Klausimas: Kūrėjas mums duoda Šviesą, o mes jaučiame, kad negalime jos perduoti pasauliui. Tai mumyse sukelia mirtinos gėdos jausmą. Ką gi mums daryti?
Atsakymas: Mūsų problema ta, kad esame Šviesos okeane. Ir nors esame joje, ji nuo mūsų paslėpta. Aš egzistuoju joje tarsi juodas taškas ir negaliu pajausti tos Šviesos. Ji yra aplink mane kaip supanti Šviesa  (Or makif – O”M), o aš jos nejaučiu net kaip supančios.
Ši supanti Šviesa – davimas. Kad ją iškęsčiau, privalau turėti tą pačią savybę, kaip ir ji. Tuomet išplečiu savo indą/norą – tiek, kad galiu duoti taip, kaip ji, ir tuomet savo viduje jaučiu tą patį reiškinį. Ne Šviesa įeina į mane, bet aš sukūriau savyje tapačią Šviesai savybę ir todėl jaučiu tą patį, nes tai, kad išorėje sutampa su tuo, kas viduje. Tai ir reiškia būti panašiam į Šviesą, į Kūrėją.
Nežinau, kas yra Šviesa, egzistuojanti mano išorėje. Šviesa, esanti manyje, vadinama pripildymu – ekranu ir atspindėta Šviesa (Or chozėr, O”CH). Ekranas – tai mano pasipriešinimas, atspindėta Šviesa – tai mano davimas ir visa tai – prilygstančios Šviesai mano savybės.
Kitaip tariant, niekada nejaučiu Kūrėjo. Visada jaučiu savo savybes, jos mane pripildo. Todėl, kiek save išvystysiu, tiek pajausiu Šviesą, davimą, Kūrėją.
Iš esmės, tai vadinama pasiruošimu kentėti – iškęsti tą grandiozinį, neribotą pripildymą. Ir iš tiesų, jis priklauso tik nuo mano davimo savybių, kurias privalau įgyti.
Kartais patiriame tokias būsenas, jog mums tai atrodo neįmanoma: „Kaipgi pajėgsiu suvokti šią milžinišką Šviesą, ją pajausti?!“ Tačiau ji visai ne milžiniška. Juk žinome, kad maži vaikai taip pat patiria kančias ir malonumus – bet mažus, o suaugusiesiems tenka kur kas didesni malonumai ir kančios.
Mes tiesiog turime augti ir viskas. Pripildymas ateina iš vidaus, o ne iš išorės. Mes tik vaizduojame piešinyje, kad jis tarsi ateina iš išorės, bet tai tik schematiškai. Mes visada prisipildome tik savomis savybėmis – arba egoistinėmis, kaip dabar, arba davimo savybėmis – ir tai vadinasi „Šviesa“.
Ir Kūrėjas yra davimo savybė. Kai davimo savybė mane pripildo, nes pasiekiau būseną, kai duodu (ir tai man suteikia malonumą), vadinasi prisipildau Kūrėju, Šviesa.
Svarbiausia – teisingai elgtis su žodžiais, prisilaikant aiškių apibrėžimų. Ir tada staiga viskas tampa paprasta ir aišku.

Iš 2011m. rugsėjo 16 d. 1-osios kongreso Toronte pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Ekranas juodame troškimo kosmose

Aš – juodas taškas šviesos vandenyne

Visa tiesa apie „supančią Šviesą“

Klausimas: Jei gavimas buvo apribotas, tai kaip gi mums ne gėda kreiptis su prašymais ir malda (MAN) aukštyn?
Atsakymas: Mums prašyti ne gėda, todėl kad prašome pagalbos pasiekti davimą, o ne dėl savęs. Čia nėra ko gėdytis!
Nors galima paklausti: tačiau juk visas išsitaisymas vyksta dėl gėdos, kurią patyrė Begalybės pasaulio Malchut? Tačiau man ne gėda kreiptis su prašymu, nes neprašau: „Duok man!“. Aš prašau tik duoti man tai, kas būtina mano egzistavimui, kad visa kita – atiduočiau!
Tame nėra gėdos – atvirkščiai, tai yra garbė, todėl kad aš galėsiu kitiems duoti tai, ko niekas kitas negali! Tokias unikalias galimybes turi kiekvienas – jis gali atlikti darbą, kurio niekas vietoj jo negalės padaryti, juk jis turi savo asmeninį sielos šaknies tašką.
Todėl mums leista prašyti jėgų, kad galėtume egzistuoti, būti sveiki, gautume žinių ir gebėjimų davimo veiksmams atlikti. Būtent tai teisingame pasaulyje vadinama gyvenimu.
Taip aš egzistuoju: mano gyvenimas įmanomas tiek, kiek galiu duoti. Mano veiksmas – tik davimas. O per mane tekanti dvasia palaiko mano egzistavimą, skirtą davimui. Tokia būsena vadinama dvasine.

Iš 2011 m. rugpjūčio 24 d. pamokos „Įvadas į kabalos mokslą“ (Pticha)

Daugiau šia tema skaitykite:

Nesiliaukite prašę!

Melsti vidinės davimo jėgos

Pagunda didelė, bet…

Šiandien mes patenkame į ypatingą būseną, kai suvokiame, kad neišgyvensime, jeigu nepasieksime vienijančios jėgos. Bet kartu turime išsiaiškinti, kam mums reikalinga ši jėga?
Ar tam, kad geriau gyventume šio pasaulio lygmenyje ir vietoje mus valdančios piktos jėgos įgytume gėrio jėgą ir pasiektume pusiausvyrą savo dabartinėje pakopoje? Ar mes norime pakilti aukščiau, pasiekti davimo jėgą, kad ji vadovautų, ir atskleisti paties davimo didybę.
Gal mes siekiame davimo jėgos paprasčiausiai norėdami ja atsverti gavimo jėgą ir ramiai gyventi šiame pasaulyje? Tokiu atveju norime panaudoti davimo jėgą padėdami egoizmo jėgai, kas yra vadinama davimu dėl gavimo.  Ar vis dėlto norime gauti dėl davimo?
Klausimas toks: ar mes norime, kad vadovautų davimo savybė, ar egoistinė savybė? Tai yra visa mūsų pasirinkimo laisvė. Ir apie tai kalba malda, vadinama „18-kos palaiminimų malda“ – ko aš prašau?
Ar noriu pakilti į davimo pakopą ir teikti džiaugsmą Kūrėjui, pasiekti tikėjimą virš žinojimo, panaudoti visus savo norus davimo labui ir netgi gauti dėl jo, kad visi mano norai patirti malonumą dirbtų davimui? Ar aš kalbu tik apie gyvenimą šiame pasaulyje ir noriu jį padaryti geresnį?
Čia yra didžiulis skirtumas: ar aš gyvensiu gyvūno lygmenyje, ar žmogaus. Tai kokybinis skirtumas. Gyvūno lygmenyje savo gyvenimą suvokiame kaip kūno gyvenimą ir jaučiame šį pasaulį taip kaip šiandien: savo kūną, supantį pasaulį su viskuo, kas jame vyksta.
Dėl šio kūno egzistavimo mes gyvename – kiekvienas sau. Todėl esame pasiruošę subalansuoti savo gyvenimą davimo jėga, norėdami pasiekti malonesnį, patogesnį ir ramesnį gyvenimą.
Arba pakylame į žmogaus pakopą ir įgyjame amžiną gyvenimą virš materijos pasaulio. Materija baigiasi žemiau – negyvajame, augaliniame ir gyvūniniame lygmenyse. Mūsų pasaulyje ir nėra kitos pakopos, nėra žmogaus pakopos. Žmogus – tai pakopa, apimanti protą ir širdį – norą ir mintį, analizę.
Tai išauga iš mūsų proto ir širdies, bet ne kūniškų. Informaciniai genai (rešimot) – sudužimo duomenys susijungia kartu: visos širdys, visi norai susijungia į vieną širdį tarytum vieno žmogaus, ir visi mūsų ketinimai – mintys ir protas – taip pat susivienija. Šis susivienijimas ir sudaro žmogaus pavidalą – tam tikrą virtualią būtybę, neegzistuojančią materijoje, nesudarytą iš elektronų, kūną sudarančių molekulių.
Mes patys jį sukuriame, sujungdami visas savo mintis ir norus. Ir taip pradedame gyventi aukštesnėje pakopoje, vadinamoje žmogaus (Adam), kas reiškia „panašus“ (domė) į Kūrėją, lygmeniu. Juk tada mūsų norai ir ketinimai pradeda veikti kaip dvasinis indas: jo viduje noras, o virš noro – ekranas.
Tai ir reiškia būti žmogumi: „pirminiu žmogumi“ (Adam Kadmon), Brija, Jecira, Asija pasaulio žmogumi. O mūsų kūnas nevadinamas žmogumi. Mes jį vadiname žmogaus kūnu  ateities sąskaita, tikėdamiesi, jog jis mus atves prie to, kad taptume žmonėmis.
Ir tam skirta malda: padėti mums sujungti kartu mūsų širdis, tai reiškia norus ir mintis, ketinimus – taip, kad sudėtume iš jų visą žmogaus, savarankiškos asmenybės, paveikslą.

Iš 2011 m. rugpjūčio 25 d. pamokos pagal knygą “Šamati”

Daugiau šia tema skaitykite:

Nevystanti pakopa

Besislepiant nuo savęs

Kaip gimsta dvasinis gyvenimas

Klausimas: Aš kreipiuosi į Kūrėją, kad Jis man padėtų duoti artimui. Ar galite tai apibūdinti moksliškiau? Juk „Kūrėjas“ iš esmės – Gamtos dėsnis…
Atsakymas: Kaip žinome, Malchut turi save anuliuoti prieš Zeir Anpiną. Tada Z”A priima jos norą, ir kartu jų norai pakyla pas motiną – Biną. Atsakydama ji turi suteikti Zeir Anpinui suaugusiojo būseną (kad jis taptų didelis), taip pat Šviesą Malchut.
Štai ko pasiekia duodantysis. Jei kažkada iš tikrųjų panorėsi duoti draugui, tai gausi dvigubai. Tai, ką jam suteiksi, tavyje sukurs suaugusiojo būseną, aukštesnį statusą, kad pagimdytum draugo pakopą ir atiduotum jam.
Jam tu būsi dvasiškai didis, būsi duodantysis. Šiame vaidmenyje iš jo gauni naujų troškimų, o iš aukščiau – pripildymą. Taip tu ir „putiesi“ kas kartą vis labiau ir labiau, gaudamas kitų norus ir Šviesą iš aukščiau.
Štai ką reiškia būti duodančiuoju. Bet „putiesi“ savo davimo induose, o čia slypi psichologinis perversmas. Kaip galima plėstis davime? Kur čia pelnas? Kaip pripildau save? Kuo prisipildau?
Tokia mūsų bėda: nejaučiame didelės naudos davimo induose. Tačiau iš brėžinio ji akivaizdi.

Iš 2011 m. birželio 27 d. pamokos pagal straipsnį „Toros dovanojimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

„Meilė artimui“ – tai paprasta!

