Dabar švenčiame Pesachą, kuris simbolizuoja taisymosi pradžią. Juk viskas prasideda nuo išėjimo iš „Egipto“, po kurio dovanojama Tora.
Taisyti galima tik žmogų, kuris perėjo „Egipto tremtį“. Kūrinio pradžia – nusidėjimas prie Pažinimo medžio ir sielos sudaužymas, po kurių prasideda taisymosi procesas.
Tad suprantama, kad pirmiausia būtina įsisąmoninti blogį, išsiaiškinti būseną, kur atsidūrėme po Pažinimo medžio sudužimo, kai siela pasidalijo į daugybę dalių, kurias dabar turime surinkti draugėn. Ir tai atliekama turint tą egoistinį norą mėgautis, kuris kol kas viešpatauja tarp mūsų.
Taip prie sielos, kurią atkuriame, prijungiame vis labiau atsiskleidžiantį blogąjį pradą, t. y. visą tą Šviesos jėgą, kuri užpildė sielą ir atvedė prie to, kad kiekviena dalelė atitolo nuo kitų. Kai vėl susijungiame draugėn, dirbdami prieš Šviesos jėgą (anksčiau ji užpildė sielą, o dabar tapo jai priešiška), suvokiame Kūrėjo savybę ir ištaisyto kūrinio savybę.
Bet visa tai prasideda nuo esamos būsenos blogio įsisąmoninimo, nuo to, kad atskleidžiame tarp mūsų egoizmą, atstūmimą, neapykantą, nesupratimą, išsiaiškiname, kiek kiekvienas pasinėręs į patį save ir nėra pasirengęs iš to kapstytis. Tai pirmas, būtinas etapas pažįstant Kūrėją.
Visus Pesachui skirtus straipsnius reikia suvokti kaip kalbančius apie mūsų tarpusavio atitolimą ir susijungimą. Kai tolstame vieni nuo kitų, kyla piktos jėgos ir atskleidžia mumyse tremties pojūtį.
Ir tada iškart galima kalbėti apie vienybę bei išsitaisymą, prasideda išsilaisvinimas. Kitaip tariant, viską reikia matyti per tremties ir išsilaisvinimo, atitolimo ir suartėjimo prizmę, kaip kažką neištaisytą ir to kažko ištaisymą.
#222984

Iš 2018 m. kovo 8 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį „Palaiminimas, atlikęs su manimi stebuklą“