Pateikti įrašai su davimas žyme.


Kabalos mokslas: begalinio malonumo patentas

Dvasinis darbas, Kabala

Kabalos mokslas įteikia žmogui begalinio malonumo patentą. Juk kūrinijos priežastis – suteikti kūriniams nesibaigiantį malonumą, kaip pasakyta: „Kūrėjas sukūrė pasaulį, kad jo kūriniai mėgautųsi.“ Tačiau pirmiausiai reikia atlikti darbą, o po to mėgautis.
Iš tiesų, kai tik žmogus susipažįsta su šiuo mokslu, jis iš karto turi suprasti, kad tai ne tik mokslas, bet ir priemonė gauti malonumą.
Tai skamba egoistiškai. Tačiau žmogus, savo egoizmo padedamas, gali prisikasti iki aukso grynuolių, kurie yra jo viduje: jo siela, o joje – Kūrėjas ir, galų gale, amžinas malonumas, amžinas gyvenimas, egzistavimas be jokių rėmų.
Tačiau tai yra įmanoma, tik jei žmogus turi tikrai gero, sveiko egoizmo ir visada siekia šio tikslo, nė už ką jo nemeta.
Iš pradžių žmogus nesupranta, koks egoizmas slepiasi jame ir ką reiškia su juo dirbti, kas yra Aukštesnioji šviesa ir kaip reikia ją pritraukti sau, kad ji padalintų jį į egoistą ir altruistą, į davimą ir gavimą. Tai nėra lengva.
Viskas priklauso nuo žmogaus atkaklumo. Jei jo noras tikrai rimtas, tai žmogus pasieks tikslą.

Iš 2016 m. rugpjūčio 28 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Būsime priversti tapti altruistais

Begalinis malonumas vietoj „juodojo penktadienio“

Amžinas malonumas

Komentarų nėra

Ištirti ateistai ir tikintieji

Kabala ir religija

Pranešimas. JAV Ohajo valstijos universiteto mokslininkai ištyrė ateistus ir tikinčiuosius.
Pasak tyrimų, jei netikite Dievą, greičiausiai esate šiurkštus, linkęs į manipuliacijas žmogus. O jei tikite, pasižymite tokiomis savybėmis kaip gailestingumas, supratingumas, atjauta.
Ateistams būdingi psichopatiniai bruožai – emocinės reakcijos į skausmą, svetimas kančias ir t. t. stoka.
Atsakymas. Mūsų pasaulyje yra labai daug įvairių niuansų prieštaravimuose tarp tikinčiųjų ir netikinčiųjų. Tačiau nei vieni, nei kiti neturi nieko bendra su kabala, nes visi veikia egoistiškai.
Tiesiog jų elgesio modeliai skiriasi. Vieni vadovaujasi savo vertybių sistema, kiti – savo. Bet abi šios sistemos egoistinės, todėl kabalos atžvilgiu iš esmės yra lygios.
Vis dėlto tikinčiajam sunkiau išaiškinti, kad jis gyvena pagal egoizmo dėsnius. Jis mano, kad gyvena teisingai.
Kabaloje tikėjimas – visai kitokia savybė nei religingų žmonių tikėjimas. Jiems tikėjimas – pripažinimas nuostatos, kad yra Aukštesnioji jėga, kad paklusdamas jos dėsniams, neva išdėstytiems Toroje, užsitarnaus būsimą pasaulį. O netikintis žmogus tiki atlygiu, gaunamu tiesiogiai šiame pasaulyje. Štai toks skirtumas.
Knygoje „Zohar“ aprašyta trijų rūšių baimė. Pirmos rūšies baimė būdinga paprastam, netikinčiam žmogui, besirūpinančiam tuo, kad jam viskas būtų gerai šiame pasaulyje.
Antra rūšis – baimė tikinčio žmogaus, kuris rūpinasi savo gyvenimu šiame ir būsimame pomirtiniame pasauliuose.
O trečiosios rūšies baimė būdinga kabalistui, kuris siekia būti panašus į Kūrėją, t. y. įgyti davimo ir meilės visiems savybę, negaudamas nieko atgal, nes būti panašiam į Kūrėją ir yra jo atlygis.
Visi mano, kad kabala yra religijos dalis, bet ji visiškai su religija nesusijusi. Kabala moko žmogų laikytis Toros įstatymo „Mylėk artimą kaip save“, kurio visi kiti ne tik nenagrinėja, bet netgi nekalba apie tai!
Nors jie kartoja frazę „mylėk artimą“, bet negalvoja, kad tai – pagrindinis Toros įstatymas, į kurio įgyvendinimą nukreiptas visas jos vykdymas, sprendimas ir realizacija.

Iš 2016 m. balandžio 4 d. TV laidos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kabala ir kiti mokslai

Ateizmas, religija ir kabala

Kodėl Dievas vienas, o tikėjimai skirtingi?

Komentarų nėra

Antigyvenimas – tai pergalė prieš mirtį

Kabala, Kūnas ir siela, Realybės suvokimas

Šiandien žmogus suvokia gyvenimą tik gavimo, absorbcijos, vartojimo, įsigijimo, gavybos forma. Kiekvienas tame sukasi, kol pavargsta, išeina į pensiją, keletą metų pasėdi eilėse pas gydytojus ir, galiausiai, miršta.
Bet yra galimybė pakilti į kitą egzistavimo lygmenį: gyventi ne vartojant, o duodant. Ir kalbu ne apie labdarą, kai padedi pinigais vargšams, o apie gyvenimą aukščiau savo egoizmo. Toks gyvenimas už egoizmo ribų suteikia antigyvenimo, antimaterijos, antipasaulio pojūtį, kaip pasakyta: „Aš mačiau priešingą pasaulį“.
Egzistuoja kita gyvenimo forma – lygiagreti mūsų pasauliui. Kabalos mokslas moko, kaip suvokti šią naują gyvenimo formą. Tai priešingas įprastiniam gyvenimas – ne egoizme, kuris viską sugeria į save, ne noro mėgautis viduje, o nore duoti, mylėti.
Ir turima omenyje ne ta mums pažįstama egoistinė meilė. Meilė – tai, kai aš išeinu iš savęs ir įsijungiu į kitų norus. Tada aš gyvenu šiuose noruose, nesiekdamas naudos sau. Tokia gyvenimo forma teikia malonumą, kuriam nėra ribų, kuris neprivalo tuoj pat baigtis.
Juk tai nėra malonumas materialiame kūne, kuris gali suvalgyti ir išgerti tik tiek, kiek jame telpa. Duodant niekas manęs neriboja, kadangi įsijungiu, persikeliu į kitus. Manęs neriboja šio biologinio kūno gyvenimas, aš esu už jo ribų ir ten jaučiu savo gyvenimą. Mano kūnas lieka, bet jis gyvena kažkur šalia manęs tarsi augintinis. „Žmogumi“ yra vadinama mano vidinė dalis, išėjusi iš manęs ir įsijungusi į kitus. O ši mano dalis, kuri liko – biologinis, gyvūninis, kūnas, gyvena nustatytą jam laiką, vaikšto po gydytojus, kol jį išveža į kapines.
Klausimas. Bet juk žmogus kovoja su kasdieninėmis žemiškomis problemomis ir jam neįdomios aukštos sąvokos, tokios kaip „gyvenimas už kūno ribų“?
Atsakymas. Kiekvieną žmogų jaudina klausimai apie gyvenimą ir mirtį. Netgi kasdieninio gyvenimo šiandien nebeįmanoma „susitvarkyti“, neįsijungiant į teisingą tarpusavio ryšių tinklą, nesubalansavus savo gavimo ir davimo, kaip įpareigoja kabalos mokslas tam, kad susitvarkytume savo gyvenimą.

Iš 2015 m. kovo 8 d. 103FM radijo stoties programos

Daugiau šia tema skaitykite:

Pakilti virš laiko

Mano mylimas pasaulis

Viską gauti ar viską atiduoti?

Komentarų nėra

Imtuvas užribio bangų diapazone

Dvasinis darbas, Grupė, Kabala ir kiti mokslai

Klausimas. Ar gali kabalos metodika tapti prieinama visiems, jei dauguma papildomo jutimų organo vystymą laiko mistika?
Atsakymas. Žmonės įprato viską, kas yra už šio gyvenimo ribų, priskirti mistikai, antgamtinėms jėgoms. Šiuo atveju yra ne taip. Kabalos mokslas yra labai paprastas, ši metodika atsirado dar Abraomo laikais.
Mokiniai susirenka aplink mokytoją, o šis sudaro iš jų grupę. Grupėje mokiniai ima dirbti tarsi laboratorijoje, sukurdami sąlygas, kuriose galima atskleisti Aukštesniąją jėgą. Tarpusavio ryšyje atskleidę šią Aukštesniąją jėgą, pradeda ją tyrinėti, vystytis ir vystyti ją pačią.
Kitaip sakant, jie veikia dviem kryptimis. Turėdami norą gauti, atskleidžia norą duoti. Taip jie gali veikti šią davimo jėgą, ją pritraukti, auginti, tyrinėti, kaip ji juos veikia. Jie pradeda betarpišką, praktinį darbą su Aukštesniąja jėga, su Kūrėju, kaip su bet kuria kita mums žinoma gamtos jėga.
Klausimas tik toks, kaip greičiau įrengti tokią laboratoriją, kurioje atskleisime Aukštesniąją jėgą, ištirsime, išstudijuosime ir galėsime dirbti su ja kaip partneriai. Mes veiksime ją, o ji – mus, visą grupę. Juk vienas žmogus negali iš savęs sukurti davimo savybės.
Tik grupėje, tarkime – dešimties žmonių tarpusavio ryšyje, galime sukurti davimo jėgą, kuri prilygs paslėptai Aukštesniajai jėgai. Tuomet ši Aukštesnioji jėga atsiskleis mums pagal savybių panašumo dėsnį.
Taip gaudome bangą radijo imtuve, nustatydami jį pagal tą bangą. Tada pagal savybių panašumo dėsnį vidine banga pagauname išorinę. Tokiu pačiu principu Aukštesniąją jėgą atskleidžiame grupėje, pagal galimybes sukurdami tarp savęs truputį davimo savybės.
Ir staiga, tarsi gaudydami išorinę radijo bangą, šioje mūsų sukurtoje davimo savybėje pajuntame kažkokį pokalbį, pašalinį, aukštesnį, poveikį. Vadinasi, mes Jį aptikome! Taip ieškome Kūrėjo.
Tai labai realus pojūtis. Jei taip organizuosime savo grupę, būtinai atskleisime Kūrėją – čia nėra jokios mistikos. Čia veikia tokie patys dėsniai kaip ir fizikoje.
Rabašas straipsnyje „Iš Tavo veiksmų pažinome Tave“ rašo: „Visa žemė pripildyta Kūrėjo didybės, ir nėra vietos be Jo.“ Aukštesnioji jėga pripildo visus kūrinius, visus savo sukurtus norus mėgautis ir valdo juos. „Bet Jos nejaučiame tik todėl, kad neturime tinkamų jutimo organų.
Taip ir radijo imtuvas – pats nekalba, o pagauna balsus, skambančius pasaulyje. Bet kol imtuvas nebuvo išrastas, šių balsų negirdėjome, nors jie jau egzistavo.
Pagal šį pavyzdį galima suprasti, kad nėra vietos be Kūrėjo, ir mums reikia tik tinkamo prietaiso. O imtuvas, aptinkantis Aukštesniąją jėgą, pagrįstas susiliejimu su Ja ir savybių panašumu, tai yra noru duoti.
Kai tik turėsime tokį imtuvą, tuoj pat pajusime, kad nėra vietos, kur nebūtų Kūrėjo, o visa žemė pilna Jo šlovės.“
Grupėje esame tarsi mokslininkai laboratorijoje, kuriems tarpusavyje reikia tik sugeneruoti davimo jėgą, kad pavirstų imtuvu. Tada imtuve atskleisime dvasinę jėgą, Kūrėją.
Ji atsiskleidžia tik ryšyje tarp mūsų. O visas išankstinis pasiruošimas, mūsų vystymasis iš negyvosios, augalinės, gyvūninės iki žmogiškosios pakopos buvo reikalingas tam, kad mumyse susiformuotų noras rasti šią bangą.
Todėl turime ieškoti, kaip, remiantis kabalistų patarimais, tinkamai susivienyti. Ir visa tai labai toli nuo mistikos. Tik visiškas neišmanėlis gali kabalą sieti su mistika, juk pagal apibrėžimą kabala – tai Kūrėjo atskleidimas kūriniams būtent šiame pasaulyje.

