Žiūrėdamas šalies ir pasaulio įvykių naujienas džiaugiuosi dėl atsiskleidžiančių nusidėjėlių. Atsiskleidžia egoistinio noro, kurį būtina ištaisyti, blogis. Tai egoizmas mums šaukia: „Kodėl manęs neištaisote?! Iki kokių ribų turiu save demonstruoti ir skandinti savyje pasaulį?“
Džiaugiuosi, kad pagaliau pasaulis po truputį ėmė artėti blogio suvokimo link. Žmonės jau supranta, kad nieko negali padaryti su egoizmu, nes tokia žmonijos prigimtis, bet jei iš jo neišsivaduos, jis mus pražudys.
Todėl jie pradeda galvoti, kaip atsikratyti egoizmo. Pamažu išbando visas priemones, bet mato, kad nė viena neveikia. Mūsų padėtis beviltiška.
Esame kažkur Galaktikos užkampyje, skriejame aplink nykštukinę žvaigždę ant mažyčio Žemės rutulio, visiškai užteršto mūsų atliekomis. Gyvenimas baigiasi be jokios perspektyvos. Esame vieniši Visatoje, o greitai ir Žemės planetoje nebeliks gyvybės. Kaip sakoma, užgesinkite šviesą…
Blaiviai galvojant, atsiveria būtent toks vaizdas. O tai jau blogio atskleidimas, kuriam esant galima pradėti galvoti, ką daryti. Gal vis dėlto kas nors patars, kaip išsigelbėti? Ir tada ausys ima girdėti tokias bangas, kurių anksčiau nesuvokė: apie tai, kad yra gyvenimas už mūsų tikrovės ribų.
Mūsų realybė – daugiasluoksnė, ir viršutinio sluoksnio, esančio virš mūsų tikrovės, atskleidimas priklauso nuo mūsų suvokimo. Jeigu pakeisime savo vidinį tikrovės suvokimą, tai staiga pasijusime gyvenantys kitame pasaulyje. Tarsi įvyktų teleportacija, ir staiga pasijusčiau esantis kitoje būsenoje, kitoje vietoje.
Taip įvyksta, jei pakeičiu vidines vertybes ir imu gyventi kitame pasaulyje. O apie šį pasaulį sakoma, jog jis egzistuoja tik tam, kad jį paliktume. Tik tam egzistuoja Visata, Žemės rutulys ir žmonės ant jo – kad iš čia ištrūktų. Ir apskritai šis pasaulis išgalvotas, o mes gyvensime tikrame pasaulyje.
Į naujienas žiūriu tik šiuo rakursu ir todėl nelieju ašarų. Kaip priversti tikrovę pasikeisti? Ji pasikeis tik su tokia sąlyga, kad pasikeis kiekvienas mūsų. Tikrovė priklauso nuo manęs ir jaučiu ją savyje. Todėl du mato tą patį vaizdą, bet vienas verkia, o kitas džiaugiasi. Viskas priklauso nuo to, kokioje šviesoje matome įvykius. Aš viską suvokiu kaip būtinus žingsnius į išsitaisymą, artinančius mus gėrio link.
#244166

Iš pamokos pagal Baal Sulamo straipsnį „Paskutinė karta“, 2019 m. balandžio 5 d.