Pateikti įrašai su karantinas žyme.


Pandemija: ne išgyventi, o nugalėti

Izraelis šiandien, Koronavirusas, Krizė, globalizacija, Sveikata

каббалист Михаэль ЛайтманMes stengiamės bendrą bėdą išgyventi atskirai. Tai net ne išskaičiavimas – tai bėgimas nuo tikrovės. Po vieną – pralaimėsime. Kartu – laimėsime.
Iliuzinė pergalė prieš pirmąją bangą susuko mums galvą, pasirodo, kad tai yra spąstai. Pasiekę „sėkmę“, per daug pasitikėjome savimi – ir iškart ėmėme ristis žemyn. Skaudu tai pripažinti, bet be sąžiningos savianalizės mums neišsikapanoti. Galite kaltinti vieni kitus ar vyriausybę, kiek norite – sprendimo nebus, kol nepakilsime virš šio savo absurdo teatro.
Dabar jau aišku: vien karantino priemonių nepakanka – turime realiai rūpintis vieni kitais. Virusas negali būti sustabdytas be šio rūpesčio. Juk susiduriame su daugiau nei epidemija – su pačia Gamta.
Kas tai yra?
Gamta nėra abstrakcija, tai yra universali sistema, kuri mus pagimdė ir kurioje gyvename. Dabar. Tiktų toks šiuolaikinės amerikiečių literatūros klasiko Deivido Fosterio Wallace’o palyginimas: plaukia dvi jaunos žuvys, sutinka senesnę, kuri linkteli ir sako: „Sveiki, vaikinai. Na, kaip vanduo?“ Jaunos žuvys plaukia toliau, o po kurio laiko susižvalgo: „Koks vanduo?“
Taigi, jaunystė baigėsi. Vanduo staiga pasidarė drumstas, bet dabar jį galima pamatyti. Apsižvalgykite: mes kapanojamės ne pandemijos bangose, o savo pačių santykių krizėje. Mes negalime draugiškai susitarti dėl nieko ir nesame pasirengę keistis, nors tai liečia mūsų pačių interesus. Pandemijos veidrodyje mes matome save.
Štai kodėl negalėsime tiesiog išgyventi šios krizės. Jau nuo pradžių ji neturi tradicinio sprendimo. Juk to, kas vyksta, priežastys slypi tarp mūsų, o mes jau ne vaikai, jau galime tai suprasti, ir Gamta automatiškai pakelia atsakomybės kartelę. „Reikalas ne viruse, o tavyje“, – sako ji.
Neverta pasitikėti tais, kurie ketina sutvarkyti situaciją politinėmis, organizacinėmis ir net medicininėmis priemonėmis. Visa tai iš esmės neišsprendžia problemos, neatsižvelgia į Gamtos dėsnius ir reikalavimus. Mes atidžiai sekame jos rodomąją lazdelę, užuot stebėję tai, į ką ji rodo. O rodo ji bendrą moralinę ir socialinę mūsų nesėkmę.
Atėjo laikas atverti akis ir širdis, nusimesti vidinius akidangčius, protu ir jausmu suvokti, kas su mumis vyksta. Tai nėra iššūkis kiekvienam atskirai, o visai tautai.
Apie teisingumą ir tiesą
Koronakrizė gana aiškiai primena žydų tautos egzistavimo prasmę. Ji tiesiog baksnoja mus nosimi į šią baltą dėmę, kurią taip atkakliai stūmėme iš sąmonės. Tai nepadėjo: viskas, ką pamiršome, nuskandinome atminties dugne, iškyla į paviršių.
Pažvelkite į šias rietenas. Šventyklų laikais mes darėme lygiai tą patį – kivirčijomės net nepaisydami galimo susinaikinimo. Tokia ta Izraelio tauta – besiremianti stipria vienybe ir kankinama nesutaikomų skirtumų. Žmonės, kurių tikrąją išmintį gožia užsispyrimas, susiskaldymas, ambicijos ir pasipūtimas. Tai yra mūsų bėda, tikrasis mūsų negalavimas, prieš kurį politikai ir farmakologai yra bejėgiai. Politika mus visada skaldė, o šiandien mus skaldo net sveikatos priežiūra. Į tai ir rodo virusas. Ir jis neatsitrauks, kol nepradėsime suprasti jo vaidmens. „Jūs visi esate paskendę tremtyje, vidiniame susvetimėjime, – sako jis. – Jūs visi neteisūs, nes visi linkę ginčytis, įrodinėti savo tiesą, kurti lygybę kitų sąskaita. Ir aš priversiu jus pasikeisti.“
Kai verčia suaugti, skauda. Geriau pačiam užaugti. Tam pirmiausia reikia suprasti: tiesa yra tik žmonių vienybėje, ir ši vienybė slypi aukščiau bet kurio konkretaus teisumo, kad ir koks jis būtų įtikinamas ir nekintamas. Be vienybės viskas veda į žlugimą tiesiog dabar.
