Manęs Feisbuke klausia: „Ar gali dešimt atsitiktinių žmonių, nestudijuojančių kabalos, bet susivienijusių sielomis, pasiekti dvasingumą?
Esmė ta, kad sielų susivienijimui nėra kitos metodikos, tik kabalos mokslas. Visos kitos metodikos palieka žmogų žemiškame lygmenyje, ir tik kabala leidžia atskleisti savyje davimo savybę, pakilti aukščiau savo egoistinės prigimties ir jos apribojimų.
Ši davimo savybė, naujas tikrovės suvokimas, – ir yra „Kūrėjas“, absoliučiai realus, suvokiamas.
Kiti keliai veda mus tikėjimo kuo nors arba kažkuo link su pomirtinio apdovanojimo pažadu.
Bet ne, nieko nebus, sako kabalos mokslas, – kol nepakeisime pačių savęs. Nėra jokio anapusinio pasaulio, o yra egoizmas, kurį ištaisydamas atrandu Kūrėjo savybes. Šis pakilimas aukščiau egoistinio suvokimo išlaisvina mane iš materialių ribų, išveda už laiko ir erdvės – į amžinybę ir tobulybę.
To nepasieksime „atsitiktinio“ vienijimosi keliu. Dešimtukas turi sudaryti vieną visumą, vieną vieningą norą, kuriame kiekvienas „nulenkia galvą“, kad susilietų su kitais. Tada tarp jų kyla bendra būsena, bendras ryšių tinklas: kiekvienas ne dėl savęs, o tik dėl kitų devynių.
Taip jie sukuria ir sielą, indą Kūrėjo atskleidimui. Priklausomai nuo egoizmo dydžio, virš kurio jie pakilo ir pradėjo teisingai elgtis vienas su kitu, jiems atsiskleidžia Kūrėjas – meilės ir davimo savybė.

Iš 2018 m. vasario 1 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Monolitinis dešimtukas

Egoizmas ne kliūtis, o vystymosi priemonė

Dešimtukas kaip susiliejimo instrumentas

Klausimas. Žmonija sugalvojo įvairių išeičių iš blogų būsenų. Pavyzdys – narkotikai. Kas atsitiks su narkotikų vartojimu 2018 metais?
Atsakymas. Ateinančiais metais narkotikų vartojimas, žinoma, padidės. Visame pasaulyje išplis daugybė opiatų, migdančių žmones.
O ką daryti? Žmonės neteks darbo, mažos pašalpos jų netenkins. Taigi, vartodami narkotikus jie užsimirš ir po truputį save marins. Šiandien mes jau matome, kad žmonija iš esmės neauga. Jei nebūtų Afrikos ir tam tikru mastu Okeanijos gyventojų, žmonija seniai būtų nustojusi didėti.
Tačiau tai – ne išeitis. Kaip rašo Baal Sulamas, Žemė gali išmaitinti dešimt kartų daugiau žmonių, net šimtą milijardų. Žemėje užteks vietos visiems. Viskas priklauso nuo mūsų tarpusavio ryšių.
Komentaras. Jūs ne kartą sakėte, kad Aukštesnioji jėga neleis žmonijai užsimiršti narkotikais. Neįmanoma, kad išsitaisymo procesas sustotų. Vienaip ar kitaip, jis vyks.
Atsakymas. Žinoma, programa bus įgyvendinama. Tačiau, kokiu būdu tai vyks, kokias kančias turės iškęsti žmonija, kol suvoks, kad to daryti negalima, – tai klausimas.
Šiandien daugybė žmonių vartoja narkotikus. Įsivaizduokit, kaip jiems sunku jų atsisakyti ir palaipsniui priimti integralios sąveikos metodiką, suvokiant, kad mes visi priklausomi vienas nuo kito, ir niekur nedingsi.
Aš neturiu pataikauti savo kvailam egoizmui, kuris mane stumia: ten padaryk taip, kitur kitaip, nesiskaityk su kitais. Aš turiu mokytis elgtis su visais, kaip su vieno mechanizmo dalimis, kuriame aš dirbu ir nuo kurių visiškai priklausau. Tai labai sudėtinga tarpusavio ryšių sistema. Todėl žmogų reikia ne tik apmokyti, bet ir palaipsniui pripratinti prie šios metodikos.

Iš 2017 m. gruodžio 24 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Legali žolė

Kova su narkotikais: nauji iššūkiai

Jeigu gyvenimo nepripildo amžinas tikslas…

Klausimas. Ką daryti paprastam žmogui, kai jį užvaldo neapykantos jausmas, o jis dar ne kabalistas? Ar reikia kovoti su šiuo jausmu?
Atsakymas. Kaip gali kovoti su neapykanta, jei neturi jai priešingos savybės?
Kovoti galima tik tuo, kad grupėje vystai priešingą jai savybę, pritraukdamas per draugus Šviesą, grąžinančią į šaltinį. Šviesa suteikia tau teigiamą jėgą, kuri atsveria neigiamą, ir tarp šių dviejų jėgų tavo varikliukas, tavo siela, pradeda vystytis, suktis. Taip tai veikia.
Klausimas. Vadinasi, jūs esate priešininkas žemiškų draudžiamųjų praktikų – etikos ir panašių, kurios graso pirštu: „Ne, negalima!“?
Atsakymas. Visa, kas išgalvota Žemėje visokiausių filosofijų, teorijų, metodikų, egzistuoja tik dėl to, kad kažkaip suminkštintų egoizmą, pagrąžintų jį, paslėptų. Tai tik atitolina mus nuo jo ištaisymo ir teisingo panaudojimo. Šiandien tokių praktikų neįgalumas atsiskleidžia visiškai atvirai, ir mes matome visą tokių bandymų menkavertiškumą.
Žmonės bandė kažkaip tai spręsti, rimtai domėdamiesi įvairiausiais mokymais, mistikomis ir t.t. Bet šiandien jie šito atsisako, pereina prie narkotikų. Egoizmas taip išaugo, tai taip slopina mūsų gyvenimą, kad paprasčiausia priemonė jam nuraminti – narkotikai.
Komentaras. Bet nesilaikydama elgesio normų, šiandien negali egzistuoti nė viena visuomenė. Visi vieni kitus išžudytų.
Atsakymas. Palaipsniui taip ir vyksta: žmonės pasirengę užmušti vienas kitą. Kokios gi elgesio normos? Jei visuomenė nėra auklėjama iš esmės, tai viskas pagrįsta tik baime.
Pažvelkite, kas vyksta su vaikais mokykloje. Kuo viskas pagrįsta? Bausmės baime! Galbūt, dar kažkiek paskatinimais. Bet ne supratimu, kiek teisingas vienoks ar kitoks elgesys.
Mūsų sistema nustojo veikti, nes egoizmas tapo per daug didelis. Jis visą laiką auga, ir todėl mums nieko nelieka, kaip tik taikyti jam atitinkamus metodus. O tai reiškia – tik atsverti jį teigiama jėga. Jis tiek pakilo, kad mes negalime suminkštinti ar paslėpti jo neigiamos jėgos kažkokiais papročiais ir geromis manieromis.
Moralė, etika šiandien nustoja veikti. Egoizmas jas peraugo. Vadinasi, mums liko tik viena: ištraukti išorėn priešingą jėgą ir naudotis ja. O tuo užsiima tik kabalos mokslas.
Bet kabala reikia dar išmokti naudotis. Mes pirmieji, bandantys tai atlikti. Nėra taip, kad jau mokame naudotis ja ir pritaikyti visiems visuomenės sluoksniams ir bet kokiam vystymuisi, bet kuriai kultūrai. Mes patys dar tik pradedame ją naudoti.
Todėl negalime sakyti, kad viskas jau baigta ir padaryta. Tačiau tam tikri pradiniai rėmai pakilimui aukščiau egoizmo jau sukurti, ir mes visą laiką auginame šią praktiką.
Mes nenaikiname ego, kaip tai yra daroma kitose praktikose, nemažiname jo, kaip Rytų kultūrose: mažiau kvėpuok, mažiau galvok ir t. t. Jokiu būdu! Mes einame teisingo ego naudojimo link.

