Mūsų vystimosi greitis priklauso ne tik nuo mūsų, bet ir nuo viso pasaulio. Žmonės, kuriuose pabunda taškas širdyje yra pasirengę susijungti, jie iš visų jėgų stengiasi tai padaryti, bet negali, nes pasaulis vis dar nejaučia tam poreikio.
Reikalas tas, kad sąskaitos suvedamos ne su mumis, mes nuo pat pradžių esame svetimkūnis pasaulyje. Dvasinės kibirkštys, įžiebtos egoizme, egzistuoja tik tam, kad ištaisytų šį egoizmą.
Tokie žmonės yra Toros skleidėjai − tie prieskoniai, su kuriais visa žmonija (pagrindinis patiekalas) turi pasiekti Taisymosi pabaigą. Ir jeigu tas viralas dar nėra pakankamai išbuvęs ant ugnies, į jį dar nedera dėti prieskonių, kad užbaigtum patiekalą.

Iš 2010 m. gruodžio 23 d. programos „Savaitinis skyrius“

Atskleidimas – visada yra asmeninis, jo neįmanoma gauti iš ko nors kito – iš kito galima tik išmokti skaityti.
O skaityti mus būtinai turi kas nors išmokyti, nes juk skaitymas ir raštas priklauso žmogaus lygmeniui, o mes, pradėdami skaityti, esame gyvūniniame lygmenyje.
Mums būtinas kas nors, esantis ant pakopos „Žmogus“, kuris padėtų pakilti iki žmogaus lygmens, išmokytų mus skaityti ir rašyti.
Knyga – tai visa kūrinija, išankstinis sumanymas iki pat paskutinio veiksmo.
Bet norėdamas jį atskleisti, žmogus turi patirti pasakojimą ir užrašyti jį savo širdyje („Užrašyk visą Torą savo širdyje“) – paruošti savo dvasinius indus.
Skaitydamas Torą – jis mokosi iš Aukštesniojo, o ją užrašydamas – tampa panašus į Jį ir pradeda Jį suprasti. Taip žmogus pakyla ant Kūrimo sumanymo pakopos – į knygos pabaigą.
Knyga – Kūrimo sumanymas, suvokiamas pabaigoje. Pasakojimas – tai, ką skaitome ir perrašome savyje, keisdami savo norus ir formuodami iš jų raides.
Taip mes patys tampame autoriais, atskleidę jos Autorių. Mes darome knygos kopiją – tai visas mūsų darbas.
Autorius nesugalvoja knygos pats – priešais jį jau yra paruošta knyga iš aukštybių, o jis ją perrašo.
Jis nedirba savo protu, jis net nemoka skaityti ir rašyti, tad pirmiausiai privalo išmokti.
Jei išmoksime skaityti ir rašyti bei sugebėsime perrašyti savyje visą kūrimą iš paskos Kūrėjui, tai įgysime autoriaus titulą.
Kūrėjas – nėra autorius, juk Jis nieko nerašė! Jis viską sukūrė vienintele mintimi.
Bet mes atskleidžiame Jo sumanymą savo ištaisytuose noruose, todėl Jo mintis dalijasi mums į knygą, autorių ir pasakojimą.
Jeigu mokausi skaityti, tai Jo mintis man atsiskleidžia mano medžiagoje, ir aš ją išskaitau savyje priklausomai nuo to, kiek jai prilygstu, bei perrašau savyje.
Kūrimo sumanymas – tai dešinioji linija, mano medžiaga – kairioji linija, o aš – viduriniojoje linijoje perrašinėju šį sumanymą ant savo kairiosios linijos.
Knyga, autorius ir pasakojimas – tai Kūrėjas, kūrinys ir ryšys tarp jų, kuris vadinamas Tora.

Iš pasiruošimo pamokai pagal knygą „Šamati“, 2010-04-18 d.

Klausimas: Kaip suvokti tai, kas parašyta Biblijoje: ką suprasti pažodžiui, o ką – alegoriškai?
Atsakau laidoje „Klausk kabalisto“ (rusų k.):

Kviečiu visus užduoti šiai laidai klausimus dienoraščio skyrelyje „Klauskite“ arba video ar audio formate siųskite elektroninio pašto adresu admin.laitman.ru@gmail.com.

Klausimas: Jau seniai skaitau jūsų knygas. Užaugau krikščioniškoje šeimoje, tačiau nė į vieną savo klausimą nerasdavau atsakymo. Dažnai sakote, kad Bibliją reikia suprasti ne paraidžiui, kad viskas parašyta alegoriškai. Su tuo seniai sutinku. Tačiau kodėl Biblija vartoja aukojimo už nuodėmingą poelgį sąvoką?
Kam reikalingi aukojimo priesakai, juk krikščionybėje svarbiausia yra tai, kad Kristus paaukojo save už viso pasaulio nuodėmes.
Atsakymas: Visa Biblija (Tora) kalba apie egoizmo ištaisymą, kol žmogus netampa visiškai panašus į Kūrėją. Išvardijamos visos galimos nuodėmės – žmogiškojo egoizmo atskleidimas. Žmogus, atskleidžiantis savo egoizmą, jaučiasi nusidėjėliu, o nusideda jis išnaudodamas kitus savo naudai. Čia pat Biblija (Tora) pateikia atsakymą, kaip šis egoizmas ištaisomas. Aiškinama, kokio lygmens (negyvojo, augalinio, gyvūninio ar žmogaus) yra šis egoizmas ir jo ištaisymo iš „dėl savęs“ į „dėl kitų“ metodas.

Kas yra „nuodėmė“? (rusų k.)