Pateikti įrašai su požiūris žyme.


Briliantai, kurių neįmanoma pavogti

Auklėjimas, vaikai, Ekonomika ir pinigai, Kūnas ir siela

каббалист Михаэль Лайтман

Komentaras: Pandemija atskleidė, kad brangenybių niekam nereikia. Jų pardavimas sparčiai krinta. Staiga žmogus suprato, kad jam užtenka šiek tiek drabužių ir maisto, o blizgučių, kuriuos nešiojo, norėdamas pasirodyti prieš kitus, nereikia. Sakoma, kad brangakmenių rinka smuko 10 kartų ir krenta toliau.
Kas gi tokio juose yra? Kodėl jie kainuoja tokius beprotiškus pinigus? Žmonija juos vertino, dėl jų žudė vienas kitą. Daug kraujo pralieta.
Atsakymas: Nes tai yra retenybė. Deimantus iškasti labai sunku. Vėliau jie šlifuojami, poliruojami, pjaunami. Visa tai kainuoja.
Klausimas: Kas juose yra nepaprasto?
Atsakymas: Kabalos požiūriu? Visiškai nieko. Tiesiog žmonės suteikia jiems vertę. Pavyzdžiui, ėmė ir nustatė kažkokiam popieriui kainą. O dabar visa tai nevertinga.
Pastaba: Tokiais sunkiais laikais žmogus renkasi duoną, o ne deimantus.
Atsakymas: Žinoma, viską atiduos už duoną.
Komentaras: Vadinasi, duona, bet ne deimantai yra vertinga.
Atsakymas: Juk svarbiausia – gyvybė.
Klausimas: Kodėl taip padaryta iš aukščiau, aukštesniosios jėgos?
Atsakymas: Kad žmonės liautųsi nustatinėti šio pasaulio vertybes, kurios jiems atrodo vertybės.
Klausimas: Taigi, mes meldžiamės brangenybių dievui? Ir tai visai ne Dievas?
Atsakymas: Žinoma! Na kas gi šiame akmenuke?
Klausimas: Kodėl mums jį perša? Tiek kraujo pralieta! Dėl to prasidėjo karai.
Atsakymas: Žmonijai reikia ko nors vertingo, brangaus, kad ji galėtų už tai kovoti, tuo spekuliuoti, parduoti, pirkti, mainyti, saugoti, paveldėti. Kaip kitaip? Gyvenime turi būti kokia nors vertybė. Tarkim, aš numirštu. Kas toliau? Kur mano vertybė? Turiu ją kažkur padėti.
Klausimas: Tai baisu, ką sakote. Vadinasi, mano vertybė – šiame blizgutyje?
Atsakymas: Ir jį perduosiu savo anūkui.
Komentaras: Duodu jam šią vertybę ir sakau: „Gyvenk taip. Šitaip gyvenk „.
Atsakymas: Ir ji jam padeda viskuo, nes perduodu tai, ką vertina visi žemės gyventojai.
Klausimas: Taip jam suteikiu jėgų?
Atsakymas: Žinoma. O dabar visa tai pradedama vertinti iš naujo.
Klausimas: O prie ko mes artėjame?
Atsakymas: Prie to, kad gyvenime nėra nieko vertingo.
Klausimas: Ar šiame gyvenime nėra nieko vertingo?
Atsakymas: Visiškai! Išskyrus mintį! Grįžtame prie to, apie ką kalbėjome: išskyrus mintį, kurią gali perduoti savo anūkui, pasaulyje nėra nieko vertingo.
Naudodamasis tavo mintimi, jis tikrai įgyja turtų… Kas apskritai yra mintis? Tuštuma? Bet jis tikrai gauna tai, kas egzistuoja amžinai, kas tobula, ko niekas negali pavogti ir negali nieko su tuo padaryti. Pats svarbiausias turtas – požiūris į gyvenimą, į žmones. Mintis – tavo vidinis turtas. Tai brangiau už bet kokį deimantą. Mūsų laikais kardinaliai perkainojamos vertybės. Tai, kas man buvo vertinga, už ką kovojau, gyvenau, miriau, bandžiau kaupti, perduoti kitoms kartoms – visa tai šiandien praranda savo vertę.
Klausimas: Vis dėlto, kur mes einame? Kas iš tikrųjų bus verta gyvybės, pinigų?
Atsakymas: Tik mintis.
Klausimas: Bet ar jums tai neatrodo per daug abstraktu?
Atsakymas: O ką apskritai žmogus turi ne abstraktaus, jei jis gyvena ir miršta? Taigi, pats vertingiausias dalykas yra tas, kurį gali perkelti iš vienos būsenos, kai gyvena, į būseną, kai miršta, anapus mirties slenksčio.
Klausimas: Ar jis gali ten pasiimti mintį?
Atsakymas: Žinoma, kad gali. Tik tai jam ir lieka.
Klausimas: Kokią mintį reikia dabar išplėtoti, kad ji būtų vertinga ir būtina?
Atsakymas: Teigiamą požiūrį į pasaulį ir į kitus. Tai niekur nedingsta. Tai nuolatos lieka su tavimi, nes yra ne tavo egoizme, kuris miršta su kūnu ir išnyksta, bet yra altruizme, gerosiose savybėse, kurias įgijai per savo žemišką gyvenimą. Ir tada tu su jomis išskrendi, patenki į kitą erdvę – teigiamų savybių ir jėgų erdvę.
Mes egzistuojame tam, kad sukauptume tokias teigiamas emocijas, mintis, norus, siekius, impulsus ir išeitume su jais.
Aš palieku šį pasaulį, perdavęs, kiek galėjau, teigiamą požiūrį į pasaulį, žmones, gyvenimą savo vaikams ir anūkams bei apskritai visiems, kam įmanoma.
Klausimas: Manote, kad tai jūsų ir visų mūsų misija?
Atsakymas: Žinoma. Bet tai yra mano nuomonė.
Klausimas: Bet tai ir visų kartų kabalistų nuomonė?
Atsakymas: Taip, žinoma.
Komentaras: O tai, ką aš dabar matau komentaruose: blogis, siaubas, neapykanta, nesantaika…
Atsakymas: Tai verčia mus įvertinti tai, kas iš tikrųjų svarbu gyvenime, surinkti ir perduoti, mokyti naująją kartą.
Klausimas: Vadinasi, kaip atsispirti nuo šios tamsos ir judėti geros minties link?
Atsakymas: Taip. Viskas bus gerai.
#268654