Iš 2017 m. rugpjūčio 6 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Mokytis auklėjimo iš Kūrėjo

Altruistai – egoistai

Moralė – būdas apsisaugoti nuo egoizmo

Klausimas. Kuo šiuolaikiniai vaikai skiriasi nuo praeitų kartų?
Atsakymas. Šiuolaikiniai vaikai skiriasi didesniu gebėjimu suvokti blogį. Jeigu papasakotume jiems apie tuos tikslus ir svajones, kurias turėjome jų amžiuje, prieš dvidešimt ar daugiau metų, jie tiesiog pasijuoktų iš mūsų. Jų nuomone, tokios naivios svajonės turėjo išmirti prieš milijardus metų kartu su dinozaurais.
Šiuolaikinė karta visiškai kitaip suvokia gyvenimą ir visi jų siekiai labai skiriasi nuo mūsų.
Klausimas. Pastebėjau, kad mano vaikai labai išsivystę ir tiksliai žino, ko nori. Jau ankstyvame amžiuje jie turi labai stiprų egoistinį norą.
Atsakymas. Jie mažiau susipainioję negu mes. Mus auklėjo lozungais ir su daugybe sąlygų¬¬ – kaip reikia elgtis ir kaip negalima, o jie neturi visų šių kompleksų. Juos saisto mažiau vidinių apribojimų.
Ir vis dėlto jiems teks priimti naują kelią, kad nugalėtų savo blogio pradą, savo egoizmą. Kitaip jie tiesiog neišgyvens, juk pasauliui ir dabar gręsia atominis karas, susinaikinimas, ir laikui bėgant viskas tik blogės. Todėl reikia jiems perteikti tiek jausmiškai, tiek moksliškai, kad mums visiems būtina pereiti į naują vystymosi etapą, esantį virš egoizmo.
Negalime daugiau naudotis savo egoizmu, nes jis jau atvedė mus į akligatvį visose gyvenimo srityse. Jeigu tai tęsis, mes klimpsime problemose kaskart vis giliau. Galime sugriauti viską, ką sukūrėme, ir pradėti iš naujo, kaip prieš milijoną metų.
Klausimas. Kaip tėvai gali išmokyti savo vaikus gyventi virš egoizmo, jei ir vieni, ir kiti – egoistai?
Atsakymas. Tai labai teisinga išvada: pirmiausia reikia išauklėti tėvus. Jei tėvai negavo tinkamo auklėjimo, tai jie neturi jokių galimybių teisingai išauklėti savo vaikus.
Todėl iš pradžių reikia auklėti tėvus, kurie tikrai rūpinsis vaikais. Tėvai dėl vaikų pasiruošę viskam, todėl tikėkimės, kad jie ir patys galės pereiti naujo išsilavinimo etapą, ir suteiks tai savo vaikams.

Iš 2017 m. gruodžio 14 d. 933-ojo pokalbio apie naują gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl žmogų reikia auklėti?

Kur ta mokykla, kuri auklėja Žmogų?

