Pesachas – tai perėjimas iš mūsų pasaulio jautimo (kiekvienas žmogus šiame pasaulyje tai jaučia) į Aukštesniojo pasaulio jautimą. Tai gali tik kabalistas.
Pesachas (kaip ir visos hebrajų šventės) – tikra kabalistinė šventė. Ji nurodo, kad žmogus peršoka iš būsenos, kai negali susivienyti su kitais, į būseną, kai egoizmas leidžia tai atlikti.
Žmogaus išėjimas iš egoizmo valdžios ir susivienijimas su artimais savo dvasia žmonėmis vadinamas „pesachu“.
Klausimas: Kas leidžia žmogui atlikti tokį šuolį?
Atsakymas: Noras. Juk nuo pat įėjimo į Egiptą pradžios iki buvimo Egipte pabaigos nuolatos auga didžiulis egoistinis noras, kuris leidžia Izraelio tautai susijungti tarpusavyje.
O Izraelio tauta turi susivienyti, kad tarpusavio ryšyje atskleistų Kūrėją – davimo ir meilės savybę. Ir kai mato, kad neturi jokios galimybės to atlikti, jaučiasi esą Egipto tamsoje. Ir dabar žmogus yra pasirengęs viskam, kad tik iš ten ištrūktų! Tai ir yra bėgimas, išsigelbėjimas iš Egipto.
Jeigu į viską žiūrėsime per to, kas vyksta su žmogumi prizmę (o kabaloje kalbama būtent apie tai), tai čia omenyje turima žmogaus savybė, žmogaus, kuris pasiruošęs viskam, netgi šokti į jūrą, kad tik išsilaisvintų iš savo egoizmo, pakiltų virš jo ir pasiektų Kūrėjo meilės ir davimo savybę.
Jis metasi į jūrą, ir jūra priešais jį atsiveria. Jis ją praeina, atplėšia save nuo egoizmo ir taip būdamas virš egoizmo pasirengia darbui su juo – perdaryti jį į altruizmą. Tai ir yra išėjimas iš Egipto, kuris švenčiamas per Pesachą.

#181930

Iš TV laidos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pesachas (žydų Velykos)

Pesachas – taisymosi pradžios šventė

Apie Pesacho šventės ištakas

Klausimas: Priešinga savisaugos siekio pusė – netolerancija ir net diskriminacija, kuri gali išaugti iki milžiniško masto ir paskatinti bendruomenes smurtauti prieš kitas tautas. Kaip manote, kokia yra tokios ksenofobijos šaknis ar priežastis?
Atsakymas: Žmogaus egoizmas, jo apsauga, jo savisauga, kai vedinas siaurų siekių žmogus mato, kad svarbiausia jam susivienyti su į save panašiais, nes tada bus stipresnis. Jis nesupranta, kad gamtos jėga slypi būtent įvairovėje, o ne vienpusiškume.
Komentaras: Be ksenofobijos, rasizmas taip pat gali būti bendravimo problema.
Plačiai paplitęs įsitikinimas, kad žmonių rases galima atskirti pagal fizinius skirtumus. Tačiau moksliniai tyrimai rodo, kad žmonija nėra sudaryta iš atskirų, tiksliai apibrėžtų biologinių grupių, o rasė – tai įsivaizduojama kategorija arba socialinis darinys. Visi žmonės yra žmogiškos būtybės, todėl nėra prasmės kalbėti apie rases.
Atsakymas: Manau, kad dvasiniam vystymuisi, kuriuo užsiima kabalos mokslas, nėra svarbi nei odos spalva, nei kilmė, nei tautybė. Turime suprasti, kad esame žmonės ir turime susivienyti į vieną bendrą visumą.
Komentaras: Mokslininkai teigia, kad rasizmas yra žmogaus smegenyse. Tam tikromis smegenų dalimis suprantame, kuriai etninei grupei priklauso žmogus. Per sekundės dalį mūsų smegenys nustato, kas yra svetimas, o kas – savas.
Todėl žmonės, kurie net nėra rasistai, gali nesąmoningai demonstruoti rasistinius polinkius.
Atsakymas: Taip, tai labai giliai įsišakniję mumyse, nevalingai vertiname žmogų būtent pagal jo priklausymą rasei ar net tautai. Suprantame, kad svarbiausia mums – žmogaus mentalitetas: kaip jis žiūri į pasaulį, mąsto ir t. t.
Nemanau, kad europiečiai pagal kilmę, užauginti Kinijoje ar Indijoje ir perėmę vietinę kultūrą, galės tinkamai bendrauti su europiečiais. Jiems bus artimesni žmonės, su kuriais užaugo, kuriuos supranta.
Todėl negalima sakyti, kad svarbiausia yra tautybė, rasė ir t. t. Sakyčiau, kad pagrindinis dalykas yra gilus vidinis, psichologinis vienas kito supratimas.

#275032

Iš 2020 m. spalio 14 d. TV laidos „Bendravimo įgūdžiai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Įveikti neigiamus įsitikinimus

Rasizmo šaknys

Babilono pasipriešinimas po Amerikos vėliava

Klausimas: Ar manote, kad skirtingų tautybių ir rasių žmonės turi gyventi skirtingose valstybėse?

Atsakymas: Manau, kad turime pamažu anuliuoti visus skirtumus tarp mūsų ir nesijausti gyveną skirtingose šalyse. Mes gyvename kartu.

Klausimas: Bet kadangi negalime tų ryšių užmegzti per tūkstansmečius galbūt iš tikrųjų geriau išsiskirstyti?

Atsakymas: Ne, reikia mokytis. Niekas nepadės. Vystydamiesi vis labiau maišomės ir nėra galo, kaip nėra galo abipusiai neapykantai. Matome tai iš Amerikos ir Europos pavyzdžio.

Ten, kur maišomasi, o tai vyksta spontaniškai, ir niekas šio proceso labai nereguliuoja, matome iš daugybės ženklų, kaip sunku žmonėms egzistuoti vieniems su kitais. Yra tik viena galimybė tinkamai gyventi drauge – pamažu anuliuoti visus barjerus tarp mūsų.

#275259

Iš 2020 m. spalio 14 d. TV laidos „Komunikacijos įgūdžiai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ar išnyks sienos tarp šalių?

Apie tarptautinę bendruomenę

Globalus pasaulis nesidalina į dalis

Klausimas: Kaip matote Izraelio likimą? Tai negali nejaudinti ir jūsų, ir visų pasaulio žmonių, nes, nepaisant nedidelės teritorijos, Izraelis daugeliu atžvilgių yra visokių konfliktų, procesų centras. Dabar visi užgniaužę kvapą stebi, kaip bus paskelbtas kitas Izraelio jurisdikcijos perėjimo į kitas teritorijas etapas ir kaip jis gali pasibaigti.
Atsakymas: Taip, aš suprantu, kad apskritai teritorijų problema yra visiškai ne vietoje ir neaktuali. Ir apskritai, kam ji skirta? Viskas yra visiškai dirbtina. Mūsų protėvių teritorijos vis dar yra daug didesnės. Jos tęsiasi nuo Nilo iki Eufrato. Visa tai aprašyta senovės knygose. Mes neketiname vytis senovės sienų.
Tačiau faktas yra tas, kad Izraelis turi savo istorinę misiją, kurią jis turi įvykdyti – stovėti žmonijos dvasinio išsitaisymo viršūnėje. Tikiuosi, kad tai prasidės mūsų amžiuje, mūsų laikais.
Tai nė kiek nesumažins jo vaidmens, priešingai, jis taps labiau matomas, amžinas. Izraelis yra Izraelis, niekur nuo to nepasislėpsi. Tai dvasinis kūrinys, kuris turi gyventi ir skelbti tiesą. Žmonės supras, priims ir sutiks.
#268203

Iš 2020 m. birželio 18 d. TV programos „Pokalbiai. Leonidas Makaronas ir daktaras Michaelis Laitmanas apie tarptautinę padėtį“

Daugiau šia tema skaitykite:

Antisemitizmo teorija, I dalis

Pagrindinė Izraelio tautos funkcija

Israel misija kūrinijoje

Avo mėn. 9 d. simbolizuoja Šventyklos sugriovimą, įvykusį dėl Izraelio tautoje tvyrojusios neapykantos be priežasties. Matome, kad per visą istoriją žydų tautoje buvo ir yra tam tikros grupės, kovojusios tarpusavyje. Tai ir yra ta neapykanta.
Žydai – tai tauta, kurią Senovės Babilone subūrė Abraomas, kai tarp žmonių kilo neapykanta. Jis mokė, kad tik viena priemonė gali padėti įveikti neapykantą: pakilti į meilę virš visos neapykantos, kuri it Babelio bokštas užaugo lig dangaus. Dalis Babilono gyventojų sekė Abraomą, jis juos išvedė iš Babilono į Knaano, Izraelio žemę. Kiti pasiliko Babilone.
Abraomas mokė savo mokinius gyventi pagal dėsnį „mylėk artimą, kaip save“. Ši svarbiausia taisyklė – „visus prasižengimus uždengs meilė“ išskyrė juos iš kitų pasaulio tautų, likusių Babilone, o paskui pasklidusių po visą Žemę.
Ėjusieji paskui Abraomą buvo visų tautų atstovai, tačiau jie įstengė susivienyti draugėn ir tapo Izraelio tauta, o tai reiškia „tiesiai pas Kūrėją“ (jašar kėl), kitaip tariant, tiesiai į vienybę, į meilę artimui. Jie kovojo už tai, kad suartėtų ir taptų broliais, ir iš dalies jiems tai pavyko.
Jie perėjo Egipto tremtį, patyrę daugybę išbandymų savo kelyje, bet tai tik sustiprino juos. Jie tapo artimi ir iš tikrųjų virto viena tauta bei pasivadino „Israel“ (tiesiai į Kūrėją), mat jie siekė vienos jėgos – meilės jėgos.
Tačiau egoizmas nenurimsta, vėl pabunda ir žadina žmogų, todėl su laiku Izraelio tautoje ima formuotis įvairios grupės, pasisakančios prieš Abraomo metodiką. Jie norėjo gyventi pagal kapitalistinį modelį, kad kiekvienas darytų, ką panorėjęs, užuot gyvenę bendruomenėje. Tarp jų kilo karai, kovos.
Per visą istoriją Izraelio tauta kovoja savo viduje, ir priežastis visad viena: „už“ ar „prieš“ vienybę. Taip buvo griūnant pirmajai ir antrajai Šventykloms. Visos griūtys tik dėl to, kad vienos grupės kvietė vienytis ir visus nusižengimus uždengti meile, o kitos priešinosi, nesutiko.
Taip vyksta ir šiandien. Todėl Izraelio tautai teko patirti tremtį, daugybę kančių ir visų pasaulio tautų nemeilę. Juk kitos tautos irgi išėjo iš Babilono, tik pamiršo apie tai.
Nūnai ir žydai, ir pasaulio tautos išsibarstę po visą žemę, ir niekas nežino, kas yra meilė artimui. Egoizmas nuo to laiko labai išaugo ir pas žydus, ir pasaulio tautose. Visuose reikia pažadinti pirminę priežastį, kad išsiaiškintume, kas vykta su pasauliu, kodėl iki šiol pasaulio tautos turi pretenzijų Izraelio tautai, kokia pastarosios misija. Tai reikia paaiškinti visiems.
Istorikai pirmosios Šventyklos griūtį priskiria Nabuchodonosorui, Babilono valdovui, o antrosios – Romos imperatoriui Titui. Tačiau žydai mano, kad prie griūčių atvedė konfliktai pačioje Izraelio tautoje. Ir iš tiesų, viso to priežastis – nepagrįsta neapykanta, atsiskyrimas. Priešindamiesi vienybei sukėlėme pirmosios ir antrosios Šventyklų griūtis. Visos mūsų nelaimės – dėl to, kad nesutariame tarpusavyje ir negalime susivienyti Izraelio tautoje.
Iš išorės atrodo, kad dėl griūčių kaltos imperatorių kariuomenės, priešai, bet iš tikrųjų mes patys per esamą ar nesamą tarpusavio ryšį nuteikiame šias imperijas prieš save ar už savo egzistavimą ir matome atitinkamą rezultatą. Svetima išorinė jėga tik įgyvendina nuosprendį, bet mes patys tai aktyvizuojame savo tautoje. Tad dėl savo kartaus likimo kaltinti galime vien save.
Ir šiandien vyksta tas pats: Persija (šiandienos Iranas) ir kitos arabų šalys nusiteikusios priešiškai mūsų atžvilgiu ir viskas dėl to, kad mūsų pačių nesieja tinkamas ryšys, ir taip skatiname nesantaiką ir neapykantą pasaulyje tarp visų.
Kitose tautose taip pat gali kilti vidinis priešiškumas, tačiau tokios neapykantos kaip Izraelio tautoje nėra nė vienoje tautoje, mat nekenčiame žydų savo pačių viduje. Vidinis žydas – tai noras, kuris reikalauja iš mūsų susivienyti aukščiau mūsų egoizmo ir parodyti visam pasauliui, kad įmanoma gyventi taikoje, ramybėje ir vienybėje, ir tai bus viso pasaulio išsitaisymas.
Taip kalba žydas, esantis mūsų viduje, tačiau nenorime jo klausyti. Tik kabalistai, studijuojantys kabalos mokslą, kuriame tai aiškiai užrašyta juodu ant balto jau prieš tūkstančius metų, žino, kad Toros pagrindas yra didi taisyklė: meilė artimui, kaip pačiam sau. Bet niekas nenori jų išgirsti.
Juk vienybė teoriškai labai gražiai skamba, tačiau kai tik žmonės bando ją realizuoti, įsitikina, kad tai tiesiog neįmanoma, mat reikalauja iš žmogaus viso jo dėmesio, viso jo gyvenimo. Žmonės tam nėra pasirengę. Tam reikia arba specialaus integralaus ugdymo, arba labai didelių kančių, kurios privers žmones atsisakyti savo egoizmo ir suartėti tarpusavyje.

#268465

Iš 2020 m. liepos 26 d. TV laidos „Globalios perspektyvos“

Daugiau šia tema skaitykite:

Neplatus takelis „tarp siaurumų“

Dėl ko liūdėti per Avo 9 dieną?

Gedėti, nes nėra vienybės

Koronavirusas veikia nepripažindamas ribų ir socialinių skirtumų. Jis neišskiria nei tautybės, nei odos spalvos: juodos, baltos, geltonos, raudonos. Žmonių sistema gamtos atžvilgiu yra tokia pati kaip skirtingi vienos motinos vaikai. Motina myli visus!
Nematome to savo egoistinėmis akimis, bet turime ištaisyti savo požiūrį. Išsitaisyti – tai pakeisti žmonių tarpusavio ryšio pobūdį į integralią tarpusavio pagalbą. Jei taip neatsitiks, mūsų laukia daugybė nenutrūkstamų gamtos smūgių, kurie vis dėlto privers daryti teisingas išvadas.
#262491

Iš 2020 m. kovo 25 d. pokalbio su Davidu Bliumenfeldu

Klausimas iš Facebook. Jeigu dievas kaip asmenybė neegzistuoja ir jis užpildo visą Visatą energija, tai kodėl sakote, kad žydų tauta išrinkta dievo? Juk jeigu dievas – energija, tai turi egzistuoti kodas, kuris veda mus ir priartina mūsų pasaulį prie meilės ir tobulybės supratimo, o ne kokia nors tauta.
Atsakymas. Esmė ta, kad žydai – tai ne tauta, tai žmonių grupė, kuri susibūrė prieš tris su puse tūkstančio metų Senovės Babilone vadovaujant Abraomui, nes juos traukė dvasingumas, jie tai jautė, o kiti – ne
Visi žmonės siekia kūrimo tikslo, tačiau tie, kurie siekia labiau, vadinami „Isra – El“, „tiesiai pas Kūrėją“. O tie, kurie šios traukos nejaučia, vadinami „pasaulio tautomis“. Jei ją turite – nesvarbu, kokia jūsų tautybė – tai pagal šį apibrėžimą būsite „Israel“. Jei koks nors žydas pagal genetiką neturi tokio siekio, jis vadinamas „gojumi“, kitaip tariant, pasaulio tautomis.
O Kūrėjas – tai ne dievas, kaip galvoja žmonės. Tai didžiulis davimo ir meilės laukas, kuris užpildo visiškai visą kūriniją.
#250665

Iš 2019 m. kovo 10 d. TV laidos „Atsakymai į klausimus iš Facebook“

Daugiau šia tema skaitykite:

Trys žmonijos dalys

Kabala ir pasaulio tautos

„Israel“ ir pasaulio tautos

Klausimas iš Facebook. Kabaloje irgi yra „gojų“ (pasaulio tautų) sąvoka. Ir koks kabalistų požiūris į gojus – kaip Talmude?
Atsakymas. Talmudas ir kabala – tai vienas ir tas pats. Tik reikia suprasti, kad viskas priklauso nuo žmogaus, skaitančio vadinamąsias „šventas“ knygas. Jos yra šventos, nes jas parašė dvasinį pasaulį pasiekę žmonės.
Sąvoka „gojus“ reiškia „tauta“. Žydai praktiškai nėra tauta. Tai ypatinga žmonių grupė, kuri įsipareigojo pasiekti davimo ir meilės savybę, prilygti Kūrėjui, o paskui tą savybę perduoti visam pasauliui, išmokyti jos žmoniją, „būti šviesa gojams“ – pasaulio tautoms.
Taip ta Senovės Babilone iš visų ten gyvenusių tautų susiformavusi grupė atsiskyrė nuo jų ir pasivadino „Izraelio tauta“, nors tai ir ne tauta. Taip ir pasakyta Toroje, kad ji neįtraukiama į tautas.
Ir yra kitos turinčios šaknį 70 pasaulio tautų, nes egzistuoja 70 šių tautų dvasinių šaknų, ir visos jos egoistinės. O grupė „Izraelio tauta“ buvo altruistinė. Tačiau galiausiai po pusantro tūkstančio metų ji vėl nukrito į egoizmą ir šiandien žydai yra didesni egoistai nei visi kiti.
#250345

Iš 2019 m. kovo 10 d. TV laidos „Atsakymai į klausimus iš Facebook“

Daugiau šia tema skaitykite:

Visos žmonijos lego

Izraelis, įspraustas į svetimus rėmus

„Israel“ ir pasaulio tautos

Avo mėnesio 9-oji – tai diena, atspindinti labai svarbią, ypatingą kūrinio vystymosi būseną – sudužimą. Be šio sudužimo neįmanoma išsitaisyti. Tad, viena vertus, tai džiaugsmingas įvykis, kita vertus, tai gedulo diena, kai susimąstoma, kaip buvo galima išvengti griūties ar bent kovoti su ja.
Kaip įprasta dvasiniame pasaulyje dvi priešingybės jungiasi kartu į vieną įvykį. Todėl reikia sielvartauti dėl visų tragedijų, kurios lėmė dvasinėse šaknyse suplanuotą sudužimą.
Tačiau reikia ir džiaugtis tuo, kad praėjome sudužimą ir esame išsitaisymo procese. Ši galimybė mums duota jau nuo Ari laikų, ir jeigu iki šiol iš sudužimo neperėjome prie ištaisymo, tai tik dėl savo aplaidumo.
Štai jo ir reikia gailėtis per Avo mėn. 9 d. – ne prieš tūkstantį metų sugriautos Šventyklos, o tos, kuri iki šiol nepastatyta mūsų širdyje, ir todėl tarsi iš naujo griūna kiekvieną dieną. Šitai ir yra tikrasis gedulas bei katastrofa: kodėl ir šiandien skatiname griuvimą ir sudužimą? Juk pasakyta: „Kol Šventykla neatstatyta, ji kiekvieną dieną tarsi griūna iš naujo“. Štai apie ką reikia pagalvoti.
Tačiau mes verkiame dėl to griuvimo, kuris įvyko prieš du tūkstančius metų, tarytum būtume didžiuliai teisuoliai, o tie žmonės buvo prasižengėliais, jei jau leido sugriauti Šventyklą ir romėnams bei egiptiečiams paimti valdžią. Ne mums juos teisti, nesuprantame, kas tada įvyko. Tie įvykiai kaip tik buvo neišvengiami pagal pakopų raidos tvarką.
Bet jei ir dabar, kai jau praėjo tiek laiko po Ari ir atėjo metas taisytis bei atsiskleidė kabalos mokslas, mes iki šiol atmetame kabalą ir ištaisymo metodiką, nepripažindami vienijimosi būtinybės, – tai šitai ir yra tikroji griūtis mūsų viduje. Tikroji katastrofa ne ta, kuri įvyko praeityje, o ta, kuri vyksta mumyse kiekvieną dieną.
Mokytojas Akiva kvietė mylėti artimą kaip save patį. Tačiau griuvus Šventyklai, jis džiaugėsi tuo, nes tai reiškė taisymosi pradžią. Todėl reikia galvoti tik apie dabartį ir ateitį, o ne gailėtis dėl praeities.
Praeityje įvykusi griūtis buvo tarpusavyje kovojančių aukštesniųjų jėgų rezultatas. Nors mes suprantame, kad Šventykla turi sugriūti, visgi reikia priešintis griovimui. Negalima sutikti su išėjimu iš šventumo. Jeigu bent šiek tiek pasiekei dvasinio lygmens, negalima leisti sau iš jo nukristi į klipą.
Todėl mokytojas Akiva taip kvietė laikytis meilės artimui kaip sau pačiam. Kita vertus, jeigu griūtis įvyko, reikia suprasti, kad ji į naudą, ir nuo šio momento jau prasideda ištaisymas. Jeigu Šventykla sugriuvo, tai nereikia verkti dėl jos, o pradėti jos atstatymą su naujomis jėgomis.
Nėra nieko blogiau už sudužimą. Tačiau tik iš šios sudužusios būsenos galima pakilti ir atgimti, tad yra gerai, kai atskleidžiame savo sudužimą. Mes vėl stengiamės susivienyti, bet kas kartą pamatome, kaip mumyse dar stipriau nei anksčiau sukyla blogio jėgos. Kitaip tariant, atskleidžiame vis didesnį sudužimą.
Jis atsiskleidžia būtent tada, kai noriu susivienyti su draugais ir staiga pamatau, kad negaliu šito padaryti. Visą dieną svajojau apie tai, kaip rytoj susitiksiu su draugais ir tarp mūsų bus stipri vienybė.
O ryte prabundu ir išvis nepamenu, kad šiandien paskirtas susitikimas. Jau viską pamiršau! Visi mano geri ketinimai subyrėjo į šukes – tai ir vadinama sugriuvimu, šitaip jis mumyse atsiskleidžia.

* * *
Manyje pačiame nėra jėgų priešintis sudužimui. Vienintelis būdas – įsijungti į teisingą aplinką, kuri turi tokią jėgą. Draugai turi laikyti mane ir tempti paskui save ir taip patys sustiprėti. Juk aš pasitarnavau jiems kaip pretekstas susivienyti dėl mano išgelbėjimo. Išeitų, kad padėjau grupei!

* * *
Prieš du tūkstančius metų griuvo Šventykla ir nuo to laiko Izraelio tauta pradėjo savo klajones po pasaulį. Pripratome gyventi tremtyje tarp kitų tautų ir neretai mums net gerai sekdavosi. O kartais atvirkščiai, pasaulio tautos suvesdavo su mumis sąskaitas. Neapykanta žydams vis augo, banga po bangos, o pastaruoju metu kyla tikras antisemitizmo cunamis.
Problema ta, kad netaisome sudužimo. Antisemitizmas kyla dėl to, kad niekiname savo galimybę pasiekti išsitaisymą. Tremtis pasibaigė, bet tik potencialiai, o ne iš tikro.
Daugelis svajoja palikti Izraelio žemę ir grįžti tremtin. Juk šventumas yra tik toje vienybėje, kurią galime sukurti tarpusavyje. Be vienybės nėra šventumo, iki šiol esame griūtyje.

* * *
Iš tikrųjų, sugriuvimas buvo ištaisymas. Jo nepavadinsi gedimu, nes nieko dar nebuvo ištaisyta, ką būtų galima sugadinti. Tai buvo sienos tarp gavimo ir davimo norų, sienos tarp Kūrėjo ir kūrinio, tarp Kūrėjo ir kūrinio savybių sugriuvimas. Tad jis įvyko tik dėl ištaisymo.
Noras mėgautis egzistavo ir iki sudužimo, tik slapta. Jam atsiskleidus kūrinys jau gali pradėti dirbti su juo ir kilti pas Kūrėją. Kiekvieną kartą kūriniui atsiskleidžia, kuo jis skiriasi nuo Kūrėjo, o tai jam suteikia galimybę ištaisyti šitą skirtumą ir priartėti prie Jo.
Šis skirtumas jau egzistavo ir anksčiau, bet dabar atsiskleidė. Vadinasi, atskleidžiama kūrinio atžvilgiu, tarytum užsidėtume akinius ir pamatytume gedimą, kurio anksčiau nepastebėjome.

* * *
Šventyklos sugriuvimas reiškia Binos ir Malchut sumaišymą. Todėl buvo du griuvimai, atitinkantys du dvasinių parcufų lygmenis: dalėt-gimėl (4/3) ir gimėl-bėt (3/2). Pirmoji Šventykla buvo sugriauta Mochin dė Chaja lygmenyje, o Antroji – Mochin dė Nėšama lygmenyje.
Todėl Pirmosios Šventyklos griuvimas buvo žymiai stipresnis ir reikšmingesnis. Tačiau Antrosios Šventyklos griuvimas buvo reikšmingesnis tuo, kad reiškė visišką išėjimą iš dvasinio pasaulio.
Pirmoji Šventykla – tai dvasinė vienybė, kai visi norai sujungti kartu ketinimu duoti Kūrėjui Mochin dė Chaja pakopoje. Vyko didžiulė kova tarp žmonių ir kiekvieno su pačiu savimi už tai, kad išsaugotų šią vienybę ir nenukristų. Tačiau egoizmas visąlaik augo ir galiausiai vis dėlto įvyko sudužimas.
Izraelio tauta išėjo į tremtį, tai reiškia, kad pakopos atsiskyrė – dvasinis parcufas išsieikvojo. Po tremties tauta grįžta prie dvasingumo statydami naują Šventyklą. (Pirmoji Šventykla tai tarsi malchei DACHGAT, o antroji Šventykla – malchei TANIM Nekudim pasaulyje, kurie sudužo).
Antrosios Šventyklas sugriuvimas buvo jau galutinis išėjimas iš dvasingumo – visi krito į ketinimą dėl savęs. Nuo to laiko visa tauta, išskyrus ypatingus žmones – kabalistus, pateko į nenutrūkstamą kartų leidimosi procesą.
Neįmanoma sulyginti kartų, gyvenusių iš karto po pirmosios ar antrosios Šventyklos griuvimo, su mūsų amžininkais. Jie juto žymiai didesnį ryšį vieni su kitais. Šventumas dar švytėjo jiems iš toli, krito kibirkštys nuo ankstesnės Šventyklos griūties ir darė poveikį.
Todėl tose kartose dar buvo didžių žmonių, netgi sugriovus antrąją Šventyklą. Mes matome, kokias didžias knygas jie paliko mums: mišną, talmudą.
Daugelis dar jautė dvasinį pasaulį. Kritimas neįvyko akimirksniu, Šviesa išėjo iš parcufo palaipsniui, kol priartėjus Ari laikams atsidūrėme beveik visiškoje tamsoje.
Nuo Baal Šemo laikų prasidėjo jau pabudimas iš apačios. Baal Šem Tovas atliko didžiulį darbą, atgaivindamas dvasingumą. Po jo sekė Baal Sulamas. Buvo ir kitų kabalistų, gyvenusių laiko tarsnyje tarp jų. Paskutinis didis mūsų laikų kabalistas buvo Rabašas, palikęs mums visą išsitaisymo metodiką, kuria šiandien naudojamės.
#249883

Iš 2019 m. liepos 21 d. rytinės pamokos, tema „Av mėn. 9 d.“

Daugiau šia tema skaitykite:

Svarbūs ne akmenys, o tai, kas širdyje

Sunkus metas – galimybė vienytis

Dėl ko liūdėti per Avo 9 dieną?

Kiekviena tauta turi natūralų, „biologinį“ pagrindą, paveldėtą iš bendrų protėvių, iš tos mažos grupės, kuri davė jai pradžią. Tačiau Izraelio tauta, skirtingai nei kitos, kilo ne iš etninių protėvių. Jis buvo surinktas iš Senovės Babilone gyvenusių pačių įvairiausių genčių ir tautų atstovų.
Žmonės atsiliepė į Abraomo kvietimą ir jų susijungimas nebuvo grįstas bendru etnosu, kiekvienai kitai tautai suteikiančiam savitą charakterį ir požiūrį į gyvenimą – skiriamuosius bruožus, kuriuos galime matyti ir šiandien.
Žydus jungia tik viena – dvasinis ryšys, kylantis ne iš šio pasaulio. Kitaip tariant, meilės artimui kaip sau principas, kurio Abraomas mokė savo sekėjus ir iš jų subūrė tautą. Ją jis pavadino „Israel“ tauta, tai reiškia, „tiesiai pas aukščiausiąjį“, pas Kūrėją (jašar kėl). Tik Aukščiausiojo pagalba leidžia tautai susivienyti.
Jeigu šioje tautoje nėra aukštesniosios jėgos, tai ji jau ne „Israel“, ir apskritai, ne tauta, o tiesiog žmonių susibūrimas. Juk jie nesiekia Kūrėjo, jų ir grupe nepavadinsi.
Nepaisant ilgos istorijos, ši situacija išlieka ir šiandien: neturėdama pagrindo žydų tauta primena „riešutus maiše“. Kol yra „maišas“ (t. y. priešai, nekenčiantys), išorinis spaudimas suspaudžia „riešutus“ vieną prie kito, ir jie, kad išsigelbėtų, kažkaip laikosi draugėj. Bet jeigu išorinis spaudimas susilpnėja, „riešutai“ pabyra į visas puses pro skyles maiše.
Per tūkstantmečius žydai įėmė į save visų tautų dalis, savybes – ir kaip kad anksčiau turi susivienyti, kad taip parodytų visam pasauliui geros, teisingos vienybės pavyzdį. Kitos tautos yra senovės babiloniečių palikuoniai, nėję paskui Abraomą.
O Abraomo sekėjai gavo vienybės metodiką ir turi ją realizuoti, o paskui visus to išmokyti. Prie to mus veda evoliucija, žmonijos raida.
Jei jau mumyse slypi Kūrėjo siekis, tai ir esame Israel tauta, nepriklausomai nuo to, kas parašyta gimimo liudijime. Būtent mes turime parodyti visoms tautos šią metodiką ir išmokyti juos – dėl to pasaulis išsitaisys.
O kol kas, kol neatliekame savo paskirties, įvairiausios problemos, neaplenkiant augančio antisemitizmo, spaus mus ir stums to link.

* * *
Izraelio tauta Toroje vadinama „žiauriausia“, „užsispyrusia“. Esmė ta, kad iš aukščiau esame pašaukti taisytis, o iš apačios tam priešinamės. Taip ir turi būti. Tai visai ne vaikiškas beprasmis užsispyrimas – tai lemia Gamtos jėgų balansas. Priešais mus kylančios kliūtys visuomet atitinka mūsų gebėjimus.
Štai kodėl mūsų „nepalaužia“ sunkiausi išbandymai. Kas mums kokia nors intifada, jei praėjusiame amžiuje Holokausto aukos net prieš sulipdamos į vagonus, tikėjo, kad juos veža į „poilsio namus“. Jie jau matė valdžios ir apsaugos santykį, bet iki galo stvėrėsi už iliuzijos. Štai tokia užsklanda, per kurią žmogus neįstengia įsisąmoninti, paaiškinti sau to, kas vyksta.
Tad tas „užsispyrimas“ – paslėptis iš aukščiau. Ir pakeisti jį gali tik mūsų žinia, kabalos mokslo platinimas. Juk tai ne šiaip žinios, tai vidinė, dvasinė jėga, kuri iš aukščiau per mus gali sklisti po pasaulį. Žmonėms nešame ne žodžius, o dvasines kibirkštis, ir tik jos veiks.
#237330

Iš 2018 m. lapkričio 29 d. rytinės pamokos, pagal Baal Sulam laikraštį „Tauta“

Daugiau šia tema skaitykite:

„Israel“ – kibirkštis širdyje

Abraomo atradimas

Israelis – ne tautybė, o veržimasis aukštyn