Klausimas: Klaida – svarbi kelio dalis, bet geriau klysti potencialiai nei praktiškai. Ką tai reiškia?
Atsakymas: Potencialiai reiškia, kad eidamas pirmyn, matau klaidas tame, kaip tobulėju, siekiu, stengiuosi. Tuomet atskleidžiu savo egoizmą kaip blogį ne per mane pasiekiančius smūgius, kurie priverčia eiti ir į jį patenkinti, o per jo pakištą man koją kelyje pas Kūrėją.
Vietoj smūgių iš užnugario priešais save randu egoizmą, kuris traukia mane atgal ir trukdo eiti pirmyn. Tokiu atveju greičiau su juo tvarkausi, suprantu jo prigimtį Kūrėjo atžvilgiu.
Juk kai siekiu Kūrėjo, egoizmas ima man trukdyti, ir matau, kaip jis mane nukreipia į priešingą nuo savęs pusę – į Kūrėją. Kitaip tariant, imu jausti, kad tai iš tiesų pagalba, nukreipta prieš mane.

#311433

Iš pokalbio „Man suskambo telefonas. Svarbu klysti“

Daugiau šia tema skaitykite:

Nebijokite klaidų

Pradėkime įsiklausyti ir suprasti

Stiprus tas, kas supranta savo klaidas

Klausimas: Pesachas simbolizuoja, kaip kiekvienas iš mūsų išeina iš gyvūninės būsenos. Bet viskas prasideda nuo Kūrėjo pažado Abraomui apie Izraelio žemės paveldą. Izraelio žemė – tai ėrėc israėl – noras siekti Kūrėjo. Išeitų, kad gamtos nuo pat pradžių numatyta, kad kiekvienas žmogus pasieks tos savybės?
Atsakymas: Iš esmės, taip. Mūsų vystymosi pabaigoje absoliučiai visi žmonės Žemėje turės pasiekti „Žmogaus“ savybę, kitaip tariant, turės prilygti Kūrėjui.
Klausimas: Žvelgiant iš kabalos pozicijų, ką reiškia „tapti žmogumi“? Koks tai lygmuo?
Atsakymas: Žmogus hebrajiškai „adam“, kyla iš žodžio „domė“, tai reiškia „panašus į Kūrėją“ arba „pagal Dievo panašumą“.
Ką reiškia „panašus į Dievą“? Kadangi visos Kūrėjo savybės, Jo santykis su viskuo, ką Jis sukūrė, – tai meilė, davimas, geri jausmai, tai ir žmogus, įgydamas šias savybes tampa panašus į Kūrėją ir vadinasi Žmogumi. O iki to – jis laikomas gyvūnu.
Kitaip sakant, jeigu žmogus paskendęs savo prigimtinėse egoistinėse savybėse ir rūpinasi tik savimi, tai šitai vadinama „gyvūnine būsena“, o jeigu jis rūpinasi kitais, ir jame yra altruistinė Kūrėjo savybė, tai ši būsena vadinama „Žmogumi“.

#280228

Iš TV laidos „Dvasinės būsenos“

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyvenimo tikslas – tapti Žmogumi