Iš 2014 m. gruodžio 12 d. pamokos pagal straipsnį „Kabalos mokslo esmė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kabala – mokslas apie Aukštesniąją tikrovę

Kūrėjo detektorius

Aukštesniosios šviesos jungiklis

Komentarų nėra

Meilės įstatymas

Dvasinis darbas, Grupė

Kongresas Sočyje. Trečioji pamoka
Klausimas. Sakėte, kad, veikiant Supančiajai šviesai, mes pradedame duoti tuštumai, kurios nejaučiame. Ką reiškia „duoti tuštumai“?
Atsakymas. Turėsime pradėti duoti, nieko už tai nereikalaudami, pats davimo veiksmas mus užpildys ir apdovanos.
Klausimas. Kaip suprasiu, kad atlieku davimo veiksmą?
Atsakymas. Tarkime, prieš jus stovi labai žinomas, gerbiamas asmuo, įžymybė. Jūs pajausite jaudulį ir pagarbą, užsimanysite jam ką nors padovanoti. Kuo jūsų akyse žmogus svarbesnis, tuo didesnį malonumą pajusite, tarsi ne jis, o jūs pats gavote dovaną.
Taip reikia elgtis su kiekvienu, kurį mylite ar gerbiate, nes meilė pareiškiama dovanojant. Aš noriu suteikti malonumą kitam, nes pats jaučiu malonumą, kai jam ką nors duodu.
Šiuo principu remiasi kabalistinis gavimas: duodamas Kūrėjui, gaunu malonumą.
Klausimas. Juk kalbama ne apie materialias dovanas, o apie tarpusavio santykius?
Atsakymas. Pabandykite pasipraktikuoti ir su materialiomis dovanomis. Tačiau svarbiausia, žinoma, santykiai! Jeigu žmogų mylite, norite jam ką nors duoti. Ne todėl, kad norite suteikti malonumą jam, o todėl, kad tai malonu jums. Elgiatės tarsi motina su naujagimiu: ji priglaudžia ir apklosto, žiūri, ar mažylis šypsosi, žaidžia su juo, glosto. Tai – meilės įstatymas.
Meilės įstatymas – tai davimo įstatymas! Jeigu aš ką nors myliu, tai duodamas jam jaučiu milžinišką malonumą: „Jis gavo iš manęs ir jaučiasi pamalonintas. O, koks džiaugsmas!“
Klausimas. Tačiau aš turiu žinoti, ko jis nori?
Atsakymas. Teisingai, vadinasi, tu turi jį pajausti. Ne bėda, pajausk. Tarkim, rytoj tavo mylimo žmogaus gimtadienis. Tu galvoji: „Ką jam padovanoti? Ko jis norėtų? Ko jam reikia? Kas jį pradžiugintų?“
Vis mąstai: „Padaryti taip ar kitaip? Kaip geriau jį pažinti? Kaip atskleisti? Kaip pajausti? Ką jam duoti?“
Tuo pagrįstas Kūrėjo pažinimas, kitaip jis būtų egoistinis. Davimas dvasiniame pasaulyje suteikia didelį malonumą. Kuo daugiau duodu, tuo jaučiu didesnį malonumą, tačiau kiekvieną kartą reikia išsiaiškinti, ko Jis nori, ką dar aš galiu Jam duoti.
Klausimas. O kaip sužinoti? Atspėti?
Atsakymas. Ne. Prašyk, kad Jis tau papasakotų, kad galėtum Jį užpildyti, šitaip Jo Šviesa užsipildysi pats.

Iš 2014 m. birželio 6 d. Sočio kongreso trečiosios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Meilės egzaminas

Pajausti Šviesą

Dvasinio gyvenimo išvakarės

Komentarų nėra

Laipsniškas vystymasis

Dvasinis darbas, Grupė, Kongresai, įvykiai

Sankt Peterburgo kongresas. 3 pamoka.
Kabalistai, pažinę vidinę pasaulio struktūrą, aprašo pasaulio konstrukciją kaip daugiaplanę, sudarytą iš daugybės pasaulių. Apie tai šiandien jau ima kalbėti ir fizikai, psichologai.
„Daugiaplanis“ pasaulis sudarytas iš koncentrinių apskritimų, kuriuos mes studijuojame, būdami mūsų pasaulėlyje, esančiame centriniame jų taške.
Didysis kabalistas Ari rašo, kad po to, kai viskas susitraukė, nusidriekė Šviesos spindulys ir sutvėrė visus pasaulius iki paties paskutinio mūsų pasaulio, esančio žiojėjančios tuštumos centre. Tik mažas Šviesos kanalas iš Begalybės pasaulio (pažymėtas ∞) prasiskverbia į mūsų pasaulį.


Mes pradedame vystytis iš centrinio jo taško, iš kurio pagal astronomiją dėl sprogimo jėgos atsirado visa materija. Pagal kabalos mokslą materija atsirado dar iki sprogimo dėl (Šviesos) susitraukimų.
Mūsų pasaulis visiškai priešingas viskam, kas yra ne jame. Todėl jaučiame tik jį, tik tai, kas patenka į mūsų penkis jutimo organus, ir per juos gauname pasaulio vaizdą. Štai, ką mes turime.
Visa pasaulio sandara sutverta nuosekliu (Šviesos) susitraukimu iš viršaus žemyn. Tai reiškia, kad visos apskritiminės sritys palaipsniui traukėsi, kol besitraukianti sritis, veikiama Šviesos, susiskaidė į daugybę dalelių. Todėl materijos (noro gauti) viduje reiškiasi Šviesos savybės, turinčios atvirkštinę formą.
Šviesos savybė – duoti, mylėti, jungti, turtinti, kurti – apskritai, daryti viską, kas naudinga, gera, amžina. Tačiau, kai Šviesa įėjo ir suskaldė materiją, padalijo šią į daugybę dalelių, ji pati šioje vietoje sukūrė priešingas sau savybes – gavimo, egoizmo, prievartos, neapykantos, atstūmimo – visas, kurios mums sukelia neigiamų emocijų, nors jomis ir naudojamės, nes jos tapo mūsų prigimtimi. Tokie ir esame.
Viskas, kas mus skiria (vadinamasis „faraonas“) – tai negatyvios Šviesos savybės, priešingos jai. Jų padedami galime studijuoti Šviesą, visą laiką traktuodami ją priešingai, ir matyti, kas vyksta.
Todėl mūsų darbas atliekamas „tikėjimu aukščiau žinojimo“, t. y. davimo savybę iškeliant aukščiau už gavimo – siekiant ryšio, susijungimo, meilės, pakilimo aukščiau savęs, savo prigimties. Šitaip galima eiti pirmyn.
Tačiau mes patys tegalime daryti mažas pastangas, be to, stengtis gali tik tie žmonės, kurie turi tašką širdyje – davimo savybės užuomazgą.
Iš esmės, šią kibirkštį turi visi, tik ji pasireiškia palaipsniui – iš pradžių jautresniems, o po to -grubesniems žmonėms. Be to, kuo grubesnis žmogus, tuo didesnis jo dvasinis potencialas. Nors jam ir sunkiau išsitaisyti, bet ir jo dvasinio aukščio atskleidimo galia bus atitinkamai didesnė. Todėl tie, kurie taisysis po mūsų, prie mūsų pasiekimų pridės milžinišką kiekį šviesos.
Tarkime, mes pasiekiame tik Nefeš lygmenį, o kai jis pereina toliau – Ruach, Nešama, Chaja, Jechida lygmenis. Juk kiekviena karta pasiekia tam tikrą kartelę, o ją pakeičianti karta pasiekia dar aukštesnę. Mes vystomės lygiai taip pat.
Mūsų vystymasis laipsniškas. Tie, kuriems pabunda taškas širdyje, ima ieškoti gyvenimo prasmės. Jų netenkina jokie tikėjimai – juos domina pažinimas, tiksliau – realus prisipildymas žiniomis, pajutimu, galimybe „valdyti“ visą pasaulį, atskleisti jį iki galo, pajusti savyje, ir realiai, aiškiai, sąmoningai pajusti save jame. Šito link juos varo taškas širdyje.
Tačiau tam nepakanka vien taško širdyje, reikalinga ir kitų bendro suskaldyto noro dalelių pagalba, arba bent jau tam tikros jų dalies. Taip susirenka grupė.
Be to, grupę taip pat ne patys surenkame. Ji formuojasi tarytum atsitiktinai. Reikalas tas, kad mus supa Aukštesnioji šviesa, kuri užpildo sukurtą tuštumą (ją vadiname tuštuma, nes aiškiai nejaučiame Šviesos), ir ji veikia mus tokiu stiprumu, kokiu siekiame jos savybės.

Iš 2013 m. liepos 12 d. 3-iosios Sankt Peterburgo kongreso pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasinio gyvenimo išvakarės

Dvasinės linijos pradžios taškas

Komentarų nėra

Kada baigsis tavo kilimai ir kritimai

Dvasinis darbas

Pasakyta: „Tebūnie tau kiekviena diena kaip nauja“ – kiekvieną kartą, kiekvieną akimirką, kuri tarsi visai tokia kaip ankstesnės. Juk smukdami nejaučiame atgimimo. Mums atrodo, kad visos būsenos jau buvo, kad sukaupėme patirties.
O po kritimų vyksta kilimai, kurie taip pat vieni nuo kitų niekuo nesiskiria. Mes keliamės ir krentame, keliamės ir krentame, bet kol kas nejaučiame jokio skirtumo tarp besikartojančių būsenų. Belieka tik tikėti, kad pokyčiai vyksta, ir kiekvieną kartą mums atsiveria nauja sritis, nauji norai, kuriuose kol kas nejaučiame jokių ypatingų savybių, o tik tuštumą.
Tai mus klaidina. Mums atrodo, kad vėl vyksta kritimas, kuris nei džiugina, nei įkvepia. Tai nėra gerai, nes nelaiminame „blogo taip pat kaip gero“!
Po to vėl kilimas, atsiranda naujų pojūčių, bet juos vėl keičia kritimas. Kol kas sunku įsivaizduoti, kad tie begaliniai kilimai ir kritimai yra dėsningas procesas, kuris veda mus į galutinį ištaisymą.
Mūsų požiūris liks neteisingas, kol įgysime davimo savybę. Juk dabar mūsų požiūris yra egoistinis. Mes nematome naudos kritimuose. Ir netgi kilimuose, nes po jų vėl seka kritimai, ir vėl prarandame tai, ką pasiekėme. Kilimus keičia kritimai, nei galo nei krašto tam nematyti.
Žmogus palaipsniui prie to pripranta, kaip ir prie visų kitų šio pasaulio malonumų, ir mato, kad nieko ypatingo juose nėra. Na, taip, jis gali mėgautis, bet laikinai: vieną vakarą, kelias valandas ar netgi savaites, bet vis tiek malonumas baigiasi! Todėl jis jau nebesistengia susigrąžinti tos būsenos, nes tampa „patyrusiu“, viską vertina pragmatiškiau.
Taip yra todėl, kad jis dar neturi davimo savybės. Juk visi malonumai, kurie jaučiami nore mėgautis, praeina. Žmogus su tuo pamažu susitaiko, sensta ir miršta, nes nelieka nieko, kuo gali mėgautis.
Dvasinis darbas vyksta visiškai priešingai: jis mus pakelia aukščiau kritimų ir kilimų. Mes įgyjame davimo savybę, ir jeigu savo kilimais ir kritimais galime tuoj pat suteikti Kūrėjui malonumą, tai mums kiekvienas kilimas ir kritimas tampa didžiai vertingais. Mes džiaugiamės, kad tai su mumis vyksta, ir nesvarbu, kokia būsena yra, svarbu, kad ja galime pradžiuginti Kūrėją.
Todėl svarbiausia, nepaisant visų kilimų ir kritimų, įgyti davimo savybę. Jie nesiliaus, kol ją visą įgysime. Tai reikš, kad pabaigėme savo ištaisymą. Vadinasi, svarbūs ne patys kilimai ir kritimai, bet tai, kaip aukščiau jų sugebėsime įgyti davimo savybę.

Iš pasiruošimo 2013 m. liepos 25 d. pamokai

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasivaikščiojimas kalneliais

Kartu kylame dar aukščiau!

Slaptas ir atviras davimas – kuris teisingas?

Komentarų nėra

Nauji žodžiai apie tai, kas svarbiausia

Integralus auklėjimas, Kabala

Pokalbis prieš kongresą
Nėra skirtumo tarp kabalos ir integraliojo auklėjimo bei švietimo. Tiesiog ta pati idėja formuluojama skirtingais žodžiais. Iš Baal Sulamo ir Rabašo straipsnių bei laiškų žinome, kad metodika, su kuria atskleisime Kūrėją, Aukštesniąją jėgą, integraliąją gamtos jėgą, kuriama suvokiant tikslo svarbą, išeinant iš savo egoizmo, pakylant aukščiau savęs, jungiantis. Visos šios sąlygos, apie kurias skaitome ir rašome, tikslios ir taikytinos integraliajam švietimui. Tik jam nenaudojame terminų „Kūrėjas“, „kūrinys“, „supanti Šviesa“, „sfiros“, „parcufai“ ir t. t.
Tiesiog pasaulietiška kalba nusakome tas pačias sąlygas, tuos pačius procesus. Aiškiname,  kad iš glaudaus ryšio palaipsniui kyla integrali vienybės jėga arba, kaip dabar sakoma „minios išmintis“. Tai ir yra Kūrėjas, tai ir yra Šviesa. Ne iš karto, bet palaipsniui tai atsiskleis visu pajėgumu. Iš esmės, tai vienas ir tas pats.
Ir atvirkščiai, kai kalbame integraliojo švietimo terminais, pradedame net geriau suvokti kabalistinius terminus, jų vidinę prasmę. Juk mes pripratę prie tam tikrų kabalistinių žodžių, o kas juose slypi? Koks jų užtaisas?  Kokią žinią norime perduoti? To tiksliai nejaučiame.
Tai štai, pradėdami integralųjį auklėjimą, iš tikrųjų pradedame jausti: kas yra kabalistinė metodika, kokiu būdu ji vienija žmones ir būtent sankirtoje tarp jų sukelia jėgų tinklo, altruistinio tarpusavio ryšio pasireiškimą. Būtent ten pasireiškia kitas gamtos lygmuo – tikroji žmogaus pakopa (Adam), arba Kūrėjas.
Taigi, nebėgame nuo kabalos, o tiesiog išreiškiame ją kitais žodžiais. Tiesa sakant, šis būdas buvo taikomas nuo šio mokslo sklaidos pradžios. Mes jau žinome, kad yra keturios aukštesniosios, integraliosios, dvasinės būsenos aprašymo kalbos:
Toros kalba – pati paprasčiausia kalba, kuri parašyta tarsi istorinis pasakojimas;
• dėsnių kalba;
• sakmių kalba;
• kabalos kalba.
Kabalos kalba yra pati tiksliausia. Tai techninė kalba, kuri naudoja aiškius terminus: priešingos jėgos, sąveikaujančios tarpusavyje dėl atspindžio, artėjimo, tolimo. Iš tikrųjų, tai vektorių analizė, tokia pati kaip matematikoje: dviejų priešingų jėgų sąveika per tarpusavio ryšį, kurį jos susikuria. Šis ryšys vadinamas „ekranu“.
Tai štai, visa sistema – labai paprasta. Davimo jėga,  įprastai vaizduojama iš viršaus žemyn, ir gavimo jėga. Jei gavimo jėga gali pasikeisti ir veikti su ekranu, ji tampa panaši į davimo jėgą. Jos susijungia ir dėl atsiradusio ryšio tarp jų susikuria Aukštesniosios būsenos pojūtis.
Mes esame noro jėga. Nieko daugiau nėra, išskyrus norą. Yra Šviesa – davimo jėga, ir yra noras – gavimo jėga.  Jei savo noro jėgą galime sutapatinti su davimo jėga, tada šios jėgos nebėra priešingos viena kitai, bet tarpusavyje susideda, ir šiame ryšyje aptinkame save Aukštesniosios jėgos būsenoje.
Štai taip Kūrėjo atskleidimas, šios Aukštesniosios jėgos atskleidimas vyksta mumyse. Mes iš savęs sukuriame Kūrėją. Todėl Kūrėjas vadinamas „Bore“: „bo-re“ – „ateik ir pamatyk“, kitaip tariant, atskleisk savyje. Tu keiti asmenines savybes, ir tavo ištaisytosios savybės yra Kūrėjo atskleidimas tavyje.
Žinoma, kalba kitokia, bet visa kita – absoliučiai tas pats. Nieko nauja neišgalvota ir nėra. Tai tas pats mokslas, pasireiškiantis jau ne šiomis keturiomis kalbomis, o šiandieniniu pavidalu šiuolaikinės socialinės sistemos terminais.

Iš 2013 m. birželio 12 d. pokalbio prieš Krasnojarsko kongresą

Daugiau šia tema skaitykite:

Naujasis žmonijos vystymosi etapas

Pakeičiant egoistinę priklausomybę

Komentarų nėra

Duoti draugui

Dvasinis darbas, Grupė

Klausimas: Ką reiškia duoti draugui?
Atsakymas: Duoti draugui reiškia daryti tai, ko jis nori. Jeigu esame draugai ir buriamės į grupę, kad pasiektume tikslą, tai privalau padėti draugui viskuo kuo galiu, kad jis galėtų pasiekti tikslą.
Galbūt jam trūksta kokių nors pirmo būtinumo materialių daiktų ir tada pirmiausia privalau pasirūpinti tuo. Bet po to, kai jis gaus tai, kas būtina, turiu padėti jam ateiti iki tikslo, pasiekti to, ko nori.
Jam reikia, kad duočiau jėgų, pastumčiau į priekį, pažadinčiau, eičiau kartu su juo. Tai ir yra pagalba draugui, kaip pasakyta: „Tegu padeda žmogus artimui“. Todėl pasakoju jam, koks didis tikslas laukia mūsų priešakyje, ir kaip mes drauge jį pasieksime. Aš parodau, kaip jį myliu, tikiu juo, man jo reikia šiame kelyje. Žadinu jį, ir per jį pats pasisemiu jėgų.
Kitaip tikslo nepasieksime, vienas to nepadarysi, reikia bent jau dešimt žmonių.
Tai ir yra davimas draugams. O ką dar gali jiems duoti? Jei draugas neturi duonos, tai duodi pusę savo. O visa kita, ką tu gali duoti (išskyrus tai, kas būtina) – tik pastiprinimas kelyje, įkvėpimas, tikslo svarbos pabrėžimas. Tau reikia būti šalia jo tikru psichologu – taip dirbame vieni su kitais.

Iš 2012 m. rugpjūčio 26 d. pamokos pagal „Mokymą apie dešimt sfirų

Daugiau šia tema skaitykite:

Pojūtis, kurio su niekuo nesupainiosi

Gyvenimo formulė

„Meilė artimui“ – tai paprasta!

Komentarų nėra

Padėkite duoti prieš savo norą

Dvasinis darbas

Jeigu žmogus ruošiasi duoti ką nors kitiems nesipriešindamas, neįveikdamas savo noro, tai išeina tas pats, ką daro visas pasaulis, kaip priimta visuose tikėjimuose ir būdinga religiniam fanatizmui. Yra daugybė labdaringų organizacijų, kurios padeda žmonėms ligoninėse bei kitose situacijose.
Jų noras dera su jų veiksmais, todėl tik veiksmas vadinamas „davimu“. Juk veiksmas, ketinimas ir noras yra vienos krypties, nesusiduria su vidiniu pasipriešinimu. Taigi žmogus yra pakilios nuotaikos, gerai jaučiasi tikėdamasis kokio nors apdovanojimo šiame ar būsimajame pasaulyje.
O mes veikiame prieš savo prigimtinį norą ir viduje nenorėdami duoti bei mylėti artimą jaučiame pasipriešinimą. Iš pradžių atskleidžiame savyje tuščią erdvę, nejaučiame jokio siekio, traukos, jokio ryšio su davimu. Vis dėlto pradėję dirbti, pakilę virš viso to, išeiname į dvasinę erdvę.
Toks darbas iš tikrųjų duoda vaisių. Jis neatbukina mūsų, kaip būna laikantis fanatiškų pažiūrų, nes yra skirtumas tarp gavimo ir davimo. Juk mūsų vidinis noras – tai prigimtinis noras gauti, bet mes pakylame virš šio natūralaus noro ir siekiame davimo, ieškome aplinkos, kuri padėtų savyje suformuoti šią savybę. Tuomet mums būtina pritraukti Kūrėjo jėgą, kuri padės tapti duodančiaisiais nepaisant egoistinio noro.
Tad mums reikia aplinkos, reikia Kūrėjo, juk antraip nepajėgsime aukščiau gavimo iškelti davimą. Tuomet mes galėsime suformuoti savyje vidinę ertmę, kuri prisipildys Šviesos, bei imsime jausti ir suprasti visą aukštesnę dvasinę tikrovę.

Iš 2013 m. sausio 22 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Susikibkime rankomis, draugai

Nuo egoizmo iki meilės – vienas žingsnis į viršų

Egoizmas – pasipriešinimo venijimuisi jėga

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai