Žmogus dvasiniame kelyje praeina didelius kritimus. Ir jeigu jis nejaučia ryšio su grupe, tai gali palikti šį kelią. Jis reiškia dideles pretenzijas mokytojui, draugams, visam pasauliui ir Kūrėjui, manydamas, kad yra vienintelis teisus. O iš tiesų tai egoizmas užklumpa žmogų.
Jis galėtų gauti jėgų, kad tai įveiktų, tačiau nenori, juk jaučiasi protingesnis, stipresnis už kitus. Išdidumas taip išmeta žmogų, kad jis atsiduria palaidotas po savo egoizmo sluoksniu ir miršta dvasiniu atžvilgiu.
Taip nutinka su daugeliu, ir galiausiai jie išeina. Galbūt jie patys neįsisąmonina, kas su jais nutiko, arba priešingai, mano esą teisūs, galvodami, kad jiems pagaliau atsivėrė akys. Jie gailisi, kad įėjo į visuomenę, užsiimančią nerealiais dalykais.
O visų religijų ir tikėjimų pasekėjai dieviena mokytoją ir patį kelią. Juk ten nėra kairės linijos, neleistina kritika, kiekviename žingsnyje neauga egoizmas. Kabaloje einama dviem kojomis, dviem linijomis, kaip pasakyta: „Ir būsite kaip dievai, pažinę gėrį ir blogį“.
Todėl tik kabaloje būna taip taip, kad mokinys nesutinka su mokytoju ar netgi nekenčia jo, neigia Kūrėją. Juk mus moko kilti aukštyn, kur supanašėsime su aukštesniąja jėga, kuria mums reikia pasiekti ir suprasti. Tai ne kiekvieno jėgoms.
Būna taip, kad žmogų koks nors vėjas atpučia į kabalistinę grupę, o jis visiškai nepasiruošęs tokiam darbui. Jį kol kas domina tik mistika, bet ne kabalos mokslas, kad jį išmokytų atlikti kokius nors materialius veiksmus ir melstis, ir tuo apsiribojama.
Pas mus galima sutikti tokių „atsitiktinių“ žmonių, juk studijos atviros visiems. Todėl kartais, po kiek laiko žmogus pastebi, kad tai jam netinka: jis netinka mums, o mes netinkame jam.
Ir toks žmogus išeina. Beje, tai nepriklauso nuo intelekto, žmogus gali būti itin protingas. Čia viskas priklauso nuo širdies pasirengimo, sielos brandos. Jei žmogus pasirengęs eiti prieš savo egoizmą ir pakilti virš dviejų gamtos jėgų (gavimo ir davimo), kad susijungtų drauge su gėriu ir blogiu viename šaltinyje, Kūrėjuje, tuomet jis galės eiti pirmyn studijuodamas kabalą.
Bet jeigu žmogus to nesugeba, jeigu jam trūksta kantrybės, trūksta proto ir širdies, kad susietų gėrį ir blogį su viena jėga, tai jis išeina ir ima keikti mokytoją ir kabalą.
Juk tai ne paprastas kelias, jis reikalauja visiško savęs anuliavimo, ir kaip egoistas gali jį mylėti, su juo sutikti? Dėl šios priežasties kabalistai iki visai neseniai slėpė šią metodiką, nes ji netiko plačioms masėms. Tik nūnai imta plačiai skleisti kabalos žinias, tačiau daugelis pradeda ir meta. O likę – tie žmonės, kurie pasirengę išklausyti tiesą ir, svarbiausia, realizuoti ją savimi.
Jeigu žmogus išeina, linkime jam sėkmės įprastiniame gyvenime, o patys einame toliau. Ir diena iš dienos mūsų pasaulis rodo mums, kad nėra ko jame ieškoti. Ką laimi žmogus metęs dvasinį kelią? Vargu, ar materialiame gyvenime jo laukia turtas, šlovė, valdžia, ypatingas pasitenkinimas. Tiesiog jis nenori dėti pastangų ten, kur jam rodo gamta, t. y. kabalos mokslas.
Gamta norėjo atskleisti jam galimybes iš tikrųjų suformuoti tinkamą požiūrį į gamtą, kad žmogus galėtų paėmęs dvi gamtos jėgas, pliusą ir minusą, suderinti jas vidurio linijoje pagal kabalos metodą.
Jis turėjo šiuos taisymus atlikti savyje, iš naujo nustatyti save iš vidaus pagal visą gamtą trijose linijose (dešinė, vidurio, kairė), kitaip tariant, gavimo jėga, davimo jėga ir jų tinkamas sujungimas. Ir tuomet jis matytų, suprastų, jaustų visą pasaulėdarą aukščiau laiko ir erdvės, virš visų vienmačio egoistinio suvokimo apribojimų.
Vien altruistinis suvokimas irgi ribotas, juk niekaip neišmatuojamas: viskas atvira, viskas davime. Čia būtina suderinti dvi linijas. Tik su jomis abiem žmogus tvirtai stovi kelyje, per vidurį tarp dviejų linijų ir gali duoti, išmatuoti savo davimo dydį. Taip jis kyla pakopomis, vis labiau suvokdamas Kūrėją.