Kai žmogus tampa Žmogumi

Pesach – bendras ir galutinis

Einant pirmyn blogio pradas, egoistinė jėga kaskart atsiskleidžia vis žiauriau – taip, kad galiausiai nežinome, ką daryti. Priešais mus tarsi atsiranda siena, per kurią neįmanoma perlįsti. Galų gale prieiname prie Raudonosios jūros (vert. past.: hebr. yam suf – baigtinė jūra) – banguotų, audringų vandenų, kurie pasirengę mus praryti ir atplėšti nuo gyvenimo.
Taip pajaučiame visas gamtos jėgas, bet kai įveikiame visas tas būsenas ir įjungiame jas į save, tampame stipresni, o tai ir yra mūsų ėjimas pirmyn.
Tačiau pasakyta, kad „jei Izraelio sūnūs būtų tikėję atsidavusį piemenį Mozę kaip pridera, tai būtų galėję išgirsti jo balsą ir išsigelbėti nuo faraono klipos“. Tai reiškia, kad vis dėlto yra tam tikra galimybė ištrūkti, klausimas, naudojamasi ja ar ne.
Kaip matematikoje, kur minusas ir minusas duoda pliusą – taip ir dvasiškai tobulėjant, einant iš Egipto. Jeigu didžioji grupės dalis nori dirbti dėl Kūrėjo, kad duotų, tai jie gali įpareigoti Jį jiems padėti.
Iš dangaus neduoda pusės – būtina atskleisti visą blogį, ir tuomet ateis reikiama pagalba iš aukščiau. Tad galime skųstis ir reikšti pretenzijas, bet kol neįdėsime visų reikiamų ir būtinų pastangų mūsų būsenos pakopoje, tol nebus proveržio. Ir tik įdėjus paskutiniąją monetą į pastangų pintinę, Kūrėjas padės mums pasiekti tikslą.

#311249

Iš 2023 m. balandžio 8 d. pamokos „Pesach“ tema

Daugiau šia tema skaitykite:

Šok į grupę, kaip į Raudonąją jūrą

Pesach – taisymosi pradžios šventė

Pesachas – faraono valdžios pabaiga

Pesachas – tai perėjimas iš mūsų pasaulio jautimo (kiekvienas žmogus šiame pasaulyje tai jaučia) į Aukštesniojo pasaulio jautimą. Tai gali tik kabalistas.
Pesachas (kaip ir visos hebrajų šventės) – tikra kabalistinė šventė. Ji nurodo, kad žmogus peršoka iš būsenos, kai negali susivienyti su kitais, į būseną, kai egoizmas leidžia tai atlikti.
Žmogaus išėjimas iš egoizmo valdžios ir susivienijimas su artimais savo dvasia žmonėmis vadinamas „pesachu“.
Klausimas: Kas leidžia žmogui atlikti tokį šuolį?
Atsakymas: Noras. Juk nuo pat įėjimo į Egiptą pradžios iki buvimo Egipte pabaigos nuolatos auga didžiulis egoistinis noras, kuris leidžia Izraelio tautai susijungti tarpusavyje.
O Izraelio tauta turi susivienyti, kad tarpusavio ryšyje atskleistų Kūrėją – davimo ir meilės savybę. Ir kai mato, kad neturi jokios galimybės to atlikti, jaučiasi esą Egipto tamsoje. Ir dabar žmogus yra pasirengęs viskam, kad tik iš ten ištrūktų! Tai ir yra bėgimas, išsigelbėjimas iš Egipto.
Jeigu į viską žiūrėsime per to, kas vyksta su žmogumi prizmę (o kabaloje kalbama būtent apie tai), tai čia omenyje turima žmogaus savybė, žmogaus, kuris pasiruošęs viskam, netgi šokti į jūrą, kad tik išsilaisvintų iš savo egoizmo, pakiltų virš jo ir pasiektų Kūrėjo meilės ir davimo savybę.
Jis metasi į jūrą, ir jūra priešais jį atsiveria. Jis ją praeina, atplėšia save nuo egoizmo ir taip būdamas virš egoizmo pasirengia darbui su juo – perdaryti jį į altruizmą. Tai ir yra išėjimas iš Egipto, kuris švenčiamas per Pesachą.

