ėmė klausti: „Kam gyveni? Kodėl?“, o ne šiaip gyventi kaip karvė, kuri ganosi pievoje.
Jį ėmė traukti pasaulis, kultūra, technika. Atsirado mašinos, lėktuvai, ryšys tarp žmonių. Žmonija tapo visiškai kitokia. XX amžius su mumis atliko tai, ko neatliko ankstesnieji laikai. Todėl atsiskleidė kabala.
#248699

Iš 2019 m. kovo 10 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Platinimas: lengvai ir be paliovos

Didieji kabalistai – ypatingos sielos

Kam skirtas kabalos mokslas?

Mano santykis su grupe ir rūpestis ja vietoj rūpinimosi savimi – tai tikslus parcufo darbo su Šviesa atspindys.
Net jeigu dar nesu ant tokios pakopos, kad galėčiau betarpiškai dirbti su Šviesa, bet tai jau artimas santykis. Parcufo kūnas – tai mano ryšio su grupe matas, o galva – tai išskaičiavimas, kiek galiu užmegzti ryšio su draugais, pagal savo vertinimus, mintis, jausmus.
„Smūginis susiliejimas“ (zivug de akaa) – tai smūgis mano egoizmui ir susiliejimas dėl mano sprendimo, priimto aukščiau proto ir jausmų, susijungti su draugais kaip vienas žmogus su viena širdimi.
Aš smūgiuoju savo norą mėgautis, atstumiu jį ir pakylu virš jo, nes noriu eiti paskui grupės protą ir jausmą ir joje esantį Kūrėją. Noras – tai mano prigimtis, o mintis – tai kažkas pašalinio, todėl ją galima gauti iš aukščiau arba per grupę, suteikus man galimybę suprasti, pajausti ir nuspręsti aukščiau savo paties proto.
Mano paties mintys ir norai – tai gyvūninis lygmuo. O virš jų gali būti grupės norai ir mintys, jeigu stengiuosi dirbti su jais.
#247973

Iš 2019 m. birželio 17 d. rytinės pamokos pagal Baal Sulamo straipsnį „Įvadas į kabalos mokslą“

Mokomės, kaip dirbti pirmoje dvasinėje pakopoje, kai iš savęs jautimo savo egoizmo viduje, kitaip tariant, iš „šio pasaulio“, pakylame į aukštesniąją pakopą virš egoizmo, kur egzistuoja Kūrėjas.
Reikia išsiaiškinti dvi pakopas: mūsų egoizmą ir pakopą esančią virš jo, kad gyventume vienu metu abejuose lygmenyse. Tai ir bus mūsų pirmoji dvasinė pakopa.
Pirmoji dvasinė pakopa pati sunkiausia, juk tai net ne kaip pirmieji kūdikio žengiami žingsniai, o įėjimas į naują pasaulį ir visiškai naujas požiūris į realybę. Žmoguje vyksta esminiai pokyčiai. Įsisąmoninu, kad natūralų pasaulio vaizdą matau savo egoizme, Kūrėjo sukurtame nore mėgautis, su kuriuo esu gimęs.
Šis pasaulis tokiu pavidalu neegzistuoja pats sau, tik taip yra matomas mano egoistinėse savybėse, kurias galima pakeisti, o tuomet pasaulis irgi ims keistis. Tad kol kas pasaulis atrodo mums tamsus, egoistinis, o po to jis pasikeis.
Toks pasaulio vaizdas mums duotas iš viršaus, Kūrėjo, kad iš šios būsenos galėtume pakilti. Tam reikia įsivaizduoti, kad visa tai ateina iš aukštesnės pakopos, kur karaliauja visą tikrovę užpildanti Šviesa, davimas, meilė. Visa tai egzistuoja virš mano egoizmo, virš šio pasaulio, ir aš noriu prilipti prie šios aukštesnės būsenos.
Bet ir egoistinis pasaulio vaizdas, kurį dabar matau – juodas, nelaimingas, beviltiškas – taip pat atsiranda iš Šviesos, ir, matyt, su tam tikru tikslu. Todėl ir toliau jaučiu šį pasaulį tokį, koks jis yra, bet noriu priklausyti aukštesnei būsenai, aukštesniam pasauliui, kur karaliauja davimo ir meilės jėga, Kūrėjas, aukščiausia Šviesa. Aš noriu susilieti su ja.
Todėl dalinu save į dvi dalis, stengdamasis prilipti prie aukštesnės pakopos visa širdimi ir siela, nepaisydamas to, kad jaučiuosi esantis apačioje, savo egoistiniame nore mėgautis. Nematau čia jokio prieštaravimo – šie du priešingi poliai privalo egzistuoti.
Kas atitrūksta nuo žemesniojo pasaulio ir jaučia tik aukštesnįjį, vadinamas angelu. Gyvenantis tik žemesniajame pasaulyje panašus į gyvūną. Tačiau tas, kuris stengiasi gyventi abejuose pasauliuose kartu, yra tikėjimo aukščiau žinojimo būsenos. Juk davimo jėga, kurią jis nori įgyti aukštesniajame pasaulyje, turi būti virš gavimo jėgos, viešpataujančios žemesniajame pasaulyje, mūsų egoizme.
Norint tobulėti toliau reikia nusileisti vis žemiau į šį pasaulį su visomis jo blogybėmis ir, atitinkamai, kilti vis aukščiau į dvasinį pasaulį: nuo -1 iki +1, nuo -2 iki +2, nuo -3 iki +3 ir t. t. Kaip sakoma: „Jeigu žmogus aukščiau už kitą – jo egoizmas didesnis“.
„Kitas“ – tai mano ankstesnė būsena. Juk mums būtina nusileisti žemyn, kad išsiaiškintume sudužusius norus, o po to juos pakelti į aukštesnę būseną ir ištaisyti. Tai ir yra mūsų darbas.
#247358

Iš 2019 m. birželio 4 d. rytinės pamokos, tema – „Absoliutus nulis“

Daugiau šia tema skaitykite:

Mūsų pirmoji dvasinė pakopa

Kūdikis, suvystytas į šio pasaulio apklotą

Egoizmas – visuomenės vystymosi jėga

Klausimas. Mūsų pasaulį pavadinote menamu. Kam jį taisyti, jei jis toks?
Atsakymas. Esate teisus, jo netaisome. Taisome save, savo egoizmą. O pasaulį suvokiame kaip savo egoizmo atspindį.
Pasaulis – tai, ką mums piešia mūsų ego. Vos tik imsime stipriau prasimušti pro šį pasaulį pas Kūrėją, labiau jausime aukštesnįjį pasaulį.
Išvysime, kaip mūsų pasaulyje veikia aukštesniojo pasaulio jėgos ir pamažu mūsų pasaulis kažkaip išsisklaidys iš mūsų suvokimo. Jo paveikslas liks, tačiau jėgos, kurios veikia už jų, vis labiau atsiskleis. Taip pradėsime keisti savo sąmonę, savo santykį su pasauliu.
#248551

Iš 2019 m. kovo 24 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip ištaisyti pasaulį?

Tinkamas tikrovės suvokimas

Kam mums šis išgalvotas pasaulis

Klausimas. Valdymo sistema yra žmogaus viduje? Jei taip, ar grąžinanti į Šaltinį Šviesa taip pat viduje? Ar tai tam tikras išorinis poveikis?
Atsakymas. Negaliu tiksliai pasakyti, kur yra Šviesa ar žmogus, nes tokia būsena neturi vietos. Vieta – tai noras, nes viskas – žmoguje.
Tikrovę suvokiame kaip egzistuojančią tam tikroje erdvėje su visomis ašimis (arti, toli, viršuje, apačioje ir t.t.) ir laike (vakar, šiandien, rytoj). Tai tik mūsų suvokimo atributai. Toks mums atrodo mūsų pasaulis su jo galaktikomis. Iš tikrųjų viskas vyksta mumyse.
Jei artėjame prie teisingo suvokimo, tai viso to nejaučiame. Imame suvokti tik save ir Kūrėją, mūsų sąveika, kuri telpa atstume „aš – Jis, Jis – aš“. Ir daugiau nieko. Visa visata, visi duomenys yra tarp mudviejų. Nėra nieko kito, tik Jis. Aš irgi įeinu į Jį savo panašumu.
Pasaulyje veikia tik viena jėga, ir ją surandu tik tiek, kiek esu į ją panašus. O visa kita – tai mano jaučiamas pasaulis, kuris tarsi tarpinė grandis tarp manęs ir Kūrėjo. Bet iš tiesų jo nėra. Todėl pasaulis (hebr. „olam“) kyla iš žodžio „nėėlam“ – menamas.
#248528

Iš 2019 m. kovo 24 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Visas pasaulis – manyje

Kas mato teisingą tikrovę?

Tikrovės suvokimas paprastoje Šviesoje