#287981

Iš 2021 m. rugsėjo 30 d. rytinės pamokos pagal „Šamati“ straipsnį Nr. 10

Daugiau šia tema skaitykite:

Vidurio linija aukščiau meilės ir neapykantos

Nėra kritimo

Juodai baltas pasaulis

Klausimas: Kūrėjas išrinko mus ir atvedė į grupę. Mes turime tik materialaus kontakto su kitais žmonėmis patirtį, koks gi skirtumas tarp materialaus ir dvasinio ryšio visuomenėje?
Atsakymas: Siekiančioje dvasingumo visuomenėje turite kitą tikslą. Ten susijungiate tarpusavyje visiškai pagal kitus principus, su kitu tikslu ir elgiatės kitaip. Čia itin svarbus draugų grupėje palaikymas. O kadangi norite pasiekti tam tiktą tikslą, tai šis palaikymas visai kitoks, nei įprastinėje piliečių grupėje.
Čia turite vieni kitus mokyti, vienytis tarpusavyje, įkvėpti kitas kitą, kontroliuoti, kad žmonės nekristų ir t. t. Kitaip tariant, tai rimtas, didelis darbas. Praktiškai visas dvasinis darbas vyksta ne tarp mūsų ir Kūrėjo, o tarp mūsų pačių.
Bet tai vientisa sistema. Tad, jei suprantate, kas daroma paprastoje piliečių grupėje, tai čia jums teks visko mokytis iš naujo ir mėginti nesupainioti dviejų požiūrių.

#285628

Iš 2018 m. gruodžio 9 d. vaizdo konferencijos su MAK kongresu

Daugiau šia tema skaitykite:

Mūsų pasaulio ir dvasinio pasaulio pojūčiai

Du dvasinio darbo aukštai

Nauji skoniai Kūrėjo virtuvėje

Eiti pirmyn galima tik dešimtuke. Viską matau per savo egoizmą ir todėl viskas priklauso nuo to, kaip jį ištaisau. Ir todėl Kūrėjas sudaužė bendrą Adam Rišon sielą į dalis, kad turėčiau galimybę dirbti ir suartėti su draugais, nepaisydamas savo egoizmo, ir ištaisyčiau savo suvokimą.
Draugai įeis į mano širdį, ir aš pamatysiu, kad už jų stovi Kūrėjas. Jie yra priešais mane kaip mano ištaisytos savybės, tačiau savo egoizme matau juos neištaisytus. Jei pasistengsiu įsileisti juos tiesiai į širdį – išsitaisysiu.
Aš vienintelis turiu išsitaisyti: ištaisyti savo požiūrį į dešimtuką, į pasaulį, į visą tikrovę, o per ją į Kūrėją.
Kūrėjas duoda man draugus sakydamas: „Pasirink juos – tai tavo geras likimas, per juos atskleisi savo sielą.“ Ir turiu priimti tą likimą ir sujungti draugus kartu savo širdyje ir prote. Tai reikš, kad pasirinkau gerą likimą ir įgijau sielą.
Jei nusiteikiu gerai elgtis su draugais, o per juos su Kūrėju, tai šitaip derinu save it muzikos instrumentą: kaip gitaros stygas siekdamas išgauti visišką harmoniją. Taip turiu suderinti save, kad skambėčiau grupėje ir imčiau groti ja kaip vienu bendru noru, viena siela.
Taip galėsime sudaryti mūsų bendrą maldą, panašiai kaip karalius Dovydas, kuris parašė Psalmes, sujungęs jose visos Izraelio tautos norus. Ir kalbama būtent apie vidinę vienybę, o ne išorinius veiksmus. Išoriniai veiksmai tik atitraukia mus ir lėtina mūsų taisymąsi.

#274944

Iš 2020 m. gruodžio 3 d. rytinės pamokos „Tautos vienijimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Smuikas su dešimt stygų

Dešimtukas – Kūrėjo smuikas

Grupė – energijos kaupiklis

Komentaras: Pandemija atskleidė, kad brangenybių niekam nereikia. Jų pardavimas sparčiai krinta. Staiga žmogus suprato, kad jam užtenka šiek tiek drabužių ir maisto, o blizgučių, kuriuos nešiojo, norėdamas pasirodyti prieš kitus, nereikia. Sakoma, kad brangakmenių rinka smuko 10 kartų ir krenta toliau.
Kas gi tokio juose yra? Kodėl jie kainuoja tokius beprotiškus pinigus? Žmonija juos vertino, dėl jų žudė vienas kitą. Daug kraujo pralieta.
Atsakymas: Nes tai yra retenybė. Deimantus iškasti labai sunku. Vėliau jie šlifuojami, poliruojami, pjaunami. Visa tai kainuoja.
Klausimas: Kas juose yra nepaprasto?
Atsakymas: Kabalos požiūriu? Visiškai nieko. Tiesiog žmonės suteikia jiems vertę. Pavyzdžiui, ėmė ir nustatė kažkokiam popieriui kainą. O dabar visa tai nevertinga.
Pastaba: Tokiais sunkiais laikais žmogus renkasi duoną, o ne deimantus.
Atsakymas: Žinoma, viską atiduos už duoną.
Komentaras: Vadinasi, duona, bet ne deimantai yra vertinga.
Atsakymas: Juk svarbiausia – gyvybė.
Klausimas: Kodėl taip padaryta iš aukščiau, aukštesniosios jėgos?
Atsakymas: Kad žmonės liautųsi nustatinėti šio pasaulio vertybes, kurios jiems atrodo vertybės.
Klausimas: Taigi, mes meldžiamės brangenybių dievui? Ir tai visai ne Dievas?
Atsakymas: Žinoma! Na kas gi šiame akmenuke?
Klausimas: Kodėl mums jį perša? Tiek kraujo pralieta! Dėl to prasidėjo karai.
Atsakymas: Žmonijai reikia ko nors vertingo, brangaus, kad ji galėtų už tai kovoti, tuo spekuliuoti, parduoti, pirkti, mainyti, saugoti, paveldėti. Kaip kitaip? Gyvenime turi būti kokia nors vertybė. Tarkim, aš numirštu. Kas toliau? Kur mano vertybė? Turiu ją kažkur padėti.
Klausimas: Tai baisu, ką sakote. Vadinasi, mano vertybė – šiame blizgutyje?
Atsakymas: Ir jį perduosiu savo anūkui.
Komentaras: Duodu jam šią vertybę ir sakau: „Gyvenk taip. Šitaip gyvenk „.
Atsakymas: Ir ji jam padeda viskuo, nes perduodu tai, ką vertina visi žemės gyventojai.
Klausimas: Taip jam suteikiu jėgų?
Atsakymas: Žinoma. O dabar visa tai pradedama vertinti iš naujo.
Klausimas: O prie ko mes artėjame?
Atsakymas: Prie to, kad gyvenime nėra nieko vertingo.
Klausimas: Ar šiame gyvenime nėra nieko vertingo?
Atsakymas: Visiškai! Išskyrus mintį! Grįžtame prie to, apie ką kalbėjome: išskyrus mintį, kurią gali perduoti savo anūkui, pasaulyje nėra nieko vertingo.
Naudodamasis tavo mintimi, jis tikrai įgyja turtų… Kas apskritai yra mintis? Tuštuma? Bet jis tikrai gauna tai, kas egzistuoja amžinai, kas tobula, ko niekas negali pavogti ir negali nieko su tuo padaryti. Pats svarbiausias turtas – požiūris į gyvenimą, į žmones. Mintis – tavo vidinis turtas. Tai brangiau už bet kokį deimantą. Mūsų laikais kardinaliai perkainojamos vertybės. Tai, kas man buvo vertinga, už ką kovojau, gyvenau, miriau, bandžiau kaupti, perduoti kitoms kartoms – visa tai šiandien praranda savo vertę.
Klausimas: Vis dėlto, kur mes einame? Kas iš tikrųjų bus verta gyvybės, pinigų?
Atsakymas: Tik mintis.
Klausimas: Bet ar jums tai neatrodo per daug abstraktu?
Atsakymas: O ką apskritai žmogus turi ne abstraktaus, jei jis gyvena ir miršta? Taigi, pats vertingiausias dalykas yra tas, kurį gali perkelti iš vienos būsenos, kai gyvena, į būseną, kai miršta, anapus mirties slenksčio.
Klausimas: Ar jis gali ten pasiimti mintį?
Atsakymas: Žinoma, kad gali. Tik tai jam ir lieka.
Klausimas: Kokią mintį reikia dabar išplėtoti, kad ji būtų vertinga ir būtina?
Atsakymas: Teigiamą požiūrį į pasaulį ir į kitus. Tai niekur nedingsta. Tai nuolatos lieka su tavimi, nes yra ne tavo egoizme, kuris miršta su kūnu ir išnyksta, bet yra altruizme, gerosiose savybėse, kurias įgijai per savo žemišką gyvenimą. Ir tada tu su jomis išskrendi, patenki į kitą erdvę – teigiamų savybių ir jėgų erdvę.
Mes egzistuojame tam, kad sukauptume tokias teigiamas emocijas, mintis, norus, siekius, impulsus ir išeitume su jais.
Aš palieku šį pasaulį, perdavęs, kiek galėjau, teigiamą požiūrį į pasaulį, žmones, gyvenimą savo vaikams ir anūkams bei apskritai visiems, kam įmanoma.
Klausimas: Manote, kad tai jūsų ir visų mūsų misija?
Atsakymas: Žinoma. Bet tai yra mano nuomonė.
Klausimas: Bet tai ir visų kartų kabalistų nuomonė?
Atsakymas: Taip, žinoma.
Komentaras: O tai, ką aš dabar matau komentaruose: blogis, siaubas, neapykanta, nesantaika…
Atsakymas: Tai verčia mus įvertinti tai, kas iš tikrųjų svarbu gyvenime, surinkti ir perduoti, mokyti naująją kartą.
Klausimas: Vadinasi, kaip atsispirti nuo šios tamsos ir judėti geros minties link?
Atsakymas: Taip. Viskas bus gerai.
#268654

Iš 2020 m. birželio 15 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Mintis – aukštesnioji jėga

Mintis – pati didžiausia jėga

Klausimas: Kaip kabala aiškina mirtį? Koks turi būti požiūris, kai miršta brangus, mylimas, artimas žmogus? Kur slypi ši filosofija?
Atsakymas: Čia nėra jokios filosofijos, nes jūsų kūnas – tai gyvūninis organizmas, kuris miršta kaip bet kurio gyvūno kūnas. Jis turi tam tikrą gyvenimo trukmę, miršta ir suyra, išsiskaidydamas į pradinius elementus. Vidinė dalis, vidinės savybės lieka. Jos niekur nedingsta ir yra vadinamos „siela“. Šios savybės toliau egzistuoja, tik jau ne mūsų pasaulio lygmenyje, nes joms dar nėra į ką įsikūnyti.
Paskui prasideda kitas įsikūnijimų ciklas ir grįžimas į naujus kūnus. Siela nedingsta kaip kūnas, ji persikūnija. Ši teorija ir praktika išbandyta per šimtmečius ir egzistuoja beveik 6 000 metų. Be to, yra rimtų įrodymų ir literatūros. Kabalos mokslas nagrinėja šį klausimą fizikos ir matematikos lygyje. Čia nėra jokių problemų.
Problema kitur: mes galime nemirdami, būdami mūsų kūne pajausti sielų pasaulį. Jei kūnas netrukdo – o kūnu kabaloje vadinamas ne žmogaus kūnas, o mūsų egoizmas, – jei mes jį neutralizuosime, tada pajausime Aukštesnįjį pasaulį, sielų pasaulį, tarsi mes mirėme ir egzistuojame jau ne savo egoistiniame kūne. Todėl visa problema yra neutralizuoti egoizmą. Ir tai mums leidžia atlikti kabalos mokslas.
Klausimas: Ar lieka skausmas dėl mirusiųjų, artimųjų ilgesys?
Atsakymas: Jokio skausmo ir liūdesio nelieka. Tie, kurie studijuoja kabalos mokslą, puikiai jaučia ir supranta, kad visa tai – sielų ciklas ir čia nėra vietos sielvartavimui. Įeidami į vidinę būseną ir pradėdami jausti sielas, mes visai kitaip žvelgiame į savo gyvūninį kūną. Jame nėra nieko ypatinga. Jis suteiktas mums trumpam laikui tik dėl to, kad galėtume pradėti jausti sielą.
#260081

Iš 2020 m. sausio 26 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyvenimas už gimimo ir mirties ribų, 1 dalis

Artimųjų mirtis

Gyvenimas ir mirtis – pojūčių kaita

Virusas mus išskirsto į skirtingas puses ir sako: „Jei norite būti sveiki, negalite liesti vienas kito. Laikykitės dviejų metrų atstumo tarpusavy.“ Tačiau tokia forma netinka daugeliui darbų, negali normaliai funkcionuoti žmonių visuomenė: valstybė, šeima ir pasaulis. O ką daryti?
Galima prieiti arčiau, bet tik tuo atveju, jei nori gero artimui. Jei priartėsiu prie kito ne tam, kad jį išnaudočiau, o jo labui, pastebėsiu, kad taip virusas neužkrečia, neišskiria mūsų, bet leidžia palaikyti ryšį. Tik todėl, kad artėjame dėl egoistinio savanaudiškumo, norėdami išnaudoti kitus, virusas mus užkrečia ir susargdina.
Prieštaravimas slypi tame, kad gamtoje visi esame susiję vienas su kitu, tačiau mūsų vidinė prigimtis atmeta šią abipusę priklausomybę ir pripažįsta tik savanaudišką ryšį. Jei norime susivienyti dėl bendro gėrio, kad visiems būtų gerai, virusas mums netrukdys. Priešingai, jis taps naudingas ir tik stiprins mūsų ryšį.
Tačiau nereikia tikėtis, kad koronavirusas leis mums priartėti vienam prie kito ir surasti vakciną nuo jo, jei patys nepasikeisime. Juk jei mes gyvensime kaip gyvenę, tai kam jis tada atsirado?
Virusas mus paliks ramybėje tik su sąlyga, kad pakeisime požiūrį į gamtą. Jis parodo, kad tokie egoistai kaip mes negali būti arti vienas kito, ir siunčia mus namo į karantiną. Jis suteikia mums galimybę susipažinti su nauja tikrove.
Koronavirusas sako: „Ar manote, kad reikia kurti vis daugiau ir daugiau naujų verslų? Neteisinga! Liaukitės niokoti žemės rutulį, nuodyti orą ir vandenį. Privalote sukurti kitokį gyvenimą, naujovišką.”
Gamtoje veikia pusiausvyros tarp visų jos dalių formulė. Ją galima pastebėti visuose gamtos dėsniuose: fiziniuose, cheminiuose, biologiniuose, zoologiniuose. Visi dėsningumai pagrįsti teigiamų ir neigiamų jėgų, pliusų ir minusų, gėrio ir blogio, davimo ir gavimo pusiausvyra.
Todėl koronavirusui nieko negalime padaryti. Mes peržengėme raudoną liniją, sutrikdydami gamtos pusiausvyrą, užteršėme vandenynus ir atmosferą. Subjaurota viskas, ką žmogus palietė savo nešvariomis rankomis. Turime ištaisyti savo požiūrį į gamtą ir vienas į kitą.
Nemanau, kad įmanomas greitas sprendimas. Tikriausiai koronavirusas tarp mūsų išliks daug mėnesių. Yra keli kovos su virusu būdai: įvesti visuotinį karantiną, kaip įprasta daugelyje šalių, arba tęsti normalų gyvenimą tikintis, kad epidemija vieną dieną pasibaigs savaime, kaip buvo nuspręsta padaryti Švedijoje.
Tačiau vienintelis veiksmingas metodas – pakeisti žmogaus prigimtį, jo požiūrį į gamtą, į negyvąjį, augalų, gyvūnų pasaulį ir ypač į žmonių santykius.
Žmonija privalo egzistuoti kaip integrali visos tikrovės dalis, tai yra, veikti jos labui, užuot naikinus vargšą Žemės rutulį. Visi turėsime mokytis žvelgti į gamtą kaip gyvą organizmą, mokytis aiškių pusiausvyros palaikymo formulių.
Koronaviruso tikslas – pakeisti žmogaus prigimtį. Juk žmogus – vienintelis kenkėjiškas gamtos elementas. Jis vienas nėra pusiausvyroje su gamta.
Žmogus turi laisvą valią, jis nėra valdomas įgimtų instinktų kaip negyvoji materija, augalai ir gyvūnai. Todėl jis privalo pats kontroliuoti save, o jis to nedaro nė vienoje šalyje. Todėl virusas kol kas niekur nedings.
Ką reikia padaryti, kad virusas išnyktų? Viskas labai paprasta. Gamta – integrali sistema, kurioje visos dalys susietos ir palaiko viena kitą. Žmonija taip pat turi tapti tokia šios sistemos dalimi, kuri palaiko, sieja, subalansuoja, skatina vis didesnę visų gamtos elementų integraciją. Tai yra mūsų, žmonių, atsakomybė.
Mūsų rankose – didžiulės jėgos, todėl turime būti atsargūs gamtos, kaip motinos, tobulos integralios sistemos atžvilgiu. Jei tai darysime sąmoningai ir supratingai, gyvensime laimingai. O jei ne, tada vienas po kito rasis nauji virusai, kurie mus nušluos nuo žemės paviršiaus…
#262977

Iš 2020 m. balandžio 10 d. programos „Globalios perspektyvos“

Gamta koronavirusu mums rodo, kad jei per savo egoizmą nutolstame nuo kitų, tai ir fiziškai neturime teisės prie jų artintis. Jei norime būti susivieniję, pirmiausia turime užmegzti vidinį ryšį ir teisingai, maloniai elgtis vienas su kitu. Kiek gero žmogus linki kitiems, tiek gali prie jų priartėti. O jeigu nenori mylėti kito ir jam padėti, tuomet negali prie jo artintis. Tegu pamato, kaip jo egoizmas jį atitolina.
Tai taip paprasta, mūsų pasaulyje jau pasireiškia Aukštesniojo pasaulio savybės, ir turime tuo naudotis, kad lavintumės, žinodami, kada priartėti arba nutolti. Įsivaizduokite, kaip gerai būtų, jei laikytumės tinkamo atstumo, artėdami ar toldami nuo žmonių pagal savo vidinį santykį.
Mes galime būti su tavimi dviejose skirtingose galaktikose, atskirtose daugybės šviesmečių, ir tuo pačiu metu jausti, kad esame susiję ir ateityje tikrai suartėsime, nes tai sužadina tarp mūsų esantis Kūrėjas. Ir tada kiekvienas iš savo galaktikos ieškotume, kaip nepaisant atstumo priartėti vienam prie kito, kaip išreikšti savo meilę ir atsisakyti savęs.
Taip pamažu priartėtume ir susijungtume į vieną parcufą, kuriame Kūrėjas atsiskleidžia visa galia, tai yra amžinoje ir tobuloje mūsų tarpusavio meilėje. Mes susilietume vienas su kitu širdimis ir troškimais bei atskleistume mus užpildantį Kūrėją. Tai – išsitaisymo pabaiga.
Bet pirmiausia turime suvokti, kokie mes skirtingi. Ir būtent tai daro koronavirusas. Bus ir kitų būdų, leisiančių pajusti mūsų nutolimą vienas nuo kito, kad galų gale suprastume, jog virusas yra susijęs su mūsų norais, su mūsų vidinėmis savybėmis, ir negalime priartėti vieni prie kitų, nes tokia tvarka.
Aš nenoriu artumo su juo, todėl ir fiziškai negaliu prie jo prisiartinti! Pasirodo, kaip mūsų pasaulis įgyja dvasinio pasaulio pavidalą.
Įsivaizduokite, kad visi esame pakibę vakuume, ir tiek, kiek norime tapti geresni ir artimesni vienas kitam, tiek ir artėjame. O jei blogai elgiamės vieni su kitais, tada tolstame. Vadinasi, viską lemia ne fiziniai šio pasaulio atstumai, bet mūsų vidinės, dvasinės savybės. Būtent tai šiuo metu vyksta pasaulyje, o mes galime pamąstyti apie savo pokyčius.
Tai visada buvo nuo mūsų paslėpta ir painu, o dabar viskas paaiškėjo. Noriu tapti artimesnis kitiems, nes taip galiu atskleisti Kūrėją ir savo aukštesnįjį pasaulį, kuris pasireiškia tik mūsų ryšiu. Tačiau norint suartėti neužtenka žengti kelis žingsnius, nekeičiant savo vidaus.
Pirmiausia turiu pakeisti save, savo požiūrį į kitus iš neapykantos į meilę, o tada tikrai priartėsiu prie jų. Mes artėjame arba tolstame vieni nuo kitų, priklausomai nuo savo ketinimų, požiūrio. Viskas tampa aišku ir suprantama, visas dvasinis darbas tampa atviras.
Todėl prašau draugų: pritraukite mane prie savęs, kreipkimės į Kūrėją kartu, kad padėtų mums! Taigi, mes dirbame, bet kol kas esame pakibę ore. Mes jungiamės tarpusavyje ir su Kūrėju, prašydami pagalbos, ir imame judėti vienas prie kito, tarsi plūduriuodami nesvarumo būklėje, kol susivienysime, atskleisdami savybę, vadinamą „Kūrėju“.
Visa tai jau yra čia pat, mūsų rankose. Dabar mums suteikta galimybė dirbti materialiame pasaulyje su dvasinėmis savybėmis. Įsivaizduojate, ką padarė koronavirusas!
#262832

Iš 2020 m. balandžio 7 d. rytinės pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Po pandemijos

Du metrai neutralios zonos

Virusas nuveda mus nuo bėgimo takelio

Klausimas. Kai kurie žmonės jausdami, kad jiems ko nors trūksta, automatiškai yra nelaimingi. Kitaip tariant, visuomenėje plinta modelis, kad laimė – tai nesibaigiantis džiaugsmas, malonumas. Ir tuomet mano gyvenime neturi būti jokių kančių. Iš kur atsiranda toks modelis?
Atsakymas. Tai neteisinga laimės formuluotė, neteisingai keliamas klausimas ir neteisingas ugdymas. Mes nežinome savo prigimties, ir todėl, deja, esame nelaimingi.
Jeigu suprastume, kas mes, kokie mes, galėtume suformuoti save, kad mūsų konstrukcija, santykis su bet kokia būsena būtų tobuli.
Tai ir daro kabala. Ji nekeičia pasaulio, nesako, kad turi keisti kažką aplink save. Turi pakeisti savo požiūrį į pasaulį ir tuomet būsi laimingas. Beje, tai bus absoliuti būsena.
#258058

Iš 2019 m. gruodžio 15 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas yra laimė?

Mano laimės ekonomika

Laimingo gyvenimo patentas

Klausimas. Kokius malonumus žada kabala?
Atsakymas. Įsivaizduoti, kokius malonumus duoda kabala, yra labai sunku. Esmė ta, kad visi šio pasaulio malonumai – kaip vienas gramas prieš milijoną tonų malonumų dvasiniame pasaulyje.
Juk mes esame labai riboti. Kiek gi galime suvalgyti, išgerti, pailsėti, patirti kokių nors malonumų? Viskas turi baigtinę formą, netgi mūsų gyvenimas, dėl to, kad sukurtas gauti malonumą į save.
Kabala išveda mus į davimo pasaulį – ne mūsų viduje, o meilės pasaulyje – ne mumyse, o beribiame pojūčių pasaulyje. Dėl to negalime išmatuoti, ką mums duoda kabala. Tai nesuskaičiuojami dydžiai.
Pirmiausia, pradedate matyti, dėl ko gyvenate, kaip sutvarkytas pasaulis, kur link jis vystosi, kas vyksta su mumis, iki kol gimstame šiame pasaulyje, kas vyksta su mumis po to, kai išeiname iš šio pasaulio. Dėl to, kad niekas neišnyksta, viskas vyksta tuo pačiu gyvenimo periodu.
Jums atsiveria akys. Esate ne kaip aklieji, kurie kaip gyvūnai egzistuoja sau ir tiek, daugiau nieko juose nėra. Atsiranda aiškus sveikas požiūris į gyvenimą, pasaulį. Būtent tai pirmiausia duoda mums kabalos mokslas.
#248862

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasinis malonumas iš fizinio veiksmo

Ar galima visus padaryti laimingais?

Kabalos mokslas: begalinio malonumo patentas

Klausimas. Kai studijuoju kabalą, aš jaučiu, kad gyvenu dviejuose pasauliuose. Jaučiu kančias žmonių, kurie nėra mūsų studijose.
Jaučiuosi tam tikroje naujoje tikrovėje ir stengiuosi jiems papasakoti, kad problema yra vienybės tarp mūsų nebuvime. Bet jie manęs negirdi. Ką aš galiu padaryti? Tai – mano pats didžiausias rūpestis.
Atsakymas. Kas tave labiau jaudina: žmonių požiūris į tave, tavo požiūris į žmones ar Kūrėjo požiūris į tave ir tavo požiūris į Kūrėją? Pagalvok apie tai. Nes tavo požiūris į žmones ir žmonių požiūris į Kūrėją – viskas kyla iš Kūrėjo. Taip Jis viską pateikia tau.
Nepriimk to už tikra. Visa tai – teatras, kurį Kūrėjas režisuoja tau. Jis tikrovės kūrėjas. Todėl per daug neįsijausk. Bet kuriuo atveju viskas turi būti nukreipta tik į Kūrėją, nes Jis – visko pirminė priežastis.
Jis sustatinėja visas šias lėles scenoje, visą žmoniją ir tave kartu su jais tik tam, kad jūs truputį atgytumėte ir tarpusavio ryšyje taptumėte panašūs į Jį. O jeigu ne, jūs liksite lėlės, marionetės.
Kuo labiau jungiasi, skudurinės lėlės vis labiau atgyja ir virsta gyvomis. Dėl jų tarpusavio susijungimo jos susirenka į vieną gyvą formą – ne materialaus žmogaus, o formą „Adomo“, kuris panašus į Kūrėją.
Tai davimo ir meilės forma, dar viena be Kūrėjo. Ji tiksliai tokia pat, kaip Kūrėjas, bet savarankiška ir randasi priešais Jį. Būtent šią formą mums reikia sukurti. Mes esame jos kūrėjai.
O tai, kad tau rūpi žmonija, yra mūsų judėjimo kelyje rezultatas, mes turime taip veikti. Tai teisingi išgyvenimai. Bet vis dėlto pažiūrėk truputį plačiau. Sėkmės!
#246194

Iš 2019 m. balandžio 7 d. pamokos rusų k.