Ant svarstyklių rodyklės smaigalio

Klausimas: Kada sužinosiu, kad duodu, o ne gaunu?
Atsakymas: Tu sužinosi, kad duodi, kai pajausi, kad visa tai atliekama pasitelkus Šviesos jėgą, įsivilkusią į tave, ir kad per tave veikia Kūrėjas. O tu − instrumentas tos į tave įsivilkusios jėgos rankose. Tada tu išties duosi.
Tu duodi, kai jauti, kad su džiaugsmu esi ne savyje – kituose, ir ten atlieki aukščiausius veiksmus. Tavyje veikia Šviesa. Yra tokia vidinė dvasia, kuri tave stumia ir nukreipia. Tai toks pojūtis, kurio su niekuo negalima supainioti!
Bet jis ateina kaip visų ankstesniųjų, per jėgą atliktų veiksmų rezultatas. Svarbiausia – norėti duoti! Tu lyg stengiesi paleisti tą mašiną, vis iš naujo – kol ji pagaliau ims dirbti!

Iš 2011 m. rugpjūčio 14 d. virtualios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Kelias be nuorodų

Atsakymo nėra – prašymas netikras

Davimo srovė

Problema ta, kad nė nesuprantame, kokia mums tolima davimo savybė. Kiekvienas mažas veiksmas dar vienu žingsneliu priartina mus prie tikslo. Taip mes ir einame šiuo keliu, milimetras po milimetro, ir nei per vieną iš jų neįmanoma peršokti.
Kiekvienas kelio milimetras atitinka savo rešimot, kurį reikia įgyvendinti, ir tik pabaigę šią realizaciją mes galime pereiti į kitą  milimetrą.
Šiandien kelias paslėptas nuo mūsų. Pavyzdžiui, dabar per bendras mūsų vaišes praeisime 20-30 milimetrų arba rešimot. Tai labai daug – bet niekas šito nepajus. Ir taip bus tol, kol neprieisime įėjimo į dvasinį pasaulį. Tik tada mes jį pajusime.
O kol kas tarsi važiuojame keliu be nuorodų į Madridą ir nežinome, kiek mums liko. Vadinasi, man pirmasis ir paskutinysis kelio metras prieš pamatant Madridą – tokie patys. Per visą kelionę tarsi nieko ir neįvyko: vis tas pats plentas, tas pats laukas ir medžiai aplink…
Mes nežinome, kiek mažyčių veiksmų atliekame kiekvieną sekundę ir visi jie sudaro mūsų pakilimą. Neatsitiktinai šioje trasoje nėra jokių nuorodų ir stulpelių, rodančių kilometrus  –  taip yra dėl to, kad žmogus mokytųsi pajusti malonumą šiame kelyje. Jeigu ugdai davimo savybę, netgi tamsoje turi pajusti malonumą. Kitaip išeina, kad tu reikalauji apmokėjimo.
Todėl nereikia laukti kelio pabaigos. Apskritai, jokios pabaigos ir nėra. Kelias baigiasi tada, kai tu nusprendi: „Aš niekur neturiu ateiti, man gera čia, – kad tik galėčiau mėgautis davimu”.  Nustojus reikalauti atlygio, tu gauni jį. Tai ir reiškia, kad pasiekei tikslą.

Iš 2011 m. birželio 3 d. pokalbio per bendras vaišes Madride

Daugiau šia tema skaitykite:

Nepraleiskite laiptelių – jų dar prireiks

Pasakyk savo kainą

Dvasingumą kuriame mes

Klausimas: Kas yra davimas?
Atsakymas: Davimu vadinama būsena, kai tavo norą priimu kaip savo ir jį užpildau. Kitaip tariant, mano noras egzistuoja tik tam, kad sukurčiau pripildymą tavo norui. Tai reiškia, kad tavo atžvilgiu atlieku davimo veiksmą, kad tave myliu.
Kabalos mokslas mus moko, kad visoje tikrovėje yra tik dvi sudedamosios: noras ir pripildymas. Taip sukurta negyvoji, augalinė ir gyvūninė gamta. Mūsų ląstelės, molekulės, atomai, mintys, norai, jėgų laukai veikia nuo noro (pripildymo poreikio) iki pripildymo.
Tai pasireiškia įvairiuose lygmenyse: biologiniame, fiziniame, mintyse ir noruose. Gamtoje nėra nieko, išskyrus poreikį ir jo pripildymą. Todėl, jeigu save paverčiu į priemonę tau pripildyti – vadinasi – aš tau duodu.
Taip mes jungiamės: aš jungiuosi prie tavęs, – tą patį tu gali padaryti mano atžvilgiu. Taip tarpusavyje kuriame vietą, kurioje galime atskleisti Šviesą, aukščiausią pripildymą: tu – iš manęs, o aš – iš tavęs. Tai ir yra dvasinio gyvenimo pajautimas.

Iš 2011 m. birželio 4 d. pirmosios Madrido kongreso „UNIDOS“ pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas yra meilė ir davimas

Davimo srovė

„Meilė artimui“ – tai paprasta!

Mums reikia atskleisti Kūrėją, ir tam duota kabalos metodika, kad per įvairius veiksmus, pratimus, užduotis ir darbą – kitaip tariant patys stengdamiesi galėtume tai atlikti. Kūrėjas atsiveria mums kaip davimo ir meilės savybė, kuri atsiskleidžia mūsų viduje – mūsų nore mėgautis, kuris ir sudaro visą mūsų esmę.
Bet kadangi mūsų egoistinė medžiaga pagal savo pobūdį yra visiškai priešinga Kūrėjui, Jo davimui, tai čia yra vieta, kur galime dėti pastangas, idant patys panorėtume gauti mums priešingą davimo savybę. Dvasiniame pasaulyje nėra prievartos! Kol nepanorėsi, kad tavyje: tavo noro viduje, tavo medžiagoje įsivilktų davimo savybė, ir kad tavo noras imtų veikti kaip toji įsivilkusi savybė, kaip pasakyta: „Ir tamsa nušvis kaip Šviesa,“ – tol šitai neatsitiks.
Todėl mums reikia savyje išvystyti tikrąjį norą duoti. O jeigu to nepaisome, paleisdami mums suteiktas akimirkas ir galimybes, tai tos būsenos, kuriose turėjome pajausti davimo būtinybę, atveria mums davimo nebuvimą, tačiau atvirkščioje formoje, kuri atsiskleidžia mūsų egoizme.
Ir jeigu būdamas dabartinės būsenos negalėjau pasiekti sėkmės ir savo valia bei pastangomis imti siekti davimo, kitaip tariant nuo egoistinio noro neperėjau prie poreikio siekti davimo savybės ir atskleisti Kūrėją, tai tas noras, kurį turėjau paversti prašymu Kūrėjui, atsiveria man kaip kančia. Juk šio noro nerealizavau teisingai, nedirbau ties juo ir savo pastangomis nepaverčiau jo malda.
Taip atsitinka su mumis kiekviename žingsnyje.
Išeina, kad vienintelis mūsų darbas –pakeisti mūsų egoistinius poreikius į davimo siekį. Svarbiausiai, įgyti tą norą, o visa kiti ištaisymai ateis iš aukščiau.
Kiekvieną kartą, kai šis noras atsiveria, reikia visiškai jį išsiaiškinti – pagal visas keturias stadijas. Kai savo pastangomis pasiekiu ketvirtą stadiją, tai jau įsisąmoninu šį norą, ką jis reiškia, ko iš jo noriu ir ką pasitelkęs galiu jį realizuoti. Jame susijungiu su Kūrėju ir reikalauju, prašau Jo, kad įvykdytų darbą ties šiuo mano noru.
Kitaip tariant, kai pasiekiu ketvirtąją stadiją dirbdamas su savo noru, galiu iš jo iki paties Keter pakelti „atspindėtąją Šviesą“, prašymą (MAN). Ir jeigu pasiekiu šį prašymą, vadinasi, mano noras buvo teisingas, išaiškintas.
O visi kiti prašymai buvo melagingi ir netikri, juk juose dar pilnai neatsivėrė poreikis duoti ir tikrasis davimo noras. Dar neužsimezgė ryšys su aukščiausiąja jėga, kad pareikalautum iš jos tik vieno – kad manyje atsiskleistų davimo savybė. Juk būtent ji vadinama Kūrėjo atskleidimu kūriniams, o ne kažkokios fantazijos, kai žmonės įsivaizduoja Kūrėją, kaip kažkur atskirai nuo mūsų egzistuojančią jėgą.

Iš 2011 m. liepos 26 d. pamokos pagal knygą „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Tu gi pats šito norėjai

Pasistengti ir rasti (igati ve macati)

Nėra noro − nėra Šviesos

Kad pasauliui atsiskleistų kabalos mokslo metodika, turi būti išpildytos keturios sąlygos.
Pirmoji sąlyga – ištaisymo metodikos įteikimas ne vienam žmogui, o visai tautai. Šiandien vis daugiau žmonių suvokia, kad reikia save keisti, būti pusiausvyroje su gamta. Jeigu anksčiau manėme, kad esame aukščiau gamtos, o mūsų egoizmas skirtas jai valdyti, tai dabar suprantame, koks jis mums žalingas.
Šis pojūtis pasireiškia masėms dėl to, kad patenkiname pirmąją kabalos mokslo atskleidimo sąlygą: dvasinio išsitaisymo metodika užsiima 600 tūkstančių žmonių. Samprata „600 tūkstančių sielų“ – sąlyginė, simbolizuojanti susirinkimą žmonių, galinčių užmegzti tarpusavyje ryšį, vadinamą laidavimu.
Antroji sąlyga – tautos išėjimas iš egiptietiškos vergovės, kitaip tariant, savojo egoizmo suvokimas kaip blogio.
Trečioji sąlyga – kiekvieno iš 600 tūkstančių sutikimas dirbti dėl davimo.
Ketvirtoji sąlyga – pasirengimas atlikti bet kokius veiksmus, kurie priartins žmogų prie ryšio su likusiais.
Laidavimas – tai rūpinimasis vienas kito norų pripildymu. Į tai turi būti nukreiptos žmogaus mintys. Turime sukelti revoliuciją savo viduje. Pasaulyje yra viskas, ko reikia sėkmingam planetos gyventojų egzistavimui, bet trūksta tik vieno – nukreiptos į tą tikslą bendros minties. Jeigu vidumi sieksime to, tai gausa taps prieinama visiems.
Viskas priklauso nuo mūsų tarpusavio ryšio. Kuo stipresnis mūsų ryšys, tuo intensyviau veikia Šviesa, kuri sutvarkys žemesniųjų pasaulio pakopų būsenas. Kai tik 600 tūkst. žmonių grupė sutiks su laidavimo, tarpusavio ryšio ir meilės sąlygomis, ji tuoj pat įgis milžinišką palaikymą iš viršaus.
Mums tereikia turėti norą atstatyti tarpusavio ryšį ir ketinimą dirbti dėl davimo. Būtent ketinimas, o ne technikos pažanga pakeis pasaulį. Palaipsniui prieisime iki to, kad naujausios technologijos bus kuriamos ir valdomos mintimi, t. y. ketinimu ir noru, kurį tas ketinimas ištaisys.
Kiekvieno pareiga – rūpintis visa žmonija. Visas pasaulis įjungtas į laidavimo sistemą, bet pirmiausiai laidavimu turi užsiimti tie, kurie supranta ir turi norą pakilti ant aukštesniosios pakopos ir atskleisti tarpusavyje Kūrėją. Grupinis noras tolygiai pereis į pasaulio norą.
Palaipsniui žmogus pakeis požiūrį į save, visuomenę, gamtą ir patirs malonumą dėl to, kad egzistuoja bendrų tarpusavio ryšių sistemoje. Jis bus sotus Šviesa, pripildančia ir teikiančia jam malonumą.
Taip pereisime prie protingo vartojimo ekonomikos, nes mėgausimės tik tuo, kas būtina išgyvenimui. Pradėję dirbti pagal principą „viskas – visiems“, pasieksime laidavimo būseną. Vidiniai žmogaus pasikeitimai pritrauks viso pasaulio pertvarką.

Iš 2011 m. liepos 17 d. virtualiosios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

„Viena šeima“ – ne utopija!

Bet kokiam užsispyrimui yra ribos

Kaip atvesti pasaulį į harmoniją

Kuo skiriasi kūdikio, vaiko, paauglio ir suaugusio žmogaus supratimas? Juk jie gyvena tame pačiame pasaulyje ir jį mato tokį, kaip ir mes su jumis. Tačiau tai, kiek kiekvienas iš jų atskleidžia pasaulį, priklauso nuo jų pačių vystymosi – lygiai tiek jie gali savarankiškai veikti šiame pasaulyje. Kiek jie išsivysto, toks ir pasaulis jiems atsiveria.
Sakykim, iki kokių dešimties metų vaikas laikomas mažu ir tik pagal savo pojūčius ir supratimą įneša atitinkamą indėlį. Skirtumus tarp vaikų ir suaugusių supratimo „padengia“ aplinka, be to, abiem šio žodžio prasmėmis: ir paslėpdama nuo vaiko tokius dalykus, kurių jis kol kas negali teisingai suprasti, ir kompensuodama tai, ko jis pats nesugeba padaryti. Taigi vaikas iš pasaulio gauna viską, ko pats kol kas dar negali „uždirbti“. Lygiai taip pat vyksta su mumis dvasiniame darbe. Mes stovime priešais Kūrėją, Aukščiausiąją Šviesą, kuri yra absoliučioje ramybėje ir be kurios nieko daugiau nėra. Tačiau kol kas yra egzistuoja dengianti Šviesą paslėptis, kurios negalime atskleisti, tai ji užpildo visus mūsų darbo trūkumus.
O kada gi jau galime sakyti, jog žmogus yra „lo lišma“ (dėl savęs) būsenos, iš kurios ateinama į „lišma“ – dėl davimo? Tiktai tuomet, kai jis jaučia, kad neabejotinai esąs priešais Kūrėją, tačiau juos skiria tik tam tikras realybės vaizdas. Pastarasis yra piešiamas jo savybių, pojūčių – tai įsivaizduojamas pasaulis, žmogui atrodantis kaip realus: draugai, grupė, visa aplinkui – tai, kas kol kas skiria žmogų nuo paprastos Aukščiausiosios Šviesos, t. y. davimo ir absoliučios meilės savybės.
Juk kol kas jis neturi tokių savybių, bet sprendžia ir elgiasi atitinkamai pagal savo išsivystymo laipsnį. Tačiau jau turi pojūtį ir teisingą supratimą,  kad „stovi“ priešais Kūrėją, kad yra atskirtas nuo Jo šio pasaulio vaizdu, per kurį ir „dirba“ su Kūrėju. Šis realybės vaizdas, iš esmės, susideda iš visų neištaisytų žmogaus savybių, kurios lyg „plaukai“ slepia ir saugo (kompensuoja).
Juk jeigu jam prieš akis būtų viskas atskleista, jis, žinoma, negalėtų rasti teisingo santykio su Kūrėju.
Taip turėtume vertinti savo būseną. Tik iš tokios „lo lišma” būsenos, kuomet esame įsitikinę, jog yra „lišma” (davimas), nors dar nesame ten, galime palaipsniui ateiti į „lišma”, jeigu nuolatos, atkakliai stengiamės atskleisti Kūrėją ir visus įvykius vertiname kaip galimybę, duotą iš aukščiau, idant ištaisytume savąją „lo lišma“ būseną ir pasiektume „lišma“.

Iš 2011 m. birželio 19 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Už paprastumo paslėpta išmintis

Iš ko susidaro Kūrėjo vaizdas

Kaip paklusnus molis meistro rankose