Pateikti įrašai su davimas žyme.


Sukkot šventė

Dvasinis darbas, Šventės

каббалист Михаэль ЛайтманGimstame su egoistiniu noru mėgautis, tačiau netikėtai jame prabunda tam tikras naujas noras (siekti dvasingumo).
Ir galime pasitelkę aplinką ir knygas išauginti šį naują norą, kad jis nusitemptų mus paskui save į savo pasaulį.
O senasis noras sumažės, išnyks, arba priešingai, išaugs, tačiau pakilsime virš jo nore duoti.
Taip mumyse vyksta dviejų norų kova: tarp rūpesčio savimi (šio pasaulio noras) ir davimo noro, priklausančio aukštesniajam pasauliui, Kūrėjui.
O mums noro mėgautis šiame pasaulyje atžvilgiu reikia padidinti norą dvasingumui, davimo norą. Čia visas mūsų darbas ir valios laisvė.
Pasirinkimas, kas svarbiau – ką noriu laikyti svarbesnį: norą, nukreiptą į viršų, iš kurio dabar turiu tik mažą tašką, ar norą, nukreiptą žemyn, į šį pasaulį.
Sukkot šventė ir visi darbai, susiję su šia švente (specialios pastogės „sukka“ statymas), kaip tik ir parodo mums, kaip galime padidinti šį mažą norą dvasingumui, kuris vadinasi „atliekomis“, mat jį suvokiame kaip visiškai nereikalingą: kažkoks davimas, meilė artimui, draugai, vienybė… Šių gerų žodžių niekas nesuvokia rimtai.
Pakelti šių „atliekų“ svarbą virš savojo „Aš“ ir šio pasaulio, iškelti davimą aukščiau gavimo – tai simbolizuoja „sukka“, laikinas statinys.
Net jeigu nuolatos jauti tobulybę išeik į laikiną pastogę, keisk save.

Iš 2010 m. rugsėjo 21 d. iš straipsnio pagal knygą „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Šventės iš kabalistinio požiūrio taško
Kabalistinės šventės

Komentarų nėra

Altruizmo nėra!

Kabala ir kiti mokslai

Komentaras. Stenfordo universiteto mokslininkai teigia: „Vargu, ar kam nors kyla abejonė, kad žmonėms būdingas altruizmas.“
Tačiau kuomet pradėjo tyrinėti beždžiones, pasirodė, kad joms nebūdingi altruistiniai poelgiai. Tuomet mokslininkai pradėjo stebėti vaikus nuo vienerių metų iki dvejų ir padarė išvadą, kad žmonės negimsta altruistais.
Jų noras padėti žmonėms vystosi greičiausiai ne dėl genų, o dėl bendravimo.
Vis dėlto, dauguma mokslininkų mano, kad žmogui būdingas altruizmas.
Atsakymas. Didelis naivumas, ir tiek.
Mokslininkų išvados skamba per daug kategoriškai. Jų vietoje šiek tiek sušvelninčiau formuluotę, įrašydamas stebuklingą žodį „panašu“. Panašu, kad žmonių poelgiai grindžiami ir altruistiniais ketinimais. Beždžionės jų neturi, o žmogus, galbūt, išvystė ir turi“. Juk mokslininkų teiginiai visiškai ne akivaizdūs.
Jie sako, kad altruizmas vystosi bendraujant, o aš manau, kad bendraudamas žmogus tampa didesnis egoistas, nenori kreipti dėmesio į nieką, išskyrus savo naudą, savo malonumus ir pasitenkinimą.
Klausimas. Išeitų, kad altruizmas neatsiranda bendraujant?
Atsakymas. Žinoma, kad ne. Bendraudamas tik pamatau, kur galiu išlošti, uždirbti, patirti malonumą, pakilti. Tai, ką laikome altruizmu, tėra užslėptas egoizmas, kad geriau išnaudočiau kitus.
Klausimas. Tuomet iš kur šitas žodis kilo, jeigu altruizmas neegzistuoja?
Atsakymas. Mūsų žodyne yra daug gražių ir gerų žodžių: draugystė, meilė, ryšys, bičiuliškumas, – žodžių netrūksta. Tai ir apgauna žmogų.
Klausimas. Ar galima kokiu nors būdu įgyti altruizmo?
Atsakymas. Ne, tai neįmanoma, dėl to, kad mūsų pasaulyje, mūsų prigimties lygmenyje ir mūsų bendravime, altruizmo nėra. Tačiau galime su ypatinga metodika suaktyvinti paslėptą gamtos jėgą, kuri papildomai išvystys būtent davimo savybę – nesiekiančią atsako, negrįžtamą, nesavanaudišką meilę. Tai vadinama altruizmu.
Tačiau pirmiausiai turime atskleisti šią gamtos jėgą, kurios veikiami galėtume tokiais tapti. Tuomet įgysime altruizmo jėgą, tą galimybę, tą savybę, bet ne patys savarankiškai.
Visa Tora apie tai kalba. Jeigu teisingai ją naudoti, o teisingas Toros naudojimas vadinamas kabala, – tuomet galėsime suaktyvinti šią jėgą, ir ji padarys iš mūsų altruistus. Tuomet galėsime įgyvendinti įsakymą „Pamilk artimą kaip pats save“, kuris ir yra Toros metodikos tikslas.
Klausimas. Pavyzdžiui, aš tapsiu altruistu, o kitas ne. Kaip aš galėsiu su juo egzistuoti kartu?
Atsakymas. Tu gali su juo kartu egzistuoti tame lygyje, kuriame yra jis ir visas pasaulis. Tu gali ramiai su juo kalbėti, kartu dirbti, mokytis, užsiimti verslu.
Klausimas. Kas tuomet manyje altruistiško?
Atsakymas. Skirtingai nei tavo draugas, tu negalėsi padaryti nieko blogo pasauliui. O šiaip – tu normaliai dirbi. Ką reiškia normaliai? Tau iš pasaulio reikia tiek, kad galėtum egzistuoti, o jam – kad užgrobtų visą pasaulį. Tau to paprasčiausiai nereikia, tavęs tai netraukia.
Komentaras. Panašu, kad mokslas nepakils iki altruistinių poelgių lygio.
Atsakymas. Mokslas gali pakilti tiktai iki to lygio, kuriame yra patys mokslininkai, ir ne daugiau. Dėl to reikia tobulinti mokslininkus, pakelti jų kartelę.
Klausimas. Ar tai įmanoma?
Atsakymas. Nežinia, ką lengviau pakelti – mokslininkus ar visą visuomenę. Mokslininkai – tai žmonės, kurie atkakliai laikosi savo prigimties. Tačiau paskutiniu metu stebiu, kad bendra ir mokslo krizė, pasireikšdama visur,  pradeda veikti ir juos.
Jiems kyla daug abejonių ir prasideda visokie svyravimai moksle. Be to, tikslieji mokslai jau taip pat kalba apie prigimties pakeitimą, apie kitas jos galimybes.
Ne tikslieji mokslai, tokie kaip psichologija, dar ilgai vilksis visų mokslų uodegoje, dėl to, kad jie grindžiami tiktai žmogaus materialiąja prigimtimi.

Daugiau šia tema skaitykite:

Altruistai – egoistai

Ką taisyti?

Būsime priversti tapti altruistais

Komentarų nėra

Altruistiniai veiksmai

Dvasinis darbas

Klausimas. Kaip sužinoti, ar veiksmai altruistiniai, ar ne?
Atsakymas. Kai tik žmoguje pasireiškia bent koks nors altruistinis veiksmas, jame atsiskleidžia Kūrėjas. Nes žmoguje atsiranda ketinimas duoti, kuriame iškart pagal panašumo principą ir ketinimo stiprumą atsiskleidžia dalis Kūrėjo.

Iš 2016 m. rugsėjo 18 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Amžino malonumo formulė

Pakilti į Kūrėjo pakopą

Melsti vidinės davimo jėgos

Komentarų nėra

Pakilti į Kūrėjo pakopą

Dvasinis darbas

Klausimas. Išeitų, kad Kūrėjas pats didžiausias egoistas. Jis nori mėgautis mūsų taisymusi, kad gautume dėl Jo, ir pasieks to bet kokia kaina. Mes turime pasiekti tokį altruizmo lygmenį?
Atsakymas. Kūrėjas – tai absoliutaus gėrio savybė. Šiuo atžvilgiu galima sakyti, kad Jis – pats didžiausias altruistas, arba egoistas, arba dar kažkas, bet tai viena savybė! Jis nesikeičia! Kūrėjas – tai gamta, kurioje esame.
Esame „juodame rutulyje“, kurio savybė – absoliutus egoizmas, ir turime pamažu iš jo išeiti. Todėl apie Kūrėją galima sakyti viską, ką tik norime.
Kūrėjo noras – duoti. Jis egoistinis ar ne? Negalime kelti tokio klausimo, nes be šio noro Jis daugiau nieko neturi. Jis – tik noras duoti. O visi kūriniai – tik noras gauti. Jie tikslingai sukurti tokiais, kad būtų priešingi Kūrėjui, kitaip nebūtų kūriniais, atskirtais nuo Kūrėjo.
Bet kaip jiems prilygti Kūrėjui, kad užimtų tą patį lygmenį ir būti tokiems pat laimingiems, patenkintiems? Tam reikia, kad noras gautų galėtų gauti, bet tik su ketinimui duoti. Ir tuomet jo lygmuo prilygs Kūrėjo lygmeniui, nors ir bus priešingos Jam savybės – kūrinio prigimtis gauti, o ne duoti.
Tad mūsų darbas – įgyti ketinimą. Priklausomai nuo įgyto ketinimo „duoti“ galėsime naudotis savo noru gauti kiek tinkami. Mat tokiu atveju visi mūsų veiksmai bus nukreipti į davimą, būsime panašūs į Kūrėją, lygūs Jam, suprasime Jį, kitaip tariant, būsime tokie, kaip Jis.

Iš 2017 m. vasario 26 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Melsti vidinės davimo jėgos

Keliamoji noro jėga

Panašus į Šviesą

Komentarų nėra

Kabalos mokslas: begalinio malonumo patentas

Dvasinis darbas, Kabala

Kabalos mokslas įteikia žmogui begalinio malonumo patentą. Juk kūrinijos priežastis – suteikti kūriniams nesibaigiantį malonumą, kaip pasakyta: „Kūrėjas sukūrė pasaulį, kad jo kūriniai mėgautųsi.“ Tačiau pirmiausiai reikia atlikti darbą, o po to mėgautis.
Iš tiesų, kai tik žmogus susipažįsta su šiuo mokslu, jis iš karto turi suprasti, kad tai ne tik mokslas, bet ir priemonė gauti malonumą.
Tai skamba egoistiškai. Tačiau žmogus, savo egoizmo padedamas, gali prisikasti iki aukso grynuolių, kurie yra jo viduje: jo siela, o joje – Kūrėjas ir, galų gale, amžinas malonumas, amžinas gyvenimas, egzistavimas be jokių rėmų.
Tačiau tai yra įmanoma, tik jei žmogus turi tikrai gero, sveiko egoizmo ir visada siekia šio tikslo, nė už ką jo nemeta.
Iš pradžių žmogus nesupranta, koks egoizmas slepiasi jame ir ką reiškia su juo dirbti, kas yra Aukštesnioji šviesa ir kaip reikia ją pritraukti sau, kad ji padalintų jį į egoistą ir altruistą, į davimą ir gavimą. Tai nėra lengva.
Viskas priklauso nuo žmogaus atkaklumo. Jei jo noras tikrai rimtas, tai žmogus pasieks tikslą.

Iš 2016 m. rugpjūčio 28 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Būsime priversti tapti altruistais

Begalinis malonumas vietoj „juodojo penktadienio“

Amžinas malonumas

Komentarų nėra

Ištirti ateistai ir tikintieji

Kabala ir religija

Pranešimas. JAV Ohajo valstijos universiteto mokslininkai ištyrė ateistus ir tikinčiuosius.
Pasak tyrimų, jei netikite Dievą, greičiausiai esate šiurkštus, linkęs į manipuliacijas žmogus. O jei tikite, pasižymite tokiomis savybėmis kaip gailestingumas, supratingumas, atjauta.
Ateistams būdingi psichopatiniai bruožai – emocinės reakcijos į skausmą, svetimas kančias ir t. t. stoka.
Atsakymas. Mūsų pasaulyje yra labai daug įvairių niuansų prieštaravimuose tarp tikinčiųjų ir netikinčiųjų. Tačiau nei vieni, nei kiti neturi nieko bendra su kabala, nes visi veikia egoistiškai.
Tiesiog jų elgesio modeliai skiriasi. Vieni vadovaujasi savo vertybių sistema, kiti – savo. Bet abi šios sistemos egoistinės, todėl kabalos atžvilgiu iš esmės yra lygios.
Vis dėlto tikinčiajam sunkiau išaiškinti, kad jis gyvena pagal egoizmo dėsnius. Jis mano, kad gyvena teisingai.
Kabaloje tikėjimas – visai kitokia savybė nei religingų žmonių tikėjimas. Jiems tikėjimas – pripažinimas nuostatos, kad yra Aukštesnioji jėga, kad paklusdamas jos dėsniams, neva išdėstytiems Toroje, užsitarnaus būsimą pasaulį. O netikintis žmogus tiki atlygiu, gaunamu tiesiogiai šiame pasaulyje. Štai toks skirtumas.
Knygoje „Zohar“ aprašyta trijų rūšių baimė. Pirmos rūšies baimė būdinga paprastam, netikinčiam žmogui, besirūpinančiam tuo, kad jam viskas būtų gerai šiame pasaulyje.
Antra rūšis – baimė tikinčio žmogaus, kuris rūpinasi savo gyvenimu šiame ir būsimame pomirtiniame pasauliuose.
O trečiosios rūšies baimė būdinga kabalistui, kuris siekia būti panašus į Kūrėją, t. y. įgyti davimo ir meilės visiems savybę, negaudamas nieko atgal, nes būti panašiam į Kūrėją ir yra jo atlygis.
Visi mano, kad kabala yra religijos dalis, bet ji visiškai su religija nesusijusi. Kabala moko žmogų laikytis Toros įstatymo „Mylėk artimą kaip save“, kurio visi kiti ne tik nenagrinėja, bet netgi nekalba apie tai!
Nors jie kartoja frazę „mylėk artimą“, bet negalvoja, kad tai – pagrindinis Toros įstatymas, į kurio įgyvendinimą nukreiptas visas jos vykdymas, sprendimas ir realizacija.

Iš 2016 m. balandžio 4 d. TV laidos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kabala ir kiti mokslai

Ateizmas, religija ir kabala

Kodėl Dievas vienas, o tikėjimai skirtingi?

Komentarų nėra

Antigyvenimas – tai pergalė prieš mirtį

Kabala, Kūnas ir siela, Realybės suvokimas

Šiandien žmogus suvokia gyvenimą tik gavimo, absorbcijos, vartojimo, įsigijimo, gavybos forma. Kiekvienas tame sukasi, kol pavargsta, išeina į pensiją, keletą metų pasėdi eilėse pas gydytojus ir, galiausiai, miršta.
Bet yra galimybė pakilti į kitą egzistavimo lygmenį: gyventi ne vartojant, o duodant. Ir kalbu ne apie labdarą, kai padedi pinigais vargšams, o apie gyvenimą aukščiau savo egoizmo. Toks gyvenimas už egoizmo ribų suteikia antigyvenimo, antimaterijos, antipasaulio pojūtį, kaip pasakyta: „Aš mačiau priešingą pasaulį“.
Egzistuoja kita gyvenimo forma – lygiagreti mūsų pasauliui. Kabalos mokslas moko, kaip suvokti šią naują gyvenimo formą. Tai priešingas įprastiniam gyvenimas – ne egoizme, kuris viską sugeria į save, ne noro mėgautis viduje, o nore duoti, mylėti.
Ir turima omenyje ne ta mums pažįstama egoistinė meilė. Meilė – tai, kai aš išeinu iš savęs ir įsijungiu į kitų norus. Tada aš gyvenu šiuose noruose, nesiekdamas naudos sau. Tokia gyvenimo forma teikia malonumą, kuriam nėra ribų, kuris neprivalo tuoj pat baigtis.
Juk tai nėra malonumas materialiame kūne, kuris gali suvalgyti ir išgerti tik tiek, kiek jame telpa. Duodant niekas manęs neriboja, kadangi įsijungiu, persikeliu į kitus. Manęs neriboja šio biologinio kūno gyvenimas, aš esu už jo ribų ir ten jaučiu savo gyvenimą. Mano kūnas lieka, bet jis gyvena kažkur šalia manęs tarsi augintinis. „Žmogumi“ yra vadinama mano vidinė dalis, išėjusi iš manęs ir įsijungusi į kitus. O ši mano dalis, kuri liko – biologinis, gyvūninis, kūnas, gyvena nustatytą jam laiką, vaikšto po gydytojus, kol jį išveža į kapines.
Klausimas. Bet juk žmogus kovoja su kasdieninėmis žemiškomis problemomis ir jam neįdomios aukštos sąvokos, tokios kaip „gyvenimas už kūno ribų“?
Atsakymas. Kiekvieną žmogų jaudina klausimai apie gyvenimą ir mirtį. Netgi kasdieninio gyvenimo šiandien nebeįmanoma „susitvarkyti“, neįsijungiant į teisingą tarpusavio ryšių tinklą, nesubalansavus savo gavimo ir davimo, kaip įpareigoja kabalos mokslas tam, kad susitvarkytume savo gyvenimą.

Iš 2015 m. kovo 8 d. 103FM radijo stoties programos

Daugiau šia tema skaitykite:

Pakilti virš laiko

Mano mylimas pasaulis

Viską gauti ar viską atiduoti?

Komentarų nėra

Imtuvas užribio bangų diapazone

Dvasinis darbas, Grupė, Kabala ir kiti mokslai

Klausimas. Ar gali kabalos metodika tapti prieinama visiems, jei dauguma papildomo jutimų organo vystymą laiko mistika?
Atsakymas. Žmonės įprato viską, kas yra už šio gyvenimo ribų, priskirti mistikai, antgamtinėms jėgoms. Šiuo atveju yra ne taip. Kabalos mokslas yra labai paprastas, ši metodika atsirado dar Abraomo laikais.
Mokiniai susirenka aplink mokytoją, o šis sudaro iš jų grupę. Grupėje mokiniai ima dirbti tarsi laboratorijoje, sukurdami sąlygas, kuriose galima atskleisti Aukštesniąją jėgą. Tarpusavio ryšyje atskleidę šią Aukštesniąją jėgą, pradeda ją tyrinėti, vystytis ir vystyti ją pačią.
Kitaip sakant, jie veikia dviem kryptimis. Turėdami norą gauti, atskleidžia norą duoti. Taip jie gali veikti šią davimo jėgą, ją pritraukti, auginti, tyrinėti, kaip ji juos veikia. Jie pradeda betarpišką, praktinį darbą su Aukštesniąja jėga, su Kūrėju, kaip su bet kuria kita mums žinoma gamtos jėga.
Klausimas tik toks, kaip greičiau įrengti tokią laboratoriją, kurioje atskleisime Aukštesniąją jėgą, ištirsime, išstudijuosime ir galėsime dirbti su ja kaip partneriai. Mes veiksime ją, o ji – mus, visą grupę. Juk vienas žmogus negali iš savęs sukurti davimo savybės.
Tik grupėje, tarkime – dešimties žmonių tarpusavio ryšyje, galime sukurti davimo jėgą, kuri prilygs paslėptai Aukštesniajai jėgai. Tuomet ši Aukštesnioji jėga atsiskleis mums pagal savybių panašumo dėsnį.
Taip gaudome bangą radijo imtuve, nustatydami jį pagal tą bangą. Tada pagal savybių panašumo dėsnį vidine banga pagauname išorinę. Tokiu pačiu principu Aukštesniąją jėgą atskleidžiame grupėje, pagal galimybes sukurdami tarp savęs truputį davimo savybės.
Ir staiga, tarsi gaudydami išorinę radijo bangą, šioje mūsų sukurtoje davimo savybėje pajuntame kažkokį pokalbį, pašalinį, aukštesnį, poveikį. Vadinasi, mes Jį aptikome! Taip ieškome Kūrėjo.
Tai labai realus pojūtis. Jei taip organizuosime savo grupę, būtinai atskleisime Kūrėją – čia nėra jokios mistikos. Čia veikia tokie patys dėsniai kaip ir fizikoje.
Rabašas straipsnyje „Iš Tavo veiksmų pažinome Tave“ rašo: „Visa žemė pripildyta Kūrėjo didybės, ir nėra vietos be Jo.“ Aukštesnioji jėga pripildo visus kūrinius, visus savo sukurtus norus mėgautis ir valdo juos. „Bet Jos nejaučiame tik todėl, kad neturime tinkamų jutimo organų.
Taip ir radijo imtuvas – pats nekalba, o pagauna balsus, skambančius pasaulyje. Bet kol imtuvas nebuvo išrastas, šių balsų negirdėjome, nors jie jau egzistavo.
Pagal šį pavyzdį galima suprasti, kad nėra vietos be Kūrėjo, ir mums reikia tik tinkamo prietaiso. O imtuvas, aptinkantis Aukštesniąją jėgą, pagrįstas susiliejimu su Ja ir savybių panašumu, tai yra noru duoti.
Kai tik turėsime tokį imtuvą, tuoj pat pajusime, kad nėra vietos, kur nebūtų Kūrėjo, o visa žemė pilna Jo šlovės.“
Grupėje esame tarsi mokslininkai laboratorijoje, kuriems tarpusavyje reikia tik sugeneruoti davimo jėgą, kad pavirstų imtuvu. Tada imtuve atskleisime dvasinę jėgą, Kūrėją.
Ji atsiskleidžia tik ryšyje tarp mūsų. O visas išankstinis pasiruošimas, mūsų vystymasis iš negyvosios, augalinės, gyvūninės iki žmogiškosios pakopos buvo reikalingas tam, kad mumyse susiformuotų noras rasti šią bangą.
Todėl turime ieškoti, kaip, remiantis kabalistų patarimais, tinkamai susivienyti. Ir visa tai labai toli nuo mistikos. Tik visiškas neišmanėlis gali kabalą sieti su mistika, juk pagal apibrėžimą kabala – tai Kūrėjo atskleidimas kūriniams būtent šiame pasaulyje.

Iš 2014 m. gruodžio 12 d. pamokos pagal straipsnį „Kabalos mokslo esmė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kabala – mokslas apie Aukštesniąją tikrovę

Kūrėjo detektorius

Aukštesniosios šviesos jungiklis

Komentarų nėra

Meilės įstatymas

Dvasinis darbas, Grupė

Kongresas Sočyje. Trečioji pamoka
Klausimas. Sakėte, kad, veikiant Supančiajai šviesai, mes pradedame duoti tuštumai, kurios nejaučiame. Ką reiškia „duoti tuštumai“?
Atsakymas. Turėsime pradėti duoti, nieko už tai nereikalaudami, pats davimo veiksmas mus užpildys ir apdovanos.
Klausimas. Kaip suprasiu, kad atlieku davimo veiksmą?
Atsakymas. Tarkime, prieš jus stovi labai žinomas, gerbiamas asmuo, įžymybė. Jūs pajausite jaudulį ir pagarbą, užsimanysite jam ką nors padovanoti. Kuo jūsų akyse žmogus svarbesnis, tuo didesnį malonumą pajusite, tarsi ne jis, o jūs pats gavote dovaną.
Taip reikia elgtis su kiekvienu, kurį mylite ar gerbiate, nes meilė pareiškiama dovanojant. Aš noriu suteikti malonumą kitam, nes pats jaučiu malonumą, kai jam ką nors duodu.
Šiuo principu remiasi kabalistinis gavimas: duodamas Kūrėjui, gaunu malonumą.
Klausimas. Juk kalbama ne apie materialias dovanas, o apie tarpusavio santykius?
Atsakymas. Pabandykite pasipraktikuoti ir su materialiomis dovanomis. Tačiau svarbiausia, žinoma, santykiai! Jeigu žmogų mylite, norite jam ką nors duoti. Ne todėl, kad norite suteikti malonumą jam, o todėl, kad tai malonu jums. Elgiatės tarsi motina su naujagimiu: ji priglaudžia ir apklosto, žiūri, ar mažylis šypsosi, žaidžia su juo, glosto. Tai – meilės įstatymas.
Meilės įstatymas – tai davimo įstatymas! Jeigu aš ką nors myliu, tai duodamas jam jaučiu milžinišką malonumą: „Jis gavo iš manęs ir jaučiasi pamalonintas. O, koks džiaugsmas!“
Klausimas. Tačiau aš turiu žinoti, ko jis nori?
Atsakymas. Teisingai, vadinasi, tu turi jį pajausti. Ne bėda, pajausk. Tarkim, rytoj tavo mylimo žmogaus gimtadienis. Tu galvoji: „Ką jam padovanoti? Ko jis norėtų? Ko jam reikia? Kas jį pradžiugintų?“
Vis mąstai: „Padaryti taip ar kitaip? Kaip geriau jį pažinti? Kaip atskleisti? Kaip pajausti? Ką jam duoti?“
Tuo pagrįstas Kūrėjo pažinimas, kitaip jis būtų egoistinis. Davimas dvasiniame pasaulyje suteikia didelį malonumą. Kuo daugiau duodu, tuo jaučiu didesnį malonumą, tačiau kiekvieną kartą reikia išsiaiškinti, ko Jis nori, ką dar aš galiu Jam duoti.
Klausimas. O kaip sužinoti? Atspėti?
Atsakymas. Ne. Prašyk, kad Jis tau papasakotų, kad galėtum Jį užpildyti, šitaip Jo Šviesa užsipildysi pats.

Iš 2014 m. birželio 6 d. Sočio kongreso trečiosios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Meilės egzaminas

Pajausti Šviesą

Dvasinio gyvenimo išvakarės

Komentarų nėra

Laipsniškas vystymasis

Dvasinis darbas, Grupė, Kongresai, įvykiai

Sankt Peterburgo kongresas. 3 pamoka.
Kabalistai, pažinę vidinę pasaulio struktūrą, aprašo pasaulio konstrukciją kaip daugiaplanę, sudarytą iš daugybės pasaulių. Apie tai šiandien jau ima kalbėti ir fizikai, psichologai.
„Daugiaplanis“ pasaulis sudarytas iš koncentrinių apskritimų, kuriuos mes studijuojame, būdami mūsų pasaulėlyje, esančiame centriniame jų taške.
Didysis kabalistas Ari rašo, kad po to, kai viskas susitraukė, nusidriekė Šviesos spindulys ir sutvėrė visus pasaulius iki paties paskutinio mūsų pasaulio, esančio žiojėjančios tuštumos centre. Tik mažas Šviesos kanalas iš Begalybės pasaulio (pažymėtas ∞) prasiskverbia į mūsų pasaulį.


Mes pradedame vystytis iš centrinio jo taško, iš kurio pagal astronomiją dėl sprogimo jėgos atsirado visa materija. Pagal kabalos mokslą materija atsirado dar iki sprogimo dėl (Šviesos) susitraukimų.
Mūsų pasaulis visiškai priešingas viskam, kas yra ne jame. Todėl jaučiame tik jį, tik tai, kas patenka į mūsų penkis jutimo organus, ir per juos gauname pasaulio vaizdą. Štai, ką mes turime.
Visa pasaulio sandara sutverta nuosekliu (Šviesos) susitraukimu iš viršaus žemyn. Tai reiškia, kad visos apskritiminės sritys palaipsniui traukėsi, kol besitraukianti sritis, veikiama Šviesos, susiskaidė į daugybę dalelių. Todėl materijos (noro gauti) viduje reiškiasi Šviesos savybės, turinčios atvirkštinę formą.
Šviesos savybė – duoti, mylėti, jungti, turtinti, kurti – apskritai, daryti viską, kas naudinga, gera, amžina. Tačiau, kai Šviesa įėjo ir suskaldė materiją, padalijo šią į daugybę dalelių, ji pati šioje vietoje sukūrė priešingas sau savybes – gavimo, egoizmo, prievartos, neapykantos, atstūmimo – visas, kurios mums sukelia neigiamų emocijų, nors jomis ir naudojamės, nes jos tapo mūsų prigimtimi. Tokie ir esame.
Viskas, kas mus skiria (vadinamasis „faraonas“) – tai negatyvios Šviesos savybės, priešingos jai. Jų padedami galime studijuoti Šviesą, visą laiką traktuodami ją priešingai, ir matyti, kas vyksta.
Todėl mūsų darbas atliekamas „tikėjimu aukščiau žinojimo“, t. y. davimo savybę iškeliant aukščiau už gavimo – siekiant ryšio, susijungimo, meilės, pakilimo aukščiau savęs, savo prigimties. Šitaip galima eiti pirmyn.
Tačiau mes patys tegalime daryti mažas pastangas, be to, stengtis gali tik tie žmonės, kurie turi tašką širdyje – davimo savybės užuomazgą.
Iš esmės, šią kibirkštį turi visi, tik ji pasireiškia palaipsniui – iš pradžių jautresniems, o po to -grubesniems žmonėms. Be to, kuo grubesnis žmogus, tuo didesnis jo dvasinis potencialas. Nors jam ir sunkiau išsitaisyti, bet ir jo dvasinio aukščio atskleidimo galia bus atitinkamai didesnė. Todėl tie, kurie taisysis po mūsų, prie mūsų pasiekimų pridės milžinišką kiekį šviesos.
Tarkime, mes pasiekiame tik Nefeš lygmenį, o kai jis pereina toliau – Ruach, Nešama, Chaja, Jechida lygmenis. Juk kiekviena karta pasiekia tam tikrą kartelę, o ją pakeičianti karta pasiekia dar aukštesnę. Mes vystomės lygiai taip pat.
Mūsų vystymasis laipsniškas. Tie, kuriems pabunda taškas širdyje, ima ieškoti gyvenimo prasmės. Jų netenkina jokie tikėjimai – juos domina pažinimas, tiksliau – realus prisipildymas žiniomis, pajutimu, galimybe „valdyti“ visą pasaulį, atskleisti jį iki galo, pajusti savyje, ir realiai, aiškiai, sąmoningai pajusti save jame. Šito link juos varo taškas širdyje.
Tačiau tam nepakanka vien taško širdyje, reikalinga ir kitų bendro suskaldyto noro dalelių pagalba, arba bent jau tam tikros jų dalies. Taip susirenka grupė.
Be to, grupę taip pat ne patys surenkame. Ji formuojasi tarytum atsitiktinai. Reikalas tas, kad mus supa Aukštesnioji šviesa, kuri užpildo sukurtą tuštumą (ją vadiname tuštuma, nes aiškiai nejaučiame Šviesos), ir ji veikia mus tokiu stiprumu, kokiu siekiame jos savybės.

Iš 2013 m. liepos 12 d. 3-iosios Sankt Peterburgo kongreso pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasinio gyvenimo išvakarės

Dvasinės linijos pradžios taškas

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai