Pateikti įrašai priklausantys Biblija kategorijai.


Tora kalba apie visus

Biblija, Izraelis ir pasaulio tautos

Klausimas. Sprendžiant iš jūsų pasisakymų, žydai turi išgelbėti pasaulį, Izraelis – Kūrėjo siekis, Dievas myli Izraelį ir pan. Jūs niekinate pasaulio tautas, sakydami, kad žydai ypatingi. Ar nebijote, kad jus apkaltins ekstremizmu?
Atsakymas. Tai, kad žydai ypatingi parašyta kiekviename Toros (Biblijos) puslapyje. Pasaulio tautos, krikščionys, o vėliau musulmonai neturėdami kito šaltinio, tik Kūrėjo duotą Torą, perrašė ją prisiėmę „pirmenybę“.
Žydų, krikščionių ir musulmonų – visų problema ta, kad niekas nesupranta, apie ką būtent kalba Tora. O ji kreipiasi į visus planetos žmones – ir kviečia laikytis jos pagrindinio dėsnio „Pamilk kitą, kaip save“. Ir nieko kito.
Tora tą, kuris laikosi meilės artimui sąlygos, vadina „žydu“ (jehudi kyla iš hebrajų k. žodžio ihud – vienybė). O tie, kurie nesilaiko šios sąlygos vadinasi goi, šio žodžio vertimas – „tauta“. Beje, Toroje ir žydų tauta vadinama goi.
Tora kalba tik apie visų tautų vienybę, kaip rašo pranašai. Ir tokią jie mato žmonijos ateitį. O žydai privalo parodyti kelią, „būti šviesa pasaulio tautoms“.
Taigi, problemos šaltinis – neteisingas Toros supratimas. Tora kalba apie bet kokios tautybės žmogų. Taip Abraomas kreipėsi į visus Babilono gyventojus. Ir jo religijos pagrindas – „pamilk artimą kaip save“. Apie tai Baal Sulamas rašo straipsnyje „Religijos esmė ir tikslas “.

Daugiau šia tema skaitykite:

Pareiga pakilti su visu pasauliu

Israelis – ne tautybė, o veržimasis aukštyn

Izraelis – pasaulio širdis

Komentarų nėra

Kabalisto sielvartas

Biblija, Dvasinis darbas

Klausimas. Kabalistas, kuris supranta, kad viskas yra iš Kūrėjo, visos gyvenimiškos problemos ir rūpesčiai susiveda į Jį. Bet ar jaučia jis baimę ar sielvartą?
Atsakymas. Milijardus kartų labiau, nei paprastas žmogus. Bet jis žino, iš kur tai ir dėl ko tai vyksta. – Būtent dėl to, kad tai tinkamai priimtų.
Prieš mano akis stovi mirties vaizdas Rabašo žmonos, su kuria jis kartu pragyveno 65 metus. Jie labai mylėjo vienas kitą, net ir senatvėje.
Aš pamenu, man paskambino jo anūkas, ir pasakė, kad senelė numirė, ir paprašė pabūti kartu su seneliu. Aš iš karto nuvykau. Rabašas gulėjo savo lovoje, susisukęs į kamuoliuką, veidu į sieną ir į nieką nereagavo.
Nors jis iš anksto žinojo apie šią baigtį, kadangi paskutiniuosius keletą metų jo žmona buvo paralyžiuota, bet jautėsi, kad jis išgyvena labai stiprų sukrėtimą, smūgį, kurį turi priimti. Bet ne žmogaus lygmenyje, o su visai kitomis mintimis ir tikslais. Jaučiau jo įtampa, tolimesnio išsitaisymo, likimo išskaičiavimą.
Klausimas. Vadinasi, tai vis dėlto yra smūgis?
Atsakymas. Aš pavaizdavau išorinį paveikslą. O šio paveikslo viduje… Duok Dieve, kad mes kažkada suprastume, ką išgyvena toks žmogus šioje būsenoje.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kabalisto atsakomybė

Matyti ateitį ir ją keisti

Grįžti į Adomo pavidalą

Komentarų nėra

Biblija paversta komiksu

Biblija, Kabala ir religija

Pranešimas. Krikščioniška leidykla Kingstone išleido adaptuotą Biblijos versiją kaip komiksą, praneša The Guardian. Prireikė maždaug septynerių metų, kad būtų sukurtas dvylikos tomų veikalas. Projekte dalyvavo 45 iliustratoriai. Komikso formatas – tekstas su paveikslėliais, tai suteikia galimybę glaustai perteikti informaciją.
Komentaras. Žmonės traktuoja Torą remdamiesi savo pasaulio suvokimu, kaip kažką vykstantį Žemėje. Sunku įsivaizduoti, kad ji kalba apie jėgų lauką ir jo poveikį mums, kaip keičiamės jo veikiami: nuo visiškai priešingo jam iki visiškai panašaus į jį.
Mus sudaro noras gauti malonumą. Šis noras iš 613 dalių. Jos taisomos iš noro gauti malonumą į norą suteikti malonumą kitiems, aukštesniajai jėgai, kuri vadinama Šviesa, pastaroji taip pat susideda iš 613 šviesų.
Bendrai tariant, ši aukštesnioji Šviesa vadinamas Tora, o norų taisymas vadinamas micva (priesakas). Tora kalba tik apie 613 norų taisymą. Juos taisydamas žmogus visa, kas jį supa, ima jausti naujomis savybėmis – tai ir yra aukštesniojo pasaulio atskleidimas.

Daugiau šia tema skaitykite:

Biblija – tai ne tai, ką jūs manėte…

Apie ką byloja Biblija?

Šviesos generatorius

Komentarų nėra

Šviesos generatorius

Biblija, Dvasinis darbas, Laidavimas

Norint visą žmoniją vesti pirmyn būtinos dvi jėgos: teigiama ir neigiama. Iš principo jos kyla iš vieno aukštesniojo šaltinio, ir yra paleidžiamos iš aukščiau kančių arba Šviesos keliu. Tačiau negali būti vienos be kitos.
Visą laiką iš kažkur turime semtis jėgų vystymuisi – iš trūkumų, norų, pasiekimų, atskleidimų. Tačiau mūsų egoizmui, mūsų prigimčiai jie nieko gero neatneša – priešingai. Tai kaipgi mums vystytis be išorinių niuksų, smūgių, kančių, jėga verčiančių judėti pirmyn?
Štai čia mums padeda savybė, vadinama tarpusavio laidavimu (arvut), kai tam nuteikiame vienas kitą, vaidiname vienas kitam, kartu kurstome tokius tikslus, kurių iš prigimties neturime.
Iš pradžių nesiekiame tarpusavio meilės, draugystės, brolybės, nenorime pakilti virš savęs. Tačiau atliekant tai mechaniškai, dirbtinai sukeliant savyje tokį norą su ketinimu pritraukti aukštesniąją šviesą, pagal panašumo dėsnį ji veiks mus, pakeis mūsų prigimtį ir mes eisime pirmyn.
Gyvename nuolatinės Šviesos pasaulyje. Esame Šviesoje. Kaip galėtume ją pritraukti, kad ji judėtų? Tai panašu, jei paimtume metalinės vielos ritę ir imtume ją sukti aplink magnetą.
Beperstojo judėdama ritė kirstų pastovius skirtingo intensyvumo elektros laukus ir taip joje atsirastų elektros srovė. Tokiu principu sukonstruotas paprasčiausias elektros generatorius.
Tas pats vyksta ir su mumis. Jei sužadiname save judėdami į save ir iš savęs, kitaip sakant, visą laiką patiriame pakilimus ir kritimus būdami nuolatinėje Šviesoje, tai indukuojame sau ne nuolatinį, o kintantį Šviesos poveikį, mat mes keičiamės, o ji – ne.
Patirdami būseną „arčiau vienybės – atskirtis; arčiau vienybės – atskirtis“, esame nuolatos veikiami kintančios Šviesos ir taip keičiamės patys.
Klausimas. Kaip galiu pamatuoti, pajausti, kad, tarkime, dabar labiau sužadinau Šviesą?
Atsakymas. Akimirksniu to pajausti neįmanoma, tik po kurio laiko. Pirmiausia vieni su kitais suartėjame, po to atsiranda naujas, mus skiriančio egoizmo sluoksnis; ir vėl virš jo susivienijame, o tada vėl atsiranda dar didesnis mus skiriančio egoizmo sluoksnis ir t.t.
Abi jėgos, kurias sužadiname vienydamiesi ir išsiskirdami, ir yra mūsų vystymosi jėgos. Taip sukamės Šviesos lauke ir jaučiame, esą daugiau ar mažiau panašūs į ją.
Klausimas. Kas privers žmogų judėti pirmyn, jeigu jis nejaus, kad kažko nuolat pridedama?
Atsakymas. Tik vis labiau pasireiškiantys mūsų vidiniai egoistiniai rešimot, vidiniai informaciniai genai ir mūsų vienijimasis virš jų. Jei laiku nesivienysime, jie stums mus pirmyn kančiomis. Būtent tai dabar ir vyksta su žmonija.
O mes turime atskleisti pasauliui savo vienijimosi metodiką, kurią visai paprasta ir lengva įgyvendinti, juk esame Šviesos viduje ir pritraukiame ją pagal paprasčiausią indukcijos dėsnį.
Klausimas. Ar tuo metu gerai jaučiuosi?
Atsakymas. Taip, nes bet kokiu atveju – tamsoje ar šviesoje, būdamas arčiau ar toliau nuo Šviesos, net kai man bloga, jaučiuosi gerai, nes esu su šia idėja, šiame kelyje. Man malonu nugalėti kliūtis, siekiant aukšto tikslo. Idėjos įgyvendinimas teikia malonumą.

Iš 2015 m. rugsėjo 7 d. TV programos „Amžinosios Knygos paslaptys“

Daugiau šia tema skaitykite:

Susivienyti, nepaisant visų skirtumų

Laisvas vergas

Aukštesniosios šviesos jungiklis

Komentarų nėra

Mokslininkai tiki Dievu

Biblija, Kabala ir kiti mokslai

Komentaras. Statistikos duomenimis daugiau kaip pusė mokslininkų – materialistų tiki Dievu. Be to, įvairiose pasaulio šalyse jų skaičius svyruoja nuo 54 iki 85 nuošimčių. O jūs sakėte, kad mokslininkams nėra taip paprasta tikėti Dievu.
Atsakymas. Mokslininkų broliją galima padalyti į keletą kategorijų. Tarp jų yra tokių, kurie automatiškai tiki Dievu.
Yra sakančiųjų: „Na, dėl viso pikto“. Yra abejojančiųjų: „Mes nežinome visko. Gali būti, kad yra kažkokia jėga“. Dar yra įvairių mokslininkų, kuriems artimos Hegelio, Spinozos ir pan. pasaulėžiūros.
Kitaip tariant, Dievas – tai Gamta, tam tikras aukštesnis protas. Kabalos mokslas kalba apie Dievą kalba kaip apie kolektyvų protą, pranokstantį mūsų gyvūninę prigimtį.
Kai susijungsime tarpusavyje, o tai padaryti mums pavyks, jeigu anuliuosime savo egoizmą ir pakilsime virš jo susivieniję pagal principą „pamilk savo artimą kaip save,“ – tada įgysime vieną bendrą protą, kuris ir vadinasi Kūrėju, Dievu. Štai ir viskas. Čia nėra nieko antgamtiško.
Būtų gerai, jei mokslininkai taip galvotų. Juk tokiu atveju, jie visiems patartų vienytis, kad pasiektume aukštesnį protą. O ir patys taip darytų. Tada bet kuris mokslas virstų kabala.

Iš 2015 m. gruodžio 10 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Įsitraukti į kūrimo programą

Ar Dievas yra?

Ar Dievas egzistuoja?

Komentarų nėra

Dvasinio vystymosi sistema

Biblija, Dvasinis darbas

Klausimas. Kas yra „bausmė dvasiniame pasaulyje“?
Atsakymas. Toroje / kabaloje tokios kaip bausmės nėra, kadangi mes turime reikalą ne su žmogumi, kuriam galėtume nusibosti ir kuris pyktų ar būtų nusiminęs, o su valdymo sistema.
Todėl jei neatliekame kokios nors užduoties, tai sistema veikia alternatyviu būdu, elgiasi su mumis atitinkamai. Pavyzdžiui, jei važiuoju automobiliu ketvirtąja pavara (ant ketvirtosios pakopos) ir staiga mašina sugenda, įmetu trečiąją pavarą.
Dabar variklis dirba žymiai sunkiau, važiuoju lėčiau, jaučiuosi ne taip patogiai, bet vis tiek važiuoju. Kai sugenda dar viena detalė, vėl pereinu į kažkokį kitą režimą.
Kitaip tariant, viskas priklauso nuo mūsų įsitraukimo. Kuo intensyviau tame dalyvaujame, tuo greičiau, komfortiškiau judame, aukščiau laiko, viską įveikdami savo nedidelėmis pastangomis, gėrio, o ne kančių ir blogio keliu.
Taigi, apie jokias bausmes nėra nė kalbos, bet šnekamojoje kalboje vartojame būtent šį žodį. Be to, ir mūsų pasaulyje nėra jokių bausmių. Jei pasielgei teisingai, tai eini toliau tuo keliu. Jei neteisingai – tave pakoreguoja. Ir šią korekciją vadiname bausme. Bet tai ne bausmė, o ištaisymas.
Pati koregavimo sistema yra absoliučiai bejausmė. Mes tik apibūdiname ją, naudodamiesi įprastine kalba, pavyzdžiui, „Geras, Kuriantis gėrį“.
Panašiai jausmingai, kaip apie draugą, porininką muzikantas gali kalbėti apie savo fortepijoną. Visame ką daro, žmogus linkęs pritaikyti savo vidinį jausmą daiktams, su kuriais dirba, sakykime, kompiuteriui, nors tai – tik gelžgalis.
Lygiai taip pat mes elgiamės su Kūrėju, nors tai yra sistema, kuri neturi jokių jausmų, kaip yra pasakyta: „Daviau dėsnį ir neperženk jo“. Kūrėjas – tai gamtos dėsnis!

Iš 2015 m. balandžio 15 d. TV programos „Amžinosios knygos paslaptys“

Daugiau šia tema skaitykite:

Augti be lazdos

Apie bausmę

Kam save bausti?

Komentarų nėra

Kabalistinių knygų paslaptis

Biblija, Kabala

Klausimas. Jeigu dvasiniame pasaulyje nėra žodžių, kaip kabalistai perduoda savo dvasinį suvokimą vienas kitam ir rašo knygas?
Atsakymas. Kabalistai naudoja vadinamąją „šakų kalbą“. Dvasinis pasaulis – šaknis, o iš jo mes jaučiame mūsų žemiškuose suvokimo organuose tam tikrą materialų atspaudą, vadinamą „šaka“.
Todėl netgi mūsų pasaulio kalba galime aprašyti dvasinius reiškinius, nes visa, kas egzistuoja dvasiniame pasaulyje, turi savo pasekmę – „šaką“ mūsų materialiame pasaulyje.
Tarkime, mes – du kabalistai. Kaip aš galiu papasakoti tau apie dvasinį pasaulį, jeigu kiekvieno iš mūsų dvasinis suvokimas – asmeninis, skirtingas? Aš jaučiu kažkokį vaizdą, formą, didžiulį pasaulį, neaprėpiamą tikrovę, atsiveriančią man įvairiomis kryptimis. Ir tu jauti kažką. Kaip mes galėtume susisiekti tarpusavyje, dalytis savo įspūdžiais?
Gerai, kad esame čia, šiame pasaulyje, materialiuose kūnuose. Jų padedami galime bendrauti tarpusavyje, rašyti tekstus, kažką perduoti užuominomis ir netgi žvilgsniais. Todėl naudojame mūsų žmogiškąją kalbą.
Pavyzdžiui, dvasiniame pasaulyje yra jėgos, vadinamos „kėdė“, „stalas“, „stiklinė“, „oras“, „siena“, „langas“ ir pan. Vartojame mūsų pasaulio pavadinimus, tačiau galvojame apie šių žodžių esmę (prasmę) dvasiniame pasaulyje.
Tariu „langas“, tačiau galvoju apie „langą“, egzistuojantį dvasiniame pasaulyje. Ir tu supranti, apie kokį langą aš kalbu. Sakau „atidarytas langas“, ir tu supranti, apie kokį atidarytą langą dvasiniame pasaulyje aš kalbu, nors tau tai sakau žemiškais žodžiais.
Štai taip kabalistai bendrauja tarpusavyje, rašo knygas. Tai vadinama „šakų kalba“, suprantama visiems kabalistams. Šia kalba taip pat parašyta Tora, tačiau paprasti žmonės to nežino, nes kabalistai rašė ją, kad galėtų tarpusavyje kalbėtis dvasiniame pasaulyje. Žmonės mano, kad joje kalbama apie šį pasaulį, būtent tame – Toros paslaptis.
Klausimas. Vadinasi, jei nesuprantu dvigubos kabalistinių knygų žodžių reikšmės, tai jie nieko man ir nesako?
Atsakymas. Teisingai. Aš skaitau tik žodžius ir suprantu ne daugiau nei tas, kuris nemoka ivrito. Dar geriau, jei žmogus nemoka ivrito, nes jis nedarys klaidos, įsivaizduodamas, kad kalba eina apie mūsų pasaulį.

Iš 2015 m. liepos 7 d. TV laidos „Susitikimai su kabala“

Daugiau šia tema skaitykite:

Šaka ir šaknis

Sąvokos ir kalba

Žvelgiant į gyvenimo knygą

Komentarų nėra

Egoizmas – mūsų didysis padėjėjas

Biblija, Dvasinis darbas

Kairioji linija padeda mums megzti tarpusavio ryšius. Be egoizmo nesusiformuotume, todėl jis nenaikinamas. Tu tarsi dedi ant jo vario ar aukso lapą ir kali plaktuku, kol išgauni reljefą. Be to neapsieisi.
Pasakyta: kelias į pragarą gerais ketinimais grįstas. Dėl to padaromos visos nuodėmės, nes ketinimai iš tikrųjų geri. Tu įsitikinęs, kad gali dirbti su visomis savybėmis davimui, bet įvyksta trumpas sujungimas, ir viskas sudega, staiga krenti į tamsą.
Pasiruošimo metu, pereidami iš lo lišma (dėl savęs) į lišma (dėl davimo), patiriame nedidelius būsenų skirtumus, bet kadangi jie maži, tai neatveda prie didžiulių paklydimų.
Šis laikotarpis reikalingas būtent tam, kad teisingai subalansuotume savyje dvi savybes, kad šviesa ir tamsa, noras ir savybė duoti, būtų jam lygiavertės, kad žmogus suprastų, jog be jų neįmanoma. Tamsos ir šviesos savybės vienodai svarbios siekiant Kūrėjo, viena negali būti be kitos.
Žmogus turi teisingai kilti virš savo noro prasiveržti į priekį ir duoti dar daugiau. Pavyzdžiui, visi sako, koks esi puikus ir geras, nes padarei kam nors kažką gero, ir tu, paveiktas šių žodžių, entuziazmo nešamas, duodi dar daugiau… o paskui gailiesi.
Šis apgailestavimas nubloškia tave nuo visų pakopų žemyn, kaip vaikiškame žaidime su žetonais: tu eini į priekį ir staiga tave meta atgal. Kad apsisaugotume nuo šito, duodamas laikotarpis, per kurį abi jėgos turi sveikai susibalansuoti mumyse.
Gavimo savybė – tai aukštesnysis protas, nes tik dėl egoizmo suvokiame tikrąją reiškinių esmę. O dešinioji linija – tai davimas, meilė. Čia nėra jokio teismo, jokių apribojimų, kontrastų, kontrolės.
Kairioji linija jungia savyje viską. Be jos negali atsiskleisti Kūrėjo šviesa. Egoizmas – mūsų didysis padėjėjas, tik prieš mus.

Iš 2014 m. gruodžio 31 d. TV programos „Amžinosios knygos paslaptys“

Daugiau šia tema skaitykite:

Didžiulė Kūrėjo malonė

Kodėl Kūrėjas sukūrė blogį?

Gėris priešingoje šviesoje

Komentarų nėra

Biblija – tai ne tai, ką jūs manėte…

Biblija, Dvasinis darbas

Klausimas. Kas gi vis dėlto yra Biblija? Neradau joje nieko antgamtiško. Nors knygos sumanymas – originalus!
Atsakymas. Šiai knygai nereikalingas kieno nors pritarimas. Jos herojus – Kūrėjas. Tema – žmogaus suartėjimo su Kūrėju sąlygos, kas reiškia žmogaus išėjimą į aukštesniąją erdvę. Ne po mirties, o šiame gyvenime, tik pasiekus bent minimalaus panašumo į Kūrėją.
Šis išėjimas į aukštesniąją erdve realizuojamas jutimuose, o fiziškai žmogus lieka gyventi šiame pasaulyje. Erdvė išsiplečia.
Žmogus „meilės kitam“ realizavimo savyje mastu tampa panašus į Kūrėją, tuo mastu atskleidžia Jį. Dėl to pasaulio pajutimas kardinaliai keičiasi, tampa suvokiamas jo daugiasluoksniškumas, beribiškumas, amžinumas.

Daugiau šia tema skaitykite:

Iš kur atsirado Biblija?

Gėris priešingoje šviesoje

Panirimas į dvasinius pojūčius

Komentarų nėra

Gėris priešingoje šviesoje

Biblija, Dvasinis darbas

Bet jeigu Manęs nepaklausysite ir nevykdysite visų šių priesakų, ir jei ignoruosite mano nurodymus, o jūsų siela paniekins Mano įsakymus tiek, kad nevykdysite visų Mano priesakų, sulaužydami Mano sąjungą, tai su jumis taip pasielgsiu: pasiųsiu jums siaubą, džiovą ir karštinę, varginančią akis ir kankinančią sielą; ir veltui jūs sėsite savo grūdus.
Ir atkreipsiu Savo veidą į jus, ir nugalės jus jūsų priešai, ir valdys jus neapkenčiantys jūsų, ir bėgsite, nors niekas jūsų nesivys (Tora).

Viskas, apie ką čia kalbama, yra žmogaus viduje. Tai – savo šešėlio baimė, juk jeigu esame nepasirengę dvasiškai tobulėti, tai „Kūrėjo veidas“ tampa mums baisia tamsa. Pats didžiausiais siaubas, kurį tik gali pajausti žmogus, būna tada, kai priešais jį iškyla davimo savybė, o žmogus – priešingas jai.
Viskas suformuota taip, kad pasiruoštume atskleisti Kūrėją. Kitaip Jis atsuka mums savo veidą, o mes tarsi perverčiame šį paveikslą, suvokiame jį kaip atvirkščiąją pusę, nes esame tam nepasirengę. Tada davimas atrodo mums kaip pati baisiausia bausmė. Mes patys kuriame tamsą iš savo neteisingų vidinių vaizdinių.
Visos bėdos, kurias tariamai siunčia mums Kūrėjas – tai kančios žmogaus, neteisingai suvokiančio gerąsias Kūrėjo būsenas, kurias Jis mums atskleidžia, nes atėjo tam laikas. Ir užuot jautę gėrį, gyvenimą, gerovę, jaučiame šias būsenas kaip „siaubą, džiovą, karštinę“.
Būdami nepasirengę teisingai priimti Šviesą, jaučiame ją kaip tamsą. Kūrėjas niekada nieko neslepia – priešingai, visada tik atskleidžia. Kadangi esame absoliučiai priešingi Jam, atskleidimas neša mums kančias. Nėra mums didesnio siaubo, kaip atskleisti tikrąją davimo ir meilės savybę, nes mūsų egoizmui šis jutimas baisesnis už mirtį. Juk negalima įsiurbti į save šios savybės, absorbuoti jos ir ištirpinti savyje.
Todėl pasakyta, kad jeigu neklausysite Manęs, netaisysite savęs, tada pajusite Mano gerąjį poveikį priešingoje šviesoje.

Iš 2014 m. lapkričio 12 d. TV programos „Amžinosios knygos paslaptys“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pirmą kartą anuliuoti save

Naktis pavirs diena, o diena – naktimi

Panirimas į dvasinius pojūčius

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai