Mums atrodo, kad taisome tik savo sielą. Bet iš tiesų, kiekvieno žmogaus siela driekiasi per visas sielas. Todėl taisydamas savo mažą dalį, taisau savo dalelės įsijungimą visose sielose.
Tad negalima sakyti, kad žmogus taiso vien savo sielą. Jis taiso visą kūriniją, tik labai nedideliu mastu, kiek yra įsijungęs į kūriniją. Paskui jis taiso dar ir dar, o tuo metu kiti žmonės irgi taiso save ir savo įsijungimą į tą žmogų.
Būtent apie tai pasakyta: „Tepadeda žmogus artimui“ – aš ištaisau save jame, o jis save manyje, ir taip visi visus ištaisome ir tampame it vienas žmogus su viena širdimi.
Kiekvienas žmogus apima 600000 sielų, kurios savo ruožtu taip pat dalijasi į 600000, o šios į dar 600000 ir t.t. Išeitų, kad kiekvienas iš mūsų tarsi Adam Rišon, ir kai visi susijungiame draugėn, tampame viena Adam Rišon siela. Čia svarbu ne kiekis, o vienybės pojūčio gilumas.

#310878

Iš 2023 m. kovo 28 d. pamokos „Vienijamės į vieną sielą“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pagal analoginės sistemos tobulumo dėsnį

Visa kūrinija – manyje

Taisydamas save – taisai pasaulį

Tarpusavio laidavimas reiškia, kad visiškai priklausome vieni nuo kitų, tarsi sėdėtume valtyje jūros viduryje, rizikuodami paskęsti savo egoizme ir taip baigti savo gyvenimą. Ir jeigu norime pasiekti krantą, privalome laikytis drauge, kad visi visiems padėtų.
Niekas iš išorės mums nepadės, kol patys nepadėsime sau. Tad turime jaustis esą vienoje valtyje neva mums gresia žūtis. Ir tik jeigu padėsime vieni kitiems išsikapstyti iš bendro egoizmo okeano, supančio mus iš visų pusių, tuomet įstengsime išsigelbėti.
Įsivaizduokite save audringoje egoistinėje jūroje. Jeigu palaikome kitas kitą, tai jūra savo vidine jėga (Kūrėjo jėga), išmes mūsų valtį į krantą.
Izraelio tauta buvo surinkta iš 70 pasaulio tautų atstovų, kad būtų laidavimo pavyzdys visiems kitiems. Ši grupė – tai mažas vienybės grūdas visoje didžiulėje žmonijoje. Ir per visą žmonijos raidą Izraelio tauta buvo verčiama išsisklaidyti po visą pasaulį, kad perduotų žmonijai šią žinią per filosofiją, mokslą, ir, svarbiausia, per religiją.
Mums dar teks atskleisti, kad tik ši jėga veikia pasaulyje, valdo jį iš visos tikrovės centro. O nūnai prieiname galutinį raidos tašką ir tik nuo mūsų priklauso, pasieksime jį lengvu keliu ar per dideles kančias, problemas ir karus.
Visa žmonija jau pasirengusi išgirsti apie tarpusavio laidavimą. Kasdien vis labiau jaučiame, kad esame tarpusavyje susiję taip, kad neįmanoma atsiskirti. Visos tautos, valstybės, valdžios mėgina kaip nors išsiskirti, pasirodyti ypatingomis, bet niekas nepadės. Mes tik pasmerkiame save kančioms, kurios padeda mums geriau įsisąmoninti, kaip stipriai esame susiję, o sėkmę galime pasiekti tik per tarpusavio laidavimą.
Kitaip pasaulis nenurims. Jam teks išgyventi karus ir pereiti sunkius aiškinimusis. Bet kada nors, po ilgų kančių ir bėdų, suprasime, kad viskas priklauso nuo visų, ir nėra kitos jėgos, galinčios mus valdyti – tik tarpusavio laidavimo jėga.
Visa žmonija yra vienoje nedidelėje valtyje didžiulėje audringoje jūroje. Ir neįsisąmoninę abipusės atsakomybės, sulauksime didžiulių bėdų. Galiausiai nuspręsime, kad privalome laikytis laidavimo dėsnio.
Šiandien nė viena šalis pasaulyje negalės egzistuoti neturėdama ryšio su kitomis šalimis. Ir verčiau, kad šie ryšiai būtų geri. Juk negeras ryšys atneša kančią kitiems ir bumerangu sugrįžta tau pačiam. Tik per žmoniškus, normalius susitarimus galima pasiekti taikos.
Taip mokomės, kad tik abipusis rūpestis ir laidavimas gali atvesti į gerą gyvenimą. O paskui atskleisime, kad yra dar vienas tikslas – pažinti globalią jėgą, veikiančią pasaulyje. Neįmanoma valdyti pasaulio nežinant šio pagrindinio dėsnio – meilės artimui kaip sau.
Tai jau ne šiaip dėmesys kitas kitam, o visiškas egoistinio požiūrio atsisakymas. Vietoj užsienio reikalų ministrų, padedančių kiekvienai šaliai rūpintis savimi, bus kiti ministrai besirūpinantys visuotiniu ryšiu ir jo bendrumu. Juk, antraip, nepajėgsime egzistuoti.
Tai atves mus prie būtinybės studijuoti laidavimo dėsnius, kitaip tariant, tikrojo pasaulio dėsnius. Gyvename tokiu laiku, kai pasaulis pirmąsyk jaučia savo integralią priklausomybę, tarpusavio ryšį, ir todėl abipusę atsakomybę. Niekas neturi teisės daryti to, ko norisi, nepaisydamas kitų. Juk matome, prie ko tai atveda. Kiekvienas turi skaitytis su visu pasauliu.
Taip artėjama prie tiesos, kurios nėra nė vienoje valstybėje, nė vienoje vyriausybėje, nė viename žmoguje. Tiesa aukščiau mūsų, ji glūdi gerame kiekvieno žmogaus santykyje su kitais žmonėmis.

#298214

Iš 2022 m. gegužės 26 d. rytinės pamokos pagal straipsnį „Tarpusavio laidavimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Tarpusavio laidavimas – gamtos dėsnis

Laidavimo jėga

Abipusis laidavimas – abipusio rūpesčio savybė

Kiekvienam tai atsiskleidžia savais keliais ir skirtinga forma, bet galiausiai visi ima įsisąmoninti, kad visa pasaulių sistema – tai viena tobula sistema, kur viskas tarpusavyje susiję. O mes esame pasaulio centre ir vienydamiesi nusprendžiame, kaip greitai visas pasaulis ims siekti bendros vienybės.
Vienybė mūsų kabalistinėje grupėje atsiskleis kaip centrinis, lemtingas ir viską apibrėžiantis veiksnys visam pasauliui. Ir tuomet pajausime nukreiptą į mus meilę ir neapykantą, rūpestį, kitaip tariant, visus tuos jausmus, kuriuos žmonija patiria mūsų atžvilgiu.
Iš šie jausmai turi teisę būti, juk būtent mes atsakingi už visuotinį išsitaisymą. Netrukus tai ims atsiskleisti, kaip iš pasėto dirvoje grūdo pamažu išdygsta daigelis.

#299969

Iš 2022 m. birželio 22 d. rytinės pamokos pagal straipsnį „Meilė Kūrėjui ir meilė kūriniams“

Daugiau šia tema skaitykite:

Vienybės raktas

Ateitis priklauso nuo vienybės

Vienybė ir pasaulis

Klausimas: Kodėl Kūrėją visuomet vadinate Kūrėju, o ne Dievu?
Atsakymas: Kad atskirtume sąvoką „Dievas“, kuri vartojama visose religijose, tikėjimuose ir apskritai visų žmonių, nuo Kūrėjo, kurį pripažįstame kaip jėgą, aukštesniąją jėgą, vienintelę, tobulą, sukūrusią mus tam tikram tikslui.
Dievas – kažkas, kas egzistuoja virš mūsų ir kažkaip visus valdo. O Kūrėjas būtent kuria. Kiekvieną sekundę Jis kuria šį pasaulį, tarsi kurtų iš naujo. Kūrėjas – kur kas asmeniškesnė sąvoka.
Dievas – tai kažkas tokio… Dievas! Jis yra ne manyje, jis nuolatos egzistuoja. O Kūrėjas – įpareigoja, verčia, laukia iš manęs kažko.
Klausimas: Ko Jis laukia iš manęs?
Atsakymas: Kad imčiau reikalauti iš Jo, kad ištaisytų. Kad pastebėčiau, jog visiškai priklausau nuo Jo, ir tik Jis gali suteikti man tą būseną, kur būsiu panašus į Jį.
Aš Jo prašau, kad Jis atliktų, ir Jis atlieka. Įsivaizduojate! Viena vertus, mes bejėgiai, kita vertus, mes valdome.
Klausimas: Kitaip tariant aš pats nieko atlikti negaliu?
Atsakymas: Bet ir be manęs niekas negali. Kitais žodžiais tariant, aš nieko negaliu daryti, ir nepaprašius, nepareikalavus, nenurodžius – nieko nebus.
Klausimas: Tai kaip aš paprašysiu? Kaip man vis dėlto paprašyti Kūrėją tai atlikti?
Atsakymas: Priversti! „Įveikė Mane Mano sūnūs“. Būtent taip mes ir imame jausti, kad esame Jo vaikai, kad tai Jis mus sukūrė šiam vaidmeniui. Visa tai, žinoma, nuostabu.
Klausimas: Iš pradžių pasakėte „ne Dievas“, nes Dievas visiems žmonėms – jų įsivaizdavimas. Nenorite, kad žmogus taip įsivaizduotų?
Atsakymas: Ne. Kūrėjas – tai, kas kuria. Jis kiekvieną minutę atgaivina visą kūriniją. Ir todėl mes kiekvieną minutę turime į tai reaguoti, jausti, matyti Kūrėjo kūriniją kas sekundę.
Kūrėjas hebrajiškai reiškia „ateik ir pamatyk“ (bo u rė). Tu turi ateiti, atskleisti, pamatyti. Kitaip tariant, tai platesnė sąvoka, jame yra judėjimas.

#298497

Iš 2011 m. balandžio 28 d. TV laidos „Naujienos su M. Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Dievo nėra

Taškas, kuriame Kūrėjas

Vienintelė jėga – Gamta/ Kūrėjas

Klausimas: Kaip melstis per grupę?
Atsakymas: Malda – tai prašymas. Bet kokiais žodžiais, bet kokiomis mintimis. Ji kyla iš vidaus. Nejau galima paaiškinti, kaip melstis? Tai jaučiame širdyje.
Nereikia ištarti kokių nors žodžių, atlikti kokių nors veiksmų. Turi atvesti save prie būsenos, kai turėsi pačius teisingiausius norus vystydamasis. Ir jeigu jie teisingi, tai pritrauks tau maksimalią taisančią Šviesą, ir ji ves tave toliau.
Kaskart, kai atskleidi savo norą taisytis – imi taisytis. Kitą akimirką vėl atsiskleidžia noras taisytis – ir vėl taisomasi.
Šis noras neturi būti dirbtinis, juk tu sukuri tokią stiprią vidinę įtampą ir taip sieki vienybės, panašumo į Šviesą, kad Šviesa ima veikti tavo norą ir jį taisyti.
Ir iš šių besikeičiančių tavo siekių taisytis ir Šviesos atsako yra sudaryta visa žmogaus raidos grandinė.

#298518

Iš pokalbio „Man suskambo telefonas. Kaip melstis?“

Daugiau šia tema skaitykite:

Teisingai kreiptis į Kūrėją

Teisingas prašymas Kūrėjui

Ko prašome?

Visa gamta grįsta vienybe, tarpusavio dalyvavimu, tarpusavio balansu, tarpusavio palaikymu. Tad kiekvienas šio vidinio, uždaro paveikslo dalyvis ima iš jos tiek, kiek gali ir turi imti savo egzistavimui ir ne daugiau.
O žmogus iš gamtos ima nesiskaitydamas su niekuo! Ir ne šiaip sau ima. Jis vagia iš jos, naikina visas kitas rūšis, visiškai nesirūpina, kad šios galėtų atsistatyti. Savyje išvystėme tokį vartotojišką požiūrį į gamtą, kad net nėra ko kalbėti apie kokią nors pusiausvyrą.
Be to, žmogus įneša į ją didžiulį disbalansą savo mintimis, nes jos yra pačios didžiausios jėgos gamtoje.
Mintis – tai didžiulė jėga. Iš gamtos matome, kad kuo galingesnė jėga, tuo ji mažiau pastebima, labiau paslėpta: branduolinės jėgos, subatominės jėgos, radiacijos jėgos, radiobangos. O dvasinis pasaulis visai nejaučiamas.
Kitaip tariant, grubios mechaninės jėgos, veikiančios trumpu atstumu, jos čia, šalia mūsų. O kuo galingesnė jėga, tuo ji subtilesne, tuo mažiau ją suvokiame.
Todėl kabala sako, kad pačios galingiausios jėgos – tai mūsų proto, mūsų minčių, mūsų tarpusavio santykių jėgos. Nors mums atrodo: „Koks skirtumas, kaip galvoju apie pasaulį, ar kaip elgiuosi su kitais?!“
Tačiau iš tikrųjų tai irgi gamtos jėgos, beje, pačios galingiausios pagal savo poveikį, mat savo kokybe jos aukščiausios. Jos nepriklauso negyvajam, augaliniam ar gyvūniniam gamtos lygmenims, jos žmogaus lygmenyje ir todėl sukelia patį didžiausią disbalansą.
Taip savo blogu santykiu vieni su kitas tiesiog naikiname save ir savo pasaulį. Todėl ir S. Testamente, ir apskritai žmonijai duotas humaniškas pagrindas – „pamilk artimą kaip save“. Su šiuo principu visi sutinka, tiesa, jo niekas nesilaiko. Jeigu laikytumės šios formulės, be abejo, atsidurtume visiškai kitokioje civilizacijoje.

#297597

Iš 2010 m. gruodžio 26 d. TV laidos „Stambiu planu. Europa šiandien“

Daugiau šia tema skaitykite:

Gąsdinantis visatos disbalansas

Gamta netoleruoja disbalanso

Mintis – pati stipriausia jėga

Klausimas: Kodėl žmonės nuolatos lygina savo pasiekimus: kas kieno gražiau, geriau?
Atsakymas: Nes tai yra valdžios, turto, aukštumos simbolis. Juk egoizmas pagal tai vertina žmones. Iš kur gali žinoti, koks aš žmogus? Galiu būti didis išminčius ir sėdėti kur nors giliai kampe skarmaluose. Arba galiu būti didis ideologas ir tuo pat metu labai kuklus, nuosaikus.
O kai žmonės nori pasirodyti, tai, aišku, kodėl tai vyksta. Viskas veda prie bendro blogio įsisąmoninimo. Tas žaltys turi visiškai išlysti, atsiskleisti visose metamorfozėse, skirtumuose, atsiverti taip, kad kiekvienas žmogus matytų, kiek tai jį ėda iš vidaus.
Ir tik po to bus galima kalbėti apie taisymąsi.

#296966

Iš pokalbio „Man suskambp telefonas. Kieno ilgesnis…“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kuo prigimtinis egoizmas skiriasi nuo žmogiškojo?

Kuo neutralizuoti egoizmą?

Egoizmo sukūrimo tikslas

Kabalistas neprašo Kūrėjo ištaisyti net pačios baisiausios situacijos, jis prašo jėgų ją pateisinti.
Mums nieko nereikia taisyti, tik savo santykį su pasauliu, ir tuomet išvysime ištaisytą pasaulį. Tarkime, žmogus nori, kad karas liautųsi, bet reikia suprasti, kad jį nutraukti bus galima tik sustabdžius jį savyje.
Klausimas: Kitaip sakant, neprašau, kad šis karas baigtųsi išoriniame pasaulyje? Prašau, kad jis liautųsi mano vidiniame pasaulyje?
Atsakymas: Taip, būtent tai ir bus taisymas. Jei visi žmonės ims taip galvoti, tai bus gerai.
Komentaras: Bet tai juk nenatūralu. Žmogus nori, kad pirmiausia baigtųsi karas.
Atsakymas: Štai ir atlik tai su savimi. Tai pats trumpiausias kelias.
Klausimas: Išeitų, kad materialiame lygmenyje vis tiek baiminsimės dėl gyvūninio kūno, dėl šeimos?
Atsakymas: Taip, vis tiek turi veikti materialiu lygmeniu, bet tuo pat metu suprasti, kad svarbiausia – veikti jausminiu, dvasiniu, aukštesniu lygmeniu. Ten galėsi subalansuoti visas savo savybes.
Klausimas: Kai vyksta karas, kieno pusėje kabalistas?
Atsakymas: Jis nori baigti karą suvienydamas priešingas jėgas vidurio linijoje.

#295685

Iš 2022 m. kovo 1 d. TV laidos „Dvasinės būsenos“

Klausimas: Kaip galima žinoti, kad ką nors ištaisėme? Iš kur jautimas, protas? Ar tai išmatuojama?
Atsakymas: Kol kas dar nežinome, kaip išmatuoti paslėptį ar atskleidimą.
Mūsų pojūčiai paruošiamieji. Jie dar neturi tų jėgų, aukštumos, kurias apibrėšime kaip davimą ir gavimą. Dar neįstengiame to atlikti.
Viskas priklauso nuo mūsų tarpusavio darbo intensyvumo. Iš esmės, turime sustiprinti savo veiksmus, kad pasiektume būseną, kai iš tikrųjų imsime suprasti ryšio kokybę ar tarpusavio nutolimo kokybę.
Klausimas: Kaip liaujamės tapatinęsi su savo egoizmu, ir kaip padidiname tą atstumą?
Atsakymas: Tam reikalinga praktika. Veikdami tarpusavyje išvysime: susitapatiname su egoizmu ar su davimo savybe ir kiek. Tik po to įstengsime išmatuoti. O kol kas nematuojame, bet bent jau jaučiame: daugiau-mažiau.
Viskas priklauso nuo mūsų. Jei kabalos mokslą pritaikai santykiuose su draugais, tai ten visa tai išvysi taikomuoju būdu ir galėsi išmatuoti, jausti, pakartoti. O tam reikia šį mokslą realizuoti grupės tarpusavio ryšiuose.

#292441

Iš 2022 m. sausio 6 d. Tarptautinio kongreso „Pakilti virš savęs“ pamokos Nr. 1

Daugiau šia tema skaitykite:

Vienintelis tobulėjimo kriterijus

Dvasinio vystymosi programa

Dvasinės raidos kriterijai

Klausimas: Kas yra „bausmė“?
Atsakymas: Bausmė – tai galimybės taisytis panaikinimas. Bet bausmė pati irgi taisymasis.
Klausimas: Kitaip tariant, turėjau galimybę eiti taisymosi keliu, bet negalėjau ja pasinaudoti?
Atsakymas: Galėjau ar negalėjau – nesvarbu, tačiau tu sustabdai judėjimą, atkerti savo egoizmą nuo galimybės taisyti jį.

#290476

Iš 2021 m. sausio 27 d. TV laidos „Amžinos knygos paslaptys“

Daugiau šia tema skaitykite:

Apie bausmę

„Už ką man ši bausmė?“

Apie gyvenimą, mirtį ir dvasinį išsitaisymą