Komentaras: „Tobulybė pasiekta ne tada, kai nėra, ko pridurti, o tada, kai nėra, ko atimti“ (A. De Sent-Egziuperi). Prašau apibūdinti kabalisto visiškos harmonijos būseną.
Atsakymas: Manau, kad tobulumą pasiekiame atsikleisdami dvi priešingas jėgas – gavimą ir davimą, kurie tarpusavyje sąveikauja, subalansuoja kitas kitą, kad atskleistų vieną, juos pagimdžiusią jėgą, kurioje šios jėgos tik ir gali drauge egzistuoti.

#306138

Iš 2022 m. lapkričio 18 d. TV laidos „Kabalos ekspresas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Harmonija – priešingybių pusiausvyra

Kaip rasti harmoniją?

Meilė – tai harmonija

Klausimas: Kodėl žmogus nelygybę visuomet jautė kaip blogį?
Atsakymas: Nes santykiai tarp žmonių yra egoistiniai. O kai jie tampa altruistiniai, tai nelygybė tarp mūsų suteikia mums galimybę tarpusavyje gauti ar duoti neproporcingai.
Tai leidžia kiekvienam pajausti davimą ir gavimą, kas iš principo neturi reikšmės, ir tik išreiškia mūsų vidinis polinkius.
Kitaip tariant, ateities visuomenėje žmogus taps visiškai kitokiu, jo amžinų vertybių suvokimas iš esmės pasikeis. Jis džiaugsis, kad Kūrėjas sukūrė mus nelygiais.

#299946

Iš 2022 m. birželio 24 d. TV laidos „Kabalos ekspresas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Nelygybė – visų problemų šaltinis

Nelygybės veiksnys

Mūsų mokykla − nelygybės mokykla

Davimo savybė – pati pilnavertiškiausia, nepriklausoma aukštesnė savybė, kurią galime atskleisti. Todėl, jei norime užmegzti ryšį su Kūrėju, turime įvaldyti šią savybę – davimo savybę.
Bet kad išmoktume suprasti šią savybę, ją jausti, graduoti, kaip nors suteikti jai įvairius vardus, turime kultivuoti tarpusavyje įvairius ryšius. O kad suprastume, kokie mūsų tarpusavio ryšiai galimi (kad visi išvystytume save), esame sukurti visuomenėje priešingi – vyrai ir moterys.
Mums reikia pasiekti būseną, kai virš visų egoistinių atstūmimų, kuriuos Kūrėjas specialiai sukūrė kaip priešingus davimo savybei, priartėjame prie tokio tarpusavio ryšio, kuris vadintųsi meilė artimui. O meilė bus tada, kai imi suvokti kitą ne kaip save, o aukščiau savęs, kai kitas tau tampa svarbesnis už tave.

#292091

Iš 2022 m. sausio 6 d. Tarptautinio kongreso „Pakilti virš savęs“ pamokos Nr. 1

Daugiau šia tema skaitykite:

Begalinio pripildymo metodika

Ar yra gamtoje grynas davimas?

Įgyti davimo ir meilės savybę

Žmogus gimsta maža būtybe, kurios jutimo organai pamažu vystosi drauge su protine veikla. Žmogus jaučia supantį pasaulį, tiria jį, ir per šį pasaulį tiria save: kaip reaguoja į supančias aplinkybes, kaip jos priklauso nuo jo, ir kaip jis priklauso nuo jų.
Tai ir yra psichologijos tyrimo objektas, kitaip tariant, ji studijuoja žmogaus reakcijas į atsiskleidžiančią jam tikrovę tose savybėse, kokybėse, jausmuose ir prote, kuriuose jis gali vystytis mūsų pasaulio ribose.
Kitais žodžiais tariant, psichologiją galima apibrėžti, kaip žmogaus žinių visumą apie pasaulį, kuriame jis gimė ir vystėsi. Ir pagal tai „būtis apibrėžia sąmonę“.
Kabala nuo psichologijos skiriasi tuo, kad kabala nukreipia žmogų jausti tai, kas aukščiau mūsų pasaulio. Mūsų pasaulis yra egoistinėje gavimo savybėje – taip jį pažįstame ir jaučiame. Jeigu neišeiname iš šios savybės, kaip tai paprastai būna su žmonėmis, tai suvokiame jį per egoizmo savybę ir taip vertiname mus supančią tikrovę.
Jeigu tiriame tai, kas aukščiau psichologijos, ar apskritai nepaisome psichologijos, užsiimame kabala, tai čia mums atsiranda visiškai kita mūsų pasaulio suvokimo sritis.
Kabala nuteikia žmogų, kad jis išvystytų save iki savybės, priešingos materialiam pasauliui. Jeigu mūsų pasaulis suvokiame egoistinėje gavimo savybėje, su kuria gimėme ir vystėmis, tai šitai – psichologija. O jei pakylame aukščiau egoizmo į davimo ir meilės savybę, išeiname iš savojo „aš“, iš to, ką vadiname žmogumi mūsų pasaulyje, tuomet – tai kabala.
Ir tada šioje naujoje savybėje atskleidžiame visiškai kitus tarpusavio ryšius tarp mūsų ir gamtos jėgų. Suvokiame tai, kas yra „siela“, kitaip tariant, žmogaus santykį su aukštesniąja jėga, kuri jį vysto.
Tad galima sakyti, jog egoistinė mūsų pasaulio savybė, kurioje gimėme ir vystomės, suteikia mums šio pasaulio ir savęs pažinimą. Ir tai vadinama psichologija. O žmogui įgijus savybę aukščiau mūsų pasaulio – davimo savybę, nukreiptą nuo savęs į supantį pasaulį ir leidžiančią žmogui pakilti į dvasinį lygmenį, vadinama kabala.

#288842

Iš 2021 m. spalio 15 d. TV laidos „Dvasinės būsenos“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kabala ir psichologija: santykiai tarp mokytojo ir mokinio

Aukštesnioji psichologija

Kabala ir psichologija

Klausimas: Vidumi nuolat tolstame vieni nuo kitų. Matome, kad egocentrinis mąstymas visąlaik auga ir pasireiškia įvairiose situacijose. Jau pasiekėme galutinį socialinio atstumo tašką? Ar ir toliau tolsime tarpusavyje prieš imdami vienytis? Kokia gamtos tendencija?
Atsakymas: Gamtos tendencija nukreipta į absoliučiai visų žmonių vienybę, todėl ji verčia mus nuolatos artėti vienus prie kitų. Kad ir kaip norėtume egoistiškai nutolti vieni nuo kitų, gamta, priešingai, stums mus suartėti, kol suprasime, kad šis judėjimas turi būti nuoširdus.
Klausimas: Matome dvi tendencijas. Viena vertus, gamta, auginanti mūsų egoizmą, atitolina mus vienus nuo kitų. Kita vertus, ta pati gamta stumia mus vienybės link. Vadinasi, gamtoje yra dvi jėgos?
Atsakymas: Žinoma. Tai egoistinė jėga, kuri yra mūsų pasaulio pagrindas, ir altruistinė traukos, tarpusavio meilės ir davimo jėga, kuri yra dvasinio pasaulio pagrindas. Abi jėgos, ypač mūsų laikais, vis labiau atsiskleidžia mumyse.
Gerai, jei suprantame, kur jos veda, ir einame kartu su gamta. Tokiu atveju nejaučiame prieštaravimų, problemų, likimo smūgių.
O jeigu to nenorime, elgiamės tik pagal savo egoistinę jėgą, kyla daug problemų: įvairūs karai, rūpesčiai dėl virusų kaip dabar ir t. t.

#275478

Iš 2020 m. spalio 30 d. TV laidos „Bendravimo įgūdžiai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Socialinio atstumo mažinimas

Egoistų sąjungos pasmerktos nesėkmei

Ką reiškia „vienytis“?

Žmogus savo išorėje mato savo išgalvotą pasaulį ir gali jį keisti.
Pasaulis, kurį matome dabar, – tai mūsų vidinės neištaisytos savybės. Dar daugiau, galime sukurti naują, tikrą pasaulį, bet ne savo vidinėmis savybėmis, o tomis, kurias ne savyje sukursime aplinkinių atžvilgiu, o paskui Kūrėjo atžvilgiu. Tas pasaulis ir bus tikras – dvasinis pasaulis. Išeitų, kad mūsų pasaulis išties mistinis, o dvasinis – tikrasis.
Ir visa tai galime atlikti dabar, per šį gyvenimą, čia, šiame pasaulyje. Pereiti gyvenimo ir mirties būsenas ir tapti nemirtingiems. Juk aukštesnysis pasaulis nėra grįstas siurbimu, kaip kad mūsų pasaulis, kur liovęsis mėgautis pamažu miršti. Aukštesnysis pasaulis amžinas, nes jo meilė bei davimas begaliniai ir gali vien augti. Todėl egzistavimas jame nepaklūsta laiko suvaržymams.
Laiko nėra. Jis nurodo tik mūsų pasaulio niekingumą: buvo-praėjo, praėjo-buvo, bus ar ne ir t. t. O aukštesniajame pasaulyje kylame nuo tobulumo prie didesnio tobulumo, praeitis įsijungia į ateitį, ir todėl jaučiame tai kaip Begalybės pasaulį erdvėje, laike, judėjime – visur.
Išeiname už laiko rėmų, už visų apribojimų, kuriuos materialiame pasaulyje piešia egoizmas mūsų siaubingose savybėse.
Išėjimas į kitą pasaulį priklauso nuo to, kiek įgyjame davimo ir meilės savybės. Vos tik imsime ją įgyti, netgi minimaliai, iškart pasijausime esą kitoje apimtyje, kitoje erdvėje, judantys kitame lauke, turintys reikalų su kita jėga, kuri mus traukia į save, ir mes eisime paskui ją ir vis labiau prisitaikysime, įsisąmoninsime, susitapatinsime su ja.
Tai ir yra Kūrėjo atskleidimas žmogui šiame pasaulyje. O paskuis šis pasaulis pamažu išnyks, kaip dūmas, ir mes liksime tik dvasiniame pasaulyje, tapatinsime save su aukštesniąja gėrio ir davimo jėga – Kūrėju.

#276242

Iš 2018 m. kovo 1 d. TV laidos „Kabala – gyvenimo mokslas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Išvysti tikrąją realybę

Realybės suvokimas: kūnas ir siela

Iliuzija ar tikrovė?

Klausimas: Baal Sulamas savo straipsniuose rašo apie du bendravimo dėsnius. Pirmasis – kiekvienas visuomenės narys privalo gauti iš jos viską, kas būtina. Apie ką kalbama: apie žmonių santykius ar apie materialias gėrybes?
Atsakymas: Turime sukurti tokią visuomenę, kurios kiekvienas narys gali gauti viską, kas būtina jo egzistavimui, juk antra sąlyga yra duoti visuomenei. Norėdamas duoti, jis turi normaliai gyventi. Tad pirmasis dėsnis apibrėžia antrąjį.
Klausimas: Davimo dėsnis įpareigoja visuomenę dirbti jos naudai. Ką Baal Sulamas turėjo omenyje, rašydamas apie davimą? Juk kiekvienas žmogus dirba 12 valandų per parą.
Atsakymas: Tai nėra davimas. Davimas – tai vidinis skaičiavimas, kad darbuojuosi dėl kitų. Visai įmanoma, kad žmogus, dirbdamas 12 valandų, visą laiką dirba sau ir visiškai negalvoja apie kitus. Kalbama apie ketinimą.
Klausimas: Kitaip tariant, žmogaus darbas visuomenėje, kai jis turi ką nors gaminti, duoti, yra pirmas lygmuo. O antras – tai mintys ir ketinimai, dėl ko visa tai daro.
Ar galima dirbti tik minčių ir ketinimų lygmenyje? Sakykime, aš nenoriu dirbti fiziškai.
Atsakymas: Juk ne tai svarbu. Esmė ta, ar visuomenei reikalingas tavo darbas, tam tikri gabumai. Atsižvelgdamas į tai, gali rinktis.
Kalbama apie tai, kaip gali dalyvauti visuomeniniame gyvenime, kad būtum naudingas.
Klausimas: Ar gali būti ketinimas be veiksmo?
Atsakymas: Ne. Apskritai be veiksmo nieko negali būti. Bet kokiu lygmeniu – mechaniniu ar vidiniu, norų ar ketinimų – veiksmas turi būti. Kitaip, negalėsi pasakyti, kokios žmogaus mintys.

#273580

Iš 2020 m. rugpiūčio 21 d. TV laidos „Bendravimo įgūdžiai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Apie norus, ketinimą ir prašymą

Ateities visuomenė – vieninga žmonija

Kaip sukurti tinkamą ketinimą?

Klausimas: Kas yra davimo būsena? Ką jaučia žmogus, kuris yra tokios būsenos?
Atsakymas: Kabalos mokslas tyrinėdamas žmogaus prigimtį, pasaulio ir visų pasaulių sistemos būseną, teigia, kad materialiu lygmeniu nėra jokio davimo. Visa mūsų pasaulio prigimtis – tai egoizmas, kitaip tariant, noras gauti.
Niekas niekam nieko neduoda. Negali. Nė viena negyvoji, augalinė, gyvūninė ar žmogiška būtybė negali niekam nieko duoti, negaudama ko nors mainais. O tai jau nėra davimas, tai – mainai, gavimas.
Jei duodu, kad atgal ką nors gaučiau, vadinasi, gaunu. Kai parduotuvėje mokame už pirkinį, argi duodame?
Klausimas: Kitaip tariant, tai savotiškas egoistinis altruizmas?
Atsakymas: Nėra tokios sąvokos „altruizmas“. Ją sugalvojo filosofai.
Komentaras: Bet jūs pats pateikėte viso organizmo labui veikiančių ląstelių pavyzdį.
Atsakymas: Dėl jo. Mat jos dalyvauja bendroje organizmo medžiagų apykaitoje, be kurios pačios negalės gyventi. O vėžinių ląstelių vidinė tokio egzistavimo programa yra pažeista, todėl jos sunaikina organizmą ir save. Kitaip tariant, jos veikia kenkdamos sau. Tai vadinama šaudymu sau į koją.
Klausimas: Vadinasi, gamtoje nėra gryno davimo?
Atsakymas: Ne. Yra tik gavimas. Ir todėl šis mokslas vadinamas kabalos, gavimo mokslu, nes tiksliai kalba apie gavimą.
Labai dažnai girdime, kaip žmona priekaištauja vyrui: „Aš tau visą gyvenimą atidaviau!“ Arba tėvai sako vaikams: „Mes jums atidavėme gyvenimą!“
Bet niekas niekam nieko neduoda! Tiesiog jei mums kas nors brangus, duodami jam jaučiame, kad gauname. Dažnai net prašome: „Na paimk, suvalgyk…“ – ir t. t. Kitaip tariant, mums tai – gavimo, o ne davimo aktas.
Todėl kabalos požiūriu teisingai įsižiūrėję į ką nors mūsų pasaulį, pamatysime, kad niekas niekam neduoda ir duoti negali! Tai nėra įtraukta į mūsų programą. Absoliutus davimas ateina tik iš Kūrėjo.

#274843

Iš 2019 m. sausio 28 d. TV laidos „Dvasinės būsenos“

Daugiau šia tema skaitykite:

Davimo mokslas

Altruizmo nėra!

Altruistai – egoistai

Klausimas: Daugelis kabalistinių šaltinių kalba apie davimą. Kaip galima kalbėti apie davimą, jei mes, kaip kūriniai, negalime duoti?
Atsakymas: Viskas labai paprasta. Privalai pakeisti požiūrį į žmones ir laikyti juos artimais, brangiais, reikalingais tau. Tada galėsi duoti jiems kaip savo vaikui.
Klausimas: Jeigu su vaiku taip elgiuosi natūraliai, tai šiuo atveju turiu pasistengti? Juk visiškai nenatūralu elgtis su nepažįstamu žmogumi taip, kaip su savo vaiku, ir gauti iš to malonumą.
Atsakymas: Taip. Bet tam turiu pamatyti bendrą pasaulėdaros vaizdą, pajausti, kaip visi esame susiję, kaip per savo draugus galiu pasiekti aukštesnę, dvasinę būseną. Tada einu pas juos ir vienijuosi. Jie tampa ma brangūs, nes staiga pastebiu, kad jie – mano sielos dalys. Tad ar aš jiems duodu? Iš tikrųjų jiems neduodu, bet investuoju į savo sielą. Tai ir yra meilė.
Klausimas: Vadinasi, tūkstančiuose kabalistinių šaltinių aprašyta meilė artimui, vienybė yra neįmanoma, kol žmogus neišvys, esąs bendros sistemos, sielos dalimi?
Atsakymas: Taip. Kitaip, tiesiog duoti – negaliu. Nekils ranka. Tai prieštarauja gamtos dėsniui.
Kad duotum, reikia matyti, kad kiekvienas iš mūsų yra didžiulės pasaulinės sistemos dalis, visi esame visiškai priklausomi vieni nuo kitų taip, kad mane visą apibrėžia tie, kas už mano ribų. Ir jeigu rūpinsiuos jais, užsitikrinsiu savo ateitį. O jeigu pasieksiu būseną, kai galvoju tik apie juos, o ne apie save, užsitikrinsiu tobulą ateitį.

#274894

Iš 2019 m. sausio 28 d. TV laidos „Dvasinės būsenos“

Daugiau šia tema skaitykite:

Paprasta dvasinio gyvenimo formulė

Nori pakeisti pasaulį – pakeisk save

Du požiūriai į tikrovę

Komentaras: Anot Baal Sulamo, davimo visuomenei dėsnio specifika yra tokia, kad, kitaip nei gavimo dėsnis, neigiamas grįžtamasis ryšys ne tik neateina iš karto, bet ir veikia mus netiesiogiai.
Atsakymas: Materialiame pasaulyje matau, kad kuo daugiau gausiu, tuo man geriau. Tačiau absoliučiai neaišku, ar man bus geriau, jei daugiau duosiu. Priešingai, man rodos, jog bus blogiau.
Todėl mūsų pasaulyje dėsnis veikia tik į vieną – gavimo – pusę.
Komentaras: Kitaip tariant, jei galvoju apie visuomenę, duodu žmonėms, rūpinuosi, tai nematau iš to jokios naudos sau ir, žinoma, jokio paskatinimo iš visuomenės. Todėl, kaip rašo Baal Sulamas, pažeidus šiuos du dėsnius žmonijai gresia susinaikinimas, tiek iš vidaus, tiek iš išorės: badas, kataklizmai, krizės, virusai ir t. t.
Atsakymas: Esmė ta, kad mes, žmonės, esame aukščiau kitų gamtos lygių ir mūsų neigiami ketinimai veikia biologinius, fizinius ir kitus reiškinius.
Taip veikiame gamtą, o jos dalys, elementai, dėsniai, reiškiniai tampa agresyvesni. Tai ir matome savo gyvenime, mūsų pasaulyje.
Tačiau mes nesuprantame savo ryšio su gamta, ir tuo pažadiname tokią grubią netinkamą tarpusavio sąveiką joje. Nutraukiame gerus gamtos ryšius ir verčiame ją elgtis neteisingai, kai jos dalys integraliai neatitinka viena kitos, netinkamai komunikuoja.

#273704

Iš 2020 m. rugpjūčio 21 d. TV laidos „Bendravimo įgūdžiai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Išoriniai veiksmai ir vidiniai ketinimai

Žmogaus ketinimas – tai jis pats

Apie norus, ketinimą ir prašymą