Išėjimas iš karantino, I dalis

Krizė, globalizacija, Sveikata

каббалист Михаэль ЛайтманImame nedarbingumo atostogas visame pasaulyje
Susilpnėjus karantinui, žmogui tarsi akmuo nusirito nuo širdies, leisdamas šiek tiek įkvėpti, grąžindamas spalvas į jo gyvenimą. Jis nustojo jaustis tarsi ant peilio ašmenų.
Tarytum reikėtų džiaugtis? Bet, kita vertus, po to, kai turėjome laiko sustoti ir pamąstyti, mes suprantame, kad gyvenimas ir prieš koronavirusą nebuvo giedras, tad ar verta grįžti į ankstesnes lenktynes?
Mes nesuprantame, kad mūsų vystymasis buvo neteisingas, kaip egoistinės visuomenės, kuri vystosi nuo vieno smūgio iki kito, nuo krizės į krizę. Šitaip niekada nepasieksime laimės, o tik stengsimės išsisukti nuo nuolatinių smūgių.
Niekas nesimėgauja tokiu gyvenimu, kaip yra pasakyta: „Ne savo noru tu gimei, ne savo noru gyveni, ir ne savo noru mirsi.“ Mes tiesiog pripratome, kad toks gyvenimas, ir priimame kaip duotybę, nes neturime pasirinkimo.
Ir staiga atsiranda koronavirusas, ir pirmą kartą istorijoje pajaučiame, kad priklausome vienai žmonijai. Juk šis smūgis pasiekė visus. Tarsi žmonija būtų vienas žmogaus kūnas, apimantis visą žemę: galva Amerikoje, kūnas Anglijoje, viena ranka Rusijoje, kita Pietų Amerikoje, o kojos – Australijoje.
Ir staiga šis kūnas vienu metu gauna smūgius. Ir ne taip, kad vieną kartą stuktelėjo vienoje vietoje, o paskui kitoje – ne, smūgis užklupo iš karto visus. Tik kiekviename jis jaučiasi savaip, kaip mūsų kūne kiekvienas organas savaip suvokia skausmą.
Koronavirusas privertė mus pajausti, kad mes visi susiję kaip viena sistema. Ir tai – didelis atskleidimas. Staiga visas pasaulis vienu metu buvo sukrėstas, ir ne todėl, kad nukrito naftos kainos, išsiveržė vulkanas ar nusirito cunamio banga. Problema smogė ne tam tikroje vienoje atskiroje srityje, o visa sistema nustojo veikti. Ir ne dėl jos kaltės, o dėl žmogiškojo faktoriaus.
Žmogus nustojo dirbti! Visame pasaulyje taip dar nebuvo nutikę. Žmogus – serga ir negali dirbti. Ir tai yra tikras įrodymas, kad mums laikas susimąstyti apie žmonių visuomenę kaip apie vieną sistemą, kur visi susiję, priklauso vienas nuo kito ir turi rūpintis vienas kitu. Čia daugiau nėra vietos konkurencijai, kitu atveju panašūs virusai puls vis labiau.
Todėl koronavirusą galima laikyti žmonijos gelbėtoju. Tai ne virusas, bet visam pasauliui atskleidimas, kad žmonių visuomenė – tai integrali bendruomenė, susaistyta visomis kryptimis.
Negali būti kažkam gerai, jei kažkam šią akimirką yra blogai – arba visiems blogai, arba visiems gerai. Ir visas šis praregėjimas – dėl koronaviruso. Išeina, kad virusas – tai ne katastrofa, o vaistas, kuris padarys žmoniją šiek tiek sveikesnę, pakoreguos jos matymą, priartindamas prie tiesos.
#264375

Iš 2020 m. gegužės 5 d. 1232-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Koks bus pasaulis po koronaviruso?

Po pandemijos

Koks bus pasaulis po epidemijos?

Komentarų nėra

Komentarai

Leidžiamos HTML žymės: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <s> <strike> <strong>