#181930

Iš TV laidos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pesachas (žydų Velykos)

Pesachas – taisymosi pradžios šventė

Apie Pesacho šventės ištakas

Komentaras: Pradėjęs studijuoti kabalą žmogus dažniausiai ima ignoruoti tai, kas yra materialiame pasaulyje. Jis tarsi atsiriboja, nenori būti susijęs su šiuo pasauliu. Sakytum, kad atskleidė ką nors naujo, o galiausiai išeina priešingai…
Atsakymas: Galiausiai žmoguje atsiskleidžia didesnis egoizmas, nes jis turi pakilti į kitą pakopą. Bet žmogus tam priešinasi, nedirba su augančiu ego, lieka jame. Todėl materialus pasaulis ima traukti vis labiau, ir žmogus vėl pasineria į naują egoizmą.
Įvairiausi ankstesni pomėgiai, prisipildymai, malonumai, pasiekimai staiga ima atrodyti malonesni nei kadaise. Anksčiau žmogus jų atsisakydavo, o dabar vėl jį traukią, nes egoizmas tikslingai išaugo, kad žmogus virš jo pakiltų! Bet jis to nedaro, ir lieka egoizme.
Klausimas: Ir tai praeina kiekvienas?
Atsakymas: Žinoma! Paprastai 90% studijuojančių kabalą žmonių ties tuo susikerta ir vėl grįžta į tą gyvenimą, į tą išaugusį egoizmą. Pridėjo sau šiek tiek egoizmo studijuodami kabalą, neįstengė pakilti ir vėl ėmėsi pasaulietinių reikalų: kas paveikslų piešti, kas panyra į verslą, kas dar kuo užsiima.
O jeigu žmogus rimtai įsijungtų į grupę, tai pakiltų virš ego ir eitų toliau. Štai šioje kryžkelėje ir keliauja žemyn.

#311138

Iš pokalbio „Man suskambo telefonas. Ko tikėtis iš kabalos?“

Klausimas: Kaip naudotis savo egoizmu, kad ne jis valdytų tave, o tu jį?
Atsakymas: Pasakyta, kad Kūrėjas sukūrė viską labai paprastai, o žmogus susipainiojo ir viską sau apsunkino.
Tai mes viską darome, mums tai tampa nesuprantama, nes nuolatos norime išsipainioti, eiti netiesiu keliu.
Noras-malonumas, noras-malonumas – viskas itin paprasta, daugiau gamtoje nieko nėra! O mes imame sukti, išgalvoti, kaip galima be to ar vietoj to ir pan., ir galiausiai apvagiame save. Apvogdami save ir nuolatos susidurdami su problemomis iš esmės ir prisidarome sunkumų.
Gamta sukurta pagal paprasto egoizmo principą – mes tokios pat būtybės kaip gyvūnai. Tačiau mūsų egoizmas susijęs dar su tuo, kad mokomės iš kitų, kuo mėgautis. Ir čia sunkumas.
Jeigu veikčiau vien pagal savo poreikius, man būtų labai paprasta, ramiai dirbčiau ties tuo, kaip gauti maksimalų malonumą minimaliai stengiantis. Tai paprasta egoistinio pripildymo formulė. Taip sudaryta visa gamta. Tokiu atveju neturėčiau jokių problemų.
Tačiau kuomet vietoj viso to imu jausti kitų poreikius, nesutampančius su mano, ir stengiuosi juos paversti savais, čia jau kyla problema, nes nesu sukurtas, kad gaučiau kitų pripildymą. Todėl ir paniojuosi.

#311115

Iš pokalbio „Man suskambo telefonas. Kaip išnaudoti kitus žmones?“

Daugiau šia tema skaitykite:

Su kokiais norais dirbame?

Kuo noras gauti skiriasi nuo egoizmo?

Kuo noras gauti skiriasi nuo egoizmo?