Iš 2020 m. birželio 15 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Mintis – aukštesnioji jėga

Mintis – pati didžiausia jėga

Komentarų nėra

Koks turi būti požiūris į artimųjų mirtį?

Kūnas ir siela

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas: Kaip kabala aiškina mirtį? Koks turi būti požiūris, kai miršta brangus, mylimas, artimas žmogus? Kur slypi ši filosofija?
Atsakymas: Čia nėra jokios filosofijos, nes jūsų kūnas – tai gyvūninis organizmas, kuris miršta kaip bet kurio gyvūno kūnas. Jis turi tam tikrą gyvenimo trukmę, miršta ir suyra, išsiskaidydamas į pradinius elementus. Vidinė dalis, vidinės savybės lieka. Jos niekur nedingsta ir yra vadinamos „siela“. Šios savybės toliau egzistuoja, tik jau ne mūsų pasaulio lygmenyje, nes joms dar nėra į ką įsikūnyti.
Paskui prasideda kitas įsikūnijimų ciklas ir grįžimas į naujus kūnus. Siela nedingsta kaip kūnas, ji persikūnija. Ši teorija ir praktika išbandyta per šimtmečius ir egzistuoja beveik 6 000 metų. Be to, yra rimtų įrodymų ir literatūros. Kabalos mokslas nagrinėja šį klausimą fizikos ir matematikos lygyje. Čia nėra jokių problemų.
Problema kitur: mes galime nemirdami, būdami mūsų kūne pajausti sielų pasaulį. Jei kūnas netrukdo – o kūnu kabaloje vadinamas ne žmogaus kūnas, o mūsų egoizmas, – jei mes jį neutralizuosime, tada pajausime Aukštesnįjį pasaulį, sielų pasaulį, tarsi mes mirėme ir egzistuojame jau ne savo egoistiniame kūne. Todėl visa problema yra neutralizuoti egoizmą. Ir tai mums leidžia atlikti kabalos mokslas.
Klausimas: Ar lieka skausmas dėl mirusiųjų, artimųjų ilgesys?
Atsakymas: Jokio skausmo ir liūdesio nelieka. Tie, kurie studijuoja kabalos mokslą, puikiai jaučia ir supranta, kad visa tai – sielų ciklas ir čia nėra vietos sielvartavimui. Įeidami į vidinę būseną ir pradėdami jausti sielas, mes visai kitaip žvelgiame į savo gyvūninį kūną. Jame nėra nieko ypatinga. Jis suteiktas mums trumpam laikui tik dėl to, kad galėtume pradėti jausti sielą.
#260081