Jaunųjų tėvų mokykla

Klausimas. Evoliucija eina pirmyn ir žmogus toliau vystosi. Kokie vidiniai pasikeitimai vyks mūsų viduje ir kokiu būdu: palaipsniui ar gali įvytis staigus šuolis?
Atsakymas. Gamtoje nėra jokių netikėtumų ir atsitiktinumų, nėra siurprizų. Tačiau vieni procesai atsiskleidžia prieš mus vienas po kito nuosekliai ir nepertraukiamai, o kituose pokyčiai kaupiasi akumuliatyviai ir po to staiga pasireiškia ryškiu šuoliu.
Taip naivus vaikas gali žiūrėti į besilaukiančią moterį ir galvoti, kai ji paprasčiausiai vis labiau storėja. O po to ji staiga pradeda gimdyti ir po kelių valandų pasaulyje atsiranda naujas kūrinys: kūdikis. Tai buvo staigus įvykis ar ne? Viskas priklauso nuo to, kaip į tai pažiūrėsi.
Taip ir evoliucija juda pirmyn kiekvienu atveju ir kiekvieną akimirką. Vystymasis vyksta nenutrūkstamai ir nuolat, klausimas tik, kiek mes tai pastebime. Anot kabalos mokslo, kiekvieną sekundę atsiveria nauji informaciniai duomenys (rešimot) iš suskilimo būsenos, ,,Adomo nuodėmės“, įvykusios mūsų šaknyse.
Aktyvuojami egoistinės informacijos blokai, greitinantys vystymosi procesą. Evoliucija – tai egoizmo vystymosi procesas negyvajame, augaliniame ir gyvūniniame lygmenyse tiek apskritai gamtoje, tiek ir žmogaus viduje tuose pačiuose keturiuose lygmenye: negyvajame, augaliniame, gyvūniniame ir žmogaus.
Taip palaipsniui vystomės, be šuolių. Vystymasis visuomet vyksta pagal priežasties ir pasekmės grandinę iš vienos būsenos į kitą. Mums tik atrodo, kad staiga vyksta staigūs šuoliai, kai vieną būseną keičia kita. Iš tiesų paslėpti pokyčiai ilgai kaupiasi, o po to pasirodo, kaip per gimdymą. Jeigu žinotume, kas vyksta, tai staigūs pokyčiai nebūtų netikėti.
Nauja būsena – tai pakilimas į kitą pakopą, perėjimas į naują kokybę. Nelyginant naujagimis, kuris buvo motinos kūno dalimi, o dabar tampa savarankiškas ir gali egzistuoti atskirai nuo jos. Tai kokybinis skirtumas.
Po to, kai vaikas užauga iki suaugusio, tampa savarankišku žmogumi ir atsiskiria nuo tėvo ir motinos, nematome tokių kardinalių pokyčių. Nors iš tiesų jo viduje vyksta kokybiniai pokyčiai, kai iš vaiko virsta suaugusiu, nepriklausomu žmogumi, atsakingu už save ir kitus.
Klausimas. Kodėl evoliuciją vadinate egoizmo vystymosi procesu?
Atsakymas. Todėl, kad visas vystymasis vyksta dėl žmogaus viduje augančio egoizmo. Ne tiktai žmogaus, juk visa kūrinija – noras gauti malonumą, kuris veikia tik dėl savęs patenkinimo. Negyvoji gamta, augalai, gyvūnai, žmonės tiktai ir ieško, kai pripildyti savo norus pačiu optimaliausiu būdu: t.y. atsižvelgdami į išorines ir vidines sąlygas sprendžia, ką daryti, kad gautų pripildymą, malonų jų egoizmui.
Tačiau šis egoistinis vystymasis vyksta ne paprasta tiese nuo nulio iki šimto procentų, o pereina keturias stadijas: negyvąją, augalinę, gyvūninę ir žmogiškąją. Kai egoizmas baigia savo vystymąsi pirmoje stadijoje, jis privalo pereiti į antrąją, kuri kokybiškai skiriasi nuo ankstesnės kaip, pavyzdžiui, augalai skiriasi nuo akmens, gyvūnas nuo augalo, o žmogus nuo gyvūno.
Pokyčiai kaupiasi, o po to vyksta šuolinis kokybės pokytis. Tai tie patys šuoliai Žemės evoliucijos procese, kuriuos nustato mokslas: nuo pirmųjų mikroorganizmų iki gyvūnų ir žmogaus.

Daugiau šia tema skaitykite:

Evoliucijos tikslo atskleidimo išvakarėse

Alkis visiškame pertekliuje

Visa evoliucija – tai egoizmo vystymasis

Klausimas. Ką kabalistas galvoja apie meilę?
Atsakymas. Kabalistas galvoja apie meilę pastoviai. Klausimas tik, ką jis apie tai galvoja. Ar ji yra, ar ne? Ką pati meilė reiškia: jos apibrėžimas, egzistavimo ribos, pasireiškimo lygis, sąlygos, kuriomis ji atsiskleidžia ir egzistuoja. Ar pasiekiama amžina meilė?
Meilė, kuri praeina, nėra meilė. Ji negali būti kitokia, – tik amžina.
Kažkada skaičiau paskaitą didžiulei auditorijai Tel Avive, ir iš karto pareiškiau, kad meilės nėra. Iš pradžių salė nuščiuvo, bet palaipsniui visi su manimi sutiko.
Egzistuoja pastovi, natūrali, prigimtinė meilė tik sau, brangiausiajam. Materialiuose rėmuose būtent ji ir yra tikra. Ji gimsta ir miršta kartu su manimi, su manuoju „aš“.
Tai – egoizmas, kuris tūno manyje, visą laiką vystosi ir stumia mane į savo vidų ieškoti, ko dar galėčiau panorėti, įsigyti, atsinešti sau, brangiausiajam, kaip dar labiau pamilti save. Tai mūsų egoistinė prigimtis. Ir todėl savimyla – natūrali visko, kas egzistuoja, savybė.
Visa materiali gamta, visa visata susidaro iš didžiulio egoizmo, kuris dalijasi į keturis lygius: negyvasis, augalinis, gyvūninis ir žmogaus. Jie skiriasi tik egoizmo laipsniu, kuris pasireiškia tiktai kaip meilė sau.
Be to, ši meilė negyvame, augaliniame ir gyvūniniame lygiuose yra instinktyvi, nesuvokiama pačio objekto. Jis netikrina, kiek myli save, o paprasčiausiai tenkina savo meilę.
O žmogiškajame lygyje meilė programuojama. Nors ji lieka meile sau ir tiktai sau, tačiau pereina įvairias vystymosi stadijas: kur ji gali pasireikšti, kokių įgyti formų. Kadangi žmogus priklauso nuo visuomenės, nuo į save panašių ir priešingų, tai jo įsivaizdavimas apie meilę, kaip pripildyti ir prisotinti save, keičiasi priklausomai nuo visuomenės poveikio.
Iš principo, tai yra pati savimyla, tiktai dar labiau ištobulinta ir pastoviai atsinaujinančios formos. Tai yra ta meilė, kuri egzistuoja mūsų pasaulyje, įskaitant ir tokius jos pasireiškimus kaip mamos meilė vaikui, žmogaus meilė tėvynei ir taip toliau. Apie kokią meilę mes bekalbėtume, visa tai galiausiai – egoistinė meilė sau pačiam.
Komentaras. Jūs išsklaidote visą romantinį žmogaus įsivaizdavimą apie meilę…
Atsakymas. Jokios romantikos ir nėra, tik smulkūs paklydimai. Tai žinoma visiems: ir mokslininkams, ir filosofams, ir fiziologams, ir psichologams. Mūsų laikais, kai egoizmas taip išaugo, ypatingai aštriai suprantame, kad meilės nėra.
Net mokslininkai kalba, kad jeigu žmonės ir susieina vienas su kitu, tai tik dviem trims metams – tarp jų negali ilgai išlikti normalių abipusių santykių, viskas greit praeina. Mūsų egoizmas nuolat atsinaujina, ištrindamas visas ankstesnes sąlygas abipusei meilei, net jeigu ji tik egoistinė, tiktai sau, brangiausiajam, bet ir ji keičiasi.
Klausimas. Ir kas gi toliau? Įprotis? Juk dauguma žmonių gyvena kartu ilgus metus.
Atsakymas. Jeigu kas ir gyvena kartu daug metų, tai jie tiesiog „dinozaurai“. Niekas mūsų laikais savanoriškai ilgai negyvena šeimoje: nei dėl vaikų, nei dėl užgyvento turto ir viso kito.
Reikalas tas, kad seniau gyvenimo trukmė neviršijo keturiasdešimties metų, ir žmonės mirdavo anksčiau, nei praeidavo vadinamoji meilė. Be to, vyras, rinkdamasis žmoną, žiūrėjo ne į meilę, o į moterį, kaip į šeimininkę: ar ji sveika, atsakinga, ar moka kalbėti, pasirūpinti namais. Todėl ir šiuo atveju nėra ko kalbėti apie meilę.

Iš 2017 m. rugpjūčio 6 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas yra meilė?

Meilė – tai harmonija

Tikros meilės artimui paslaptis

Klausimas. Toroje paprasti žmonės vadinami „erev rav“ – „didysis kratinys“, o žmonės, siekiantys Kūrėjo – „bnei Israel“ („Izraelio sūnūs“). Tai lyg dvi visuomenės vienoje tautoje.
Atsakymas. „Bnei Israel“ – tai tie, kurie savo vidumi, savybėmis, panašumu siekė susilieti su Kūrėju. Jie naudojosi kabalos mokslo teorija ir praktika. O „erev rav“ – tai žmonės, kurie tik formaliai, kasdieniškai laikėsi tradicijų ir priesakų. Jie buvo vadinami tiesiog žmonėmis, liaudimi.
Tokia padėtis egzistavo prieš Antrosios Šventyklos sugriovimą ir baigėsi maždaug prieš 2000 metų. Nuo tada absoliučiai visi liovėsi jautę Kūrėją ir Aukštesnįjį pasaulį. Ir tik kabalistai, kiekvienoje kartoje gyvenusios išskirtinės asmenybės, stengėsi pakilti virš mūsų pasaulio, tapti panašiais į Kūrėją ir susilieti su Juo.
Kadangi šiais laikais visa tauta dėl savo egoizmo neteko gebėjimo jausti Aukštesnįjį pasaulį, ji natūraliai save priešina su kabala. Žmonės gali teigti, kad tai ypatingas mokslas su pamokomais tekstais ir pasakojimais, bet prie jo nieko neprileidžia, tvirtindami, kad to verti tik giliai tikintys judėjai.
Toks požiūris egzistavo nuo išėjimo iš Egipto laikų ir taip paplito, kad dabar jo laikosi ne tik visa Izraelio tauta, bet ir visas pasaulis, manydamas, kad kabala – slaptas, tamsus mokslas.
Beje, visi kabalos priešininkai Egipto laikais ir vėliau nuolat stengėsi ją paneigti, tvirtindami, kad tai nėra mokslas apie valdymo sistemą, artėjimą prie Kūrėjo ir Aukštesniojo pasaulio atskleidimą, o kažkokia mistika.
Mūsų laikais tam pasitarnauja ir vadinamosios popžvaigždės, kurių visose kartose būdavo ganėtinai daug. Įvairūs šarlatanai, kerėtojai ir t. t., naudodamiesi „kabalos“ vardu, kėlė savo reitingus ir uždarbį. Tai tęsiasi iki šių dienų.
Bus tęsinys…

Iš 2017 m. rugsėjo 10 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl bijoma kabalos, I dalis

Kodėl bijoma kabalos, II dalis

Kodėl bijoma kabalos, IV dalis

Klausimas. Ką reiškia „mylėti Kūrėją“?
Atsakymas. „Mylėti Kūrėją“ kabalos požiūriu reiškia pasiekti davimo artimui savybę tokiu lygiu, kai iš tikrųjų matai tobulumą šios savybės, kuri pakelia tave į aukščiausią tavo troškimų pripildymo lygį.
Net kalbėdami apie dvasinį pripildymą, apie dvasinę meilę, mes vis tiek kalbame apie tai, kas vyksta noruose, nes mūsų prigimtis yra vien noras mėgautis.
Bet teisingas, absoliutus ir galutinis šio noro pripildymas galimas tik tada, kai sujungiame savyje visus likusius norus, prijungiame juos prie savęs, nepaisydami savo egoizmo, t. y. praktiškai pasiekiame patį didžiausią egoizmą. Bet tai jau nėra laikoma egoizmu, nes einame nepaisydami norų, kurie yra kiekvienoje būsenoje.
Egzistuoja įvairių norų. Kiekvienas iš jų jaučia tik save. Jei šie norai galės išeiti iš savęs ir pradės jungtis vienas su kitu, tai sukurs tarpusavyje jėgų tinklą ir pajaus jį kaip bendrą siekį pripildyti vienas kitą. Šis tinklas ir vadinamas „Kūrėju“ arba „meile“.Kodėl taip vyksta? – Todėl, kad kiekvienas šių norų nešėjas viduje yra egoistas (minusas). Jis išeina „iš savęs“, kad pripildytų visus kitus.
Tačiau ir minusas lieka, o tarpusavyje jie kuria vieną didžiulį pliusą. Taip pliuso ir minuso priešpriešoje kyla potencialų skirtumas, kuris vadinamas meile, kartu pasireiškia visas ryšių tinklas tarp jų. Jis ir atsiskleis tarp jų kaip Kūrėjas.
Kitaip tariant, sakykime, aš – pliusas. Man reikia kažko, kas būtų minusas: draugas ar pasaulis – nesvarbu kas.

Tada tarp pliuso ir minuso turime sukurti tokią būseną: abipusį prigimtinį prieštaravimą, atitolimą, neapykantą ir kartu su tuo – stiprų pritraukimą, meilę. Būtent mūsų atskleidžiant minusą ir pliusą sukurtame lauke mes ir egzistuojame.
Mes jaučiame jį keliais lygiais. Tai ir yra Aukštesnysis pasaulis, o jo pripildymas – Kūrėjas.
Kabalos mokslas kalba tik apie tai, nes vystymosi procese nuo pirmojo taško (minuso mumyse) mes visą laiką judame pirmyn, kol pasieksime paskutinįjį tašką – pliusą. Bet šis pliusas egzistuoja vienu metu su dideliu minusu.

Egoizmas vystosi jau šešis tūkstančius metų. Pradėję nuo tam tikros būsenos, mes vis labiau jį suvokiame ir pradedame nepaisydami jo vystyti meilę, tarpusavio ryšį. Vadinasi, viena vertus, mes vystome egoizmą žemyn (pieš. mėlyna linija). Kita vertus, atitinkamai mes vystome pliusą (pieš. raudona linija).
Galiausiai mes pasiekiame labai stiprią pliuso ir minuso priešpriešą (pieš. žalia linija), kuri ir suteikia mums didžiulės meilės efektą.
Be to, bet kurią akimirką mes negalime vystyti savyje pliuso, jei neiname į minusą. Todėl mūsų judėjimas pirmyn nuolat pasireiškia kaip pakilimai ir kritimai.

Iš 2017 m. rugpjūčio 6 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasinis pasaulis, materialus pasaulis

Meilės atgimimas

Kaip prilygti Kūrėjui?

Klausimas. Kuo kabalistas skiriasi nuo fanatiko? Iš kur jis ima savo motyvaciją?
Atsakymas. Ankstyvuoju žmonijos vystymosi laikotarpiu mūsų egoizmas buvo itin mažas ir todėl žmonės buvo fanatiški.
Fanatikas – tai žmogus, gebantis įtikinti save kokia nors idėja, kurios nejaučia, bet laiko už aukščiausią tikslą. Anksčiau fanatikai vaikštinėjo gatvėmis, skleidė savo idėjas, agitavo ir t. t.
Bet tai jau praėjo, egoizmas išaugo, visos religijos jau nėra tokios stiprios, kad žmonės dėl jų aukotų savo gyvenimus, išskyrus islamą, nes tai sąlygiškai jauna religija. Bet jos karingumas – laiko klausimas, greitai ir tai praeis ir tuomet viskas nutils.
Kabaloje motyvacija itin paprasta: jeigu noriu prilygti Kūrėjui, atskleisti sau visą sistemą dabar, čia, šiame gyvenime, šiame pasaulyje, tai turiu siekti išpildyti sąlygą „pamilk artimą“.
Juk po mirties nieko naujo nebus, mirtis – kai baltyminis kūnas liaujasi egzistuojąs ir tik tai! Tad ką pasiekei – tą pasiekei ir turi vėl grįžti į šį laikiną kūną ir stengtis būdamas jame pakilti virš jo.
Kabalistas – tai žmogus, kuris labai realiai žiūri į pasaulį. Jam būtina pakilti aukščiau savo egoizmo. Ir tai įmanoma, jeigu iš aukščiau gausime tam tikrą jėgą vadinamą „supančia Šviesa“ (or makif), ji padės mums visiškai neatlygintinai atlikti meilės ir davimo veiksmus.
Įgyjame visiškai kitą prigimtį, kuri įeina į mus ir jos padedami veikiame.
Klausimas. O ankstesnis santykis ištrinamas, atšaukiamas?
Atsakymas. Niekas neištrinama, tiesiog žmogui duodama galimybė veikti savarankiškai. Ir tiek, kiek jam tai pavyksta, jis turi ryšį su Kūrėju.

Iš 2017 m. spalio 9 d. TV programos „Paskutinioji karta“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kabalistas – mokslininkas, tiriantis save

Atskleidžiant gyvenimo paslaptis

Tikslas – meilė artimui

Kongresas Vilniuje „Iš chaoso į harmoniją“. Pamoka Nr. 1
Visa, kas egzistuoja, nuo paties naudingiausio iki paties žalingiausio, turi teisę būti. Jokio reiškinio negalima naikinti, atvirkščiai, mums skirta užduotis tik jį ištaisyti, kad būtų panašus į Kūrėją. (Baal Sulamas, „Pasaulis pasaulyje“).
Įprastiniai neteisingi veiksmai yra priežastis būsimiems teisingiems veiksmams. Kiekviena gera būsena – rezultatas prieš tai buvusios blogos. Dėl to gėrio ir blogio vertinimas turėtų būti ne pagal būsenas, o pagal tai, kiek priartina prie tikslo. Iš tiesų, pagal vystymosi dėsnį nuodėmė yra priežastis atsirasti teisingoms būsenoms.
Kiekviena būsena egzistuoja lygiai tiek laiko, kiek reikia, kad būtų suvoktas blogis ir kad nebegalėtum jame ilgiau būti, kad susijungtum, sunaikintum ir pereitum į geresnę būseną. (Baal Sulamas, „Pasaulis“).
Mūsų pasaulis vystosi vis blogesnės būsenos link, nes jo pagrindas – egoizmas. Jis visą laiką auga, sukeldamas vis grubesnes, nemalonesnes būsenas.
Jeigu teisingai suprantame ir jį išnaudojame, tai visus veiksmus, kurie mumyse vystosi dėl egoizmo, galime ištaisyti ir iš jų kurti naujas, geras būsenas. Viskas priklauso tik nuo to, kaip mes žiūrime į visa tai, ką matome pasaulyje. Dėl to Baal Sulamas sako, kad nieko pasaulyje negalima naikinti.
Kabalos mokslas daro įdomią išvadą, kad visas gėris ir visas blogis turi tą pačią šaknį. Jis atsisuka į žmogų, teigdamas: „Tau pavesta tik sujungti gėrį su blogiu taip, kad gautum iš jų naudą“. Taip, kaip ir mūsų gyvenime: imame minusą ir pliusą, prijungiame prie motoro, ir jis užsiveda.
Kiekvienam veiksmui yra priešingybė. Pasaulyje visada yra teigiama ir neigiama jėgos. Teisingai panaudojant, jas galima priversti dirbti taip, kad jos kurtų energiją, judėjimą, ką tik norite, – reikia tik išmokti teisingai jas taikyti.
Dėl to nėra nieko iš esmės blogo, tik reikia surasti ir priešpastatyti tam kažką gero ir teisingai tai sujungti. Tai pati svarbiausia išvada, prie kurios prieiname studijuodami kabalą.
Bėda ta, kad mūsų pasaulyje stengiamės naikinti visa, kas tariamai yra bloga. Kažkada pradėjome naikinti vilkus, po to pajutome, kaip tai žalinga, nes teisinga ekosistema turi būti pusiausvira, jai reikalingos visos rūšys, nes jos palaiko vienas kitą ir sukuria homeostazę – gamtinę pusiausvyrą.
Tas pats ir žmogaus – bendravimo – lygmenyje. Žmonija turi suprasti, kad neegzistuoja nieko žalingo, reikia tik išmokti dirbti tarp dviejų priešingų savybių. Tai yra pagrindas bet kokios gyvos sistemos, kur yra įkvėpimas ir iškvėpimas, sumažėjimas ir padidėjimas, nuolatinis tarpusavio papildymas ir pasikeitimas.
Tai labai svarbi mintis, kurią kabalistai skleidžia visuose savo darbuose, kad parodytų, kaip neteisingai žvelgiame į save, į aplinką, į vaikus – į viską. Mes be perstojo stengiamės viską sulaužyti, išgalvojame visokias naujas metodikas, teorijas, kurios naikina prieš tai buvusias ir išryškina tik kurį nors vieną aspektą.
O mums reikia išmokti suprasti, kad gamta – vientisa. Ji visada susideda iš priešingų savybių, nuomonių, įvykių, ir tik teisingas jų sujungimas leidžia suprasti gamtos gilumą, įsiskverbti į ją protu, jausmais ir ją atskleisti.
Tiktai tuomet ji tampa mums suprantama. O mes iš pradžių bjaurojame gamtą, o pamatę blogas pasekmes metamės į kitą kraštutinumą, o tai – vėl blogai. Ir taip – nuolat.
Tas pats ir su žmonių bendruomene. Nieko nėra nei gero, nei blogo. Blogai tik tai, kad bandome ką nors sunaikinti, ką nors išardyti dėl kažko kito, neva geresnio. Gerai gali būti tik tuomet, kai savybės tarpusavyje teisingai dera.
Dėl to suradimas visuminės ir individualios pusiausvyros kiekvieno reiškinio, kiekvienoje grupėje, kiekvienoje visuomenėje, gamtoje, yra pati svarbiausia žmogaus užduotis. Apie tai kalba kabalistai. Mes visi turime visada to siekti.
Tai tinka net ligai ir sveikatai. Nėra ligų ir nėra sveikatos, – tarp jų turi būti pusiausvyra. Pavyzdžiui, atsiranda kokia nors ligos būsena, ir jeigu ja teisingai pasinaudojama, ji žmogų išgydo. Būtent teisingas neigiamų ir teigiamų savybių derinys priveda prie harmonijos.

Daugiau šia tema skaitykite:

Iš chaoso į harmoniją, II d.

Iš chaoso į harmoniją, III d.

Iš chaoso į harmoniją, IV d.