Dešimtukas – tai ta būsena, kai imi jausti, kad turi būti susijęs su visais, išeiti iš savęs, vienytis su visais.
Žmonės drauge formuoja bendrą tarpusavio ryšį, bendrą kūną, kuris kaip atskira maža ląstelė dvasinėje erdvėje. Kiekvienas turi anuliuoti save kitų atžvilgiu, įsivaizduoti, kad yra susijęs su kitais, ir galiausiai jie kuria tą organą, nes dvasiniame pasaulyje nėra vieno žmogaus.
Mūsų ryšių išvestinė atsiskleidžia kitame lygmenyje. Tarkime, jeigu paimtume tave ir mane, tai dvasiniame lygmenyje yra tik tai, kas tarp mūsų atsiskleidė kaip ryšys, kitaip tariant, mūsų bendras „mes“. O kitame, aukštesniame lygmenyje egzistuoja mūsų „mes“, ir dar kieno nors „mes“, irgi susijungę draugėn.
Ir taip visuomet kylame nuo vienos prie kitos, sudėtingesnės hierarchijos, nuolatos didindami savo tarpusavio ryšį, tarkime, kvadratu.
Iš tiesų ten ypatinga didėjimo sistema, sudėtinga tarpusavio ryšio kėlimo eilė – ir ji kokybinė, pavyzdžiui, iš hod lygmens į nėcach lygmenį, paskui į tifėrėt, gvura, chėsėd lygmenį ir t. t. Kitaip tariant, tarp jų egzistuoja ne šiaip kiekybiniai, bet kokybiniai ryšio pokyčiai. Tad šito negalėsime išmatuoti.
Kaip išmatuosi artumo rūšis mūsų pasaulyje? Sakykime, susipažinai su atsitiktiniu žmogumi. Vėliau susitikę imsite sveikintis. Dar vėliau persimesite keletu žodžių, netgi drauge pasėdėsite, išgersite kavos puodelį ir pan.
Dvasiniame pasaulyje tai dar sunkiau, nes esame tarpusavyje įsijungę vieni į kitus, juk pirmame lygmenyje aš ir tu virstame „mes“, o ne „aš“. Vėliau egoizmas tarp mūsų auga ir vėl mus atskiria, bet kokybiškai. Kaip matavimo prietaise: tavo jautrumas didėja, ir tau atrodo, kad tavo parametrai sutampa, o pasirodo, kad vis dėlto skiriasi, ir vėl juos sieki suvienyti, bet jau su didesniu jautrumu.
O paskui vėl perjungi jautrumą ir vėl matai, kad jie išsiskyrę, tarkime, per tūkstantį, per dešimt tūkstančių, per milijoną padalų ir pan. Kaskart eini į vis didesnį sutapimą, susiliejimą (kokybinį ir integralų), kur visi kartu kiekviename lygmenyje turi susijungti į vieną visumą.
Tai itin rimtas, įdomus darbas, jis vyksta per jausmus ir drauge per protą. Pabaigoje sukuri savyje Kūrėjo pavidalą, kitaip sakant, tą didžiulį tinklą, kuris ima gyventi tavyje ir tu jį valdai, ji – tavo, o tu – jo.
Klausimas: O jeigu imti didelį žmonių kiekį: ne dešimtukus, o tūkstančius?
Atsakymas: Koks skirtumas? Galbūt tinklas išeis šiek tiek susipainiojęs, bet ir efektyvesnis, juk kiekvienas eina pasitikti kiekvieno, prideda visiems savo vienybės jėgą. Todėl, jei žmonės eina pirmyn, tai kuo didesnė grupė, tuo ji efektyvesnė, ir tuo greičiau kiekviename etape baigs savo vienijimąsi ir bus pasirengusi kitam etapui, kitam kokybiniam šuoliui.

#310863

Iš pokalbio „Man suskambo telefonas. 10 žmonių – visavertė grupė kabaloje“

Daugiau šia tema skaitykite:

Dešimtukas – dvasinio kūno ląstelė

Dešimtukas – visų gamtos savybių suma

Dešimtukas – bendra siela

Kabalistai neįeina į transo būseną kaip ekstrasensai, neneria savin kokioje nors ekstazėje, kaip įvairiausi mistikai nuo senovės iki mūsų laikų.
Turėdami ekraną jie sąmoningai, protu, jausmais, tiksliai, ramiai egzistuoja ne tik išoriniame informacijos, jėgų sluoksnyje, bet ir vidiniame, kur organizuojami visi įvykiai, kur priimami sprendimai, nes jie juda vidurio linija.
Kairė ir dešinė linija – tai gavimas ir davimas, ir jie visą laiką vidurio linijoje, kaip svertai (liežuvėliai) pusiausvyros taške svarstyklėse. Nuolatos būdami vidurio linijoje, kabalistai visuomet atlieka tikslius išskaičiavimus, kad jų suvokimo ir ekrano dydis visada būtų pusiausvyroje.
Jų ėjimo pirmyn principas – kiek išauga egoizmas, tiek turi padidėti ekranas. Taip jie juda pirmym tarsi ant dviejų kojų.
Tad kabalistų judėjimas visiškai tikslus ir valdomas. Žinome, kad kasant tunelį priešakyje juda mašina, kuri kasa gruntą, išmeta jį lauk ir juda pirmyn. Taip ir kabalistai.

#310206

Iš pokalbio „Man suskambo telefonas. Kabalistai prieš ekstrasensus“

Daugiau šia tema skaitykite:

Suvokti gyvenimo tikslą

Puikus balansas

Vidurio linija aukščiau meilės ir neapykantos

Visuomenė, kurioje gyvename, egoistiškai valdo mus, keldama mums įvairiausius standartus: kaip rengtis, kaip šukuotis, kaip atrodyti, būti aukštu, lieknu, o ne storu ir žemu ir pan.
Taip sukurta tikslingai, kad geriau atsiskleistų mūsų egoizmas. Išeitų, kad žmogus egzistuoja veikiamas daugybę išorinių neigiamų veiksnių. Tokia būsena vadinama „tremtimi“, kai mūsų davimo ir meilės savybės ištremtos iš dvasinio pasaulio ir yra valdomos egoistinių vertybių, vertinimų, nuostatų.
Todėl visos mūsų pastangos turi būti nukreiptos į tai, kad pakeistume šias egoistines visuomenines nuostatas į dvasines, kai žiūrėsime į vidinį žmogaus pasaulį, o ne į išorinius duomenis, ir vertinsime jį pagal jo mintis, o ne pagal tai, kiek tai malonu ar gera mums. Toks mūsų nuolatinis darbas su savimi.
Ir būdamas tokioje nepaprastoje situacijoje kabalą studijuojantis žmogus turi be perstojo užsiimti savianalize ir suprasti, kad ties juos dirba visuomeninė egoistinė mašina, kuri kas akimirką teikia jam nuostatas, egoistinius standartus: reikia daryti taip, žiūrėti į žmones taip, vertinti juos pagal tam tikrus kriterijus.
O žmogus turi nuolatos tam kliudyti. Tuomet jį supančioje visuomenėje, jį veikiančioje egoistinėje mašinoje žmogus išvys nukreipiančią Kūrėjo ranką, kuri taip jį ugdo ir veda į absoliučios meilės visiems būseną.
Taip pasaulis virsta arena, vieta, kur susijungiame su Kūrėju mūsų abipusėje meilėje jam. Iš tikrųjų šis pasaulis išnyksta, jis neegzistuoja. Jis tarsi yra ta vieta, kur tiesiog susijungiame – aš ir Kūrėjas.
Man atsiskleidžia, kad visas pasaulis dėl to ir buvo sukurtas. Visas tas išorinis blizgesys, daugybė žmonių, viskas, kas su jais vyksta, kaip jie mane veikia, kaip aš veikiu juos – visa tai reikalinga tam, kad ištaisyčiau savo tarpusavio santykius su Kūrėju.

#309979

Iš pokalbio „Man suskambo telefonas. Nekenčia, bet myli“

Daugiau šia tema skaitykite:

Iššifruoti Kūrėjo kalbą

Pamatyti Kūrėją

Iliuzinis pasaulis

2022 m. pažymėti sunkiais įvykiais: karas, klimato kaita, protestai visame pasaulyje ir dar daug visko.
Šie metai buvo sunkūs žmonijai ir į 2023 m. žengiame jausdami visišką nežinomybę ateities atžvilgiu. Viena aišku – priešais mus itin nepaprastas laikotarpis, kurį lydi didelė infliacija ir suirutė įvairiose šalyse.
Žmonės nenori suprasti vieni kitų, valstybės negali susitarti dėl taikos ir užbaigti karų. Yra daugybė problemų: klimato kaita, epidemijos, gaisrai, elektros ir vandens tiekimo sutrikimai. Žmonija nesielgia tinkamai, todėl kasmet mūsų gyvenimas griūva vis labiau. Ir šiais naujais
2023 m. mums teks tai įsisąmoninti.
Deja, žmonija iš praėjusių 2022 m. neišmoko nieko, nebuvo stengtasi išsitaisyti ir pasikeisti, žmonės ir toliau plaukia pasroviui, kur tėkmė juos nuneš.
Į žmonijos ateitį žvelgiu itin skeptiškai, juk mums trūksta proto, kad ištaisytume klaidas, kaip kad mokykloje dirbome prie klaidų, kad daugiau jų nekartotume. Tad yra nuogąstavimų, kaip eisime toliau. Visi žiūri į ateitį su didžiuliu netikrumu, nežinodami, ką daryti su gyvenimu, kaip priešintis egoizmui.
Neaišku, kur laidoti radioaktyvias atliekas iš atominių elektrinių ir ginklų, atominių bombų. Problema taip išaugo, kad jau tampa nebekontroliuojama. Kas žino, kuo tai baigsis.
Matome, kad dvi šalys, Rusija ir Ukraina, kariauja ir galo nematyti. Priešiškumas tik stiprėja,
betrūksta, kad tai peraugtų į atominį karą. Kinija reikalauja išplėsti savo įtakos zonas pasaulyje, kitose šalyse auga konfliktai. Nematau priešakyje geros ateities pasauliui.
Tikriausiai, teks įsisąmoninti savo prigimtį kaip blogį ir atsakyti už visas praeities ir šiandienos klaidas. Ir paskui, galbūt, turėsime viltį gyventi gerai.
Ir svarbiausia, ko mums trūksta, – tai širdžių! Trūksta nuoširdaus santykio vieniems su kitais, ir todėl, deja, negalime pajausti svetimo skausmo, negalime susivienyti, kad padėtume vieni kitiems. Deginame ir naikiname gamtinius resursus, niokojame žemės rutulį, ir dėl to negalime gyventi gerai.
Norint viską ištaisyti, reikia keisti žmogų, o mes to nenorime mokytis ir net netikime, kad tai įmanoma. Dar neįsisąmoninome blogio ir nežinome, kokia tikroji įvairiapusės krizės visame pasaulyje priežastis. Tikrasis žmogaus priešas – jo egoizmas. Ir net jeigu kartais tai pripažįstame, nežinome, kaip jam priešintis. Tad mums dar trūksta iš tikro įsisąmoninti blogį.
Mums būtina permąstyti savo praeitį ir padaryti teisingas išvadas ateičiai. Visi jau supranta, kad elgdamiesi kaip anksčiau – žudome save. Juk neturime nei proto, nei širdies, vienintelis mūsų išradimas – ginklas, kuriuo galime sunaikinti visą planetą. Ir net žinodami visa tai, nepajėgiame sustoti ir pasukti į naują kelią.
Tačiau netgi aukštesnysis valdymas negali tiksliai pasakyti, kokia bus mūsų ateitis, juk žmogui duota pasirinkimo laisvė. Žmonija gali rinktis kelią, kuriuo eis. O bus jis geras ar blogas – priklausys nuo to, ką rinksimės šiandien ir rytoj.

#306686

Iš 2022 m. gruodžio 15 d. laidos „Pasaulis“

Daugiau šia tema skaitykite:

Permainų metas

Kur išeitis iš aklavietės

Ateitis priklauso nuo vienybės