Iš 2020 m. sausio 26 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyvenimas už gimimo ir mirties ribų, 1 dalis

Artimųjų mirtis

Gyvenimas ir mirtis – pojūčių kaita

Komentarų nėra

Jei norime būti sveiki…

Krizė, globalizacija, Sveikata

каббалист Михаэль ЛайтманVirusas mus išskirsto į skirtingas puses ir sako: „Jei norite būti sveiki, negalite liesti vienas kito. Laikykitės dviejų metrų atstumo tarpusavy.“ Tačiau tokia forma netinka daugeliui darbų, negali normaliai funkcionuoti žmonių visuomenė: valstybė, šeima ir pasaulis. O ką daryti?
Galima prieiti arčiau, bet tik tuo atveju, jei nori gero artimui. Jei priartėsiu prie kito ne tam, kad jį išnaudočiau, o jo labui, pastebėsiu, kad taip virusas neužkrečia, neišskiria mūsų, bet leidžia palaikyti ryšį. Tik todėl, kad artėjame dėl egoistinio savanaudiškumo, norėdami išnaudoti kitus, virusas mus užkrečia ir susargdina.
Prieštaravimas slypi tame, kad gamtoje visi esame susiję vienas su kitu, tačiau mūsų vidinė prigimtis atmeta šią abipusę priklausomybę ir pripažįsta tik savanaudišką ryšį. Jei norime susivienyti dėl bendro gėrio, kad visiems būtų gerai, virusas mums netrukdys. Priešingai, jis taps naudingas ir tik stiprins mūsų ryšį.
Tačiau nereikia tikėtis, kad koronavirusas leis mums priartėti vienam prie kito ir surasti vakciną nuo jo, jei patys nepasikeisime. Juk jei mes gyvensime kaip gyvenę, tai kam jis tada atsirado?
Virusas mus paliks ramybėje tik su sąlyga, kad pakeisime požiūrį į gamtą. Jis parodo, kad tokie egoistai kaip mes negali būti arti vienas kito, ir siunčia mus namo į karantiną. Jis suteikia mums galimybę susipažinti su nauja tikrove.
Koronavirusas sako: „Ar manote, kad reikia kurti vis daugiau ir daugiau naujų verslų? Neteisinga! Liaukitės niokoti žemės rutulį, nuodyti orą ir vandenį. Privalote sukurti kitokį gyvenimą, naujovišką.“
Gamtoje veikia pusiausvyros tarp visų jos dalių formulė. Ją galima pastebėti visuose gamtos dėsniuose: fiziniuose, cheminiuose, biologiniuose, zoologiniuose. Visi dėsningumai pagrįsti teigiamų ir neigiamų jėgų, pliusų ir minusų, gėrio ir blogio, davimo ir gavimo pusiausvyra.
Todėl koronavirusui nieko negalime padaryti. Mes peržengėme raudoną liniją, sutrikdydami gamtos pusiausvyrą, užteršėme vandenynus ir atmosferą. Subjaurota viskas, ką žmogus palietė savo nešvariomis rankomis. Turime ištaisyti savo požiūrį į gamtą ir vienas į kitą.
Nemanau, kad įmanomas greitas sprendimas. Tikriausiai koronavirusas tarp mūsų išliks daug mėnesių. Yra keli kovos su virusu būdai: įvesti visuotinį karantiną, kaip įprasta daugelyje šalių, arba tęsti normalų gyvenimą tikintis, kad epidemija vieną dieną pasibaigs savaime, kaip buvo nuspręsta padaryti Švedijoje.
Tačiau vienintelis veiksmingas metodas – pakeisti žmogaus prigimtį, jo požiūrį į gamtą, į negyvąjį, augalų, gyvūnų pasaulį ir ypač į žmonių santykius.
Žmonija privalo egzistuoti kaip integrali visos tikrovės dalis, tai yra, veikti jos labui, užuot naikinus vargšą Žemės rutulį. Visi turėsime mokytis žvelgti į gamtą kaip gyvą organizmą, mokytis aiškių pusiausvyros palaikymo formulių.
Koronaviruso tikslas – pakeisti žmogaus prigimtį. Juk žmogus – vienintelis kenkėjiškas gamtos elementas. Jis vienas nėra pusiausvyroje su gamta.
Žmogus turi laisvą valią, jis nėra valdomas įgimtų instinktų kaip negyvoji materija, augalai ir gyvūnai. Todėl jis privalo pats kontroliuoti save, o jis to nedaro nė vienoje šalyje. Todėl virusas kol kas niekur nedings.
Ką reikia padaryti, kad virusas išnyktų? Viskas labai paprasta. Gamta – integrali sistema, kurioje visos dalys susietos ir palaiko viena kitą. Žmonija taip pat turi tapti tokia šios sistemos dalimi, kuri palaiko, sieja, subalansuoja, skatina vis didesnę visų gamtos elementų integraciją. Tai yra mūsų, žmonių, atsakomybė.
Mūsų rankose – didžiulės jėgos, todėl turime būti atsargūs gamtos, kaip motinos, tobulos integralios sistemos atžvilgiu. Jei tai darysime sąmoningai ir supratingai, gyvensime laimingai. O jei ne, tada vienas po kito rasis nauji virusai, kurie mus nušluos nuo žemės paviršiaus…
#262977

Iš 2020 m. balandžio 10 d. programos „Globalios perspektyvos“

Komentarų nėra

Koronavirusas: kiaurai visas galaktikas

Dvasinis darbas, Sveikata

каббалист Михаэль ЛайтманGamta koronavirusu mums rodo, kad jei per savo egoizmą nutolstame nuo kitų, tai ir fiziškai neturime teisės prie jų artintis. Jei norime būti susivieniję, pirmiausia turime užmegzti vidinį ryšį ir teisingai, maloniai elgtis vienas su kitu. Kiek gero žmogus linki kitiems, tiek gali prie jų priartėti. O jeigu nenori mylėti kito ir jam padėti, tuomet negali prie jo artintis. Tegu pamato, kaip jo egoizmas jį atitolina.
Tai taip paprasta, mūsų pasaulyje jau pasireiškia Aukštesniojo pasaulio savybės, ir turime tuo naudotis, kad lavintumės, žinodami, kada priartėti arba nutolti. Įsivaizduokite, kaip gerai būtų, jei laikytumės tinkamo atstumo, artėdami ar toldami nuo žmonių pagal savo vidinį santykį.
Mes galime būti su tavimi dviejose skirtingose galaktikose, atskirtose daugybės šviesmečių, ir tuo pačiu metu jausti, kad esame susiję ir ateityje tikrai suartėsime, nes tai sužadina tarp mūsų esantis Kūrėjas. Ir tada kiekvienas iš savo galaktikos ieškotume, kaip nepaisant atstumo priartėti vienam prie kito, kaip išreikšti savo meilę ir atsisakyti savęs.
Taip pamažu priartėtume ir susijungtume į vieną parcufą, kuriame Kūrėjas atsiskleidžia visa galia, tai yra amžinoje ir tobuloje mūsų tarpusavio meilėje. Mes susilietume vienas su kitu širdimis ir troškimais bei atskleistume mus užpildantį Kūrėją. Tai – išsitaisymo pabaiga.
Bet pirmiausia turime suvokti, kokie mes skirtingi. Ir būtent tai daro koronavirusas. Bus ir kitų būdų, leisiančių pajusti mūsų nutolimą vienas nuo kito, kad galų gale suprastume, jog virusas yra susijęs su mūsų norais, su mūsų vidinėmis savybėmis, ir negalime priartėti vieni prie kitų, nes tokia tvarka.
Aš nenoriu artumo su juo, todėl ir fiziškai negaliu prie jo prisiartinti! Pasirodo, kaip mūsų pasaulis įgyja dvasinio pasaulio pavidalą.
Įsivaizduokite, kad visi esame pakibę vakuume, ir tiek, kiek norime tapti geresni ir artimesni vienas kitam, tiek ir artėjame. O jei blogai elgiamės vieni su kitais, tada tolstame. Vadinasi, viską lemia ne fiziniai šio pasaulio atstumai, bet mūsų vidinės, dvasinės savybės. Būtent tai šiuo metu vyksta pasaulyje, o mes galime pamąstyti apie savo pokyčius.
Tai visada buvo nuo mūsų paslėpta ir painu, o dabar viskas paaiškėjo. Noriu tapti artimesnis kitiems, nes taip galiu atskleisti Kūrėją ir savo aukštesnįjį pasaulį, kuris pasireiškia tik mūsų ryšiu. Tačiau norint suartėti neužtenka žengti kelis žingsnius, nekeičiant savo vidaus.
Pirmiausia turiu pakeisti save, savo požiūrį į kitus iš neapykantos į meilę, o tada tikrai priartėsiu prie jų. Mes artėjame arba tolstame vieni nuo kitų, priklausomai nuo savo ketinimų, požiūrio. Viskas tampa aišku ir suprantama, visas dvasinis darbas tampa atviras.
Todėl prašau draugų: pritraukite mane prie savęs, kreipkimės į Kūrėją kartu, kad padėtų mums! Taigi, mes dirbame, bet kol kas esame pakibę ore. Mes jungiamės tarpusavyje ir su Kūrėju, prašydami pagalbos, ir imame judėti vienas prie kito, tarsi plūduriuodami nesvarumo būklėje, kol susivienysime, atskleisdami savybę, vadinamą „Kūrėju“.
Visa tai jau yra čia pat, mūsų rankose. Dabar mums suteikta galimybė dirbti materialiame pasaulyje su dvasinėmis savybėmis. Įsivaizduojate, ką padarė koronavirusas!
#262832

Iš 2020 m. balandžio 7 d. rytinės pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Po pandemijos

Du metrai neutralios zonos

Virusas nuveda mus nuo bėgimo takelio

Komentarų nėra

Pakeisti požiūrį į pasaulį

Auklėjimas, vaikai, Realybės suvokimas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kai kurie žmonės jausdami, kad jiems ko nors trūksta, automatiškai yra nelaimingi. Kitaip tariant, visuomenėje plinta modelis, kad laimė – tai nesibaigiantis džiaugsmas, malonumas. Ir tuomet mano gyvenime neturi būti jokių kančių. Iš kur atsiranda toks modelis?
Atsakymas. Tai neteisinga laimės formuluotė, neteisingai keliamas klausimas ir neteisingas ugdymas. Mes nežinome savo prigimties, ir todėl, deja, esame nelaimingi.
Jeigu suprastume, kas mes, kokie mes, galėtume suformuoti save, kad mūsų konstrukcija, santykis su bet kokia būsena būtų tobuli.
Tai ir daro kabala. Ji nekeičia pasaulio, nesako, kad turi keisti kažką aplink save. Turi pakeisti savo požiūrį į pasaulį ir tuomet būsi laimingas. Beje, tai bus absoliuti būsena.
#258058

Iš 2019 m. gruodžio 15 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas yra laimė?

Mano laimės ekonomika

Laimingo gyvenimo patentas

Komentarų nėra

Kokius malonumus žada kabala?

Dvasinis darbas, Kabala

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kokius malonumus žada kabala?
Atsakymas. Įsivaizduoti, kokius malonumus duoda kabala, yra labai sunku. Esmė ta, kad visi šio pasaulio malonumai – kaip vienas gramas prieš milijoną tonų malonumų dvasiniame pasaulyje.
Juk mes esame labai riboti. Kiek gi galime suvalgyti, išgerti, pailsėti, patirti kokių nors malonumų? Viskas turi baigtinę formą, netgi mūsų gyvenimas, dėl to, kad sukurtas gauti malonumą į save.
Kabala išveda mus į davimo pasaulį – ne mūsų viduje, o meilės pasaulyje – ne mumyse, o beribiame pojūčių pasaulyje. Dėl to negalime išmatuoti, ką mums duoda kabala. Tai nesuskaičiuojami dydžiai.
Pirmiausia, pradedate matyti, dėl ko gyvenate, kaip sutvarkytas pasaulis, kur link jis vystosi, kas vyksta su mumis, iki kol gimstame šiame pasaulyje, kas vyksta su mumis po to, kai išeiname iš šio pasaulio. Dėl to, kad niekas neišnyksta, viskas vyksta tuo pačiu gyvenimo periodu.
Jums atsiveria akys. Esate ne kaip aklieji, kurie kaip gyvūnai egzistuoja sau ir tiek, daugiau nieko juose nėra. Atsiranda aiškus sveikas požiūris į gyvenimą, pasaulį. Būtent tai pirmiausia duoda mums kabalos mokslas.
#248862

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasinis malonumas iš fizinio veiksmo

Ar galima visus padaryti laimingais?

Kabalos mokslas: begalinio malonumo patentas

Komentarų nėra

Kad atgytų marionetės

Dvasinis darbas, Viena siela

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kai studijuoju kabalą, aš jaučiu, kad gyvenu dviejuose pasauliuose. Jaučiu kančias žmonių, kurie nėra mūsų studijose.
Jaučiuosi tam tikroje naujoje tikrovėje ir stengiuosi jiems papasakoti, kad problema yra vienybės tarp mūsų nebuvime. Bet jie manęs negirdi. Ką aš galiu padaryti? Tai – mano pats didžiausias rūpestis.
Atsakymas. Kas tave labiau jaudina: žmonių požiūris į tave, tavo požiūris į žmones ar Kūrėjo požiūris į tave ir tavo požiūris į Kūrėją? Pagalvok apie tai. Nes tavo požiūris į žmones ir žmonių požiūris į Kūrėją – viskas kyla iš Kūrėjo. Taip Jis viską pateikia tau.
Nepriimk to už tikra. Visa tai – teatras, kurį Kūrėjas režisuoja tau. Jis tikrovės kūrėjas. Todėl per daug neįsijausk. Bet kuriuo atveju viskas turi būti nukreipta tik į Kūrėją, nes Jis – visko pirminė priežastis.
Jis sustatinėja visas šias lėles scenoje, visą žmoniją ir tave kartu su jais tik tam, kad jūs truputį atgytumėte ir tarpusavio ryšyje taptumėte panašūs į Jį. O jeigu ne, jūs liksite lėlės, marionetės.
Kuo labiau jungiasi, skudurinės lėlės vis labiau atgyja ir virsta gyvomis. Dėl jų tarpusavio susijungimo jos susirenka į vieną gyvą formą – ne materialaus žmogaus, o formą „Adomo“, kuris panašus į Kūrėją.
Tai davimo ir meilės forma, dar viena be Kūrėjo. Ji tiksliai tokia pat, kaip Kūrėjas, bet savarankiška ir randasi priešais Jį. Būtent šią formą mums reikia sukurti. Mes esame jos kūrėjai.
O tai, kad tau rūpi žmonija, yra mūsų judėjimo kelyje rezultatas, mes turime taip veikti. Tai teisingi išgyvenimai. Bet vis dėlto pažiūrėk truputį plačiau. Sėkmės!
#246194

Iš 2019 m. balandžio 7 d. pamokos rusų k.

Komentarų nėra

Draudžiama grįžti į praeitį

Dvasinis darbas, Realybės suvokimas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Ar galiu grįžti į iliuzinę praeitį, kad pakeisčiau savo dabartį?
Atsakymas. Draudžiama grįžti į praeitį! Moki tai ar ne – neturi reikšmės. Reikia siekti ateities. Ir tik jos! Tai reikia prisiminti ir jokiu būdu, jei kada nors turėsite galimybę, negrįžti.
Klausimas. Ar galima sakyti, kad keisdami požiūrį į praeitį, keičiame praeitį, o keisdami savybę dabartyje – keičiame ateitį?
Atsakymas. Tegu kol kas būna taip. Paskui pats pasitaisysite.
#250418

Iš 2019 m. balandžio 28 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Praeities pamokos ateičiai

Ar verta ilgėtis praeities?

Atsigręši – pavirsi druskos stulpu

Komentarų nėra

Kaip rūšiuoti savo mintis ir norus?

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kaip tinkamai rūšiuoti savo mintis ir norus? Kokie rūšiavimo kriterijai?
Atsakymas. Tai turėtumėte aptarti tarpusavyje, tačiau nedaug, kad pernelyg nesusipainiotumėte. Žinoma, galite apie tai skaityti, klausytis pamokas, yra daugybė medžiagos.
Imkite straipsnius, skaitykite, sistemingai juos apdirbkite. Pamatysite, kad pamažu jumyse ims skleistis sveikas požiūris. Tik aptariant tarpusavyje ir skaitant pirminius šaltinius.
Klausimas. Kitaip tariant, pats jų neįstengsiu surūšiuoti?
Atsakymas. Ne, pats neįstengsite. O grupė iš dalies gali: vienas sako tai, kitas tai, trečias dar ką nors. Kai mėginsite susitarti tarpusavyje Kūrėjas nepastebimai jus ves. Staiga per vieną, per kitą, per trečią imsite matyti, kad atsiranda tam tikra aukštesnė, sveika mintis. Tai Kūrėjas šitaip veda. Tai pajausite.
#249345

Iš 2019 m. balandžio 14 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Iš kur ateina mintys ir norai?

Nuo ko priklauso mano ateitis

Kokios mintys stipresnės?

Komentarų nėra

Nuo fizinių veiksmų prie ketinimų

Dvasinis darbas, Ketinimas, malda

каббалист Михаэль ЛайтманNegaliu pakeisti prigimties ir savo noro dydžio – tai ne mano valdžioje. Tačiau privalau ištaisyti savo požiūrį į kiekvieną pabundantį manyje norą, kitaip tariant, ketinimą. Svarbu ne tai, ar išnaudoju norą, bet noriu jį išnaudoti ar ne, ir dėl ko, kam.
Kol Šviesa, grąžinanti į Šaltinį, ištaisys mūsų ketinimus, negalime jų valdyti. Kol kas tegalime veikti, o „už veiksmų eis širdys“, bus pritraukta grąžinanti į Šaltinį Šviesa. Sėdime dešimtuke, esame suglumę, kam ji mums reikalinga, studijuojame kabalistinius tekstus, nesuprasdami jų prasmės: „Atik, Arich Anpin, Aba ve Ima….“
Rengiame bendras vaišes, drauge dainuojame, platiname kabalą. Kam visa tai darome, jei tam neturime jokio noro? Laikomės tokių elgesio taisyklių, kabalistų išminčių (jie žino, kaip sudaryta pasaulių sistema) patarimų. Veikiame kaip maži vaikai, kurie klausosi tėvų.
Tačiau vaiką klausytis suaugusiojo įpareigoja jo gyvūninė prigimtis, o mes per jėgą turime nusilenkti, protu suvokdami šią būtinybę. Atliekame veiksmus ir prie jų prijungiame ketinimą kiek tai įmanoma: savo norą priartėti prie davimo, pajausti Kūrėją, gyventi dvasiniame pasaulyje.
Ir po kurio laiko jaučiame, kad imame keistis. Šiuos pokyčius atlieka ypatinga jėga, kurią pažadiname savo teisingais veiksmais, net jeigu neturime teisingo ketinimo.
Imame daugiau suprasti, daugiau klausyti, gauti žinių, vidinių pojūčių. Pamažu nuo veiksmų pereiname prie ketinimų, kitaip tariant, prie teisingų minčių, požiūrio į savo veiksmus. Ir todėl veiksmas mums ne fizinė veikla: bendras valgis, draugų susirinkimas, mokymasis, platinimas, bet ketinimas.
Kūrėjas žadina manyje įvairiausius norus, o aš aiškinuosi kaip į juos žiūrėti. Mano santykis su norais – tai ketinimas. Todėl iš pradžių, kol neturime teisingų ketinimų, tiesiog veikiame: sėdime, mokomės, mėginame pritraukti grąžinančią į Šaltinį Šviesą.
Bet vėliau prie fizinių veiksmų, kurie irgi svarbūs, prisijungia ketinimas: kam tai darau ir kodėl. Kaskart klausiu savęs apie ketinimą: ko noriu pasiekti tokiu veiksmu?
Veiksmas gali būti tas pats: darbas virtuvėje, ėjimas į dykumą. Tačiau šiuose veiksmuose dalyvauja žmonės, atėję pas mums prieš savaitę, ir tie, kurie mokosi dvidešimt metų. Jų veiksmai vienodi, tačiau skirtumas – ketinimas, požiūris į tai, kas vyksta: kam jie tai daro. Veiksmas tikrinamas ketinimu. O paskui ketinimas virsta veiksmu.
#241933

Iš 2019 m. vasario 28 d. rytinės pamokos pagal Baal Sulamo straipsnį „Įvadas į Mokymą apie dešimt sfirų“

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai