Tarpusavio laidavimas reiškia, kad visiškai priklausome vieni nuo kitų, tarsi sėdėtume valtyje jūros viduryje, rizikuodami paskęsti savo egoizme ir taip baigti savo gyvenimą. Ir jeigu norime pasiekti krantą, privalome laikytis drauge, kad visi visiems padėtų.
Niekas iš išorės mums nepadės, kol patys nepadėsime sau. Tad turime jaustis esą vienoje valtyje neva mums gresia žūtis. Ir tik jeigu padėsime vieni kitiems išsikapstyti iš bendro egoizmo okeano, supančio mus iš visų pusių, tuomet įstengsime išsigelbėti.
Įsivaizduokite save audringoje egoistinėje jūroje. Jeigu palaikome kitas kitą, tai jūra savo vidine jėga (Kūrėjo jėga), išmes mūsų valtį į krantą.
Izraelio tauta buvo surinkta iš 70 pasaulio tautų atstovų, kad būtų laidavimo pavyzdys visiems kitiems. Ši grupė – tai mažas vienybės grūdas visoje didžiulėje žmonijoje. Ir per visą žmonijos raidą Izraelio tauta buvo verčiama išsisklaidyti po visą pasaulį, kad perduotų žmonijai šią žinią per filosofiją, mokslą, ir, svarbiausia, per religiją.
Mums dar teks atskleisti, kad tik ši jėga veikia pasaulyje, valdo jį iš visos tikrovės centro. O nūnai prieiname galutinį raidos tašką ir tik nuo mūsų priklauso, pasieksime jį lengvu keliu ar per dideles kančias, problemas ir karus.
Visa žmonija jau pasirengusi išgirsti apie tarpusavio laidavimą. Kasdien vis labiau jaučiame, kad esame tarpusavyje susiję taip, kad neįmanoma atsiskirti. Visos tautos, valstybės, valdžios mėgina kaip nors išsiskirti, pasirodyti ypatingomis, bet niekas nepadės. Mes tik pasmerkiame save kančioms, kurios padeda mums geriau įsisąmoninti, kaip stipriai esame susiję, o sėkmę galime pasiekti tik per tarpusavio laidavimą.
Kitaip pasaulis nenurims. Jam teks išgyventi karus ir pereiti sunkius aiškinimusis. Bet kada nors, po ilgų kančių ir bėdų, suprasime, kad viskas priklauso nuo visų, ir nėra kitos jėgos, galinčios mus valdyti – tik tarpusavio laidavimo jėga.
Visa žmonija yra vienoje nedidelėje valtyje didžiulėje audringoje jūroje. Ir neįsisąmoninę abipusės atsakomybės, sulauksime didžiulių bėdų. Galiausiai nuspręsime, kad privalome laikytis laidavimo dėsnio.
Šiandien nė viena šalis pasaulyje negalės egzistuoti neturėdama ryšio su kitomis šalimis. Ir verčiau, kad šie ryšiai būtų geri. Juk negeras ryšys atneša kančią kitiems ir bumerangu sugrįžta tau pačiam. Tik per žmoniškus, normalius susitarimus galima pasiekti taikos.
Taip mokomės, kad tik abipusis rūpestis ir laidavimas gali atvesti į gerą gyvenimą. O paskui atskleisime, kad yra dar vienas tikslas – pažinti globalią jėgą, veikiančią pasaulyje. Neįmanoma valdyti pasaulio nežinant šio pagrindinio dėsnio – meilės artimui kaip sau.
Tai jau ne šiaip dėmesys kitas kitam, o visiškas egoistinio požiūrio atsisakymas. Vietoj užsienio reikalų ministrų, padedančių kiekvienai šaliai rūpintis savimi, bus kiti ministrai besirūpinantys visuotiniu ryšiu ir jo bendrumu. Juk, antraip, nepajėgsime egzistuoti.
Tai atves mus prie būtinybės studijuoti laidavimo dėsnius, kitaip tariant, tikrojo pasaulio dėsnius. Gyvename tokiu laiku, kai pasaulis pirmąsyk jaučia savo integralią priklausomybę, tarpusavio ryšį, ir todėl abipusę atsakomybę. Niekas neturi teisės daryti to, ko norisi, nepaisydamas kitų. Juk matome, prie ko tai atveda. Kiekvienas turi skaitytis su visu pasauliu.
Taip artėjama prie tiesos, kurios nėra nė vienoje valstybėje, nė vienoje vyriausybėje, nė viename žmoguje. Tiesa aukščiau mūsų, ji glūdi gerame kiekvieno žmogaus santykyje su kitais žmonėmis.

#298214

Iš 2022 m. gegužės 26 d. rytinės pamokos pagal straipsnį „Tarpusavio laidavimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Tarpusavio laidavimas – gamtos dėsnis

Laidavimo jėga

Abipusis laidavimas – abipusio rūpesčio savybė

Davimo savybė – pati pilnavertiškiausia, nepriklausoma aukštesnė savybė, kurią galime atskleisti. Todėl, jei norime užmegzti ryšį su Kūrėju, turime įvaldyti šią savybę – davimo savybę.
Bet kad išmoktume suprasti šią savybę, ją jausti, graduoti, kaip nors suteikti jai įvairius vardus, turime kultivuoti tarpusavyje įvairius ryšius. O kad suprastume, kokie mūsų tarpusavio ryšiai galimi (kad visi išvystytume save), esame sukurti visuomenėje priešingi – vyrai ir moterys.
Mums reikia pasiekti būseną, kai virš visų egoistinių atstūmimų, kuriuos Kūrėjas specialiai sukūrė kaip priešingus davimo savybei, priartėjame prie tokio tarpusavio ryšio, kuris vadintųsi meilė artimui. O meilė bus tada, kai imi suvokti kitą ne kaip save, o aukščiau savęs, kai kitas tau tampa svarbesnis už tave.

#292091

Iš 2022 m. sausio 6 d. Tarptautinio kongreso „Pakilti virš savęs“ pamokos Nr. 1

Daugiau šia tema skaitykite:

Begalinio pripildymo metodika

Ar yra gamtoje grynas davimas?

Įgyti davimo ir meilės savybę

Norėdamas išsaugoti pasiektą tikėjimo lygmenį, kiekvienas turi pasirūpinti kitais. Juk nė vienas žmogus negali būti tikras, kad galės ką nors išsaugoti pats, tik su sąlyga „kad padės žmogus artimui“. Tik taip per abipusį laidavimą galėsime apsaugoti kitas kitą.

Niekas negali išsaugoti savęs, jokia forma, kai kalbama apie dvasinį suvokimą. Ką nors pasiekęs jau po akimirkos visko netenku, jei manęs nepalaiko draugai. Todėl mums taip svarbus tarpusavio laidavimas tarp visų.

Nieko negaliu išlaikyti, juk mano dvasinis indas – tėra vienas taškas, vienas pikselis. Privalau būti susijęs su visais kitais pikseliais bent jau dešimtuke, kitaip neįmanoma.

Todėl sakoma: „Arba grupė, arba mirtis“, juk iš lėto neteksiu visko, kas pasiekta, jei liksiu be ryšio su grupe. Tiesiog neturėsiu vietos, indo, atminties, kur tai galima saugoti. Dvasinis pasaulis išlieka tik dešimtyje sfirų, mūsų tarpusavio ryšyje.

Dar išsiaiškinsime, kur yra visuomenės kolektyvi atmintis. Ji ne pačioje visuomenėje, o šviesoje.

Tad kiekvienas iš mūsų gali išsaugoti savo užkariavimus tik tuomet, kai yra susijęs su kitais, būna dešimtuke, ir iš jo mezga ryšius toliau. Išliks tai, kad yra ne manyje, o tai kas manyje – išnyks, pradings.

Ir jeigu esame tarpusavyje susiję, tai nereikia baimintis, kad prarasime tai, kas pasiekta. Jei rūpinamės savo vienybe, tai net pradingimas bus tam, kad gautume ką nors naujo, svarbesnio nei anksčiau. Tai vadinama „priesaku užmiršti“: privalome pamiršti, kas pasiekta anksčiau, kad eitume pirmyn. Kaip pasakyta: „Tebūna tau kaskart viskas kaip iš naujo“.

#271655

Iš 2020 m. rugsėjo 30 rytinės pamokos apie Sukkot šventę

Daugiau šia tema skaitykite:

Abipusis laidavimas – abipusio rūpesčio savybė

Dešimtukas – bendra siela

Dešimtukas – savęs ištirpinimas kituose

Klausimas: Ką man daryti, jei jaučiu nuopuolį? Man reikia prašyti sau, kad Kūrėjas pakeltų mane, ar prašyti už draugus, kad jie nenukristų?
Atsakymas: Jeigu prašote dėl savęs – tai nėra gerai. Turite prašyti grupei, nes iškrisdamas iš dešimtuko jūs taip nebepalaikote jos, nebedalyvaujate.
Todėl turite kreiptis į Kūrėją: „Prašau Tavęs, kad pakeltum mane, padėtum, nukreiptum, palaikytum, nes taip noriu palaikyti kitus.“ Juk svarbiausia mūsų darbe – rasti ryšį tarp mūsų.
Egzistuojame integraliame pasaulyje, kur viskas visiškai tarpusavyje susiję su visa gamta, tik žmonių visuomenė ne tokia. Štai ją ir turime suvienyti. Jei prašote sau jėgų ir palaikymo, kad būtumėte susiję su kitais, tuomet jums pavyks melstis. Kitaip – ne

#285658

Iš 2018 m. gruodžio 9 d. vaizdo konferencijos su MAK kongresu

Daugiau šia tema skaitykite:

Prašyti Kūrėjo pagalbos

Teisingas prašymas Kūrėjui

Apie ką prašyti, kai kenti?

Klausimas: Kūrėjas išrinko mus ir atvedė į grupę. Mes turime tik materialaus kontakto su kitais žmonėmis patirtį, koks gi skirtumas tarp materialaus ir dvasinio ryšio visuomenėje?
Atsakymas: Siekiančioje dvasingumo visuomenėje turite kitą tikslą. Ten susijungiate tarpusavyje visiškai pagal kitus principus, su kitu tikslu ir elgiatės kitaip. Čia itin svarbus draugų grupėje palaikymas. O kadangi norite pasiekti tam tiktą tikslą, tai šis palaikymas visai kitoks, nei įprastinėje piliečių grupėje.
Čia turite vieni kitus mokyti, vienytis tarpusavyje, įkvėpti kitas kitą, kontroliuoti, kad žmonės nekristų ir t. t. Kitaip tariant, tai rimtas, didelis darbas. Praktiškai visas dvasinis darbas vyksta ne tarp mūsų ir Kūrėjo, o tarp mūsų pačių.
Bet tai vientisa sistema. Tad, jei suprantate, kas daroma paprastoje piliečių grupėje, tai čia jums teks visko mokytis iš naujo ir mėginti nesupainioti dviejų požiūrių.

#285628

Iš 2018 m. gruodžio 9 d. vaizdo konferencijos su MAK kongresu

Daugiau šia tema skaitykite:

Mūsų pasaulio ir dvasinio pasaulio pojūčiai

Du dvasinio darbo aukštai

Nauji skoniai Kūrėjo virtuvėje

Koronaviruso epidemija sukėlė tokį sprogimą visame pasaulyje, tarsi įsiplieskė pasaulinis karas, atnešdamas ekonominę krizę, nusivylimą ir baimę. Kodėl žmonės iki šiol neįsisąmonino būtinybės naujai kurti pasaulį iš esmės keičiant visuomenę?
Esmė ta, kad kiekvienas veikia iš savo asmeninio, individualaus egoizmo. Todėl niekam nerūpėjo, kas vyksta pasaulyje, su kitais žmonėmis; buvo svarbu tik tai, kas susiję su juo asmeniškai.
Todėl žiūrėjome, kaip kenčia kiti, ir tai nelabai mus veikė, svarbiausia, kad mums buvo gerai ir galėjome užtikrintai egzistuoti bei klestėti.
Bet staiga patekome į kitą pasaulį ir jaučiame, kad visuomenė, aplinka, šalis, žmonės, pasaulis – viskas tampa tarpusavyje susiję ir priklausoma. Perduodame vieni kitiems mirtiną virusą, negalime laisvai egzistuoti, esame priversti sėdėti karantine.
Viena vertus, teko nutraukti ankstesnius naudingus ryšius, kurie leido skraidyti po pasaulį, keliauti, susipažinti. Be to, buvome priversti dar labiau izoliuotis, užsidėti kaukes, pirštines ir laikytis dviejų metrų atstumo.
Atsirado kelios naujos privalomos taisyklės, kurios mums nelabai patinka. Gamta tarsi sako: „Negalite elgtis, kaip anksčiau, turite atitolti vienas nuo kito. Negalite važiuoti, kur norite, negalite keliauti po pasaulį, negalite leisti vaikų į mokyklas ir darželius“.
Jaučiame, kad gamta įsiterpia tarp mūsų ir moko mus tarpusavio ryšio. Kad ryšys būtų naujas, geras, teisingas, jis turi atitikti naujus dėsnius, kurių moko koronavirusas. Jei laikomės šių dėsnių, galime bendrauti vienas su kitu, o jei nesilaikome, negalime suartėti.
Gamta ima mokyti mus naujų žmonių tarpusavio ryšio formų, ir greitai suprasime, kad tai mums naudinga. Galiu susisiekti su žmonėmis tik tuomet, jei veikiu jų labui, o ne savo naudai. Tokia gamtos pamoka. Per karantiną, negalėjimą bendrauti, skraidyti, keliauti, ji rodo mums, kad galime palaikyti ryšius tik rūpindamiesi vieni kitais ir galvodami apie kitų gėrį.
Galite eiti pasivaikščioti, svečiuotis, bendrauti, jeigu tik gerai galvojate vieni apie kitus ir rūpinatės ne savimi, o kitais. Taip gamta pamažu išmokys mus gerų santykių.
Tai įvyks greitai ir neskausmingai, jeigu žiniasklaida bendradarbiaus su kabalistais, kurie supranta, kaip turime elgtis, kad padėtume gamtai pakeisti žmonių visuomenę ir pastūmėti ją į kitą etapą, jei perduos žmonėms, kokią santykių formą turime pasiekti.
„Tepadeda žmogus artimui“ principas padės užmegzti ryšį tarp mūsų virš bet kokios neapykantos, kad suprastume, jog ateitis neįmanoma be gerų santykių. Pasieksime tai trumpu ir lengvu ar ilgu kančių keliu, neišvengdami pasaulinio karo, priklauso nuo mūsų.
Nuo kabalistų ir žiniasklaidos priklauso, kaip greitai žmonija praeis pereinamąjį laikotarpį ir sukurs naujus ryšius tarp žmonių, kad gamta nustotų mus spausti ir riboti. Nereikės jokio išorinio spaudimo, juk patys suprasime, kas yra gerai.

#276258

Iš 2020 m. gruodžio 8 d. laidos „Pasaulis“

Daugiau šia tema skaitykite:

2020 m. – naujosios žmonijos gimimo metai

Nepamirštami 2020 metai

Ko mus moko koronavirusas?

Klausimas: Kaip manote, kas turi vadovauti virtualiai bendruomenei?
Atsakymas: Ypatingas dvasinis organas, kuris reguliuos visas savybes, visas mūsų bendravimo formas bei tipus. Jis turi būti aukščiau visų, ir sudarytas iš didžių mąstytojų kabalistų, kurie duotų komandą pasauliui, šis suprastų ir pageidautina, kad klausytųsi.
Klausimas: O tie horizontalūs, šiandien mus siejantys ryšiai jau nebeveikia?
Atsakymai: Tie dėsniai, kurie šiandien apibrėžia ryšį tarp mūsų yra vien egoistiniai, grįsti jėga.
Klausimas: Gal ateityje bus sukurta virtuali pasaulinė valdžia?
Atsakymas: Žinoma.

#274695

Iš 2020 m. spalio 7 d. TV laidos „Komunikavimo įgūdžiai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Virtualaus ryšio pranašumas

Virtualus ryšys priartina prie dvasinio pasaulio

Iš virtualios realybės – į dvasinę

Klausimas: Dabar visi kalba apie internetinių profesijų atsiradimą, ypač apie skaitmeninę transformaciją. Visi išmoko naudotis „Zoom“. Apskritai didelio masto skaitmenizacija įvyko per du mėnesius. Kaip išlikti visaverčiu visuomenės nariu, jei dirbdamas internete nuolat komunikuosi su kompiuteriu, su skaičiais?
Atsakymas: Nematau jokių problemų. Daugelis mano draugų, nepaisant koronaviruso tebedirba namuose. Daugumai jų tai patinka. Ir pačioms įmonėms irgi, nes tai yra didelis biudžeto taupymas. Manau, kad dauguma įmonių vystysis šia linkme. Žmogus dirbs namuose.
Aš taip pat perėjau į tokį darbą. Anksčiau kiekvieną rytą į mūsų centrą susirinkdavo 500–600 žmonių, neskaičiuojant tų, kurie skirtingose pasaulio vietose per pamokas jungėsi prie mūsų transliacijų. Keletą pastarųjų mėnesių mokau tik internete ir turiu pasakyti, kad žmonių skaičius nuolat didėja, ir visi tuo patenkinti.
Klausimas: Ar manote, kad socialiniai ryšiai nebus nutraukti dėl bendravimo internetu?
Atsakymas: Manau, priešingai, atsiras naujų, teisingų, gerų socialinių ryšių. O nutraukti praeities ryšius tai tik mums į naudą.
#268142

Iš 2020 m. gegužės 24 d. pamokos rusų kalba

Klausimas: Socialinių ryšių poreikis žmogui įgimtas. Jo smegenys reaguoja į socialinę izoliaciją kaip į fizinį skausmą. Izoliuoti žmonės dažniau miršta nuo įvairių ligų.
Geri socialiniai ryšiai teikia daugiau pasitenkinimo nei pinigai. Eksperimentai parodė, kad darbuotojų tarpusavio pasitikėjimas prilygsta malonumui, atitinkančiam 30% atlyginimo priedą. Taigi, bendradarbiavimas duoda didesnį rezultatą nei konkurencija.
Atsiranda paradoksas: suprantame socialinio ryšio svarbą, tačiau nesirūpiname jo vystymusi asmens ir valstybės lygiu. Nė vienoje šalyje nėra nacionalinės žmonių suartėjimo, jausmingų socialinių ryšių užmezgimo programos, nėra tyrimų, kokią įtaką jie daro mūsų fiziologijai. Dėl ko?
Atsakymas: Dėl egoizmo. Galbūt to norėtume, bet kartu mumyse yra vadinamoji „blogoji prigimtis“ – egoizmas, neleidžiantis mums gerai elgtis su kitais. Priešingai, jis verčia mus priešintis kitiems, nuolat kovoti. Mūsų prigimtis turi savybių, kurių negalime tiesiog apeiti, nepaisant to, kad geri santykiai visuomenėje gali duoti didžiulį pelną, dividendus ir suteikti nepalyginamai aukštesnį išsivystymo ir saugumo lygį. Įsivaizduokite, jei elgtumės vienas su kitu, kaip su savo šeimos nariais, ir nebešvaistytume jėgų ginklavimosi varžyboms, – gyventume kaip rojuje!
Klausimas: O gal viso to nereikia, juk tai prieštarauja prigimčiai? Gal gyvenkime pagal egoistinius dėsnius, džiunglių įstatymus?
Atsakymas: Mes jau gyvename pagal egoistinius dėsnius. Negalime gyventi pagal džiunglių įstatymus, nes nužudysime vienas kitą, todėl yra tam tikri reglamentai, kur ir kaip galime leisti naudoti jėgą, tokie kaip baudžiamieji kodeksai ir įvairūs kitokie rėmai, kuriuose stengiamės sugyventi. Bet apskritai žmonija yra nelaiminga. Akivaizdu, kad negalime išsisukti nuo tarpusavio ryšio. Jis būtinas, ir gamta vis labiau verčia jį tapti visuotiniu, integraliu, abipusiu. Kita vertus, egoizmas neleidžia mums to padaryti.
Klausimas: Bet jūs visada sakote, kad reikia gyventi pagal gamtos dėsnius, o gamtoje viskas pagrįsta natūraliu egoizmu, ten ryja vienas kitą. Tai ir mes, žmonės, turėtume taip elgtis, jei jau esame gamtos dalis?
Atsakymas: Ne. Tai, kas vyksta gamtoje, yra žmonių visuomenės atspindys, kur visi vienas kitą ryja. Esmė ta, kad aukštesnis gamtos lygis veikia žemesnius. Todėl egoizmu pagrįsta žmonių visuomenė taip veikia žemesnius lygius, kad vilkas negali gyventi šalia avių, ir mažas berniukas negali su jais būti. Viskas priklauso tik nuo žmonių visuomenės santykių – jei mes pasikeisime, keisis absoliučiai visa gamta.
#267828

Iš 2020 m. balandžio 30 d. TV programos „Epocha po koronaviruso“

Daugiau šia tema skaitykite:

Žmogus – dvasinė būtybė ar gyvūnas?

Žmogaus neatitikimas gamtos integralumui

Žmogus – aukščiausia gamtos pakopa

Klausimas: Jeigu man reikia pakeisti save, tai kam man reikalinga visa visuomenė? Užsidarysiu savo bute ir medituosiu, melsiuos už visą pasaulį. Tai padės?
Atsakymas: Ne. Pakeisti save galima tik visuomenėje, jai veikiant, prisitaikant prie jos.
Klausimas: Jei man reikalinga visuomenė, kad pakeisčiau savo savybes, tai kodėl virusas mus uždarė, atskyrė vienus nuo kitų? Kaip man megzti ryšius su kitais žmonėmis? Per atstumą?
Atsakymas: Taip. Virusas izoliavo mus vienus nuo kitų, kad įsisąmonintume, kiek esame tarpusavyje susiję ir kaip šis ryšys turi teigiamai pasikeisti.
#268038

Iš 2020 m. balandžio 30 d. TV laidos „Postkoronaviruso epocha“

Daugiau šia tema skaitykite:

Jei norime būti sveiki…

Koronavirusas mus privers…

Pakilti virš visuotinio egoizmo