Visi žmonės pasaulyje dabar turi vieną problemą – sugriuvo visa vakarykštė gyvenimo tvarka. Žmogus nežino, kas bus su darbu, su uždarbiu, su šeima, apskritai su gyvenimu – sugriuvo visos ankstesnės vertybės, visas jo pasaulis.
Jis keldavosi ryte ir ėjo dirbti: į gamyklą, į parduotuvę, į statybų aikštelę. Aplink jį buvo daugybė žmonių, su kuriais jis buvo susijęs. Visą dieną dirbdavo, dėdavo savo įnašą į šį pasaulį, ir staiga visa tai dingsta, telieka viena tuštuma.
Ir ką gi jam daryti, juk nėra dėl ko gyventi, nėra už ko įsitverti. Kur jo bendradarbiai, kolegos, dalykiniai partneriai? Nieko neliko, tarsi kas atrėžė jį nuo to didžiulio pasaulio. Ir kaip gyventi toliau?
Tačiau kabalos mokslas aiškina mums kūrimo tikslą, duoda gyvenimo tikslą. Turime ko siekti, turime kasdienes pamokas, ir todėl visąlaik vis labiau einame pirmyn ir žinome, ką daryti. Problema su uždarbiu kaip nors išsispręs, tačiau svarbiausia gyvenime – tai dvasinis gyvenimas, judėjimas į dvasinį tikslą. O tai liks bet kuriuo atveju, todėl mūsų būsena pati geriausia, pati patikimiausia iš visų pasaulyje.
Koronavirusas nieko iš mūsų neatėmė, tik tas šiukšles, kurios mums nereikalingos. Materialiame gyvenime kaip nors pragyvensime kaip visi. Bet svarbiausia – kad turime dėl ko gyventi! Ir anksčiau turėjome tikslą, tačiau šiandien jis tapo vertingesnis.
Išeitų, kad dabar leidžiamės per išėjimo iš savo egoizmo, iš šio pasaulio etapus. Esame šiame pasaulyje, tačiau formaliai, tik išoriškai. O viduje virusas mums kaip tik padeda pakilti, išeiti iš egoistinės vergystes, priartėti prie kūrėjo ir pasiekti tikslą, atskleisti dvasinį pasaulį.
Ateina kokia nors nauja valdžia, kuri vadinasi „koronavirusu“, ir nušluoja mums kelią, kaip cunamio banga, nuplaunanti visa, ko nereikia. O mes turime eiti tuo keliu, kuris veda iš egoizmo į altruizmą, iš materialaus pasaulio į dvasinį.
Tą patį virusas daro visiems, problema tik ta, kad kiti nežino, ką daryti. Kaip Purimo istorijoje: visas Šošan miestas buvo sutrikęs ir nežinojo, kas teisus: noras mėgautis ar noras duoti. Su kuo sugretinti šiuos reiškinius?
Sugretinu juos su pačiu Kūrėju, todėl vertinkime šį laiką. Ir mūsų judėjimas pirmyn priklauso nuo to, kiek įstengsime vesti už savęs visa pasaulį, plačiai paskleidę žinias apie tai, ką iš tiesų daro koronavirusas ir ką reikia daryti mums. Judėjimas pirmyn priklauso nuo to, kiek mes, kaip galva, esame susiję su parcufo kūnu, t. y. su visa žmonija, ir drauge (galva ir kūnas) einame į tikslą.
* * *
Už ko laikytis žmogui būnant šioje situacijoje, kurioje atsidūrėme šiandien dėl viruso, tarsi pakibome ore? Tačiau aš mėgaujuosi tuo, kad pakibau ore. Atėjo koronavirusas ir atrėžė mane nuo viso ankstesniojo gyvenimo. Nieko neliko. Kas bus rytoj? Nežinau. Netgi nežinau, kas bus šiandien po akimirkos. Svarbiausia, ar su tuo sutinku ar ne?
Sutinku su tokia būsena, kai esu atrėžtas nuo savo noro mėgautis. Ir iš viršaus mane atrėžė nuo egoizmo ne per prievartą, man nežinant, o su mano noru, ir aš čia veikiu išvien su Kūrėju kaip Jo partneris.
Po to, kai mano noras mėgautis atrėžtas nuo manęs ir negali naudoti nė vienos mano minties ar veiksmo, galiu paprašyti duoti man davimo jėgą. Grąžinanti į šaltinį Šviesa atjungė nuo manęs egoistinio ketinimo sistemą, paliko mane be nieko. Vadinasi, išėjau iš „Egipto“. Ir dabar galiu paprašyti, kad suteiktų man norą duoti.
* * *
Išėjimas iš „Egipto“ – tai įėjimas į dešimtuką, kai jaučiu draugus ir nejaučiu savęs. Iš pradžių atskleidžiame, kiek esame atsieti nuo draugų. Norime būti drauge ir neįstengiame susijungti, tarsi tarp mūsų stovėtų siena, neleidžianti pajausti draugo. Ir bėgame iš šio „Egipto“, pereiname Raudonąją jūrą, vis labiau daužydami pertvaras tarp mūsų.
O paskui kuriame tarpusavio laidavimą aplink Sinai kalną (neapykantos kalną). Jaučiame tą didžiulį mūsų bendro egoizmo luitą, visus kartu, ir tai kyla virš mūsų lyg kalnas. Kūrėjas yra kalno viršūnėje, o mes apačioje, kalno papėdėje; ir gauname sąlygą: jeigu nesusivienysime, kad pasiektume Kūrėją, tai šitai taps mūsų laidojimo vieta.
Ir tuomet sutinkame susijungti tarpusavyje, tarpusavyje laiduodami vieni už kitus. Kitaip tariant, draugas tampa man svarbesnis už mane patį, esu pasirengęs daryti viską, ko reikia kitiems. Štai taip mums dabar reikia veikti platinant kabalos žinias visai žmonijai. Ir per šį darbą, pakilsime į kalno viršūnę, kaip Mozė, kad gautume Torą, Šviesą, kuri veiks visą žmoniją.
#262122

Iš 2020 m. kovo 23 d. rytinės pamokos