Klausimas: Kaip vertinate pasaulio biržų veiklos perspektyvas?
Atsakymas: Klausimas aiškiai ne mano adresu, aš nesu ekonomistas. Pasakysiu tik, kad pasaulis pradeda pavargti nuo to, kas vyksta. Blogas ženklas, kai negeros nuojautos apninka daugumą žmonių. Nuotaikos tendencija – žemyn. Optimistų mąžta, politikų galimybėmis niekas netiki, pasitikėjimas jais išseko, nebelaukiama normalizacijos, vis grasinama naujais bankrotais, visi prislėgti.
Kaip rašo E. Klainas „The Washington Post“, niekas nežino, kur ekonomika pradės atsigauti, užtikrintai galima pasakyti, kas nebus atsigavimo pradininkės – ne JAV, ne Europa, ne Japonija, ne Kinija, kur ekonomika perkaitusi, o valdantieji svajoja tik apie „minkštą nusileidimą“, t. y. bijo bankroto ir tautinių neramumų.
Kol kas jaučiame, kad pripratome prie krizės, bet tai laikina – Gamta atves mus į protą, į panašumą su ja. Tarpusavyje ir su aplinka privalome tapti nedalomu vienetu. Tai žmonėms pasiekiama, išpildant tarpusavio laidavimo sąlygą, sukuriant gerą tarpusavio ryšį ir susiformuojant požiūrį į Gamtą kaip į save patį. Tokiu būdu pasaulis pasieks harmoniją, pusiausvyrą, – tai įsiviešpataus ir tarp mūsų.

Daugiau šia tema skaitykite:

Abipusis laidavimas – visam pasauliui

Bandymai sušvelninti smūgį…

Gamta netoleruoja disbalanso

Klausimas: Bėda ta, kad žmogus laiko save Žemės šeimininku, todėl siekdamas išspausti kuo daugiau naudos, ją naikina. Jis nesupranta, kad Žemė nėra jo asmeninė nuosavybė – ji duota tik naudoti. Klaidingas įsitikinimas kursto grobikiškus karus, kovą už teritorijas ir išteklius.
Kaip kabalos mokslo studijos gali harmonizuoti skirtingas žmonių pažiūras, padėti įsisąmoninti, jog savanaudiškais tikslais naudodamas Žemę, žmogus pirmiausiai kenkia pats sau?
Atsakymas: Tai įmanoma, jeigu žmogus išvys kitą paveikslo pusę! Jeigu šio pasaulio nepamatysime kaip skaidraus, neįžvelgsime pro jį jėgų, veikiančių visoje mus supančioje tikrovėje, nepasikeisime. Mūsų egoizmas pasiduoda tik tuomet, kai mato, jog savo veikla kenkia pats sau: „Man bus blogai“.
Turime pasiekti tokią  būseną, kad atskleisime integralią gamtą. Tuomet aš paprasčiausiai nesugebėsiu daryti blogo, nes pamatysiu, kad šitaip pakenksiu pats sau. Štai tokiu būdu! Kitos galimybės nėra, nes kitaip žmonės nesiauklėja.
Atskleisti mūsų tarpusavio ryšį galima tik dirbant su aplinka, bandant susivienyti tarpusavyje, stengiantis pakilti aukščiau savo ego. Tuomet pradedame jausti, kaip tai sunku, pradedame analizuoti save, savo prigimtį, visas savo egoistines savybes, aiškintis, kiek (nepaisant savo noro) gebame arba nesugebame susivienyti su kitais, savo akyse išaukštinti kitus.
Turime padaryti šį didelį  vidinį psichologinį darbą, kol pradėsime atskleisti vidines jėgas. Iš esmės, tai įvyksta dėl to, kad atskleidžiame bendrąją  jėgą – vienybės jėgą, taisančią kiekvieną  iš mūsų.
Mes neturime pasirinkimo, nes visa žmonija dabar yra labai pavojingos būsenos. Matome, kad po kokių  10-15 metų išsemsime visas energijos atsargas. Smarkiai krinta visų energijos išteklių – naftos, dujų, anglies, vandens atsargų – gavyba. Visi ištekliai baigiasi. Mums būtina pasiekti pusiausvyrą su gamta.

Iš 2011 m. gegužės 20 d. paskaitos Romoje

Daugiau šia tema skaitykite:

Egoizmo aklumas

Peizažas pro greitojo traukinio langą

Naujojo pasaulio abėcėlė

Pasaulinis kongresas Maskvoje, antroji pamoka

Klausimas: Sakote, kad moteris nepritraukia Šviesos. Tai kas padeda jai išsitaisyti?
Atsakymas: Moteris nepritraukia Šviesos. Šviesą pritraukia vyrų grupė. Moteris gauna šią Šviesą iš vyriškosios dalies, ir moters dėka Šviesa pagimdo kitą pakopą.
Kaip kad mūsų pasaulyje: vyras iš olos išeina į medžioklę, atneša mamutą ir visi turi ko valgyti. O moteris gimdo ir saugo namų židinį. Tai natūrali teisingo judėjimo ir vystymosi gamtoje forma. Todėl reikia kartu, taip pat natūraliai, dalyvauti šiame procese.
Nutolome nuo viso šito ir susipainiojome santykiuose, todėl tokia visuomenė. Turime grąžinti ją į harmoniją su gamta.
Jokių dirbtinių įstatymų čia niekas nekuria. Kabala kalba viena: tyrinėk gamtą, būk harmonijoje su ja ir kartu su ja po truputį pasieksi pačią aukščiausią būseną – begalybę, amžinybę, tobulumą.

Iš 2011 m. birželio 10 d. antrosios pamokos Maskvos kongrese

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasaulio vienybė – harmonijoje tarp vyro ir moters

Be moterų nepagyvensi…

Moteris – permainų vieta

Pasaulinis kongresas Maskvoje, antroji pamoka

Jokiu būdu negalima suvokti santykių tarp vyrų ir moterų kaip priešiškų. Atvirkščiai, privalome matyti vienas kitame pagalbininką. Jeigu kalbame apie pasaulio vienybę, tai pirmiausia ji yra dviejų pasaulio dalių – vyriškosios ir moteriškosios – tarpusavio palaikymas.
Šios dalys kyla iš bendros kūrinio šaknies: Kūrėjas, Šviesa, ir noras, indas, pripildomas Šviesa. Be to, šis indas patiria įvairias savo pokyčių formas. Šiame inde abu – ir vyriškoji, ir moteriškoji dalys, turi dirbti poroje, kaip idealioje šeimoje.
Bendras kolektyvinis vyro pavidalas su bendru kolektyviniu moters pavidalu turi dirbti kartu, bendrai, abipusiai, aiškiai suprasdami kiekvieno iš mūsų prigimtį. Vyras suvokia save ir moteriškąją prigimtį, moteris suvokia save ir vyriškąją prigimtį, ir mes sveikai, protingai, kaip suaugusios, kaip išsilavinusios, rimtos, siekiančios bendro tikslo dalys veikiame dėl šito tikslo.
Tikslas pasiekiamas tarpusavio ryšyje. Yra sakoma, vyras ir moteris ir Kūrėjas tarp jų. Kitaip tariant, Kūrėjas atskleidžiamas būtent teisingame tarpusavio ryšyje, ekrane, atsirandančiame tarp Šviesos ir noro. Taip turime be perstojo papildyti vienas kitą.
Nėra nei vienos dalies, nei smulkiausios dalelės, nei vieno reiškinio gamtoje, mūsų santykiuose ir mūsų pasaulyje, ir dvasiniuose pasauliuose, kur nors kokiame smulkiausiame aspekte nebūtų abipusio vyriškosios ir moteriškosios dalies viena kitos papildymo, susijungimo, susiliejimo.
Mūsų pasaulyje tai visiškai nepasireiškia. Mes neįsivaizduojame šio abipusio papildymo, susijungimo, susiliejimo, o dvasiniame pasaulyje tai – privaloma sąlyga. Atsižvelgiant į tai, kokiuose lygiuose būsime, jie bus apibrėžiami būtent abipusiu papildymu, abipusiu susijungimu, kol susiliesime į vieną.
Taigi, teisinga mūsų bendro darbo samprata yra pati svarbiausia sėkmės sąlyga.
Pasakyčiau taip: nėra nė vienos problemos, kurią išsispręstų atskirai vyrai arba moterys, nes jos visada sprendžiamos viena per kitą, kitaip tariant, moteriškosios problemos sprendžiasi per vyrus, o vyriškosios – per moteris.
Vyrų požiūris, kad galima egzistuoti atskirai: „Tegul jos eina sau!“ (paprastai ši frazė skiriama moterims) ir „Mes patys viską išspręsime, patys viską padarysime!“ yra visiškai neteisingas. Moterys, suprantama, irgi neteisios, jeigu mano: „Vyrai kažką padarys, išspręs, ir viskas bus gerai, o mes jau šalia jų kažką gausime.“
Iš pradžių, nuo paties pirmo žingsnio turi būti tikslus vidinis kontaktas. Ne išorinis, ne fizinis, netgi ne vizualinis ar verbalinis, o būtent vidinis kontaktas, kuris įvyksta tik per Aukštesniąją jėgą, per kitą pakopą, o ne tiesiogiai tarp mūsų. Toji Aukštesnioji pakopa pasireiškia šiame susijungime. Kitaip tariant, tarsi yra minusas ir pliusas, o tarp jų – koks nors pasipriešinimas, arba įrenginys, kuris pradeda veikti būtent dėl prie jo prijungtų skirtingų polių.

Iš 2011 m. birželio 10 d. antrosios kongreso pamokos Maskvoje

Daugiau šia tema skaitykite:

Ko trūksta dvasiniam vyrų tobulėjimui?

Moteris – permainų vieta

Moteriškas indėlis

Baal Sulamas, laikraštis „Narod“: „Kiekvienai tautai būtina sąlyga yra stipri vidinė sanglauda, kai visi sudedamieji jos vienetai sulituoti vieni su kitais iš instinktyvios meilės.
Maža to, kad kiekvieno individo asmeninę laimę lems jo tautos laimė, o asmeninį nuosmukį jos nuosmukis – taip pat, esant būtinybei, jis bus pasiruošęs atiduoti visą save tautos gerovei. Priešingu atveju jų teisė egzistuoti, kaip vienai iš pasaulio tautų, bus prarasta anksčiau laiko.“
Kiekvienas žmogus privalo atlikti savo pareigą tautai ir būti geras pilietis. Turime būti susiję tarsi vieno kūno organai. Šis pavyzdys suprantamas visiems, tinka ir kiekvienai šaliai atskirai, ir bendrai visam pasauliui. Paveikslas aiškus.
Šiandieną šalys ir tautos susilydo per bendrą ekonomiką, bendras mintis ir norus. Reiškinys, atsiradęs vienoje vietoje, lengvai persikelia kitur. Darosi aišku, kad esame susieti vieni su kitais ne tik šeimoje, ne tik savo mieste ar savo šalyje, bet ir visame pasaulyje.
Kadangi taip yra, pageidautina, kad šis ryšys būtų geras. Tai ir yra sveika visuomenė. Ir priešingai – visuomenė serga, jei jos dalys tarpusavyje nesuderintos bendram darbui.
Problemos organizme taip pat neapsiriboja kažkuria viena dalimi, bet aštrėja, priklausomai nuo to, kiek kuri dalis neaprūpina kitų. Nė vienas mūsų kūno organas nefunkcionuoja pats dėl savęs. Plaučiai, širdis, kepenys, inkstai, blužnis – visi dirba tik kūno naudai. Patiems plaučiams oras nereikalingas, o širdžiai nereikalingas kraujas, kurį ji pastoviai pumpuoja. Kiekviena dalis dirba išimtinai bendram labui – būtent tai palaiko organizmo gyvybę.
Kūnas gali egzistuoti, kai visos jo dalys darniai veikia, o aukščiau jo, aukščiau materialinio, „gyvūninio“ buvimo, egzistuoja suvokimas, gyvenimo pajautimas. Kitais žodžiais tariant, pakilę aukščiau kūno gyvenimo, suvokiame Žmogaus lygmenį. Mes – žmonės, o ne šiaip gyvūnai, susispietę į draugišką bandą. Todėl iš bendros harmonijos turime papildymą.
Taip ir sociume: jeigu visi geruoju susijungtume tarpusavyje, mūsų visuomenė būtų ištaisyta, o išsitaisę siektume aukščiausios pakopos, Kūrėjo.

Iš 2011 m. gegužės 8 d. pamokos pagal laikraštį „Narod“

Daugiau šia tema skaitykite:

Tobulumui svarbus kiekvienas

Tokie skirtingi…

Lygybė bendroje šeimoje

Savo pasaulyje esame gyvūninėje pakopoje, todėl galime imti iš gamtos tik tiek, kiek būtina kūno poreikiams. Tačiau mes siurbiame jos išteklius dėl naudos pakopai „žmogus“.
Skirtingai nei gyvūninis lygmuo, „žmogus manyje“ reikalauja priedų: pinigų, pagarbos ir žinių. Šių norų negalima patenkinti smurtaujant prieš gamtą.
Imu keletą kilogramų metalo, vadinamo „auksu“, ir nuraminu savo pasipūtimą bei valdingumą. Kaip metalas susijęs su valdžios trūkumu? Kodėl aš naudoju vienos pakopos išteklius, kad patenkinčiau kitos poreikius? Tai visiškai neteisinga.
Norus, susijusius su maistu, seksu ir šeima, reikia patenkinti pagal prigimtinį principą. Tuo nenaikini gamtos, kadangi veiki gyvūniniame lygmenyje. Jeigu miške triušiams stinga maisto, jų skaičius mažėja. Taip išlaikai pusiausvyrą su gamta, „sujungtas“ su ja tiesiogiai. Tačiau vietoje to tu dirbtinai pakeli save aukščiau gamtos, išnaudodamas jos lygius, kad suaktyvintum žmogaus pakopą.
Tikrasis žmogaus pakopos ištaisymas turi būti kitoks: naudoji gamtą būtiniems poreikiams, o visas kitas pastangas nukreipi į žmonių tarpusavio ryšį. Taip ištaisai savo pinigų, garbės ir žinių troškimus.
Priešingu atveju naikini gyvūninį ir augalinį lygmenis. Tai ir matome šiandien.
Jeigu santykyje su gamta nenaudotume savo turtų, garbės ir žinių norų, mūsų būtų mažiau žemėje – tarkim, milijardas. Gyvenimas būtų paprastesnis, o savo žmogiškuosius norus ne eksploatuotume, o ištaisytume. Galiausiai būtume pusiausvyroje ir harmonijoje su gamta negyvajame, augaliniame ir gyvūniniame lygmenyse, taip pat ir žmogaus pakopoje.
Be to, ši pakopa padovanotų mums vidinės gamtos esmės, joje slypinčios Aukštesniosios jėgos pojūtį. Ištaisydami pinigų, garbės ir žinių norus, prasiskverbtume gamtos vidun ir išryškintume jos giluminę būtį – amžinybę ir tobulumą.

Iš 2011 m. gegužės 1 d. pamokos pagal straipsnį „Pasaulis pasaulyje“

Daugiau šia tema skaitykite:

Cunamis tavo sielos gelmėje

Gyvenimas ant ugnikalnio

Susivienyti įmanoma tik dvasiniu lygmeniu

Pasaulinis kongresas „WE!“ Naujajame Džersyje, 1 pamoka

Mūsų akivaizdoje pasaulis labai sparčiai juda į priekį ir keičiasi. Tai rodo visi pastarojo laikotarpio ženklai, įvykiai Japonijoje, Šiaurės Afrikoje ir apskritai arabų šalyse. Mes dar nežinome, kaip tai paveiks mus visus, bet neabejotinai paveiks.
Žmonės, priimantys sprendimus, politikai, sociologai jau jaučia, kad pasaulis tapo visiškai „apvalus“ ir labai susijęs. Abipusis poveikis toks didelis, kad šalys dabar neatsiejamos viena nuo kitos. Niekas daugiau negalės daryti to, kas jam šaus į galvą, kaip anksčiau. Šiandien viskas priklauso nuo visų, todėl visiems teks rūpintis visais. Įvykiai, vykstantys bet kuriame pasaulio taške, svarbūs kiekvienam. Pasaulis pradeda svarstyti ir priimti šį faktą, ko dar nebuvo prieš 10-15 metų.
Iš to aiškėja Baal Sulamo žodžiai, parašyti straipsnyje „Kabalos mokslas ir jo esmė“: „Džiaugiuosi, kad gimiau šioje kartoje, kada jau galima atskleisti kabalos mokslą.“ Tūkstančius metų ji buvo paslėpta, ir būtent šioje kartoje, šią epochą ją galima atskleisti.
Kodėl? Kadangi mūsų laikais pasaulis jaučia visuotinį visų savo dalių, dar nesujungtų į vieną bendrą kūną, tarpusavio ryšį. Tai kol kas atskiros dalys, kurios jaučia save kaip vis labiau atsietas, prideramai nesusijungusias tarp savęs, harmoningai nesąveikaujančias, – ir čia juntamos krizės.
Jei toks procesas vyktų mūsų kūne, tai prilygtų ligai arba net mirčiai, priklausomai nuo to, kaip aštriai pasireikštų organų atskirtis. Ir priešingai, kūno sveikata priklauso nuo visos jo sistemos bendro darbo harmonijos ir darnos. Tas pats galioja bet kuriam mechanizmui, bet kuriai mašinai, žmonijai ir visatai.
Ir štai dabar matome „automobilį“, ruoštą per tūkstančius savo vystymosi metų. Jo dalys susiformavo ir augo atskirai, susidurdavo, kovodavo viena su kita, – ir staiga pasiekė naują lygį, kur egzistuoti gali tik visoms susivienijus.
Dėl to ir džiaugiasi Baal Sulamas. Juk kabala – tai dalių suvienijimo į bendrą sistemą, idant jos visos susivienytų bendroje harmonijoje, mokslas.
„Ko ten bijoti? – mes mąstome. – Kaip nors susijungsime.“ Tačiau viršutiniuose valdžios sluoksniuose žmonės mato, kad taip nėra. Mes tiesiog nežinome, kaip tai padaryti.
Didieji septynetai, didieji dvidešimtukai susirenka konferencijose ir negali priimti jokio bendro sprendimo. Jie iš tikrųjų nori susitarti – juk jiems reikia valdyti, viešpatauti, o priemonės tam išnaudotos. Pasaulis tapo nenuspėjamas, politinės ir ekonominės programos neįgyvendinamos. Mes tik bandome gesinti problemų ugnį, tačiau jos vis tiek užsiliepsnoja, virsdamos viena daugialype krize.
Šiandien jau niekam nėra paslaptis, kad žmogus konfliktuoja su savimi. Aštrėja šeimos ir auklėjimo krizė, plinta depresija, pagimdydama daugelį medicininių ir socialinių problemų, ekonominė krizė nenori baigtis ir užplūsta vėl ir vėl. Visa tai – tik dalis pasaulinių problemų, kurių nė vienos negalime išspręsti.
O prieš keletą mėnesių atskleistas naujas reiškinys: įvykiai prasideda vienoje šalyje ir persimeta į kitas, plinta kaip virusas, ir niekaip negalime to sustabdyti. Atrodo, dar vakar diktatorius tvirtai laikė valdžią, o šiandien jau tapo bejėgis.
Ši banga gali nusiristi per visą pasaulį, kas žino, kokie režimai po jos išliks?
Nenuspėjamas pasaulis – labai pavojingas dalykas. Jeigu norime suprasti, kaip padaryti tvarką globaliame pasaulyje, kurio visos dalys integraliai tarpusavyje susijusios, turime pakilti į aukštesnę nei pats pasaulis pakopą.

Iš 2011 m. balandžio 1 d. 1-osios pamokos kongrese „WE“ Naujajame Džersyje

Daugiau šia tema skaitykite:

Pakilk auščiau problemos, kad ją išspręstum

To dar nebuvo

Stichinių nelaimių pamokos

Klausimas: Dažnai sakote, kad žmogus turi suteikti gamtai harmoniją. Negi ji neharmoningai sukurta?
Atsakymas: Pati Gamta yra visiškai harmoninga, bet iš šios harmonijos dėl specialiai mums sukurto egoizmo iškrenta žmogaus „Aš“. Per šią egoizmo prizmę gamta atrodo neharmoninga ir chaotiška.
Gamta, apimanti visus egzistuojančius pasaulius, yra daug platesnė, integrali, ji apima pasaulėdaros sistemą, kurioje viskas globalu, tarpusavyje susiję ir idealu. Visa ši sistema valdoma nematomų ir mūsų nejaučiamų jėgų… Viso to dėl savo egoizmo nepajėgiame suvokti. Jis uždengia tai nuo mūsų ir iškraipo gamtos tobulumą.
Taigi, mums ši milžiniška, globali, tobula sistema pasireiškia netobulai, – ją iškreipia mūsų egoizmas – kad galėtume ištaisydami save, tapti panašūs į Kūrėją, prilygti Jam.
Taip aš perku parduotuvėje žaislą, parnešu namo, išardau jį dalimis ir duodu savo mažam vaikui, kad jį surinktų. Kodėl aš jį išardau? Kad jis mokėtų teisingai surinkti.
Išeitų, jog visa mūsų visuomenė, visa, kas žmogaus sukurta per tūkstančius metų, visa mūsų kultūra ir civilizacija – tik žaisliukas, kuriuo naudodamiesi turime išmokti tapti panašūs į Gamtą, į Kūrėją.
O paskui visas šis pasaulis išnyksta iš mūsų pojūčių ir nustoja egzistavęs. Visa Visata, viskas, ką šiandien suvokiame penkiais jutimo organais – save, visą supantį pasaulį, – viskas išnyksta priklausomai nuo mūsų dvasinių pasiekimų. Šis pasaulis dingsta – kaip nebereikalingas žaisliukas.
Pradedame suvokti kitą  egzistavimo lygį, kitą pasaulį, kitus tarpusavio ryšius, kitą realybės pjūvį – amžiną ir tobulą.

Klausimas: Kodėl pastaruoju metu matome pasireiškiant kraštutinę tėvų neapykantą savo vaikams?
Atsakymas: Tai augančio, niekuo neribojamo egoizmo pasireiškimas. Pastaruoju metu tarp lyčių ir kartų atsiranda daug naujų tarpusavio santykių. Žmones ima riboti gimstamumą, nuvertina šeimos kūrimą, vaikų auklėjimą. Tai ypač būdinga dideliems miestams, kur lėtai išmirštančius senbuvius keičia atvykėliai.
Perspektyvoje atsiras dar viena sudėtinga socialinė – visuomeninė – etinė  problema – „ką daryti su senais žmonėmis“: dabartinė ekonominė krizė sunaikins pensijų fondus, ir nebus kam „maitinti“ būsimų pensininkų, nes dirbančiųjų bus žymiai mažiau nei pastarųjų.
Be to, jauna darbingoji karta atsidurs pasaulyje su visiškai nualintais žemiškaisiais ištekliais, pasaulyje, nepajėgiame jų išmaitinti. Viso to pasekmė – karai, badas.
!!! – Arba greitas savęs ir Gamtos ištaisymas pagal kabalos metodiką, greitai atkuriant pusiausvyrą ir harmoniją tarp  žmogaus ir pasaulio – !!!