Baal Sulamas rašo, kad žodis „gamta“ lygus Kūrėjui, todėl galima Kūrėjo dėsnius vadinti gamtos priesakais, ir priešingai, Kūrėjo priesakus – gamtos dėsniais, nes tai vienas ir tas pats. Kitaip tariant, nėra nieko tik gamtos sistema, kuri ir yra Kūrėjas.
Taip ir reikia žiūrėti į viską, kas mus supa, į savo poveikį pasauliui, kur esame, į tai, kaip jis veikia mus, įsisąmoninant save kaip integralią tos gamtos sistemos (Kūrėjo) dalį.
Yra tik viena aukštesnioji Kūrėjo jėga, jos noras atvesti mus į susiliejimą su Juo, bet ne priverstinai, ne per prievartą, o įsisąmonintu gėrio keliu. Kiek suprasime Kūrėją, pajausime ir suvoksime Jį kaip gerą ir kuriantį gėrį, tiek galėsime prie Jo priartėti, susijungti su Juo. Taip grįšime prie Kūrėjo, prie gamtos.

#310183

Iš 2023 m. kovo 13 d.  rytinės pamokos „Pasaulio vienijimasis paskutinėje kartoje“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pamatyti Kūrėją

Žmogus – siekis prilygti Kūrėjui

Visi gamtos dėsniai – tai Kūrėjo savybės

Tarpusavio laidavimas reiškia, kad visiškai priklausome vieni nuo kitų, tarsi sėdėtume valtyje jūros viduryje, rizikuodami paskęsti savo egoizme ir taip baigti savo gyvenimą. Ir jeigu norime pasiekti krantą, privalome laikytis drauge, kad visi visiems padėtų.
Niekas iš išorės mums nepadės, kol patys nepadėsime sau. Tad turime jaustis esą vienoje valtyje neva mums gresia žūtis. Ir tik jeigu padėsime vieni kitiems išsikapstyti iš bendro egoizmo okeano, supančio mus iš visų pusių, tuomet įstengsime išsigelbėti.
Įsivaizduokite save audringoje egoistinėje jūroje. Jeigu palaikome kitas kitą, tai jūra savo vidine jėga (Kūrėjo jėga), išmes mūsų valtį į krantą.
Izraelio tauta buvo surinkta iš 70 pasaulio tautų atstovų, kad būtų laidavimo pavyzdys visiems kitiems. Ši grupė – tai mažas vienybės grūdas visoje didžiulėje žmonijoje. Ir per visą žmonijos raidą Izraelio tauta buvo verčiama išsisklaidyti po visą pasaulį, kad perduotų žmonijai šią žinią per filosofiją, mokslą, ir, svarbiausia, per religiją.
Mums dar teks atskleisti, kad tik ši jėga veikia pasaulyje, valdo jį iš visos tikrovės centro. O nūnai prieiname galutinį raidos tašką ir tik nuo mūsų priklauso, pasieksime jį lengvu keliu ar per dideles kančias, problemas ir karus.
Visa žmonija jau pasirengusi išgirsti apie tarpusavio laidavimą. Kasdien vis labiau jaučiame, kad esame tarpusavyje susiję taip, kad neįmanoma atsiskirti. Visos tautos, valstybės, valdžios mėgina kaip nors išsiskirti, pasirodyti ypatingomis, bet niekas nepadės. Mes tik pasmerkiame save kančioms, kurios padeda mums geriau įsisąmoninti, kaip stipriai esame susiję, o sėkmę galime pasiekti tik per tarpusavio laidavimą.
Kitaip pasaulis nenurims. Jam teks išgyventi karus ir pereiti sunkius aiškinimusis. Bet kada nors, po ilgų kančių ir bėdų, suprasime, kad viskas priklauso nuo visų, ir nėra kitos jėgos, galinčios mus valdyti – tik tarpusavio laidavimo jėga.
Visa žmonija yra vienoje nedidelėje valtyje didžiulėje audringoje jūroje. Ir neįsisąmoninę abipusės atsakomybės, sulauksime didžiulių bėdų. Galiausiai nuspręsime, kad privalome laikytis laidavimo dėsnio.
Šiandien nė viena šalis pasaulyje negalės egzistuoti neturėdama ryšio su kitomis šalimis. Ir verčiau, kad šie ryšiai būtų geri. Juk negeras ryšys atneša kančią kitiems ir bumerangu sugrįžta tau pačiam. Tik per žmoniškus, normalius susitarimus galima pasiekti taikos.
Taip mokomės, kad tik abipusis rūpestis ir laidavimas gali atvesti į gerą gyvenimą. O paskui atskleisime, kad yra dar vienas tikslas – pažinti globalią jėgą, veikiančią pasaulyje. Neįmanoma valdyti pasaulio nežinant šio pagrindinio dėsnio – meilės artimui kaip sau.
Tai jau ne šiaip dėmesys kitas kitam, o visiškas egoistinio požiūrio atsisakymas. Vietoj užsienio reikalų ministrų, padedančių kiekvienai šaliai rūpintis savimi, bus kiti ministrai besirūpinantys visuotiniu ryšiu ir jo bendrumu. Juk, antraip, nepajėgsime egzistuoti.
Tai atves mus prie būtinybės studijuoti laidavimo dėsnius, kitaip tariant, tikrojo pasaulio dėsnius. Gyvename tokiu laiku, kai pasaulis pirmąsyk jaučia savo integralią priklausomybę, tarpusavio ryšį, ir todėl abipusę atsakomybę. Niekas neturi teisės daryti to, ko norisi, nepaisydamas kitų. Juk matome, prie ko tai atveda. Kiekvienas turi skaitytis su visu pasauliu.
Taip artėjama prie tiesos, kurios nėra nė vienoje valstybėje, nė vienoje vyriausybėje, nė viename žmoguje. Tiesa aukščiau mūsų, ji glūdi gerame kiekvieno žmogaus santykyje su kitais žmonėmis.

#298214

Iš 2022 m. gegužės 26 d. rytinės pamokos pagal straipsnį „Tarpusavio laidavimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Tarpusavio laidavimas – gamtos dėsnis

Laidavimo jėga

Abipusis laidavimas – abipusio rūpesčio savybė

Žmogus visuomet nori gauti maksimalią naudą minimaliai įdėjęs. Gamta taip veikia visur. Tai jos bendras dėsnis. Jei turime reikalų su noru gauti, su noru duoti, su vystymosi ir t. t. dėsniais, tai visuomet matome, kad gamta siekia optimizacijos.
Kabala atskleidžia mums universalesnį gamtos dėsnį, atkreipdama dėmesį į jos integralumą. Iš principo, egoizmas lieka, tik jis ima paisyti viso, kas aplink. Ir tuomet priverstinai galvojame apie kitus, apie tinkamą sąveiką su jais, nes priešingu atveju tai grįžta bumerangu man.
Todėl egoizmas norom nenorom tampa altruistinis, skaitosi su kitais, nes kitaip neįstengsiu egzistuoti.
Tokia abipusės veiklos forma, kai imame matyti mūsų integralumą, drauge darbuotis prie vieno bendro tikslo, kaip optimizuoti mūsų gyvenimą visuose jo lygiuose, atveda mus prie vienybės, abipusį įsijungimą, kai turiu suprasti kitą kaip save, o save kaip kito dalį.
Taip virstame viena bendra visuma tarpusavyje, su negyvąją gamta, augalija, gyvūnija.
Galiausiai pasiekiame būseną, kai keičiasi mūsų mąstymas. Viską matome ne egoistine, linijine egoistine forma, o plačiau, integraliau, kai visą pasaulį laikome savu.

#288924

Iš pokalbio apie valdymo mokslą

Kuo aukščiau kylame į kūrimo tikslą, tuo didesnis ir agresyvesnis tampa mus atsiskleidžiantis egoizmas. Kaip pasakyta: „Kuo aukščiau žmogus, tuo didesnis jo egoizmas“. Ir mes taisome tą egoistinį norą ir taip kylame.
Pakilti galima tik ropščiantis į kalną iš sudužusių norų, likusių mums po nusidėjimo prie Pažinimo medžio, t. y. sudužus Adam Rišon sistemai. Kūrėjas tikslingai sudaužė tą sistemą, kad duotų mums medžiagos darbui ir taisymuisi.
O jeigu kritimas nesibaigia ir tik stiprėja, vadinasi, nepakankamai jį ištaisiau. Reikia dar labiau įsijungti į dešimtuką ir kartu su kritimu, pasistengti bendromis jėgomis iš jo pakilti.

Taip einame pirmyn: krentame o paskui kylame į tą pačią aukštumą, paskui dar giliau krentame, ir dar aukščiau kylame – kol prieisime patį didžiausią kritimą ir iš jo pakilsime maksimaliai aukštai, į gaulutinai ištaisytą būseną.
Todėl mums reikia vis stipriau laikytis grupės, kad įstengtume kilti dvasiniais laiptais ir kuo mažiau sugaištume nukritę.
Jeigu padariau viską, bet taip ir neįstengiau išeiti iš kritimo būsenos, vadinas, Kūrėjas rodo man, kad čia trūksta maldos.
Yra dvi sąlygos norint pakilti:
1. Ryšys su grupe
2. Pagalba iš aukščiau.
Ir norint sulaukti pagalbos iš aukščiau, reikia iš kritimo būsenos pakelti maldą aukštyn, MAN, ir gauti iš aukščiau pagalbą, MAD. Ir tuomet turėsiu jėgų pakilti.
Visa tai reikia realizuoti grupėje. O jei žmogus nėra grupėje ir negali pakelti MAN drauge su draugais, tuomet jis nesulauks pagalbos iš aukščiau, MAD, ir nepajės pakilti. Ir tuomet jis tiesiog išeis iš šios trajektorijos ir grįš į ankstesniąją būseną. Be ryšio su grupe jis nepakils į aukštesnę pakopą.
Ir todėl jis lieka savo egoizme ir viską sveria jame, keikia mokytoją, grupę ir Kūrėją. Jis galėtų atlikti teisingą skaičiavimą, jog suprastų, kodėl su juo tai vyksta, ir kad reikia dirbti su savo egoizmu kasdien.
Kad pakiltum reikia specialaus lifto: ryšio su grupe ir kreipimosi į Kūrėją. Įeinu į liftą, t. y. įeinu į grupę, kreipiuosi į Kūrėją, ir Jis kelia net tik mane, bet mus visus kartu.
Kabala aiškina mums gamtos dėsnius. Jų nepakeisi – sutinkame su jais ar ne. Nori eiti pirmyn – išstudijuok juos ir jų laikykis. O jei netiriame gamtos dėsnių, kad jų laikytumėmės, tai niekas nepadės. Kūrėjas jų nepakeis. Mums nepavyks išmelsti Jo gailestingumo ir išprašyti pakeisti gamtos dėsnius. To niekada nebuvo ir nebus. Juk Kūrėjas – Jis pats gamta.

#287989

Iš 2021 m. rugsėjo 30 d. rytinės pamokos pagal „Šamati“ straipsnį Nr. 10

Daugiau šia tema skaitykite:

Kada baigsis tavo kilimai ir kritimai

Lygus pakilimų ir nuopuolių kelias

Dvasinio pakilimo šaltinis

Klausimas: Norint pasiekt Izraelio Žemę reikia priimti laidavimo sąlygą?
Atsakymas: Sąvoka „žemė“ reiškia dvasinį pagrindą. „Izraelio žemė“ – tai ne Palestina ar Izraelio valstybė, o dvasinė savybė, kur žmonės būna abipusės meilės būsenos.
Komentaras: Kabaloje aiškinama, kad „žemė“ (ėrėc – hebr.) – tai noras, o „Izraelis“ – tai tie, kurie siekia Kūrėjo, davimo savybės.
Toroje rašoma, kad žmonėms priėjus prie Sinajaus kalno (t.y. kai tarp jų atsiskleidė neapykanta) jiems buvo iškelta sąlyga: arba jūs susivienysite, arba čia bus jūsų laidojimo vieta.
Atsakymas: Vienybė – tai pagrindinis gamtos dėsnis ir mes turime jį realizuoti. Esmė ta, kad po Didžiojo sprogimo mūsų noras susprogo į daugybę norų ir mes turime juos sujungti.
Visa gamta siekia vienybės, tik labai lėtai, laipsniškai, pagal savo dėsnius. O iš mūsų reikalaujama susivienyti tarpusavyje aukščiausiame gamtos lygmenyje – žmogaus lygmenyje.
Ir čia kyla problema: mes neįsisąmoniname, nesuprantame, nenorime to realizuoti. Bet mums vis dėlto teks atlikti tą užduotį arba geruoju, arba, kaip sakoma „per kančias į laimę“.

#283095

Iš 2021 m. gegužės 14 d. TV laidos „Dvasinės būsenos“

Daugiau šia tema skaitykite:

Vienybė – gamtos tendencija

Meilė – tai vienybė

Vienintelis judėjimas – į vienybę

Komentaras: Anot Baal Sulamo, davimo visuomenei dėsnio specifika yra tokia, kad, kitaip nei gavimo dėsnis, neigiamas grįžtamasis ryšys ne tik neateina iš karto, bet ir veikia mus netiesiogiai.
Atsakymas: Materialiame pasaulyje matau, kad kuo daugiau gausiu, tuo man geriau. Tačiau absoliučiai neaišku, ar man bus geriau, jei daugiau duosiu. Priešingai, man rodos, jog bus blogiau.
Todėl mūsų pasaulyje dėsnis veikia tik į vieną – gavimo – pusę.
Komentaras: Kitaip tariant, jei galvoju apie visuomenę, duodu žmonėms, rūpinuosi, tai nematau iš to jokios naudos sau ir, žinoma, jokio paskatinimo iš visuomenės. Todėl, kaip rašo Baal Sulamas, pažeidus šiuos du dėsnius žmonijai gresia susinaikinimas, tiek iš vidaus, tiek iš išorės: badas, kataklizmai, krizės, virusai ir t. t.
Atsakymas: Esmė ta, kad mes, žmonės, esame aukščiau kitų gamtos lygių ir mūsų neigiami ketinimai veikia biologinius, fizinius ir kitus reiškinius.
Taip veikiame gamtą, o jos dalys, elementai, dėsniai, reiškiniai tampa agresyvesni. Tai ir matome savo gyvenime, mūsų pasaulyje.
Tačiau mes nesuprantame savo ryšio su gamta, ir tuo pažadiname tokią grubią netinkamą tarpusavio sąveiką joje. Nutraukiame gerus gamtos ryšius ir verčiame ją elgtis neteisingai, kai jos dalys integraliai neatitinka viena kitos, netinkamai komunikuoja.

#273704

Iš 2020 m. rugpjūčio 21 d. TV laidos „Bendravimo įgūdžiai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Išoriniai veiksmai ir vidiniai ketinimai

Žmogaus ketinimas – tai jis pats

Apie norus, ketinimą ir prašymą

Komentaras: Dar prieš tūkstantmetį buvo aprašyti keletas visuomenės elgesio modelių. Pavyzdžiui, kai kurios visuomenės gyvena pagal principą „mano – mano, tavo – tavo“. Tokia savotiška amerikietiška svajonė.
Atsakymas: Tai pats blogiausias bruožas – Sodomos bruožas. Blogiau nebūna.
Toks kelias pasmerktas, nes Kūrėjas (gamta) nesutinka su tuo ir naikina tokį judėjimą. Jei amerikiečiai liks „mano – mano, tavo – tavo“ lygmenyje, jie prieis akligatvį.
Netgi būsena „mano – mano, tavo – mano“, kuri laikoma nusikaltėlio būsena, kur kas geriau nei pirmoji, nes neanuliuoja komunikacijos tarp žmonių: aš atimu iš tavęs, tu atimi iš manęs, bet vis tiek lieka tam tikras ryšys.
Dar yra būsena „mano – tavo, tavo – tavo“ – tai visiško davimo dėsnis. Tai absoliutaus teisuolio būsena, kai jis daro viską dėl kitų. Jis pasirengęs būti teisingos visuomenės nariu ir rodyti gerą pavyzdį kitiems.
Ateityje žmonių visuomenė turi pasiekti būtent to.

#273878

Iš 2020 m. rugpjūčio 21 d. TV laidos „Komunikavimo įgūdžiai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Vartojimo visuomenės žlugimo priežastys

Ateities visuomenė – vieninga žmonija

Būti integralia visuomenės dalimi

Klausimas: Mūsų pasaulyje gimęs žmogus iš prigimties visuomet išnaudoja kitus. Žinoma, svarbus auklėjimo ir genų vaidmuo, tačiau pasitaikius pirmai galimybei be jokių apmąstymų žmogus renkasis asmeninę, o ne visuomeninę naudą. Išeitų, kad neturime jokio pasirinkimo?
Atsakymas: Žinoma, visi mūsų veiksmai tiksliai apibrėžti. Vienintelis pasirinkimas – visąlaik eiti pirmyn ir pamažu kelti laisvės lygį: kiek galiu teikti pirmenybę tam, kas bendra, o ne sau pačiam.
Klausimas: Koks skirtumas tarp laisvės ir anarchijos?
Atsakymas: Gamtoje nėra jokios anarchijos. Esmė ta, kad žmonės veikia mūsų pasaulio lygmenyje, visiškai neišmanydami tikrųjų gamtos dėsnių. Ir žmogaus elgesys nėra anarchiškas, viskas apibrėžta, viskas aišku.
Viena, ką galimą, – pritraukti supančią Šviesą. Bet ir tai vyksta veikiant aukštesniajai jėgai, ir jokios anarchijos nėra.
Anarchija – tai tam tikra sistema. Bet gamta jos netoleruoja. Gamta – tai itin rimtas, griežtas, absoliutus dėsnis.

#273779

Iš 2020 m. rugsėjo 11 d. TV laidos „Komunikavimo įgūdžiai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pamilk artimą – pagrindinis Gamtos dėsnis

Kur slypi laisvas pasirinkimas?

Sukurti naują suvokimo sistemą

Antagonizmas žydų tautoje
Komentaras: Per visą žmonijos vystymosi laikotarpį nebuvo tautos, kuri būtų buvusi labiau persekiojama, nei Izraelio tauta. Kai kurie žmonės sako, kad tai – iracionalu. Jūs teigiate, kad tai, priešingai, racionalu.
Atsakymas: Itin racionalu! Tai – gamtos dėsnis.
Klausimas: Kokia šios neapykantos priežastis? Kiek supratau, ji slypi pačiame kūrinyje.
Atsakymas: Žmogus sukurtas egoistu, bet jam suteikta savo egoizmo ištaisymo metodika. Ji yra Izraelio tautoje, kitaip tariant, žmonių grupelėje, kuri buvo sukurta Senovės Babilone Abraomo laikais, kaip apie tai pasakojama ir Toroje (Biblijoje), ir Josifo Flavijaus, ir daugybėje kitų žydų ir ne žydų šaltinių.
Žydų rankose yra tautų vienijimosi metodika, iškelianti aukščiau egoizmo, aukščiausio komforto lygio tiek žemiškajame, tiek ir nežemiškajame egzistavime. Tai reiškia, kad dar materialiame gyvenime žmogus gali pajausti kitą egzistavimo lygmenį ir panaikinti sienas tarp žemiškojo ir Aukštesniojo pasaulio.
Kadangi visa tai yra mūsų metodikoje, kabalos moksle, tai žydai bandė ją įgyvendinti, ypač po išėjimo iš Egipto, Pirmosios ir Antrosios šventovės laikais.
Vyko nuolatinė kova tarp jų, nes buvo grupių, pasisakančių už šios vienijimosi metodikos įgyvendinimą ir dvasinio lygmens pasiekimą, Aukštesniojo pasaulio pajautimą šiame pasaulyje, taip pat ir grupių, kurios manė, kad tai neįmanoma ar nereikalinga, nes kaip jiems rodėsi, yra dar kitų patogių egzistavimo galimybių.
Taip Izraelio tautoje visada buvo didelė nuomonių priešprieša, net iki brolžudiško karo. Taip tęsėsi iki visiškos tremties Antrosios šventovės laikotarpiu.
Todėl tada buvo nereikalingi antisemitai iš pasaulio tautų, kurie nemylėtų žydų. Iki krikščionių ir musulmonų religijų atsiradimo jų praktiškai nebuvo.
Klausimas: Kitaip tariant, neapykanta buvo tik tarp pačių žydų?
Atsakymas: Taip, tautoje buvo labai daug skirtingų srovių.
Komentaras: Pavyzdžiui, Romos imperijos laikais tauta buvo suskilusi į sadukiejus ir fariziejus. Paskui vyko makabiečių karas ne su graikais, o su žydais, toleravusiais helenizmą.
Atsakymas: Dar Pirmosios šventovės laikotarpiu susikūrė žmonių grupės, antagonistiškai nusiteikusios viena prieš kitą.
Komentaras: Be to, žydamas išeiti iš Egipto trukdė ne egiptiečiai, bet žydų sluoksnis, vadinamas „dideliais pašlemėkais“ (erev rav).
Atsakymas: Reikia pasakyti, kad nors kryžiuočių žygių metu arba viduramžių Europoje vyko pogromų, ir žydus persekiojo aplinkinės tautos, bet vis tiek tai kildavo iš neapykantos tarp grupių pačioje žydų tautoje.
Visa tai pagrįsta būtent dvasiniu principu. Žydų tautoje yra tokių, kurie mano, kad žydai turi atlikti savo dvasinę funkciją, kitaip tariant, atskleisti Kūrėją šiame pasaulyje sau ir kitoms tautoms. O yra, kurie sako: „Ne, mes galime egzistuoti kaip kiti. O mūsų religija duota mums, kad ją įgyvendintume įprastu, kasdieniniu lygiu“. Šiandien taip ir vyksta.
Klausimas: Vadinasi, ginčas – kas yra Dievo išrinktasis? Arba reikia vykdyti kažkokius išorinius priesakus ir už tai bus ateities pasaulis ir valdysime visas tautas, arba mes turime susivienyti ir paskleisti vienijimosi metodiką tarp visų tautų?
Atsakymas: Ir taip tarnauti jiems, tapti šviesa kitoms tautoms. Iš tikrųjų, rūpestis viso pasaulio išsitaisymu – didelis darbas.
Bus tęsinys…
#264359

Iš 2019 m. liepos 22 d. TV programos „Sisteminė Izraelio tautos vystymosi analizė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pradininkų tauta

Antisemitizmas gimė prie Sinajaus kalno

Prarastasis pagrindas

Klausimas. Sergant koronavirusu mirštama sustojus kvėpavimui, nes trūksta dirbtinio kvėpavimo aparatų. Dabar gydytojai susiduria su profesiniu–socialiniu pasirinkimu: ką prijungti.
Įsivaizduokite, kad esate gydytojas. Jūs turite jauną ir seną pacientą, turtingą ir vargšą, garsų ir nežinomą elgetą, su minia artimųjų ar vienišių, ir jums reikia vieną atjungti, o kitą prijungti.
Ką galėtumėte patarti iš kabalisto, išmanančio gamtos dėsnius, pozicijų? Kaip gydytojui pasirinkti? Juk nėra tikslių nurodymų.
Atsakymas. Kaipgi nėra? Jei gydytojai davė Hipokrato priesaiką, ten viskas aiškiai apibrėžta.
Klausimas. Sakoma, kad gydytojų psichologinės traumos yra panašios į situaciją mūšio lauke…
Atsakymas. Žinoma. Jeigu priešais jus guli žmogus, o jūs priimate sprendimą dėl jo gyvenimo ar mirties, tai jums yra didelė problema, didelis krūvis. Manau, pirmiausia reikia išgelbėti jaunus ir potencialiai sveikus.
Klausimas. Vadinasi, nesiremti principu: kas atvyko anksčiau, tas pirmas eilėje?
Atsakymas. Ne. Jei eilėje operuotis laukia 200 žmonių, iš kurių 150 senukai, o likusieji dvidešimtmečiai, tai, žinoma, turėčiau užsiimti jaunais žmonėmis, o likusiems tik palengvinti kančias. Tai ne tik mano asmeninė nuomonė. Taip nurodyta kabaloje.
Klausimas. Net jeigu į mane kreipėsi mano giminaitis, turėčiau pirmenybę teikti jaunam pacientui, o ne savo pagyvenusiam giminaičiui?
Atsakymas. Tai jau kitas klausimas. Jei pacientas buvo atvežtas pas jus iš jūsų gimtojo kaimo, miesto ar kitos šalies, sakoma, kad pirmiausia turėtumėte pasirūpinti tais, kurie jums artimesni. Taip pasakyta Toroje.
#263137

Iš 2020 m. kovo 19 d. TV laidos „Koronovirusas keičia tikrovę“