Klausimas. Kokie likimą lemiantys istoriniai įvykiai vyksta šiandien, dabartiniu laiku?
Atsakymas. Mes gyvename ypatingu laikotarpiu, kada žmonija nusivilia savo vystymusi iki pat šios dienos ir nori pradėti vystytis naujai. Mes tapome vergais ir nejaučiame, kur link galime vystytis ir kaip.
Matome, kad viską, ką ištobulinome iki šiol, pavertėme ginklu, galinčiu bet ką sunaikinti. Visus žmogiškus jausmus ir visą protą, žmogaus pranašumus prieš gyvūnus, mes panaudojome gamtai naikinti.
Klausimas. Kokia epocha laukia mūsų po šio plastikinio amžiaus?
Atsakymas. Kita epocha vadinsis dvasiniu amžiumi. Tai reiškia, kad mes privalome pakilti į dvasinio egzistavimo lygį. Kol kas gyvename egoizmo epochoje, kuri jau tęsiasi beveik penkis milijardus metų. Bet ji greitai baigsis.
Po to mes pakilsime ant kito laiptelio – dvasinio, ir egzistuosime ne materijos, o jėgų pavidalu. Šiandien mes gyvename, jausdami save per materiją, iš kurios esame sukurti. Kūnas, jutimo organai, protas, jausmai, tikrovės suvokimas – viskas realizuojasi per materiją. O vėliau mes pradėsime suprasti tikrovės programą ir išsiaiškinsime, kad egzistuojame ne materijos, o jėgų pavidalu. Tai yra mes gyvename programoje.
Žmogus pradės jausti save per dvasines savybes, priešingas jo dabartinei prigimčiai. Jis kyla ant naujo jutimo laiptelio ir pradės suvokti pasaulį ne savo nore gauti malonumą, o nore duoti ir mylėti.
Dabar mus valdo noras pasimėgauti, įgyti, prisipildyti, tai yra natūralus egoizmas, su kuriuo mes gyvename milijardus metų. O būsimoje istorijoje mes pakeisime savo egoistinę tikrovę, piešiančią prieš mus „mūsų pasaulį“, ir pajausime tikrovę davimo ir meilės savybėse, egzistuojančiose ne mumyse.
O aš pats – tik tas, kuris jaučia šią tikrovę, bando pripildyti, pamilti ir pasiaukoti, kad pasitarnautų jai, kaip dabar mes viską aukojame dėl materialaus pasaulio. Tai yra aš pradėsiu gyventi dvasia.
Visa ankstesnė istorija padės mums išanalizuoti ateinančius etapus ir suprasti procesą, praeinamą pagal gamtos vystymosi dėsnį. Mums nepavyks pasislėpti nuo jo, mes privalėsime jį vykdyti.
Skirtumas tik tas, ar gamta mus vystys spaudimu, smūgiais, karais, ar mes pirmą kartą istorijoje gausime laisvai rinktis – žengti į kitą etapą, padėdami patys sau.
Kviečiu mokytis visus, kas nori apie tai sužinoti.
#221270

Iš 2018 m. sausio 7 d. 943-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyvenimo ilgumo istorija, I dalis

Gyvenimo ilgumo istorija, II dalis

Pasaulio istorija pagal kabalą, I dalis

Paprastai vystomės įsivaizduodami aukštesnius nei ankstesnieji jausmus ir protą: vis didesnius ir taip augame. Tačiau visa tai yra mūsų materialaus proto viduje. Taip neįmanoma suvokti dvasingumo, juk dvasinis pasaulis veikia pagal priešingus dėsnius.
Todėl lieku su savo įprastiniais jausmais ir protu, fiksuoju juos tos būsenos, tačiau aukščiau savo nuomonės, proto, širdies, aukščiau savo norų ir minčių, kitaip tariant, aukščiau savęs kuriu dar vieną, priešingą man būseną.
Ir tai ne šiaip atvirkštinis persivertimas, juk tuomet tai irgi būtų mano darbas. Iš aukščiau noriu gauti naujus jausmus ir protą, visiškai kitokius, neatitinkančius mano prigimties: naują galvą, visiškai nebūdingas man meilės ir davimo savybes.
Noriu, kad tos mintys ir jausmai mane apimtų ir būtų aukščiau manojo „aš“, mano įprastinių pojūčių ir proto. Šie du lygmenys turi manyje egzistuoti paraleliai. Juk jeigu mane visiškai valdo nauji jausmai ir protas, tampu angelu.
Dvasinis žmogus tas, kuris yra įvaldęs abu lygmenis: įgimtus, egoistinius jausmus bei protą ir virš jų – dvasinius pojūčius bei protą, nukreiptus į davimą. Šie du lygmenys susigyvena žmoguje, o jis pats yra viduryje tarp jų. Kuo labiau jis kyla į „debesis“, augindamas savo dvasinius jausmus ir protą, tuo labiau auga jo egoistinis protas ir širdis.
Aukštesnysis lygmuo vadinamas tikėjimu, nes jis grįstas davimu, o žemesnis lygmuo vadinamas žinojimu, nes jis grįstas egoistiniu pripildymu. Taip galima įsivaizduoti, kaip ateiname prie tikėjimo aukščiau žinojimo. Kitaip tariant, turiu jausti prieštaravimą tarp to, ką turiu, suprasdamas, kad antrąjį lygmenį gavau iš Kūrėjo.
Tačiau pirmąjį lygmenį irgi gavau iš Kūrėjo, ir egzistuoju tarp šių dviejų lygių, kuriuos valdo Kūrėjas. Per juos abu noriu kuo glaudžiau prilipti prie Jo, „sukūrusio dangų ir žemę“.
#235905

Iš 2018 m. lapkričio 4 d. pamokos, tema – „Darbas žinant ir aukščiau žinojimo“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas yra dvasinis suvokimas?

Lengviausias ir sunkiausias veiksmas

Latentinis dvasinio darbo periodas

Kabala, kaip visi mokslai, grindžiama tam tikrais principais ir pagrindais, iš kurių viskas išplaukia. Todėl, jei tiksliai nenaudosime apibrėžimų, kabalos mokslo principų, iš šio mokslo nieko neliks.
Juo labiau, kabala – grynai praktinis mokslas. Kabalistai, keisdami savyje parametrus – egoizmo dydį, ekrano matmenis ir kita, – gauna įvairią šviesą. Jie kuria iš savęs laboratoriją ir, atlikdami su savimi konkrečius bandymus, žino, apie ką kalba, o mes – ne. Mes galime lengvai suklysti, nusimušti, pakeisti vieną apibrėžimą kitu ir susikurti netinkamą paveikslą, nes neturime palyginimo iš savo praktikos. Tai mus tik painioja.
Todėl reikia pasistengti tiksliai suprasti, įsiminti, išsiaiškinti kabalistinius terminus, kad nesuklystume.
Klausimas. Kaip svarbu pradedančiajam žinoti kabalistinius principus, terminų apibrėžimus?
Atsakymas. Reikia laikas nuo laiko grįžti prie apibrėžimų ir principų, nes tai stabilizuoja žmogų, suteikia jam pagrindą, ant kurio jis gali tvirtai stovėti, o ne siūbuoti kaip audringoje jūroje. Todėl aš siūlau periodiškai perskaityti kabalistinius apibrėžimus ir terminus.
#222221

Iš 2017 m. lapkričio 19 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Apie kabalos terminologiją

Kaip išmokti kabalistinės kalbos

Kabalistų kalba: su ja sunku, be jos neįmanoma

Klausimas. Kabalos mokslas yra asmeninio noro pažinti Kūrėją patenkinimas, vadinasi, tai irgi yra egoizmo apraiška? Mes negalime gyventi be ego?
Atsakymas. Žinoma! Egoizmas neišnyksta, jis lygus gėriui. Abi sistemos turi egzistuoti viena priešais kitą. Taip ir pasakyta: „Vieną priešais kitą sukūrė Kūrėjas“: Kūrėjas viršuje, gėris, o kūrinys, blogis, – po Juo.

Ir mes privalome tinkamai derindami gėrį su blogiu, pakilti pas Kūrėją.
#235987

Iš 2018 m. birželio 17 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Gėris ir blogis_2

Egoizmas – mūsų didysis padėjėjas

Gėris ir blogis_1

Klausimas. Jei žiūrėsime į bandą gyvūnų, tai matysime, kad jie gyvena tarsi kažkokioje komunistinėje visuomenėje, kur viskas bendra. O žmogus – tai gamtos mutacija, ypatinga būtybė, kurioje staiga pradėjo vystytis egoizmas?
Atsakymas. Žmogaus gyvūninis kūnas yra paprasta būtybė, tačiau jame egzistuoja žmogiškas egoizmas, kuris jį pakelia virš gamtos.
Visoje gamtoje – negyvojoje, augalinėje ir gyvūninėje – nėra egoizmo, yra tik instinktas, noras išgyventi. Instinktyvus siekis išgyventi, griežtų gamtos dėsnių vykdymas šiuose lygmenyse įrašytas kaip kietajame diske, kaip nuolatinėje atmintyje ir nėra laikomas egoizmu.
Egoizmas – tai troškimas pertekliaus, kai aš noriu daugiau negu man reikia materialiam egzistavimui. Jei aš kovoju už savo išlikimą – tai ne ego.
Egoistinis priedas daro žmogų ypatingą. Todėl jis išeina iš gyvūninio lygmens ir vystosi, kaip ypatinga būtybė.
#226316

Iš 2017 m. lapkričio 13 d. TV programos „Paskutinė karta“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas yra žmogus?

Gyventi ir mėgautis, I dalis

Žmogus, kuris nepasiduoda

Klausimas. Ar yra koks nors ženklas, kad gerai padirbėjome ir prie mūsų priartėjo grąžinanti į Šaltinį Šviesa?
Atsakymas. Jei gerai padirbėjome, vadinasi, atsidūrėme „duobėje“. Tai gero darbo rezultatas ir drauge atlygis. Juk tam, kad pakiltum arčiau Kūrėjo, reikia turėti didžiulį neištaisytą norą. O jį gauni tik tiek, kiek esi pasirengęs su juo susitvarkyti.
Tai ir yra atlygis: vietoj medalio tau duoda tokius papildomus egoistinius norus, kad krenti į juos ir viskas tampa tamsu, erzina, atrodo be prošvaisčių.
Jausdamas bejėgiškumą žmogus nori išsikapstyti iš tos duobės. Bet ne dėl savęs, o kad duotum ir mylėtum. Ir kuomet jis stengiasi išsikapstyti iš jos dėl kitų, tuomet tą duobę paverčia kalnu.
Klausimas. Išeitų, kad atlygis – jaustis prasikaltėliu?
Atsakymas. Taip. Tai kita sistema, kita Tora. Čia svarbiausia – vidinis aiškinimasis.
Klausimas. Žemiausias duobės taškas – jausmas, kai žmogus negali pasijudinti iš vietos?
Atsakymas. Taip, tai panašu į kalėjimą – duobę, į kurią buvo įmestas Josef Egipte.
Klausimas. Kaipgi jis išsikapanojo iš jos, juk negalėjo savo jėgomis?
Atsakymas. Jis įrodė kepėjui, sėdėjusiam kartu su juo, kad gali būti naudingas faraonui. Tuomet tas pranešė faraonui, kad yra žmogus, žinantis viską į priekį. Taip Josef išsikapstė iš duobės. Čia kalbama apie itin sudėtingą sistemą.
Negalima eiti per egoizmą tiesiogiai, dirbti su juo kakta kakton, juk jis ir yra mūsų prigimtis. Turime visąlaik parodyti jam, kad visa tai – jo naudai.
Faraonas turi pajausti, kad reikia Josef, ir tik tada, negalėdami naudotis egoizmu, imsime jo atsikratyti.
#235888

Iš 2018 m. balandžio 18 d. TV laidos „Paskutinioji karta“

Daugiau šia tema skaitykite:

Nusidėjėlis ir teisusis – viename žmoguje

Kiek augs Faraonas?

Nusikaltimus uždengti meile

Klausimas. Yra pasakyta: „Žmogus yra ten, kur jo mintys“. Kabalistas gali kontroliuoti jų buvimo vietą: pašalinti kenksmingas mintis, pritraukti naudingas, išlaikyti ir vystyti reikalingas?
Atsakymas. Žinoma. Tai ir yra mūsų darbas. Mes visą laiką dirbame su mintimis ir su norais. Juose mes jaučiame sistemą, kurioje yra visa žmonija ir kiekvienas iš mūsų, kokiu būdu mes esame susiję tarpusavyje ir su visais gamtos lygiais, kaip vienos visumos dalys.
Jausdami visą sistemą, suprantame, kas yra optimaliausia jos vystymuisi. Todėl mūsų veiksmai nustoja būti chaotiški ir tiksliai nukreipiami į teisingą bendros sistemos vystymąsi, kad ji galėtų optimaliai atitikti Aukštesniąją šviesą, kuri ją supa.
Kiekvieną kartą mes optimaliai prisideriname prie lygybės Supančiajai šviesai ir pasiekiame būseną, kai šioje sistemoje visą laiką kyla naujas egoizmas, einantis iš vidaus, dar iš praeityje sudužusios sielos, o mes jį nedelsiant ištaisome. Taip pasiekiame absoliučią ramybę ir visišką homeostazę.
Klausimas. Vadinasi, mes turime ištaisyti savo minčių kryptį, kad jos būtų nukreiptos į kūrimo tikslą?
Atsakymas. Taip. Mes turime pajausti šito būtinybę, ir tada, su malonumu išpildydami vidinius veiksmus, pamatysime, kokį gėrį nešame sau ir kitiems.
#226054

Iš 2017 m. gruodžio 12 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Tavo akys pamatys Kūrėją, ir niekieno kito!

Noras, mintis ir protas

Tavo pastangos nedingsta be pėdsakų

Klausimas. Egzistuoja kabalistinis principas: „Kiekvieno, kuris aukščiau draugo, blogio pradas didesnis“. Apie ką čia kalbama?
Atsakymas. Kiekvienas, kuris aukščiau savo draugo, pasiekė aukštesnį dvasinį lygmenį todėl, kad nugalėjo savyje didesnį blogio pradą. Vadinasi, kiekvieno, kuris aukščiau kito, egoizmo lygis didesnis, bet jis sugebėjo įveikti šį egoizmo sluoksnį.
Klausimas. Kitaip tariant, žiūrėdamas į draugus, aš matau, kad jiems sunkiau, jų didesnis egoizmas?
Atsakymas. Gali būti taip, o gal ir ne. Jei jie aukščiau tavęs, vadinasi, jų ir egoizmas didesnis.
Komentaras. Paprastai žmogus mano, kad jam sunkiau, nei kitiems.
Atsakymas. Tai grynai egoistinis požiūris. Jei tu matytum kitų likimus, tai niekada nenorėtum pakeisti savo gyvenimo į jų likimą.
#226064

Iš 2017 m. gruodžio 3 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Egoizmo patarimai: visiškai priešingai

Aukštyn dvasinių pasaulių pakopomis

Ypatingas egoizmo tipas

Komentaras. Amerikos ir britų mokslininkai pateikė Nacionalinės mokslų akademijos Jungtinėse Amerikos Valstijose oficialų pranešimą, kad gyventi Žemėje taps neįmanoma nuo 2200 iki 2400 m., nepriklausomai nuo numatomo gyventojų skaičiaus sumažėjimo iki 2100 m.
Ekspertai atkreipia dėmesį į klimato kaitos pavojų, neišvengiamą dėl didėjančio energijos suvartojimo, kuris tęsis net ir sumažinus šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą į atmosferą. Be to, yra ir kitų pasaulinių grėsmių. Stephenas Hawkingas neseniai pasisiūlė rasti naujus namus žmonijai kosminėje erdvėje.
Atsakymas. Problema ta, kad tokie projektai yra nerealūs. Žmonės yra neatskiriamai susiję su šia planeta nematoma virkštele. Mes – viena visuma, susipynę su ja daugybe gijų, ir negalime be jos funkcionuoti.
Na, tarkime, persikraustysime į Marsą, – o kas toliau? Mes jį lygiai taip pat užteršime ir išsiurbsime iš jo visus išteklius, kaip ir Žemėje. Be to, susidursime su asmeninėmis ir socialinėmis problemomis, nes pakeitę gyvenimo vietą, nepakeisime savo prigimties. Ką gi daryti? Taip ir keliausime iš planetos į planetą, bėgdami patys nuo savęs? Tai – nepadės.
Mes sėjame aplink save mirtį, nes tokia mūsų prigimtis. „Mirtis“ – tai mūsų egoizmas, kuris nori viską praryti. Jis mėgaujasi tuo, kad viską aplink naikina. Mūsų neatlaikys nė viena planeta. Juk mes nemokame susieti savęs su visaapimančia gamta ir jos pagrindiniais dėsniais.
Mes kreipiame dėmesį tik į tai, kas mums naudinga ir patogu. Pats šis požiūris naikina Žemę, nes nuodija mūsų bendrą planetos sistemą.
Neigiamas egoizmo krūvis – štai kas išbalansuoja noosferą. Didėjantis disbalansas visuomenėje, tarp žmonių, išderina pusiausvyrą visame kame. Kas mūsų laukia? Blogiausiu atveju, po didelių kančių, įskaitant ir branduolinę žiemą bei kitus antiutopinius „malonumus“, – galų gale suvoksime, kad mums būtina atsikratyti egoizmo.
Tada žmonės galiausiai pakils virš savo egoistinės prigimties ir ištaisys šią Žemę, liausis ją teršti ir naikinti kitais būdais. Juk Žemė turi labai galingą regeneracinį potencialą. Ji gali atsistatyti, kai tik žmogus jai nebekenks ir paisys gamtos dėsnių, kurie lemia sąveiką, harmoniją, homeostazę.
Kitaip sakant, pakilę virš egoizmo, mes tarsi atsidursime kitoje planetoje, kuri užsigydo savo žaizdas ir yra mums geranoriška. Tada mums nereikės niekur skristi. Mes pamatysime, kad atsisakę savimeilės klestime. Ir lieka tik vienas klausimas: kodėl mums nepadarius to tiesiog dabar?
#223433

Iš 2018 m. sausio 1 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

„Netikiu Stivenu Hokingu“

Žemė gali būti rojus

Kūrėjas kol kas laukia…

Klausimas. Stebėdamas savo egoizmo fluktuacijas kaip juostoje, per jį galiu atpažinti dvasinį pasaulį?
Atsakymas. Taip, tačiau tam reikia ne žemiško egoizmo, o to, apie kurį kalba kabala. Dirbdamas su žemišku egoizmu, galbūt tapsite geru psichologu, filosofu, psichiatru – ne daugiau.
Čia omenyje turimas egoizmas, kylantis kaip priešprieša žmonėms tarpusavyje vienijantis, kad pasiektų davimo ir meilės savybę, kas ir yra Kūrėjas.
Klausimas. Kaip pasireiškia egoizmas, apie kurį dabar kalbate?
Atsakymas. Kiekvienoje pakopoje kitaip. Visas mūsų pasaulis irgi egoizmas. Tai, ką matome, – tai ego baltos šviesos fone.
Klausimas. Jis pasireiškia manyje ar jį matau kituose žmonėse?
Atsakymas. Kituose žmonėse visai nieko nematai. Matai tik save, savo vidines savybes.
Klausimas. Tačiau reikia laiko, kad suprasčiau, kad viskas manyje?
Atsakymas. Pasistenk taip nuteikti save ir staiga pamatysi, kad nieko ne savyje nematai – visur tu.
Klausimas. Ir tada prašysiu Kūrėjo, kad ištaisytų mano savybes?
Atsakymas. Tai nėra paprasta, tačiau būtent nuo šio taško prasideda visiškai kitas gyvenimas.
#235752

Iš 2018 m. birželio 24 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Ar reikia taisyti žemišką egoizmą?

Ką taisyti?

Kur visų neišsitaisymų šaknis?