Klausimas: Yra keletos rūšių motyvacija: vidinė ir išorinė, teigiama ir neigiama, pastovi (troškulio, alkio numalšinimas ir t. t.) ir nepastovi (mesti rūkyti, laikytis dietos).
Yra motyvacija, kuri akina žmones veikti (įsitvirtinimas, pagarba, valdžia, savirealizacija).
Kokie procesai vyksta žmoguje, kai jis motyvuotas? Ką jis jaučia?
Atsakymas: Jame atsiranda aiški kryptis, ko jis turi pasiekti, kokia forma, kokia ateitis, kaip tai sau įsivaizduoti. Motyvacija apima savyje aiškų ateities matymą, įskaitant problemos sprendimą, kaip pasiekti tos ateities, kaip ją realizuoti.
Klausimas: Ar galima atsekti ryšį tarp norų vystymosi ir motyvacijos?
Atsakymas: Žinoma, nes norų vystymasis ir yra motyvacijos vystymas. Jei anksčiau žmogus turėjo tik norą susirasti maisto, tai vėliau atsirado poreikis pratęsti giminę, sukurti šeimą, namus.
O paskui jau atsirado noras pakilti virš kitų, kova už patogesnį būvį ir pan. Visas tas ribas, graduotes, pakopas perėjome per istoriją.
Klausimas: Šiandien vidinė motyvacija, t.y. savirealizacija, veikia geriau nei išorinė. O išorinė motyvacija, pvz., pinigai ir karjera veikia mažiau. Kodėl?
Atsakymas: Esmė ta, kad mums vystantis mus vis labiau traukia dvasinės, o ne materialos vertybės. Mes vis labiau tolstame nuo gyvūninės būsenos.

#273353

Iš 2020 m. rugpjūčio 28 d. TV laidos „Vadovavimo įgūdžiai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Jei šio pasaulio norai neduoda ramybės…

Kabalos žinios ir žemiškos vertybės

Žmogus – aukščiausia gamtos pakopa

Mes stengiamės bendrą bėdą išgyventi atskirai. Tai net ne išskaičiavimas – tai bėgimas nuo tikrovės. Po vieną – pralaimėsime. Kartu – laimėsime.
Iliuzinė pergalė prieš pirmąją bangą susuko mums galvą, pasirodo, kad tai yra spąstai. Pasiekę „sėkmę“, per daug pasitikėjome savimi – ir iškart ėmėme ristis žemyn. Skaudu tai pripažinti, bet be sąžiningos savianalizės mums neišsikapanoti. Galite kaltinti vieni kitus ar vyriausybę, kiek norite – sprendimo nebus, kol nepakilsime virš šio savo absurdo teatro.
Dabar jau aišku: vien karantino priemonių nepakanka – turime realiai rūpintis vieni kitais. Virusas negali būti sustabdytas be šio rūpesčio. Juk susiduriame su daugiau nei epidemija – su pačia Gamta.
Kas tai yra?
Gamta nėra abstrakcija, tai yra universali sistema, kuri mus pagimdė ir kurioje gyvename. Dabar. Tiktų toks šiuolaikinės amerikiečių literatūros klasiko Deivido Fosterio Wallace’o palyginimas: plaukia dvi jaunos žuvys, sutinka senesnę, kuri linkteli ir sako: „Sveiki, vaikinai. Na, kaip vanduo?“ Jaunos žuvys plaukia toliau, o po kurio laiko susižvalgo: „Koks vanduo?“
Taigi, jaunystė baigėsi. Vanduo staiga pasidarė drumstas, bet dabar jį galima pamatyti. Apsižvalgykite: mes kapanojamės ne pandemijos bangose, o savo pačių santykių krizėje. Mes negalime draugiškai susitarti dėl nieko ir nesame pasirengę keistis, nors tai liečia mūsų pačių interesus. Pandemijos veidrodyje mes matome save.
Štai kodėl negalėsime tiesiog išgyventi šios krizės. Jau nuo pradžių ji neturi tradicinio sprendimo. Juk to, kas vyksta, priežastys slypi tarp mūsų, o mes jau ne vaikai, jau galime tai suprasti, ir Gamta automatiškai pakelia atsakomybės kartelę. „Reikalas ne viruse, o tavyje“, – sako ji.
Neverta pasitikėti tais, kurie ketina sutvarkyti situaciją politinėmis, organizacinėmis ir net medicininėmis priemonėmis. Visa tai iš esmės neišsprendžia problemos, neatsižvelgia į Gamtos dėsnius ir reikalavimus. Mes atidžiai sekame jos rodomąją lazdelę, užuot stebėję tai, į ką ji rodo. O rodo ji bendrą moralinę ir socialinę mūsų nesėkmę.
Atėjo laikas atverti akis ir širdis, nusimesti vidinius akidangčius, protu ir jausmu suvokti, kas su mumis vyksta. Tai nėra iššūkis kiekvienam atskirai, o visai tautai.
Apie teisingumą ir tiesą
Koronakrizė gana aiškiai primena žydų tautos egzistavimo prasmę. Ji tiesiog baksnoja mus nosimi į šią baltą dėmę, kurią taip atkakliai stūmėme iš sąmonės. Tai nepadėjo: viskas, ką pamiršome, nuskandinome atminties dugne, iškyla į paviršių.
Pažvelkite į šias rietenas. Šventyklų laikais mes darėme lygiai tą patį – kivirčijomės net nepaisydami galimo susinaikinimo. Tokia ta Izraelio tauta – besiremianti stipria vienybe ir kankinama nesutaikomų skirtumų. Žmonės, kurių tikrąją išmintį gožia užsispyrimas, susiskaldymas, ambicijos ir pasipūtimas. Tai yra mūsų bėda, tikrasis mūsų negalavimas, prieš kurį politikai ir farmakologai yra bejėgiai. Politika mus visada skaldė, o šiandien mus skaldo net sveikatos priežiūra. Į tai ir rodo virusas. Ir jis neatsitrauks, kol nepradėsime suprasti jo vaidmens. „Jūs visi esate paskendę tremtyje, vidiniame susvetimėjime, – sako jis. – Jūs visi neteisūs, nes visi linkę ginčytis, įrodinėti savo tiesą, kurti lygybę kitų sąskaita. Ir aš priversiu jus pasikeisti.“
Kai verčia suaugti, skauda. Geriau pačiam užaugti. Tam pirmiausia reikia suprasti: tiesa yra tik žmonių vienybėje, ir ši vienybė slypi aukščiau bet kurio konkretaus teisumo, kad ir koks jis būtų įtikinamas ir nekintamas. Be vienybės viskas veda į žlugimą tiesiog dabar.
Čia nėra nieko pompastiško, nieko prigalvoto. Kalbu apie tikrus dalykus, apie mūsų ateitį, apie mūsų vaikų ateitį, apie gyvenimą ir mirtį. Atėjo laikas veikti. Veikti kartu, nesilaikant dviejų tūkstančių metų primestų politikos dogmų ir stereotipų.
Galų gale, čia susirinko tiesiog nepažįstami žmonės. Mus visus sieja viena bendra aplinkybė – bėgimas iš karčios tremties. Tačiau tai yra tik išorinė vienybė. Milžiniškoms pastangoms šiame kelyje, kupiname kliūčių, kylančių iš visų be išimties tautos dalių, reikalinga vienybė, nesunaikinama ir stipri kaip plienas. (Baal Sulamas, 1940).
Po aštuoniasdešimties metų tai matome savo akimis. Taigi ar vėl nusisuksime nuo akivaizdžios tiesos ir mokėsime didžiulę kainą? Negalima palikti žmonių likimo įvairių suinteresuotų asmenų malonei. Mums reikia kažko daugiau nei svetimšalių. Izraelis negali išsilaikyti be kiekvieno rūpesčio ir dalyvavimo. O „kiekvienas“ reiškia „aš“.
Mano laisvė
Ne atsitiktinai virusas mus atitolina vienus nuo kitų. Dėl to pradedame matyti, kaip smarkiai esame susipriešinę viduje, atskirti savo pačių rietenų. Ir gerai, kad matome. Juk nepripažinus ligos neįmanoma išgyti.
Karantino ribojimai tarsi kėsinasi į mūsų laisvę, o iš tikrųjų atriboja mus nuo smaugiančių vartotojiškų santykių. Kaip tik dabar, koronaviruso sumaištyje, gavome galimybę patys sukurti tarpusavyje kažką teisingo, tikro, nesugriaunamo. Kaip tik dabar tapome laisvi daryti svarbų darbą.
„Tikras pasaulis – pasaulis žmonių valdžios ir pinigų – džiugiai niūniuoja sau po nosimi, pakinkyti baime, pykčiu, nusivylimu, suvaržymais ir savimeile“, – pasakė David Foster Voles. – „Ta laisvė, kuri tikrai svarbi, susijusi su jautrumu, sąmoningumu, mokymusi, gebėjimu tikrai rūpintis kitais – žmonėmis, duoti“.
Kaip gi realizuoti šią laisvę?
Naudojantis vienijimosi metodika, kurią žydai turi nuo senų senovės. Kabalistine metodika, pradėta Abraomo ir sudarančia mūsų esmę. Taip, mes galime ją įgyvendinti, jei tik panorėsim. Ir jei tapsime, pagaliau, realistais.
Juk žmonijos ateitis – vienybė virš visų skirtumų ir prieštaravimų, interesų bendrystėje, pusiausvyroje. Įsilieję į šią srovę, išsigelbėsime patys ir ištrauksime pasaulį. O jei delsime, risimės toliau, ir niekas mūsų nepasigailės. Priešingai, pasaulis pajaus, kad mus galima pribaigti, ir krizės priveiktas susivienys šiuo tikslu.
Suteikime žmonėms suvienijimą geruoju, tapkime tauta, pradėjusia dvasinį pakilimą, kuri visiems palengvina kelią ir visus pakelia. Dabar, kai braška senojo pasaulio siūlės, reikia pastatyti tiltą į naująjį pasaulį. O kas tai padarys, jei ne mes?
Audringas srautas neša žmoniją į priekį. Grįžimo nebus. Ir viskas priklauso nuo mūsų, nuo tautos, vadinamos „Izraeliu“. Bet tai priklauso ne nuo mūsų smegenų, sugebėjimų, technologijų, išradimų, bet nuo širdžių suartėjimo ir gero tarpusavio ryšio.
Be šio pagrindo mes prapulsime. Mes neturime poros tūkstančių metų rezervo tremtyje. Mes išnaudojome visus avansus ir paskolas. Laikas grąžinti skolą. Tik duodami kitiems išsaugosime ir sustiprinsime save. Ir jei nematome prošvaistės priekyje, tai tik todėl, kad dar nesutikome dėl to viduje ir vis tiek tikimės tiesiog numušti temperatūrą, nesivargindami gydyti priežasčių.
Gamtoje nėra stebuklingų išgijimų. Ji paskyrė mums gydymo kursą, ir klausimas ne tas, ar mes jį priimsime, o kada. Kuo vėliau, tuo bus skaudžiau. Ir dėl to mūsų poliarizuota, atomizuota visuomenė vis tiek taps visaverte bendruomene, o kiekvieno žmogaus žinios lygiomis teisėmis įsilies į bendrą sąmonę, į bendrą srovę. Ir tai bus ne diktatas, o išsivadavimas, ne našta, o proveržis.
Galbūt mums trūksta tikėjimo savimi. Galbūt pasitikėjimo gamta. Tačiau iš tikrųjų tai tik pasiteisinimai. Mes turime viską, ko mums reikia, ir galime naudoti krizę kaip galingą postūmį vienybei. Viskas priklauso nuo mūsų.
#268357

Daugiau šia tema skaitykite:

Ką rodo virusas?

Kova, kurioje dalyvauja visi

Kas mus privers pakeisti gyvenimo vertybes?

Klausimas: Matome, kad net mirties patale žmogus tebegalvoja apie kvailystes ir nekeičia vertybių. Baisu net įsivaizduoti, kokio masto turi būti krizė, kad mus priverstų pasikeisti. Kas ir kaip privers žmogų radikaliai pakeisti šio gyvenimo vertybes?
Atsakymas: Pakeisti gyvenimo vertybes galima, tik veikiant Aukštesniajai Šviesai, kuri pakelia mus aukščiau mūsų pasaulio, ištraukia iš grynai gyvūninių norų. Be to, gyvūniniai norai pakeičiami žmogiškaisiais, išplaukiančiais iš aukštesnio gamtos lygmens. Tada jau galime kalbėti apie mūsų augimą.
Paprastai žmoguje dominuoja mūsų pasaulio norai, nieko kito. Jis tiesiog nesupranta, kuo yra susirūpinę kabalistai, mano taip: „Gyvenate – gyvenkite, mirštate – mirkite. Ką padarysi? Toks gyvenimas.“ Ir tik jei žmogui šviečia Aukštesnioji šviesa, jos veikiamas jis pradeda galvoti ir priimti kitus sprendimus.
Kas ateina studijuoti kabalos? Tie žmonės, kuriems kyla klausimas apie gyvenimo prasmę. Jie jau yra iš kito lygmens, vadinamo „tikėjimas aukščiau žinojimo“.
Mes gyvename mūsų siaurame žinojime: kas yra, tas yra. Bet egzistuoja dar vienas lygmuo, kuris vadinamas „tikėjimu aukščiau žinojimo“. Tai nėra aklas tikėjimas – tikėti, būti religingam. Tai – kitas tikrovės suvokimo lygmuo.
#267224

Iš 2020 m. gegužės 17 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Trys pasaulio suvokimo būsenos

Senojo pasaulio paradigmos keitimas

Pažinti šaknį, paleidžiančią mūsų gyvenimą

Komentaras: Pandemija atskleidė, kad brangenybių niekam nereikia. Jų pardavimas sparčiai krinta. Staiga žmogus suprato, kad jam užtenka šiek tiek drabužių ir maisto, o blizgučių, kuriuos nešiojo, norėdamas pasirodyti prieš kitus, nereikia. Sakoma, kad brangakmenių rinka smuko 10 kartų ir krenta toliau.
Kas gi tokio juose yra? Kodėl jie kainuoja tokius beprotiškus pinigus? Žmonija juos vertino, dėl jų žudė vienas kitą. Daug kraujo pralieta.
Atsakymas: Nes tai yra retenybė. Deimantus iškasti labai sunku. Vėliau jie šlifuojami, poliruojami, pjaunami. Visa tai kainuoja.
Klausimas: Kas juose yra nepaprasto?
Atsakymas: Kabalos požiūriu? Visiškai nieko. Tiesiog žmonės suteikia jiems vertę. Pavyzdžiui, ėmė ir nustatė kažkokiam popieriui kainą. O dabar visa tai nevertinga.
Pastaba: Tokiais sunkiais laikais žmogus renkasi duoną, o ne deimantus.
Atsakymas: Žinoma, viską atiduos už duoną.
Komentaras: Vadinasi, duona, bet ne deimantai yra vertinga.
Atsakymas: Juk svarbiausia – gyvybė.
Klausimas: Kodėl taip padaryta iš aukščiau, aukštesniosios jėgos?
Atsakymas: Kad žmonės liautųsi nustatinėti šio pasaulio vertybes, kurios jiems atrodo vertybės.
Klausimas: Taigi, mes meldžiamės brangenybių dievui? Ir tai visai ne Dievas?
Atsakymas: Žinoma! Na kas gi šiame akmenuke?
Klausimas: Kodėl mums jį perša? Tiek kraujo pralieta! Dėl to prasidėjo karai.
Atsakymas: Žmonijai reikia ko nors vertingo, brangaus, kad ji galėtų už tai kovoti, tuo spekuliuoti, parduoti, pirkti, mainyti, saugoti, paveldėti. Kaip kitaip? Gyvenime turi būti kokia nors vertybė. Tarkim, aš numirštu. Kas toliau? Kur mano vertybė? Turiu ją kažkur padėti.
Klausimas: Tai baisu, ką sakote. Vadinasi, mano vertybė – šiame blizgutyje?
Atsakymas: Ir jį perduosiu savo anūkui.
Komentaras: Duodu jam šią vertybę ir sakau: „Gyvenk taip. Šitaip gyvenk „.
Atsakymas: Ir ji jam padeda viskuo, nes perduodu tai, ką vertina visi žemės gyventojai.
Klausimas: Taip jam suteikiu jėgų?
Atsakymas: Žinoma. O dabar visa tai pradedama vertinti iš naujo.
Klausimas: O prie ko mes artėjame?
Atsakymas: Prie to, kad gyvenime nėra nieko vertingo.
Klausimas: Ar šiame gyvenime nėra nieko vertingo?
Atsakymas: Visiškai! Išskyrus mintį! Grįžtame prie to, apie ką kalbėjome: išskyrus mintį, kurią gali perduoti savo anūkui, pasaulyje nėra nieko vertingo.
Naudodamasis tavo mintimi, jis tikrai įgyja turtų… Kas apskritai yra mintis? Tuštuma? Bet jis tikrai gauna tai, kas egzistuoja amžinai, kas tobula, ko niekas negali pavogti ir negali nieko su tuo padaryti. Pats svarbiausias turtas – požiūris į gyvenimą, į žmones. Mintis – tavo vidinis turtas. Tai brangiau už bet kokį deimantą. Mūsų laikais kardinaliai perkainojamos vertybės. Tai, kas man buvo vertinga, už ką kovojau, gyvenau, miriau, bandžiau kaupti, perduoti kitoms kartoms – visa tai šiandien praranda savo vertę.
Klausimas: Vis dėlto, kur mes einame? Kas iš tikrųjų bus verta gyvybės, pinigų?
Atsakymas: Tik mintis.
Klausimas: Bet ar jums tai neatrodo per daug abstraktu?
Atsakymas: O ką apskritai žmogus turi ne abstraktaus, jei jis gyvena ir miršta? Taigi, pats vertingiausias dalykas yra tas, kurį gali perkelti iš vienos būsenos, kai gyvena, į būseną, kai miršta, anapus mirties slenksčio.
Klausimas: Ar jis gali ten pasiimti mintį?
Atsakymas: Žinoma, kad gali. Tik tai jam ir lieka.
Klausimas: Kokią mintį reikia dabar išplėtoti, kad ji būtų vertinga ir būtina?
Atsakymas: Teigiamą požiūrį į pasaulį ir į kitus. Tai niekur nedingsta. Tai nuolatos lieka su tavimi, nes yra ne tavo egoizme, kuris miršta su kūnu ir išnyksta, bet yra altruizme, gerosiose savybėse, kurias įgijai per savo žemišką gyvenimą. Ir tada tu su jomis išskrendi, patenki į kitą erdvę – teigiamų savybių ir jėgų erdvę.
Mes egzistuojame tam, kad sukauptume tokias teigiamas emocijas, mintis, norus, siekius, impulsus ir išeitume su jais.
Aš palieku šį pasaulį, perdavęs, kiek galėjau, teigiamą požiūrį į pasaulį, žmones, gyvenimą savo vaikams ir anūkams bei apskritai visiems, kam įmanoma.
Klausimas: Manote, kad tai jūsų ir visų mūsų misija?
Atsakymas: Žinoma. Bet tai yra mano nuomonė.
Klausimas: Bet tai ir visų kartų kabalistų nuomonė?
Atsakymas: Taip, žinoma.
Komentaras: O tai, ką aš dabar matau komentaruose: blogis, siaubas, neapykanta, nesantaika…
Atsakymas: Tai verčia mus įvertinti tai, kas iš tikrųjų svarbu gyvenime, surinkti ir perduoti, mokyti naująją kartą.
Klausimas: Vadinasi, kaip atsispirti nuo šios tamsos ir judėti geros minties link?
Atsakymas: Taip. Viskas bus gerai.
#268654

Iš 2020 m. birželio 15 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Mintis – aukštesnioji jėga

Mintis – pati didžiausia jėga

Klausimas: Žmonės turi kažką, kas trukdo jiems atskleisti savo priklausomybę nuo kitų. Tai mes vadiname egoizmu, o ką jūs, kaip kabalistas, laikote egoizmu?
Atsakymas: Egoizmas – tai meilė sau, kuri priešinga meilei visiems kitiems: negyviesiems, augaliniams, gyvūniniams ir žmogiškiesiems gamtos elementams.
Klausimas: „Vikipedijoje“ pateikiamas toks apibrėžimas: „Egoizmas – tai elgesys, kurį visiškai nulemia žmogaus asmeninės naudos siekis“. Ar jūs sutinkate su tuo?
Atsakymas: Reikia pridurti, kad paprastai šis vieno siekis prieštarauja tam, kas reikalinga ir naudinga likusiems. Kitaip tariant, aš ne šiaip savo norus patenkinu, o būtent išnaudodamas kitus.
Komentaras: Kartu su noro patenkinimu ateina ir tuštuma.
Atsakymas: Žinoma, juk kai žmogus kažkuo užsipildo, jis iš karto pajunta tuštumą ir dar didesnį norą prisipildyti.
Komentaras: Be to, mūsų egoizmą kontroliuojame ne mes, o visuomenė, kuri suformuoja mūsų vertybes.
Atsakymas: Mes gauname egoistinius postūmius arba iš išorės, arba paprasta forma, kai palyginame savo gerovę su tuo, ką turi mūsų kaimynas, arba tai ateina iš aukščiau, neaišku, iš kur. Kiekvieną akimirką mumyse kyla egoistiniai motyvai, egoizmas vystosi, o mes sukurti bendrame nore jį patenkinti.
#265247

Iš 2020 m. balandžio 2 d. TV programos „Epocha po koronaviruso“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kuo noras gauti skiriasi nuo egoizmo?

Judėjimas egoizmui priešinga kryptimi

Pusiausvyra tarp gėrio ir blogio

Klausimas: Apie kokią naują bendruomenę gali būti kalba, kol nėra sugriautos senos bendruomenės vertybės?
Atsakymas: Senos bendruomenės vertybės labai greitai žlugs, žmonės neturi jokios galimybės tam pasipriešinti. Pirmiausia, tas smūgis, kuris mus užklupo, yra visuotinis, nes veikia visus Žemės gyventojus. Virusas toliau plinta, prasiskverbdamas į visus planetos kampelius.
Žiniasklaidoje rašoma, kad Afrikoje, salose ir Okeanijos salynuose viruso nėra, nes jie izoliuoti nuo kitų šalių. Ne! Virusas pasiekia pačius tolimiausius Žemės kampelius, ir tam visiškai nereikia turistų ar atvykėlių, perduodančių virusą.
Esmė ne ta, kad mes dabar esame namuose, o paskui išeisime į gatvę ir atnešame šį virusą iš ten. Virusas yra kiekviename iš mūsų. Ateina laikas, ir jis prabunda iš žmogaus vidaus. O visi požymiai, kai mes neva užsikrečiame vienas nuo kito, yra grynai išoriniai.
Jeigu, pavyzdžiui, paimti kokią nors atskirą salą, kur nekėlė kojos atvykėlis ir žmonės, gyvenantys ten, nieko nežino apie virusą, tai už tam tikro laiko pastebėsite, kad jie taip pat pradeda sirgti.
Tai nepersiduoda paprastai. Žinoma, mums lengviau ir paprasčiau paaiškinti jo plitimą tuo, kad jis persiduoda nuo žmogaus žmogui, bet, apskritai, tai tik išoriniai, labai apytiksliai požymiai.
Viskas priklauso nuo žmonių. Jie surišti tarpusavyje savo mintimis, jausmais, tarpdimensiniais tarpusavio ryšiais, ir tokiu būdu perduoda vienas kitam šį virusą.
#264370

Iš 2020 m. balandžio 5 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Iki ir po koronaviruso

Kuo gresia tinkamų santykių neišmanymas

Skiepai nuo koronaviruso

Klausimas: Ar manote, kad dabartinė pandemija pakeis žmonių vertybes? Ar praeis šiek tiek laiko ir viskas bus pamiršta?
Atsakymas: Manau, kad tai nepraeis nei per dvi savaites, nei per du mėnesius, o truks ilgai. Mano nuomone, tai užtruks mažiausiai nuo šešių mėnesių iki metų. Žemė, žmonės išsekę, todėl žmonių santykiai palaipsniui niveliuosis, pradėsime atprasti nuo buvusios egoistinės sąveikos. Tik reikia pasirūpinti buvusią sąveiką pakeisti kažkuo geru, kitaip žmonės sutriks, nežinos, kaip bendrauti.
Anksčiau mes, siekdami egoistinės naudos, suprasdavome, kad į šį žmogų reikia kreiptis taip, į kitą – kitaip, prie trečio iš viso neverta eiti. Kai žmonės nustos vadovautis įprastu egoistiniu požiūriu, gali nutikti labai nemalonių dalykų. Galime pradėti elgtis kaip vaikai, kurie kažką griebia iš kitų, nesuprasdami, grynai instinktyviai, nes tiesiog nori.
Aš labai bijau tokių būsenų. Jos blogesnės už karą, nes jose nėra jokios komunikacijos. Nustoję suprasti vienas kitą, tiesiog nustojame teikti reikšmę savo veiksmams ir pasekmėms, kurias galime sukelti kitiems žmonėms. Tai labai baisu.
Klausimas: O ar nemanote, kad pandemijos situacija, atvirkščiai, vienija žmones? Galų gale, kai viskas yra blogai, žmonės gali susitelkti. Būtent todėl mums sukuriama iš viršaus dabartinė padėtis, kad suprastume ir pajaustume, kaip svarbu turėti vienas kitą. Ar vis dar manote, kad, atvirkščiai, tai mus atskiria, kaip sakėte, labiau nei karas?
Atsakymas: Manau, kad kiekviena tauta turi savo charakterį, savo požiūrį į žmones, į pasaulį. Puikiai pažįstu rusus ir jaučiu, kokia gili jų trauka vienas kitam. Bet visa tai veikia tik labai mažame egoistinio suvokimo lygmenyje. Ypatingomis sąlygomis, pavyzdžiui, koncentracijos stovyklose ar Leningrado blokadoje, tai ne visada gali suveikti. Taigi, nebūčiau linkęs tikėti tokia baigtimi.
Manau, kad visomis priemonėmis reikia pritraukti teigiamą gamtos jėgą į mūsų pasaulį. Ji yra paslėpta, bet ji egzistuoja. Gamta susideda iš dviejų priešingų jėgų. Neigiama jėga, kuri labiausiai veikia šiandien, turi būti priešpastatyta teigiamai. Tik taip galime užtikrinti ateitį sau, vaikams ir anūkams.
#264323

Iš 2020 kovo 29 d. programos „Susitikimas su kabala. Viktorija Bonia“

Daugiau šia tema skaitykite:

Koks bus pasaulis po koronaviruso?

Jei norime būti sveiki…

Koronavirusas – gamta su mumis susitvarkys

Komentaras: Italijoje atidaromos išsituokusių vyrų prieglaudos. Pagal įstatymą vyras po skyrybų turi mokėti alimentus vaiko išlaikymui, taip pat išlaikyti ir buvusią sutuoktinę, kad jai nieko netrūktų, kaip ir gyvenant šeimoje. Vidutiniškai tam reikia 1000-1500 eurų.
Atsakymas: Pasiekėme tokį tašką, kai mūsų konstitucija, mūsų teisė vyrus traktuoja ne kaip vyrus, o kaip vaikus, kaip degradavusius elementus. Jie patys negali savimi nei pasirūpinti, nei apsirūpinti. Godžios žmonos iš jų atima paskutinius marškinius. Ir apskritai jie tampa nustumti į nuošalę.
Klausimas: Kodėl šiuolaikinės moterys taip nevertina vyrų?
Atsakymas: Egoizmas auga. Dvidešimtajame amžiuje jis taip išaugo, kad tapo neįmanoma sugyventi jokiose dvilytėse sąjungose. Niekaip! Moteris ir vyras negali ilgai gyventi kartu. Ir taip visose šalyse, visose kultūrose, netgi nepaisant, kokia religija. Tai labai labai sudėtinga.
Klausimas: Koks vyro ir moters vaidmuo šiuolaikiniame pasaulyje?
Atsakymas: Moterys ne menkesnės ir ne blogesnės, ir nėra priklausomos nuo vyrų. Priešingai, visuomenėje vyrauja tokie įstatymai ir požiūriai, kad vyras šiais laikais labiau pažemintas, silpnesnis ir yra labiau spaudžiamas visuomenės nei moteris. Tai yra evoliucinis visuomenės raidos etapas.
Klausimas: Ir kuo tai baigsis?
Atsakymas: Tuo, kad žmonės apskritai atsisakys santuokos instituto. Arba bus sudaromos labai aiškios sutartys, kai viskas bus iš anksto suplanuota advokato, patvirtinta teisme ir nekils jokių problemų.
Klausimas: Ar galėtumėte aprašyti idealius, harmoningus vyrų ir moterų santykius ateityje? Kokie jie turėtų būti?
Atsakymas: Tokie, kai vieni kitiems neturi jokių pretenzijų. Žmogų reikia auklėti, kad nebūtų nusiteikęs reikalauti iš kitų.
Klausimas: Kas tuomet bus su išsituokusių vyrų prieglaudomis? Jų skaičius visame pasaulyje didės ar mažės?
Atsakymas: Tai paskatins iš naujo įvertinti vertybes. Kai nebematysime tame būdo pasiekti ypatingos gerovės moterims ir „pavergti“ vyrus. Kai pradėsime tai vertinti kaip normalią žmonijos, kuriai reikia rasti sprendimą, būseną. Būtent sprendimą, blaivų sprendimą! O dabar išeina taip, kad vieni bando „sėdėti ant sprando“ kitiems.
Čia reikia visuomenės, vyrų ir moterų dalyvavimo. Būtinai trijų. Kad vaiko auklėjimu, jo išlaikymu proporcingai dalintųsi abu.
Klausimas: Žmoguje yra vyriškasis ir moteriškasis pradai. Ką jis turėtų padaryti, kad subalansuotų šias dvi puses? Ir kokie tie pradai?
Atsakymas: Kabalos požiūriu, tai noras gauti ir noras duoti, kuriuos iš tikrųjų turime subalansuoti. Turime pasiekti tokią būseną, kurioje šie norai bus nukreipti į visos visuomenės bendrąjį gėrį.
Įstatymai turėtų būti tokie, kad žadintų mūsų norą jų laikytis. Vadinasi, turėtume gauti tokį išsilavinimą, kuris mums paaiškintų, kad visuomenės dėsniai yra gamtos dėsniai, o gamtos dėsniai yra Kūrėjo dėsniai. Ir jeigu viso to laikomės, esame optimalios būsenos.
#258746

Iš 2019 m. lapkričio 17 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Žiūrėdamas šalies ir pasaulio įvykių naujienas džiaugiuosi dėl atsiskleidžiančių nusidėjėlių. Atsiskleidžia egoistinio noro, kurį būtina ištaisyti, blogis. Tai egoizmas mums šaukia: „Kodėl manęs neištaisote?! Iki kokių ribų turiu save demonstruoti ir skandinti savyje pasaulį?“
Džiaugiuosi, kad pagaliau pasaulis po truputį ėmė artėti blogio suvokimo link. Žmonės jau supranta, kad nieko negali padaryti su egoizmu, nes tokia žmonijos prigimtis, bet jei iš jo neišsivaduos, jis mus pražudys.
Todėl jie pradeda galvoti, kaip atsikratyti egoizmo. Pamažu išbando visas priemones, bet mato, kad nė viena neveikia. Mūsų padėtis beviltiška.
Esame kažkur Galaktikos užkampyje, skriejame aplink nykštukinę žvaigždę ant mažyčio Žemės rutulio, visiškai užteršto mūsų atliekomis. Gyvenimas baigiasi be jokios perspektyvos. Esame vieniši Visatoje, o greitai ir Žemės planetoje nebeliks gyvybės. Kaip sakoma, užgesinkite šviesą…
Blaiviai galvojant, atsiveria būtent toks vaizdas. O tai jau blogio atskleidimas, kuriam esant galima pradėti galvoti, ką daryti. Gal vis dėlto kas nors patars, kaip išsigelbėti? Ir tada ausys ima girdėti tokias bangas, kurių anksčiau nesuvokė: apie tai, kad yra gyvenimas už mūsų tikrovės ribų.
Mūsų realybė – daugiasluoksnė, ir viršutinio sluoksnio, esančio virš mūsų tikrovės, atskleidimas priklauso nuo mūsų suvokimo. Jeigu pakeisime savo vidinį tikrovės suvokimą, tai staiga pasijusime gyvenantys kitame pasaulyje. Tarsi įvyktų teleportacija, ir staiga pasijusčiau esantis kitoje būsenoje, kitoje vietoje.
Taip įvyksta, jei pakeičiu vidines vertybes ir imu gyventi kitame pasaulyje. O apie šį pasaulį sakoma, jog jis egzistuoja tik tam, kad jį paliktume. Tik tam egzistuoja Visata, Žemės rutulys ir žmonės ant jo – kad iš čia ištrūktų. Ir apskritai šis pasaulis išgalvotas, o mes gyvensime tikrame pasaulyje.
Į naujienas žiūriu tik šiuo rakursu ir todėl nelieju ašarų. Kaip priversti tikrovę pasikeisti? Ji pasikeis tik su tokia sąlyga, kad pasikeis kiekvienas mūsų. Tikrovė priklauso nuo manęs ir jaučiu ją savyje. Todėl du mato tą patį vaizdą, bet vienas verkia, o kitas džiaugiasi. Viskas priklauso nuo to, kokioje šviesoje matome įvykius. Aš viską suvokiu kaip būtinus žingsnius į išsitaisymą, artinančius mus gėrio link.
#244166

Iš pamokos pagal Baal Sulamo straipsnį „Paskutinė karta“, 2019 m. balandžio 5 d.

Klausimas. Ar iš kabalos gautos žinios sumenkina bendražmogiškų vertybių (vaikai, gyvenimas, pasiaukojimas ir pan.) svarbą?
Atsakymas. Taip. Kabala aiškina, kad mūsų pasaulyje visi vieno žmogaus veiksmai kito žmogaus, savo ar net Kūrėjo atžvilgiu yra visiškai egoistiniai. Na ir kas? Kam mums būti rožinėje migloje?
Klausimas. Kabala tvirtina, kad pasaulyje yra viena vertybė – Kūrėjo suvokimas. Visa kita ne taip svarbu?
Atsakymas. Savaime suprantama, juk Kūrėjas – tai davimo ir meilės savybė.
Klausimas. Ar galima šią savybę taikyti vaikų, visuomenės, gyvenimo – visų šių vertybių atžvilgiu?
Atsakymas. Iš dalies. Jei per juos nori skleisti davimo ir meilės savybę visiems, tai apskritai suvoki šios savybės, vadinamos Kūrėju, šaknį. Per juos gali išreikšti savo santykį su Kūrėju.

#230872

Iš 2018 m. kovo 18 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas yra meilė ir davimas?

Sielos formavimas

Žemiška veikla ir dvasinis vystymasis