Čia nėra nieko pompastiško, nieko prigalvoto. Kalbu apie tikrus dalykus, apie mūsų ateitį, apie mūsų vaikų ateitį, apie gyvenimą ir mirtį. Atėjo laikas veikti. Veikti kartu, nesilaikant dviejų tūkstančių metų primestų politikos dogmų ir stereotipų.
Galų gale, čia susirinko tiesiog nepažįstami žmonės. Mus visus sieja viena bendra aplinkybė – bėgimas iš karčios tremties. Tačiau tai yra tik išorinė vienybė. Milžiniškoms pastangoms šiame kelyje, kupiname kliūčių, kylančių iš visų be išimties tautos dalių, reikalinga vienybė, nesunaikinama ir stipri kaip plienas. (Baal Sulamas, 1940).
Po aštuoniasdešimties metų tai matome savo akimis. Taigi ar vėl nusisuksime nuo akivaizdžios tiesos ir mokėsime didžiulę kainą? Negalima palikti žmonių likimo įvairių suinteresuotų asmenų malonei. Mums reikia kažko daugiau nei svetimšalių. Izraelis negali išsilaikyti be kiekvieno rūpesčio ir dalyvavimo. O „kiekvienas“ reiškia „aš“.
Mano laisvė
Ne atsitiktinai virusas mus atitolina vienus nuo kitų. Dėl to pradedame matyti, kaip smarkiai esame susipriešinę viduje, atskirti savo pačių rietenų. Ir gerai, kad matome. Juk nepripažinus ligos neįmanoma išgyti.
Karantino ribojimai tarsi kėsinasi į mūsų laisvę, o iš tikrųjų atriboja mus nuo smaugiančių vartotojiškų santykių. Kaip tik dabar, koronaviruso sumaištyje, gavome galimybę patys sukurti tarpusavyje kažką teisingo, tikro, nesugriaunamo. Kaip tik dabar tapome laisvi daryti svarbų darbą.
„Tikras pasaulis – pasaulis žmonių valdžios ir pinigų – džiugiai niūniuoja sau po nosimi, pakinkyti baime, pykčiu, nusivylimu, suvaržymais ir savimeile“, – pasakė David Foster Voles. – „Ta laisvė, kuri tikrai svarbi, susijusi su jautrumu, sąmoningumu, mokymusi, gebėjimu tikrai rūpintis kitais – žmonėmis, duoti“.
Kaip gi realizuoti šią laisvę?
Naudojantis vienijimosi metodika, kurią žydai turi nuo senų senovės. Kabalistine metodika, pradėta Abraomo ir sudarančia mūsų esmę. Taip, mes galime ją įgyvendinti, jei tik panorėsim. Ir jei tapsime, pagaliau, realistais.
Juk žmonijos ateitis – vienybė virš visų skirtumų ir prieštaravimų, interesų bendrystėje, pusiausvyroje. Įsilieję į šią srovę, išsigelbėsime patys ir ištrauksime pasaulį. O jei delsime, risimės toliau, ir niekas mūsų nepasigailės. Priešingai, pasaulis pajaus, kad mus galima pribaigti, ir krizės priveiktas susivienys šiuo tikslu.
Suteikime žmonėms suvienijimą geruoju, tapkime tauta, pradėjusia dvasinį pakilimą, kuri visiems palengvina kelią ir visus pakelia. Dabar, kai braška senojo pasaulio siūlės, reikia pastatyti tiltą į naująjį pasaulį. O kas tai padarys, jei ne mes?
Audringas srautas neša žmoniją į priekį. Grįžimo nebus. Ir viskas priklauso nuo mūsų, nuo tautos, vadinamos „Izraeliu“. Bet tai priklauso ne nuo mūsų smegenų, sugebėjimų, technologijų, išradimų, bet nuo širdžių suartėjimo ir gero tarpusavio ryšio.
Be šio pagrindo mes prapulsime. Mes neturime poros tūkstančių metų rezervo tremtyje. Mes išnaudojome visus avansus ir paskolas. Laikas grąžinti skolą. Tik duodami kitiems išsaugosime ir sustiprinsime save. Ir jei nematome prošvaistės priekyje, tai tik todėl, kad dar nesutikome dėl to viduje ir vis tiek tikimės tiesiog numušti temperatūrą, nesivargindami gydyti priežasčių.
Gamtoje nėra stebuklingų išgijimų. Ji paskyrė mums gydymo kursą, ir klausimas ne tas, ar mes jį priimsime, o kada. Kuo vėliau, tuo bus skaudžiau. Ir dėl to mūsų poliarizuota, atomizuota visuomenė vis tiek taps visaverte bendruomene, o kiekvieno žmogaus žinios lygiomis teisėmis įsilies į bendrą sąmonę, į bendrą srovę. Ir tai bus ne diktatas, o išsivadavimas, ne našta, o proveržis.
Galbūt mums trūksta tikėjimo savimi. Galbūt pasitikėjimo gamta. Tačiau iš tikrųjų tai tik pasiteisinimai. Mes turime viską, ko mums reikia, ir galime naudoti krizę kaip galingą postūmį vienybei. Viskas priklauso nuo mūsų.
#268357

Daugiau šia tema skaitykite:

Ką rodo virusas?

Kova, kurioje dalyvauja visi

Kas mus privers pakeisti gyvenimo vertybes?

Komentarų nėra

Kaip gyventi po karantino?

Krizė, globalizacija, Sveikata

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas: Kaip gyventi po karantino? Ėmiau baimintis išeiti į lauką ir žiūrėti į žmones, o ir jie kažkaip nepalankiai žiūri.
Atsakymas: Nematau to. Bent jau aplink save, pas mus. Čia priešingai, vėl važinėja mašinos, gatvėmis vėl zuja žmonės. Bet matyti, kad jie pasikeitė: kažkaip atitolsta vieni nuo kitų, nelenda artyn kaip anksčiau.
Galbūt taip žmogui pamažu ateis supratimas, kaip atsargiai turi elgtis su kitais žmonėmis. Nors dabar taip elgiasi dėl viruso, bijodamas užsikrėsti nuo ko nors, bet pamažu iš šios būsenos galima prieiti prie kitos: abipusės pagarbos, užuojautos, palaikymo, dėmesio.
Man patinka tie pokyčiai pasaulyje. Ir mes ne tiek jau daug už juos sumokėjome. Grįždami prie normalaus gyvenimo, pamatysime, kad atsikratėme daugybės visiškai nereikalingų užsiėmimų, kriterijų.
#267482

Iš 2020 m. gegužės 17 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Žmogaus neatitikimas gamtos integralumui

Išėjimas iš karantino II dalis

Koks bus pasaulis po koronaviruso?

Komentarų nėra

Kas bloga pirkimo terapijoje?

Krizė, globalizacija, Sveikata

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas: Turime nuolatos tenkinti savo norus. Sakėte, kad pasibaigus karantinui, žmogus praras poreikį užsipildyti visokiais pirkiniais ir pan., bet matome, kad vos prasidėjus nežymiam pagerėjimui, žmonės skuba į restoranus ir parduotuves, kad užpildytų tuštumą. Aš pats žinau, kad apsipirkimo terapija yra malonus dalykas, gana prieinamas daugeliui. Kodėl tai blogai ir turėtų pasibaigti?
Atsakymas: Esmė ne ta, ar tai gerai, ar blogai. Aš viską vertinu atsižvelgdamas į tikslą, kurį turi pasiekti žmogus ir visa visuomenė, todėl dar negaliu pasakyti, kad elgiamės teisingai.
Gamta turės mus ištaisyti, tiksliai nukreipdama į galutinį vystymosi tikslą. Tai nėra sėdėjimas kavinėse, restoranuose, baruose ir važinėjimas į išpardavimus, o darbas su savimi, kai visi kartu išmokstame priartėti vienas prie kito ir kurti vieną bendrą sistemą – tokią, kokia yra negyvoji, augalinė, gyvūninė gamta ir visas kosmosas. Jie taip sujungti visa savo įvairove, kad net neįsivaizduojame.
Todėl turime suprasti, kad mes taip pat turime būti susieti su šia sistema, o ne žiūrėti į ją iš šalies kaip kažkokie aukščiausi padarai, gyvenimo šeimininkai. Mes būtinai turime išsiaiškinti, kas su mumis vyksta, ko iš mūsų nori gamta. O ji nori visiško susivienijimo tarp mūsų, kad būtume tarsi vienas žmogus su viena širdimi ir kartu būtume susiję su jos negyvuoju, augaliniu ir gyvūniniu lygmenimis, pridėdami jiems savo „žmogaus“ lygmenį. Tada viskas kartu taps viena visiškai uždara integralia sistema.
#267092

Iš 2020 balandžio 23 d. TV programos „Epocha po koronaviruso“

Daugiau šia tema skaitykite:

Koronavirusas: pokyčių laikas

Ką daryti, kai baigsis karantinas?

Koks bus pasaulis po koronaviruso?

Komentarų nėra

Koronavirusas: pokyčių laikas

Ekonomika ir pinigai, Koronavirusas, Krizė, globalizacija, Sveikata

каббалист Михаэль ЛайтманKaip ir tikėtasi, koronavirusas užsibus. Daugelis šalių, pamačiusios sumažėjusį susirgusiųjų skaičių, pradėjo silpninti apribojimus ir karantiną. Bet kai tik tai įvyko, iš karto pakilo nauja banga, pvz.: JAV, Rusija, Prancūzija, Izraelis, Argentina, Brazilija, Italija, Vokietija, Pietų Korėja ir kt., – visur, kur atsiveria ekonomika, virusas grįžta.
Reikia pasiruošti, kad turėsime gyventi su koronavirusu ne vienerius metus, ir atitinkamai perrikiuoti ekonomiką. Pirmiausiai reikia išsiaiškinti, kokios pramonės šakos yra skubiai reikalingos. Privalome visus aprūpinti maisto produktais, bet tam pakanka 20 proc. dirbančių gyventojų, o kitiems nereikia dirbti.
Nėra poreikio dizainerių drabužiams, brangioms mašinoms, kelionėms. Pasaulis turi grįžti prie normalaus kuklaus gyvenimo, kaip tai buvo iki XX a., kol įvyko vartojimo sprogimas ir išsivystė daugybė nebūtinų pramonės šakų.
Jeigu to nepadarysime, tai gamta, virusas, padarys tai už mus, ir sumokėsime už tai gerokai daugiau tiek pinigais, tiek gyvybėmis.
80 proc. darbo vietų bus uždarytos, skirtumas tik tas, ar bus tai stichiškas procesas su didžiuliais praradimais, ar iš anksto nuspręsime, kad pradedame mažinti nereikalingą gamybą.
Matome, kad žmonės nustojo naudoti ir pirkti prabangius ir madingus daiktus, kurie ankščiau kainavo daug pinigų, bet nebuvo būtini.
Nieko baisaus, jeigu šie verslai liks uždaryti kelis mėnesius, vis tiek niekas nieko neperka. Tai kam stengtis reanimuoti juos dirbtinai? Esu įsitikinęs, kad žmonės dabar neskubės į juvelyrines parduotuves, netgi jeigu jos atidarytos.
Kol kas valstybė stengiasi visiems kompensuoti nuostolius, bet už kelių mėnesių pinigai pasibaigs, ir ką tada daryti? Todėl geriau jau dabar užsiimti tyrimu, suprasti, kad tai ne laikina problema, o nauja gyvenimo forma naujai visuomenei, naujai šeimai, naujai valstybei. Neturi būti taip, kaip dabar, kai visokie suinteresuoti ratai spaudžia valstybę, ir ji atidaro jiems iždą.
Jeigu šiandien mokėsime už juvelyrinių parduotuvių nuostolius, tai rytoj neliks pinigų maistui alkaniems, kurių bus 50-60-70 proc. visų gyventojų. Dabar svarbiausia mobilizuoti visas jėgas ir išteklius kiekvieno aprūpinimui maistu.
Vanduo, elektra, dujos ir maisto produktai – visa tai turi būti pasiekiama be kalbų. Vėliau jau galima pagalvoti apie drabužius, kuriems jų reikia. Atidaryti nemokamus valstybinius vaikų darželius ir mokyklas, vietoj to, kad apmokėti juvelyrinių verslų patirtą žalą. Kitaip mes per kelis mėnesius ištuštinsime iždą, ir viskas.
Taip pat reikalinga programa, padedanti jaunoms šeimoms įsigyti būstą prieinama kaina. Reikia statyti būstus paprastiems piliečiams, o ne spekuliuoti butais ir žeme. Tai turi būti tikra revoliucija, o ji vis tiek įvyks. Skirtumas tik tas, ar tai įvyks palaipsniui, pagal apgalvotą mokslinį planą, ar puolant įsiutusiai miniai, išėjusiai į gatvę naikinti viską aplink ir nustatyti naują tvarką.
Istorijoje dar nebuvo suplanuotų revoliucijų, kurios būtų vykdomos pagal mokslo specialistų rekomendacijas. Bet dabar matome, kad išeities nėra ir reikia kažką daryti, juk akivaizdu, kad jeigu ne 80 proc., tai 40 proc. tikrai liks be darbo.
Tiems, kas liks dirbti, reikia užtikrinti saugias sąlygas, kad jie neužkrėstų vienas kito virusu. Juk jie – mūsų maitintojai. O kiti liks namie ir mokysis, kaip gyventi naujame pasaulyje. Tai naujas gyvenimas ilgam, tad reikia priprasti prie to, kad mes ne dirbame, o mokomės. Mokymasis bus darbas. Tai – neišvengiamybė, su kuria mums teks susitaikyti, patinka mums tai ar ne – koronavirusas įpareigoja mus tam. Reikia paaiškinti žmonėms, iš kur tai ateina ir kodėl žmonių visuomenė turi praeiti tokius pokyčius, metamorfozes.
Žmonija keičiasi, auga. Mes jau išgyvenome labai daug pokyčių ir bendruomenės formavimų per istoriją, o dabar atėjo laikas tokiam pokyčiui, kokio dar nebuvo. Ir mes turime patys aktyviai jame dalyvauti.
Anksčiau formacijos keisdavosi spontaniškai, nes ateidavo laikas: nuo vergijos iki feodalizmo, vėliau – iki kapitalizmo. Dabar pereiname į kitą etapą, nustodami dirbti dėl uždarbio ir pradėdami gyventi dėl naujo žmogaus sukūrimo. Tai didžiulis perversmas, nes esame egoistai ir pripratę gyventi, užsidirbdami vienas iš kito. Dabar mums reiks gyventi vieni kitiems padedant – ir tai – kardinalus pokytis.
#266280

Iš 2020 m. gegužės 14 d. programos „Globalios perspektyvos“

Daugiau šia tema skaitykite:

Iki ir po koronaviruso

Koronavirusas – gamta su mumis susitvarkys

Vienoje valtyje

Komentarų nėra

Išėjimas iš karantino, II dalis

Krizė, globalizacija, Sveikata

каббалист Михаэль ЛайтманŠiomis dienomis grįžtame iš karantino į įprastą gyvenimą: atsidaro daugiau parduotuvių, paslaugų, verslų. Kyla jausmas, kad ant mūsų nusileido tamsus debesis, vadinamas „koronavirusu“, o paskui išsisklaidė, tarsi nieko ir nebuvo.
Iš tikrųjų, tai apgaulingas įspūdis, nes ankstesnis gyvenimas jau negrįš. Mes dabar išsiaiškinsime ir suprasime, kad grįžimo atgal negali būti, kaip neįmanoma du kartus įbristi į tą pačią upę.
Todėl negalėsime grįžti prie ankstesnio gyvenimo, kuris grindžiamas konkurencija ir nesibaigiančiu vartojimo didėjimu. Priešingai, mes veikiame gamtos sistemose, net jei to nesuvokiame ir nejaučiame. Ir šiandieninės gamtos sistemos skiriasi nuo tų, kurios buvo iki koronaviruso. Jos neleis mums naudotis mūsų piktu egoizmu, darant žalą sau kaip anksčiau.
Virusas išryškino, kad mes visi susiję. Epidemija išplito po visą žemės rutulį, nes mūsų biologiniai kūnai sujungti į vieną sistemą, kuri veikia aukščiau šių kūnų, jungdama juos tarpusavyje. Todėl liga, kilusi vienoje vietoje, staiga kyla ir kitose.
Virusas ateina į tokius kaimus, kurie apskritai neturėjo jokio ryšio su civilizacija. Iš kur jis galėjo kilti? Čia veikia gamtos sistema, kuri, pasiekusi tam tikrą būseną, išleidžia iš savęs į pasaulį šią problemą, vadinamą „koronavirusu“.
Todėl negalėsime grįžti į ankstesnę būseną, net ir labai norėdami. Neįmanoma ten grįžti, to niekada nebuvo istorijoje! Žmonių santykiuose neįmanoma grįžti atgal – tik eiti pirmyn: arba į naują gyvenimą, arba į naują mirtį.
Bendra nelaimė pakeitė visuomenę į gera, įpareigodama mus būti solidarius ir laiduoti vienus už kitus, kaip matėme, kad jauni padėjo pagyvenusiems, esantiems rizikos grupėje.
Dabar, grįžtant į normalų gyvenimą, visi šie teigiami pokyčiai ir tarpusavio parama gali išnykti, jei mes neįsiklausysime į tai, ką nori pasakyti mums gamta. Turime suprasti, kad visi esame susiję ir lemiame vienas kito ateitį.
Visas žemės rutulys ir apskritai visa visata – tai viena integrali sistema ir kiekviena jos lygmens – negyvojo, augalinio, gyvūninio ir žmogaus – būsena priklauso nuo visų kitų.
Už visko slypi ilga egoizmo vystymosi istorija, kuri privedė mus iki blogio suvokimo. Iš esmės, mes jau suvokėme šį blogį, juk niekas nėra patenkintas savo gyvenimu: nei turtingieji, nei vargšai, nei protingi, nei kvaili, nei stiprūs, nei silpni, nei jauni, nei seni.
Kaip yra pasakyta: „ne savo noru gimsti, ne savo noru gyveni, ne savo noru mirsi“. Todėl turime atlikti viso savo gyvenimo reviziją. Tam padėjo koronavirusas, parodydamas, kad esame šioje žemėje kaip viena žmonių populiacija ir privalome atsižvelgti į savo tarpusavio priklausomybę.
Reikia kurti visuomenę, kurios pagrindas nebūtų konkurencija, kuriai eikvojame visas savo jėgas, darydami tik žalą sau. Aš negaliu susieti savo geros ateities su tuo, kad daryčiau bloga kitam. Laikas pereiti į naują būseną: mes, kaip žmonės, privalome pasipriešinti savo blogajai prigimčiai ir sukurti aukščiau jos kitą, geresnį, lygmenį.
Todėl akivaizdu, kad grįžimo atgal negali būti. Kam mums grįžti? Argi gyvenome džiaugsmingai ir laimingai? Ar buvome ramūs už savo vaikų ateitį, gimdydami juos didžiulės konkurencijos, neapykantos ir pavojų kupiname pasaulyje?
Imkime ir pafantazuokime, į kokią tikrovę norėtume patekti, o ne kur grįžti. Koks turi būti geras gyvenimas? Ar gebame taip pasikeisti?
Grįžti į praeitį neįmanoma: tam neturime nei jėgų, nei pinigų – jokio pagrindo. Bandydami tik veltui eikvosime jėgas ir nervus, įsitrauksime į konfliktus, vedančius į trečiąjį pasaulinį karą.
Mes neturime kitos išeities: jei priklausome integraliai gamtai, tai ir turime veikti kaip integrali visuomenė. Negyvoji, augalinė ir gyvūninė pakopos egzistuoja vienoje uždaroje simbiozėje. O žmogus veržiasi per šias gamtos sienas, išeina iš gyvūninės pakopos į žmogaus ir ten siautėja, savo egoizmu naikindamas viską, pradėdamas vis naujus karus ir konfliktus.
Dabar esame likimą lemiančiame taške, kur turime nustoti vystytis egoistiškai ir pradėti mokytis, kaip vykdyti gamtos dėsnių sistemą. Žmonių visuomenė turi būti apvali, kaip integrali integralios gamtos dalis, ir žengti žingsnį vienybės link.
Mes naudojome gamtą neva savo naudai, bet naudą gavo tik mūsų egoizmas. Pažvelkime, ką padarėme su šiuo pasauliu, koks jis užterštas ir sugriautas. Taip daugiau negali tęstis, nes neturime kitos planetos gyvenimui.
Ir dabar, sustabdę dviem mėnesiams gamybą, matome, kaip gamta akimirksniu atgimsta: valosi oras, atmosfera, atsikuria ozono sluoksnis, girdisi džiaugsmingas paukščių čiulbėjimas, miško žvėrys vaikšto po miestų gatves.
Mus bandys sugrąžinti į praeitį, kad vėl padarytų senosios sistemos vergais, bet tai nebesuveiks. Gamta turi savą vystymosi variklį, kuris stums mus pirmyn ir neleis nusiristi atgal.
Jei bandysime grįžti į senąją tvarką, tai brangiai susimokėsime daugybe kančių ir nelaimių, iki trečio pasaulinio karo. Nėra grįžimo, du kartus nežengsi į tą pačią upę. Turime judėti pirmyn į neatsiejamą integralaus žmogaus paveikslą kaip atskiri individai ir kaip vienas bendras kūrinys – žmonija.
#264509

Iš 2020 m. gegužės 5 d. 1232-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Išėjimas iš karantino, I dalis

Koks bus pasaulis po koronaviruso?

Laiminga pabaiga žmonijos istorijai

Komentarų nėra

Abejonė vis dėlto atsirado

Krizė, globalizacija, Sveikata

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas: Dabar susilpnėjo karantinas, žmonės išėjo į gatves: restoranai, kirpyklos, parduotuvės – vien vartojimas. Visas kaip anksčiau, niekas nepasikeitė. Kam buvo reikalingas virusas?
Atsakymas: Manau, kad iš pirmo karto, žinoma, negalime pasikeisti. Bet vis dėlto suabejojome, kad galbūt gyvenome netinkamai. Viską pažįstame lygindami.
Tačiau per vieną kartą, vargu, ar galėsi padaryti išvadas. Juolab, kad dar negrįžome į praeitį, neišanalizavome to, kas buvo. Sėdėjimą namuose traktuojame kaip įkalinimą, kalėjimą.
O dabar vėl išeisime dirbti ir pamažu pamatysime, kad grįžimas prie vartojimo atsiskleis mumyse kaip kažkas neigiamo. Tuomet mums taps aišku, ką daryti.
#266186

Iš 2020 m. gegužės 3 d. pamokos rusų k.

Komentarų nėra

Išėjimas iš karantino, I dalis

Krizė, globalizacija, Sveikata

каббалист Михаэль ЛайтманImame nedarbingumo atostogas visame pasaulyje
Susilpnėjus karantinui, žmogui tarsi akmuo nusirito nuo širdies, leisdamas šiek tiek įkvėpti, grąžindamas spalvas į jo gyvenimą. Jis nustojo jaustis tarsi ant peilio ašmenų.
Tarytum reikėtų džiaugtis? Bet, kita vertus, po to, kai turėjome laiko sustoti ir pamąstyti, mes suprantame, kad gyvenimas ir prieš koronavirusą nebuvo giedras, tad ar verta grįžti į ankstesnes lenktynes?
Mes nesuprantame, kad mūsų vystymasis buvo neteisingas, kaip egoistinės visuomenės, kuri vystosi nuo vieno smūgio iki kito, nuo krizės į krizę. Šitaip niekada nepasieksime laimės, o tik stengsimės išsisukti nuo nuolatinių smūgių.
Niekas nesimėgauja tokiu gyvenimu, kaip yra pasakyta: „Ne savo noru tu gimei, ne savo noru gyveni, ir ne savo noru mirsi.“ Mes tiesiog pripratome, kad toks gyvenimas, ir priimame kaip duotybę, nes neturime pasirinkimo.
Ir staiga atsiranda koronavirusas, ir pirmą kartą istorijoje pajaučiame, kad priklausome vienai žmonijai. Juk šis smūgis pasiekė visus. Tarsi žmonija būtų vienas žmogaus kūnas, apimantis visą žemę: galva Amerikoje, kūnas Anglijoje, viena ranka Rusijoje, kita Pietų Amerikoje, o kojos – Australijoje.
Ir staiga šis kūnas vienu metu gauna smūgius. Ir ne taip, kad vieną kartą stuktelėjo vienoje vietoje, o paskui kitoje – ne, smūgis užklupo iš karto visus. Tik kiekviename jis jaučiasi savaip, kaip mūsų kūne kiekvienas organas savaip suvokia skausmą.
Koronavirusas privertė mus pajausti, kad mes visi susiję kaip viena sistema. Ir tai – didelis atskleidimas. Staiga visas pasaulis vienu metu buvo sukrėstas, ir ne todėl, kad nukrito naftos kainos, išsiveržė vulkanas ar nusirito cunamio banga. Problema smogė ne tam tikroje vienoje atskiroje srityje, o visa sistema nustojo veikti. Ir ne dėl jos kaltės, o dėl žmogiškojo faktoriaus.
Žmogus nustojo dirbti! Visame pasaulyje taip dar nebuvo nutikę. Žmogus – serga ir negali dirbti. Ir tai yra tikras įrodymas, kad mums laikas susimąstyti apie žmonių visuomenę kaip apie vieną sistemą, kur visi susiję, priklauso vienas nuo kito ir turi rūpintis vienas kitu. Čia daugiau nėra vietos konkurencijai, kitu atveju panašūs virusai puls vis labiau.
Todėl koronavirusą galima laikyti žmonijos gelbėtoju. Tai ne virusas, bet visam pasauliui atskleidimas, kad žmonių visuomenė – tai integrali bendruomenė, susaistyta visomis kryptimis.
Negali būti kažkam gerai, jei kažkam šią akimirką yra blogai – arba visiems blogai, arba visiems gerai. Ir visas šis praregėjimas – dėl koronaviruso. Išeina, kad virusas – tai ne katastrofa, o vaistas, kuris padarys žmoniją šiek tiek sveikesnę, pakoreguos jos matymą, priartindamas prie tiesos.
#264375

Iš 2020 m. gegužės 5 d. 1232-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Koks bus pasaulis po koronaviruso?

Po pandemijos

Koks bus pasaulis po epidemijos?

Komentarų nėra

Didžiųjų permainų metas

Ekonomika ir pinigai, Krizė, globalizacija, Sveikata

каббалист Михаэль ЛайтманPusė per karantiną uždarytų įmonių jau nesugebės atsigauti. Jei verslas susijęs su paprastu, tradiciniu maistu, prie kurio žmonės yra įpratę, tada jis, žinoma, išliks. Bet tai, kas per daug ir nereikalinga, išnyks.
Visa tai labai greitai paaiškės praktikoje: kai savininkai grįš atidaryti savo verslo, taps aišku, ko dabar reikia visuomenei, o ko jau nebe.
O rytoj mums reikės dar mažiau, poryt – dar mažiau, nes virusas neišnyks ir apribojimai liks. Virusas keisis ir grįš įvairiomis formomis, ir taip šis virusas kaip vaistas subalansuos mus ir nukreips tinkama linkme. Juk sakoma, kad Kūrėjo smūgis išgydo.
Gyvename didingu metu. Kas dabar padės žmonijai įgyti naują formą, ir taip sukurti savo sielą, tas taps Kūrėjo padėjėju.
Kūrėjui nieko nereiškia pakeisti pasaulį. Jis gali akimirksniu jį uždengti: pasukti jungiklį ir mes išnyksime. Nemirsime, o būtent pradingsime – buvo kūrinys ir nebėra. Juk visa kūrinija yra aukščiausios Šviesos pasekmė. Bet kūrimo programoje numatyta sukurti iš mūsų su mūsų sutikimu ir noru, mūsų prašymu, tokius kūrinius, kokius sumanė Kūrėjas, panašius į Jį. Tik šia kryptimi veikia aukštesnioji Šviesa
Poreikis keistis turi kilti iš apačios, iš žmogaus proto ir jausmų, kad žmogus imtų keistis ir dirbti prie visos kūrinijos. Jis turi panorėti sumažinti savo egoizmą ir veikti kitų labui, dėl bendros kūrinijos jėgos. Žmogus turi to pasiekti, tai ir vadina tobulėjimu. Kūrėjas nenori mūsų riboti šiaip sau – Jis mus moko ir gydo.
#263824

2020 m. balandžio 26 d. iš pamokos pagal straipsnį „Pasaulio susivienijimas paskutinėje kartoje“

Daugiau šia tema skaitykite:

Koronavirusas – abipusės neapykantos pasekmė

Ant naujos visuomenės slenksčio

Kovos priešakyje

Komentarų nėra

Iš juodosios skylės į laisvę

Krizė, globalizacija, Sveikata

каббалист Михаэль ЛайтманDėl karantino daugelis skundžiasi, kad jaučiasi izoliuoti tarsi būtų atsidūrę juodojoje skylėje. Tačiau turime suprasti, kad visas mūsų pasaulis, visa Galaktika, visa Visata yra juodosios skylės viduje. Nieko nepadarysi – tai faktas. Tad ne baisu, kad ir jūs jaučiate šią tamsą.
Sako, kad juodosios skylės viduje yra tokia gravitacija, kad net šviesa iš ten negali ištrūkti – viskas prasmenga šiame juodame šulinyje, nes ten toks didelis egoizmas. Egoizmas viską praryja, neleisdamas niekam išeiti į išorę. Toks mūsų pasaulis, kuriame esame tarsi juodojoje duobėje.
Bet viskas, ką matome iš išorės, iš tikrųjų yra mūsų viduje, – matome save. Ir jei matome tamsą, tuomet atskleidžiame savo tikrąsias savybes ir galime padaryti išvadas apie savo būseną. Iš to paaiškės, kaip išeiti iš šios duobės, iš juodosios skylės.
Jei įgysime davimo savybę, iškart tapsime laisvi. Todėl noras duoti vadinamas „laisva žeme“, o joje gyvenantys žmonės vadinami laisvais žmonėmis. Ir tuomet išskrisite iš šios juodosios skylės ir tapsite laisva tauta savo šalyje, savo nore. Paprašyk Kūrėjo, ir Jis viską sutvarkys. Reikia tik nusilenkti ir paprašyti, tai yra visas mūsų išsitaisymas.
#262525

Iš 2020 m. balandžio 1 d. rytinės pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Realybės perkainojimas

Kaip tu jautiesi šiomis sunkiomis dienomis?

Ties raudona linija

Komentarų nėra

Koks bus pasaulis po epidemijos?

Krizė, globalizacija, Sveikata

каббалист Михаэль ЛайтманPo koronaviruso epidemijos pasaulis taps kitoks, naujas. Virusas atėjo tam, kad išvalytų iš mūsų visas šiukšles. Gamtoje nėra nieko kenksmingo. Virusas atlaisvina vietą gėriui.
Visos šiukšlės, kurios užpildo mūsų sukurtą žmonių visuomenę, bus sunaikintos, o vietoj to atsivers galimybė užpildyti mūsų santykius gėriu ir meile, kuriant gražų, šviesų pasaulį mūsų vaikams ir anūkams.
Tikėkimės, kad mums pavyks tai atlikti, ir neperkelsime į naująjį pasaulį visos neapykantos, konkurencijos, elgesio, kuriuo naikiname Žemės rutulį ir savo pačių rankomis pasmerkiame save mirčiai dėl klimato katastrofų ir karų. Nūnai esame pajėgūs sukurti naują pasaulį!
Vyriausybės dabar investuoja milijardus dolerių, tikėdamosios sugrįžti į praeitį. Bet, neduok Dieve, jei grįšime į savo ankstesniąją būseną. Nemanau, kad yra šalis, kuriai tai būtų gerai. Juk dar prieš pasirodant virusui buvome krizėje, mums grėsė karas, finansų ir pramonės griūtis. Augo konfrontacija tarp Amerikos ir Rusijos, Kinijos, Europos.
Mums neverta grįžti į senąjį pasaulį, nes jame nebuvo nieko gero nei piliečiams, nei valstybėms, nei armijai, nei finansams, nei pramonei, nei prekybai. Mes niokojome žemės rutulį, siurbdami iš jo visus išteklius. Netgi mintimis negalima sau leisti grįžti į vakarykštį pasaulį, apie tai galvoti gali tik beprotis.
Niekas nesimėgavo tokiu gyvenimu, apgaudinėjome patys save lyg mums būtų gerai. Bet kas tame buvo gero? Ką matėme gyvenime? Dabar pats laikas išvalyti žmonių visuomenę nuo šiukšlių, kuriomis ji buvo užkimšta. Kaip užpildėme vandenynus plastikinėmis ir radioaktyviomis atliekomis, taip prišiukšlinome ir žmonių visuomenę.
Reikia sukurti naują, gerą pasaulį! Tegul šis virusas padeda mums susimąstyti ir įsisąmoninti, kur atėjome. Palyginti su tomis problemomis, kurios mums grėsė, šiandienos epidemija yra tiesiog niekas. Tai yra didžiulis aukštesniosios jėgos gailestingumas, kad ji taiso mus taip tausojančiai.
Jokiu būdu nereikia grįžti į ankstesnįjį pasaulį: tik eiti į priekį, į naują pasaulį, kuriame nebus dešimties darbo valandų per dieną, daugiavalandinio stovėjimo kelių spūstyse, pamirštų vaikų, nepamatuojamų skolų ir gyvenimo nuolatiniame minuse. Ženkime visi vieną žingsnį į priekį ir negrįžkime į senąjį pasaulį. Bet kokia kaina tik į priekį, ir, pirmiausia, verta pagalvoti apie naujus tarpusavio santykius.
Šiuo metu esame namuose, laikomės karantino ir turime išeiti iš šios situacijos naujais žmonėmis, kad galėtume pradėti naujai megzti tarpusavio ryšius. Kaip naujai? Kol esame priversti likti namuose, gausime gerą naujojo ugdymo porciją, kaip gyventi naujame pasaulyje, naujoje visuomenėje. Visi supranta, kad tai būtina, tad padarykime tai! Antraip, ką, kokį pasaulį paliksime savo vaikams ir anūkams?
#261901

Iš 2020 m. kovo 19 d. rytinės pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Vienoje valtyje

Koronavirusas keičia tikrovę I dalis

Tegu tai būna gėrio epidemija

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai