Kaip jautiesi, žmogau, šiomis visuotinės koronaviruso epidemijos dienomis? Įtrauktas į jausmų ir minčių sūkurį, kai būsenos keičiasi kaip kaleidoskope – nuo širdies priepuolio iki visiško abejingumo?
Siaubo bangos ritasi viena po kitos, tarsi nematomos gamtos jėgos maltų tave mėsmale? Viskas, ką žinojai ir mokėjai, viskas, prie ko buvai įpratęs per dešimtmečius: vaikai, darbas, uždarbis – užbraukiama ir paneigiama?
Kaip tau palengvinti šį didžiulį skausmą?
Veikiausiai esi racionalus, protingas, gerbiamas darbe žmogus. Tau patinka turėti konkrečius skaičius ir manipuliuoti jais be nereikalingų emocijų. Bet dabar tau neabejotinai norisi išgirsti kažką, kas paliestų širdį.
Pasistengsiu tai padaryti, tik suprask, kad kabalos mokslas kreipiasi į žmogaus širdį per jo protą arba į jo protą per širdį. Kabala sujungia šias dvi skirtingas, net priešingas sistemas.
Visą mūsų gyvenimą sudaro santykių ratai: santykiai su savimi, su žmona ar vyru, vaikais, santykiai su Kūrėju. Dabar visi šie santykiai yra peržiūrimi, o pirmiausia – santykiai su pačiu savimi.
Koronavirusas taip radikaliai pakeitė gyvenimą, kad žmogus nuolat patiria stresą, net panišką baimę, bukinančią protą ir apsunkinančią širdį: jausmas lyg tave ištiko stenokardijos priepuolis, lyg įvarė į spąstus kaip laukinį žvėrį. Apie ką reikėtų galvoti, norint šiek tiek nusiraminti ir jaustis saugiau?
Manau, kad verta visiškai pakeisti savo požiūrį į gyvenimą. Pažiūrėk priešingai – tai prieš koronavirusą buvome amžinoje įtampoje ir sumišime, supainiotos ir nesubalansuotos būsenos. Sukomės nuo ryto iki vakaro, kad atliktume tai, ką mus įpareigojo visuomenė, valdžia, šeima ir dar kas nors… Buvome skolingi bankams, darbui, skolingi visiems… Skola buvo mūsų gyvenimas.
Ir tada pasirodė kažkas, ką vadina koronavirusu. Ir būtent jis staiga nuramino visą mano gyvenimą. Nebeinu į darbą, lieku namuose. Vaikai niekur neskuba, sėdi savo kambaryje, žmona taip pat namie. Kartu žiūrime televizorių arba prie kompiuterio ramiai tvarkome savo reikalus. Atrodo, kad viskas gerai.
Tikriausiai pagrindinė nerimo priežastis yra baimė prarasti uždarbį. Anksčiau viskas buvo aišku, staiga viskas tapo nesuprantama, ir kasdien perspektyva vertinama kaip grėsmingesnė. Nerimauju ne dėl tolimos ateities, kai išeisiu į pensiją, bet dėl to, kad kitą savaitę, kitą mėnesį nebus pinigų maistui.
Bet tai kol kas tik baimės, o ne tikrovė. Namuose yra produktų, jų pilnas šaldytuvas. Sąskaitoje vis dar yra pinigų. Jaučiu tik hipotetinę baimę dėl galimo įvykių vystymosi. Bet jeigu gyvenu šiandiena, galiu sakyti, kad gyvenimas tapo… ramesnis.
Kokia prasmė nerimauti dėl galimos ateities, jei tai niekuo nepadeda? Apskritai, nežinome, kas nutiks rytoj, tad kam šiandien taip jaudintis ir panikuoti?
Be abejo, turime įsipareigojimų savo šeimai ir vaikams, tačiau nerimas tam nepadės. Kas bus, tas bus – esame aukštesnės jėgos rankose, ir visos mūsų pastangos nieko nepakeis – nei gera linkme, nei bloga. Kaip planavo Kūrėjas, taip ir bus.
Gal tokioje situacijoje greičiau suprasiu, kur mane kreipia Kūrėjas? Juk nėra nieko kito, išskyrus Jį, ir Jis visada mus veda tikslo link. Taigi pagalvokime apie šį tikslą ir išsiaiškinkime, ko Kūrėjas nori iš mūsų. Mūsų būklė yra gamtos programos pasekmė, ir neverta manyti, kad esame protingesni už ją. Gerai bus, jei kada nors suprasime, kur esą: kurioje visatoje, kurioje terpėje, veikiant kokioms jėgoms.
Viskas priklauso ne nuo mūsų – esame tik mažos kūrinijos dalelės, manančios, kad šį tą išmano apie gamtą, kūriniją apskritai. Bet net jeigu mums iš tikrųjų pavyksta ką nors suprasti, naudojame tai savo pačių nenaudai. Todėl nesigailėkime, kad nepasiekėme tikslo, kurį išsikėlėme sau, nes jame nebuvo nieko gero.
Prieš prasidedant epidemijai žmonija jau buvo ant katastrofos slenksčio visame pasaulyje. Visi jau atvirai kalbėjo apie tai, kad neįmanoma išvengti karo ir bendros visuotinės krizės: ekologijos, žmonių santykių, pramonės, politikos ir finansų srityse. Pasaulis, sukurtas žmogaus, grįstas jo savanaudišku protu ir jausmais, buvo tiesiog baisus ir gyvavo nuo vienos krizės iki kitos.

Kas buvo gero ankstesniame gyvenime, ko dabar ilgimės? Tiktai kad tarp visų šių problemų pavyko gauti apgailėtiną atlyginimą ir pamaitinti savo šeimą? Ir tai jau leido jaustis tobulam ir laimingam?
Ilgiesi to, kad bent jau žinojai iš anksto, kad iki mėnesio galo pakaks pinigų ir kur jų pasiskolinti, jei pritrūks? Buvo bent šioks toks tikrumas, o dabar nervina nežinia? Ką daryti su šia vidine suirute ir karštligiškomis mintimis: „O kas, jeigu…?“
Tokios mintys dabar kankina daugumą pasaulio gyventojų, ši epidemija netrukus apims visus žemynus. Koronavirusas praryja visą pasaulį, visą žmoniją. Visi pradės galvoti: „Kas su manim atsitiks rytoj? Nuo ko priklausau? Kaip paveikti savo likimą? Kaip galiu sau garantuoti gerą šiandieną, rytojų ir porytojų? Labai gerai, kad tokie klausimai kyla žmonėms, ypač jauniems.
Ar viskas susiję tik su pinigais? Jei mums rūpi vien atlyginimas, tai reiškia, kad norime gyventi kaip gyvūnai: jiems pakanka būti tikriems, kad jie gaus ėsti šiandien, rytoj, o visa kita nėra svarbu. Taigi, „noriu ėsti su asilu iš vieno lovio“ ar esu žmogus ir mąstau plačiau?
#262031

Iš 2020 m. kovo 19 d. TV pokalbio „Naujas gyvenimas“ Nr. 1214

Daugiau šia tema skaitykite:

Apsauga nuo baimių

Ties raudona linija

O kodėl taip norite gyventi?