Klausimas: Apie dvasinį pasaulį kalbate kaip apie harmonijos pasaulį, o apie mūsų – kaip apie disharmonijos pasaulį. Ar yra koks nors pavyzdys iš augalijos ar gyvūnijos pasaulio, į kurį žvelgiant iš šalies iškart matosi, kad tai košmaras ir tai reikia ištaisyti?
Atsakymas: Mums nėra ko taisyti šiame pasaulyje – tik pačius save, nes ištaisyti galime tik savo norus. O negyvosios, augalinės ir gyvūninės gamtos objektų norai duoti iš aukščiau, ir visi jie instinktyviai laikosi tų dėsnių ir taisyklių, kurie slypi juose. Jie neturi jokios valios laisvės.
Todėl negalime kalbėti apie tai, kad kokia nors reptilija suėdė žmogų, ir todėl tas krokodilas blogas ir jį verta pribaigti. Už ką jį nugalabyti? Kad jame slypi tokia programa? Tuomet turi kreiptis į Kūrėją, o ne į tą nelaimingą krokodilą.
Pamenu kartą viešėjome pas pažįstamą Majamyje ir jis pasakė: „Jau antra diena nematau savo šuns.“ O toje vietoje aplink namus buvo maži ežerėliai, kuriuose veisėsi krokodilai, ir jie laisvai išlipdavo į sausumą. Todėl namo šeimininkas pamanė, kad jo šuo puolė ginti ir jį suėdė krokodilai. Tad negi dabar šaudysi tuos krokodilus? Kuo jie kalti?
Tai natūrali gyvūno reakcija į gyvūninį norą, kai didesnis gyvūninis noras praryja mažesnį. Drauge jie tarpusavyje įsisiurbią, leisdami vienas kitam egzistuoti, ir taip yra tęsiamas gamtos judėjimas.
Bet kuris noras visuomet sudarytas iš keleto lygmenų: negyvosios gamtos, augalijos, gyvūnijos ir žmogaus. Jį ištaisyti galima tik žmogaus lygmenyje. Jeigu jį ištaisei, tai visi tie norai susijungia draugėn ir viskas išsitaiso, nes žmogaus lygmuo – tai tarsi visų norų galva.
Tad sakoma, kad pasiekus visišką išsitaisymą, vilkas ir ėriukas kartu vaikštinės po žalią pievą, o mažas berniukas juos ganys.
Tai iš tiesų taip, nes visi tie norai bus tarpusavyje tinkamai suderinti. Kitaip tariant, tinkamas žmogaus lygmens noras sujungs negyvosios gamtos, augalijos gyvūnijos norus ir duos reikiamą kryptį dirbti tokioje simbiozėje.

#314315

Iš pokalbio „Man suskambo telefonas. Bjaurus pasaulis“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip ištaisyti blogį?

Kiek žmonių gali ištaisyti pasaulį

Kaip ištaisyti pasaulį?

Komentaras: Pradėjęs studijuoti kabalą žmogus atitolina nuo savęs materialų pasaulį, kuris jam atrodo visiškai beprasmis. O galiausiai pasirodo, kad jis turi susivienyti su šiuo pasauliui, pamilti jį.
Atsakymas: Pamilti visą šį pasaulį?! Kas taip sakė?! Jame nėra ko mylėti!
Šiame pasaulyje esantys žmonės nėra tas artimas, kurių turiu pamilti kaip save. Neturiu eiti pas juos ir daryti jų gyvenimą geresnį. Negaliu to daryti! Kūrėjas jiems daro blogiau, o aš darysiu geriau?!
Pamilti juos reiškia eiti pas juos ir šiek tiek paaiškinti apie galimybę pakilti virš mūsų pasaulio, ir tuomet jiems bus geriau.
Neketinu maitinti pasaulio, kai Kūrėjas daro taip, kad jis alktų. Ne! Šis pasaulis labai kentės. Mano užduotis – papasakoti žmonijai, ką padaryti, kad kančių nebūtų. Bet ne sunaikinti kančias! Vis tiek to negalėsiu atlikti.
Į šį pasaulį turiu atnešti metodiką, kaip pakilti, o ne kaip žemiškame lygmenyje pašalinti įvairiausias kančias. Tai ne mano misija!
Mano misija – pamokyti, papasakoti, padėti perimti žinias, kaip pakilti į Aukštesnįjį pasaulį, tuomet kančių nebus. O užsiiminėti įvairiais „kilniais“ veiksmais šiame pasaulyje – ne. Tai visiškai prieštarauja bendram pasaulio judėjimui, Kūrėjo programai.
Pasaulis turi jausti, sutampa ar nesutampa su judėjimu pirmyn. Jis turi jausti, ar eina pagal teisingą programą, ar ne. Jeigu ne – kodėl taip.
Šiandien pasaulis pasimetęs. Ką gi daryti? Tarkime turiu milijardus ir viską, ko tik noriu. Jei duosiu pasauliui tai, ko jam trūksta, patenkinsiu absoliučiai visus, tai pasaulis sustos toje vietoje, ir jam nebereikės vystytis.
Ką turiu daryti kaip kabalistas? Tik atnešti žinias pasauliui apie tai, kodėl nesibaigia kančios, kaip galima virš jų pakilti ir pasiekti kitą pakopą.
Šios kančios reikalingos tik tam, kad išstumtų mus į kitą pakopą! Tai gimdymo kančios. Mums reikia padėti sau gimti. Tam ir egzistuoju.

#311268

Iš pokalbio „Man suskambo telefonas. Ko tikėtis iš kabalos?“

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasinio suvokimo matai

Padėti žmonijai pakilti

Skleisti žinias apie Kūrėją pasaulyje

Žmonija pagaliau ima įsisąmoninti, kad jai galas. Žmonės dar nekalba apie tai garsiai, bet jau kuždasi nežiną, ką daryti. Tai jau geras rezultatas.
Mūsų egoizmas jokiu būdu nenori veikti taip, kaip reikia. Jis nori, kad būtų taip, kaip nori jis. Tarsi mažas vaikas, kuris užmerkia akis: „To nėra!“ Jam atrodo, kad jeigu užsimerks ir nieko nematys, vadinas tai ir neegzistuos arba kiti jo nematys.
Išeitų, kad žmonija elgiasi lygiai taip pat: „To nėra!“ Kai prieš daugelį metų šnekučiavausi su Nobelio premijos laureatais ekonomikos srityje ir sakiau, kad vyksta krizė, jie žiūrėjo į mane su pašaipa: „Ką jūs! Apie ką kalbate?!“ Aš žinoma, tylėjau. O su kuo ginčytis?
Suprantu, kad tai tėra žmonės. Tačiau šiandien jie jau taip nebekalba, jiems tai buvo sprigtas per galvą. Maža to, net jeigu jau ir girdi, tačiau dar nenori viduje to priimti. Yra keletas slenksčių, per kuriuos turi praeiti informacija, kol žmogus kaip nors ją priims, perspaus save ir ims suvokti.

#310830

Iš pokalbio „Man suskambo telefonas. Kosmoso užkariavimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ko trūksta žmonijai?

Žmonija – vieninga sistema

Pasaulis dar nepasirengęs

Mūsų pasauliui būdingas tam tikras cikliškumas – paros kaita, savaitės ir t. t., nes taip suskaidytas žmogaus suvokimas. Viskas vyksta jo atžvilgiu.
Žmogus, pradėjęs savyje kurti aukštesnįjį pasaulį, atskleidė jį pagal tam tikrus suvokimo dydžius: diena-naktis, savaitė (t.y. šešios dienos ir septinta būsena, vadinama šabu)
Paskui žmogus ėmė skirti, kad tie jo pojūčiai priklauso nuo tam tikro šviesos šaltinio, kuris vadinamas „mėnuliu“, ir žmogaus atžvilgiu jis yra keturių žingsnių būsenos, kurios vadinamos „savaite“.
Vėliau žmogaus pajautė savo priklausomybę nuo dar vieno šviesos šaltinio, vadinamo „saule“, jos atžvilgiu žmogus yra dvylikos ar trylikos pakopų būsenos. Šios pakopos keičiasi kas ketverius metus.
Tai apibrėžė Adomas – pirmas žmogus, suvokęs dvasinė pasaulį. Nuo jo viskas eina mums.

#310227

Iš pokalbio „Man suskambo telefonas. Dienos, kai vyksta stebuklai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Laikas priklauso nuo mūsų

Kas yra laiko ištęsimas?

Kaip pakilti virš laiko?

Moterų vaidmuo taisant pasaulį itin svarbus. Juk šis pasaulis egzistuoja tik moterų dėka. Moteris – tai namai, pirkiniai, ūkis. Moteris gimdo vaikus, augina, auklėja, jais rūpinasi.
Visi puikiai supranta, kaip atrodytų vyras, jei šalia jo nebūtų moters – kaip amžinai purvinas, neorganizuotas, išsiblaškęs berniukas.
Moteris – tai toks ypatingas kūrinys pasaulyje, kuris daro jame tvarką ir tą tvarką palaiko. Ir čia jos negali pakeisti joks vyras, taip sudarytas šis pasaulis. Judaizme moteris vadinama „namais“. Todėl moters pareiga sutvarkyti gyvenimą kiekvienuose namuose, kiekviename kaime, kiekviename mieste, kiekvienoje šalyje. Visa tai jų rankose, ir šiame darbe turi dalyvauti kiekvienas vyras ir kiekviena moteris.
Moteris vadinama „namais“, nes vyras galiausiai namuose atlieka tai, ko ji prašo. Išeitų, kad pasaulį valdo moterys. Tik jos nenori apie tai garsiai rėkti, nes tokia moterų prigimtis – likti kukliai šešėlyje ir nenorėti imtis atsakomybės.
Norėdamos pakeisti šį pasaulį į geresnę pusę, moterys turi tapti moteriškesnėmis, ir tada vyrai jų klausys. Vyrai mėgsta, kai moteris švelni, rami, ir tuomet klauso jos labiau nei kad grubios ir reikalaujančios. Tačiau moterys puikiai žino, kada reikia parėkti ant vyro, kada paverkti, ir taip dviem irklais vesti šeimos laivą vidurio linija.
Moterys turi suprasti, kad tik nuo jų priklauso, ar galėsime šį pasaulį paversti geresniu ir stabilesniu. Pasakyta, kad tik „dėl moterų teisuolių Izraelio tauta išėjo iš Egipto (iš vergystės)“. Moteris teisuolė – ta, kuri žino, kas yra teisingumas, tikslas ir kaip sukurti tinkamus tarpusavio ryšius su vyru, su visomis moterimis, visais vyrais pasaulyje, taip, kad pasaulyje vyrautų tarpusavio laidavimo dvasia. Tai didus dalykas.
Jeigu moterys įsisąmonina, kad nuo jų priklauso galutinis pasaulio išsitaisymas ir imsis šios misijos, tai visi eis paskui jas, ir mūsų lauks sėkmė. Kiekvienas vyras prisimena, kad kai buvo mažas vaikas, jį augino mama, močiutė, vyresnioji sesuo, auklėtoja darželyje, mokytoja mokykloje. Tad kodėl nepratęsus šio teisingo, gero, atsidavimo reikalaujančio darbo? Reikia pajungti moterišką jėgą taisyti pasaulį, ir taip būtinai priartėsime prie gero gyvenimo.
Problema ta, kad mokome moteris tapti verslininkėmis. O moters užduotis kaip šeimoje – rūpintis, palaikyti vyrą. Be išmintingo palaikymo vyrai augs it kiemo chuliganai, beglobiai. Kaip tik tai ir matome šiandien mūsų pasaulyje.
Esant tinkamam palaikymui iš žinančios, kaip elgtis, moters (ji vyrui kaip protinga auklėtoja ir mokytoja), iš vyrų išauga geri, jautrūs ir gerbiantys moteris vyrai. Reikia laiko ir daug tarpusavio darbo tarp vyrų ir moterų, kad vyrai įsisąmonintų, jog būtina bendradarbiauti su moterimis ir joms leisti išeiti į pirmąsias gretas.
O moterys turi suprasti, kad negalima slėptis už vyrų nugarų, reikia elgtis kaip namuose, kur ji imasi viso ūkio: tvarko, ruošia maistą, skalbia.
Štai tokią šeimos tvarką reikia perkelti į visą erdvę už namų sienų, ir tuomet prie šio darbo teks prijungti vyrus. Juk vietoj paprasto skalbimo prisireiks fabriko-skalbyklos, o vietoj maisto ruošimo virtuvėje – maisto kombinato, kur dirba daug vyrų ir moterų. Tai jau visai kitas mastas, ir tokia bus ateitis.

#305377

Iš pokalbio su žurnalistais

Daugiau šia tema skaitykite:

21-ojo amžiaus moteris

Ateina moters epocha

Sėkmė priklauso nuo moterų

Ateityje žmogus gyvens tik tam, kad pasiektų dvasinį pasaulį, dvasinį gyvenimą, kurį atskleis čia ir dabar.
Dėl viso kito neverta gyventi. Kokia tokio egzistavimo prasmė? Pagalvokite, kiek žmogus kenčia, kad gautų malonumą šiame pasaulyje?
Suveskite balansą ir pasakykite, ar verta gyventi, kai kiekvieną minutę kovoji dėl patogaus buvimo, visa tai pergyveni, per dieną gauni vos kelias akimirkas įkvėpimo, malonumo, o visą kitą laiką švaistai tam, kad kaip nors išvengtum kančių.
Ar verta taip gyventi? Tai juk visiškai neracionalu! Iš šalies pažvelkite į mūsų pasaulį, į mūsų būtį – knibžda kruta aštuoni milijardai žmogiukų, kurie vis dėlto turi protą. Bet ką jie daro su savo protu, su savo prigimtimi, kabindamiesi už šio baisaus gyvenimo, jei tai galima pavadinti gyvenimu!
Tad, kai žmogui ims pamažu vertis akys, jis atliks išskaičiavimą ir pareikš: „Toks egzistavimas visiškai neturi prasmės. Čionai mane išlaiko vien mirties baimė. Bet prarysiu tabletę ir liausiuos bijojęs, tik duokite ją man.“
O kokia prasmė? Nejau rytoj bus geriau nei šiandien?! O priešakyje dar senatvė, dar didesnė kankynė – kai vienas, paliktas, niekam nereikalingas pamažu merdėsi šaltuose senelių namuose.
Todėl žmonės, kurie atliks teisingą išskaičiavimą su šiuo pasauliu, gyvens tik dėl to, kad pasiektų Aukštesnįjį pasaulį.

#306561

Iš pokalbio „Man suskambo telefonas. Kaip išsaugoti meilę“

Daugiau šia tema skaitykite:

Vienintelė vertybė gyvenime

Atskleisti gyvenimo prasmę

Noras suprasti prasmę

Klausimas: Sapnuodami matome įvairius vaizdus, patiriame įvairias situacijas. O pabudę, suprantame, kad visa tai netikra ir tai, ką sapnavome, tiesiog neegzistuoja. O kitądien sapną visai pamirštame.
Kabala sako, kad mūsų pasaulis – tai iliuzija. Ar tai reiškia, kad įėjęs į dvasinį pasaulį žmogus pabunda iš žemiško miego ir iliuzija išsisklaido?
Atsakymas: Ne. Esmė ta, kad iliuzija neišnyksta iki visiško viso pasaulio išsitaisymo. Ir net jeigu žmogus nebeturi kontakto su pasauliu per kūną, jis vis vien ir toliau esti šiame pasaulyje . Kitaip tariant, mirusieji yra kartu su mumis.
Juk visa tai noras, kuris piešiamas prieš mus. Jis gali įgyti ypatingas formas, bet pas savaime yra amžinas.
Šviesa sukūrė norą, kuris turi įgyti formą, panašią į Šviesą, pereiti nuo gavimo savybės prie davimo savybės. Toks visas kelias. Bet pats noras egzistuoja paraleliai su Šviesa, jie tarsi lygiaverčiai.

#309647

Iš pokalbio „Man suskambo telefonas. Tikrovė sapne“

Daugiau šia tema skaitykite:

Iliuzija ir tikrovė

Iliuzija ar tikrovė?

Mūsų pasaulio iliuziškumas

2022 m. pažymėti sunkiais įvykiais: karas, klimato kaita, protestai visame pasaulyje ir dar daug visko.
Šie metai buvo sunkūs žmonijai ir į 2023 m. žengiame jausdami visišką nežinomybę ateities atžvilgiu. Viena aišku – priešais mus itin nepaprastas laikotarpis, kurį lydi didelė infliacija ir suirutė įvairiose šalyse.
Žmonės nenori suprasti vieni kitų, valstybės negali susitarti dėl taikos ir užbaigti karų. Yra daugybė problemų: klimato kaita, epidemijos, gaisrai, elektros ir vandens tiekimo sutrikimai. Žmonija nesielgia tinkamai, todėl kasmet mūsų gyvenimas griūva vis labiau. Ir šiais naujais
2023 m. mums teks tai įsisąmoninti.
Deja, žmonija iš praėjusių 2022 m. neišmoko nieko, nebuvo stengtasi išsitaisyti ir pasikeisti, žmonės ir toliau plaukia pasroviui, kur tėkmė juos nuneš.
Į žmonijos ateitį žvelgiu itin skeptiškai, juk mums trūksta proto, kad ištaisytume klaidas, kaip kad mokykloje dirbome prie klaidų, kad daugiau jų nekartotume. Tad yra nuogąstavimų, kaip eisime toliau. Visi žiūri į ateitį su didžiuliu netikrumu, nežinodami, ką daryti su gyvenimu, kaip priešintis egoizmui.
Neaišku, kur laidoti radioaktyvias atliekas iš atominių elektrinių ir ginklų, atominių bombų. Problema taip išaugo, kad jau tampa nebekontroliuojama. Kas žino, kuo tai baigsis.
Matome, kad dvi šalys, Rusija ir Ukraina, kariauja ir galo nematyti. Priešiškumas tik stiprėja,
betrūksta, kad tai peraugtų į atominį karą. Kinija reikalauja išplėsti savo įtakos zonas pasaulyje, kitose šalyse auga konfliktai. Nematau priešakyje geros ateities pasauliui.
Tikriausiai, teks įsisąmoninti savo prigimtį kaip blogį ir atsakyti už visas praeities ir šiandienos klaidas. Ir paskui, galbūt, turėsime viltį gyventi gerai.
Ir svarbiausia, ko mums trūksta, – tai širdžių! Trūksta nuoširdaus santykio vieniems su kitais, ir todėl, deja, negalime pajausti svetimo skausmo, negalime susivienyti, kad padėtume vieni kitiems. Deginame ir naikiname gamtinius resursus, niokojame žemės rutulį, ir dėl to negalime gyventi gerai.
Norint viską ištaisyti, reikia keisti žmogų, o mes to nenorime mokytis ir net netikime, kad tai įmanoma. Dar neįsisąmoninome blogio ir nežinome, kokia tikroji įvairiapusės krizės visame pasaulyje priežastis. Tikrasis žmogaus priešas – jo egoizmas. Ir net jeigu kartais tai pripažįstame, nežinome, kaip jam priešintis. Tad mums dar trūksta iš tikro įsisąmoninti blogį.
Mums būtina permąstyti savo praeitį ir padaryti teisingas išvadas ateičiai. Visi jau supranta, kad elgdamiesi kaip anksčiau – žudome save. Juk neturime nei proto, nei širdies, vienintelis mūsų išradimas – ginklas, kuriuo galime sunaikinti visą planetą. Ir net žinodami visa tai, nepajėgiame sustoti ir pasukti į naują kelią.
Tačiau netgi aukštesnysis valdymas negali tiksliai pasakyti, kokia bus mūsų ateitis, juk žmogui duota pasirinkimo laisvė. Žmonija gali rinktis kelią, kuriuo eis. O bus jis geras ar blogas – priklausys nuo to, ką rinksimės šiandien ir rytoj.

#306686

Iš 2022 m. gruodžio 15 d. laidos „Pasaulis“

Daugiau šia tema skaitykite:

Permainų metas

Kur išeitis iš aklavietės

Ateitis priklauso nuo vienybės

Komentaras: Rašo Aleksas: „Paklausiau jūsų ryte ir susiruošiau į darbą. Bet vos išvažiavau iš namų susidūriau su įžūlumu keliuose. Darbe tave spaudžia, kad tik atneštum daugiau pelno. Mums visuomet visko maža ir neužtenka. Kiekvienas mano, esąs teisus. Sakykite, kaip galima pamilti šį pasaulį?“.
Atsakymas: Šį pasaulį galima pamilti tik kaip laiptelį į kitą pasaulį, o jo paties – niekaip ir nė už ką.
Klausimas: Kitaip tariant, tai kaip mažas laiptelis?
Atsakymas: Žinoma. Jeigu atsiduoti šiam pasauliui, tai geriau negimti.
O jeigu priimi jį kaip tarpinę grandį – tuomet jį vertini. Mat jeigu tiksliai žinai, kaip juo pasinaudoti (kiek tai pavyksta, juk tai nėra paprasta), tuomet iš tiesų galima ko nors pasiekti.
Komentaras: Bet juk reikia prasibrauti iki to, kad yra kitas tikslas, o ne šiaip įsitaisyti šiame pasaulyje.
Atsakymas: Jei sakau, kad tai tarpinė ir tik pirma pakopa – taip. Svarbiausia – atsiplėšti.
Klausimas: Tad kokio tikslo siekti paprastam žmogui?
Atsakymas: Nėra paprasto žmogaus. Yra tokie, kuriems daugiau ar mažiau sekasi suprasti šį pasaulį ir paversti jį pakopa, kuri kelia juos į Aukštesnįjį pasaulį. Bet iš principo visi turi tą galimybę, ir kiekvienas gauna ją kokiu nors metu. Trumpai tariant, šis pasaulis geras tuo, kad gali būti preliudija ir pakopa, tramplinas į kitą būseną. Kitos būsenos neturime laukti po mirties. Kita būsena – tai kita pakopa, kai atskleidžiame kitą pasaulį būdami šiame.
Klausimas: Koks jis, kitas pasaulis? Ko man siekti?
Atsakymas: Kitas pasaulis – jis toks, kai atskleidi, kad kiekviena minutė, kiekvienas kokių nors reiškinių, veiksmų, jėgų pasireiškimas – visa tai tam, kad priartintų tave prie tiesos atskleidimo.
Tiesa – atskleisti Kūrėją.
Klausimas: Kas man yra „Kūrėjas“?
Atsakymas: Kūrėjas – tai visų tobulumą atskleidžiančių jėgų visuma.
Klausimas: O kai sakoma frazė „tobula meilė“ – kas turima omenyje?
Atsakymas: Tobula meilė – kai imi suvokti savo būseną, kai tau visos tarpusavyje priešingos jėgos ima kita kitą papildyti.
Klausimas: Kitaip tariant, sakote, kad jėgos – tai norai. Visi mano norai: neapykanta, meilė, dar kažkas jie tarsi papildo vieni kitus. Tai yra absoliuti meilė? Tai ir galima pavadinti tobulumu?
Atsakymas: Taip, bet esmė ta, kad tai ne šiaip jėgos, tai reiškia pakilti virš savęs, tarpusavyje užpildyti save ir kitus, kai atsiplėši nuo savęs ir įsijungti į kitus. Kitaip tariant, tai ne šiaip jėga, tai tokios emocijos, atsiradusios priešybėse, ir todėl jos tiek daug atskleidžia.
Bet vis tiek visa tai žmogaus atžvilgiu. O jeigu tai nėra žmogaus atžvilgiu – nesuprantame, nežinome.
Komentaras: Visąlaik sakote: būtent priešingi norai, būtent priešingos jėgos.
Atsakymas: Antraip, nėra apie ką kalbėti, nieko nejaustume. Jei nėra priešybių, kurios tarpusavyje yra kokios nors būsenos, tai neturime, ko pasakyti.

#303592

Iš 2021 m. gruodžio 27 d. TV laidos „Naujienos su M. Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Atskleisti rojų šiame gyvenime, šiame pasaulyje

Gyvenimo tikslas – visa ko šerdis

Dėl ko egzistuoja ši tikrovė?

Klausimas: Ką reiškia, kas akimirką naujas pasaulis? Ar tikrai taip?
Atsakymas: Taip, nes duomenys nuolatos keičiasi. Jei matytume, kaip viskas keičiasi, tai žinoma, mums tai būtų aiškiau.
Klausimas: Kodėl žmogus jaučia arba nejaučia pokyčių?
Atsakymas: Tai priklauso nuo to, kokiose koordinatėse jis priprato matyti ir suvokti pasaulį. Jei man pasaulis – stabilus, pristabdytas, tai nematau jame jokių pokyčių. Nors yra šiek tiek, juk kadaise būtą dinozaurų, o dabar jų nėra. Bet iš principo, galiu pasakyti, kad pasaulis statiškas, nors viskas nuolatos sukasi: Saulė, Mėnulis, Žemė.
Lygiai taip galime kalbėti apie pasaulio raidą. Matome, kaip vystosi negyvoji, augalinė, gyvūninė gamtas ir pats žmogus. Tad viskas praeina tam tikrą savo raidos dialektiką.

#303444

Iš 2022 m. rugsėjo 23 d. TV laidos „Kabalos ekspresas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyvenimas – tai pokyčiai

Kokie pokyčiai tavęs laukia

Kiekvieną dieną – naujas dangus ir nauja žemė