Pateikti įrašai su davimas žyme.


Kas yra „meilė Kūrėjui“?

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Ką reiškia „mylėti Kūrėją“?
Atsakymas. „Mylėti Kūrėją“ kabalos požiūriu reiškia pasiekti davimo artimui savybę tokiu lygiu, kai iš tikrųjų matai tobulumą šios savybės, kuri pakelia tave į aukščiausią tavo troškimų pripildymo lygį.
Net kalbėdami apie dvasinį pripildymą, apie dvasinę meilę, mes vis tiek kalbame apie tai, kas vyksta noruose, nes mūsų prigimtis yra vien noras mėgautis.
Bet teisingas, absoliutus ir galutinis šio noro pripildymas galimas tik tada, kai sujungiame savyje visus likusius norus, prijungiame juos prie savęs, nepaisydami savo egoizmo, t. y. praktiškai pasiekiame patį didžiausią egoizmą. Bet tai jau nėra laikoma egoizmu, nes einame nepaisydami norų, kurie yra kiekvienoje būsenoje.
Egzistuoja įvairių norų. Kiekvienas iš jų jaučia tik save. Jei šie norai galės išeiti iš savęs ir pradės jungtis vienas su kitu, tai sukurs tarpusavyje jėgų tinklą ir pajaus jį kaip bendrą siekį pripildyti vienas kitą. Šis tinklas ir vadinamas „Kūrėju“ arba „meile“.Kodėl taip vyksta? – Todėl, kad kiekvienas šių norų nešėjas viduje yra egoistas (minusas). Jis išeina „iš savęs“, kad pripildytų visus kitus.
Tačiau ir minusas lieka, o tarpusavyje jie kuria vieną didžiulį pliusą. Taip pliuso ir minuso priešpriešoje kyla potencialų skirtumas, kuris vadinamas meile, kartu pasireiškia visas ryšių tinklas tarp jų. Jis ir atsiskleis tarp jų kaip Kūrėjas.
Kitaip tariant, sakykime, aš – pliusas. Man reikia kažko, kas būtų minusas: draugas ar pasaulis – nesvarbu kas.

Tada tarp pliuso ir minuso turime sukurti tokią būseną: abipusį prigimtinį prieštaravimą, atitolimą, neapykantą ir kartu su tuo – stiprų pritraukimą, meilę. Būtent mūsų atskleidžiant minusą ir pliusą sukurtame lauke mes ir egzistuojame.
Mes jaučiame jį keliais lygiais. Tai ir yra Aukštesnysis pasaulis, o jo pripildymas – Kūrėjas.
Kabalos mokslas kalba tik apie tai, nes vystymosi procese nuo pirmojo taško (minuso mumyse) mes visą laiką judame pirmyn, kol pasieksime paskutinįjį tašką – pliusą. Bet šis pliusas egzistuoja vienu metu su dideliu minusu.


Egoizmas vystosi jau šešis tūkstančius metų. Pradėję nuo tam tikros būsenos, mes vis labiau jį suvokiame ir pradedame nepaisydami jo vystyti meilę, tarpusavio ryšį. Vadinasi, viena vertus, mes vystome egoizmą žemyn (pieš. mėlyna linija). Kita vertus, atitinkamai mes vystome pliusą (pieš. raudona linija).
Galiausiai mes pasiekiame labai stiprią pliuso ir minuso priešpriešą (pieš. žalia linija), kuri ir suteikia mums didžiulės meilės efektą.
Be to, bet kurią akimirką mes negalime vystyti savyje pliuso, jei neiname į minusą. Todėl mūsų judėjimas pirmyn nuolat pasireiškia kaip pakilimai ir kritimai.

Iš 2017 m. rugpjūčio 6 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasinis pasaulis, materialus pasaulis

Meilės atgimimas

Kaip prilygti Kūrėjui?

Komentarų nėra

Kabalisto motyvacija

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kuo kabalistas skiriasi nuo fanatiko? Iš kur jis ima savo motyvaciją?
Atsakymas. Ankstyvuoju žmonijos vystymosi laikotarpiu mūsų egoizmas buvo itin mažas ir todėl žmonės buvo fanatiški.
Fanatikas – tai žmogus, gebantis įtikinti save kokia nors idėja, kurios nejaučia, bet laiko už aukščiausią tikslą. Anksčiau fanatikai vaikštinėjo gatvėmis, skleidė savo idėjas, agitavo ir t. t.
Bet tai jau praėjo, egoizmas išaugo, visos religijos jau nėra tokios stiprios, kad žmonės dėl jų aukotų savo gyvenimus, išskyrus islamą, nes tai sąlygiškai jauna religija. Bet jos karingumas – laiko klausimas, greitai ir tai praeis ir tuomet viskas nutils.
Kabaloje motyvacija itin paprasta: jeigu noriu prilygti Kūrėjui, atskleisti sau visą sistemą dabar, čia, šiame gyvenime, šiame pasaulyje, tai turiu siekti išpildyti sąlygą „pamilk artimą“.
Juk po mirties nieko naujo nebus, mirtis – kai baltyminis kūnas liaujasi egzistuojąs ir tik tai! Tad ką pasiekei – tą pasiekei ir turi vėl grįžti į šį laikiną kūną ir stengtis būdamas jame pakilti virš jo.
Kabalistas – tai žmogus, kuris labai realiai žiūri į pasaulį. Jam būtina pakilti aukščiau savo egoizmo. Ir tai įmanoma, jeigu iš aukščiau gausime tam tikrą jėgą vadinamą „supančia Šviesa“ (or makif), ji padės mums visiškai neatlygintinai atlikti meilės ir davimo veiksmus.
Įgyjame visiškai kitą prigimtį, kuri įeina į mus ir jos padedami veikiame.
Klausimas. O ankstesnis santykis ištrinamas, atšaukiamas?
Atsakymas. Niekas neištrinama, tiesiog žmogui duodama galimybė veikti savarankiškai. Ir tiek, kiek jam tai pavyksta, jis turi ryšį su Kūrėju.

Iš 2017 m. spalio 9 d. TV programos „Paskutinioji karta“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kabalistas – mokslininkas, tiriantis save

Atskleidžiant gyvenimo paslaptis

Tikslas – meilė artimui

Komentarų nėra

Kabalos pamokos, IV dalis

Kabalos mokymasis

каббалист Михаэль ЛайтманSvarbiausias dalykas studijuojant kabalą yra ne žinių įgijimas, o naudojimas stebuklingos šio mokslo savybės, vadinamos „sgula“, apie tai rašo Baal Sulamas įvade į „Mokymą apie dešimt sfirų“.
Per mokslą mus veikia jėga, kuri vysto mūsų altruistines savybes, meilę artimui. O jau per šias savybes mes suvokiame Aukštesnįjį pasaulį, mus valdančią sistemą.
Tai nepriklauso nuo išmoktos medžiagos apimties, o tik nuo tikro ketinimo širdyje, nuo stengimosi tapti tokiu duodančiu ir mylinčiu, apie kokį kalba išminčiai kabalistai.
Klausimas. Iš kur kabalistinės knygos turi jėgą, kuriančią tokius kokybiškus pokyčius žmoguje, kad jis atskleidžia naują tikrovę?
Atsakymas. Kabalistinės knygos buvo parašytos kabalistų, kurie pasiekė aukštų davimo ir meilės artimui pakopų ir aprašo visus šiuos dvasinius veiksmus. Skaitydami mes norime suvokti tai, ką suvokė jie, tapti taip pat duodančiais ir atskleisti Kūrėją. Mes stengiamės neapsigauti, įsivaizduodami Kūrėją kažkaip kitaip, o tik kaip bendrą davimo ir meilės jėgą, į kurią norime būti panašūs.
Mes pradedame keistis davimo artimui kryptimi, suartėjame ir viską darome dėl vienas kito, kadangi tik tokiu būdu galėsime atskleisti Kūrėją. Mes stengiamės įtikinti save, kad tokiu būdu judame pirmyn ir norime, kad mumyse įvyktų pokyčiai.
Kiekvieną dieną aš tikrinu save: ar pradėjau geriau elgtis su draugais? Aš ieškau, kaip galiu pasiekti meilės artimui kaip sau, kad nuo meilės kūriniams pereičiau prie meilės Kūrėjui.
Klausimas. Koks mokytojo vaidmuo studijuojant kabalą?
Atsakymas. Mokytojas siekia pabudinti žmoguje gebėjimą išgirsti, apie ką kalba kabalos mokslas. Juk žmogus klauso apie meilę artimui, bet žodžiai tarsi pralekia pro ausis. Bet jei žmogus neįvykdys šios sąlygos, tai neatskleis Kūrėjo, ir visas jo mokymasis bus veltui.
Klausimas. Kuo skiriasi paprastas mokytojas nuo kabalos mokytojo?
Atsakymas. Kabalos mokytojas – tai laidininkas, kuris veda žmogų per visas jo vidines ir išorines būsenas, kad jis galiausiai suprastų, jog svarbiausia yra meilė artimui.
Be mokytojo mokytis kabalos neįmanoma, nes žmogus šiame gyvenime vadovaujasi savo egoizmu. Ir todėl jis niekada negalės nukreipti pats savęs teisingiems veiksmams, kitaip tariant, meilei artimui, kuri atveda prie davimo Kūrėjui.
Klausimas. Kaip pasirinkti kabalos mokytoją ir patikrinti, ar jis tikras?
Atsakymas. Visų pirma, tai nustatoma pagal jausmą širdyje. Be to, reikia pasižiūrėti, iš ko šis žmogus pats mokėsi – tai labai svarbu. Žodis kabala ne veltui reiškia „gavimą“, juk ji perduodama kaip dvasinis paveldas iš mokytojo mokiniui.
Taip buvo anais laikais ir tik pastaruoju akivaizdžiai prasidėjo masinis kabalos mokymasis, didelėse grupėse. Todėl mokytojas perduoda savo žinias ne vienam mokiniui, o visai grupei.
Kabalą gali dėstyti tas, kas gavo ją iš pripažinto kabalisto, jos mokėsi daug metų ir gali paaiškinti tai, kas parašyta pirminiuose šaltiniuose.
Klausimas. Ar yra kokių reikalavimų pradedančiam studijuoti kabalą?
Atsakymas. Reikia būti normalios fizinės, psichologinės, psichinės būsenos. Daugiau nėra jokių sąlygų, nereikalaujama išskirtinių gebėjimų. Galiausiai visi žmonės turės tapti kabalistais ir atskleisti Kūrėją šiame pasaulyje.
Klausimas. O jei žmogus nemėgsta ir negeba mokytis?
Atsakymas. Yra pasakyta, kad „ne protingas mokosi“, o tas, kuris vedamas širdies siekia sužinoti, dėl ko jis gyvena, kokia jo gyvenimo prasmė. Jei žmogų jaudina šie klausimai, tai rodo, kad jis pasirengęs dvasiniam vystymuisi.
Klausimas. Vaikai visada su nekantrumu laukia atostogų. Ar kabalos mokinys taip pat suvokia mokslą, kaip kažką apsunkinančio?
Atsakymas. Už kabalos mokymąsi neduoda premijos ir mokslinių laipsnių. Todėl žmogus, panorėjęs mokytis, turi sumokėti už tai savo laiku ir pastangomis. O vietoj to gauna dvasinį pasitenkinimą nuo to, kad užsiima didingiausiu reikalu, koks tik gali būti ne tik mūsų pasaulyje, bet ir apskritai visoje tikrovėje.

Iš 2017 m. liepos 20 d. 884-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Kabalos pamokos, I dalis

Kabalos pamokos, II dalis

Kabalos pamokos, III dalis

Komentarų nėra

Savybių panašumo dėsnis

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Ką reiškia savybių panašumo dėsnis?
Atsakymas. Savybių panašumo dėsnis yra ir mūsų pasaulio fizikos dėsnis, kai teigiamos ir neigiamos kokybės, savybės, jėgos traukia ar stumia kits kitą.
Šis dėsnis leidžiasi mums iš dvasinio pasaulio. Tad jei norime prie ko nors priartėti, ar nuo kuo nors nutolti dvasinėje erdvėje, turime pakeisti savo savybes: tapti panašūs į tą, prie ko norime priartėti, arba priešingai – nutolti, tapus priešingu tam, nuo ko norime nutolti.
Tai matyti ir šeimoje tarp sutuoktinių, ir grupėje tarp draugų. Jei noriu suartėti su draugu, turiu kuo labiau tapti panašus į jį.
Taip norėdami prilygti Kūrėjui, priartėti prie Jo, turime sukurti tokį tarpusavio bendrumą, tokią sąveiką, kuri atitiktų aukštesniąją jėgą – davimo ir meilės savybę.

Iš 2017 m. lapkričio 26 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Pagrindinis dvasinio pasaulio dėsnis

Naujas laikas, nauji dėsniai

Gamta neišmokys blogo

Komentarų nėra

Sugrįžimas prie meilės

Ateities visuomenė

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kuomet visi atsikratys egoizmo ir taps tobuli, ar tuomet gims vaikai, ar jie bus tobuli nuo gimimo?
Atsakymas. Taip, visiškai tobuli. Tuomet pasaulis taps gyvūniniu ir visi vienas kitam darys tik gera, jokio blogio nebus.
Klausimas. Tuomet, kaip sakoma, vilkas gulės šalia ožiuko, o mažas berniukas žais su juo?
Atsakymas. Jeigu egoizmas galutinai ištaisytas, kaip gali būti, kad vienas kenktų kitam?
Klausimas. Kuo tuomet mis vilkas? Kuo jis bus sotus?
Atsakymas. Tiktai davimu kitiems, nereikės jokio maisto, iš viso nieko.
Kai tik pasaulis pradės po truputį artėti link galutinio ištaisymo, visos jo detalės pradės nykti iš mūsų pojūčių. Negyvoji, augalinė, gyvūninė gamta ir žmogus pereis į nematerialų lygmenį, nes egoizmo nebebus, nebebus materijos.
Materija tėra iliuzija, duota mums pajausti, kad turėtume su kuo dirbti, grąžindami save į altruizmą, įgydami davimo ir meilės savybę.

Iš 2017 m. vasario 26 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip pakilti virš egoizmo?

Ateities žmogus

Didelis egoizmas – didelis ištaisymas

Komentarų nėra

Ar galėjo Knygą „Zohar“ parašyti dešimt moterų?

Moters dvasingumas, Vyras ir moteris, Zohar

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Hipotetiškai, ar galėjo Knygą „Zohar“ parašyti dešimt moterų?
Atsakymas. Hipotetiškai, taip. Tačiau mes taip sukurti, kad siekis susivienyti yra vyrų rankose, o palaikymo jėga ir vyrų susivienijimas – moterų.
Todėl mūsų pasaulis iš esmės yra padalintas į skirtingas savybes: vyriškas ir moteriškas, davimą ir gavimą. Kabalos moksle tai labai rimtai nagrinėjama, tai tarpusavio bendravimo kertinis akmuo.
Iš esmės, kaip du vyrai vienijasi? Vienas antrojo atžvilgiu yra tarsi moteris, kitas pirmojo atžvilgiu yra tarsi vyras. Turima omenyje ne fiziologija ar psichologija, ne mūsų pasaulio veiksmai, o būtent dvasinės savybės. Bet kuri dvasinė savybė, kurią atskleidžiame savyje, susideda iš vyriškosios ir moteriškosios dalių.
Mūsų pasaulyje, kol nesame Aukštesniojo pasaulio lygmenyje, vyrai, žinoma, iškeliami į priekį. Jie laikomi pagrindiniais ir svarbiausiais kabalistinėse grupėse.
O moterys susiburia aplink vyrus ir per juos pradeda jausti dvasines savybes, nes vyrai prasiveržia į dvasinį pasaulį, kaip ir mūsų pasaulyje, – visur ir visada jie yra atradėjai, statytojai, naikintojai, o moterys eina iš paskos.
Tačiau, kai vyrų proveržį seka moterų „batalionai“, ten jau gimsta dvasinės savybės ir ugdomos naujos sielos. Ten ima veikti moteriškosios dalies savybės, kurios yra ne papildančios, o išties rimtos, pirmaujančios ir veikiančios dvasinėse pakopose.
Klausimas. Vadinasi, esminis reikalavimas kyla iš moterų?
Atsakymas. Taip, Toroje ne kartą kartojama, kad reikia klausytis savo žmonos, moters. Tora parašyta labai įdomiai: nepaisant to, kad joje kalbama tarsi apie vyrus, tačiau visada atsiranda kažkokia moteris, kuri slaptai jiems vadovauja, kaip žmona šeimoje.
Vyras laikomas šeimos galva, tačiau kur aš tik nebuvau pasaulyje ir ko tik neklausdavau: ir indėnų Pietų Amerikoje, ir ko tik nori, įskaitant europiečius ir afrikiečius, moteris visur – gyvenimo, pasaulio pagrindas. Tas pats ir kabalos moksle.
Tačiau proveržį vykdo vyriškoji jėga, už kurios stovi, palaiko, pastumia, nukreipia ir net nurodo – moteriškoji.

Iš 2017 m. birželio 4 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasinis pasaulis: vyrai ir moterys

Moteriška jėga – kūrinijos jėga

Vyras ir moteris – tokie skirtingi pasauliai, I dalis

Komentarų nėra

Latentinis dvasinio darbo periodas

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманDvasiniame procese yra „latentinis periodas“, kai žmogus nemato, kad eina pirmyn ir kad kažką daro. Tarsi besilaukianti moteris, į kurią žiūrint iš pradžių nematyti, kad joje jau auga nauja gyvybė.
Esmė ta, kad dvasiniai veiksmai priskiriami davimo jėgai, o žmogus kol kas neturi šios jėgos, ir todėl nemato dvasinių veiksmų. Jeigu šalia jo yra kabalistas, tai jis savo davimo jėga gali išvysti, kas vyksta su žmogumi ir ką jam ruošia, nors pačiam žmogui to nematyti.
Kartais žmogus visiškai nejaučia savyje jokių permainų, nors jo viduje jau vyksta pasirengimas ir itin svarbūs pokyčiai, tačiau jie žemiau jo jautrumo slenksčio. Juk jis ant šios pakopos dar neturi davimo ketinimo.
Ir todėl niekada nemato kitos pakopos, tik kabalistas, esantis šalia jo, gali apie ją sužinoti. Tarsi tėvai žino apie vaiką, koks jis išaugs po metų dviejų, o patys vaikai to nesupranta.
Visa ši paslėptis tikslingai sukurta, kad suteiktų mums galimybę išvystyti davimo kli. Juk, jeigu kita pakopa būtų atskleista, negalėtume dirbti duodami, nes žinotume apie ją.
Laimė, kad įvyko sudužimas, kad yra paslėptis, dėl jų galime vystyti davimo, tikėjimo kelim. Nenoriu matyti ir žinoti! Netgi vėliau atsiskleidžiančių matymo ir žinojimo, galimybės išvysti visą pasaulių sistemą nuo krašto iki krašto, nepriimu į tuos kelim. Nenoriu gauti atsakymų, noriu duoti aukščiau jų.

Iš 2018 m. sausio 25 d. pamokos pagal Baal Sulamo laišką

Daugiau šia tema skaitykite:

Visuotiniame norų kaleidoskope

Nori prisijungti prie tinklo? Pirmiausia įsigyk kompiuterį

Kaip gyventi Žmogaus gyvenimą

Komentarų nėra

Dykuma I d.

Pasaulio struktūra

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Žemė – tai vienintelė planeta Visatoje, kur gyvenimas yra įmanomas. Ir vis dėlto Žemės rutulyje yra sričių, netinkamų gyvenimui, pavyzdžiui, dykuma. Kodėl, žemėje yra tokių vietų, kur praktiškai nėra vandens ir labai sunku išgyventi?
Atsakymas. Žemės rutulyje yra vietų, netinkamų žmogaus egzistavimui: šiaurės ir pietų ašigaliai, taip pat zonos aplink pusiaują, kur daugiausia ir tęsiasi dykumos. Matyt, dėl homeostazės, pusiausvyros gamtoje reikia, kad egzistuotų tokios ekstremalios sąlygos: ekstremalus šaltis ir ekstremalus karštis.
Lygiai taip pat galima paklausti, kodėl egzistuoja keturi metų laikai – ar nebūtų geriau pastovi, maloni 25 laipsnių temperatūra? Bet mes nesuprantame, kad išorinės sąlygos – tai mūsų vidinės būsenos atspindys. Išorėje vyksta tokie patys procesai, kaip ir viduje. Mano viduje keičiasi žiema, vasara, ruduo: šaltos ir karštos būsenos, sielos sausumo ir gaivinančio lietaus būsenos.
Todėl visas sąlygas reikia suvokti kaip būtinas ypatingai klimato cirkuliacijai, nuotaikų kaitai negyvajame, augaliniame, gyvūniniame pasaulyje ir žmoguje. Visa pasaulių sistema sukurta pagal keturias stadijas. Juk pasaulyje veikia tik dvi jėgos: davimo jėga (Kūrėjo savybė) ir gavimo jėga (kūrinio savybė) bei perėjimas nuo vienos prie kitos ir atvirkščiai.
Negalime būti tik vienoje gavimo jėgoje – joje neįmanoma gyventi. Dabar pagaliau įsitikiname, kad neįmanoma egzistuoti tokiame egoizme. Bet vienoje davimo jėgoje irgi nepragyvensi – būtina suderinti abi jėgas.
Netgi dvasiniame, tobulame pasaulyje negalime išgyventi be savo egoizmo: jis mums reikalingas dėl kairės linijos, kaip atsvara šventumui. Be jo neįmanoma mokytis, įsivaizduoti, išmatuoti dvasingumo – vienas visada vertinamas kito atžvilgiu. Todėl reikia pliuso ir minuso, ir mums teks tinkamai juos suderinti.
Klausimas. Kas yra vidinė dykuma?
Atsakymas. Vidinė dykuma karšta ir sausa. Tai itin sunkios sąlygos, kai nėra antros jėgos – drėgmės ir vėsumos. Nėra dviejų jėgų pusiausvyros ir todėl taip sunku.
Esant priešingoms sąlygoms, kai labai šalta, taip pat neįmanoma išgyventi. Dykumoje gali būti 70 laipsnių karščio, o ašigaliuose – 70 laipsnių šalčio. Ir viena, ir kita – problema.
Mums būtina pasiekti dviejų priešingų jėgų pusiausvyrą, kaip moko kabalos mokslas. Ir tada pasiekiame viduriniąją liniją, kitaip tariant, pusiausvyrą tarp davimo ir gavimo jėgos ir galime gerai gyventi: taikiai vieni su kitais ir kiekvienas su savimi.
Jei kada nors mums pavyks pasiekti tokio vidinio išsitaisymo, apie kurį kalba kabalos mokslas, tai tuo paveiksime ir išorinį klimatą, ir gyvūniją, kaip pasakyta, kad vilkas gyvens taikiai kartu su ėriuku.
Bus tęsinys…

Iš 2017 m. lapkričio 28 d. pokalbio „Naujasis gyvenimas“ Nr. 924

Daugiau šia tema skaitykite:

Dviejų jėgų pusiausvyros centre

Dykuma, II dalis

Vienybės link per dykumą

Komentarų nėra

Mokslas apie dvasinio pasaulio dėsnius

Kabala ir kiti mokslai, Kūnas ir siela, Realybės suvokimas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Teigiate, kad kabala nekalba apie šį pasaulį. Ką gi tada reiškia, kad ji realizuojama visuomenėje?
Atsakymas. Kabala nekalba apie mūsų pasaulį, netiria jo dėsnių, o tiesiog pasakoja apie juos, kaip apie duotybę. Ji tiria – kaip pakilti į kitą dėsnių lygmenį, kur dėsniai, grindžiami davimo savybe.
Mūsų pasaulio dėsniai remiasi gavimu, o dvasinio – davimu. Tai du priešingi pasauliai. Todėl negalime būdami mūsų pasaulyje, turėdami materialias jusles jausti aukštesniojo pasaulio, aukštesnės erdvės, juk ji jaučiama davimo savybe.
Kol kas šios savybės neturime. Jos atsiradimas vadinamas „siela“. Kitaip tariant, šiame pasaulyje gyvename kūne, o dvasiniame – sieloje.
Tačiau iš principo yra dvi valdymo sistemos: arba dėl savęs – mūsų pasaulyje, arba dėl davimo – aukštesniajame pasaulyje. Todėl, kai suvoki dvasinį pasaulį, dingsta laiko pojūtis, mat išeini „iš savęs“, užmezgi išorinius santykius.

Iš 2017 m. spalio 8 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Ką tyrinėja kabalos mokslas?

Kabalos suvokimo etapai

Kur yra dvasinis pasaulis?

Komentarų nėra

Kaip atsiranda ekranas?

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kuomet pasiekiamas egoizmo apribojimas ir įgyjamas ekranas?
Atsakymas. Tai nutinka beveik nepastebimai, juk visi dvasiniai veiksmai prasideda nuo itin mažų detalių, dydžių, priešybių. Žmogus staiga supranta, kad kažkada su tuo neturėjo jokio santykio, o dabar atsirado jausmas, potyris, tai pateko į jo jutiminę erdvę.
Klausimas. Kas yra „apribojimas“ ir „ekranas“?
Atsakymas. Ir ekranas, ir apribojimas – tai žmoguje atsiradusio aukštesniosios jėgos jautimo pasekmė. Ji atsiskleidžia žmoguje kaip egzistuojanti, ir tuo remdamasis žmogus elgiasi tam tikru būdu. Jis supranta, kur reikia apriboti save, kam ir kodėl. Tad apribojimas ir ekranas natūraliai atsiranda jame.

Daugiau šia tema skaitykite:

Ekranas – tavo indėlis į dvasinę tikrovę

Universali gamtos formulė

Ekranas, kuriame atsiskleidžia Kūrėjas

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai